LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Aurelijaus Gutausko, Tomo Šeškausko, Vytauto Masioko, Gintaro Godos, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

              sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

              dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

              nuteistojo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. P. ir jo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Iš A. R. P. Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 1516,64 Lt bei už suteiktą antrinę pagalbą valstybei priteista 220 Lt proceso išlaidų.

              Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 23 d. nutartis, kuria nuteistojo A. R. P., jo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nukentėjusiojo S. Š. apeliaciniai skundai atmesti.

              Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimo, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

              n u s t a t ė :

              A. R. P. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 25 d., apie 17.30 val., viešoje vietoje – Kauno rajone, Zapyškyje, Vytauto g. prie namo Nr. 54, kelio važiuojamojoje dalyje, aplinkinių žmonių bei eismo įvykio dalyvių akivaizdoje netrukus po eismo įvykio, kurį sukėlė nukentėjusysis S. Š., ne mažiau kaip penkis kartus tyčia rankomis smogęs šiam į veidą, taip dėl galvos sumušimo su odos nubrozdinimu nosies nugarėlėje ir lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimo nežymiai sutrikdęs nukentėjusiojo sveikatą, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

              Kasaciniu skundu nuteistasis A. R. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 23 d. nutartį ir šią baudžiamąją bylą nutraukti.

              Kasatoriaus teigimu, teismai padarė esminių BPK normų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo (kaltinamojo) teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kasatorius nurodo, kad byloje buvo keliami klausimai dėl privataus kaltinimo (BK 140 straipsnio 1 dalis), dėl bandymo sulaikyti bandantį pasišalinti nukentėjusįjį iš jo sukelto eismo įvykio vietos, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, dėl bylos nutraukimo nukentėjusiajam susitaikius su kaltinamuoju esant privataus kaltinimo padėčiai, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai nesivadovavo BPK normomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo proceso nutraukimą tokiais atvejais, o apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies normų reikalavimus.

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje yra pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl A. R. P. veiksmų (smūgių sudavimo) vertinimo kaip atliktų esant būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo (sulaikant pažeidėją, sutrukdant šiam pasišalinti iš autoįvykio vietos) situacijai. Bylos duomenys patvirtina, kad iš karto po kaltinime nurodyto eismo įvykio jo kaltininkas S. Š. nepaliko savo automobilio toje pačioje vietoje, kur įvyko transporto priemonių susidūrimas, o jas apvažiavo, sustojo toliau nuo jų ir lūkuriavo savo automobilyje iš jo neišlipdamas. Taigi, kasatoriaus teigimu, tolesnius jo veiksmus nulėmė šie S. Š. veiksmai, pagrįstai įtarus jį bandymu visiškai pasišalinti iš įvykio vietos, paliekant joje nukentėjusiuosius. Šias išvadas patvirtina byloje surinkti ir teismo išnagrinėti įrodymai: eismo įvykio schema ir nuotraukos patvirtina aplinkybę, jog nukentėjusiojo automobilis po įvykio užfiksuotas ne automobilių susidūrimo vietoje; iš teismo posėdyje apklaustų liudytojų K. G. bei K. J. parodymų matyti, kad ir jie S. Š. veiksmus vertino kaip bandymą pasišalinti iš eismo įvykio vietos, o kasatoriaus veiksmus – kaip bandymą sutrukdyti jam tai padaryti.

              Kasatorius nurodo, kad apkaltinamajame nuosprendyje bandomas pabrėžti kaltinimo liudytojų parodymų tariamas nuoseklumas ir bandomi sumenkinti gynybos liudytojų, paties nuteistojo parodymai. Tačiau, kasatoriaus nuomone, kaltinimo liudytojų parodymai nėra visiškai nuoseklūs, o gynybos liudytojų parodymai logiški, įtikinami, atitinka bylos duomenis, neprieštaringi. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė byloje apklaustų liudytojų parodymus, remdamasis tik nepagrįstomis prielaidomis apie tai, jog jie esą gali bandyti pagelbėti nuteistajam, yra su juo pažįstami kaip teisininkų draugijos nariai, o liudytoja P. P. esanti nuteistojo sutuoktinė. Kasatorius nurodo, kad liudytojai prisiekė byloje sakyti tiesą, o ta aplinkybė, kad dalis jų pažinojo nuteistąjį, nesudaro pagrindo atmesti jų parodymus. Be to, šiuo klausimu nuosprendyje yra iškraipymų – kai kurių iš tų asmenų nuteistasis nurodo nepažinojęs, pvz., K. G.. Kasatoriaus teigimu, nuosprendžio argumentas, kad kai kuriuos liudytojus jis prašęs apklausti tik teismo posėdyje, nors galėjęs žinoti apie jų buvimą ir ikiteisminio tyrimo metu, akivaizdžiai paneigia BPK skelbiamą šalių rungtyniškumo baudžiamajame procese principą. Kasatorius pažymi, kad įtariamasis, kaltinamasis turi teisę pateikinėti savo gynybos argumentus, įrodymus bet kuriuo proceso metu iki įrodymų nagrinėjimo teisme pabaigos. Be to, kasatoriaus teigimu, ikiteisminis tyrimas buvo kontroliuojamas šališkos prokurorės, kurios ne vieną priimtą nepagrįstą nutarimą panaikino aukštesnės ikiteisminio tyrimo institucijos, iš jų ir ikiteisminio tyrimo teisėjai. Taigi, ikiteisminio tyrimo metu buvo pakankamas pagrindas abejoti prokurore, kuri pagal gynybos skundus ir pareiškimus galiausiai aukštesniųjų prokurorų buvo nušalinta nuo šios bylos proceso, ir nenurodyti jai visų savo gynybos argumentų.

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes nesigilino, jų niekaip nevertino ir todėl akivaizdžiai neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas pagrįstus gynybos prašymus apklausti liudytojus K. G., K. J. ir R. K. (R. K.), apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas pagrįstus gynybos prašymus apklausti liudytojus K. G., K. J. ir R. K. (R. K.), pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pirmieji du liudytojai pirmosios instancijos teisme nebuvo išsamiai apklausti, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje jų parodymai iš viso nebuvo išdėstyti. Kasatoriaus nuomone, esant tokioms aplinkybėms, šie liudytojai turėjo būti apklausti apeliacinės instancijos teisme. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmetė nuteistojo gynėjo prašymą apklausti R. K., kurio parodymai apie automobilio būklę parduodant jį S. Š. prieš pat įvykį (ar automobilio priekinis stiklas buvo įtrūkęs), kasatoriaus nuomone, padėtų nustatyti tikrąjį nukentėjusiojo patirtų sužalojimų mechanizmą, t. y. ar nukentėjusysis jam konstatuotų sužalojimų (sumušimas veido dešinėje pusėje ir kt.) negalėjo patirti eismo įvykio metu, atsitrenkdamas į savo vairuoto automobilio priekinį stiklą. Pasak kasatoriaus, tai rodo, kad gynybos apeliaciniai skundai nebuvo išsamiai išnagrinėti.

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad tai, jog nuteistojo veikoje nėra jam inkriminuojamos ar kokios nors kitos nusikalstamos veikos sudėties, patvirtina ir teismo psichologinės ekspertizės akte konstatuotos reikšmingos aplinkybės, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu tiriamasis (A. R. P.) buvo frustracijos būsenos, kuri kilo kaip atsakas į tiriamajam subjektyviai reikšmingą, psichotrauminę situaciją. Frustracinė būsena pasireiškė fiksacija ties frustratoriumi (S. Š.), neigiamų emocinių išgyvenimų augimu (išgąstis dėl savo ir žmonos sveikatos, susirūpinimas S. Š. būsena, pyktis dėl, jo subjektyviu suvokimu, neteisėtų S. Š. veiksmų), agresyvaus elgesio epizodu, kurio metu susilpnėjo tiriamojo veiksmų kontrolė bei galimų pasekmių prognozė. Ši būsena turėjo neigiamą poveikį tiriamojo elgesiui, pavieniame epizode (suduodant S. Š.) susilpnino jo sugebėjimą valingai ir racionaliai organizuoti bei reguliuoti savo elgesį, numatyti galimas jo pasekmes. Kasatoriaus teigimu, tai patvirtina, kad po eismo įvykio jis buvo labai susijaudinęs ir kad jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėties. Tačiau pirmosios instancijos teismas psichologinės ekspertizės akto išvadų niekaip nevertino, o apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik ta akto dalimi, kurioje patvirtinamas pats nuteistojo pakaltinamumas nagrinėjamo įvykio metu. Be to, šia akto dalimi teismas bandė pagrįsti nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, o esminės ekspertizės akto išvados, reikšmingos sprendžiant jo veikos tikslus, motyvus, nagrinėjamo įvykio metu taip ir liko neįvertintos.

              Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad buvo padaryti esminiai BPK 417 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų pažeidimai. 2012 m. sausio 9 d. pareiškime nukentėjusysis S. Š. teismui nurodė manantis, jog byloje nagrinėjamas įvykis liečia tik jo ir nuteistojo interesus, todėl spręstinas klausimas, ar byla neturėtų būti nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka; taip pat nurodė susitaikęs su nuteistuoju ir jam jokių pretenzijų dėl byloje nagrinėjamo įvykio neturintis; nukentėjusysis nepageidauja, kad šis baudžiamasis procesas būtų tęsiamas, ir prašo rasti galimybę procesą nutraukti vadovaujantis BPK 417 straipsnio 2 dalies, 407 straipsnio (nukentėjusiajam susitaikius su kaltinamuoju pagal privataus kaltinimo institutą) nuostatomis. Kasatoriaus teigimu, tai patvirtina, kad jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties – nukentėjusysis byloje yra tik vienas (S. Š.), kuris nebeturi pretenzijų nuteistajam. Daugiau niekas nebuvo ir nėra byloje pripažintas nukentėjusiuoju, dėl to kalbėti apie liudytojų ar kitų asmenų tariamą „rimties pažeidimą“ šiuo atveju, pasak kasatoriaus, nėra pagrindo.

              Kasaciniu skundu nuteistojo A. R. P. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 23 d. nutartį ir šią baudžiamąją bylą nutraukti.

              Kasatoriaus teigimu A. R. P. veika galėtų būti vertinama tik kaip veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai nesivadovavo BPK normomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo proceso nutraukimą tokiais atvejais, nors to prašė ir pats nukentėjusysis S. Š. savo 2012 m. sausio 9 d. pareiškime, ir taip esmingai pažeidė BPK 417 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus. Be to, kasatoriaus teigimu, šioje byloje yra pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl nuteistojo veiksmų vertinimo kaip atliktų būtinosios ginties, būtinojo reikalingumo (sulaikant pažeidėją, sutrukdant jam pasišalinti iš eismo įvykio vietos) ar fiziologinio ir patologinio afekto sąlygomis. Atitinkamų gynybos argumentų neįvertino ir apeliacinės instancijos teismas ir, palikęs galioti neteisėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pats padarė nurodytus esminius BPK normų pažeidimus.

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai tinkamai neįvertino bylos aplinkybių, atskleidžiančių A. R. P. veikos subjektyviąją pusę, nebuvo įrodyta nuteistojo tiesioginė tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką. Dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas inkriminuojant BK 284 straipsnio 1 dalį, o ne 140 straipsnio 1 dalį. Byloje surinkta pakankamai daug duomenų, patvirtinančių tai, kad prieš kaltinime nurodytus nuteistojo veiksmus pats nukentėjusysis S. Š. atliko neteisėtus (nors ir netyčinius) veiksmus: iš 2009 m. spalio 16 d. nutarimo dėl administracinio teisės pažeidimo nuorašo matyti, kad 2009 m. rugsėjo 25 d., apie 17.30 val., S. Š. pažeidė Kelių eismo taisykles ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinti trys automobiliai, sužaloti nuteistasis A. R. P. ir jo žmona. Pasak kasatoriaus, būtent dėl S. Š. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Be to, bylos duomenys patvirtina ir tai, kad iš karto po eismo įvykio S. Š. nepaliko savo automobilio transporto priemonių susidūrimo vietoje, o apvažiavo kitas transporto priemones ir tik po to sustojo toliau nuo jų. Šie S. Š. veiksmai, pasak kasatoriaus, nulėmė tolesnius A. R. P., pagrįstai įtarusio nukentėjusįjį bandymu pasišalinti iš įvykio vietos, veiksmus. Šias išvadas patvirtina eismo įvykio schema, nuotraukos, teismo posėdyje apklaustų liudytojų K. G. bei K. J. parodymai. Kasatorius pažymi, kad skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje nėra paneigtos šios pagrindinės faktinės aplinkybės, kurios patvirtina, kad po įvykio fizinį nukentėjusiojo ir nuteistojo kontaktą lėmė ne pastarojo siekis pažeisti viešąją tvarką ir sutrikdyti visuomenės rimtį, nors būtent tokie jo motyvai ir tikslai turi būti įrodyti baudžiamojoje byloje, nagrinėjamoje pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo A. R. P. veiksmai buvo nukreipti į asmeninių santykių aiškinimąsi ir nulemti neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų. Todėl, pasak kasatoriaus, net jeigu A. R. P. ir panaudojo fizinį smurtą, jis neturėtų atsakyti pagal BK 284 straipsnio normas.

              Kasaciniame skunde pažymima, kad ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika paneigia galimybę šioje byloje inkriminuoti nuteistajam BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58/2009  konstatuota, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų, t. y. dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos yra veiką kvalifikuojanti aplinkybė, kuri yra įrodinėjimo dalykas, todėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas gali būti taikomas tik nustačius, kad nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas – būtent chuliganiškos paskatos. Kasacinės instancijos teismas ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad viešosios vietos požymis yra svarbus sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) inkriminavimo, tačiau veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, o nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Smurto veiksmai, nors ir atlikti viešoje vietoje ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2008, 2K-144/2008, 2K-24/2008).

              Šiuo atveju, pasak kasatoriaus, A. R. P. atsakomybės klausimas galėjo būti sprendžiamas tik BPK XXX skyriuje nustatyta tvarka, t. y. privataus kaltinimo tvarka, sprendžiant pagal realias pasekmes, nagrinėjant, ar nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties, nes ekspertizės akte Nr. EKG 75/10 (01) konstatuota, jog nukentėjusiajam S. Š. padaryti sužalojimai vertintini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusysis šioje byloje yra tik vienas – S. Š., kuris nebeturi pretenzijų A. R. P.. Joks kitas asmuo byloje nėra pripažintas nukentėjusiuoju, dėl to kalbėti apie asmenų rimties pažeidimą, pasak kasatoriaus, nėra pagrindo. Taigi, valstybinis kaltinimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nagrinėjamoje byloje buvo perteklinis, neatitinkantis BK normų ir tikslų bei neįrodytas. Teismai nepakankamai įvertino svarbius duomenis, t. y. kad A. R. P. po eismo įvykio buvo labai susijaudinęs, ir teismo psichologinės ekspertizės akte šiuo klausimu konstatuotos atitinkamos reikšmingos aplinkybės, todėl nuteistajam negali būti inkriminuota BK 284 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, o jo veiksmai šiuo atveju turėtų būti vertinami tik pagal realias jų pasekmes nukentėjusiajam.

              Kasaciniai skundai atmestini.

              Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Valstybės nustatytame teisiniame reguliavime yra įtvirtinta, jog visuomenės narių bendrabūvio tvarka, žmonių bendravimas viešose erdvėse turi būti grindžiamas kultūros tradicijomis, pagarbos, tolerancijos principais. Asmens saugumas, moralinių–kultūrinių tradicijų apsauga ir dvasinis komfortas viešajame gyvenime yra socialinė vertybė, kuri valstybės ne tik skatinama ir puoselėjama, bet ir ginama atitinkamais teisės aktais, o įstatymo numatytais atvejais baudžiamosios teisės priemonėmis.                                                                                                                                                           BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką.

Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad byloje yra pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl A. R. P. veiksmų (smūgių sudavimo) vertinimo kaip atliktų esant būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo (sulaikant pažeidėją, sutrukdant šiam pasišalinti iš eismo įvykio vietos) situacijai. Kasatorių manymu, nagrinėjant šį klausimą nebuvo išsamiai išnagrinėti jų prašymu apklaustų liudytojų parodymai, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas pagrįstus gynybos prašymus apklausti liudytojus K. G., K. J. ir R. K., suvaržė nuteistojo teises bei pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Taip pat teigiama, jog dėl šioje byloje nukentėjusiojo S. Š. sukelto eismo įvykio nuteistasis A. R. P. buvo stresinės būsenos ir emociškai sutrikęs.

Teismai išsamiai išnagrinėjo nuteistojo gynybinę poziciją ir nurodytas aplinkybes dėl būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo situacijos vertinimo, taip pat ir dėl jo emocinės būsenos po patirto eismo įvykio. Išplėstinė teisėjų kolegija nenagrinėja minėtų liudytojų parodymų turinio, nes tai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Įrodymai buvo išnagrinėti bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu, išdėstant motyvuotas išvadas dėl nuteistojo gynybinės pozicijos ir dėl veikos požymių.              

Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo ir jo gynėjo pareikštų prašymų pagrįstumą dėl liudytojų apklausos ir teismo medicinos eksperto iškvietimo į teismo posėdį sprendė išnagrinėdamas šiuos klausimus teismo posėdyje ir išdėstydamas argumentus dėl jų atmetimo teismo nutartyje. Apeliacine tvarka byla išnagrinėta laikantis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. Atsakant į skundo argumentus dėl bylos aplinkybių išnagrinėjimo, pažymėtina, jog įvykio aplinkybės ne kartą buvo nagrinėjamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose. Įvairių instancijų ir sudėčių teismai konstatavo, jog A. R. P. po nukentėjusiojo sukelto eismo įvykio sudavė smūgius pastarajam į veidą. Šios aplinkybės patvirtinamos nukentėjusiojo ir daugelio įvykio vietoje buvusių liudytojų parodymais, taip pat ir teismo medicinos ekspertizės akto išvada, teismai išdėstė motyvus, dėl kokių priežasčių atmeta kartu su nuteistuoju į renginį važiavusių liudytojų parodymus, todėl smūgių sudavimo faktas nekvestionuotinas.

              Nukentėjusiojo sukeltas eismo įvykis be abejo turėjo įtakos nuteistojo emocinei būsenai ir jo neteisėtiems veiksmams prieš nukentėjusįjį, tačiau nukentėjusiojo sukelto eismo įvykio negalima laikyti provokuojančiu elgesiu ar priežastimi naudoti smurtą, nes tai buvo dėl neatsargumo sukeltas eismo įvykis. Nėra pagrindo pritarti ir kasacinio skundo argumentams, kad A. R. P. veikė būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo sąlygomis, siekdamas sulaikyti pažeidėją. Nukentėjusysis šioje byloje po eismo įvykio sustojo apvažiavęs apgadintas mašinas, jo teigimu, norėdamas atlaisvinti važiuojamąją dalį. Jau pats sustojimo faktas patvirtina, kad S. Š. neturėjo ketinimų pabėgti iš įvykio vietos, tai suprato ir nuteistasis A. R. P. išlipdamas iš savo automobilio ir prieidamas prie nukentėjusiojo automobilio, S. Š. patvirtino matęs per užpakalinio vaizdo veidrodėlį prie automobilio ateinantį A. R. P., tačiau nebandė nuvažiuoti ar pabėgti iš įvykio vietos.

Veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje, yra padaroma tyčia. Viešosios tvarkos sutrikdymas gali pasireikšti tiek kaltininko tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t.t.

Kasaciniame skunde akcentuojama chuliganiškų motyvų svarba pažeidžiant viešąją tvarką, kartu pažymint, jog A. R. P. veiksmai buvo nulemti asmeninių, o ne chuliganiškų motyvų. Chuliganiški motyvai nėra būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymis. Tokie motyvai yra reikšmingi kvalifikuojant veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes jie atskleidžia kaltininko nusikalstamas paskatas, jo veikos stimulą padarant nusikaltimą, tačiau nėra būtini kvalifikuojant veiką pagal BK straipsnio 284 straipsnio 1 dalį. Todėl skunde pateikti kasacinės praktikos pavyzdžiai šiuo klausimu yra neaktualūs. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo motyvai neturi reikšmės jos kvalifikavimui, jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams aiškintis pasirinko viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams. Formuojama teismų praktika šios kategorijos bylose įtvirtina, jog neleistinas, neatitinkantis įstatymo reikalavimų asmens elgesys nėra pagrindas tokius veiksmus pripažinti nusikaltimo provokavimu ar vertinti tik kaip tarpusavio asmeninių santykių aiškinimąsi, jei tai padaroma viešoje vietoje, įžūliu elgesiu. Faktinėmis aplinkybėmis panašioje nagrinėjamai bylai E. M. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad viešoje vietoje – gatvių sankryžoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką: važiuodamas automobiliu ir būdamas nepatenkintas priekyje važiavusio automobilio vairuotojo veiksmais, pro automobilio langą vartojo necenzūrinius žodžius prieš to automobilio vairuotoją, o automobiliams sustojus prie šviesoforo, E. M. išlipo iš automobilio, atidarė nukentėjusiosios vairuojamo automobilio dureles, vartodamas necenzūrinius žodžius vieną kartą smogė jai į veidą ir, užtrenkęs automobilio dureles, apspjaudė lango stiklą. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-497/2005). Kitoje faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje V. L. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad viešoje vietoje, prie restorano, įžūliais veiksmais ir grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, t. y. tyčia iš chuliganiškų paskatų kumščiu smogė sėdinčiam automobilyje D. S. į smilkinį, o nukentėjusiajam išlipus iš automobilio, grasino fiziniu susidorojimu, plūdosi bei kumščiu smogė jam į žandikaulį, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, taip savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-535/2005). Nors nuteistieji nurodė, kad nesiekė sutrikdyti visuomeninės rimties ir tvarkos, be to, nukentėjusysis, jų nuomone, pats išprovokavo konfliktą, vertindamos šiuos atvejus, teisėjų kolegijos konstatavo, kad nusikaltimų objektas buvo viešoji tvarka ir kaltininkai suduodami smūgius bei kitais  įžūliais veiksmais ją pažeidė.

Nagrinėjamu atveju po nukentėjusiojo S. Š. padaryto eismo įvykio A. R. P., kaip pripažino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi psichologinės–psichiatrinės ekspertizės aktu, buvo emociškai sutrikdytas ir stresinės būsenos, tačiau suduodamas smūgius nebuvo fiziologinio ar pataloginio afekto būsenos. Teismai įvertino tai, kad A. R. P. suvokė situaciją, nes po eismo įvykio atliko valingus ir racionalius, adekvačius situacijai veiksmus iškviesdamas kelių policiją. Pati įvykio eiga nuo eismo įvykio iki smūgių sudavimo – A. R. P. išlipimas iš savo automobilio, nuėjimas ar nubėgimas iki nukentėjusiojo automobilio, kuris stovėjo už keliolikos ar kelių dešimčių metrų, durelių atidarymas, buvo pakankamas laiko tarpas A. R. P. susitvardyti ir įvertinti situaciją, kad tai eilinis eismo įvykis, kad jis yra viešoje vietoje, Zapyškio miestelio centre. Teismų išnagrinėtais bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis A. R. P., atidaręs automobilio dureles sudavė nukentėjusiajam į galvą keletą smūgių, nukentėjusysis nesimušė, o tik gynėsi, į konfliktą mačiusių asmenų pastabas A. R. P. reagavo agresyviai. Šios teismų nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad A. R. P. nebuvo jokio pagrindo naudoti smurtą, ir tai, kad ne pats eismo įvykis, o po šio įvykio prieš S. Š. panaudotas smurtas, atkreipė toje vietoje buvusių asmenų dėmesį bei sukėlė pasipiktinimą A. R. P. veiksmais. Tai, kad nukentėjusysis susitaikė su A. R. P. bei prisiėmė dalį kaltės dėl konflikto, pripažindamas neatsargumą ir neapgalvotus savo veiksmus, neturi reikšmės veikos kvalifikavimui. Padarytu nusikaltimu buvo pasikėsinta į du baudžiamosios teisės saugomus objektus – viešąją tvarką ir žmogaus sveikatą. Viešoje vietoje atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuotinas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tik tada, kai nenustatoma visų objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnio 1 dalis) požymių. Pabrėžtina ir tai, kad veiką kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalis iš viso netaikytina, nes šioje normoje numatytą veiką ir jos padarinius apima viešosios tvarkos pažeidimo sudėtis (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-652/2007, 2K-122/2008). Nuteistojo panaudotu smurtu buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata ir pažeista viešoji tvarka, toks atvejis, kaip jau buvo minėta, pagal visumos ir dalies konkurenciją apima nežymų sveikatos sutrikdymą ir kvalifikuotinas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. A. R. P. savo veika, kuri teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, ne tik pasikėsino į S. Š. sveikatą bei padarė nežymų sveiktos sutrikdymą, bet ir sutrikdė Zapyškio miestelio Vytauto g. prie namo Nr. 54 buvusių asmenų įprastinę gyvenimo tėkmę, A. R. P. elgesiu jie buvo šokiruoti ir sujaudinti, todėl tokie padariniai pripažintini realiai sutrikdžiusiais visuomenės rimtį ir veika pagrįstai kvalifikuota kaip nusikaltimas viešajai tvarkai.

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

              n u t a r i a :

              Nuteistojo A. R. P. ir jo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus atmesti.