Administracinė byla Nr. eA-3511-822/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04900-2016-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. I. K. (M. I. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. I. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 12PR-122 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/6-12) 12PR-122); įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamame sprendime, kuris priimtas remiantis Departamento 2016 m. gruodžio 2 d. išvada Nr. (15/6-12)-13PR-122RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada), nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymo suteikti prieglobstį motyvai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo nuomone, šis sprendimas yra nepagrįstas, Departamento padaryti procedūriniai pažeidimai negali būti ištaisyti teismo, todėl sprendimas Nr. (15/6-12) 12PR-122 turi būti panaikintas, o Departamentas įpareigotas pareiškėjo prieglobsčio prašymą išnagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas teigia 2016 m. gegužės 18 d., 2016 m. liepos 20 d. ir 2016 m. lapkričio 14 d. vykusių apklausų metu išsamiai ir motyvuotai paaiškinęs, dėl kokių priežasčių jis paliko kilmės valstybę, t. y. (duomenys neskelbtini), ir pateikė tai patvirtinančius argumentus ir įrodymus. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą iš esmės motyvavo tuo, kad: jis buvo prievarta verčiamas (verbuojamas) stoti į džihadą, tačiau to nenorėjo daryti, t. y. nenorėjo tapti teroristu ir žudiku; jis nuo 2013 m. priklauso (duomenys neskelbtini) opozicinei (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) partijai (toliau – ir (duomenys neskelbtini) partija), o šiuo metu valdžioje esanti (duomenys neskelbtini) partija (toliau – ir (duomenys neskelbtini) partija) persekioja (duomenys neskelbtini) partijos narius, juos žudo; jis yra (duomenys neskelbtini) musulmonas, (duomenys neskelbtini) jam gresia pavojus, nes (duomenys neskelbtini) musulmonai, remiantis (duomenys neskelbtini) įstatymais, nelaikomi musulmonais (yra paskelbti nemusulmonais), juos persekioja valstybė, juos engia, jie yra atstumti.
Pareiškėjas rėmėsi Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 83 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad jis pateikė išsamius ir tikrovę atitinkančius paaiškinimus ir rašytinius įrodymus (sertifikatą, kad priklauso (duomenys neskelbtini) partijai, informaciją apie (duomenys neskelbtini) partijos narių persekiojimą, patiriamą smurtą, informaciją apie (duomenys neskelbtini) musulmonų padėtį (duomenys neskelbtini), jų persekiojimą ir patiriamą smurtą), pagrindžiančius jo poziciją, tačiau Departamentas, remdamasis aplinkybe, jog (duomenys neskelbtini) labai dažnai klastojami dokumentai, nusprendė, kad, pavyzdžiui, pareiškėjo pateikti dokumentai apie priklausymą (duomenys neskelbtini) partijai yra nepatikimi, bet jokių įrodymų ir / ar pagrįstų motyvų / argumentų, kurie neginčytai patvirtintų, jog pareiškėjo pateikti dokumentai yra suklastoti, nepateikė. Pareiškėjas pateikė Departamentui ir informaciją apie (duomenys neskelbtini) musulmonų padėtį, patiriamą persekiojimą (duomenys neskelbtini), tačiau Departamentas šios informacijos, manytina, tinkamai neišnagrinėjo ir nenustatė, kad pareiškėjui kaip (duomenys neskelbtini) musulmonui gresia realus persekiojimas ir pavojus kilmės valstybėje.
Atsižvelgiant į tai, jog Departamentas nepateikė jokių pagrįstų ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo pateikti dokumentai (pagrindžiantys jo prieglobsčio prašymą) yra neabejotinai suklastoti, taip pat nepagrįstai atmetė pareiškėjo pateiktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) musulmonų padėtį (duomenys neskelbtini) kaip bendro pobūdžio, susikoncentravo į neesminius pareiškėjo pasakojimo neatitikimus, manytina, kad Departamentas netinkamai atliko tyrimą, formaliai nustatė, kad pareiškėjo prašymas yra prieštaringas ir nenuoseklus, netinkamai pritaikė prieglobsčio teisėje žinomą abejonės privilegijos principą, (tais atvejais, kai prieglobsčio prašytojo teiginiai atrodo įtikinami, nuoseklūs, neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams, o pats pareiškėjas kelia pasitikėjimą, net ir nesant pakankamai įrodymų, duomenys vertinami jo naudai, nes neįmanoma įrodyti kiekvieną detalę; šis principas yra įtvirtintas 2004 m. Europos Sąjungos direktyvos 2004/83/EB (toliau – ir Direktyva) 4 straipsnio 5 dalyje ir Įstatymo 83 straipsnyje; šis principas netaikomas, jeigu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais / neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi esminiai prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti). Atsakovas netinkamai rėmėsi prieglobsčio teisėje žinomu įrodinėjimo standartu – tikimybių vertinimu, nes, net neturėdamas jokių pagrįstų įrodymų, patvirtinančių priešingai, negu teigia pareiškėjas, nepagrįstai nusprendė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, sudarančios pagrindą suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą, tačiau Departamentas, tinkamai neidentifikavęs reikšmingų materialinių faktų, jų netyręs, formaliai atlikęs tyrimą ir padaręs esminius pažeidimus, neįvertinęs pateiktų įrodymų, netinkamai pritaikęs Įstatymo nuostatas, tokios išvados nepadarė.
Pareiškėjas rėmėsi Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nurodė, kad nagrinėjamu atveju Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai nėra aktualūs ir dėl to šioje byloje nėra ginčo, vis dėlto, Departamento išvados dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų veiksmų kelia pagrįstų abejonių dėl jų teisingumo. Pareiškėjo nuomone, jis atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad skundžiamame sprendime nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nes pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Departamente įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją ir atmetus jo nurodytas aplinkybes, susijusias su tariamu (duomenys neskelbtini) valdžios ir džihadistų kovotojų persekiojimu, nes jis priklauso (duomenys neskelbtini) musulmonų bendruomenei, nustatyta, kad jo pasakojimas nepagrįstas ir nėra tikėtinas, todėl pareiškėjo pateiktos aplinkybės negali būti laikomos nustatytu faktu ir neturėtų būti vertinamos sprendžiant, ar jam gali būti suteiktas prieglobstis. Įvertinus pareiškėjo deklaruojamą baimę patirti persekiojimą dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai konstatuota, kad pareiškėjo baimė grindžiama tik jo subjektyviais įsitikinimais ir yra išimtinai hipotetinio pobūdžio. Pareiškėjas iki išvykimo iš kilmės šalies savo gyvenamojoje vietoje dėl savo veiklos (duomenys neskelbtini) partijoje nepatyrė jokios grėsmės, taip pat nepateikė jokių svarių argumentų, leidžiančių konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad jam grįžus į kilmės valstybę tokia grėsmė atsirastų. Įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją nustatyta, kad kilmės valstybėje jam negresia jo nurodyti veiksmai, todėl skundžiamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjo baimė patirti jo nurodytus veiksmus niekuo nepagrįsta, t. y. „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Sprendime Nr. (15/6-12) 12PR-122 konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes nenustatyta, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai, žiaurus elgesys arba mirties bausmė ar egzekucija (t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose), o įvertinus surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad šioje valstybėje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (šios aplinkybės skunde neginčija ir pareiškėjas), todėl pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra.
Pareiškėjas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo grindė šiomis aplinkybėmis: nuo 2013 m. jis priklauso (duomenys neskelbtini) opozicinei (duomenys neskelbtini) partijai, buvo šios partijos narys, o šiuo metu valdžioje esanti (duomenys neskelbtini) partija persekioja (duomenys neskelbtini) partijos narius, juos žudo; asmeniškai dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai jis nesusidūrė su jokiomis problemomis, tačiau bijo, kad tai gali atsitikti ateityje; jis priklauso (duomenys neskelbtini) bendruomenei ir nors nepatyrė jokių individualus pobūdžio veiksmų dėl išpažįstamos religijos, tačiau bijojo likti (duomenys neskelbtini), kuriame (duomenys neskelbtini) bendruomenė engia, persekioja valdžia ir kiti musulmonai; pareiškėjas buvo verčiamas (verbuojamas) stoti į džihadą, tačiau jis to nenorėjo daryti (apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad buvo verbuojamas dėl to, jog yra (duomenys neskelbtini) bendruomenės narys).
Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, vertino, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikytinos tikrovę atitinkančiais faktais, ir padarė išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas neatitinka tikrovės, nes jis negebėjo sklandžiai, suprantamai paaiškinti (duomenys neskelbtini) bendruomenės ir religijos specifikos, esamų skirtumų nuo islamo religijos, jo teikiami duomenis prieštarauja kilmės valstybės informacijai, o teikiami paaiškinimai – prieštaringi ir neįtikinami. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo turimos žinios įgytos iš viešų informacinių šaltinių, o ne iš asmeninės patirties, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė – priklausymas (duomenys neskelbtini) musulmonų bendruomenei – buvo paneigta ir nebuvo toliau vertinama, sprendžiant dėl prieglobsčio pareiškėjui suteikimo (detalūs argumentai, kodėl pareiškėjo teiginiai dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) bendruomenei buvo atmesti, pateikti Išvadoje, kurios pagrindu priimtas skundžiamas sprendimas). Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nustatinėdamas, ar jo nurodytos aplinkybės laikytinos tikrovę atitinkančiais faktais, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir Europos Sąjungos prieglobsčio teisyne įtvirtintais prieglobsčio prašytojų teiginių (nurodytų aplinkybių) vertinimo principais.
Pareiškėjo teiginių patikimumas buvo vertinamas pagal šiuos kriterijus: ar pareiškėjo pasakojimas (paaiškinimai) yra išsamus ir pasižymi pakankamu detalumu; ar pareiškėjo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs ir neprieštaringi; ar pareiškėjo teiginiai neprieštarauja šeimos narių / kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar pareiškėjo teiginiai neprieštarauja informacijai apie padėtį kilmės valstybėje ir visuotinai žinomiems faktams; tikėtinumas. Pabėgėlių teisėje įrodinėjimo standartas paremtas tikimybių vertinimu (angl. balance of probabilities), t. y. kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė yra labiau tikėtina negu netikėtina.
Pažymėtina, kad pareiškėjas Departamentui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) musulmonų bendruomenei, o pakartotinės apklausos metu jis nesugebėjo atsakyti ir suprantamai paaiškinti, kodėl jis negali pateikti dokumentų, patvirtinančių, jog yra (duomenys neskelbtini) bendruomenės narys, o teikiami paaiškinimai buvo neįtikinami: pareiškėjas iš pradžių nurodė, kad jo tėvai stengiasi gauti minėtus dokumentus ir kai tik gaus, atsiųs juos, o vėliau teigė, kad jeigu tėvai bandytų gauti šiuos dokumentus, jie nukentėtų („kiti žmonės pradės juos sekti arba jie juos nužudys“), nors taip ir nepaaiškino, kas ir dėl ko juos „gali sekti ir nužudyti“, pareiškėjas nesugebėjo paaiškinti, kodėl jis negali pasinaudoti elektorinėmis ryšio priemonėmis (internetu, elektroniniu paštu, telefonu ir pan.) ir be tėvų pagalbos asmeniškai kreiptis į (duomenys neskelbtini) bendruomenę, kad būtų patvirtinta jo narystė. Departamentas atliko išsamų tyrimą ir nustatė, kad kitose valstybėse esančios (duomenys neskelbtini) musulmonų bendruomenės turi galimybes patvirtinti / paneigti ne tik informaciją apie asmens narystę (duomenys neskelbtini) bendruomenėje ar dokumentus, susijusius su teisminiu tyrimu, bet ir informaciją, susijusią su asmens tvirtinimu apie patirtą visuomeninį smurtą. Departamentas, siekdamas patikrinti pareiškėjo pasakojimo patikimumą, surinko ir išsamią informaciją apie (duomenys neskelbtini) bendruomenės įkūrimą, skirtumus nuo islamo tikėjimo, bendruomenės organizacinę struktūrą, priėmimo į bendruomenę tvarką ir kitą reikšmingą informaciją, kuri leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo pasakojimo dalis dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) bendruomenei neatitinka tikrovės, o skunde teismui pareiškėjas nepateikė jokių teiginių, galinčių paneigti šias Departamento išvadas.
Departamentas Išvadoje nurodęs, kad (duomenys neskelbtini) paplitęs įvairaus pobūdžio dokumentų klastojimas, ginčijamo sprendimo negrindė vien šia aplinkybe, o vertino pareiškėjo pasakojimą pagal minėtus patikimumo vertinimo kriterijus. Įvertinus ir apibendrinus kilmės valstybės surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) partiją, Departamentui kilo abejonių dėl pareiškėjo priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai, tačiau atsižvelgus į tai, kad pasakojimo dalyje, susijusioje su (duomenys neskelbtini) partija, nustatyti prieštaravimai nebuvo tokie reikšmingi ir svarūs, kad vien tuo remiantis būtų galima atmesti šią aplinkybę ir jos nenagrinėti, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis priklauso (duomenys neskelbtini) partijai, buvo vertinama jo naudai ir laikytina tikrove atitinkančiu materialiniu faktu, kuris buvo vertinamas, siekiant nustatyti, ar jis atitinka tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus.
Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą ir surinktą kilmės valstybės informaciją, nustatė, kad pareiškėjas savo baimę, kad jį persekios (duomenys neskelbtini) vyriausybė, grindžia tik bendra situacija (duomenys neskelbtini), kuri susidarė tarp (duomenys neskelbtini) partijos ir (duomenys neskelbtini) vyriausybės. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini) savo gyvenamojo vietoje dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai jis asmeniškai nepatyrė jokių individualaus pobūdžio veiksmų, kurie galėtų būti laikomi persekiojimu Konvencijos prasme, o Departamentas taip pat nerado informacijos apie tai, kad pareiškėjo gyvenamajame mieste ((duomenys neskelbtini) m.) būtų persekiojami su (duomenys neskelbtini) partija susiję asmenys (remiantis surinktais duomenimis, smurtinė situacija iš esmės apsiriboja (duomenys neskelbtini) regionu, Departamente nerasta informacijos, kad tokio masto ir pobūdžio konfliktiniai veiksmai vyktų kitose (duomenys neskelbtini) regionuose ar kad tendencingai visame (duomenys neskelbtini) būtų persekiojami su (duomenys neskelbtini) partija susiję asmenys). Taigi, pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai negali būti laikoma visiškai pagrįsta, nes ji grindžiama tik jo subjektyviais įsitikinimais ir yra išimtinai hipotetinio pobūdžio. Pareiškėjas iki išvykimo iš kilmės šalies savo gyvenamojoje vietoje dėl savo veiklos (duomenys neskelbtini) partijoje nepatyrė jokios grėsmės, taip pat nepateikė jokių svarių argumentų, leidžiančių konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad jam grįžus į kilmės valstybę tokia grėsmė atsirastų. Įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją nustatyta, kad kilmės valstybėje jam negresia jo nurodyti veiksmai, todėl konstatuota, kad jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Pažymėtina, kad jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių patvirtini, kad pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę atveju jį gali persekioti (duomenys neskelbtini) vyriausybė dėl pareiškėjo priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai, pareiškėjas skunde taip pat nepateikė.
Išvadoje pateikti detalūs motyvai, kodėl pareiškėjui nesuteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Buvo konstatuota, kad pareiškėjo baimė patirti jo nurodytus veiksmus visiškai nėra pagrįsta, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad yra grėsmė, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba žiaurus elgesys, todėl jam negali būti suteikta papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Analogiškai nėra pagrindo manyti, kad yra grėsmė, jog pareiškėjui kilmės valstybėje bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, todėl jam negali būti suteikta papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo M. I. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 bei 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 bei 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aktualų teisinį reguliavimą ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjui neturėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvoje.
Pirma, pareiškėjas teigia, kad jis yra musulmonas (duomenys neskelbtini), tačiau kartu aiškina, kad jis buvo verčiamas tapti džihadistu. Migracijos departamentas aiškiai pagrindė, kad nemusulmonai negali būti verčiami kariauti šventajame kare prieš kitatikius. (Duomenys neskelbtini) asmenys negali būti verbuojami atlikti džihadą, nes kitų atšakų musulmonai (ypač radikalai ekstremistai) nelaiko jų musulmonais, o džihadą gali atlikti tik tikras musulmonas. Be to, Migracijos departamentas labai aiškiai pagrindė, kad per prievartą tapti savižudžiais paprastai verbuojami tik jauni (iki 25 m.), dažniausiai neįgalūs ar su trūkumais, asmenys, o pareiškėjas yra 42 metų amžiaus. Kitais atvejais (ne savižudybės), musulmonai per prievartą į džihadą neverbuojami. Vadinasi, pareiškėjo teiginiai apie vertimą tapti džihadistu yra nepagrįsti.
Antra, pareiškėjo teiginiai, kad jis yra musulmonas (duomenys neskelbtini) taip pat yra nepagrįsti. Jis, kaip nustatė Migracijos departamentas, savo pase neįrašė, kad yra (duomenys neskelbtini); dar daugiau, Lietuvoje tuokdamasis taip pat tuokėsi kaip musulmonas sunitas, o ne (duomenys neskelbtini). Akcentuotina, jog Migracijos departamentas pagrindė, kad (duomenys neskelbtini) paprastai dokumentuose išviešina savo priklausymą (duomenys neskelbtini) bendruomenei.
Trečia, Migracijos departamentas, vadovaudamasis abejonės privilegijos principu, laikė, jog pareiškėjas yra opozicinės (duomenys neskelbtini) partijos narys, tačiau atsakovas nurodė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai nėra visiškai pagrįsta, nes ji grindžiama tik pareiškėjo subjektyviais įsitikinimais ir yra išimtinai hipotetinio pobūdžio; pareiškėjas iki išvykimo iš kilmės šalies savo gyvenamojoje vietoje dėl savo veiklos (duomenys neskelbtini) partijoje nepatyrė jokios grėsmės, taip pat nepateikė jokių svarių argumentų, leidžiančių konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad jam grįžus į kilmės valstybę tokia grėsmė atsirastų. Be to, atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta, jog kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Teismas sutiko su tokiu vertinimu. Pareiškėjas Lietuvoje yra jau dvejus metus, todėl jo persekiojimo tikimybė tiek realumo, tiek akivaizdumo aspektais yra negalima. Dar daugiau, teismas, įvertinęs pareiškėjo ankstesnius siekius likti Lietuvoje, taip pat, kad 2016 m. balandžio 15 d. jis dar nesiekė gauti prieglobsčio, o tokį prašymą pateikė tik 2016 m. gegužės 18 d., padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvoje negali būti tenkinamas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuota, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (15/6-12) 12PR-122 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ paliktinas nepakeistas. Įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nėra teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėjas M. I. K. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo šį pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pažymi, kad tais atvejais, kai prieglobsčio prašytojo teiginiai atrodo įtikinami, nuoseklūs, neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams, o pats pareiškėjas kelia pasitikėjimą, net ir nesant pakankamai įrodymų, duomenys vertinami jo naudai, nes neįmanoma įrodyti kiekvieną detalę. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai taikė ir vertino prieglobsčio teisėje žinomą abejonės privilegijos principą, todėl netinkamai pritaikė Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatas.
Pareiškėjas pateikė jo poziciją patvirtinančius rašytinius įrodymus (sertifikatą, kad priklauso (duomenys neskelbtini) partijai; informaciją apie (duomenys neskelbtini) partijos narių persekiojimą, patiriamą smurtą). Taigi, nors pagrįstai pareiškėjas yra laikytinas (duomenys neskelbtini) partijos nariu (nustatyta aplinkybė), tačiau, priešingai nei yra nurodoma ginčijamame sprendime, (duomenys neskelbtini) narių persekiojimas ir pareiškėjo baimė nėra subjektyvus įsitikinimas ir nėra hipotetinio pobūdžio. Tokia informacija ((duomenys neskelbtini) narių persekiojimas, patiriamas smurtas) atitinka realią situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą yra objektyvi ir reali.
Pareiškėjas nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) musulmonas, pateikė informaciją apie (duomenys neskelbtini) musulmonų padėtį, patiriamą persekiojimą (duomenys neskelbtini). Teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nepriklauso (duomenys neskelbtini) bendruomenei. Pareiškėjas nurodė, kodėl jis negali pateikti dokumentų, kurie pagrindžia jo religinę priklausomybę (šiuo dokumentus turėjo su savimi, tačiau Nyderlanduose jo daiktai, įskaitant ir dokumentus, buvo pavogti). Įrodymai, kad jo daiktai buvo pavogti yra byloje. Pareiškėjas paaiškino, kad jis savo pase neįrašė, jog priklauso (duomenys neskelbtini) bendruomenei dėl to, jog žinojo, kad įrašius šią informaciją, jo gyvybei ir sveikatai grėstų pavojus. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į susiklosčiusią faktinę situaciją ir jo pateiktus paaiškinimus, jo atžvilgiu turėjo būti taikytina abejonės privilegija ir aplinkybė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) musulmonas, turėtų būti laikytina nustatyta. Pareiškėjas nurodė, kad buvo prievarta verčiamas (verbuojamas) stoti į džihadą, tačiau jis to nenorėjo daryti, t. y. nenorėjo tapti teroristu ir žudiku. Pareiškėjas negali pateikti jokių rašytinių įrodymų, kad jis buvo verčiamas tai daryti, negali paaiškinti, kodėl jis buvo prievarta verčiamas tai daryti. Vis dėlto, pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu turėtų būti pritaikyta abejonės privilegija, t. y. aplinkybė, kad jis buvo verbuojamas stoti į džihadą laikytina nustatytu faktu.
Pareiškėjo vertinimu, egzistuoja visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, kurios sudaro pagrindą suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą, tačiau tiek Migracijos departamentas, tiek ir pirmosios instancijos teismas tinkamai neidentifikavęs reikšmingų materialinių faktų, jų netyręs, neįvertinęs pateiktų įrodymų, netinkamai pritaikęs Įstatymo nuostatas, priėmė nepagrįstą sprendimą.
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, vertino, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikytinos tikrovę atitinkančiais faktais, ir padarė išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas neatitinka tikrovės, nes jis negebėjo sklandžiai, suprantamai paaiškinti (duomenys neskelbtini) bendruomenės ir religijos specifikos, esamų skirtumų nuo islamo religijos, jo teikiami duomenys prieštarauja kilmės valstybės informacijai, o teikiami paaiškinimai prieštaringi bei neįtikinami. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjo turimos žinios įgytos iš viešų informacinių šaltinių, o ne iš asmeninės patirties, todėl ši prieglobsčio prašytojo nurodyta aplinkybė – priklausymas (duomenys neskelbtini) musulmonų bendruomenei buvo paneigta ir nebuvo toliau vertinama sprendžiant dėl prieglobsčio pareiškėjui suteikimo. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nustatinėdamas, ar jo nurodytos aplinkybės laikytinos tikrovę atitinkančiais faktais, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir Europos Sąjungos prieglobsčio teisyne įtvirtintais prieglobsčio prašytojų teiginių (nurodytų aplinkybių) vertinimo principais. Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktas įpareigoja prieglobsčio prašytoją pateikti tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Pagal Įstatymo 83 straipsnio 2 dalį tuo atveju, kai nustatoma, jog su prieglobsčio prašytojo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Remiantis Įstatymo 83 straipsnio 5 dalimi abejonių privilegija netaikoma ir prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei jis klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Pareiškėjo teiginių patikimumas buvo vertinamas pagal šiuos kriterijus: 1) ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas (paaiškinimai) yra išsamus ir pasižymi pakankamu detalumu; 2) ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs ir neprieštaringi; 3) ar prieglobsčio prašytojo teiginiai neprieštarauja šeimos narių/kitų liudytojų pateiktai informacijai; 4) ar pareiškėjo teiginiai neprieštarauja informacijai apie padėtį kilmės valstybėje ir visuotinai žinomiems faktams; 5) tikėtinumas. Pabėgėlių teisėje įrodinėjimo standartas yra paremtas tikimybių vertinimu, t. y. kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė yra labiau tikėtina nei netikėtina.
Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime detaliai įvertino Migracijos departamento atliktą tyrimą bei pagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo panaikinti sprendimą atsisakyti suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo atliktą įvertinimą. Surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas atliko išsamų tyrimą pareiškėjo byloje, nepažeisdamas konfidencialumo principo tikrino pareiškėjo pateiktus faktus bei visus galimus įrodymus, rėmėsi surinkta visa aktualia informacija, o apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos ir kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ginčas byloje kilo dėl atsakovo sprendimo atsisakyti suteikti pareiškėjui prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje.
Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs pareiškėjo skundą konstatavo, kad Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skundą atmetė.
Apeliantas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pažymi, kad teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.
Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymą, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro pateiktoje pareiškėjo asmens byloje esančių duomenų, be kita ko, nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko turėdamas Šengeno vizą, kurią išdavė Nyderlandų Karalystė, galiojančią nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2015 m. sausio 17 d. ir 2015 m. sausio 14 d. Vilniaus apskrities VPK pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, argumentuodamas, kad studijuoja Mykolo Romerio universitete. Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius 2015 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-10) 17U-152 atsisakyti išduoti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą, argumentuodamas tuo, kad užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų. Šio sprendimo teisėtumas patikrintas teismine tvarka, sprendimas paliktas galioti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2743-822/2016).
Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyba, nustačiusi, kad pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai, pasibaigus Šengeno vizos galiojimo laikui, 2015 m. vasario 13 d. priėmė sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę. Nustatytas terminas savanoriškai išvykti iki 2015 m. kovo 15 d.
Pareiškėjas 2015 m. kovo 25 d. susituokė su Lietuvos Respublikos piliete. Iš pareiškėjo paaiškinimų nustatyta, kad su būsima žmona jis bendravo internetu dar prieš atvykdamas į Lietuvą.
Pareiškėjas 2016 m. balandžio 1 d. kreipėsi į Migracijos valdybą dėl išvykimo termino pratęsimo. Pareiškėjui išaiškinta, per kokį laikotarpį jis privalo išvykti iš Lietuvos, buvo iškviesta vertėja, pareiškėjas buvo apie tai informuotas, bet atvykus vertėjai, jo Migracijos valdyboje nebuvo. Pareiškėjui telefonu paaiškinta, kad vertėja jau atvyko ir paprašyta grįžti, tačiau jis negrįžo. 2016 m. balandžio 1 d. el. paštu išsiųstas pakartotinas įspėjimas
Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus pareigūnams 2016 m. balandžio 15 d. telefonu susisiekus su Mykolo Romerio universiteto Tarptautinio studentų biuro darbuotoja, nustatyta, kad pareiškėjas paskaitų nelanko, turi 2 akademinės skolas, išsiregistravo iš Mykolo Romerio bendrabučio Vilniuje, birželio mėn. bus išbrauktas iš sąrašų kaip nepažangus studentas.
Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 2 policijos komisariato viršininko 2016 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjas sulaikytas 48 valandoms Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriuje dėl pareiškėjo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 17 d. nutartimi pareiškėjas buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre 6 mėnesiams tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai ir per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos per nustatytą terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi iš dalies tenkino jo skundą ir sutrumpino sulaikymo terminą iki 2016 m. liepos 17 d. (administracinė byla Nr. eA-3820-624/2016)
Pareiškėjas 2016 m. gegužės 18 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. (15/6-12)-15PR-44 prašymas buvo priimtas nagrinėti iš esmės ir pareiškėjui išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas.
Pasikeitus pareiškėjo teisiniam statusui Švenčionių rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 10 d. sprendimu persvarstė sprendimą dėl pareiškėjo sulaikymo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 17 d. nutartį pakeitė pareiškėjui pritaikė alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojo jį nuo šio teismo sprendimo paskelbimo iki 2016 m. spalio 17 d. registruotis teritorinėje policijos įstaigoje ir paleido iš sulaikymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-4392-822/2016 Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
Pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių prašo prieglobsčio: 1) priklausymas opozicinei politinei partijai (duomenys neskelbtini), kuri persekiojama valdžioje esančios partijos; 2) religiniai įsitikinamai ((duomenys neskelbtini) bendruomenės narys) – remiantis pareiškėjai paaiškinimais, jo įsitikinimai galėjo būti priežastis, dėl kurios pareiškėjas buvo pagrobtas, verbuojamas prisijungti prie džihado. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas teigė bijantis, jog savo kilmės valstybėje bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, bijo dėl savo saugumo ir gyvybės
Pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimo terminas Migracijos departamento buvo pratęstas 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu – iki 2016 m. rugsėjo 19 d., 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu – iki 2016 m. spalio 19 d., 2016 m. spalio 19 d. sprendimu – iki 2016 m. lapkričio 19 d.
2016 m. gegužės 18 d., 2016 m. liepos 20 d. ir 2016 m. lapkričio 14 d. atliktos pareiškėjo kaip prieglobsčio prašytojo apklausos.
Departamento Prieglobsčio skyrius 2016 m. gruodžio 2 d. išvadoje Nr. (15/6-12)-13PR-122RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, joje nustatytų aplinkybių pagrindu, pasiūlė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymo suteikti prieglobstį motyvai neatitinka Konvencijos 1 straipsnio A dalyje ir Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų ir nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes nėra priežasčių jam taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.
Atsakovas Išvadoje rėmėsi, be kita ko, 2013 m. birželio 17 d. ir 2015 m. vasario 10 d. pažymomis apie (duomenys neskelbtini) musulmonų bendruomenę (duomenys neskelbtini) (Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) ir 2016 m. spalio 6 d. pažyma apie (duomenys neskelbtini) judėjimą, (duomenys neskelbtini) musulmonų persekiojimą, savižudžių mirtininkų verbavimą Nr. (duomenys neskelbtini).
Išvadoje nustatyta, kad pareiškėjo pateikti paaiškinimai, kodėl jis iš karto nesiprašė prieglobsčio Olandijoje ir Lietuvoje, yra padriki, nesuprantami ir neįtikinami. Dar iki prieglobsčio prašymo pateikimo, pildant 2016 m. balandžio 15 d. užsieniečio apklausos lapą, pareiškėjas nurodė, kad jis nenori išvykti iš Lietuvos ir grįžti į (duomenys neskelbtini), nes Lietuvoje gyvena jo žmona, bet nenurodė, jog negali grįžti į kilmės valstybę dėl ten jam gresiančio pavojaus. Pareiškėjas apie jam tariamą pavojų (duomenys neskelbtini) dėl prieglobsčio prašyme nurodytų priežasčių neužsiminė ir tada, kai teisminio proceso metu buvo sprendžiamas klausimas dėl jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos: pirmame teismo posėdyje nurodė, kad atvyko ir nori likti Lietuvoje, nes nori studijuoti (VSD yra pateikęs informaciją, kad pareiškėjas studijų pagrindu siekė gauti leidimą gyventi Švedijoje ir tik jo negavęs kreipėsi dėl vizos Lietuvos Respublikoje, be to, Mykolo Romerio universitetas raštu informavo, jog pareiškėjas paskaitų nelanko, turi 2 akademines skolas, birželio mėn. turėjo būti išbrauktas iš sąrašų); kito teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad ne tik nori studijuoti Lietuvoje, bet negali išvykti iš šalies, nes Lietuvoje turi žmoną; paskutiniame teismo posėdyje nurodė, kad pateikė prieglobsčio prašymą, tačiau teisme nesugebėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių jam gali būti suteikta tarptautinė apsauga; 2016 m. gegužės 19 d. vykusios pirminės apklausos metu savo nenorą grįžti į kilmės valstybę pareiškėjas aiškino tuo, kad (duomenys neskelbtini) jį persekioja kovotojai, kurie dėl to, jos yra musulmonas, norėjo užverbuoti į džihadą, kad jis kovotų prieš ne musulmonus Afganistane; 2016 m. gegužės 19 d. pareiškėjas raštu jau pateikė papildomas aplinkybes, kurių, pasak jo, apklausos metu negalėjo nurodyti dėl apklausoje dalyvavusio vertėjo – jis prašosi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje dėl savo religijos, kurios nori atsisakyti, be to, priklauso opozicinei (duomenys neskelbtini) partijai, kurią persekioja valdančioji (duomenys neskelbtini) vyriausybė; 2016 m. liepos 20 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jis priklauso (duomenys neskelbtini) musulmonų religinei bendruomenei, todėl jį persekioja (duomenys neskelbtini) valdžia ir dėl to jį verbavo kovotojai prisijungti prie džihado (pareiškėjas nesugebėjo suprantamai paaiškinti situacijos su vertėju ir teiginių, kad jis nori atsisakyti savo religijos).
Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) bendruomenę ir jos narių atžvilgiu vykdomą (duomenys neskelbtini) valdžios persekiojimą atitinka tikrovę, tačiau tai bendro pobūdžio informacija. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jis yra (duomenys neskelbtini) bendruomenės narys. Pareiškėjas 2016 m. liepos 20 d. apklausos metu nurodė, kad išvykdamas iš (duomenys neskelbtini) turėjo dokumentus, kurie patvirtina, jog jis yra (duomenys neskelbtini) bendruomenės narys, tačiau dokumentai buvo pavogti kartu su kitais daiktais Olandijoje, pareiškėjas žadėjo pateikti šiuos dokumentus, bet nepateikė. 2016 m. lapkričio 14 d. pakartotinės apklausos metu pareiškėjas nesugebėjo atsakyti ir suprantamai paaiškinti, kodėl negali pateikti dokumentų, patvirtinančių, jog jis yra (duomenys neskelbtini) bendruomenės narys, o teikiami paaiškinimai buvo neįtikinami. Pareiškėjas taip pat nesugebėjo paaiškinti, kodėl negali pasinaudoti elektorinėmis ryšio priemonėmis (internetu, elektroniniu paštu, telefonu ir pan.) ir be tėvų pagalbos asmeniškai kreiptis į (duomenys neskelbtini) bendruomenę, kad būtų patvirtinta jo narystė. Pažymėta, kad pareiškėjas apie metus laiko buvo Olandijoje ir Švedijoje, kuriose įsikūrusios (duomenys neskelbtini) bendruomenės, tačiau į jas nesikreipė pagalbos.
Remiantis Departamento surinkta informacija, vienas iš faktorių, galinčių patvirtinti, jog asmuo priklauso (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) piliečio pasas, kuriame nurodoma piliečio išpažįstama religija; (duomenys neskelbtini) bendruomenės nario pase, grafoje religija, bus įrašyta – (duomenys neskelbtini). Kiekvienas (duomenys neskelbtini) suinteresuotas, kad jo pase būtų įrašas apie tai, kad jis priklauso (duomenys neskelbtini) bendruomenei, todėl, kad jeigu tokio įrašo nebus, o jis pats save laikys (duomenys neskelbtini), toks asmuo gali būti apkaltintas apsimetinėjimu musulmonu, remiantis (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 298(c) straipsniu ((duomenys neskelbtini) įstatymas). Tuo atveju, jeigu tariamas (duomenys neskelbtini) prašo prieglobsčio, o jo pase nėra įrašo apie jo religinę priklausomybę, labai tikėtina, kad jis iš viso nėra (duomenys neskelbtini) bendruomenės narys (pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)). Įvertinus turimą pareiškėjo sugadintą (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) ambasadoje Olandijoje, bei turimas minėto paso kopijas nustatyta, kad grafoje apie religiją yra įrašas islamas, o ne (duomenys neskelbtini). Paprašius pareiškėjo paaiškinti šį faktą jis nurodė, kad ambasadoje nebuvo reikalaujama nurodyti religijos, pasak jo, pasas buvo užpildytas pagal ambasadoje turimus duomenis. Pareiškėjo paprašyta papasakoti, kokius veiksmus, nurodydamas religiją, jis turėjo atlikti (duomenys neskelbtini), prieš gaudamas (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) 2012 m. birželio 14 d., atsižvelgus į pateiktą informaciją ir Departamento surinktą informaciją konstatuota, kad pareiškėjo teiginiai prieštarauja kilmės valstybės informacijai, be to, jo atsakymai ir paaiškinimai padriki, nekonkretūs.
Pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad priklauso (duomenys neskelbtini) bendruomenei, todėl 2016 m. lapkričio 14 d. apklausoje pareiškėjo paprašyta papasakoti apie (duomenys neskelbtini) bendruomenę, religiją. Įvertinus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, įvairių šaltinių duomenis (pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt.) konstatuota, kad pareiškėjo pasakojimas neatitinka tikrovės, nes jis negebėjo sklandžiai, suprantamai paaiškinti (duomenys neskelbtini) bendruomenės ir religijos specifikos, esamų skirtumų nuo islamo religijos, jo teikiami duomenis prieštarauja kilmės valstybės informacijai, o teikiami paaiškinimai prieštaringi ir neįtikinami, akivaizdu, kad jo turimos žinios įgytos iš viešų informacinių šaltinių, o ne iš asmeninės patirties, todėl ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė – priklausymas (duomenys neskelbtini) musulmonų bendruomenei – laikytina paneigta ir nevertinama, sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui.
Išvadoje pažymėta, kad abejoti pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad dėl jo priklausymo (duomenys neskelbtini) bendruomenei jis buvo verbuojamas į džihadą, pirmiausia verčia tai, kad pareiškėjas, kaip konstatuota, nepagrindė savo priklausymo (duomenys neskelbtini) bendruomenei. Be to, džihadas – tai musulmonų siekis apginti, kovoti už tikėjimą Alacho vardan. Radikalūs musulmonai džihadą laiko karu su islamo priešais. Musulmonai (šiitai ir sunitai), ypač radikalūs, (duomenys neskelbtini) bendruomenės narių nelaiko musulmonais, nes jų religija yra antiislamiška ir šventvagiška, todėl jie yra persekiojami. Smurtinių džihadistinių grupuočių tikslas – karas / kova prieš islamo priešus, kitatikius, todėl nėra tikėtina, kad tokios grupuotės verbuotų asmenį, prieš kurį ir yra nukreipta jų ideologinė kova. Pareiškėjo pateikta informacija apie jo tariamą verbavimą prieštarauja Departamento surinktai informacijai. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo verbuojamas prisijungti prie džihado, o vėliau pagrobtas ir nuvežtas į stovyklą, kur turėjo būti apmokytas žudyti – pagal surinktą informaciją prievartinis verbavimas galimas tik verbuojant mirtininkus, kitais atvejais prisijungimas prie džihado yra savanoriškas. Be to, pareiškėjas neatitinka mirtininko savižudžio amžiaus, nes šiam tikslui verbuojami vaikai arba jauno amžiaus vyrai, o pareiškėjui tariamo verbavimo metu buvo 42 metai.
Konstatuota, jog įvertinus ir apibendrinus pateiktą informaciją kyla abejonių, kad pareiškėjas priklausė (duomenys neskelbtini) partijai, ypač atsižvelgus į kitus nustatytus pareiškėjo pasakojimo trūkumus, kurie leidžia pagrįstai abejoti jo bendru patikimumu. Pareiškėjo pateikta sertifikato kopija savaime neįrodo, jog jis priklausė (duomenys neskelbtini) partijai, nes nebuvo rasta informacijos, kad (duomenys neskelbtini) partijos nariams išduodami tokio pobūdžio sertifikatai, be to, remiantis Departamento duomenimis, (duomenys neskelbtini) yra paplitęs įvairaus pobūdžio dokumentų klastojimas. Abejoti pareiškėjo pasakojimu verčia ir jo teiginiai, kad jis yra ir (duomenys neskelbtini) partijos, ir (duomenys neskelbtini) bendruomenės narys, nors, remiantis Departamento surinkta informacija, (duomenys neskelbtini) partijos narys nepriklausys (duomenys neskelbtini) bendruomenei. Tačiau atsižvelgus į tai, kad pasakojimo dalyje, susijusioje su (duomenys neskelbtini) partija, nustatyti prieštaravimai nėra tokie reikšmingi bei svarūs, kad vien tuo remiantis būtų galima atmesti šią aplinkybę ir jos nenagrinėti, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis priklauso (duomenys neskelbtini) partijai, Departamento buvo vertinama jo naudai ir laikytina tikrove atitinkančiu materialiniu faktu, kuris buvo vertinamas, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas atitinka tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus.
Atsižvelgus į tai, kad tyrimo metu buvo patvirtinta pareiškėjo asmens tapatybė ir pilietybė ((duomenys neskelbtini) piliečio pasas), konstatuota, kad pareiškėjas yra už savo kilmės valstybės ribų, t. y. ši pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma įvykdyta ir turi būti įvertinta, ar pareiškėjas visiškai pagrįstai bijo persekiojimo.
Pasak pareiškėjo, jis negali (bijo) grįžti į (duomenys neskelbtini), nes buvo (duomenys neskelbtini) partijos narys, o (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) partijos narius žudo vyriausybė, tačiau savo baimę pareiškėjas grindžia tik bendra situacija (duomenys neskelbtini), kuri susidarė tarp (duomenys neskelbtini) partijos ir (duomenys neskelbtini) vyriausybės. Nustatyta, kad smurtinė situacija iš esmės apsiriboja (duomenys neskelbtini) regionu, Departamente nebuvo rasta informacijos, kad tokio masto ir pobūdžio konfliktiniai veiksmai vyktų kitose (duomenys neskelbtini) regionuose, kad tendencingai visame (duomenys neskelbtini) būtų persekiojami su (duomenys neskelbtini) partija susiję asmenys. pareiškėjo gyvenamoji vieta yra ne (duomenys neskelbtini) m., kuris yra (duomenys neskelbtini) provincijoje, o (duomenys neskelbtini) m., kuris yra (duomenys neskelbtini) provincijoje. Pareiškėjas nurodė, kad iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini) savo gyvenamojo vietoje dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai asmeniškai nepatyrė jokių individualaus pobūdžio veiksmų, kurie galėtų būti laikomi persekiojimu Konvencijos prasme. Pažymėta, kad pareiškėjo nurodyta išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis visiškai nesusijusi su (duomenys neskelbtini) partija: jis nurodė, kad išvyko dėl tariamo džihadistų persekiojimo.
Įvertinus pateiktą informaciją konstatuota, kad pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai nėra visiškai pagrįsta, nes ji grindžiama tik pareiškėjo subjektyviais įsitikinimais ir yra išimtinai hipotetinio pobūdžio. Pareiškėjas iki išvykimo iš kilmės šalies savo gyvenamojoje vietoje dėl savo veiklos (duomenys neskelbtini) partijoje nepatyrė jokios grėsmės, taip pat nepateikė jokių svarių argumentų, leidžiančių konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad jam grįžus į kilmės valstybę tokia grėsmė atsirastų.
Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad jis buvo, yra arba, grįžęs į kilmės valstybę, bus persekiojamas. Pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės turėtų būti vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Atsižvelgus į tai konstatuotina, kad pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nenustatyta, jog kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis turima informacija, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
Remiantis Išvada priimtas šioje byloje skundžiamas Departamento 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimas nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pritarė Migracijos departamento išvadoms, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, kuriems esant suteikiamas prieglobstis.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, vertina, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamo administracinio ginčo ribas ir remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.) Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ kontekste, išsamiai išanalizavo pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir tinkamai patikrino Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, nurodė argumentus, dėl kurių atmetė pareiškėjo teiginius ir motyvus. Teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų dėl jų nekartoja, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų pareiškėjo nesutikimo su atsakovo ir teismo sprendimais motyvų.
Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad, apelianto nuomone, jo atžvilgiu nepagrįstai netaikytas abejonės privilegijos principas.
Šio principo taikymas aptariamas ES Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvoje 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų, nurodant, kad prieglobsčio prašytojo pateiktų faktų, kurie nėra pagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, nebūtina patvirtinti, jeigu: 1) prašytojas sąžiningai stengėsi pagrįsti savo prašymą; 2) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamas paaiškinimas dėl kitos svarbios informacijos nepateikimo; 3) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs bei patikimi ir neprieštarauja turimai konkrečiai ir bendrai informacijai, susijusiai su konkrečiu prieglobsčio prašytojo atveju; 4) prieglobsčio prašytojas pateikė prašymą suteikti prieglobstį ankščiausiu įmanomu laiku, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl to nepadarė; 5) yra nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas yra patikimas (Direktyvos 4 str. 5 d.); ir įtvirtintas Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje, nurodant, kad kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.
Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.
Vertinant pareiškėjo pateiktą prieglobsčio prašymą ir nurodomus motyvus, atsižvelgiant į abejonės privilegijos taikymo sąlygas, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju galima konstatuoti, kad pareiškėjas stengėsi pagrįsti savo prašymą, atsakovui teikė informaciją ir turimus dokumentus. Tačiau pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėjas bandė paaiškinti kitų svarbių dokumentų (pvz., patvirtinančių jo priklausymą (duomenys neskelbtini) bendruomenei) nepateikimo priežastis, paaiškinimai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Be to, pareiškėjas nebuvo pateikęs savo paso, aiškindamas, kad jį pametė, tačiau vėliau jo sugadintą (sukarpytą) pasą, išduotą (duomenys neskelbtini) ambasadoje Olandijoje 2014 m. spalio 20 d., Užsieniečių registracijos centrui pateikė pareiškėjo žmona, jį radusi namuose. Pareiškėjo paaiškinimai dėl prieglobsčio prašymo nepateikimo ankščiausiu įmanomu laiku (motyvuojant tuo, kad advokatai patarė naudotis kitomis teisinėmis priemonėmis) nėra pakankamai patikimi bei pagrįsti, konkrečioje situacijoje nepagrindžia prieglobsčio poreikio. Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje surinktus dokumentus ir pareiškėjo paaiškinimus, negalima daryti išvados, kad jo paaiškinimai yra nuoseklūs bei patikimi ir neprieštarauja turimai konkrečiai ir bendrai informacijai, susijusiai su konkrečiu prieglobsčio prašytojo atveju. Akivaizdu, kad pareiškėjo atvejis neatitiko nustatytų abejonės privilegijos taikymo kriterijų, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl abejonės privilegijos netaikymo atmetami kaip nepagrįsti.
Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis priklauso (duomenys neskelbtini) partijai, atsakovas laikė tikrove atitinkančiu materialiniu faktu ir vertino pareiškėjo atitikimo tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus kontekste. Nustatyta, kad savo baimę būti persekiojamas dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) pareiškėjas iš esmės grindžia bendra situacija (duomenys neskelbtini), kuri susidarė tarp (duomenys neskelbtini) partijos ir (duomenys neskelbtini) vyriausybės. Iki išvykimo savo gyvenamojo vietoje dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai pareiškėjas asmeniškai nepatyrė jokių individualaus pobūdžio veiksmų, kurie galėtų būti laikomi persekiojimu Konvencijos prasme. Be to, jo nurodyta išvykimo iš kilmės valstybės priežastis nesusijusi su (duomenys neskelbtini) partija – nurodė, kad išvyko dėl džihadistų persekiojimo. Atsižvelgiant į tai, visiškai pagrįsta atsakovo išvada, kad pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai nepagrįsta, nes grindžiama vien pareiškėjo subjektyviais įsitikinimais ir yra išimtinai hipotetinio pobūdžio – pareiškėjas iki išvykimo iš kilmės šalies savo gyvenamojoje vietoje dėl savo veiklos (duomenys neskelbtini) partijoje nepatyrė jokios grėsmės, taip pat nepateikė jokių svarių argumentų, leidžiančių konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad jam grįžus į kilmės valstybę tokia grėsmė atsirastų.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tam, jog būtų pripažinta esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo, kaip jis suprantamas Konvencijos kontekste, pavojų savo kilmės valstybėje. Kadangi pareiškėjas tokių aplinkybių nenurodė, o Migracijos departamentas, įvertinęs turimus duomenis apie pareiškėją, taip pat duomenis apie bendrą padėtį jo kilmės valstybėje, tokių aplinkybių nenustatė, pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pagrindais.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Papildoma apsauga, remiantis tik bendra informacija apie padėtį šalyje, kai pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių, kad situacija jo kilmės šalyje nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, jam atsiradimą, negali būti suteikta.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo ar kitais argumentais, nenustatyta. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo M. I. K. (M. I. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Irmantas Jarukaitis
Skirgailė Žalimienė