(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „OLYMP Invest“ bankroto administratoriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties, kuria teismas tenkino ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras skundą dėl bankroto administratoriaus UAB „Toplit“ atstatydinimo, 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimo Nr. 2 nutarimo darbotvarkės 2.1. klausimu  pripažinimo negaliojančiu, 2013 m. balandžio 3 d. varžytynių bei jų protokolų pripažinimo negaliojančiais atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „OLYMP Invest“, O. Š., UAB „Turto ir verslo sprendimai“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartimi UAB „OLYMP Invest“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Toplit“. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi patvirtino 35 487 429,70 Lt dydžio BAB bankas Snoras finansinį reikalavimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį paliko nepakeistą.

              BUAB „OLYMP Invest“ tuometinis kreditorių susirinkimo pirmininkas RUAB „Masyvas“ administratoriui 2013 m. vasario 14 d. pateikė prašymą dėl BUAB „OLYMP Invest“ kreditorių susirinkimo sušaukimo pagal kreditorių susirinkimo pirmininko RUAB „Masyvas“ pasiūlytą darbotvarkę. Bankroto administratorius UAB „Toplit“ 2013 m. kovo 1 d. inicijavo kreditorių susirinkimą, kurio metu susirinkimo darbotvarkės Nr. 2.1 punktu buvo svarstyta dėl BUAB „OLYMP Invest“ priklausančio nekilnojamojo turto, nurodyto priede Nr. 1, pardavimo už priede Nr. 3 kreditoriaus nurodytas turto pardavimo iš pirmųjų ir antrųjų varžytynių kainas bei buvo nutarta BUAB „OLYMP Invest“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, nurodytą priede Nr. 1, parduoti už priede Nr. 2 nurodytas naujas turto pardavimo iš pirmųjų ir antrųjų varžytynių kainas, o nepardavus turto, nurodyto priede Nr. 1, iš antrųjų varžytynių bei įkaito turėtojui (hipotekos kreditoriui) turto neperėmus, šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnės turto pardavimo tvarkos bei kainos nustatymo. Apie ketinimą parduoti turtą iš varžytynių buvo paskelbta Įmonių bankroto valdymo departamento tinklapyje. Ieškovas 2013 m. kovo 8 d. sužinojęs apie BUAB „OLYMP Invest“ turto pardavimą iš varžytynių, 2013 m. kovo 18 d. bankroto administratoriui pateikė raštą Nr. C-05-01377/13, reikalaudamas atšaukti paskelbtas varžytynes, argumentuodamas tuo, kad nebuvo informuotas apie šaukiamą 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimą bei kad negalėjo pateikti savo nuomonės dėl turto pardavimo tvarkos ir pradinių turto pardavimo kainų nustatymo. BUAB „OLYMP Invest“ bankroto administratorius 2013 m. kovo 20 d. raštu Nr. OLM-40 pranešė, jog 2013 m. balandžio 3 d. vyksiančios varžytynės nebus atšauktos.  BAB bankas Snoras 2013 m. kovo 21 d. raštu Nr. C-05-01467/13 dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo paprašė bankroto administratoriaus sušaukti kreditorių susirinkimą pagal BAB banko Snoras pasiūlytą darbotvarkę, kurioje buvo siūloma: 1. Atšaukti turto varžytynes; 2. Pakeisti 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimo nutarimą dėl BUAB „OLYMP Invest“ priklausiančio nekilnojamojo turto naujų pardavimo kainų nustatymo ir pavirtinti BAB bankas Snoras nurodomas įkeisto turto kainas varžytynėse, tačiau į ieškovo prašymą nebuvo atsižvelgta.

Ieškovas BAB bankas Snoras kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2013 m. kovo 1 d. įvykusio BUAB „OLYMP Invest“ kreditorių susirinkimo Nr. 2 nutarimą darbotvarkės 2.1. klausimu Nurodė, kad minėto kreditorių susirinkimo metu buvo svarstytas klausimas dėl atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto naujų pardavimo kainų nustatymo bei darbotvarkės 2.1. punktu nuspręsta BUAB „OLYMP Invest“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuris  hipotekos lakštais yra įkeistas BAB bankui Snoras, parduoti naujomis turto pardavimo iš pirmųjų ir antrųjų varžytynių kainomis. Pažymėjo, jog prieš priimant skundžiamą nutarimą, nebuvo atliktas turto vertinimas, ieškovas nebuvo informuotas apie šauktą 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimą, o bankroto administratorius, neatsižvelgęs į ieškovo nuomonę, į siūlymą atšaukti bankui įkeisto turto varžytynes, grubiai pažeidė hipotekos kreditoriaus interesus.

Taip pat nagrinėjamoje byloje buvo priimtas ieškovo BUAB „Masyvas“, kurio procesines teises perėmė BAB bankas Snoras, ieškinys, kuriame keliamas reikalavimas pripažinti BUAB „OLYMP Invest“ 2013 m. balandžio 3 d. vykusias varžytynes ir šių varžytynių protokolus negaliojančiais. Ieškovas nurodė, kad 2013 m. balandžio 3 d. vykusių varžytynių Protokolo Nr.1 pagrindu BUAB „OLYMP Invest“ perleido pirkėjui O. Š. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), butą, esantį (duomenys neskelbtini), butą, esantį (duomenys neskelbtini)ir butą, esantį (duomenys neskelbtini) už 515 000 Lt sumą, nors remiantis UAB „Verslavita“ atliktu turto vertinimu, nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė yra 3 620 000 Lt. 2013 m. balandžio 3 d. varžytynių protokolo Nr. 2 pagrindu pirkėjui UAB „Turto ir verslo sprendimai“ buvo perleistas bankrutavusiai įmonei priklausantis turtas (žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini)) už 900 000 Lt sumą, nors remiantis UAB „Verslavita“ atliktu turto vertinimu, minėto nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė yra 6 280 000 Lt. Be to, varžytynėse perleistas BUAB „OLYMP Invest“ nekilnojamasis turtas yra įkeistas ieškovui. Ieškovas bylos eigoje pateikė „patikslintą ieškinį“, kuriame nurodė, jog 2013 m. balandžio 3 d. varžytynes laimėję dalyviai – atsakovai O. Š. ir UAB „Turto ir verslo sprendimai“ – per nustatytą varžytynių protokoluose terminą nesumokėjo visos varžytynėse parduoto turto kainos, todėl varžytynės turėtų būti pripažintos neįvykusiomis.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi šiuos reikalavimus  sujungė į vieną civilinę bylą ir suteikė jai Nr.2-3875-345/2013.

Pareiškėjas BUAB „Masyvas“ kreipėsi į teismą, prašydamas atstatydinti BUAB „OLYMP Invest“ bankroto  administratorių UAB „Toplit“ ir paskirti naują administratorių UAB „Valnetas“ bei įpareigoti UAB „Toplit“ perduoti naujai paskirtam administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą atstatydinimo iš pareigų dienos duomenimis. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 11 d. nutartimi atmetė ieškovo BUAB „Masyvas“ prašymą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo ir naujo bankroto administratoriaus paskyrimo, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 17 d. nutartimi panaikino minėtą Vilniaus apygardos teismo nutartį ir perdavė klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nurodydamas, jog bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumas turėtų būti vertinamas kartu su ginču dėl BUAB „OLYMP Invest“ turto pirkimo – pardavimo sandorių.  Atsižvelgiant į tai, šis reikalavimas buvo susijungtas su byloje pareikštais ieškiniais atsakovui, suteikiant bylai Nr. 2-4448-803/2014.

BUAB „Masyvas“ pateikdamas atsiliepimą į ieškovo BAB bankas Snoras skundą nurodė, kad BUAB „OLYMP Invest“ bankroto administratorius neinformavo hipotekos kreditoriaus BAB banko Snoras apie 2013 m. kovo 1 d. sušauktą kreditorių susirinkimą, dėl to buvo apribota jo teisė pareikšti nuomonę bei balsuoti dėl įkeisto turto pardavimo tvarkos ir pradinių pardavimo kainų. Parduodamo įkeisto turto kaina svarbi bankrutavusios įmonės kreditoriams, tačiau ginčijamo kreditorių susirinkimo metu nebuvo svarstytas klausimas dėl turto vidutinės rinkos kainos nustatymo. Mano, kad tokie procedūriniai pažeidimai yra pagrindas ginčijamą nutarimą panaikinti.

Atsakovas BUAB „OLYMP Invest“ bankroto administratorius UAB „Toplit“ nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad patvirtinta turto pardavimo kaina labiausiai atitinka visų kreditorių, įskaitant ir BAB bankas Snoras, interesus. Pažymėjo, kad buvo sudarytos sąžiningos sąlygos visiems suinteresuotiems asmenims varžytis tarpusavyje ir turtą parduoti už didžiausią kainą. Pradinė turto pardavimo kaina atitiko nekilnojamojo turto rinkoje esančias kainas ir jos prilygsta turto įsigijimo kainai. 2013 m. vasario 19 d. administratorius išsiuntė kreditoriams registruotus pranešimus apie įvyksiantį kreditorių susirinkimą, tačiau pranešimo apie kreditorių susirinkimo sušaukimą išsiuntimo dieną bei kreditorių sušaukimo dieną ieškovas atsakovo kreditoriumi nebuvo. Mano, kad ieškovui nesutikus turtą perimti, jo interesai nebus pažeisti, nes antrųjų varžytynių pradinė turto pardavimo kaina tokia pati, kaip ir pirmųjų.

Atsakovas O. Š. atsiliepimu į ieškinį su BAUB „Masyvas“ ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad sąžiningai dalyvavo varžytynėse, turto kainą pakėlęs iki 515 000 Lt, turtą įsigijo. Mano, jog varžytynės vyko nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo jas pripažinti negaliojančiomis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 3 d. nutartimi ieškovo BAB bankas Snoras reikalavimus tenkino.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais, nurodė, kad ĮBĮ 22 str. 4 d. numato, kad kreditorių susirinkimo šaukimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas, o pagal minėto straipsnio 6 dalį kreditoriams yra laiduojama teisė balsuoti susirinkime. Įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarčiai, kurios pagrindu BAB bankas Snoras buvo įtrauktas į kreditorių sąrašą į įkeitimu (hipoteka) užtikrintą eilę ir patvirtintas jo 35 487 429, 70 Lt reikalavimas, bankroto administratorius BAB bankas Snoras apie šaukiamą kreditorių susirinkimą neinformavo, nes nežinojo apie apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl nelaikė jo kreditoriumi. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad toks bankroto administratorius paaiškinimas neatitinka ĮBĮ jam keliamo reikalavimo veikti visų kreditorių interesais bei pavedimo teisinių santykių esmės. CK 6.760 straipsnis numato, kad asmuo, veikiantis pagal pavedimą, privalo savo pareigas atlikti sąžiningai ir rūpestingai. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorius žinojo apie ieškovo pareikštą kreditorinį reikalavimą, į tai, kad ginčas buvo ne dėl  kreditoriaus reikalavimo teisės, o tik dėl dydžio, spręstina, kad nebuvo pagrindo ignoruoti ieškovo interesų ir spręsti turto pardavimo klausimą neįvertinant šios aplinkybės. Bankroto administratorius, neinformuodamas apie šaukiamą susirinkimą, teismui patvirtinus BAB bankas Snoras 35 487 429,70 Lt finansinį reikalavimą, pažeidė ne tik ieškovo teises, bet ir kreditorių dalyvavimo bei balsavimo tvarką ( ĮBĮ 22 straipsnio 3, 6 dalys), nepaisė protingumo ir teisingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Nors atsakovas nurodė, kad laikėsi atsakovo kreditorių patvirtintos kreditorių sušaukimo tvarkos, t.y. išsiuntė prieš 7 d. pranešimą apie susirinkimą, tačiau tvarkoje nėra numatyta teisė nesiųsti pranešimo, jei per tą laikotarpį atsirado naujas kreditorius, kurio reikalavimas yra patvirtintas teismo. Būtent administratoriui yra numatyta pareiga veikti visų kreditorių interesų naudai, todėl jis privalo nedelsiant informuoti kiekvieną kreditorių, kad būtų užtikrinta jo teisė balsuoti, kuri negali būti apribota nustatytu pranešimo išsiuntimo terminu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalį įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui. Ši pareiga yra susijusi su hipotekos kreditoriaus teise perimti turtą. Bankroto administratoriui buvo žinoma, kad BUAB „OLYMP Invest“ nekilnojamasis turtas buvo įkeistas hipotekos lakštu (ID Nr. 01/1/2007/CO35664) BAB bankui Snoras, užtikrinant BUAB „OLYMP Invest“ įsipareigojimų pagal 2007-12-10 kredito sutartis grąžinimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad BAB bankas Snoras nuolatiniai bandymai ginti savo interesus (2013-03-18 rašto Nr. C-05-01377/43 „Dėl bankui įkeisto turto varžytynių“ bankroto administratoriui išsiuntimas ir prašymas varžytynes atšaukti;  ieškovo kreipimasis į administratorių, reikalaujant sušaukti iki 2013 m. rugsėjo 29 d. kreditorių susirinkimą) buvo neleistinai apriboti UAB „Toplit“ neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal kreditorių susirinkimo metu galiojusio Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 7 p. (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 02 29 iki 2013 04 25) buvo nustatyta, kad „turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas“, tačiau kreditorių susirinkimas buvo sušauktas dėl naujų pardavimo kainų nustatymo (patvirtinimo) iš varžytynių, o klausimas dėl vertinimo tvarkos nebuvo nagrinėtas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis UAB „Resolution valuations“ ginčo turto vertės ataskaita, konstatavo, kad atsižvelgiant į gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei spręstina,  jog yra pagrindas pripažinti, kad šis turtas taip pat parduotas už nepagrįstai žemą kainą. Taip pat pažymėjo, kad atsakovo argumentas, jog tai, kad daugiau nebuvo norinčių dalyvauti varžytynėse, parodo realią turto kainą, nepaneigia ieškovo teisės, nepavykus parduoti turto už didesnę kainą, perimti pirmose varžytynėse neparduotą įkeistą turtą už šiose varžytynėse nustatytą pradinę pardavimo kainą (ĮBĮ 33 str. 6 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai, nulėmę neteisėtų nutarimų priėmimą, o priimti nutarimai prieštarauja ĮBĮ 22 str. 6 d., 24 str. 1 d.,  33 str. 6 d., CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl varžytynių ir protokolų pripažinimo negaliojančiais, nurodė, kad  pagal kasacinio teismo praktiką, kai sprendžiami klausimai dėl priverstinio turto pardavimo, nors parduodant turtą iš varžytynių yra sukuriama jo pardavimo teisėtumo prezumpcija, tačiau turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, kai nustatoma, kad turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, kainą. Varžytynių metu galiojusio Aprašo 24 punktas numatė, kad „varžytynių laimėtojas per 10 dienų po varžytynių dienos turi pateikti varžytynių vykdytojui banko patvirtintą (-us) mokėjimo pavedimą (-us) ar įmonės kasos pajamų orderio kvitą (-us), patvirtinantį (-čius), kad į įmonės sąskaitą sumokėta visa suma, už kurią jis pirko turtą“. Jeigu nekilnojamojo turto objektas parduotas už ne mažesnę kaip 100000 litų sumą, varžytynių laimėtojo prašymu visos sumos sumokėjimo terminas gali būti pratęstas iki vieno mėnesio. Šiuo atveju varžytynių laimėtojas ne vėliau kaip per 10 dienų po varžytynių dienos pateikia varžytynių vykdytojui pagrįstą prašymą pratęsti sumokėjimo terminą. Prašymą vizuoja kreditorių susirinkimo pirmininkas, prašyme nurodydamas motyvuotą galutinį sumokėjimo terminą arba motyvus, kodėl atsisakoma pratęsti šį terminą. Varžytynių vykdytojas, gavęs kreditorių susirinkimo pirmininko sutikimą pratęsti terminą, tai įrašo varžytynių protokole šio Aprašo 21 punkte nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, kad varžytynių laimėtojai yra įvykdę 2013 m. balandžio 3 d. varžytynių protokolų Nr. 1 ir Nr. 2 sąlygas dėl likusios sumos sumokėjimo (CPK 178 straipsnis) ar kad buvo pratęstas sumokėjimo terminas. Pagal Aprašo 26 punktą, jeigu varžytynių laimėtojas per šio Aprašo 24 punkte nustatytą terminą nesumoka visos sumos, už kurią iš varžytynių pirko turtą, varžytynės laikomos neįvykusiomis. Varžytynių vykdytojas varžytynių neįvykimo priežastį nurodo varžytynių protokole šio Aprašo 21 punkte nustatyta tvarka. UAB „Toplit“ nėra nei nurodęs jokių priežasčių dėl nesumokėtos visos sumos, nei papildyti varžytynių protokolai dėl jų laikymo neįvykusiomis. Ir nors ginčo turtas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartimi buvo areštuotas ir sustabdytas turto pardavimo iš varžytynių protokolų Nr. 1 ir Nr. 2 vykdymas bei Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 19 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. 2-19512-599/2013, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, t.y. buvo sustabdyti tolimesni veiksmai, susiję su nekilnojamojo turto perleidimu atsakovui O. Š., tačiau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės draudė atlikti bet kokius veiksmus dėl Turto registravimo, realizavimo, perleidimo, pardavimo, dovanojimo ir/ar kitokio turto apsunkinimo, bet ne su apmokėjimo vykdymu susijusius veiksmus. Be to, iš UAB „Toplit“ 2013-05-08 rašto Nr. OLM-49 „Dėl pasiūlymo perimti turtą“ turinio matyti, kad  jis pripažino, kad varžytynės laikytinos neįvykusiomis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nei O. Š., nei UAB „Turto ir verslo sprendimai“ nėra sumokėję likusių sumų, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog jie įvykdė reikalavimus kaip varžytynių laimėtojai. Pagal Aprašo 17 punktą, atšaukus varžytynes, joms pasibaigus arba jas paskelbus neįvykusiomis dėl šio Aprašo 28.1 ir 28.2 punktuose nurodytų priežasčių, varžytynių dalyvio mokestis (arba prieš varžytynes sumokėta didesnė suma) ne vėliau kaip per 7 dienas nuo įvykusio fakto dienos grąžinamas jį sumokėjusiam turto nepirkusiam asmeniui. Jeigu varžytynių laimėtojas per šio Aprašo 24 punkte nustatytą terminą nesumoka visos sumos ar paaiškėja, kad jis neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse, jam per 7 dienas grąžinamas tik sumokėtos sumos ir varžytynių dalyvio mokesčio skirtumas, o varžytynių dalyvio mokestis negrąžinamas. Įvertinant, kad pats teisės aktas numato, jog varžytynės laikomos neįvykusiomis, jeigu pirkėjas nesumoka visos sumos, ir juo yra išsprendžiamas  dalyvio mokesčio grąžinimas, teismui nėra pagrindo pripažinti protokolų negaliojančiais, todėl toks ieškovo reikalavimas nelaikytinas kaip savarankiškas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad  pagal varžytynių dieną galiojusio Aprašo 27 punktą tik varžytynių aktas prilyginamas notaro patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, kuris gali būti nuginčytas teismo tvarka (CPK 1.138 straipsnis, 4.47 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad varžytynių aktas, kuris yra patvirtinamas kreditorių susirinkimo pirmininko, būtų surašytas, todėl nėra pagrindo reikšti ieškinio, ginčijant turto perleidimą ir dėl to prašant pripažinti varžytynes negaliojančiomis bei spręsti restitucijos klausimą, o atsakovai O. Š. ir UAB „Turto ir verslo sprendimai“ nagrinėjamoje byloje nėra pareiškę priešinio reikalavimo, gindami savo teises.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kreditoriaus teisės kreiptis į teismą su prašymu dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo bei siūlomos bankroto administratoriaus kandidatūros, nurodė kad ĮBĮ 11 str. 8 d. yra įtvirtinti bankroto administratoriaus atstatydinimo iš pareigų pagrindai. Atsižvelgiant į bankroto procese galiojantį viešąjį interesą, teismas gali ex officio įvertinti bankroto administratoriaus tinkamumą pagal kreditoriaus pateiktą informaciją. 2013 m. birželio 20 d. buvo sušauktas kreditorių susirinkimas ir jo pagrindu parengtas Protokolas Nr. 6, kurio nutarimo 5 punkto a papunkčiu nuspręsta atstatydinti BUAB „OLYMP Invest“ bankroto administratorių UAB „Toplit“. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas gali keisti administratorių tik turėdamas pakankamai informacijos ir įrodymų, jog šis asmuo netinkamai atlieka savo funkcijas, nevykdo ĮBĮ nustatytų pareigų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje yra nustatyta, kad dėl netinkamo bankroto administratoriaus UAB „Toplit“ pareigų atlikimo buvo pažeisti hipotekos kreditoriaus interesai bei ĮBĮ 22 str. 6 d., 24 str. 1 d.,  33 str. 6 d., CK 1.5 straipsnis. Inter alia nebuvo atlikti veiksmai, kurie numatyti tuo metu galiojusio Aprašo 21, 24 punktuose, dėl ko užsitęsė bankrutuojančios įmonės turto realizavimas, kitų kreditorių interesų patenkinimas per įmanomai trumpiausią terminą, o dėl negebėjimo priimti protingus sprendimus, organizuojant varžytynes, kilo teisminiai ginčai, dėl ko dar atsirado papildomų kaštų. Tarp kreditorių ir administratoriaus susiklosto pavedimo teisiniai santykiai. Pavedimo sutartis grindžiama pasitikėjimo, bendradarbiavimo pagrindu (CK 6.757, 6.759, 6.761 straipsniai), o pavedimo sutartis gali baigtis panaikinus įgaliojimą (CK 6.763 str. 1 d. 1 p., 2 d.); tai šioje byloje atitiktų 2013 m. birželio 20 d. kreditorių susirinkimo, įforminto protokolu Nr. 6, nutarimo 5 punkto dėl atstatydinimo priėmimas ir įpareigojimas perduoti kitam teismo paskirtam administratoriui įgaliojimus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas UAB „Toplit“ atstatydinti iš BUAB „OLYMP Invest“ bankroto administratoriaus pareigų (ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalis) bei naujuoju bankroto administratoriumi paskirti UAB „Ekvalda“.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas BUAB „OLYMP Invest“ bankroto administratorius UAB „Toplit“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį ir pareiškėjo ieškinį atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą teismo nutartį, netinkamai aiškino ir taikė įmonių bankroto procedūras reglamentuojančias teisės normas, netinkamai taikė civilinio proceso kodekso nuostatas ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nutartį.
2. Vadovaujantis pirmojo kreditorių susirinkimo patvirtinta kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarka, „Pranešimai apie kreditorių susirinkimo sušaukimą teikiami kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai yra patvirtinti teisme", o tai reiškia, kad administratorius neturėjo teisinės pareigos 2013 m. vasario 19 d. pranešti atsakovo kreditoriui, kurio finansinis reikalavimas buvo nepatvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi, apie vyksiantį kreditorių susirinkimą. Be to, 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimo metu administratoriui nebuvo žinoma apie 2013 m. vasario 26 d. Lietuvos apeliacinio teismo posėdį bei priimtą nutartį, nes ją gavo tik 2013 m. kovo 4 d. Tuo tarpu, ieškovas, turėdamas teisinį suinteresuotumą ginčo dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo baigtimi bei būdamas nelyginamai pajėgesniu tiek finansiškai, tiek žmogiškųjų išteklių prasme, pats buvo nerūpestingas. Administratorius neribojo ieškovo teisės dalyvauti kreditorių susirinkime bei balsuoti jame svarstomais klausimais.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė, kad bylos nagrinėjimo metu administratoriaus atstovas P. P. nurodė, jog jis pats prieš kreditorių susirinkimą asmeniškai bendravo su dviem ieškovo atstovais - Č. D. Kazlausku bei V. B., kurie buvo informuoti apie šaukiamą kreditorių susirinkimą bei siūlomus nutarimų projektus. Faktą jog ieškovui buvo žinomi konkretūs siūlomi kreditorių susirinkimo nutarimų projektai, patvirtina ir liudytojo A. M. parodymai, todėl ieškovas kreditorių susirinkime turėjo galimybę išreikšti savo valią. Be to, teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad ieškovas yra ne tik vienas iš didžiausių bendrovės kreditorių, bet kreditorių susirinkimo dieną buvo didžiausias bendrovės kreditorių susirinkimo pirmininko RUAB „Masyvas" kreditorius, turintis daugiau kaip 50 procentų visų patvirtintų finansinių reikalavimų sumos.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad „tuo atveju, jeigu būtų balsavęs ieškovas, RUAB „Masyvas“ balsas nebūtų buvęs lemiamas“. Nutarimas kreditorių susirinkime būtų buvęs priimtas nepriklausomai nuo ieškovo išreikštos valios, kadangi RUAB „Masyvas" finansinis reikalavimas 2013 m. kovo 1 d. dienai sudarė daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos (ĮBĮ 24 str. 1 d.).
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2012 m. gruodžio 27 d. turėjusios vykti varžytynės neįvyko, nes, priešingai, jos buvo atšauktos. Tiek ĮBĮ, tiek Aprašas išskiria dvi skirtingas sąvokas - „varžytynių atšaukimas" bei „varžytynių neįvykimas". Tuo pačiu šie teisės aktai numato skirtingas teisines pasekmes, varžytynėms neįvykus ar varžytynes atšaukus. Varžytynėms neįvykus, administratorius privalo pasiūlyti hipotekos kreditoriui perimti turtą ir hipotekos kreditorius tokia teise gali pasinaudoti (ĮBĮ 33 str. 6 d), tuo tarpu varžytynes atšaukus - tokia teisė hipotekos kreditoriui nesuteikiama, kadangi varžytynės tokiu atveju tiesiog nėra vykdomos. Be to, administratorius niekaip neribojo ieškovo teisės perimti varžytynėse neparduotą turtą. Ieškovas iki šio skundo padavimo teismui dienos nėra perėmęs jokio bendrovei priklausančio turto už paties ieškovo patvirtintas kainas, nors tokia teise galėjo pasinaudoti keturis kartus.
6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad „tuomet ieškovas kreipėsi į administratorių, reikalaudamas sušaukti iki 2013 m. kovo 29 d. kreditorių susirinkimą tačiau ši jo teisė, laiduojama ĮBĮ 23 straipsnio 3 dalies, nebuvo įgyvendinta", nes byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtinta priešingas aplinkybes. Administratorius neapribojo banko teisės inicijuoti kreditorių susirinkimo sušaukimą, o, priešingai, 2013 m. balandžio 4 d. bendrovės kreditorių susirinkimą sušaukė operatyviai, laikydamasis ĮBĮ bei kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkos nustatytų reikalavimų.
7. Kreditorių susirinkimas, priimdamas nutarimą dėl nekilnojamojo ar įkeisto turto pardavimo, savo sprendimu, nepriklausomai nuo balsavusių susirinkime kreditorių daugumos, negali nustatyti kitokios turto pardavimo tvarkos, nei ją nustato ĮBĮ ir Aprašas. Pažymėtina, kad 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimas Turto pardavimo tvarkos netvirtino, nes Turto pardavimo tvarka buvo patvirtinta 2012 m. lapkričio 26 d. kreditorių susirinkimo nutarimu Nr. 9.1., kuris nėra nuginčytas. Be to, nei LR ĮBĮ, nei Aprašas nenumato privalomos turto vertinimo procedūros, vykdomos pagal LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, todėl teisė spręsti dėl šios procedūros tikslingumo paliekama kreditoriams. Taigi, prieš priimant nutarimą, nebuvo privaloma atlikti turto vertinimą, o taip pat nebuvo privaloma tvirtinti turto vertinimo tvarką ir tik po to spręsti klausimą dėl turto pardavimo kainos nustatymo. Nutarimo priėmimas bei pats nutarimas nepažeidė ĮBĮ bei Apraše nustatytų reikalavimų.
8. Teismų praktikoje suformuota pozicija, jog turto rinkos vertę apsprendžia ne turto vertintojų išvados, o parduodamo turto paklausa - tai yra už kokią pinigų sumą turtas galėtų būti parduotas sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1300/2011).Turto rinkos vertė, nustatoma nekilnojamojo turto vertintojų ir nurodoma turto vertinimo ataskaitoje, nurodo realią turto rinkos kainą, jei reikėtų turtą parduoti rinkos sąlygomis. Šiuo gi atveju, administratorius vykdė turto priverstinį pardavimą, reglamentuojamą ĮBĮ nuostatų. Be to, kreditorių susirinkimas patvirtino ne galutinę, o tik pradinę turto pardavimo kainą varžytynėse, todėl tai nereiškia, kad turtas bus parduotas už patvirtintą pradinę turto pardavimo kainą. Patvirtinta turto pardavimo tvarka (varžytynės) labiausiai atitinka visų kreditorių, įskaitant pareiškėjo, interesus, kadangi tokiu būdu yra sudaromos sąžiningos sąlygos visiems suinteresuotiems asmenims (potencialiems turto pirkėjams) varžytis tarpusavyje ir turtą parduoti už didžiausią kainą.
9. Pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodyti teiginiai, kad „klausimas dėl vertinimo tvarkos nebuvo nagrinėtas, o tiesiog balsuota už bankroto administratoriaus atstovo pasiūlytas kainas", o taip pat jog A. M. siūlomus nutarimų projektus buvo suformulavęs pagal administratoriaus rekomendacijas" neatitinka tikrovės. Turto pardavimo kainas pasiūlė pats A. M., o ne administratorius. A. M., atsižvelgiant į jo darbinę patirtį bei į tai, kad jis buvo bendrovės, kuri pardavė turtą, vadovas iki nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, turėjo reikiamos patirties ir kompetencijos spręsti dėl turto realių pardavimo kainų.
10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo turto įgijėjai nepagrįstai nesumokėjo likusių sumų už varžytynėse įsigytą turtą. Pažymėtina, kad 2013 m. balandžio 3 d. tiek O. Š., tiek UAB „Turto ir verslo sprendimai" pateikė administratoriui prašymus dėl visos sumos sumokėjimo termino pratęsimo. Bendrovės kreditorių susirinkimo pirmininko RUAB „Masyvas" vadovas A. M. patvirtino tokius pateiktus prašymus bei atitinkamai buvo pasirašyti varžytynių protokolų papildymai ir tokiu būdu terminas sumokėti visą varžytynių kainą buvo pratęstas iki 2013 m. gegužės 3 d. 2014 m. balandžio 24 d.              buvo gautas O. Š., o 2014 m. balandžio 25 d. UAB „Turto ir verslo sprendimai" pranešimai, kuriais administratoriui buvo pranešta, kad jie stabdo prievolės sumokėti visą varžytynių kainą įvykdymą iki bus išnagrinėta Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal BAB bankas Snoras ieškinį dėl BUAB "OLYMP Invest" kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu, varžytynių pripažinimo negaliojančiomis bei administratoriaus atstatydinimo, nes kilo reali grėsmė, jog varžytynių nugalėtojams bus pareikštas ieškinys dėl parduodamų daiktų išreikalavimo (CK 6.46 str., 5.58 str., 6.220 str., 6.344 str.).
11. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 2013 m. balandžio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi administratoriui buvo uždrausta priimti prievolės įvykdymą iš varžytynių nugalėtojo O. Š., todėl O. Š. neturėjo teisės sumokėti visą varžytynių kainą, nes priešingu atveju butų įgijęs teisę reikalauti perduoti jam varžytynių aktą.
12. Byloje nesant objektyvių faktinių duomenų, kurie galėtų būti teismo pripažinti įrodymais, pagrindžiančiais administratoriaus nešališkumą ir/ar neobjektyvumą, naujo bankroto administratoriaus paskyrimas prieštarauja viešajam interesui bei neatitinka bankroto proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų.

Ieškovas BAB bankas Snoras atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą ir  palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad administratoriui yra nustatyta pareiga veikti visų kreditorių interesų naudai, todėl jis privalo nedelsiant informuoti kiekvieną kreditorių, kad būtų užtikrinta jo teisė balsuoti, kuri negali būti apribota, pavyzdžiui, kreditorių nustatytu pranešimo išsiuntimo apie įvyksiantį susirinkimą terminu. Todėl aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dėl BAB bankas Snoras reikalavimo buvo priimta jau po pranešimų kreditoriams apie įvyksiantį kreditorių susirinkimą išsiuntimo, neturi jokios teisinės reikšmės. Administratorius po minėtos nutarties priėmimo privalėjo nedelsdamas informuoti ieškovą apie įvyksiantį kreditorių susirinkimą.
2. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovas, būdamas tuo metu restruktūrizuojamos bendrovės statusą turėjusio BUAB „Masyvas“ kreditoriumi, galėjo ir darė tiesioginę įtaką šio juridinio asmens administratoriui ir vadovui, nes, skirtingai nei bendrovės bankroto atveju, vykstant bendrovės restruktūrizavimui, bendrovės valdymas išlieka jos akcininkų ir valdymo organų rankose, bendrovės kreditoriai bendrovės valdyme nedalyvauja.
3. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas būtų buvęs priimtas nepriklausomai nuo ieškovo išreikštos valios kreditorių susirinkime, nes BUAB „Masyvas“ finansinis reikalavimas kreditorių susirinkimo dienai sudarė daugiau kaip pusę visų BUAB „OLYMP Invest“ kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos. Tuo atveju, jeigu dėl įmonės turto pardavimo kainos ar būdų kyla ginčas, bendrovės bankroto administratorius paprastai organizuoja parduodamo turto įvertinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-788/2012; 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1896/2011). Ieškovas, kaip tuo metu antras didžiausias atsakovo kreditorius, būtų nesutikęs nustatyti kelis kartus mažesnę, nei rinkos, pradinę turto pardavimo varžytynėse kainą ir tokiu atveju administratorius būtų privalėjęs organizuoti šio turto įvertinimą arba surinkti papildomus įrodymus apie parduodamo turto vertę.
4. Bankroto administratorius savo nerūpestingu elgesiu apribojo ieškovo teisę dalyvauti kreditorių susirinkime bei balsuoti jame svarstytais klausimais bei sistemingai siekė išvengti ieškovo dalyvavimo nustatant parduodamo ginčo turto kainą ir šiurkščiai pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, teises.
5. Ieškovas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtina ginčijamo BUAB „OLYMP Invest“ turto pardavimo varžytynėse kaina buvo nustatyta neteisėtai. Todėl nei po varžytynių, nei vėliau neturėjo pagrindo pasinaudoti hipotekos kreditoriaus teise priimti bankroto administratoriaus pasiūlymus perimti neparduotą BUAB „OLYMP Invest“ turtą. ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje laiduojama teise ieškovas galėjo pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu varžytynės nebūtų įvykusios, tačiau ne šiuo atveju, kai jos buvo neteisėtai suorganizuotos.
6. Nors ĮBĮ ir nenumato privalomos parduodamo bankrutuojančios bendrovės turto vertinimo procedūros, tačiau formuojama teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1896/2011) leidžia daryti išvadą, kad esant kreditorių nesutarimams bankrutuojančiai bendrovei priklausantis turtas, prieš tvirtinant pradines turto pardavimo kainas, turi būti įvertintas. LR Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 7 punktas numato, kad turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas, tai reiškia, kad vykdant turto pardavimo procedūras (į šią sąvoką patenka ir turto pradinių pardavimo kainų tvirtinimo klausimas), kreditorių susirinkimas (komitetas), prieš tvirtindamas turto pardavimo kainas, turi patvirtinti turto įvertinimo tvarką. Atitinkamai, bankrutuojančios bendrovės administratorius privalo, vadovaudamasis šia patvirtinta tvarka, įvertinti bankrutuojančiai bendrovei priklausantį ir ketinamą parduoti turtą arba pavesti tai atlikti atitinkamą kompetenciją turintiems tretiesiems asmenims. Atsakovo realizuojamo turto vertinimo tvarka nebuvo patvirtinta, dėl ko administratorius nepagrįstai ir neteisėtai pardavė ieškovui įkeistą turtą varžytynėse už daugiau nei dvigubai mažesnę, nei tuo metu buvusi reali šio turto rinkos vertė, kainą.
7. Administratorius nepagrįstai teigia, kad dėl atsakovo ginčijamo turto pardavimo varžytynėse kainos nustatymo išimtinai bendravo tik su BUAB „Masyvas“ vadovu A. M., kuris turėjo patirties ir realiai galėjo žinoti, už kokią kainą yra realu parduoti minėtą atsakovo turtą, kuris ir nurodė turto pardavimo kainas. Tačiau pirmosios instancijos teisme liudytojas A. M. nurodė, kad ginčijamo BUAB „OLYMP Invest“ turto pardavimo kaina kreditorių susirinkimui buvo pasufleruota paties bankroto administratoriaus.
8. Ginčijamą BUAB „OLYMP Invest“ turtą siekė įsigyti ir kiti asmenys (UAB ‚Hanner property“ ir UAB „Trust Capital“), kurie buvo sumokėję varžytynių mokestį, tačiau bankroto administratorius nepagrįstai potencialius pirkėjus informavo apie tai, kad šios varžytynės neįvyks. Iš tiesų varžytynės, jau išvykus minėtų bendrovių atstovams, įvyko.
9. Administratoriaus teiginiai neva varžytynių laimėtojai neturėjo teisės sumokėti varžytynių kainos apeliacinės instancijos teismo turėtų būti atmesti kaip visiškai nepagrįsti. Pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtis ir mastas niekaip nebuvo susijęs su teisės aktų nustatytais terminais, per kuriuos asmenys, siekiantys įsigyti iš varžytynių turtą, privalo sumokėti varžytynių kainą. Varžytynių laimėtojams nesumokėjus varžytynių kainos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino varžytynes neįvykusiomis. Be to, jokio įrašo varžytynių protokoluose apie sumokėjimo termino pratęsimą nėra.
10. Dauguma bankroto administratoriaus veiksmų bei sprendimų buvo priimti pažeidžiant ĮBĮ normas bei privalomas elgesio kodekso nuostatas, Lietuvos apeliacinio teismo išskirtus privalomus bankroto administratoriaus veiklos principus, todėl bankroto administratorius nebegali toliau vykdyti savo pareigų BUAB „OLYMP Invest“ bankroto byloje.

Atsakovas O. Š. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Jokiuose teisės aktuose nėra numatyta privaloma turto vertinimo procedūra, teisė spręsti dėl šios procedūros tikslingumo paliekama kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-28 nutartis c/b Nr. 2-1300/2011; 2013-06-27 nutartis c/b Nr. 2- 1736/2013). Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 7 p. dalies norma nereiškia, jog prieš tvirtinant turto pardavimo kainas, turėtų būti nustatoma turto vertinimo tvarka. Tokia pasirinkimo galimybė buvo suteikiama kreditorių susirinkimui ir būtent kreditorių susirinkimas sprendžia, ar būtina atlikti turto vertinimą, ar ne.
2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad turtas buvo parduotas už ženkliai mažesnę kainą, nei buvo reali rinkos kaina varžytynių dieną, yra nepagrįsta. Teismų praktikoje suformuota pozicija, jog turto rinkos vertę apsprendžia ne turto vertintojų išvados, o parduodamo turto paklausa - tai yra už kokią pinigų sumą turtas galėtų būti parduotas sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-28 nutartis c/b Nr. 2- 1300/2011). Kreditorių susirinkimas patvirtino ne galutinę, o tik pradinę turto pardavimo kainą varžytynėse. Varžytynėse dalyvavo tiek dalyvių, kiek jų nuomone, pradinė pardavimo kaina atitiko jų lūkesčius. Būtent šie lūkesčiai ir formuoja rinkos kainas nekilnojamojo turto rinkoje, todėl neatsiradus kitų asmenų, kurie būtų pageidavę tą turtą įsigyti už pradinę rinkos kainą, turto pardavimo kaina ir turi būti laikoma to konkretaus turto rinkos verte.
3. Nepagrįsta pirmosios instancijos išvada, kad kitiems potencialiems varžytynių dalyviams nebuvo sudarytos sąlygos dalyvauti varžytynėse. Vykstant registracijai į varžytynes (2013-04-02) atsakovas pateikė visus dokumentus, kuriuos privalo pateikti, registruojantis turto pardavimo varžytynėms, o vėliau papildomai BUAB "OLYMP INVEST" bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo R. G. informavo, jog varžytynės vyks 2013 m. balandžio 3 d. 13 val. Kadangi objekto, esančio (duomenys neskelbtini), varžytynėse dalyvavo du dalyviai - O. Š. ir UAB „Turto ir verslo sprendimai", tai rodo, jog administratorius neribojo kitų asmenų teisės dalyvauti vykusiose varžytynėse.
4. Iš karto po varžytynių buvo pateikti prašymai dėl sumokėjimo termino pratęsimo, o bankroto administratorius informavo, kad kreditorių susirinkimo pirmininkas RUAB „Masyvas" (direktorius A. M.) patvirtino tokius pateiktus prašymus bei buvo pasirašyti varžytynių protokolų papildymai. O. Š., sužinojęs apie vykstančius teisminius ginčus dėl varžytynių teisėtumo, nedelsiant pateikė administratoriui pranešimą apie tai, kad stabdo savo prievolių vykdymą, t.y. sustabdo savo pareigos sumokėti visą varžytynių kainą įvykdymą. Tokią teisę suteikia CK nuostatos, kurios neprieštarauja LR ĮBĮ nuostatoms ir užtikrina visų asmenų lygiateisiškumą bei interesų pusiausvyros principą. Bankrutuojančiai įmonei ar jos kreditoriams neturi būti suteikiamos išimtinės teisės lyginant su kitais sąžiningais asmenimis. Juolab, kad 2013 m. balandžio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis buvo sustabdytas turto pardavimo iš varžytynių akto vykdymas bei uždrausta administratoriui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su 2013 m. balandžio 3 d. varžytynių akto registravimu, bei uždrausta administratoriui atlikti bet kokius veiksmus, kuriais būtų siekiama įforminti turto perleidimą ir nuosavybės perėjimą varžytynių nugalėtojui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Atskirasis skundas netenkintinas

Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu

ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė, bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla, įmonės likvidavimas, parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas, turto pardavimo kainos tvirtinimas (ĮBĮ 23 str.). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 str.). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  Nr. 3K-3-477/2011).

Pagal ĮBĮ 21 str. 2 d. 1 p. kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. Tokia kreditoriui suteikta teisė reiškia ne tik tai, kad ji įgyvendinama kiekvieno kreditoriaus nuožiūra, bet ir tai, jog turi būti laikomasi šiame įstatyme nustatytų procedūrų, nepažeidžiant bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisių. ĮBĮ 24 str. 4 d. nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su kreditorių susirinkimo nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 21 str. 2 d. 3 p.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs tiek esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, tiek tai, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus, turi panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. vasario 14 d. tuometinis BUAB „OLYMP Invest“ kreditorių susirinkimo pirmininkas RUAB „Masyvas“ bankroto administratoriui pateikė prašymą dėl BUAB „OLYMP Invest“ kreditorių susirinkimo sušaukimo pagal pasiūlytą darbotvarkę (3 t., b.l. 44). Bankroto administratorius UAB „Toplit“ 2013 m. kovo 1 d. sušaukė kreditorių susirinkimą (2 t., b.l. 158-162), kurio metu susirinkimo darbotvarkės Nr. 2.1 punktu buvo svarstyta dėl BUAB „OLYMP Invest“ priklausančio nekilnojamojo turto, nurodyto priede Nr. 1, pardavimo už Priede Nr. 3 kreditoriaus nurodytas turto pardavimo iš pirmųjų ir antrųjų varžytynių kainas bei buvo nutarta BUAB „OLYMP Invest“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, nurodytą priede Nr. 1, parduoti už Priede Nr. 2 nurodytas naujas turto pardavimo iš pirmųjų ir antrųjų varžytynių kainas, o nepardavus turto, nurodyto priede Nr. 1, iš antrųjų varžytynių bei įkaito turėtojui (hipotekos kreditoriui) turto neperėmus, šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnės turto pardavimo tvarkos bei kainos nustatymo (1 t., b.l. 22-23). Apie ketinimą parduoti turtą iš varžytynių buvo paskelbta Įmonių bankroto valdymo departamento tinklapyje (1 t., b.l. 14-15).

Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, kad teisminė kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo kontrolė skirta užtikrinti, kad nebūtų pažeistos kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo procedūros, nebūtų pažeistos kitos imperatyvios teisės normos ir kad nė vieno asmens interesas nebūtų suabsoliutinamas kito asmens intereso sąskaita. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl kreditorių susirinkimo priimto nutarimo teisėtumo, svarbu patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo tvarkos. ĮBĮ 22 str. 2 d. numato, kad iškėlus bankroto bylą, pirmąjį kreditorių susirinkimą sušaukia teismas ar jo pavedimu – administratorius. Kitus kreditorių susirinkimus šaukia teismas, administratorius arba kreditorių susirinkimo pirmininkas (ĮBĮ 22 str. 3d.). Kreditorių susirinkimo šaukimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 22 str. 4 d.). Kaip nustatyta byloje, BUAB „OLYMP Invest“ kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarka buvo nustatyta 2012 m. lapkričio 26 d. vykusio pirmojo kreditorių susirinkimo metu (2 t., b.l. 90-96), kurio darbotvarkės klausimu Nr. 5 buvo nustatyta, kad kreditorių susirinkimus šaukia teismas, administratorius arba kreditorių susirinkimo pirmininkas; pranešimai apie kreditorių susirinkimo sušaukimą teikiami kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai yra patvirtinti teisme; pranešimas apie kreditorių susirinkimą turi būti išsiųstas ne vėliau kaip prieš 7 dienas iki kreditorių susirinkimo ir t.t. (2 t., b.l. 92). 2012 m. spalio 9 d. BUAB „OLYMP Invest“ bankroto administratorius pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą įtraukti ieškovą į BUAB „OLYMP Invest“ kreditorių sąrašą ir patvirtinti 35 487 429,70 Lt dydžio ieškovo finansinį reikalavimą. Ieškovo tokio dydžio kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas 2012 m. lapkričio 6 d. pirmosios instancijos teismo nutartimi (1 t., b.l. 8-9). Kitas įmonės kreditorius nesutiko su ieškovo finansinio reikalavimo dydžiu ir apskundė minėtą nutartį dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 26 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį (1 t., b.l. 12-13). Taigi akivaizdu, jog bankroto administratorius žinojo apie ieškovo pareikštą kreditorinį reikalavimą ir dėl jo dalies kilusį ginčą, o ieškovas 2013 m. kovo 1 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu buvo teisėtas atsakovo kreditorius, todėl turėjo teisę būti informuotas apie vyksiantį kreditorių susirinkimą, kad galėtų įgyvendinti savo, kaip kreditoriaus, teises. Lietuvos apeliacinis teismas atmeta, kaip nepagrįstą, bankroto administratoriaus motyvą, kad jis neturėjo teisinės pareigos pranešti ieškovui, kurio finansinis reikalavimas dar nebuvo patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi, apie vyksiantį kreditorių susirinkimą, be to 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimo metu administratoriui nebuvo žinoma apie 2013 m. vasario 26 d. Lietuvos apeliacinio teismo posėdį bei priimtą nutartį. Pažymėtina, kad bankroto administratorius, prieš teikdamas susirinkimui nutarimo projektus, ir žinodamas, kad yra sprendžiamas klausimas dėl turto pardavimo, privalėjo pasidomėti, ar nėra išspręstas kilęs ginčas su vienu iš didžiausių įmonės kreditorių, juo labiau, kad ginčas buvo ne dėl kreditoriaus reikalavimo teisės, o tik dėl jo dydžio. Bankroto administratorius, neinformuodamas apie šaukiamą susirinkimą, teismui patvirtinus ieškovo 35 487 429,70 Lt finansinį reikalavimą, pažeidė ne tik ieškovo teises, bet ir kreditorių susirinkimų sušaukimo bei sprendimų priėmimo juose tvarką ( ĮBĮ 22 straipsnio 3, 6 dalys). Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, kad nors 2012 m. lapkričio 26 d. vykusio pirmojo kreditorių susirinkimo metu buvo patvirtinta, kad pranešimas apie kreditorių susirinkimą turi būti išsiųstas ne vėliau kaip prieš 7 dienas iki kreditorių susirinkimo, tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tvarkoje nėra numatyta teisė nesiųsti pranešimo, jei per tą laikotarpį atsirado kreditorius, kurio reikalavimas yra patvirtintas teismo įsiteisėjusia nutartimi. Pažymėtina, kad būtent administratoriui yra numatyta pareiga veikti visų kreditorių interesais, todėl jis privalo nedelsdamas informuoti kiekvieną kreditorių, kad būtų užtikrinta jo teisė balsuoti, kuri negali būti apribota nustatytu pranešimo išsiuntimo terminu.

Bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos patvirtinimas – tai išimtinai įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtinas klausimas (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas). ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, numatanti, jog įmonės nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, yra bendrą taisyklę dėl įmonės nekilnojamojo ir įkeisto turto pardavimo būdo įtvirtinanti norma. Įstatymai ir lydintieji teisės aktai detaliai nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų. Įmonės bankroto proceso metu vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorių reikalavimų patenkinimo, taip pat visų kreditorių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Todėl kreditorių susirinkimo  patvirtinta įmonės turto pardavimo kaina turi būti reali, atitikti tikrąją jo rinkos vertę. Kilus ginčui tarp kreditorių dėl priimto kreditorių susirinkimo nutarimo šiuo klausimu, ginčą sprendžia teismas, pagal proceso įstatymo reikalavimus tirdamas ir vertindamas byloje esančius įrodymus. Tokiose bylose svarbu nustatyti, ar ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarka ir kaina yra ekonomiškai pagrįstos ir geriausiai atitinka visų kreditorių teisėtus lūkesčius bei interesus patenkinti savo finansinius reikalavimus (ĮBĮ 34, 35 str.).

Lietuvos apeliacinis teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad turto pardavimo tvarka buvo patvirtinta 2012 m. lapkričio 26 d. kreditorių susirinkimo nutarimu Nr. 9.1., kuris nėra nuginčytas ir kad kreditorių susirinkimo metu nėra privaloma visais atvejais atlikti parduodamo iš varžytynių turto vertinimą. Teisės aktais parduodamo įkeisto turto vertę ir tvarką nustatyti pavesta kreditorių susirinkimui, t. y. patiems bankrutavusios įmonės kreditoriams, kurie labiausiai suinteresuoti turto pardavimu už didžiausią įmanomą kainą ir savo kreditorinių reikalavimų kuo didesniu patenkinimu. Tačiau kadangi įstatymai ir lydimieji teisės aktai detaliai nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų, sprendžiant šiuos klausimus, turi būti taikoma įstatymo analogija arba teisės analogija - bendrieji civilinės teisės principai (teisingumas, protingumas, sąžiningumas), kuriais turi vadovautis bylą nagrinėjantis teismas (CK 1.5 str., 1.8 str., CPK 3 str. 1 d., 3 str. 6 d.). Be to, turi būti atsižvelgiama ir į bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus bei tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą. Bankroto procese vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorinių reikalavimų patenkinimo, taip pat visų kreditorių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Jeigu visi įmonės kreditoriai sutinka su pasiūlyta pradine turto pardavimo kaina ar pardavimo būdu, parduodamo turto įvertinimo gali būti ir nereikalaujama. Tačiau jeigu dėl įmonės turto pardavimo kainos, būdų ar tvarkos kyla ginčas, įmonės bankroto administratorius paprastai turėtų organizuoti parduodamo turto įvertinimą. Šiuo atveju pagal įstatymo analogiją taikytinos bendrosios priverstinio vykdymo taisyklės dėl areštuoto ir iš varžytynių parduodamo turto įkainojimo. Pagal jas antstolis, areštuodamas skolininko turtą, jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo bei skolininko nuomones. Jei išieškotojas ar skolininkas prieštarauja antstolio atliktam turto įkainojimui arba antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę (CPK 3 str. 6 d., 681 str. 1 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1300/2011; 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1896/2011; 2011 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2028/2011; 2012 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-788/2012 ir kt.).

Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, kad jei ieškovas būtų buvęs tinkamai informuotas apie vyksiantį kreditorių susirinkimą bei jame dalyvavęs, būtų galėjęs pareikšti kreditorių susirinkimo metu apie nesutikimą su siūloma parduodamo turto kaina. Tokiu atveju, bankroto administratorius būtų privalėjęs organizuoti atsakovo turto įvertinimą arba surinkti papildomus įrodymus apie parduodamo turto vertę. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkime buvo patvirtintos didelės vertės įmonės turto pardavimo pradinės kainos, neatlikus šio turto įvertinimo. Todėl negalima pripažinti, jog nustatyta varžytynėse parduoti turto kaina atitiko jo realią rinkos vertę. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje pateiktos turto įvertinimo ataskaitų išvados. Iš UAB „Verslavita“ 2011 m. sausio 20 d. atliktos turto vertinimo ataskaitos (1 t., b. l. 51-102; 2 t., b. l. 33-71) matyti, jog turto – 4 žemės sklypų (duomenys neskelbtini) - rinkos vertė yra 6280000 Lt, o turto (žemės sklypo ir trijų butų) (duomenys neskelbtini) rinkos vertė yra 3620000 Lt. UAB „Resolution valuations“ 2013 m. lapkričio 19 d. turto retrospektyvinėje vertinimo ataskaitoje nustatyta tokia įmonės turto rinkos 2013 m. kovo 1 dieną: turto (duomenys neskelbtini) – 1800000 Lt, turto (duomenys neskelbtini) – 1759000 Lt (t. 3, b. l. 84-216; t. 4, b. l. 1-107). Be to ir kituose kreditorių susirinkimuose nustatyta pradinė šių turto vienetų pardavimo varžytynėse kaina nustatyta ženkliai didesnė, nei nustatyta ginčijamu 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimo nutarimu: 2012 m. lapkričio 26 d. pirmajame kreditorių susirinkime pradinė turto (duomenys neskelbtini) pardavimo kaina 2012 m. gruodžio 27 d. pirmosiose varžytynėse nustatyta 2100000 Lt, turto (duomenys neskelbtini) – 1500000 Lt, o antrosiose 2013 m. sausio 9 d. varžytynėse – atitinkamai 1500000 Lt ir 1000000 Lt (t. 2, b. l. 90-96; 205-206); 2013 m. birželio 20 d. kreditorių susirinkime Nr. 6 pradinė turto (duomenys neskelbtini) pardavimo kaina pirmosiose varžytynėse nustatyta 3300000 Lt, turto (duomenys neskelbtini) – 2000000 Lt, antrosiose varžytynėse – atitinkamai 2500000 Lt ir 1600000 Lt (t. 6, b. l. 12-17). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog padarytų pažeidimų neigiamų padarinių nepašalina apelianto nurodoma aplinkybė, kad varžytynėse parduodamo turto kaina varžytynių dalyvių nebuvo ženkliai pakelta, todėl jose pasiūlyta turto pardavimo kaina atitinka jo rinkos vertę. Visų pirma, ši aplinkybė nepaneigia pažeidimų, padarytų organizuojant susirinkimo sušaukimą ir pravedimą. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, jog varžytynėse ketino užsiregistruoti bei dalyvauti ir kiti dalyviai – UAB „Trust Capital“ bei UAB „HANNER PROPERTY“. Šie asmenys įmokėjo nustatytą varžytynių dalyvio mokestį, atvyko nustatytą dieną ir valandą (2013 m. balandžio 2 d.) užsiregistruoti varžytynių dalyviais, tačiau jiems buvo paaiškinta, jog varžytynės gali neįvykti dėl kilusio teisminio ginčo bei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (t. 2, b. l. 76-77, 84-89; 170-171; t. 6, b. l. 64-76). Bankrutuojančios įmonės administratorius, pats kreipęsis į Vilniaus apygardos teismą su prašymu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones ir žinodamas informaciją, jog draudimas vykdyti ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą gali būti panaikintas, privalėjo organizuoti varžytynes (varžytynių dalyvių registravimą ir kt.) tokiu būdu, kad iš varžytynių dėl tam tikrų aplinkybių neeliminuotų nei vieno norą dalyvauti varžytynėse pareiškusio dalyvio ir užtikrintų maksimalios kainos už parduodamą varžytynėse turtą gavimą. Informavęs du potencialius varžytynių dalyvius, jog varžytynės galimai neįvyks ir po to sužinojęs apie laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą, administratorius turėjo imtis aktyvių veiksmų informuoti varžytynių dalyvio mokestį sumokėjusius suinteresuotus asmenis apie pasikeitusią situaciją ir užregistruoti juos varžytynių dalyviais. Be to, pagal Aprašo 11 p. paskelbtos varžytynės gali būti atšauktos, jeigu iki varžytynių pradžios paaiškėja aplinkybės, keliančios abejonių dėl paskelbtų varžytynių teisėtumo. Tuo tarpu bankroto administratorius tokių priemonių nesiėmė, užregistravo vėliau atvykusius kitus du varžytynių dalyvius ir kitą dieną (2013 m. balandžio 3 d.) pravedė varžytynes bei pardavė du įmonės turto vienetus faktiškai už pradinę pardavimo kainą (turto (duomenys neskelbtini) kaina buvo pakelta tik 15000 Lt ir turtas parduotas už 515000 Lt, turtas (duomenys neskelbtini) – už pradinę 900000 Lt kainą) (t. 5, b. l. 23-24). Tokiu būdu administratorius neužtikrino didžiausios naudos kreditorių interesams siekimo, parduodant įmonės turtą, bei skaidrumo principų laikymosi ir todėl negalima daryti išvados, jog varžytynių rezultatai atspindėjo realią parduodamo turto rinkos vertę.

Pažymėtina ir tai, kad ieškovas, sužinojęs apie BUAB „OLYMP Invest“ turto pardavimą iš varžytynių, aktyviai bandė ginti savo interesus (pateikė bankroto administratoriui 2013 m. kovo 18 d. raštą Nr. C-05-01377/13, reikalaudamas atšaukti paskelbtas varžytynes, nes jis nebuvo informuotas apie šaukiamą 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimą bei negalėjo pateikti savo nuomonės dėl turto pardavimo tvarkos ir pradinių turto pardavimo kainų nustatymo; 2013 m. kovo 21 d. raštu Nr. C-05-01467/13 kreipėsi į administratorių prašydamas sušaukti kreditorių susirinkimą pagal ieškovo pasiūlytą darbotvarkę, kurioje buvo siūloma atšaukti varžytynes ir pakeisti 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, patvirtinant ieškovo  nurodomas įkeisto turto kainas varžytynėse), tačiau bankroto administratorius į tai neatsižvelgė (1 t., b.l. 16-17, 19)

Kiti apelianto argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties dalies dėl 2013 m. kovo 1 d. kreditorių susirinkimo Nr. 2 nutarimo darbotvarkės 2.1. klausimu  pripažinimo negaliojančiu, teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad skundžiamą nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog buvo padaryti esminiai kreditorių susirinkimo sušaukimo ir sprendimų jame  priėmimo tvarkos pažeidimai, nulėmę neteisėto nutarimo priėmimą ir pagrįstai panaikino 2013 m. kovo 1 d. BUAB „OPLYPM Invest“ kreditorių susirinkimo Nr. 2 nutarimą darbotvarkės 2.1 klausimu.

Dėl varžytynių ir varžytinių protokolų  pripažinimo negaliojančiais

Kaip minėta anksčiau, įkeistas ir nekilnojamasis bankrutuojančios įmonės turtas varžytynėse parduodamas laikantis kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintos turto pardavimo tvarkos ir pradinės turto pardavimo kainos (ĮBĮ 33 str., Aprašo 7 p.). Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į ankščiau konstatuotas aplinkybes, 2013 m. kovo 1 d. inicijuoto BUAB „OLYMP Invest“ kreditorių susirinkimo metu priimtas nutarimas yra neteisėtas, nes priimtas padarius esminius kreditorių susirinkimo sušaukimo ir nutarimų jame priėmimo tvarkos pažeidimus ir dėl to naikintinas, todėl ir ginčijamo BUAB „OLYMP Invest“ turto pardavimo varžytynėse kaina buvo nustatyta neteisėtai, kadangi ji nustatyta neteisėtu pripažinto kreditorių susirinkimo nutarimo pagrindu. Vien ši aplinkybė sudarė pagrindą 2013 m. balandžio 3 d. įmonės turto pardavimo varžytynes pripažinti negaliojančiomis, kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms. Juo labiau, kad byloje pateiktos ginčo turto vertinimo ataskaitos patvirtina, jog turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, kainą.

Tačiau, kadangi pirmosios instancijos teismas byloje pareikšto reikalavimo dėl varžytynių ir jų protokolų pripažinimo negaliojančiomis nepripažino savarankišku reikalavimu bei jo neišsprendė, nes, varžytynių laimėtojams neapmokėjus turto pardavimo kainos ir nesant surašyto varžytynių akto, pripažino ginčijamas varžytynes neįvykusiomis bei taikė atitinkamus teisinius to padarinius, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl turto pardavimą iš varžytynių reglamentuojančių teisės normų aiškinimo bei taikymo, taip pat dėl byloje susiklosčiusios procesinės situacijos bei dėl procesinės bylos baigties.

Byloje yra sujungti ir nagrinėjami BAB banko SNORAS ir BUAB „Masyvas“ (teisių perėmėjas BAB bankas SNORAS) reikalavimai dėl BUAB „OLYMP Invest“ kreditorių susirinkimo 2013 m. kovo 1 d. nutarimo darbotvarkės klausimu Nr. 2.1 pripažinimo negaliojančiu ir dėl šio nutarimo pagrindu vykdytų įmonės turto pardavimo 2013 m. balandžio 3 d. varžytynėse bei jų protokolų pripažinimo negaliojančiais (neskaitant įmonės kreditorių susirinkimo pirmininko BUAB „Masyvas“ kreipimosi į teismą dėl bankroto administratoriaus UAB „Toplit“ atstatydinimo).

Teisme 2014 m. vasario 7 d. buvo gautas BUAB „Masyvas“ „patikslintas ieškinys“ (t. 5, b. l. 168-172), kuriame ieškovas papildė ieškinio pagrindą, nurodydamas, jog varžytynės turi būti pripažintos neįvykusiomis, kadangi jų laimėtojai Aprašo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjo visos turto pardavimo varžytynėse kainos. Šio ieškinio dalyką ieškovas suformulavo ankstesnį – pripažinti 2013 m. balandžio 3 d. varžytynes ir jų protokolus Nr. 1 ir Nr. 2 negaliojančiais.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad varžytynių dalyviai ir laimėtojai (atsakovai O. Š. ir UAB „Turto ir verslo sprendimai“) per Apraše nustatytą terminą neapmokėjo visos nupirkto turto kainos, dėl to remiantis Aprašo  17, 27, 28 punktais laikė varžytynes neįvykusiomis, nutarė negrąžinti varžytynių dalyviams jų sumokėto dalyvio mokesčio, nes atsakovai priešieškinio byloje nepareiškė. Teismas sprendė, jog pripažinus varžytynes neįvykusiomis, neliko teisinio pagrindo varžytynių protokolus pripažinti negaliojančiais bei traktuoti ieškinio reikalavimą dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis kaip savarankišką. Išvadą, kad pareikštas reikalavimas dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis nėra savarankiškas, teismas motyvavo taip pat aplinkybe, jog varžytynių aktas nebuvo surašytas, taigi jos nebuvo užbaigtos pirkimo pardavimo sandorį atitinkančiu aktu, kuris būtent tik ir gali būti pagrindas turtui pereiti varžytynių laimėtojų nuosavybėn. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutikti nėra pagrindo.

Turto pardavimo iš varžytynių paskelbimo bei vykdymo procedūra yra tęstinė procedūra. Ji susideda iš kelių sudėtinių dalių (etapų), kurių eigoje varžytynių organizatoriai ir dalyviai atlieka visą eilę įvairių teisinių veiksmų (juridinių faktų) – varžytynių paskelbimas, varžytynių dalyvių mokesčio sumokėjimas ir dalyvių registravimas, varžytynių vykdymas, kainos už nupirktą turtą sumokėjimas ir varžytynių akto surašymas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog varžytynių pripažinimas negaliojančiomis ir jų pripažinimas neįvykusiomis yra du skirtingi asmens teisių gynimo būdai, skiriasi ir šių teisės gynimo būdų taikymo teisiniai padariniai: varžytynes pripažinus negaliojančiomis, taikoma restitucija (CK 6.145 str.), tuo tarpu restitucija netaikoma varžytynes pripažinus neįvykusiomis (pavyzdžiui, priklausomai nuo varžytynių pripažinimo neįvykusiomis pagrindo, dalyvio mokestis gali būti grąžinamas arba negrąžinamas). Priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių galima ieškiniu prašyti pripažinti varžytynes negaliojančiomis, nors jų procedūra ir nėra užbaigta varžytynių akto surašymu (pavyzdžiui, tuo pagrindu, kad pažeista varžytynių skelbimo, dalyvių registravimo, vykdymo tvarka ir pan.). Nėra jokio teisinio pagrindo tokius reikalavimus nepripažinti savarankiškais, nes jais siekiama konkrečių materialiųjų teisinių padarinių. Savo esme tokie ieškinio reikalavimai traktuotini kaip prašymas pripažinti vykdomų varžytynių (ar jų atskirų etapų) neteisėtumą ir, esant pagrindui, taikyti (ar netaikyti) restituciją. Nepriklausomai nuo to, kokie varžytynių etapai ginčijami, kaip neteisėti, ieškinio dalykas gali būti suformuluotas kaip prašymas varžytynes pripažinti negaliojančiomis, o varžytynių neteisėtumo aplinkybes turi atskleisti ieškinio pagrindas. Taigi galimybė reikalauti pripažinti varžytynes negaliojančiomis neturi būti apribota tik situacijomis, kai egzistuoja surašytas  ginčijamų varžytynių aktas. Varžytynės gali būti teisėtos, tačiau dėl teisės aktuose numatytų aplinkybių pripažintos neįvykusiomis (pavyzdžiui, Aprašo 28 p.). Atkreiptinas dėmesys, jog reiškiant reikalavimus dėl varžytynių (jų atskirų etapų) teisėtumo, nėra jokio poreikio kaip atskirus materialiuosius reikalavimus reikšti taip pat reikalavimus pripažinti negaliojančiais varžytynių protokolus (jeigu tokie yra surašyti), nes tai nėra savarankiški materialieji teisiniai reikalavimai. Varžytynių protokolais tik fiksuojama vykdomų varžytynių eiga ir teisiškai reikšmingi juridiniai faktai, kurių teisėtumas būtent ir tikrinamas sprendžiant ginčą dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis. Suinteresuoti asmenys viename ieškinyje gali apjungti ir du alternatyvius materialiuosius reikalavimus – pripažinti varžytynes negaliojančiomis bei pripažinti varžytynes neįvykusiomis, kurių faktinis pagrindas taip pat bus skirtingas, nes tiesioginio draudimo tokiu būdu ginti teises įstatymas nenumato. Tai reikštų, jog ieškovas reiškia du ieškinio reikalavimus vienoje byloje, turinčius skirtingą ieškinio dalyką ir skirtingą ieškinio faktinį pagrindą. Kita vertus, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, tokių alternatyvių reikalavimų sujungimas gali būti prieštaringas ir neracionalus, nes pripažinti varžytynes neįvykusiomis paprastai galima tik tuo atveju, kai varžytynės yra teisėtos ir, priešingai, paprastai nėra pagrindo svarstyti reikalavimo pripažinti varžytynes neįvykusiomis, jeigu jos ab initio yra neteisėtos ir negaliojančios. Vienok gali būti prašoma pripažinti teisėtai vykdytų varžytynių aktą negaliojančiu ir varžytynes neįvykusiomis, jei, pavyzdžiui, varžytynių laimėtojas per nustatytą terminą nesumokėjo visos varžytynių metu nustatytos turto pirkimo kainos, tačiau jam buvo išduotas varžytynių aktas, kaip nuosavybės teisės į turtą įgijimo pagrindas.

Nagrinėjamojoje byloje ieškovas „patikslintu ieškiniu“ būtent ir suformulavo prieštaringus ieškinio pagrindą ir dalyką. Ieškinio motyvuojamojoje dalyje ieškovas išdėstė aplinkybes, jog varžytynės turi būti pripažintos negaliojančiomis, nes jų organizavimas grindžiamas neteisėtai kreditorių susirinkimo 2013 m. kovo 1 d. nutarimu nustatyta turto pardavimo kaina, taip pat nurodė ir aplinkybes, kuriomis nutartyje be pagrindo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, jog varžytynių laimėtojai nesumokėjo per nustatytą terminą įgyto turto visos kainos, todėl varžytynės laikytinos neįvykusiomis. Nepaisant to, kaip minėta, kaip ieškinio dalyką ieškovas nurodė tik prašymą pripažinti varžytynes ir jų protokolus negaliojančiais. Tokioje situacijoje bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo, visų pirma, teisiškai kvalifikuoti ieškovo pateiktą procesinį dokumentą kaip naujo ieškinio reikalavimo pateikimą pradėtoje nagrinėti byloje ir prašymą sujungti du ieškinius į vieną bylą bei pasiūlyti ieškovui pašalinti procesinio dokumento trūkumus – sukonkretinti teisių gynimo būdą (būdus) ir ieškinio (ieškinių) elementus. To nepadaręs, teismas nepagrįstai neišsprendė byloje pareikšto ieškinio reikalavimo dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis (CPK 265 str. 2 d.) ir išsprendė reikalavimą dėl varžytynių pripažinimo neįvykusiomis, nors toks reikalavimas nebuvo ieškinyje pareikštas (CPK 265 str. 2 d.). Be to, varžytynes neįvykusiomis teismas pripažino ir nutarė varžytynių dalyviams negrąžinti dalyvio mokesčio tik nutarties motyvuojamojoje dalyje, o rezoliucinėje dalyje dėl šio atsakovams reikšmingo juridinio fakto iš viso nepasisakė, taip priimdamas prieštaringą procesinį sprendimą (CPK 270 str.). Nusprendęs, jog ieškovas byloje pareiškė du skirtingus reikalavimus, teismas pirmiausiai turėjo išspręsti reikalavimo dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis pagrįstumo ir varžytynių teisėtumo klausimą ir tik nustatęs, jog varžytynės teisėtos, spręsti dėl reikalavimo varžytynes pripažinti neįvykusiomis. Tuo tarpu neišsprendus varžytynių teisėtumo klausimo ir nustačius, jog varžytynės neįvykusiomis paskelbtos nepagrįstai, varžytynių laimėtojai, įvykdę varžytynių sąlygas, turėtų teisinį pagrindą reikalauti užbaigti varžytynių procedūrą bei pripažinti jiems nuosavybės teisę į varžytynėse įgytą turtą.

Kaip minėta, ieškinio reikalavimas pripažinti varžytynes negaliojančiomis yra pagrįstas remiantis vien byloje nustatytu materialiuoju teisiniu faktu, jog jos buvo paskelbtos ir vykdomos vadovaujantis negaliojančiu pripažintu kreditorių susirinkimo 2013 m. kovo 1 d. nutarimu dėl pradinių parduodamo iš varžytynių turto kainų. Kadangi varžytynės prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms (ĮBĮ 33 str. 1 d. 2 p., 23 str. 5 p.), jas yra pagrindas pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio, taikant vienašalę restituciją, nes varžytynių procedūra nebuvo užbaigta ir jose parduotas turtas varžytynių laimėtojų nuosavybėn nebuvo perduotas (CK 1.80 str. 1 – 3 d. d., 6.145 – 6.146 str. str.). Tuo remiantis atsakovams turi būti grąžinamas jų sumokėtas varžytynių dalyvio mokestis – atsakovui O. Š. – 50000 Lt, atsakovui UAB „Turto ir verslo sprendimai“ – 90000 Lt (t. 5,  b. l. 23-24). Tokiu atveju tampa teisiškai nereikšmingomis  bylos aplinkybės, įmokėjo varžytynių laimėtojai visą kainą už varžytynėse nupirktą turtą per nustatytą terminą, ar ne. Kita vertus, bylos aplinkybės patvirtina, kad termino, per kurį varžytynių laimėtojai turėjo sumokėti likusią nupirkto turto kainos dalį, eigoje jau buvo kilęs ginčas teisme dėl kreditorių susirinkimo nutarimo dėl pradinių turto pardavimo kainų, kurio pagrindu vykdytos turto pardavimo varžytynės, teisėtumo. Tuo remdamiesi, varžytynių laimėtojai turėjo teisinį pagrindą sustabdyti prievolės sumokėti visą varžytynėse įgyto turto kainą įvykdymą, kadangi dėl kilusio ginčo kita prievolės šalis – varžytynes organizavęs bankrutuojančios įmonės administratorius varžytynių laimėtojų negalėjo užtikrinti, kad jiems perduos varžytynėse įgytą turtą (CK.6.46 str. 2 d.). Tuo tarpu prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, laikantis protingumo ir ekonomiškumo reikalavimų bei prievolės šalims bendradarbiaujant (CK 6.38 str.). Atsakovai O. Š. ir UAB „Turto ir verslo sprendimai“ atitinkamai 2013 m. balandžio 24 ir 25 d. d. informavo pardavėją (įmonės bankroto administratorių), jog prievolės sumokėti visą nupirkto turto kainą vykdymą sustabdo, nes administratorius negali užtikrinti, jog dėl kilusio ginčo turtas iš varžytynių laimėtojų negalės būti iš jų išreikalautas, nors visa turto kaina ir bus sumokėta (t. 5, b. l. 175-176). Šis atsakovų pareiškimas pardavėjui įteiktas nepasibaigus visos kainos už nupirktą turtą sumokėjimo terminui, nes remdamasis Aprašo 24 p. ir varžytynių laimėtojų prašymais BUAB „OLYMP Invest“ kreditorių susirinkimo pirmininkas kainos už turtą sumokėjimo terminą pratęsė iki 2013 m. gegužės  3 d. (t. 5, b. l. 175-176; t. 2, b. l. 195-198; t. 6, b. l. 195). Be to Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 19 d. nutartimi (t.2, b. l. 195-198; t. 5, b. l. 183-184) sustabdė 2013 m. balandžio 3 d. įvykusių varžytynių procedūras dėl turto (duomenys neskelbtini) ir uždraudė bet kokius veiksmus, kuriais būtų siekiama perleisti į šį turtą nuosavybės teises, tame tarpe varžytynių nugalėtojui uždraudė atlikti bet kokius veiksmus dėl turto registravimo ir disponavimo juo. Todėl nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas nutartyje, jog apylinkės teismo nutartis dėl laikinųjų priemonių taikymo nenustatė draudimo varžytynių laimėtojui atlikti mokėjimus už turtą ir dėl to jis apmokėti už turtą privalėjo. Esant tokioms aplinkybėms reikalavimas varžytynių laimėtojams sumokėti dideles pinigų sumas už nupirktą varžytynėse turtą, o jų nesumokėjus – pripažinimas varžytynių neįvykusiomis, prieštarautų minėtam teisiniam reguliavimui bei bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.; CPK 3 str. 1 d.). Taigi atsakovai neturėjo pagrindo vykdyti prievolės per nustatytą terminą sumokėti likusią kainą už nupirktą turtą, nes dėl kilusio teisme ginčo (taip pat ir teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių varžytynėse parduoto turto (duomenys neskelbtini) atžvilgiu) prievolės perduoti turtą varžytynių laimėtojams nevykdė ir negalėjo vykdyti priešinga šalis – turto pardavėjas BUAB „OLYMP Invest“. 2013 m. balandžio 3 d. įvykusių turto varžytynių procedūra neužbaigta ne dėl to, jog varžytynių laimėtojai neįmokėjo visos varžytynėse įgyto turto kainos, bet dėl to, jog varžytynės buvo neteisėtos.

Kaip minėta, bylą nagrinėjantis teismas teismas turi išspęsti visus pareikštus ieškinio reikalavimus. Tačiau aplinkybė, jog tam tikrų ieškinio reikalavimų pirmosios instancijos teismas neišsprendė, nedraudžia tokius reikalavimus išspręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 327 str. 2 d.). Tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir byloje išspręstų bei neišspręstų reikalavimų negalima išskirti, būtų pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą ir bylą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 329 str. 2 d. 7 p.). Todėl ieškinio reikalavimas dėl BUAB „OLYMP Invest“ turto 2013 m. balandžio 3 d. varžytynių pripažinimo negaliojančiomis išsprendžiamas apeliacinės instancijos teismo šia nutartimi. Nors atskirąjį skundą šioje byloje dėl pirmosios instancijos teismo nutarties padavė tik apeliantas BUAB „OLYMP Invest“ administratorius, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai nepažeidžia draudimo priimti apeliantui blogesnį sprendimą dėl šių aplinkybių. Visų pirma, draudimas priimti apeliantui blogesnį sprendimą negalioja, kai apeliacinės instancijos teismas peržengia apeliacijos ribas dėl poreikio ginti viešąjį interesą, taip pat kai teismo sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 313 str., 320 str. 2 d.). Antra, nagrinėjamoje byloje neabejotinai egzistuoja viešasis interesas, susijęs su bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisių apsauga. Trečia, niekinio sandorio faktą turi teisę ir privalo konstatuoti bet kurios instancijos teismas ex officio, nors tokie reikalavimai byloje apskritai nepareikšti, taigi savo esme tai tapatu situacijai, kai ieškinio reikalavimai dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu yra pareikšti, tačiau pirmosios instancijos teismas jų neišsprendė (CK 1.78 str. 5 d.). Ketvirta, niekinio sandorio fakto konstatavimui ex officio taip pat netaikomas draudimas peržengti apeliacijos ribas, nes imperatyvių įstatymo normų laikymosi kontrolė patenka į viešojo intereso sampratą. Penkta, formalus teismo sprendimo panaikinimas ir grąžinimas ginčą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tokiu atveju, kai apeliacinės instancijos teismas turi įgalinimus pats ex officio konstatuoti niekinio sandorio sudarymo faktą ir taikyti jo teisinius padarinius, neatitiktų teisės esmės, civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų (CPK 7 str., 3 str. 1 d.). Šešta, nėra pagrindo išvadai, jog apeliacinės instancijos teisme priimamas teismo procesinis sprendimas yra blogesnis apeliantui sprendimas materialiąja prasme. Nors bankrutuojanti įmonė turi grąžinti varžytynių dalyvių mokestį, tačiau, dėl netinkamai nustatytos ir per mažos parduodamo turto kainos pripažinus varžytynes negaliojančiomis, BUAB „OLYMP Invest“ nuosavybėje lieka ginčo turtas, kurį įmonė turi teisę parduoti už įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas kainas.

Byloje sprendžiamas ne atsakovų O. Š. ir UAB „Turto ir verslo sprendimai“ kreditorinių reikalavimų patvirtinimo klausimas, o bankrutuojančios įmonės bankroto procedūrų vykdymo metu įvykusių turto varžytynių negaliojimo ir restitucijos taikymo klausimas. Todėl, pripažinus varžytynes niekinėmis ir negaliojančiomis ir pritaikius restituciją, sumokėtas varžytynių dalyvių mokestis jiems turi būti grąžintas iš bankrutuojančios įmonės administravimui skirtų lėšų (ĮBĮ 36 str.).

Kiti apelianto argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties dalies dėl 2013 m. balandžio 3 d. varžytynių bei jų protokolų pripažinimo negaliojančiais teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas jų nevertina.

Dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo

ĮBĮ 11 str. 8 d. 2 p. numatyta, kad teismas gali atstatydinti bankroto administratorių iš pareigų, kai įmonės kreditorių susirinkimas (komitetas) šio įstatymo 23 straipsnio 13 punkte nustatyta tvarka ar šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas kreditorius (kreditoriai) motyvuotu prašymu kreipiasi dėl administratoriaus atstatydinimo ir teismas nustato, kad kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimas atstatydinti administratorių buvo priimtas nepažeidžiant šiame įstatyme nustatytos kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimų priėmimo tvarkos arba kad prašymą dėl administratoriaus pakeitimo pateikęs kreditorius (kreditoriai) atitinka šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas sąlygas, ir, patenkinus prašymą, nebus pažeisti kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimui nepritarusių, kreditorių susirinkime (komitete) nedalyvavusių ar prašymo neteikusių kreditorių interesai ar viešasis interesas. Šiuo atveju teismas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo kreipimosi dienos priima nutartį dėl administratoriaus atstatydinimo ir šio įstatymo nustatyta tvarka paskiria kitą administratorių (ĮBĮ 11 str. 8 d.). Byloje nustatyta, kad 2013 m. birželio 20 d. buvo sušauktas kreditorių susirinkimas, kurio nutarimo 5 punkto a papunkčiu nuspręsta atstatydinti BUAB „OLYMP Invest“ bankroto administratorių UAB „Toplit“ (6 t., b.l. 17). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas gali keisti administratorių tik turėdamas pakankamai informacijos ir įrodymų, jog šis asmuo netinkamai atlieka savo funkcijas, nevykdo ĮBĮ nustatytų pareigų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad, atsižvelgiant į ankščiau nustatytas aplinkybes, dėl netinkamo bankroto administratoriaus pareigų atlikimo nebuvo laikomasi įstatyme nustatytos kreditorių susirinkimo sušaukimo, pravedimo ir nutarimų jame priėmimo tvarkos (ĮBĮ 22 str., 24 str., 33 str.), bankrutuojančios įmonės turto pardavimo varžytynėse organizavimo principų ir tvarkos, dėl to buvo pažeisti hipotekos kreditoriaus interesai, užsitęsė bankrutuojančios įmonės turto realizavimas, kitų kreditorių interesų patenkinimas per įmanomai trumpiausią terminą, kilo teisminiai ginčai, didėja įmonės administravimo išlaidos.  Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad buvo pažeista 2013 m. birželio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimo dėl administratoriaus atstatydinimo priėmimo tvarka. Šis nutarimas buvo skundžiamas teismui ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartimi paliktas galioti, nutartis yra įsiteisėjusi. Pabrėžtina ir tai, jog 2013 m. gruodžio 17 d. kreditorių susirinkime darbotvarkės klausimu Nr. 3 dar kartą buvo sprendžiamas administratoriaus UAB „Toplit“ atstatydinimo klausimas ir už jo atstatydinimą balsavo net 99,22 proc. kreditorių balsų (t.6, b. l. 79-84). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą ir BUAB „OLYMP Invest“ bankroto administratorių UAB „Toplit“ atstatydino iš administratoriaus pareigų.

Kiti apelianto argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties dalies dėl bankroto administratoriaus UAB „Toplit“ atstatydinimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad atskirasis skundas yra atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista. Apeliacinės instancijos teismas taip pat išsprendžia ieškinio reikalavimą dėl  BUAB „OLYMP Invest“ 2013 m. balandžio 3 d. turto varžytynių pripažinimo negaliojančiomis bei taiko restituciją.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pripažinti BUAB „OLYMP Invest“ 2013 m. balandžio 3 d. turto varžytynes niekinėmis ir negaliojančiomis bei taikyti restituciją: priteisti iš atsakovo BUAB „OLYMP Invest“ (juridinio asmens kodas 300960544) administravimo išlaidų atsakovui O. Š. (a/k (duomenys neskelbtini) 50000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų), atsakovui UAB „Turto ir verslo sprendimai“ (juridinio asmens kodas 302987981) 90000 Lt (devyniasdešimt tūkstančių litų) varžytynių dalyvių mokestį.

Teisėjas                                                                                                                                         Artūras Driukas