Baudžiamoji byla Nr. 2K–192/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.2;
1.2.14.7.2(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011
m. balandžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Josifo
Tomaševičiaus,
sekretoriaujant
Dianai Šataitytei,
dalyvaujant
prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,
nuteistajam K.
B.,
nuteistojo
gynėjui advokatui Žilvinui Mišeikiui,
teismo posėdyje
kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B.
gynėjo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d.
nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžio bei Lietuvos
Respublikos generalinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą
dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. spalio 29 d. nuosprendžio.
Klaipėdos
apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nuosprendžiu K. B. nuteistas pagal
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 2
dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu
trejiems metams šešiems mėnesiams. Civilinis ieškinys nebuvo pareikštas.
Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. spalio 29 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo
2009 m. liepos 3 d. nuosprendis pakeistas: K. B., nuteistam pagal BK 184
straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), paskirta trejų
metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė panaikinta; pritaikius BK 54
straipsnio 3 dalį, K. B. paskirta 300 MGL (37 500 Lt) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta
nepakeista.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių
gynėjo kasacinį skundą patenkinti, prokuroro skundą – atmesti, prokurorės,
prašiusios nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti, o prokuroro skundą –
patenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
K. B. pagal BK
184 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nuteistas
už tai, kad, būdamas Klaipėdos apygardos teismo 2000 m. kovo 21 d. nutartimi
patvirtintas bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ (registruotos
(duomenys neskelbtini), registracijos Nr. (duomenys neskelbtini,
įsikūrusios (duomenys neskelbtini), administratoriaus – UAB „(duomenys
neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys
neskelbtini), įsikūrusios (duomenys neskelbtini), įgaliotas
atstovas, iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą
turtą: privalėdamas vykdyti 1997 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos įmonių
bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas – valdyti ir naudoti
bankrutuojančios įmonės turtą, lėšas bei jomis disponuoti, atidaryti sąskaitą
banke, kaupti lėšas bankroto procedūrų vykdymui, kad įstatymo nustatyta tvarka
būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, spręsti klausimus dėl įmonės turto,
gautas lėšas skirstyti kreditorių reikalavimams tenkinti, atliko priešingus
teisei, neteisėtus ir tyčinius veiksmus – bankroto procedūrų vykdymo metu
pardavus įmonės turtą ir gavus lėšų, kurias turėjo paskirstyti kreditoriams,
2001 m. spalio 18 d. mokėjimo pavedimu Nr. (duomenys
neskelbtini) per AB banką „Snoras“ iš bankrutuojančios įmonės sąskaitos
pervedė 200 000 Lt UAB „Vakarų prekyba“, kuri bankrutuojančiai įmonei jų
negrąžino.
Kasaciniu skundu
nuteistojo K. B. gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009
m. liepos 3 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nuosprendį ir
baudžiamąją bylą K. B. nutraukti.
Gynėjas teigia,
kad teismai netinkamai taikė BK 184 straipsnio 2 dalį, nes K. B.
veiksmuose nenustatytas nė vienas šios nusikalstamos veikos sudėties požymis.
Pirmiausia
nuteistasis neatitinka BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos subjekto
požymių. K. B. nuteistas kaip bankroto administratoriaus įgaliotas atstovas,
nors jau 2001 m. gegužės 16 d. jis tokių įgaliojimų nebeturėjo, nes
buvo paskirtas likvidacinės komisijos pirmininku. Dėl šios priežasties jam
negalėjo būti inkriminuotos ĮBĮ nuostatos, reglamentuojančios bankroto
administratoriaus teisinį statusą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pagal ĮBĮ
(įstatymo Nr. VIII-270 redakcija, galiojusi nuo 1997 m. spalio 1 d. iki 2001 m.
birželio 30 d.) buvo nustatytos specialios teisės normos dėl atskirų bankroto
administratoriaus, likvidacinės komisijos ir jos pirmininko funkcijų (15
straipsnis, 38 straipsnio 7, 8 dalys). Apeliacinės instancijos teismas,
pripažinęs, kad K. B. buvo likvidacinės komisijos pirmininkas, padarė neteisėtą
išvadą, jog ĮBĮ 15 straipsnio („Įmonės administratorius“) 4 ir 5
dalys gali būti taikomos ir kitą statusą turinčiam subjektui – likvidacinės
komisijos pirmininkui. Be to, Apeliacinis teismas padarė baudžiamosios teisės
teorijai ir teismų praktikai prieštaraujančią išvadą, kad BK 184 straipsnis
nenustato specialaus subjekto požymių.
Kita vertus,
gynėjas tvirtina, kad, neatsižvelgiant į K. B. statusą, jokiais jo veiksmais
nebuvo pažeistos pirmiau nurodytos ĮBĮ nuostatos. Gavęs lėšų už parduotą
įkeistą nekilnojamąjį turtą, K. B. neprivalėjo iš karto atsiskaityti su
įkaito turėtoju AB „Litimpeks bankas“, nes bet kokių gautų lėšų skirstymas
kreditorių reikalavimams tenkinti yra likvidacinės komisijos, o ne jos
pirmininko kompetencija. Sprendimas iš karto neskirstyti bankrutavusios įmonės
lėšų kreditoriams buvo pateisinamas dar ir dėl to, kad dėl pirkimo–pardavimo
sutarties, kurios pagrindu buvo gauti 200 000 Lt, vyko teisminis
ginčas. Dėl to pinigų perdavimas saugoti, nustatant metines palūkanas, tuo metu
buvo racionalus sprendimas. Tai, kad K. B. nepažeidė ĮBĮ 40 straipsnio, įrodo
ir tai, jog įkaito turėtojas AB „Litimpeks bankas“ raštu informavo, jog bankui
turtinės žalos nebuvo padaryta, todėl civilinio ieškinio nereiškia. Be to,
visus K. B. veiksmus dėl bankroto proceso metu gautų lėšų panaudojimo
patvirtino likvidacinė komisija. Inkriminuojant turto ar turtinės teisės
iššvaistymą, būtina nustatyti atlikto sandorio neteisėtumą ir neatlygintinumą.
Tačiau teismų teiginiai apie neva neteisėtą turto perleidimą neatitinka
tikrovės; bylos duomenys, kuriuos teismai ignoravo, tą paneigia. 2001 m. spalio
19 d. mokėjimo pavedimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atliktas
teisėtai, esant teisiniam pagrindui – sudarytai likviduojamos UAB „(duomenys
neskelbtini)“ ir UAB „Vakarų prekyba“ pasaugos sutarčiai, kuri ir šiuo metu
nėra pripažinta negaliojančia ar ginčijama teisme. Be to, turtas buvo perduotas
tikintis atgauti jį padidėjusios vertės.
Kita vertus, iš
teismų sprendimų neaišku, koks buvo išvaistymo veikos padarymo būdas – ar
neteisėtai buvo sudaryta pasaugos sutartis, ar neteisėtai atliktas mokėjimo
pavedimas. Tačiau, nepaisant to, dėl pasaugos sutarties sudarymo kilęs ginčas
buvo išspręstas administracinio proceso (tarp jų ir teismine) tvarka,
nustačius, kad pasaugos sutartis ir pavedimas neprieštarauja teisei. Kitoks šių
aplinkybių vertinimas prieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijai, kad
visi teismai tas pačias aplinkybes privalo vertinti identiškai. Be to,
Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis, kuria buvo
konstatuotas UAB „ (duomenys neskelbtini)“ pabaiga, yra įsiteisėjusi;
tai leidžia daryti išvadą, kad visos bankroto procedūros buvo atliktos
tinkamai. Taigi bylą nagrinėję teismai ignoravo ankstesnių teismų sprendimais
nustatytų faktų prejudicinę galią. Be to, jie padarė išvadą, kad buvo sudaryta
ne pasaugos, o paskolos sutartis, neatsižvelgdami į kitų teismų sprendimus ir
nesiaiškindami sutarties sudarymo aplinkybių. Kasatorius taip pat pabrėžia, kad
ginčijama pasaugos sutartis ir iš jos kilę turtiniai teisiniai santykiai
pirmiausiai yra civilinės teisės reguliavimo dalykas.
Taip pat byloje
nėra jokių duomenų, kad K. B., kaip vienam iš likvidacinės komisijos narių,
buvo perduotas bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas,
todėl, nesant BK 184 straipsnyje įtvirtintos veikos dalyko – patikėto
ar esančio kaltininko žinioje svetimo turto, baudžiamoji atsakomybė negalima.
Be to, teismų pripažinta įrodyta nusikalstama veika suformuluota ydingai: K. B.
nuteistas už tai, kad iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą
turtą, tačiau šis vienu metu negali būti patikėtas ir būti asmens žinioje.
Skunde
nuteistojo gynėjas ginčija padarinių – žalos iššvaisčius didelės vertės turtą
(200 000 Lt) – K. B. inkriminavimą. Kasatoriaus nuomone, byloje
nenustatyta, kad nuteistajam inkriminuojama veika buvo padaryta žala. AB
„Litimpeks bankas“ patvirtino, kad bankui turtinės žalos nepadaryta; civilinis
ieškinys byloje nepareikštas; nukentėjusiojo nėra. Be to, neįvertinta
aplinkybė, kad dėl vieno iš teisminių procesų sėkmingos baigties bankrutuojanti
UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo papildomų pajamų – 100 000 Lt. Taip
pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad lėšos nebuvo perduotos kito asmens,
t. y. UAB „Vakarų prekyba“, nuosavybėn, nes šiai įmonei tiesiog buvo patikėta
jas saugoti pagal pasaugos sutartį (CK 6.830 straipsnio 1 dalis). Apeliacinis
teismas, darydamas išvadą, kad turtas buvo perduotas kito asmens nuosavybėn,
rėmėsi tuo, jog iš tiesų buvo sudaryta paskolos (ne pasaugos) sutartis, tačiau
neatsižvelgė į tai, kad ginčas dėl pasaugos sutarties jau buvo išspręstas
įstatymo nustatyta tvarka, teismams nustačius, jog sutartis ir padariniai
neprieštarauja teisei. Atsižvelgiant į tai, kad turtas nebuvo neteisėtai ir
neatlygintinai perduotas kito asmens nuosavybėn, darytina išvada, jog bendrovė
nepatyrė turto sumažėjimo arba jo netekimo (turtinės žalos).
Dėl didelės
vertės turto požymio kasatorius nurodo, kad teismai, nustatydami šį požymį,
neatsižvelgė į tai, jog pagal 2001 m. rugpjūčio 24 d. įvykusio bankrutuojančios
UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių susirinkimo sprendimą iš
parduoto likviduojamos bendrovės turto turėjo būti atsiskaitoma tiek su
bankroto administratoriumi, tiek su likvidacinės komisijos pirmininku
(ĮBĮ 42 straipsnio 2 dalis), todėl, sudarydamas 2001 m. spalio 19 d.
pasaugos sutartį, K. B. iš esmės rizikavo administravimo išlaidoms padengti
skirtais pinigais. Be to, teismai nevertino, kad būtent K. B. iniciatyva
buvo sumažinta žala kreditoriams, nes įmonės likvidavimo metu įmonės naudai
buvo priteista 100 000 Lt.
Toliau
kasaciniame skunde teigiama, kad byloje nebuvo aiškinamasi, ar buvo veikos
kvalifikavimui reikšmingas būtinasis priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų
ir kilusių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas priežastinį ryšį
konstatavo, atsižvelgdamas į tai, kad K. B. sudarė su trečiuoju asmeniu
pasaugos sutartį, jos pagrindu pervedė pinigus ir dėl to likviduojamai
bendrovei buvo padaryta 200 000 Lt žalos, tačiau neatsižvelgė į tai, jog
pasaugos sutartis buvo sudaryta teisėtai, kaip ir jos pagrindu atliktas
pavedimas. Tai, kad UAB „Vakarų prekyba“ pervestos lėšos nebuvo grąžintos
UAB „ (duomenys neskelbtini)“, nulėmė ne K. B., o turto saugotojas –
UAB „Vakarų prekyba“, turėjusi prievolę grąžinti išsaugotą pasaugos davėjo
jam perduotą turtą (UAB „Vakarų prekyba“ direktorius V. E. patvirtino, kad
tokios galimybės būta). 2001 m. spalio 19 d. pasaugos sutarties sudarymo
metu negalima buvo numatyti, kad pervesti pinigai nebus grąžinti UAB „(duomenys
neskelbtini)“, nes UAB „Vakarų prekyba“ finansinė būklė buvo stabili.
Apeliacinis teismas šias aplinkybes vertino kaip nesvarbias, tačiau,
kasatoriaus nuomone, būtent jos parodo priežastinį vyksmą ir atskleidžia
atsitiktinį veiksmų bei padarinių priežastinio ryšio pobūdį. Be to, Klaipėdos
apygardos teismas 2003 m. vasario 7 d. priėmė įsakymą iš UAB „Vakarų
prekyba“ išieškoti 200 000 Lt; įsakymui įvykdyti buvo paskirtas turto areštas,
tačiau, gynybos žiniomis, turtas buvo pardavinėjamas, todėl vėliau pagal
pasaugos sutartį pervesti pinigai nebuvo grąžinti UAB „(duomenys
neskelbtini)“. Byloje netirta, jog ginčijamą sumą UAB „(duomenys
neskelbtini)“ privalėjo grąžinti ir tretieji asmenys, nes tarp UAB „(duomenys
neskelbtini)“ ir trečiųjų asmenų buvo sudarytos reikalavimo perleidimo
sutartys. Be to, teismai nevertino FNTT Klaipėdos apskrities Revizijų skyriaus
2003 m. balandžio 15 d. revizijos akto Nr. (duomenys neskelbtini),
kuriame nurodyta, kad už pasaugos sutarties įsipareigojimų nevykdymą atsakingas
buvęs UAB „Vakarų prekyba“ direktorius (apeliacinės instancijos teismas
šiuo atveju nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir
324 straipsnio 6 dalies reikalavimų). Apeliacinis teismas ignoravo gynybos
prašymą pridėti prie bylos UAB „Finrosta“ revizoriaus R. Petkaus 2010 m.
rugsėjo 22 d. revizoriaus išvadą, patvirtinančią nuteistojo nekaltumą.
Skunde taip pat
ginčijama apeliacinės instancijos teismo išvada, kad K. B. nusikalstamą veiką
padarė netiesiogine tyčia. Kasatoriaus manymu, tokia išvada prieštarauja
faktinėms bylos aplinkybėms. Tyčios iššvaistyti turtą nebuvimą pirmiausia
patvirtina paties K. B. veiksmai: pasaugos sutartis buvo sudaryta neturint
informacijos apie UAB „Vakarų prekyba“ gresiantį bankrotą, be to, K. B.
Klaipėdos apygardos teismui padavė ieškinį dėl 200 000 Lt ir palūkanų iš UAB
„Vakarų prekyba“ grąžinimo. Teismas šių aplinkybių nevertino ir padarė
neteisingas išvadas, kad K. B., nors ir nesiekė padaryti žalos, tačiau
sąmoningai leido jai atsirasti. Be to, K. B. net nesuvokė, kad neteisėtai
neatlygintinai perleidžia jam patikėtą turtą, nes turtas jam nebuvo patikėtas,
sudaryta pasaugos sutartis ir jos pagrindu atliktas pavedimas yra teisėti,
turtas nebuvo perduotas kito asmens nuosavybėn, o tai, kad turtas nebuvo
grąžintas savininkui, lėmė turto saugotojo neteisėti veiksmai. Teismai nenustatė
aplinkybių, patvirtinančių, kad K. B. suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir numatė
neigiamus padarinius.
Toliau gynėjas
nurodo, kad K. B. buvo pareikšti kaltinimai nusikalstamą veiką padarius 2001 m.
spalio 18 d., todėl pagal BK 3 straipsnio 1 dalį jo veikos nusikalstamumą
nustatė tuo metu galiojęs 1961 m. BK. Prokuroras, atlikdamas pirminę veikos
kvalifikaciją, neturėjo jokios teisės perkvalifikuoti K. B. inkriminuotą
veiką pagal 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalį, nes tokios teisės BPK ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso,
patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m.
birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas (toliau –
Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas) jam nesuteikia. Įsigaliojimo ir įgyvendinimo
tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje
imperatyviai nustatyta, kad nusikalstamas veikas pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą perkvalifikuoja teismai,
nagrinėjantys bylą pirmąja instancija, apeliacine ir kasacine tvarka. Dėl šių
aplinkybių buvo pažeista BK 3 straipsnio 1 dalis ir surašytas BPK 219
straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas.
Kasaciniame
skunde taip pat teigiama, kad gynybos teisė pateikti pastabas dėl teisiamojo
posėdžio protokolo nebuvo užtikrinta, nes liko neaišku, dėl kokių motyvų
pirmosios instancijos teismas nusprendė laikyti pastabas neteisingomis.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, irgi buvo padarytas BPK 261
straipsnio pažeidimas, neužfiksavus liudytojo buvusio UAB „Vakarų prekyba“
direktoriaus V. E. parodymų dėl galimybės grąžinti pinigus UAB „(duomenys
neskelbtini)“.
Suvaržant
gynybos teises, buvo surašytas BPK 219 straipsnio 3 ir 4 punktų reikalavimų
neatitinkantis kaltinamasis aktas, nes jame nenurodyta nusikalstamos veikos
padarymo vieta, neaiškus veikos padarymo būdas (neteisėtai sudaryta sutartis ar
neteisėtai atliktas mokėjimo pavedimas), neteisingai nurodytas laikas (pavedimas
per DnB NORD (ne Snoro) banką atliktas ne 2001 m. spalio 18 d., o viena diena
vėliau). Tos pačios aplinkybės tinkamai nebuvo nurodytos ir apkaltinamajame
nuosprendyje, taip pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto
reikalavimus. Apeliacinis teismas dėl šių argumentų pateikė prieštaringas
išvadas. Be to, teismai visiškai nesistengė nustatyti tikslaus veikos padarymo
laiko, nors tai buvo įmanoma (ant mokėjimo pavedimo originalo esantis banko
spaudas vienareikšmiškai patvirtina, kad pavedimas buvo atliktas 2001 m. spalio
19 d.).
Dar kasaciniame
skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismai įrodymus rinko, juos vertino
šališkai, negarantuodami rungimosi principo, taigi nesilaikydami BPK 20
straipsnio 5 dalies reikalavimų, pažeisdami Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalies,
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 22 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismai
neatsižvelgė į gynybos argumentus, palaikė kaltinimo poziciją. Pirmosios
instancijos teismo nuosprendis yra tik prokuroro surašyto kaltinamojo akto
kopija, o apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento nepateikė jokių
motyvų. Teismai nepasisakė dėl gynybai palankių esminių įrodymų byloje (liudytojų
V. E., V. S. parodymų, teismo įsakymo, revizijos akto, antstolio sudaryto
skolininkų turto aprašo), ignoravo kitose civilinėse, administracinėse bylose
nustatytų faktų prejudicinę galią, nepasisakė dėl Nacionalinės verslo
administratorių asociacijos išvados dėl K. B. veiksmų. Apeliacinės instancijos
teismas atsisakė pridėti UAB „Finrosta“ revizoriaus R. Petkaus išvadą. Teismai
ignoravo gynybos prašymus nutraukti bylą, informuoti prokuratūrą apie liudytojo
V. E. galimas padarytas nusikalstamas veikas. Be to, teismas savo iniciatyva
rinko duomenis, palaikydamas kaltintojo poziciją. Gynybos požiūriu, šališki
buvo ir ikiteisminio tyrimo subjektai.
Taip pat skunde
kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė
BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepatikrino bylos
tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, t. y.
neišsamiai pasisakė dėl visų būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos
BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių buvimo nuteistojo veiksmuose,
abstraktaus ir BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 bei 4 punktų reikalavimų
neatitinkančio kaltinamojo akto, pirmosios instancijos teismo šališkumo,
renkant bylos įrodymus, rungimosi principo pažeidimo, netinkamo įrodymų
vertinimo arba jų (liudytojų V. E., V. S. parodymų, administracinių teismų
sprendimų ir pan.) nevertinimo.
Kasaciniu skundu
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010
m. spalio 29 d. nuosprendį: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria K. B., nuteistam pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, skiriant bausmę pritaikytos BK 54
straipsnio 3 dalies nuostatos, ir dėl šios dalies palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 3
d. nuosprendį.
Skunde
prokuroras ginčija Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį dėl netinkamo
BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Remdamasis kasacinio teismo
praktika (kasacinės nutartys Nr. 2K-594/2007, 2K-123/2008, 2K-152/2009, 2K-22/2008), prokuroras teigia, kad byloje nebuvo
išimtinių aplinkybių taikyti teisingumo principą ir vietoj laisvės atėmimo
bausmės skirti BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje nenumatytą
bausmę – baudą. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos
teismo argumentų dėl bausmės rūšies ir dydžio parinkimo.
Prokuroras
nesutinka su teismo išvada, kad byloje buvo nepateisinamų procesinių delsimų,
dėl kurių buvo būtina švelninti bausmę. Nors teismų
praktikoje pernelyg ilga proceso trukmė pripažįstama BK 54 straipsnio 3 dalies
taikymo pagrindu (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007), tačiau galimybė
švelninti bausmę dėl ilgos baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu, kaip tokiu, bet su konkrečios bylos
aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje,
BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į
įmanomai trumpiausią bylos procesą (Sorvisto
prieš Suomiją (Sorvisto v. Finland, no. 19348/04; judgement of 13 January
2009; kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-503/2010). Dėl to sprendimą dėl
bausmės švelninimo, atsižvelgiant į proceso
trukmę, teismas turi priimti tik įvertinęs šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus
kriterijus: bylos sudėtingumą; baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį; institucijų veiksmus organizuojant
bylos procesą; proceso reikšmę
persekiojamam asmeniui – taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą bei trukmę.
Lietuvos apeliacinis teismas pagal
nurodytus kriterijus tinkamai
neišnagrinėjo baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumo, nemotyvavo, kodėl
proceso trukmė šioje byloje yra pernelyg ilga (kasacinė nutartis Nr.
2K-7/2010). Teismas tiesiog konstatavo, kad nuo nusikaltimo padarymo praėjo
devyneri metai, o į bylos proceso aplinkybes
nesigilino. Jis be pagrindo kaip reikšmingą bylos procesui periodą šioje
byloje įvertino ir laikotarpį nuo nusikaltimo padarymo iki ikiteisminio tyrimo
pradžios, kuris yra daugiau negu treji metai.
Tuo tarpu turėjo būti vertinamas
laikotarpis tik nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (2004 m. lapkričio 19 d.) iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės
instancijos teisme (2010 m. spalio 29 d.), kuris yra apie šešeri metai.
Be to, K. B. pranešimas apie įtarimą padarius
nusikalstamą veiką įteiktas 2005 m. gruodžio 5 d., todėl ši data ir turėtų būti objektyviai vertinamo laikotarpio pradžia.
2006 m. birželio 21 d., t. y. jau po šešių mėnesių, ikiteisminis tyrimas buvo pabaigtas. Be to, būtina
atsižvelgti ir į tai, kad nė vienoje bylos proceso stadijoje K. B.
nebuvo paskirta kardomoji priemonė, nebuvo atlikta krata jo gyvenamojoje
vietoje, jam nebuvo taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, taigi
vykdomas baudžiamasis procesas neturėjo
tiesioginės neigiamos įtakos jo asmens laisvei, darbui ar gyvenimo būdui. Klaipėdos
apygardos teisme byla buvo nagrinėjama nuo 2006 m. spalio 13 d. iki 2009 m.
liepos 3 d. Teisminio nagrinėjimo procesas
pirmosios instancijos teisme užtruko, nes teismo posėdžiai dešimt kartų buvo atidėti dėl K. B. ir jo gynėjo ligų, gynėjo atostogų
bei užimtumo kitose bylose. Apeliacinės instancijos teisme ši byla buvo
nagrinėjama nuo 2009 m. spalio 21 d. iki 2010 m. spalio 29 d., per tą
laiką įvyko 4 teismo posėdžiai (byloje buvo atliekamas įrodymų tyrimas), 2 kartus teismo posėdžiai buvo
atidėti dėl kaltinamojo gynėjo neatvykimo į
teismą (dėl to bylos nagrinėjimas užsitęsė šešis mėnesius).
Apibendrindamas
prokuroras teigia, kad K. B.
padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, jo
asmenybės ir bylos baudžiamojo proceso trukmės (įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo) vertinimas nesuteikia pagrindo
konstatuoti, kad byloje yra išimtinių aplinkybių, dėl kurių
BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas
aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Priešingai, paskyrus nuteistajam K.
B. švelnesnę bausmę, bus pažeistas
teisingumo principas, nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už
šią veiką numatytos bausmės pusiausvyra,
nebus pasiekti bausmės tikslai, nustatyti BK
41 straipsnyje.
Prokuroro manymu, apeliacinės
instancijos teismas nesilaikė ir BPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimo,
keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti
išvadas dėl bausmės skyrimo. Nuosprendyje
esančios išvados nepagrįstos visų
reikalingų bylos duomenų analize, todėl toks nuosprendis negali būti
pripažįstamas teisingu.
Nuteistojo
K. B. gynėjo ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros vyriausiojo
prokuroro kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl veikos
kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį
Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.
VIII-1968 redakcija) atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje
buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę.
BK 184
straipsnyje nustatyti specialaus subjekto požymiai: už svetimo turto
pasisavinimą atsako tik toks asmuo, kuriam svetimas turtas yra patikėtas arba
yra jo žinioje. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad BK 184
straipsnyje nenustatyti specialaus subjekto požymiai, padarė netikslią išvadą,
tačiau teisingai laikė, kad pagal BK 184 straipsnį atsako tik toks asmuo,
kuriam turtas buvo patikėtas ar buvo jo žinioje, taigi šiuo požiūriu BK 184
straipsnio 2 dalį pritaikė tinkamai.
Nėra pagrindo
nesutikti su nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentu, kad veikos padarymo
metu K. B. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ likvidacinės komisijos pirmininkas.
Šią aplinkybę įrodo Klaipėdos apygardos teismo 2001 m. gegužės 16 d. nutartis
(T. 1, b. l. 31), kuria patvirtinta UAB „(duomenys neskelbtini)“
likvidacinė komisija ir jos pirmininku paskirtas K. B. Tačiau nuo UAB „(duomenys
neskelbtini)“ bankroto bylos iškėlimo teisme K. B. buvo patvirtintas
įmonės bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotu
asmeniu. Vėliau, pripažinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrutavusia
ir likviduojama, K. B. buvo išrinktas ir patvirtintas likvidacinės
komisijos pirmininku. Šios komisijos pirmininku jis buvo išrinktas kaip
bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas asmuo.
Pasaugos sutartį nuteistasis pasirašė taip pat kaip UAB „(duomenys
neskelbtini)“ likvidacinės komisijos pirmininko UAB „(duomenys
neskelbtini)“ įgaliotinis. Atsižvelgiant į tai, kad administratoriaus
teisės, susijusios su bankrutuojančios įmonės turto valdymu, naudojimu ir
disponavimu, yra iš esmės tapačios likvidacinės komisijos pirmininko
įgaliojimams (jiems įmonės turtas yra patikėtas), o K. B. veikos padarymo
metu buvo ir bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“
įgaliotas asmuo, nėra pagrindo pripažinti, jog teismas veikos padarymo metu
laikydamas jį administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotu
asmeniu netinkamai nustatė jo statusą ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą.
Svetimo turto
iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą turtą neteisėtai parduoda,
dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Taigi labai svarbus turto
iššvaistymo požymis yra atliktų veiksmų neteisėtumas, kuris reiškiasi tuo, kad
kaltininkas neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais. Nėra pagrindo
sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad K. B. neatliko jokių neteisėtų
svetimo turto iššvaistymo veiksmų. Pagal ĮBĮ 40 straipsnį („Atlyginimas įkaito
turėtojui“) įkaito turėtojui atlyginama iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą.
Bylos duomenimis, K. B., būdamas bankrutuojančios UAB „(duomenys
neskelbtini)“ administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“
įgaliotu asmeniu, dalį lėšų – 200 000 Lt, gautų pardavus AB „Litimpeks bankas“
įkeistą nekilnojamąjį turtą, pasaugos sutarties pagrindu perdavė UAB „Vakarų
prekyba“, taip aiškiai pažeisdamas įkaito turėtojo teisę gauti lėšas, pardavus
jam įkeistą įmonės turtą. Bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“
bankroto administratoriaus įgalioto asmens K. B. atliktas įmonės lėšų
perdavimas trečiajam asmeniui, pažeidžiant ĮBĮ 40 straipsnio reikalavimus,
netinkamai pasinaudojant jam, kaip bankroto administratoriaus įgaliotam
asmeniui, suteikta teise disponuoti bankrutuojančios įmonės lėšomis (ĮBĮ 18
straipsnio 2 dalis, 15 straipsnio 4 dalies 5 punktas), yra neteisėtas
svetimo turto perleidimas trečiajam asmeniui. Šios išvados nepaneigia kasacinio
skundo argumentai, kad K. B. neprivalėjo iš karto atsiskaityti su įkaito
turėtoju AB „Litimpeks bankas“, kad vyko teisminis ginčas dėl
pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu buvo gauta 200 000 Lt, kad
pinigai buvo pervesti pagal nenuginčytą bei šiuo metu galiojančią pasaugos
sutartį ir pan. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra tai, kad K. B. 200 000 Lt
pagal pasaugos sutartį perdavė UAB „Vakarų prekyba“ aiškiai pažeisdamas jam ĮBĮ
suteiktus įgaliojimus dėl lėšų, skirtų atsiskaityti su kreditoriais,
disponavimo. Būtent tuo reiškėsi K. B. atliktų veiksmų neteisėtumas, todėl tiek
K. B. sudaryta pasaugos sutartis, tiek jos pagrindu atliktas pavedimas negali
sukelti teisėtų padarinių ir BK 184 straipsnio kontekste vertintini kaip
neteisėti, nepaisant to, kad sutartis ir nėra nuginčyta teisme. Be to, kaip neatitinkantis
tikrovės atmestinas skundo motyvas, kad dėl pasaugos sutarties sudarymo kilęs
ginčas buvo išspręstas administracinio proceso tvarka. Administracinio proceso
metu šie klausimai nebuvo sprendžiami. Tiek Vyriausioji administracinių ginčų
komisija, tiek administracinis teismas iš esmės pasisakė tik dėl to, ar
skundžiamų K. B., kaip likvidacinės komisijos pirmininko, veiksmų vertinimas
priskirtinas Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos
kompetencijai. Tą patį galima pasakyti ir apie skunde nurodytą Klaipėdos
apygardos teismo 2004 m. gruodžio 7 d. nutartį, kuria buvo konstatuota UAB
„(duomenys neskelbtini)“ pabaiga, – teismas nevertino K. B. veiksmų
pagal BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatytus požymius, todėl negalėjo
konstatuoti jo veiksmų neteisėtumo.
Patikėtas turtas
– tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame
kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi
teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Esantis kaltininko žinioje yra toks turtas,
kai asmuo, dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas
turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Skirtingai nei nurodoma
gynėjo kasaciniame skunde, svetimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas
buvo patikėtas K. B. Pirmiausia šią aplinkybę neabejotinai įrodo likviduojamos
UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos K. B., ir UAB „Vakarų
prekyba“, atstovaujamos jos direktoriaus A. Z., pasaugos sutarties sudarymo bei
jos įvykdymo faktai, patvirtinantys, kad K. B. galėjo disponuoti
bankrutuojančios įmonės lėšomis. Nuteistajam K. B. bankrutuojančios įmonės
turtas buvo patikėtas einamų pareigų, t. y. kaip įmonės administratoriaus
įgalioto asmens, pagrindu pagal ĮBĮ 18 straipsnio 2 dalį,
suteikiančią administratoriui teisę valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės
turtą ir lėšas bei jais disponuoti. Tačiau skunde pagrįstai nurodoma, kad tas
pats turtas vienu metu negali būti patikėtas ir būti asmens žinioje.
Nuosprendžio nustatomojoje dalyje kaip perteklinis nurodytas dalyko požymis –
asmens žinioje esantis turtas. Kadangi K. B. buvo materialiai atsakingas už
įmonės turtą, tai jam šis turtas buvo patikėtas.
BK 184
straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materiali, taigi pripažįstama,
kad būtinasis jos požymis yra turtinės žalos padarymas. Kolegija nesutinka su
kasacinio skundo teiginiu, kad tokios žalos nebuvo padaryta. UAB „(duomenys
neskelbtini)“ priklausę 200 000 Lt pasaugos sutarties, sudarytos tarp
UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „Vakarų prekyba“, pagrindu 2001 m.
spalio 18 d. mokėjimo pavedimu buvo perduoti trečiajam asmeniui UAB „Vakarų
prekyba“, kuri vėliau bankrutavo; pervestų lėšų įmonė neatgavo nei pinigine,
nei jokia kita forma. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad UAB „(duomenys
neskelbtini)“ sudarė reikalavimų perleidimo sutartis su trečiaisiais
fiziniais asmenimis, taip užtikrindama lėšų susigrąžinimą, atmestinas, nes
tretieji asmenys pinigų negrąžino, jų skolos buvo nurašytos kaip beviltiškos.
Taigi turtinės žalos įmonei buvo padaryta, ir šio fakto nepaneigia tai, kad AB
„Litimpeks bankas“ nepareiškė civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo.
BK 184
straipsnio 2 dalyje nustatytas veiką kvalifikuojantis požymis – didelės vertės
turto iššvaistymas. Pagal BK 190 straipsnį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė
viršija 250 MGL. Veikos padarymo metu 1 MGL sudarė 125 Lt, taigi didelės vertės
turtas buvo ne mažesnis kaip 31 250 Lt. Teismai nustatė, kad K. B. iššvaistė
200 000 Lt, vadinasi, iššvaistyto turto vertė ne tik atitiko didelės vertės
požymį, bet ir jį gerokai (daugiau kaip šešis kartus) viršijo.
Skirtingai nei
nurodoma kasaciniame skunde, konstatuotina, kad tarp nuteistojo K. B. veiksmų
ir kilusių padarinių buvo tiesioginis priežastinis ryšys. Būtent nuteistojo
veiksmai, perduodant 200 000 Lt trečiajam asmeniui UAB „Vakarų prekyba“,
tiesiogiai nulėmė tai, jog kilo padarinių – turtinės žalos dėl prarastų lėšų.
K. B. neperdavus įmonės pinigų trečiajam asmeniui, tokių padarinių nebūtų,
todėl jo veiksmai buvo būtinoji sąlyga ir priežastis nustatytiems padariniams
kilti.
Turto
iššvaistymas gali būti padarytas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia.
Turto iššvaistymo atveju, esant tiesioginei tyčiai, kaltininkas supranta, kad
neteisėtai neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą
turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas
neteks turto ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai, suvokdamas tokį veikos
pavojingumą ir numatydamas turtinę žalą, kaltininkas, nors ir nenori žalos
atsiradimo, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti. Bylos duomenys patvirtina, kad
K. B. bankroto administratoriumi dirbo nuo 1998 m., t. y. ilgą laiką, ir gerai
išmanė bankroto procedūras bei bankrutuojančios ar bankrutavusios ir
likviduojamos įmonės turto valdymo klausimus, taigi pasaugos sutarties pagrindu
perduodamas UAB „Vakarų prekyba“ bankrutavusiai UAB „(duomenys neskelbtini)“
priklausančius 200 000 Lt, gautus pardavus AB „Litimpeks bankas“ įkeistą
nekilnojamąjį turtą, aiškiai suvokė, kad veikė nesilaikydamas ĮBĮ 40 straipsnio
nuostatų ir priešingai likviduojamos įmonės bei jos kreditorių interesams, tai
suvokdamas, numatė, kad dėl to įmonės kreditoriai gali patirti turtinės žalos
ir, nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido šiai žalai atsirasti. Byloje nėra
jokių įrodymų, kad K. B. iš tiesų siekė padaryti turtinės žalos UAB „(duomenys
neskelbtini)“, tačiau nustatyta, jog jis nesirūpino pagal pasaugos sutartį
sutartų palūkanų gavimu, perleido lėšas įmonei, kuri buvo nemoki (vėliau
bankrutavo), nepasidomėjęs jos finansine padėtimi, be jokio realaus ir
pateisinamo finansinio pagrindimo, taigi sąmoningai leido 200 000 Lt
turtinei žalai atsirasti.
Atsižvelgdama į
visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje
nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas (BK 184 straipsnio 2
dalis) K. B. padarytai veikai buvo pritaikytas teisingai, todėl tenkinti
kasacinio skundo prašymą – panaikinti teismų nuosprendžius ir bylą K. B.
nutraukti – nėra teisinio pagrindo.
Dėl BPK 20
straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir kitų nuostatų taikymo
Apeliacinės
instancijos teismo nutartyje išsamiai ir teisingai pasisakyta dėl baudžiamųjų
įstatymų galiojimo laike principo, įtvirtinto BK 3 straipsnyje, taikymo K. B.
padarytai veikai, taip pat prokuroro teisių ir pareigų, susijusių su veikos
kvalifikavimu, pateikiamu kaltinamajame akte. Atmestini kasacinio skundo
teiginiai, kad prokuroras, atlikdamas pirminę K. B. veikos, padarytos galiojant
senajam 1961 m. BK, kvalifikaciją, neturėjo jokios teisės jos perkvalifikuoti
pagal naująjį 2000 m. BK. Pagal BPK 219 straipsnį kaltinamajame akte, be kitų
aplinkybių, turi būti nurodomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką.
Kolegija pažymi, kad prokuroras, kaltinamajame akte pateikdamas veikos teisinį
vertinimą, turi vadovautis visomis BK normomis, tarp jų ir baudžiamųjų įstatymų
galiojimo laike taisyklėmis, įtvirtintomis BK 3 straipsnyje. Nustatęs, kad
naujasis baudžiamasis įstatymas, įsigaliojęs po veikos padarymo, lengvina
įtariamojo padėtį, švelnindamas jo baudžiamumą, prokuroras pagal BK 3
straipsnio 2 dalį privalo ją kvalifikuoti pagal naująjį baudžiamąjį įstatymą.
Kasaciniame skunde nurodoma Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, kurioje
nustatoma teismų teisė perkvalifikuoti nusikalstamas veikas pagal naująjį BK,
netaikytina, nes prokuroras K. B. veiką ne perkvalifikavo, o ją kvalifikavo,
taip pateikdamas savo poziciją dėl veikos teisinio vertinimo, o galutinį veikos
teisinį vertinimą atliko teismas. Pažymėtina, kad pagal skunde dėstomą
kasatoriaus logiką išeitų, kad prokuroras apskritai neturėtų reaguoti į jokius
baudžiamųjų įstatymų, švelninančių asmens baudžiamąją atsakomybę už padarytas
veikas, pasikeitimus, tačiau tokia pozicija būtų aiškiai neteisinga ir
nepagrįstai pablogintų kaltinamųjų padėtį.
BPK 261
straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad per tris dienas po teisiamojo posėdžio
protokolo pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali su juo susipažinti ir
pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą. Bylos
medžiaga patvirtina, kad nuteistojo K. B. gynėjas pasinaudojo šia teise ir
pateikė Klaipėdos apygardos teismui pastabas dėl šio teismo teisiamojo posėdžio
protokolo, tačiau jos buvo pateiktos praleidus įstatymo nustatytą terminą. Iš
Klaipėdos apygardos tesimo 2009 m. liepos 30 d. nutarties (T. 4, b. l. 102,
103) turinio matyti, kad teismas nenustatė pagrindų atnaujinti praleistą
terminą pastaboms paduoti, kita vertus, jas laikė nepagrįstomis. Pagal BPK 318
straipsnio 1 dalį teismo nutartis dėl pastabų teisiamojo posėdžio protokole
negali būti skundžiama apeliacine tvarka, tačiau prieštaravimai dėl jos gali
būti pateikiami apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio ar nutarties. Nuteistasis ir jo gynėjas pasinaudojo šia galimybe
ir savo apeliaciniame skunde nurodė atitinkamus prieštaravimus, dėl kurių
apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė. Taigi kolegija neturi
pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos
BPK 261 straipsnio 6 dalies nuostatos dėl gynybos pateiktų
pastabų teisiamojo posėdžio protokolui išsprendimo. Skirtingai nei nurodoma
kasaciniame skunde, Apeliacinio teismo teisiamojo posėdžio protokole buvo
užfiksuoti liudytojo V. E. parodymai dėl UAB „Vakarų prekyba“ galimybės
grąžinti 200 000 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“:
liudytojas patvirtino, kad tokios galimybės iš tiesų nebuvo, o pirmosios
instancijos teisme, tik paveiktas emocijų, pasakė, jog trūko geros valios
grąžinti šią sumą (T. 6, b. l. 43). Taigi apeliacinės instancijos teisme,
fiksuojant teisiamojo posėdžio eigą, buvo laikomasi
BPK 261 straipsnio reikalavimų.
Teisėjų kolegija
atmeta kasacinio skundo argumentus dėl kaltinamojo akto neatitikties
BPK 219 straipsnio 3 ir 4 punktų reikalavimams ir pirmosios instancijos
teismo nuosprendžio surašymo, pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Kolegija šių pažeidimų nenustatė. Pagal BPK 219 straipsnio 1 dalies
3 punktą kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas
(veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios
aplinkybės), pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo
nuosprendžio aprašomojoje dalyje taip pat turi būti išdėstomos įrodyta
pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės. Tiek kaltinamajame akte, tiek K.
B. atžvilgiu priimtame apkaltinamajame nuosprendyje yra aprašytos jam
inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės, atitinkančios būtinuosius
BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius
(dalykas, veika, padariniai, subjektas) ir subjektyviuosius (kaltė) požymius.
Bylos duomenys patvirtina, kad šios baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo
metu nepavyko tiksliai nustatyti nusikalstamos veikos padarymo vietos, t. y.
kur konkrečiai buvo sudaryta pasaugos sutartis ir jos pagrindu pasirašytas
mokėjimo pavedimas dėl 200 000 Lt pervedimo į UAB „Vakarų prekyba“ sąskaitą.
Tačiau nusikalstamos veikos padarymo vieta nėra būtinasis iššvaistymo
nusikalstamos veikos požymis, todėl jos nenustatymas neturi įtakos veikos
kvalifikavimui. Jeigu apkaltinamajame nuosprendyje nenurodoma veikos padarymo
vieta, kurios nepavyko nustatyti dėl objektyvių priežasčių, tačiau ji neturi
reikšmės veikos kvalifikavimui, nelaikytina, kad buvo pažeisti BPK 305
straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai. Taip pat iš kaltinamajame akte ir
pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikto veikos aprašymo matyti, kad
iššvaistymas buvo padarytas, pažeidžiant ĮBĮ 18 straipsnio, 15 straipsnio 4
dalies 5 punkto, 40 straipsnio nuostatas, sudarius pasaugos sutartį, jos
pagrindu atlikus mokėjimo pavedimą ir taip pervedus UAB „(duomenys
neskelbtini)“ priklausančius 200 000 Lt į kitos įmonės sąskaitą, taigi,
priešingai nei teigia kasatorius, nusikalstamos veikos padarymo būdas buvo
aprašytas. Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas veikos padarymo laikas. Bylos
medžiaga patvirtina, kad pinigai buvo pervesti 2001 m. spalio 18 d. mokėjimo
pavedimu. Mokėjimo pavedimo data nuosprendyje nurodyta teisingai – 2001 m.
spalio 18 d. (T. 3, b. l. 145). Tai, kad mokėjimo pavedimas buvo įvykdytas
galimai kitą dieną, negalima teigti, jog teismai iš esmės neteisingai nurodė
nusikalstamos veikos padarymo laiką. Be to, galimas veikos laiko netikslumas
veikos kvalifikavimui neturi jokios reikšmės. Kaltinamajame akte nurodyti
pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, todėl BPK 219 straipsnio
1 dalies 4 punkto reikalavimai nebuvo pažeisti.
Pagal BPK 320 straipsnio
3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose
skunduose. Pagal BPK 332 straipsnio
3 ir 5 dalis apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o
jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje
turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o
nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šių
nuostatų nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į
kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į
priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno
atvejo aplinkybes. Tačiau, nesant motyvuotų išvadų dėl bent dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko
neišnagrinėtas. Apeliacinės
instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas atsakė į
visus esminius nuteistojo K. B. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus,
pateikdamas tinkamai motyvuotas išvadas dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje
numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo K. B. veikoje, kitų
baudžiamojo įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų laikymosi. Kasacinio
skundo teiginiai dėl teismo neišnagrinėtų apeliacinio skundo argumentų
neatitinka tikrovės; apeliacinio skundo motyvų atmetimas iš esmės tapatinamas
su jų neišnagrinėjimu.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus
įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų
bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio
baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl
įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo
teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti
įrodymų vertinimo motyvai. Išanalizavusi kasacinio skundo motyvus ir palyginusi
juos su bylos medžiaga, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad
teismai, vertindami įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnyje nustatytų
taisyklių. Visi skunduose ginčijami bylos įrodymai (liudytojų V. S., V. E.
parodymai, rašytiniai bylos duomenys ir pan.) teismų buvo įvertinti, pateikiant
dėl jų motyvuotas išvadas, t. y. nurodant, kodėl vienais iš jų remiamasi,
o kiti atmetami. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius nuteistojo
ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, todėl nėra pagrindo konstatuoti,
kad apeliacinis skundas buvo neišnagrinėtas. Teismo šališkumo požymių,
atitinkančių BK 58 straipsnyje numatytus nušalinimo pagrindus, taip pat
nenustatyta.
Remdamasi tuo,
kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepadarė skunde
nurodomų esminių BPK pažeidimų, todėl tenkinti nuteistojo gynėjo kasacinį
skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Dėl BK 54
straipsnio 3 dalies taikymo
Teismas skiria
bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio,
nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis
šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis).
Sankcija yra įstatymo nustatytos
bausmės skyrimo riba ir pagal bendrąją taisyklę teismas negali peržengti jos
ribų; tik specialiai įstatymo
numatytais atvejais teismas gali paskirti švelnesnę, nei sankcijoje numatyta,
bausmę. Be BK 62 straipsnio, tokia galimybė įtvirtinta ir BK 54
straipsnio 3 dalyje. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas gali paskirti
švelnesnę bausmę, nei numatyta straipsnio sankcijoje, kai yra išimtinių
aplinkybių, o įstatymo numatytos
bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam įstatymo pažeidimui ir aiškiai
prieštarautų teisingumo principui. Pagal Lietuvos teismų praktiką
nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė, pažeidžianti asmens teisę į
įmanomai trumpiausią bylos procesą, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą,
gali būti vertinama kaip išimtinė aplinkybė ir pripažįstama pagrindu skirti
švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).
Taip užtikrinamas bausmės teisingumo principo įgyvendinimas, kartu,
atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kompensuojama dėl šio
pažeidimo patirta žala (pvz., Sorvisto
prieš Suomiją (Sorvisto v. Finland, no. 19348/04; judgement
of 13 January 2009).
Pagal BPK 2
straipsnį prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai
paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis
visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas
tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Pagal BPK 44 straipsnio 5 dalį
kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo
bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai
išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios nuostatos užtikrina
asmens teisę į operatyvų, kiek įmanomai trumpiausio laiko procesą, numatytą ir
EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje.
Asmens teisė į
įmanomai trumpiausią bylos procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų,
jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo
delsimo. Kriterijai, kuriais remiantis vertinamas baudžiamojo proceso trukmės
pagrįstumas, nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: konkrečios
bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų
nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo
sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai ir kt.); pareiškėjo (t. y. asmens, kuris
skundžiasi proceso trukme, nagrinėjamoje byloje – šiame procese persekiojamo
asmens) elgesys; institucijų veiksmai organizuojant procesą; proceso reikšmė
pareiškėjui (taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir taikymo
laikas, kt.) (pavyzdžiui, Kravtas prieš Lietuvą (Kravtas
v. Lithuania, no. 12717/06, judgement of 18 January 2011); kasacinės
nutartys Nr. 2K-256/2009, 2K-7/2010, 2K-503/2010).
Bylos medžiaga
patvirtina, kad K. B. nusikalstamą veiką padarė 2001 m. spalio 18 d., tačiau
ikiteisminis tyrimas prasidėjo tik 2004 m. lapkričio 19 d., t. y. beveik po trejų metų. Atsižvelgiant
į tai, jog nusikalstamos veikos požymiai paaiškėjo tik 2004 m. lapkričio 9
d., teisėsaugos institucijoms gavus Klaipėdos apygardos teismo 2004 m.
lapkričio 8 d. nutartį, nurodytas trejų metų laikotarpis, kaip teisingai
nurodoma prokuroro kasaciniame skunde, negali būti vertinamas kaip teisiškai
reikšmingas analizuojant baudžiamojo proceso trukmę.
Kita vertus, negalima sutikti su
prokuroro argumentu, kad „objektyviai vertinamo laikotarpio pradžia“ laikytina
įtarimo pareiškimo data (2005 m. gruodžio 5 d.). Pagal EŽTT praktiką
baudžiamojo proceso prieš asmenį pradžia gali būti siejama ne tik su oficialiu
įtarimo pareiškimu BPK prasme, bet ir su kitomis baudžiamąjį persekiojimą
vykdančių institucijų taikomomis priemonėmis, kurios EŽTK 6 straipsnio prasme
suponuoja įtarimą, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką ir daro esminį poveikį
jo padėčiai, be kita ko, su ikiteisminio tyrimo pradėjimu (Grauslys
prieš Lietuvą (Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97,
judgement of 10 October 2000); Simonavičius prieš Lietuvą (Simonavičius
v. Lithuania, no. 37415/02, judgement of 27 June 2006). Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis
tyrimas buvo pradėtas būtent dėl K. B. veikos; jam apie tai buvo žinoma. Taigi
vertinamas laikotarpis prasidėjo 2004 m. lapkričio 19 d.
2004 m. lapkričio 19 d. prasidėjęs
ikiteisminis tyrimas truko iki 2006 m. birželio 21 d. (surašytas kaltinamasis
aktas), t. y. vienerius metus septynis mėnesius ir dvi dienas. Per šį laikotarpį
atlikta nedaug ir nesudėtingų procesinių veiksmų: daugiausia buvo vykdomos
nedaugelio liudytojų apklausos, apžiūrimi rašytiniai bylos dokumentai. Be to,
susidaro įspūdis, kad 2005 m. kovo – lapkričio laikotarpiu byloje iš esmės
apskritai nebuvo atliekami jokie tyrimo veiksmai. Taigi tyrimas buvo
nepagrįstai ilgas.
Po kaltinamojo akto surašymo ir bylos
perdavimo teismui (2006 m. birželio 22 d.) teismo nutartis perduoti bylą
nagrinėti teisiamajame posėdyje priimta tik po beveik keturių mėnesių (2006 m.
spalio 13 d.). Teisminis nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, prasidėjęs
2006 m. spalio 13 d. (nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame
posėdyje) ir vykęs iki 2009 m. liepos 3 d. (priimtas apkaltinamasis
nuosprendis), tęsėsi dvejus metus ir beveik devynis mėnesius. Per šį laikotarpį
teismo posėdžiai buvo atidėti dešimt kartų dėl gynėjo, nuteistojo K. B. ligos,
gynėjo užimtumo kitose bylose, jo tėvystės atostogų. Dėl šių priežasčių bylos
nagrinėjimas užsitęsė maždaug vienuolika mėnesių. Tačiau dar didesnių ir
nepateisinamų delsimų būta dėl teismo posėdžių organizavimo trūkumų. Nuo 2008
m. rugsėjo 10 d. iki 2009 m. gegužės 15 d., t. y. beveik aštuonis
mėnesius, neįvyko nė vieno teismo posėdžio. Be šios nepateisinamai ilgos
pertraukos byloje, posėdžiai neįvyko dar ir dėl teisėjo komandiruotės,
prokurorės mokymų, taip pat beveik tris mėnesius buvo delsiama paskirti posėdį
gavus bylą po gynėjo apeliacinio skundo dėl teismo nutarties, kuria buvo
atmestas gynėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą,
išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Taigi darytina išvada, kad dėl
valstybės institucijos (teismo) delsimo teisminis nagrinėjimas nepagrįstai
užsitęsė apie vienerius metus ir šešis mėnesius.
Teisminis nagrinėjimas apeliacinės
instancijos teisme vyko beveik metus (nuo 2009 m. spalio 21 d. iki
2010 m. spalio 29 d.). Nors teismo posėdžiai du kartus buvo atidėti dėl gynėjo
ligos, tačiau teismo nustatytos pertraukos buvo nepateisinamai ilgos (du trys
mėnesiai), todėl bylos nagrinėjimas irgi be pagrindo užsitęsė.
Taigi
nagrinėjamoje byloje vertinamasis laikotarpis – nuo ikiteisminio tyrimo
pradžios (2004 m. lapkričio
19 d.) iki šios kasacinės bylos išnagrinėjimo (2011 m. balandžio 12 d.)
– beveik šešeri metai penki mėnesiai. Tai gana ilgas baudžiamosios bylos tyrimo
ir jos nagrinėjimo laikotarpis, ypač atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos
sudėtingumą. Ši byla negali būti
vertinama kaip sudėtinga, nes nusikalstama veika susideda tik iš vieno epizodo,
neturi sudėtingo nusikaltimo mechanizmo ar tarptautinio elemento, jos padarymu
buvo įtariamas, vėliau kaltinamas ir nuteistas tik vienas asmuo, kuris viso
baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nesislapstė, (išskyrus pirmosios
instancijos teisme) davė parodymus apie jam inkriminuotą veiką, be to, byloje
nėra didelio įrodymų kiekio, sudėtingos faktinės ir teisinės situacijos.
Nustatytas šešerių metų ir beveik penkių mėnesių baudžiamojo proceso
laikas jau pats savaime negali būti laikomas adekvatus bylos sudėtingumui. Tai, kad proceso metu K. B. nebuvo taikytos procesinės prievartos priemonės,
suponuoja santykinai mažesnę proceso reikšmę jam, tačiau nepaneigia fakto, jog
K. B. ilgą laiką turėjo gyventi netikrumo dėl
baudžiamojo proceso prieš jį baigties būsenoje (Merit prieš Ukrainą (Merit
v. Ukraine, no. 66561/01, judgement of 30 March 2004, § 75). Mažesnis
baudžiamojo proceso poveikis asmens situacijai nepaneigia jo teisės į bylos
nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir atitinkamų valstybės institucijų
pareigų.
Nors K. B.
įvykdytas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių (BK 11 straipsnio 5 dalis)
ir jo iššvaistyta pinigų suma yra didelė (200 000 Lt), tačiau civilinis
ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo byloje nepareikštas; asmenų, pripažintų
nukentėjusiaisiais, nėra; K. B. apibūdinamas tik teigiamai: praeityje
neteistas, nebaustas administracine tvarka, vedęs, turi šeimą, nuo ikiteisminio
tyrimo ir teismo nesislapstė, nuo nusikalstamos veikos padarymo iki pat šiol
jokių naujų veikų nepadarė. Būtina pažymėti, kad nuo nusikaltimo padarymo (2001
m. spalio 18 d.) iki bylos išnagrinėjimo kasacinės instancijos teisme (2011 m.
balandžio 12 d.) praėjo devyneri metai ir beveik penki mėnesiai. Tai iš tiesų
yra ilgas laikotarpis teisingumo vykdymo prasme, todėl nėra pagrindo paneigti
apeliacinės instancijos teismo išvados, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas
šiuo atveju turėtų didesnį neigiamą poveikį, nei leistų pasiekti bausmės
paskirtį, įtvirtintą BK 41 straipsnyje.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių,
susijusių su padarytos veikos ir ją padariusio asmens pavojingumu, visumą bei
pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę, dėl kurios buvo pažeista asmens teisė
į įmanomai trumpiausią bylos procesą (EŽTK 6 straipsnio 1 dalis), nagrinėjamas atvejis gali būti
vertinamas kaip išimtinis ir pateisinantis apeliacinės instancijos teismo
sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Prokuroro kasacinio
skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų
motyvų dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, todėl pirmiau išdėstytais
motyvais nėra pagrindo tenkinti prokuroro skundą.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo
K. B. gynėjo ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros vyriausiojo
prokuroro kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai
Alvydas Pikelis
Rimantas Baumilas
Josifas
Tomaševičius