Administracinė byla Nr. A-850-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01872-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja R. D. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. balandžio 6 d. raštą Nr. 2S-1852, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2016 m. vasario 1 d. raštą Nr. 22-58, įpareigoti Lukiškių TI-K suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu H. D. bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėn. jos sutuoktinis H. D. yra laikomas Lukiškių TI-K. Minėtu laikotarpiu pareiškėja ir jos sutuoktinis ne kartą yra kreipęsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų su fiziniu kontaktu suteikimo, tačiau atsakymai visuomet būdavo neigiami. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K skundžiamame rašte taip pat nurodė, jog nesuteiks ilgalaikių pasimatymų, nes to nereglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). Nesutikdama su tokia Lukiškių TI-K pozicija, pareiškėja pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavęs, jog nelaisvėje laikomas asmuo nepagrįstai negavo ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine ir tai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostatas. EŽTT konstatavo, kad byloje nebuvo nustatyta jokio pagrindo taikyti tokio pobūdžio apribojimus, o Lukiškių TI-K argumentaciją, jog nėra tam tinkamų sąlygų, pripažino nepriimtina. Lietuva yra įsipareigojusi, kad visos Konvencijos nuostatos bus perkeltos į nacionalinės teisės sistemą, todėl Lietuvoje turi būti užtikrintos visos teisės, kurios yra reglamentuotos Konvencijoje ir jos papildomuose protokoluose, kurių valstybė narė yra Lietuva. Pareiškėjos teigimu, negalėdama susitikti (su fiziniu kontaktu) su savo sutuoktiniu ilgą laiką (beveik 7 metus), ji patyrė stiprius dvasinius sukrėtimus, pablogėjo jų bendravimo galimybės, pareiškėja patyrė didelius emocinius išgyvenimus. Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamentas piktybiškai nevykdo EŽTT praktikos ir Konvencijų nuostatų. Nors minėtas EŽTT sprendimas priimtas dar 2013 m., tačiau institucijos per šiuos metus nepadarė nieko, kad jis būtų įgyvendintas.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 17–19) su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką sąlygas ir principus nustato BVK. Nuteistasis H. D. šiuo metu atlieka jam paskirtą bausmę iki gyvos galvos ir yra priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei. Nuteistiesiems iki gyvos galvos BVK ilgalaikių pasimatymų nėra numatyta, tačiau nuteistiesiems, atliekantiems bausmę paprastosios grupės sąlygomis, taikomi BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai, t. y. paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Taigi, H. D. kartu su pareiškėja gali per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, todėl Lukiškių TI-K nuomone, tiek jo, tiek Kalėjimų departamento sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Lukiškių TI-K teigimu, tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjos sutuoktinio patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėja savo skunde nenurodė jokių argumentų, kurie pagrįstų jos patirtą neturtinę žalą, nenurodė, kuo žala pasireiškė, skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu (b. l. 44–48) pareiškėjos R. D. skundą tenkino iš dalies, panaikino Lukiškių TI-K 2016 m. vasario 1 d. raštą Nr. 22-58 ir Kalėjimų departamento 2016 m. balandžio 6 d. raštą Nr. 2S-1852, įpareigojo Lukiškių TI-K suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu H. D., priteisė pareiškėjai R. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Eur neturtinės žalos; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagristą.
6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilęs dėl ilgalaikių pasimatymų su kalinamu sutuoktiniu nesuteikimo ir dėl to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.
7. Teismas nustatė, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėn. pareiškėjos sutuoktinis H. D. yra laikomas Lukiškių TI-K ir atlieka jam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę paprastosios grupės sąlygomis. Pareiškėja 2016 m. sausio 27 d. Lukiškių TI-K administracijai pateikė prašymą sudaryti sąlygas pasimatymui su sutuoktiniu iki 2 parų. Lukiškių TI-K skundžiamu 2016 m. vasario 1 d. raštu Nr. 22-58 pareiškėjos prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad BVK 85 straipsnis paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems ilgalaikių pasimatymų nenumato. Pareiškėja minėtą Lukiškių TI-K raštą apskundė Kalėjimų departamentui, tačiau pastarasis 2016 m. balandžio 6 d. rašte Nr. 2S-1852 nurodė, kad pareiškėjai buvo pateiktas išsamus ir pagrįstas Lukiškių TI-K atsakymas.
8. Teismas nurodė, kad BVK 85 straipsnyje, reglamentuojančiame paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, ilgalaikiai pasimatymai šiai asmenų grupei nėra įtvirtinti, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti tik vieną trumpalaikį pasimatymą.
9. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis. Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).
10. Teismas nurodė, kad EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje E. prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje K. prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).
11. Teismas pažymėjo, kad byloje aktualus ir EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje T. V. prieš Lietuvą, kuriame EŽTT nusprendė, kad kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime esančiam asmeniui galėjo būti skiriamas 2 val. trukmės pasimatymas, o nuteistajam – 4 val., be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimatymų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas) bei priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.
12. Teismas nurodė, kad viešojo administravimo subjektai, spręsdami dėl nuteistųjų teisės pasimatyti su artima šeima, be kita ko, turėtų vadovautis Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta asmens teise į šeimos gyvenimo gerbimą taip, kaip ji aiškinama EŽTT praktikoje (EŽTT yra pabrėžęs, jog nors sulaikymas savo prigimtimi yra privataus ir šeimos gyvenimo ribojimas, tačiau kalinčio asmens teisės į šeimos gerbimą būtina dalis yra tai, kad kalėjimo administracija padėtų palaikyti veiksmingą bendravimą su artimais šeimos nariais (žr., pvz., EŽTT sprendimą M. prieš Italiją (Nr. 2), pareiškimas Nr. 25498/94), ir vykdyti pozityvius veiksmus iš valstybės pusės, garantuojančius tinkamą aptariamos asmens teisės įgyvendinimą.
13. Teismas priėjo išvados, kad Lukiškių TI-K neproporcingai apribojo pareiškėjos teisę į jos šeimos gyvenimo gerbimą, todėl nepagrįstai nesuteikė jai teisės į ilgalaikį pasimatymą su savo sutuoktiniu, taigi Lukiškių TI-K pažeidė Konvencijos 8 straipsnį. Lukiškių TI-K, be kita ko, užtikrindamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas, turėjo imtis pozityvių veiksmų, garantuojančių tinkamą teisės į šeimos gyvenimo gerbimą įgyvendinimą, kad asmuo galėtų palaikyti ryšius su savo artimaisiais ir tokiu būdu saugoti ir puoselėti savo šeimą.
14. Teismas nurodė, kad tai, jog, kaip nurodo Lukiškių TI-K, įstaigoje nėra įrengta ilgalaikiams pasimatymams skirtų patalpų, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes suimtiesiems / kalinamiems garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga. EŽTT pripažįsta, jog dėl aukšto nusikalstamumo lygio, finansinių išteklių trūkumo ir kitų struktūrinių problemų valstybės susiduria su sunkumais organizuojant kalinimo sistemą, tačiau kartu akcentuoja, kad šie aspektai nepanaikina valstybės pareigos organizuoti kalinimo sistemą, kad būtų laikomasi Konvencijos numatyto reguliavimo, ir esant pažeistoms Konvencijos garantuojamoms teisėms tai sudaro prielaidas žalos atlyginimui (pvz., 2003 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje N. prieš Ukrainą, 2006 m. birželio 1 d. sprendimas byloje M. prieš Rusiją, 2011 m. sausio 27 d. sprendimas byloje Y. A. prieš Rusiją).
15. Teismas sprendė, kad 2016 m. balandžio 6 d. Kalėjimų departamento raštas Nr. 2S-1852 ir 2016 m. vasario 1 d. Lukiškių TI-K raštas Nr. 22-58 naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (taikytina iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 89 str. 1 d. 1 p.) ir Lukiškių TI-K įpareigotinas suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su jos sutuoktiniu H. D..
16. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai apribojo pareiškėjos teisę į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktiniu, tai yra pakankamas pagrindas neteisėtų veiksmų konstatavimui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, kuriame nurodyta, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas pabrėžė, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016 konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjos sutuoktinio teises, nesuteikdamas jam ilgalaikio pasimatymo su žmona (pareiškėja nagrinėjamoje byloje).
17. Teismas sprendė, kad konstatavus Konvencijos normų pažeidimus, nėra abejojama dėl šių pažeidimų tiesiogiai nulemtos neturtinės žalos atsiradimo. Tačiau pareiškėja nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjai turėtų būti priteista būtent 10 000 Eur dydžio neturtinė žala. Teismas, atsižvelgęs byloje nustatytas aplinkybes, tai, kad Lukiškių TI-K sąmoningai nesistengė sukelti nepatogumų pareiškėjai, jai kilusias pasekmes, pažeidimo trukmę, taip pat į bendrą šalies ekonominę situaciją, vertino, kad pareiškėjos patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktiniu, laikomu Lukiškių TI-K, nesuteikimo, atlyginti adekvati priteistina suma yra 500 Eur ir pareiškėjos skundą tenkino iš dalies.

III.

18. Pareiškėja R. D. padavė apeliacinį skundą (b. l. 52–57), kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo, kuria skundą atsisakyta tenkinti, šią skundo dalį tenkinti visiškai ir priteisti pareiškėjai 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl atsisakymo suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu H. D..
19. Pareiškėja nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jos skundas tenkintas sutinka, tačiau nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atsisakyta priteisti visą pareiškėjos reikalautą neturtinės žalos atlyginimą. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra šie:
1. Teismas pateikė mažai motyvų ir argumentų, kodėl laiko, kad pareiškėjos prašoma priteisti neturtinė žala pernelyg didelė.
2. Nepagrįstai nukrypta nuo neturtinės žalos atlyginimo proporcijų, turėjo būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016, kuria pareiškėjos sutuoktiniui H. D. neturtinės žalos atlyginimas padidintas iki 2 000 Eur; pareiškėjos teisės turėtų būti ginamos ne mažiau, kaip jos sutuoktinio.
3. Turėjo būti vertinama, kad pareiškėja teisės į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktiniu neturėjo nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio. Nors sutuoktinio statusas baudžiamajame procese keitėsi (įtariamasis, teisiamasis, nuteistasis), Konvencijos prasme tai neturi reikšmės, nes pareiškėjos, kaip sutuoktinės, statusas nesikeitė, o EŽTT praktika nukreipta į tai, kad asmuo iki galutinio teismo nuosprendžio priėmimo turi tokias pačias teises į šeimos gyvenimo gerbimą.
4. Vertinant skundžiamos teismo sprendimo dalies pagrįstumą EŽTT bylos T. V. prieš Lietuvą (2013 m. liepos 9 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 42615/06) kontekste, atsakovai iki pareiškėjos sutuoktinio patalpinimo į Lukiškių TI-K jau laikėsi ydingos praktikos, nesiėmė jokių priemonių, kad situacija būtų ištaisyta ir valstybės pozityvioji pareiga užtikrinti šeimos gyvenimo gerbimą būtų užtikrinta.
5. Teismas, nors ir tinkamai rėmėsi EŽTT praktika, tačiau nevertino priteistų neturtinės žalos atlyginimo sumų, kurios buvo priteistos pareiškėjams pirmosios instancijos teismo nurodytose bylose, todėl šiuo aspektu nukrypo nuo EŽTT praktikos, tai sudaro pagrindą pakeisti teismo sprendimą priteisiant pareiškėjai 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 65–69), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo R. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
21. Pagrindiniai atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai yra šie:
1. Lukiškių TI-K pareigūnai vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė teisėtai. BVK 85 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuriuo vadovaujantis paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, yra galiojantis, ši norma nėra pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl Lukiškių TI-K pareigūnai privalėjo juo vadovautis. Sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo kilo pareiškėjos nurodyta žala. Nenustačius žalos padarymo fakto, civiliniai teisinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto, pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos jai padarymo faktą, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai pasireiškė žala.
2. Pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu, viršijo administracinio teismo įgaliojimus, nustatytus ABTĮ 3 straipsnyje, 16 straipsnio 1 dalyje, neatsižvelgė, kad tokio ilgalaikio pasimatymo, kai asmuo atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, suteikimo tvarkos Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato. Nei Lukiškių TI-K, nei Kalėjimų departamentas negali savarankiškai reglamentuoti tokių ilgalaikių pasimatymų tvarkos.
22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 77–80) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti jo apeliacinį skundą.
23. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjos apeliacinis skundas pagrįstas samprotavimais, nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas įrodymais, nenurodyta kuo pasireiškė neturtinė žala. Būtina įrodyti, kad tam tikri įstaigos trūkumai sukėlė pareiškėjai neigiamas pasekmes, nėra nustatytos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento priimtų sprendimų, kuriais pareiškėjais atsisakyta suteikti ilgalaikius pasimatymus su nuo 2009 m. Lukiškių TI-K kalinčiu sutuoktiniu, teisėtumo ir pagrįstumo, prašymo įpareigoti Lukiškių TI-K suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu bei reikalavimo atlyginti neteisėtais Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų pareiškėjai padarytą neturtinę žalą pagrįstumo.
25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino Lukiškių TI-K 2016 m. vasario 1 d. raštą Nr. 22-58 ir Kalėjimų departamento 2016 m. balandžio 6 d. raštą Nr. 2S-1852, įpareigojo Lukiškių TI-K suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu H. D. ir priteisė pareiškėjai R. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagristą.
26. Abi administracinio ginčo šalys pateikė apeliacinius skundus: pareiškėja su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka tuo aspektu, kad jai priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimo dydis; atsakovas tais aspektais, kad byloje nėra nustatytų būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, tarpe jų – ir neteisėtų veiksmų, dėl ko negali būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas, ir kad Lukiškių TI-K nepagrįstai įpareigotas suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančiu sutuoktiniu, kadangi tokios galimybės nenustato galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai.
27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos proceso šalių pateiktų apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas šalių apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
28. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje V. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
30. Dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pripažįstant atsakovo veiksmų neteisėtumą ir, atitinkamai, atsakovo apeliacinio skundo argumentų šiuo aspektu, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ ratifikavo 1993 m. gegužės 14 d. pasirašytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei šios Konvencijos ketvirtąjį, septintąjį bei vienuoliktąjį protokolus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis nustato, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, jog „Ši konstitucinė nuostata Konvencijos atžvilgiu reiškia, kad ratifikuota ir įsigaliojusi ji (Konvencija) taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai.“ Tiesioginis Konvencijos taikymas reiškia, kad Konvencijos nuostatomis galima tiesiogiai remtis Lietuvos Respublikos teismuose, taip pat ir santykiuose su viešojo administravimo subjektais. Lietuvos teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, sprendžiant bylas, gali būti taikoma tiesiogiai (LVAT 2003 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 259-03, Administracinių teismų praktika Nr. 4, 64-67 p.; 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-58/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007, Teismų praktika Nr. 27, 47-56 p.).
31. Be to, Konvencijos nuostatos ne tik pripažįstamos tiesiogiai, kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai, taikytinomis nacionalinėje teisės sistemoje, bet ir turinčiomis taikymo pirmenybę kolizijos su nacionaliniais teisės aktais atveju. Tokia Konvencijos nuostatų taikymo pirmenybė išplaukia tiek iš Lietuvos Respublikos nacionalinių, tiek ir iš tarptautinių teisės aktų. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad įsigaliojusias, taip pat laikinai taikomas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti, o pagal minėto straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Kaip pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 1995 m. sausio 24 d. išvadoje, ,,Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas kitoks nei daugumos kitų tarptautinės teisės aktų. Šis tikslas yra visuotinis – siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo, tai yra, tikslo požiūriu, Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygiu”. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje tiek sprendžiant dėl atsakovo veiksmų teisėtumo, tiek dėl pareiškėjos galimai patirtos žalos atlyginimo, tiesiogiai turi būti taikomos Konvencijos nuostatos, taip pat atsižvelgiama į EŽTT sprendimuose pateiktą jų aiškinimą.
32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą, pažymi, kad, įvertinus EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendime suformuotą Konvencijos 8 straipsnio taikymo praktiką byloje T. V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), Konvencija ir jos 8 straipsnio nuostatos šioje byloje turėjo būti taikomi tiesiogiai, nors BVK 85 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma, kuria vadovaujantis paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, tačiau nenustatanti galimybės tokiai grupei priskirtiems nuteistiesiems gauti ilgalaikių pasimatymų, nepripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nebuvo negaliojanti ar pakeista byloje skundžiamų Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento sprendimų priėmimo metu. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą šiuo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Lukiškių TI-K nepagrįstai apribojo pareiškėjos teisę į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktiniu ir atliko neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl Kalėjimų departamento 2016 m. balandžio 6 d. rašto Nr. 2S-1852 ir Lukiškių TI-K 2016 m. vasario 1 d. rašto Nr. 22-58 neteisėtumo ir Lukiškių TI-K įpareigojimo suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su jos sutuoktiniu H. D. ir papildomai jų nekartoja.
33. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo nukrypimu nuo suformuotos EŽTT ir LVAT praktikos nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
35. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT  2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).
36. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas jai atlygintinos neturtinės žalos dydis (500 Eur) yra teisingas ir adekvatus jos patirtiems neturtiniams praradimams ir patirtiems išgyvenimams atlyginti. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja tą aplinkybę, kad jos sutuoktiniui už analogišką situaciją dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo su pareiškėja LVAT 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016 priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidino iki 2 000 Eur, pažymėtina, kad minėtoje administracinėje byloje pareiškėjos sutuoktiniui neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas įvertinus ne tik ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine nesuteikimą, tačiau ir kalinimą pažeidžiant kitas teisės aktais nustatytas laikymo įkalinimo įstaigoje sąlygas. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėja yra laisvėje, o pareiškėjos sutuoktinis atlieka laisvės atėmimo bausmę, dėl ko konstatuotas jo privataus gyvenimo apribojimas, manytina, suponavo kitokius neturtinius praradimus. Kita vertus, pareiškėja nenurodė ir nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą manyti, kad jos patirta neturtinė žala galėtų būti vertinama 10 000 Eur suma.
37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjai dėl aptarto jos teisės pažeidimo atlygintinos žalos dydį, tinkamai aiškino ir taikė procesinės materialinės teisės normas, todėl keisti skundžiamo sprendimo pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
38. Dėl nurodytų argumentų šalių apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos R. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Dirvonas

              Veslava Ruskan

              Arūnas Sutkevičius