Civilinė byla Nr. e2A-650-852/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07530-2024-2

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.3.7; 3.3.1.19.4

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eurotransport24“ dėl darbo ginčo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas V. S. kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovei UAB „Eurotransport24“ nesutikdamas su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2024 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. DGKS-2715 darbo byloje Nr. APS-131-5994, kuriuo jo prašymas buvo atmestas, prašė priteisti jam iš atsakovės neišmokėtą 1855,27 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį ir netesybas. Ieškovas nurodė, jog nuo 2022 m. gegužės 19 d. pas atsakovę dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju pagal 2022 m. gegužės 18 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovė ieškovą atleido 2024 m. sausio 31 d. ir pilnai su juo neatsiskaitė. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažyma apie ieškovo valstybinį socialinį draudimą matyti, jog darbo sutarties vykdymo laikotarpiu darbuotojui darbdavės priskaičiuotas išmokėti darbo užmokestis iš viso sudaro 12 888,89 Eur (atskaičius mokesčius) sumą. Remiantis tachografo duomenimis, fiksuojančiais darbuotojo viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, apmokamus padidintu apmokėjimu, darbuotojui mokėtinas darbo užmokestis sudaro 1855,27 Eur, viso darbo santykių metu darbuotojui priskaičiuotas darbo užmokestis sudaro 14 744,16 Eur (12 888,89 Eur + 1855,27 Eur), todėl atsakovė liko skolinga ieškovui 1855,27 Eur darbo užmokesčio. Ieškinyje nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemokos paskaičiavimas atliktas taikant 1,65 koeficientą ir remiantis tachografo duomenimis. Taip pat, vadovaudamasis DK 147 straipsnio 2 dalimi, ieškovas prašė priteisti netesybas. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovės Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos atstovė papildomai paaiškino, kad ieškovas nebuvo supažindintas su įmonėje taikomomis vidinėmis tvarkomis, nesuprasdamas, kodėl jam išmokamas ne visas darbo užmokestis, kreipėsi į vadybininką, kuris jam atsakė, kad mokama pagal buhalterinius skaičiavimus. Buhalterijoje būdavo paaiškinama, už ką kas mokama, tačiau jam nebuvo žinoma, ar taip tikrai yra mokama. Darbuotojas skaičiuoja 1 mėnesio apskaitinį laikotarpį. Reikalavimo dėl dienpinigių nepriemokos nereiškia.

2.       Atsakovė UAB „Eurotransport24“ atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, jog tachografo duomenys kelia daug abejonių dėl šio įrodymo leistinumo, patikimo ir objektyvumo. Pateiktuose tachografo duomenyse nurodoma, kad jų gavimo data yra 2024 m. vasario 23 d., o gavėjas – Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga. Iš pateikiamų tachografo duomenų nėra aišku, kokia programine įranga šie duomenys gauti, ar naudota įranga yra patikima (licencijuota, metrologiškai patikrinta), taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, kad pateikiami tachografo duomenys yra būtent ieškovo vairuotojo kortelės duomenys. Paaiškino, kad ieškinyje yra remiamasi VMI konsultacija, tačiau nagrinėjamoje civilinėje byloje nekeliamas klausimas dėl ieškovui išmokėtų dienpinigių apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu, o VMI neteikia konsultacijų darbo teisinių santykių klausimais. Pažymėjo, kad ieškovui darbo užmokestis buvo mokamas taikant koeficientą 1,65. Ieškovas ieškinyje nedetalizavo ir nepateikė argumentų ar šiuo atveju yra skaičiuojami viršvalandžiai, darbas šventinėmis ir poilsio dienomis. Atsakovė nebuvo pavedusi ir nurodžiusi ieškovui dirbti šventinėmis ir poilsio dienomis, ar dirbti viršvalandžius. Atsakovės 2017 m. gruodžio 13 d. darbo tvarkos taisyklių 6.8 punktas numato, kad viršvalandžiais yra laikomas bendrovės direktoriaus raštišku nurodymu dirbamas darbas po nustatytų darbo valandų esant darbuotojo sutikimui. Nagrinėjamu atveju atsakovė nebuvo pavedusi ieškovui dirbti viršvalandžius, švenčių ar poilsio dienomis. Paaiškino, kad su ieškovu pasirašytoje darbo sutartyje buvo nustatyta suminė darbo laiko apskaita ir ieškovui 2022 m. buvo priskaičiuota ir išmokėta 13 267,45 Eur darbo užmokesčio, dienpinigių ir komandiruotės išlaidų, 2023 m. – 21 516,29 Eur, o 2024 m. – 351,60 Eur. Atsakovės įsitikinimu, ieškovas neįrodė tariamos nepriemokos. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas papildomai paaiškino, kad ieškovo reikalavimas nepagrįstas jokiais įrodymais, kaip darbuotojas apskaičiuoja prašomą priteisti sumą duomenų nėra, ieškovas neįrodė, kad buvo dirbami viršvalandžiai, darbuotojui buvo taikoma suminė 3 mėn. darbo laiko apskaita, ieškovas nepaneigė atsakovės pateiktų dokumentų.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovo 1579,05 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas pagal darbo sutartį nuo 2022 m. gegužės 19 d. iki 2024 m. sausio 31 d. dirbo pas atsakovę tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Ieškovo teigimu, darbdavė liko jam skolinga 1855,27 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio nepriemoką, su kuo darbdavė nesutinka, teigdama, kad su darbuotoju ji tinkamai atsiskaitė ir jokios darbo užmokesčio nepriemokos nėra. Teismas pažymėjo, jog šalys 2022 m. gegužės 18 d. sudarytoje darbo sutartyje Nr. 1785 susitarė, kad atsakovė mokės ieškovui 731 Eur / mėn. darbo užmokestį ir komandiruotės metu 474 Eur priedą. 2022 m. gruodžio 30 d. šalių pasirašytais darbo sutarties pakeitimais atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovui 841 Eur darbo užmokestį ir 546 Eur priedą. 2023 m. gruodžio 29 d. šalių pasirašytais darbo sutarties pakeitimais atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovui 925 Eur darbo užmokestį ir 600,60 Eur priedą. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad atsakovė ieškovui mokėjo darbo užmokesčio priedą, kuris yra darbo užmokesčio dalis, todėl ieškovui darbo užmokestis buvo mokamas taikant 1,65 Eur koeficientą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas plačiau byloje nepaaiškino kaip buvo fiksuoti tachografo duomenys ir kodėl ieškovas konstatavo, kad pagal tachografo rodmenis susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 3821/85 dėl kelių transporto priemonių naudojamų tachografų yra pateikiamas toks tachografo apibrėžimas: „tai įrenginys, skirtas instaliuoti transporto priemonėse automatiškai arba pusiau automatiškai rodyti ir registruoti išsamią informaciją apie transporto priemonių judėjimą ir tam tikrus jų vairuotojų darbo laikotarpius“. Šio reglamento skyriuje II prie Bendrosios tachografo savybės ir funkcijos nurodyta, kad tachografas privalo registruoti: 1) transporto priemonės nuvažiuotą atstumą; 2) transporto priemonių greitį; 3) važiavimo laiką; 4) kitus darbo etapus ar buvimo darbo vietoje laiką; 5) pertraukas ir kasdienio poilsio laikotarpius; 6) dėžutės, kurioje yra registracijos lapas, atidarymą. Taigi, iš pateikto tachografo apibrėžimo ir jo funkcijų matyti, kad tai yra įrenginys skirtas fiksuoti transporto priemonės judėjimą ir jo vairuotojo darbo laikotarpius, tačiau tachografas niekaip nefiksuoja darbo užmokesčio. Tuo tarpu ieškovas prašydamas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką remiasi tachografo parodymais kaip pagrindu, tačiau teismui detalių skaičiavimų ir paaiškinimų nepateikė, todėl teismas sprendė, kad byloje ieškovas neįrodė, jog tachografo parodymai sudaro pagrindą konstatuoti darbo užmokesčio nepriemoką. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas tachografo parodymais nesirėmė teikdamas pareiškimą Darbo ginčų komisijai, nors juos jau turėjo, kas parodo ieškovo pozicijos nenuoseklumą grindžiant ieškinio reikalavimus.

4.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nėra įrodančių duomenų, kad atsakovė ieškovui būtų pavedusi ar nurodžiusi dirbti švenčių ir poilsio dienomis, ar dirbti viršvalandžius. Atsakovės 2017 m. gruodžio 13 d. priimtų Darbo tvarkos taisyklių, su kuriomis ieškovas buvo supažindintas pasirašytinai, 6.8 punktas numato, kad viršvalandžiais laikomas bendrovės direktoriaus ar jo įgalioto asmens raštišku nurodymu dirbamas darbas po nustatytų darbo valandų esant darbuotojo sutikimui. Savavališkas ar savanoriškas, t. y. be darbdavio nurodymo, darbuotojo pasilikimas dirbti po nustatytų darbo valandų yra nelaikomas darbo viršvalandžiais. Pažymėjo, kad teismų praktikoje yra laikomasi nuostatų, jog už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis turi būti mokama, jeigu nustatoma tokia faktų visuma: 1) darbai buvo realiai dirbami; 2) darbai buvo dirbami darbdavio nurodymu, su jo žinia ar jam leidus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimu, nurodė, jog viršvalandiniai darbai dirbami darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia. Darbuotojo buvimas darbe, viršijantis jam nustatytą darbo laiko trukmę, nors galbūt ir susijęs su darbo funkcijų vykdymu, savaime nereiškia viršvalandinio darbo, jeigu taip elgiamasi nesant darbdavio nurodymo, be jo žinios ar leidimo. Tokiu atveju neatsiranda darbdavio pareigos mokėti už tokį buvimą darbo vietoje kaip už viršvalandinį darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011).

5.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovės direktoriaus 2014 m. vasario 6 d. įsakymu dėl suminės darbo laiko apskaitos taikymo įmonėje Nr. 2014/02/06-2b nurodė taikyti suminę darbo laiko apskaitą vairuotojams-ekspeditoriams ir nustatė trijų mėnesių suminės darbo laiko apskaitos apskaitinio laikotarpio trukmę bei 3.1. punktu įpareigojo darbuotojus savo darbą organizuoti vadovaujantis šiuo principu, kad nedirbti daugiau kaip keturiasdešimt aštuonias valandas per savaitę ir dvylika valandų per darbo dieną (pamaina). Taigi, atsakovė nebuvo ir negalėjo pavesti ieškovui dirbti viršvalandžius, nes atsakovė buvo priėmusi įsakymą, pagal kurį vairuotojai dirbo pagal suminę darbo laiko apskaitą, suminės darbo laiko apskaitos laikotarpis – 3 mėnesiai, taip pat nebuvo atsakovės direktoriaus nurodymo ieškovui dirbti švenčių ar poilsio dienomis. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad ieškovas negali reikalauti iš atsakovės sumokėti už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių ir poilsio dienomis. Apibendrinęs teismas konstatavo, kad ieškovas nepaneigė atsakovės atliktų jam darbo užmokesčio skaičiavimų ir mokėjimų, todėl ieškovo prašymas priteisti jam iš atsakovės 1855,27 Eur darbo užmokesčio nepriemoką atmestas kaip nepagrįstas.

6.       Pirmosios instancijos teismas taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgdamas į tai, jog sprendimas priimtas atsakovės naudai, teismas iš ieškovo atsakovei priteisė 1579,05 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismo patirtos pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimui iš ieškovo nepriteistos, kadangi ieškovas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra atleistas.

III.        Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Apeliantas (ieškovas) V. S. patikslintu apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės ieškovui neišmokėto 1855,27 Eur darbo užmokesčio ir vidutinio darbo užmokesčio per mėnesį, padauginto iš uždelstų mėnesių skaičiaus, netesybas. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog:

7.1.                      Apeliantas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui darbo užmokestis buvo mokamas taikant 1,65 Eur koeficientą, tačiau nepritaria išvadai, kad jis nepateikė duomenų apie tai, kaip apskaičiavo su darbo santykiais susijusią nepriemoką už naktinį darbą, darbą šventinėmis ir poilsio dienomis. Pažymi, jog šiuos duomenis patvirtina pirmosios instancijos teismui pateikti tachografo duomenys. Iš šių duomenų matyti, kad jis 2023 m.  sausio mėn. dirbo: 14 darbo dienų (2023 m. sausio 13 d., 16 d., 17 d., 18 d., 19 d., 20 d., 21 d., 23 d., 24 d., 25 d., 26 d., 27 d., 30 d., 31 d.), iš viso 7,25 naktines valandas. Papildomai pažymi, jog LVPS apibendrintoje tachografo ir darbo užmokesčio skaičiavimo lentelėje nurodyta, kaip apskaičiuotos darbo dienos, valandinis darbo užmokestis, imant darbo užmokestį iš 2022 m. gruodžio 30 d. priedo Nr. (duomenys neskelbtini) prie darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (1387 Eur), mėnesio darbo laiko normą pagal etatą ir tuomet apskaičiuojant darbo valandos ir darbo dienos įkainius. Taip pat analogiškai priskaičiuota darbo užmokesčio nepriemoka už kitus mėnesius, tik papildomai matyti, kad duomenys apie ieškovo dirbtas šventines valandas ir poilsio dienas skaičiuoti iš atsakovės pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių. Tuomet LVPS apibendrintoje tachografo ir darbo užmokesčio skaičiavimo lentelėje sudedamas visas ieškovo dirbtas laikas (mėnesinis darbo užmokestis, naktinės valandos, šventinės valandos ir poilsio dienos iš darbdavio – atsakovės pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių) ir skaičiuojami viršvalandžiai iš viso dirbto laiko atimant darbo laiko normą pagal etatą.

7.2.                      Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsiskaitymo už viršvalandžius, remdamasis kasacinio teismo praktika, nurodo, jog viršvalandiniu gali būti pripažįstamas toks darbas, kuriam būdingi šie požymiai – t. y. darbas, kuris dirbamas viršijant nustatytą darbo laiko trukmę ar dirbamas darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia ar iš esmės yra galimas tik išimtiniais įstatyme nustatytais atvejais arba esant darbuotojo rašytiniam sutikimui (prašymui) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015). Nagrinėjamu atveju, priešingai nei nustatyta skundžiamu sprendimu, jis dirbo viršvalandžius su atsakovės žinia – darbdavė matė ir fiksavo ieškovo tachografo duomenis, tad žinojo, kad jis dirba viršvalandžius, švenčių ar poilsio dienomis. Ieškovas, be kita ko, kaip ir kiti vairuotojai, vykdė darbdavės (atsakovės) nurodymus, važiavo ir privalėjo nuvažiuoti atsakovės nurodytus ir jos sudarytus maršrutus. Tuo pagrindu ieškovas prašo apeliacinį skundą tenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

8.       Atsakovė UAB „Eurotransport24“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesu bei priteisti atsakovei iš ieškovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodoma, jog:

8.1.                      Darbo ginčų komisija, atmesdama ieškovo reikalavimus nurodė, kad ieškovo suvestinėje pateikti skaičiavimai yra nepatikimi, t. y. kad reikalaujamos sumos apima kelių komandiruočių suminį laikotarpį, pateikti skaičiavimai nėra patikimi, kad jais būtų galima remtis nustatant objektyvią tiesą. Pažymi, jog ieškovas pirmosios instancijos teismui neįrodinėjo, kad yra dienpinigių nepriemoka, t. y. nekėlė ginčo dėl dienpinigių, tačiau prašė priteisti 1855,27 Eur darbo užmokesčio nepriemoką. Prašydamas priteisti tariamai nesumokėta darbo užmokestį, ieškovas neteikė į bylą ir nesivadovavo darbo ginčų komisijai teikta suvestine, ką visiškai pagrįstai nurodė ir pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime. Apeliaciniame skunde remiamasi darbo ginčų komisijai teikta suvestine, kuri nebuvo teikiama pirmosios instancijos teismui. Atsakovė pažymi, jog pateiktame apeliaciniame skunde ieškovas pripažino, kad darbo užmokestis ieškovui buvo mokamas tinkamai taikant 1.65 koeficientą.

8.2.                      Atsakovės vertinimu, apelianto veiksmai, kuomet jis pripažįsta, kad atsakovė mokėdama ieškovui darbo užmokestį tinkamai taikė 1,65 koeficientą, bet vis tiek prašo priteisti visą ieškinio sumą, įskaičiuojant ir tariamą nepriemoką, susidariusią dėl 1,65 koeficiento netaikymo, laikytini ieškovo piktnaudžiavimu procesu. Atsakovė pažymi, jog ieškovą atstovaujančios LVPS suvestinėje taikomas ne 3 mėnesių, o vieno mėnesio apskaitinis laikotarpis, nepagrįstai skaičiuojant ieškovui viršvalandžius. Remdamasi DK 115 straipsnio 6 dalimi nurodo, jog jeigu apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbuotojas yra išdirbęs daugiau valandų, negu bendra viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma, už viršytą darbo laiko normą jam apmokama kaip už viršvalandinį darbą arba darbuotojo prašymu viršytas darbo laikas, padaugintas iš skaičiaus 1,5, gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko. Tad viršvalandžiai turi būti skaičiuojami 3 mėnesių apskaitinio laikotarpio pabaigoje, tuo tarpu iš pateikiamos suvestinės matosi, kad viršvalandžiai skaičiuojami nesilaikant darbdavio nustatyto apskaitinio laikotarpio, t. y. viršvalandžiai skaičiuojami kelis mėnesius paeiliui: 2023 m. vasario, kovo, birželio, liepos, spalio ir lapkričio mėnesiais. Papildomai nurodo, jog darbdavės įsakymu nustatyti 3 mėnesių apskaitiniai laikotarpiai baigiasi kovo, birželio, rugsėjo ir gruodžio mėnesiais. Akivaizdu, kad ieškovą atstovaujančios LVPS parengta suvestinė neatitinka patikimumo reikalavimų.

8.3.                      Atsiliepime nurodoma, jog atsakovė į bylą yra pateikusi 2017 m. gruodžio 13 d. Darbo tvarkos taisykles, su kuriomis ieškovas yra susipažinęs pasirašytinai. Darbo tvarkos taisyklių 6.8. punktas numato, jog „Viršvalandžiais laikomas Bendrovės direktoriaus ar jo įgalioto asmens raštišku nurodymu dirbamas darbas po nustatytų darbo valandų esant darbuotojo sutikimui. Savavališkas ar savanoriškas, t. y., be darbdavio nurodymo, darbuotojo pasilikimas dirbti po nustatytų darbo valandų yra nelaikomas viršvalandžiais <...>“. Pabrėžia, kad atsakovė niekada nei žodžiu, nei raštu nėra nurodžiusi ir liepusi ieškovui dirbti viršvalandžius. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsakovė einamuoju momentu neseka tachografo duomenų ir nežino, ar darbuotojas dirba viršvalandžius, ar nedirba. Tachografo/vairuotojo kortelės duomenys yra nuskaitomi darbuotojui užbaigus komandiruotę. Ieškovas nenurodo ir nepaaiškina, kokiu pagrindu ir kada jis dirbo poilsio ir švenčių dienomis. Atsakovei neaišku kaip ieškovas supranta poilsio dienas, kadangi taikant suminę darbo laiko apskaitą savaitgalio dienos nebūtinai sutampa su poilsio dienomis. Šios aplinkybės yra nepaaiškintos, pateikta suvestinė yra neobjektyvi, neišsami ir nepatikimas įrodymas, kuris nagrinėjamoje byloje neturėtų būti vertinamas kaip patvirtinantis ieškovo nurodomas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

9.       Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

10.       Šioje darbo byloje sprendžiama dėl darbuotojo reikalavimo priteisti 1855,27 Eur darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. ieškovui dirbant viršvalandinį darbą, dirbant naktį ir dirbant poilsio ir švenčių dienomis.

11.       Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas neteisingai vertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą apie faktiškai jo dirbto darbo laiko kiekį. Apelianto įsitikinimu, teismas be pagrindo atmetė jo pateiktus įrodymus, t. y. tachografo įrašus ir jų pagrindu paties ieškovo atliktus darbo laiko paskaičiavimus, patvirtinančius, kad jis dirbo naktį, dirbo poilsio ir švenčių dienomis ir dirbo viršvalandžius.

12.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės pritaria šiems apelianto argumentams. Teisėjų kolegija, pasisakydama šiai bylai aktualiais įrodymų pakankamumo, patikimumo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo aspektais, atkreipia dėmesį, kad darbo ir poilsio laikas yra reglamentuojamas imperatyviomis Darbo kodekso normomis, be to, vairuotojų darbo ir poilsio laiko apskaitai yra taikomos specialios taisyklės, įtvirtintos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtintame Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse apraše. Darbo kodekso 120 straipsnis nustato, kad darbdavys privalo tvarkyti darbuotojų darbo laiko apskaitą, išskyrus darbuotojų, dirbančių nekintančios darbo dienos (pamainos) trukmės ir nekintančio darbo dienų per savaitę skaičiaus darbo laiko režimu (1 dalis); darbdavys privalo įtraukti į darbo laiko apskaitą darbuotojo faktiškai dirbtus: 1) viršvalandžius; 2) darbo laiką švenčių dieną; 3) darbo laiką poilsio dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką; 4) darbo laiką naktį; 5) darbo laiką pagal susitarimą dėl papildomo darbo (2 dalis); darbo laiko apskaita tvarkoma darbdavio patvirtintos formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kurie gali būti pildomi ir saugomi elektroniniu būdu (3 dalis); darbuotojas turi teisę susipažinti su savo darbo laiko apskaita ir reikalauti neatlygintinai gauti darbo laiko apskaitos žiniaraščio išrašą.  Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto Aprašo 18 punkte nustatyta, kad <...> vairuotojų darbo laiko apskaitai turi būti naudojama viena iš šių priemonių: 18.1. registravimo įranga – tachografai su tachografo registracijos lapais (jeigu tai analoginis tachografas) arba vairuotojo skaitmeninio tachografo kortele (jeigu tai skaitmeninis tachografas). Paminėtos darbo teisės normos reiškia, kad darbdavys privalo vesti darbo laiko apskaitą ir esant darbuotojo prašymui privalo pateikti apskaitos dokumentus. Darbdavys privalo apskaityti visus nukrypimus nuo įprasto darbuotojo darbo laiko režimo, t. y. darbdavys privalo apskaityti viršvalandinį darbą, darbą naktį ir darbą poilsio bei švenčių dienomis. Tuo atveju, jei darbo laiko apskaitai yra naudojama registravimo įranga, jos įrašai laikomi pakankamais vairuotojo darbo laiko apskaitos tikrumo ir pagrįstumo kontrolei.

13.       Nagrinėjamu atveju ieškovo, kaip vairuotojo, darbo laiko apskaitai buvo naudojama registravimo įranga – tachografas, todėl esant prieštaravimų ar abejonių dėl darbo laiko apskaitos tikrumo, teismas turėjo vadovautis šios registravimo įrangos įrašais. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino tachografo įrašų reikšmę ir be pagrindo konstatavo, kad jie nėra tinkami įrodinėti vairuotojo darbo laiką. Nors pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino ieškovo pateiktus tachografo įrašus, tačiau apeliantas pagrįstai teigia, kad byloje nėra rimtų priežasčių, dėl kurių būtų galima abejoti pateiktų įrašų iššifravimo teisingumu. Paminėtina, kad tie patys duomenys, kurie yra fiksuoti ieškovo pateiktuose tachografo įrašuose, tiesiogiai atsispindi atsakovės pateiktame darbo laiko apskaitos žiniaraštyje (e. bylos t. 3, b. l. 47 - 48). Todėl atsakovės keliamos abejonės dėl įrašų gavimo aplinkybių ar dėl panaudotos duomenų iššifravimo programinės įrangos tinkamumo, tokių įrašų nedaro akivaizdžiai nepagrįstais ir neleistinais. Atsakovė šioje byloje galėjo pateikti savo darbo laiko apskaitos duomenis, galėjo pateikti savo turimus tachografo įrašus dėl ieškovo darbo, ar prašyti teismo juos išreikalauti. Kita vertus, esant pagrįstų abejonių dėl registravimo įrangos duomenų, teismas taip pat galėjo spręsti dėl būtinybės skirti ekspertizę ar gauti specialisto (eksperto) paaiškinimus.

14.       Apeliantas pagrįstai teigia, kad tiek jo į bylą pateikti tachografo įrašai, tiek darbdavio pateiktas darbo laiko apskaitos žiniaraštis įrodo, kad jis dirbo naktį ir dirbo poilsio ir švenčių dienomis. Skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, toks darbo laikas, t. y. darbas naktį ir darbas poilsio ir švenčių dienomis, yra nustatomas pagal faktiškai dirbtą laiką naktį ar švenčių / poilsio dieną, t. y. pagal objektyvius kriterijus. Pagal Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo 10 – 11 punktus naktinis darbas kelių transporto įmonėse yra bet kuris darbas nakties laiku, o nakties laikas yra laikas nuo 00.00 valandos iki 07.00 valandos. Atitinkamai darbo laikas švenčių ir poilsio dienomis nustatomas pagal tai, ar darbuotojas dirbo švenčių ir poilsio dienomis, kaip jos apibrėžtos Darbo kodekso 123 ir 124 straipsniuose. Nagrinėjamu atveju tachografo įrašai ir darbdavio pateiktas darbo laiko apskaitos žiniaraštis patvirtina, kad ieškovas ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. iš tikrųjų dirbo naktį ir dirbo švenčių dienomis (įskaitant nepažymėtą darbą 2023 m. kovo 11 d.). Toks darbo laikas, kaip minėta, yra fiksuotas darbdavio pateiktame darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, todėl esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas turėjo tik patikrinti, ar faktinis darbo laikas yra užfiksuotas teisingai ir įvertinti, ar už šį darbą ieškovui buvo apmokėta pagal darbo įstatymus, t. y. įvertinus, kad pagal Darbo kodekso 144 straipsnio 1-3 dalis už darbą naktį turi būti mokamas ne mažesnis kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis, o už darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, bei už darbą švenčių dieną turi būti mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo perkėlė ieškovui pareigą įrodyti, kad darbo užmokestis jam yra išmokėtas neteisingai, nors pagal paminėtas Darbo kodekso nuostatas būtent darbdavys yra atsakingas už tinkamą darbo laiko ir darbo užmokesčio apskaitą.

15.       Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismo išvados apie viršvalandinį darbą, yra padarytos neįvertinus tachografo įrašų ir paties darbdavio pateiktų įrodymų apie faktiškai taikytos darbo laiko apskaitos principus. Nors darbdavys teigia, kad įmonės UAB „Eurotransport24“ direktoriaus 2014 m. vasario 6 d. įsakymu (e. bylos t. 3, b. l. 49) ieškovui buvo nustatytas 3 mėnesių suminės darbo laiko apskaitos periodas, per kurį turi būti skaičiuojamas viršvalandinis darbas, tačiau darbdavės pateikti įrodymai rodo, kad atsakovė tokio darbo laiko apskaitos principo nesilaikė ir ieškovo viršvalandinį darbą fiksavo kas mėnesį, o ne per 3 mėnesių periodą. Kita vertus, net ir skaičiuojant ieškovo darbo laiką per 3 mėnesio periodą, yra aišku, kad ieškovas dirbo daugiau, nei jam nustatyta darbo laiko norma – pagal darbo laiko apskaitos žiniaraštį viršvalandžiai ieškovui yra fiksuoti kiekvieną mėnesį, išskyrus 2023 m. balandžio mėnesį. Be to, apeliantas pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-339/2010 pateiktus išaiškinimus, jog viršvalandiniu darbu laikytinas tik toks darbas, kuris yra dirbamas su darbdavio žinia ir leidimu, o vien darbuotojo buvimas darbe neįrodo viršvalandinio darbo. Nagrinėjamu atveju paminėti precedento reikšmę turintys aukštesnės instancijos teismo išaiškinimai negali būti taikomi tiesiogiai, nes jie buvo suformuoti esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms. Kaip minėta, ieškovo viršvalandinio darbo faktas yra fiksuotas tiek tachografo įrašuose, tiek ir darbdavio užpildytame darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, t. y. darbo laiko normos viršijimo faktas iš esmės nėra ginčijamas, o kita teisiškai reikšminga aplinkybė, darbą kvalifikuojant kaip viršvalandinį, t. y. ar darbuotojas jam nustatytą darbo laiko normą viršijo esant darbdavio nurodymui, yra fakto klausimas, dėl kurio aukštesnės instancijos teismo sprendimai neturi precedento reikšmės. Nagrinėjamoje byloje tokių akivaizdžių duomenų, rodančių, kad ieškovas tikrai dirbo be darbdavės žinios ir nesant jos nurodymo, nėra, o pagal ieškovo vykdytas vairuotojo darbo funkcijas spręstina priešingai, t. y. tai, kad tachografe yra užfiksuotas tik tas darbo laikas, kurį ieškovas dirbo darbdavės naudai siekdamas tinkamai ir laiku įvykdyti tokiame darbe įprastą pavedimą, susijusį su krovinio pristatymu. Darbdavė teigdama, jog buvo kitaip, turėjo pagrįsti šiuos teiginius įrodymais apie tai, kokie konkretūs nurodymai darbuotojui buvo duoti ir kaip darbuotojas tokius nurodymus pažeidė.

16.       Teisėjų kolegija pažymi, kad darbdavio 2014 m. vasario 6 d. įsakymas (e. bylos t. 3, b. l. 49), kuriuo atsakovės teigimu, ji uždraudė ieškovui dirbti viršvalandinį darbą, neturi reikšmės ieškovo darbo kvalifikavimui kaip viršvalandiniam darbui. Kaip minėta, viršvalandinis darbas yra reglamentuojamas Darbo kodekso ir kitų darbo įstatymų imperatyvais, kurie nustato pareigą darbdaviui tinkamai apskaityti tokį darbą ir teisingai už jį apmokėti, o galimybė uždrausti tokį darbą įstatyme nėra numatyta ir realiai nėra įmanoma, nes viršvalandinis darbas yra fakto klausimas. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas nesuteikia teisės darbdaviui pačiam spręsti, kokį darbą reikia laikyti viršvalandiniu darbu, ir taip pat nesuteikia darbdaviui teisės dėl to susitarti su darbuotoju. Atvejai, kai darbo laiko apskaitoje nėra fiksuojamas faktiškai darbuotojo dirbtas viršvalandinis darbas laikomi nedeklaruotu darbu ir už tai darbdaviui yra numatyta atsakomybė. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nedeklaruotu darbu vadinamos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka netvarkoma darbuotojų darbo laiko apskaita ir (arba) darbo laiko apskaitos dokumentuose nėra pažymėta: 1) darbuotojo dirbti viršvalandžiai; 2) darbuotojo darbo laikas švenčių dieną, poilsio dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką; 3) darbuotojo darbo laikas naktį; prievolę įtraukti į apskaitos dokumentus šio straipsnio 1 dalyje nurodytas darbuotojo atliekamas darbo funkcijas darbdavys privalo įvykdyti iki darbo dienos darbovietėje pabaigos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės laidžia pagrįstai manyti, kad darbdavė darbo laiko apskaitą vedė nesilaikydama įstatymo reikalavimų ir kad dėl to galėjo susidaryti ieškovo nedeklaruoto darbo situacijos.

17.       Paminėtina, kad šioje darbo byloje yra sprendžiama dėl darbuotojo reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką. Tai reškia, kad sprendžiant šį darbo ginčą turi būti įvertinta ne tik tai, ar ieškovas dirbo viršvalandinį darbą, dirbo naktį, dirbo poilsio ir švenčių dienomis, bet ir įvertinti, ar darbdavys teisingai skaičiavo ir mokėjo ieškovui darbo užmokestį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas pagrįstai teigia, jog darbdavė nevykdė Darbo kodekso 148 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu pateikti darbuotojui informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo vertino, jog tai yra formalus pažeidimas, neturintis reikšmės ieškovo darbo teisių apimčiai. Rašytiniai įrodymai, t. y. darbdavės parengta Išplėstinė pažyma apie priskaičiuotą darbo užmokestį bei kitas išmokas (e. bylos t. 2, b. l. 138 - 139) rodo, kad atsakovė nevedė darbuotojo darbo užmokesčio apskaitos taip, kaip to reikalauja darbo įstatymai, t. y. neišskyrė kiek konkrečiai darbuotojui priskaičiavo darbo užmokesčio už darbą naktį, viršvalandinį darbą ir darbą švenčių ir poilsio dienomis. Iš darbdavės pateiktų paaiškinimų galima suprasti, kad darbdavė savo sprendimą nevesti tokios apskaitos pateisino tuo, jog su ieškovu sudarytoje darbo sutartyje (žr. darbo sutartis ir jos pakeitimai aktualūs 2023 metams, e. bylos t. 2 b. l. 97) buvo sulygta, kad ieškovui yra mokamas 731 Eur dydžio (t. y. MMA +1 Eur) darbo užmokestis ir fiksuoto dydžio (474,50 Eur) darbo užmokesčio priedas už viršvalandinį darbą, naktinį darbą ir dirbą poilsio ir švenčių dienomis ir kad todėl atsakovės vertinimu nėra būtina skaičiuoti sumas, kurios mokamos už konkretų darbuotojo dirbtą viršvalandinį, naktinį darbą ar darbą švenčių ir poilsio dienomis. Tačiau apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, ši darbo sutarties nuostata, numatanti priedo darbuotojui mokėjimą, savaime nepagrindžia, jog esant tokiam susitarimui, darbdavė neprivalo vesti darbo laiko ir/ar darbo užmokesčio apskaitos. Kaip minėta, darbo laiko ir darbo užmokesčio apskaitos reikalavimai yra reglamentuojami imperatyviomis teisės normomis (įskaitant Užimtumo įstatymo 58 straipsnio nuostatų), kurios šalių susitarimu negali būti keičiamos.

18.       Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad remiantis darbdavės pateikto darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenimis (e. bylos t. 3, b. l. 47 - 48), 2023 m. liepos mėnesį ieškovo faktiškai dirbtas viršvalandinis darbas (58,31 val.), darbas naktį (8.30 val.) ir darbas poilsio ir švenčių dieną (9 val.), turėjo būti apmokėtas daugiau, nei paminėtas darbo sutartyje numatytas 474,50 Eur priedas, t. y. (1,5 x (8.30 val. + 58,31 val.) + 2 x 9 val.) x 5,14 Eur MVA, t. y. minimalus valandinis atlygis = 609,17 Eur. Tai iš esmės patvirtina, kad ieškovo ieškinio reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, tikėtina, yra pagrįstas, bent jau kiek tai yra susiję su nepriemoka, susidariusia 2023 m. liepos mėnesį, o atsakovės nustatyta ir faktiškai vesta darbo laiko apskaita buvo ydinga ir sukūrė nedeklaruoto darbo situaciją.

19.       Šioje byloje ieškovas tiesiogiai nėra suformulavęs reikalavimų ir argumentų dėl darbo sutarties nuostatos, numatančios priedą už viršvalandinį darbą, darbą naktį ir darbą švenčių ir poilsio dienomis, atitikimo darbo įstatymų imperatyvams, tačiau darbo ginčą nagrinėjantis teismas privalo veikti aktyviai ir savo iniciatyva patikrinti, ar darbo sutarties šalių sudaryti susitarimai neprieštarauja įstatymų imperatyvams ir ar dėl tokių susitarimų nėra iškreipiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra, ar dėl to nėra pabloginama darbuotojo padėtis (Darbo kodekso 33 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju aptariamas susitarimas dėl darbo užmokesčio priedo tikėtinai blogina darbuotojo teisinę padėtį, palyginus su ta, kurią jam garantuoja darbo įstatymai, įskaitant tai, jog pagal Darbo kodekso 144 straipsnio 5 dalies nuostatas darbuotojas gali pasirinkti kompensacijos būdą, t. y. prašyti, kad darbo poilsio ar švenčių dienomis laikas ar viršvalandinio darbo laikas būtų kompensuojamas ne pinigais, bet suteikiant atitinkamai ilgesnes kasmetines atostogas. Tačiau įvertinus tai, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nevertino šio susitarimo teisėtumo ir dėl to nepasisakė, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl paminėtos darbo sutarties nuostatos taikymo ar netaikymo ginčo šalims būtų netikėtos, t. y. apeliacinės instancijos teismo sprendimas būtų siurprizinis.

20.       CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 dalies normą, nurodyta, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683-686/2015; kt.).

21.       Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Apeliacinio proceso metu tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, nepaisant to, tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo visa apimtimi.

22.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, dėl to neteisingai vertino įrodymus, netyrė ir nevertino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, neapsisakė dėl darbo sutarties šalių sudaryto susitarimo atitikimo įstatymų imperatyvams, todėl neatskleidė bylos esmės. Esant tokioms aplinkybėms, byla dėl ginčijamo reikalavimo apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujai, vertinant argumentus ir įrodymus, kurių pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė ir dėl kurių šalys negalėjo pasisakyti. Bylos nagrinėjimas tokia apimtimi apeliacinėje instancijoje neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą) bei riboja šalių teisę į apeliaciją.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Ieškovo V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Te

Rūta Petkuvienė

Andrius Verikas