Baudžiamoji byla Nr. 2K-233-788/2016

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00703-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1; 2.1.7.1; 2.1.7.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Vilmai Vidugirienei,

nuteistajam J. D. ir jo gynėjui Aidui Mažeikai,

nuteistojo V. G. gynėjui Sergejui Chiminui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. gynėjo advokato Aido Mažeikos ir nuteistojo V. G. (V. G.) gynėjo advokato Sergejaus Chimino kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutarties.

              Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu:

              J. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu aštuoniolikai metų;

              V. G. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams, 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams.

Šiuo nuosprendžiu J. D. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas; V. G. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 24 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 3 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį bei 300 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas; V. T. (V. T.) išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką; T. K. išteisinta pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad ji padarė šią nusikalstamą veiką.

Iš J. D. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei M. N. priteista 19 533 Lt (5657,15 Eur) turtinei žalai atlyginti bei 10 350 Lt (2997,57 Eur) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Iš J. D. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams M. N., P. N., K. N., N. N. priteista po 100 000 Lt (28 962 Eur), T. N. – 50 000 Lt (14 481 Eur), N. N. – 20 000 Lt (5792,40 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Taip pat nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams M. N., P. N., K. N., N. N. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl kasmėnesinių periodinių išmokų priteisimo patenkinimą, o klausimas dėl jų dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. UAB „V“ iš V. G. priteista 429 000 Lt (124 246,99 Eur) turtinei žalai atlyginti ir 12 000 Lt (3475,44  Eur) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. M. M. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi nuteistojo J. D. gynėjo advokato Aido Mažeikos, nuteistojo V. G. gynėjo advokato Sergejaus Chimino ir civilinio ieškovo UAB „V“, atstovaujamų direktorės J. S., apeliaciniai skundai atmesti; Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendis pakeistas patikslinant išteisinimo pagal atskirus kaltinimus pagrindus; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Iš nuteistojo J. D. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei M. N. priteista 696 Eur išlaidų už advokato paslaugas, atstovaujant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, nuteistojo, gynėjų ir prokurorės paaiškinimų,

n u s t a t ė :

J. D. nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų nužudė kitą žmogų, t. y. 2011 m. gegužės mėn. pabaigoje sužinojęs, kad UAB „V“ akcininkų parduodamų 40 procentų šios bendrovės akcijų ketina įsigyti šios bendrovės akcininkas S. N., siekdamas sutrukdyti S. N. įsigyti šias akcijas ir tikėdamasis, kad parduodamas akcijas įsigis jam palankūs asmenys – V. G. ir jo tėvas A. G., taip pat tikėdamasis užsitikrinti naudą sau, nes ketino apmokėti dalį V. ir A. G. perkamų akcijų ir taip užsitikrinti nuolatines pajamas iš dividendų ir išvengti tikėtino V. G. (jam palankaus asmens) atleidimo iš bendrovės direktoriaus pareigų, nutarė nužudyti S. N..

2011 m. birželio 1 d. J. D. ėmėsi įgyvendinti savo sumanymą, tam panaudojo motorolerį „Piaggio X9“ (pilkos spalvos, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), kurį buvo įsigijęs Rygoje ir iki 2011 m. birželio 1 d. laikęs išsinuomotame garaže Nr. 81, garažų masyve, esančiame Vilniuje, Elektrinės g. J. D. Kalvarijų turguje, esančiame Vilniuje, Kalvarijų g. 61, nusipirko nužudymo įrankį (peilį) ir priemones (raudonos spalvos pirštines ir juodos spalvos izoliacinę juostą). Persirengęs juodos spalvos kelnėmis ir pilkos spalvos džemperiu, persiavęs sportiniais batais, šalmą apvyniojęs juodos spalvos izoliacine juosta, kad paslėptų ant šalmo esančius užrašus „Harley Davidson“, J. D. motoroleriu „Piaggio X9“ iš Elektrinės g. atvažiavo į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Šventaragio g., kur sulaukė iš savo darbo vietos, esančios (duomenys neskelbtini), išeinančio S. N. ir ėmė jį sekti. Apie 15.45 val., S. N. įsėdus į savo automobilį „Honda Legend“ (duomenys neskelbtini), J. D. atsekė jį iki AB „Citadele“ banko, esančio Vilniuje, K. Kalinausko g. 13. Apie 16.30 val., pamatęs iš AB „Citadele“ banko link automobilio ateinantį S. N., J. D. peiliu pradūrė jo automobilio dešinės pusės galinį ratą, einantį link automobilio S. N. pašaukė, šiam prisiartinus, kumščiu sudavė vieną smūgį jam į veidą, padarydamas S. N. kairiojo smilkinio sumušimą ir kairiojo smilkinkaulio skruostinės ataugos skeveldrinį lūžį; nukentėjusiajam nukritus ir atsisėdus ant šaligatvio, J. D. peiliu dūrė ne mažiau kaip tris kartus jam į krūtinę, taip padarydamas šiam durtinius-pjautinius kiauryminius krūtinės ląstos sužalojimus su dešiniojo IV ir kairiojo III šonkaulių bei krūtinkaulio, plaučių, širdiplėvės, širdies, diafragmos, kepenų, skrandžio sužalojimais, nuo kurių S. N. mirė.

V. G. nuteistas už tai, kad suklastojo ir panaudojo suklastotus tikrus dokumentus bei pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y., būdamas UAB „V“ (duomenys neskelbtini) direktorius ir einamų pareigų pagrindu turėdamas teisę disponuoti bendrovei priklausančiomis lėšomis, būdamas materialiai atsakingas už grynųjų, išduotų iš kasos, panaudojimą, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 9 d. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – jam iš bendrovės kasos išmokėtas lėšas – 429 200 Lt (124 246,99 Eur).

Kasaciniu skundu nuteistojo J. D. gynėjas advokatas A. Mažeika prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, o nepatenkinus šio prašymo, – pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį, nuteistojo J. D. veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į 129 straipsnio 1 dalį ir (arba) paskirti jam bausmę, artimą sankcijos vidurkiui.

Kasatorius nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tarp jų – ir Vilniaus apskrities VPK ONTV viršininkui E. J., leista prieš J. D. atlikti slaptus veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės – užmegzti kontaktus ir rinkti duomenis apie S. N. tyčinio nužudymo aplinkybes, kitus šiam tyrimui reikšmingus duomenis, vykdyti J. D. slaptą sekimą ir šių veiksmų fiksavimui daryti vaizdo, garso įrašus, t. y. atlikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 158 straipsnyje numatytus veiksmus. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad 2011 m. birželio 16 ir 17 d. pareigūnų veiksmai bendraujant su J. D. buvo atlikti neteisėtai – nesilaikant esminės ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje ir BPK 158 straipsnyje numatytos procesinės priemonės sąlygos – tyrimą atlikti, neatskleidžiant savo tapatybės,  nes nuteistasis žinojo, kad su juo apie bylai svarbias aplinkybes policijos tarnybinėse patalpose bendrauja policijos pareigūnas E. J. ir ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras P. J.. Teismai taip pat pripažino, kad šiuo konkrečiu atveju faktiškai buvo atliekama įtariamojo J. D. apklausa, ją slaptai užfiksuojant techninėmis priemonėmis, suvaržant jo, kaip įtariamojo, teises ir nesilaikant įtariamojo apklausos reikalavimų. Dėl to teismai pagrįstai šių procesinių veiksmų metu gautų ir graso įrašuose bei 2012 m. liepos 3 d. savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų protokoluose užfiksuotų duomenų nepripažino įrodymu. Tačiau, pažeisdami BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kaltinamojo teisę į gynybą, teismai analizavo ir rėmėsi šia neteisėtai gauta informacija, citavo neteisėtai padarytus įrašus, be to, rėmėsi pareigūnų E. J. ir P. J. parodymais apie neteisėtų veiksmų atlikimo metu gautą informaciją. Kasatorius teigia, kad visi šie duomenys laikytini tiesiogiai susiję su neteisėtai gautais duomenimis, iš jų kyla, todėl pažeidžia vieną pagrindinių bendrųjų teisės principų – ex iniuria ius non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) ir neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus. Be kita ko, kasatorius pastebi, kad iš 2011 m. birželio 16 d. policijos pareigūno E. J. ir prokuroro P. J. atliktos slaptos J. D. apklausos matyti, kad į bylą nebuvo pateiktas kaltinimui nepalankus 2011 m. birželio 15 d. šių pareigūnų ir J. D. pokalbis, kurio metu pareigūnai darė jam poveikį, dalijo įvairius pažadus, todėl jis save apkalbėjo (t. 5, b. l. 63, 69, 70).

Dar vienas pagrindinių įrodymų, kuriais grindžiamas J. D. dalyvavimas padarant nužudymą, yra liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, nepatikimi parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė, jog J. D. jam papasakojo, kad nužudė advokatą nudūręs jį peiliu, paaiškino, kad kvailai pasielgė prisipažinęs pareigūnams dėl šio nužudymo, todėl keis parodymus ir sakys, jog nužudė koks nors baikeris. Teisme šis liudytojas parodė, kad aplinkybes apie žmogaus nužudymą dėl laidojimo verslo reikalų J. D. jam papasakojo, kai jie buvo susitikę verslo reikalais. Kadangi pokalbis su liudytoju, kuriam taikomas anonimiškumas, galėjo vykti 2011 m. birželio 16-20 d. laikotarpiu, liudytojas davė aiškiai melagingus parodymus dėl susitikimo su J. D. aplinkybių, nes tuo metu J. D. buvo suimtas ir laikomas areštinėje. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad liudytojo parodymuose yra prieštaravimų, tačiau pripažino, kad liudytojas nurodė tikrovės neatitinkančią susitikimo su J. D. vietą siekdamas išvengti tapatybės atskleidimo, todėl vien dėl to nėra pagrindo liudytojo parodymus vertinti kaip nepatikimus. Kasatorius pažymi, kad liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, yra įspėjamas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, todėl, jeigu toks liudytojas nenori atskleisti savo tapatybės, jis galėtų neatsakyti į tam tikrus jam pateiktus klausimus, tačiau teisė meluoti jam nesuteikta. Jeigu liudytojas meluoja apie susitikimo su J. D. vietą, jis taip pat gali meluoti apie kitas susitikimo metu sužinotas aplinkybes. Kartu kasatorius daro išvadą, kad liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, aplinkybes apie S. N. nužudymą sužinojo suimto J. D. laikymo vietoje. Teismas, remdamasis anoniminiais asmens parodymais apie tai, ką jis girdėjo būdamas sulaikytas ar suimtas iš kitų sulaikytų ar suimtų asmenų, be kita ko, turi įsitikinti ir dėl to, kad toks asmuo nebuvo uždarytas į atitinkamą įstaigą vien tik siekiant išgauti reikalingą informaciją iš kartu laikomo įtariamojo ar kaltinamojo, pažeidžiant pastarojo asmens konstitucinę teisę neduoti parodymų prieš save. Nepašalinus abejonių dėl to, kad taip galėjo būti, tokio liudytojo parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiu įrodymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214/2013, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Allan prieš Jungtinę Karalystę (2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas, peticijos Nr. 48539/99); Birutis, Byla, Janutėnas prieš Lietuvą (2008 m. kovo 28 d. sprendimas, peticijos Nr. 47698/99 ir 48155/99); Kostovski prieš Nyderlandų Karalystę (1989 m. lapkričio 20 d. sprendimas, peticijos Nr. 166) ir kt.).

Apibendrindamas kasatorius teigia, kad pagrindiniai duomenys, kuriais teismai grindė J. D. kaltę dėl S. N. tyčinio nužudymo, surinkti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymus, o kitų duomenų jo kaltei pagrįsti akivaizdžiai nepakanka. Anot kasatoriaus, byloje nėra leistinų įrodymų, įtikinamai paneigiančių J. D. versiją, jog S. N. nužudė ne jis, bet kitas asmuo, peržengęs jų tarpusavio susitarimo tik pagąsdinti nukentėjusįjį suduodant jam keletą smūgių ribas.

Pasak kasatoriaus, teismai šioje byloje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nusikalstamą veiką kvalifikavo ne pagal tą BK straipsnį, dalį ir punktą, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Visų pirma, kasatorius teigia, kad, pagal J. D. teisme duotus parodymus, jis paprašė A. G. tik sumušti S. N., suduodant jam kelis smūgius, todėl turėtų atsakyti tik už A. G. smūgį, suduotą nukentėjusiajam į veidą, kuris teismo medicinos specialisto išvadoje įvertintas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, t. y. J. D. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 138 straipsnį. J. D. nežinojo, kad A. G. ketina pasiimti peilį ir jį panaudoti, o suduodamas smūgius peiliu S. N. A. G. peržengė bendrininkų susitarimo ribas, todėl nužudymas laikytinas vykdytojo ekscesu ir už tai J. D. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Taip pat kasatorius kritikuoja duomenis, kuriais teismai įrodinėjo J. D. savanaudiškas paskatas, be to, teigia, kad tos aplinkybės, kuriuos nurodytos kaltinime, negali būti pripažįstamos savanaudiškomis paskatomis, todėl šis kvalifikuojamasis požymis turi būti pašalintas, nepaisant to, ar J. D. veiksmai būtų vertinami kaip nužudymas, ar kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kasatorius atkreipia dėmesį į kaltinimo ribas, kuriomis apibrėžtos savanaudiškos paskatos, būtent kad J. D. „tikėjosi, jog nužudžius S. N. parduodamas akcijas įsigis jam palankūs asmenys V. G. ir jo tėvas A. G., kartu užsitikrinant ir naudą sau, nes ketino apmokėti dalį V. ir A. G. perkamų akcijų ir taip užsitikrinti nuolatines pajamas iš dividendų, taip pat išvengti galimo V. G. – sau palankaus asmens – atleidimo iš einamų bendrovės direktoriaus pareigų. Kaltinime V. G. palankumas nesiejamas su jokia finansine nauda, todėl, kasatoriaus nuomone, negali būti pripažintas savanaudiškomis paskatomis. Teismų argumentai apie galimą naudą iš A. L. dalyvavimo įvairiuose projektuose, susijusiuose su Europos Sąjungos parama, graviravimo įrenginio nuomos, V. G. mokėjimus J. D., nepakeistus kaltinimo, pažeidžia J. D. teisę į gynybą. Iš byloje esančių UAB „V“ visuotinių akcininkų susirinkimų protokolų, akcininkų apklausų matyti, kad bendrovės finansinė padėtis buvo bloga, bendrovė turėjo didelių skolų, jos veikla buvo nuostolinga ir dividendai nebuvo mokami. A. G. parodė, kad jis pats atsisakė sumanymo pirkti akcijas po to, kai norą jas pirkti išreiškė S. N.. Kita vertus, jeigu A. G. būtų norėjęs įsigyti akcijų, jis galėjo oficialiai pranešti kitiems bendrovės akcininkams apie norą įsigyti akcijas ir jeigu norą jas įgyti būtų pareiškę ir S. N., 40 proc. akcijų būtų parduota proporcingai jų turimam akcijų paketui (tokiu atveju S. N. galėtų papildomai įgyti 6,67 proc. akcijų ir iš viso turėtų 12,67 proc., o A. G. įgytų 33,33 proc. ir iš viso turėtų 60,33 proc. akcijų) (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnio 5, 6 dalys). Nelogiškas teismo paaiškinimas, kad vieną iš galimų motyvų nužudyti S. N. nurodė pats J. D., teigdamas, jog jis norėjo S. N. pagąsdinti, kad šis atsisakytų akcijų. Pasiūlymas pirkti akcijas už 400 000 Lt (115 848,01 Eur) atsirado todėl, kad už tokią sumą akcijas sutiko pirkti pašalinis asmuo – Ž. B., todėl jeigu S. N. būtų atsisakęs pirkti akcijas, jas būtų įsigijęs šis asmuo, o ne G. ar J. D.. Perpirkti akcijas iš liudytojo Ž. B. taip pat nebuvo logiška, nes paprasčiau būtų akcijas nupirkti per A. G., kuris, skirtingai nei Ž. B., turėjo pirmumo teisę jas įsigyti. Išstudijavus teisme paskelbtus ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus M. M. parodymus, matyti, kad ne J. D. siekė dalyvauti UAB „V“ veikloje, bet V. G. siekė jį įtraukti į šią veiklą, o pinigai buvo mokami tik už graviravimo aparato nuomą (t. 9, b. l. 51, 52). Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad J. D. sugyventinės A. L. sutartys dėl mokymų, dėl vaikų vežimo buvo sudarytos ne su UAB „V“, o su Lietuvos ritualinių paslaugų asociacija, kurios vadovu V. G. gali būti ir nebūdamas UAB „V“ direktoriumi, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad S. N. būtų prieštaravęs graviravimo aparato nuomos sutarčiai ir reiškęs iniciatyvą ją nutraukti. Bendrovei, kuri turėjo daug skolų, nusipirkti tokį įrenginį buvo neįmanoma, ji turėjo vienintelę išeitį – jį nuomotis, be to, nėra duomenų, kad tokia sutartis bendrovei buvo nuostolinga. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai interpretavo 2011 m. balandžio 28 d. vykusį J. D. ir V. G. pokalbį – iš pokalbio turinio matyti tik tai, kad V. G. J. D. išsako savo nuomonę, jog 99 proc. pirkėju gali būti S., tačiau J. D. nei tuo labai domisi, nei aptarinėja tai. Taigi, paneigus visus aptartus duomenis, kuriais remdamasis teismas pripažino, jog J. D. turėjo savanaudiškas paskatas nužudyti S. N., tokiam konstatavimui pagrindo nebelieka. J. D. aiškiai nurodė savo veiksmų motyvus – kerštą už apgavystę ir padarytą žalą (S. N. vienintelis iš akcininkų nustatyta tvarka oficialiai pranešė norintis įsigyti akcijas, todėl V. G. sumokėtas avansas buvo prarastas), o tai nelaikytina savanaudiškomis paskatomis.

Teismai taip pat netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, t. y. BK 61 straipsnio 2 dalį ir 54 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatas ir į tai, kad byloje nėra nei J. D. atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, nuteistajam turėjo būti paskirta bausmė, artima jos vidurkiui. Be to, J. D. buvo teisiamas 2004 m., t. y. nuo teistumo iki naujojo nusikaltimo padarymo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, teistumas seniai išnykęs, todėl nuteistojo negalima laikyti nuolat nusikalsti linkusiu ir ypač pavojingu asmeniu. Pagal BK 97 straipsnio 6 dalį teistumui išnykus asmenys laikomi neteistais, o remiantis kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-85/2008 pateiktais išaiškinimais net negalima teigti, kad jis anksčiau yra padaręs nusikalstamą veiką. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į argumentus, išdėstytus apeliaciniame skunde, kuriais buvo ginčijamas bausmės, artimos BK 129 straipsnio 2 dalyje nustatytam maksimaliam laisvės atėmimo terminui, pagrįstumas. Nusikaltimas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, yra tyčinis, labai sunkus, atsakomybė numatyta už žmogaus gyvybės atėmimą dėl savanaudiškų paskatų ir visa tai atsispindi sankcijoje, todėl bausmės griežtinimas vien dėl to, kad žmogus padarė šį nusikaltimą, prilygsta dvigubam nubaudimui. Nukentėjusiojo statusas, amžius, perspektyvos, žinomumas, giminių skaičius taip pat neturėtų būti pagrindas skirti griežtesnę bausmę, nes vienų asmenų gyvybė negali būti vertinama labiau negu kitų. Gerokai griežtesnė bausmė neturėtų būti skiriama ir atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo vietą bei įrankį. Įstatymų leidėjas BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatė platų laisvės atėmimo bausmės diapazoną (nuo aštuonerių iki dvidešimties metų) net tik tam, kad būtų įvertintos BK 54 straipsnio 2 dalyje ir 61 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, bet ir tam, kad būtų galima bausmę individualizuoti atsižvelgiant į veiką kvalifikuojančias aplinkybes. Jeigu esant vienai aplinkybei paskiriama bausmė, artima maksimaliai laisvės atėmimo bausmei, tai esant dviem ir daugiau turėtų būti skiriama tik laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Tokiu atveju būtų užkirstas kelias bausmės individualizavimui. Taigi nagrinėjamu atveju teismas, nustatęs vieną kvalifikuojančią aplinkybę iš trylikos, turėjo paskirti mažesnę už sankcijos vidurkį bausmę. Vadovaudamasis BK 50 straipsnio 3 dalimi, teismas nustatė, kad dalį bausmės (dešimt metų) J. D. turi atlikti kalėjime, kitą dalį – pataisos namuose, tačiau toks ilgas bausmės atlikimo kalėjime laikotarpis, atsižvelgiant į Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo nuteistųjų laikymo sąlygas, prilygtų žmogaus kankinimui, todėl jis turėtų būti neskiriamas arba gerokai trumpinamas.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. G. gynėjas advokatas S. Chiminas prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 2, 3 dalių, 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 61 straipsnio 2, 3, 4 dalių nuostatas, sumažinti nuteistajam V. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo teismų praktikos, nes nepagrįstai nepripažino nuteistojo V. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, ir paskyrė jam neteisingą, per griežtą, žymiai sankcijos vidurkį viršijančią bausmę. Spręsdamas dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į pinigų pasisavinimo aplinkybes, vadovavosi iš bylos konteksto paimtais duomenimis, nutylėjo kitus svaresnius bylos duomenis, rėmėsi kasacine nutartimi Nr. 2K-88/2008, nors joje aptariama visiškai kitokia situacija, be to, ši nutartis ne patvirtina, o paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas.

Pats apeliacinės instancijos teismas sutiko, jog V. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme prisipažino pasisavinęs bendrovės pinigus ir sutinka juos grąžinti. Kasatorius teigia, kad V. G. nuo pirmos apklausos neneigė savo kaltės dėl pinigų pasisavinimo, savo noru prisipažino paėmęs bendrovės pinigus, davė nuoseklius parodymus, nurodydamas, kada, kokiu būdu juos paėmė ir kur panaudojo, t. y. visiškai prisipažino pagal jam pareikštą kaltinimą pagal BK 183 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Kasatorius pažymi, kad specialisto išvada apie pinigų trūkumą surašyta 2011 m. gruodžio 8 d., o V. G. parodymus apie pinigų paėmimą iš bendrovės kasos davė jau 2011 m. liepos 21 d., lapkričio 30 d. apklausų metu, taigi ne dėl to, kad buvo verčiamas surinktų įrodymų. Be to, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistasis ne kartą išreiškė norą atlyginti padarytą žalą, o tai leidžia daryti išvadą, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kritiškai vertino savo veiksmus, stengėsi sušvelninti pasekmes. Nuo 2011 m. V. G. yra suimtas, šiuo metu atlieka bausmę, jokių pajamų, kilnojamojo ar nekilnojamo turto neturi, todėl šiuo metu žalos atlyginti neturi galimybių, tačiau gavęs jam priteistus 3000 Eur už nežmoniškas suėmimo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime šiuos pinigus įnešė į UAB „V“ sąskaitą žalai atlyginti, todėl apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad nuteistais „net iš dalies neatlygino padarytos žalos“, nėra įtikinamas.

Taip pat, kasatoriaus nuomone, nėra pagrindo sutikti su teismų išvada, kad nuteistojo parodymai apie pinigų paėmimo iš bendrovės kasos laikotarpį neatitinka tikrovės, nes teismai šių parodymų nepatikrino. Apeliaciniame skunde buvo prašoma atlikti bendrovėje patikrinimą už ankstesnį laikotarpį nurodant į bylos medžiagos puslapius, liudytojų parodymus ir kt., tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai nesigilino, nors, neatlikus patikrinimo, negalima teigti, kad pinigai buvo pasisavinti tik nuo 2009 m., nes tai nenustatyta. Nuteistojo V. G. parodymus, kad pinigai iš bendrovės kasos buvo paimti anksčiau, nei nurodyta kaltinime, patvirtina liudytojų parodymai, bendrovės akcininkų susirinkimų protokolai, tačiau teismai šių argumentų neįvertino. Antai iš liudytojo A. K. parodymų galima spręsti, kad pinigų trūkumas bendrovėje realiai susidarė per ankstesnį laikotarpį. Liudytoja bendrovės buhalterė M. J. taip pat parodė, kad skola susidarė per trejus metus (ne per metus). Kasininkės N. D., kuriai byla nutraukta atleidus ją nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymai, kad kasos išlaidų ir pajamų orderiai be pinigų buvo išrašomi tik vieną kartą, pagal dokumentus nebuvo patikrinti, nors to buvo prašoma pirmosios instancijos teismo. Kasatoriaus nuomone, pagal byloje susidariusią procesinę situaciją teismai perkėlė įrodinėjimo naštą V. G., kuris be buhalterinių dokumentų tyrimo ir specialisto išvadų negali įrodyti faktinių aplinkybių, nuo kada ėmė pinigus iš kasos.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje taip pat nurodė, kad esminė aplinkybė yra ne tai, kada iš bendrovės kasos buvo paimti pinigai, o kam jie buvo panaudoti, nors pats teismas plačiai analizavo aplinkybes, nuo kada V. G. iš bendrovės kasos pradėjo imti pinigus. Kasatoriaus nuomone, nurodyta teismo išvada apie tai, kas yra svarbiau nustatant, ar kaltininko veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnyje, sudėtis, nėra teisinga ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai, pagal kurią šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo turto pasisavinimo momento, todėl tai, ką kaltininkas daro su tuo turtu toliau, neturi turėti ypatingų teisinių pasekmių, kai sprendžiama, ar galima duotus parodymus laikyti prisipažinimu. V. G. parodymus apie tai, kur panaudojo pinigus, davė dėl to, kad buvo apie tai paklaustas. Kita vertus, sprendžiant, kur buvo išleisti pinigai, buvo remtasi akcininkų parodymais, kad jie pinigų iš V. G. neėmė, tačiau jų parodymų patikimumas abejotinas, nes jie patys galėjo būti pripažinti įtariamaisiais. Be to, aplinkybė, kad jie žinojo apie lėšų trūkumus kasoje, yra įrodyta. Kitų įrodymų dėl šios nusikalstamos veikos nėra surinkta, jie apskritai nebuvo renkami. Atsižvelgdamas į visa tai, kasatorius teigia, jog negalima daryti kategoriškų išvadų dėl V. G. parodymų melagingumo.

Nuteistojo J. D. gynėjo advokato A. Mažeikos ir nuteistojo V. G. gynėjo advokato S. Chimino kasaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų leistinumo, pakankamumo ir jų vertinimo nustatant padaryto nužudymo faktines aplinkybes

Didelė nuteistojo J. D. gynėjo kasacinio skundo dalis skirta įrodymų vertinimo, jų leistinumo ir pakankamumo klausimams. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad pagrindiniai duomenys, kuriais teismai grindė J. D. kaltumą dėl S. N. nužudymo, surinkti pažeidžiant baudžiamojo proceso normas, o teisėtai gautų duomenų jo kaltumui pagrįsti ir jo įvykių versijai paneigti nepakanka.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), taigi byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka pagal argumentus, pagrindžiančius netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą ir (ar) esminių BPK pažeidimų padarymą (BPK 369 straipsnio 1 dalis).

Pagal BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus įrodymais baudžiamajame byloje gali būti pripažinti tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismas, nustatęs atskirų informacijos šaltinių nepatikimumą ar neleistinumą, negali jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio išvadų. Tokiais atvejais teismas vertina kitus byloje esančius duomenis, atitinkančius įrodymams keliamus reikalavimus, jų pakankamumą teisiamojo kaltumui nustatyti. Pažymėtina ir tai, kad, įrodinėjant asmens kaltumą, vadovaujamasi visuotinai pripažintu principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), taip pat draudimu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis. Kita vertus, vien tik kaltinamojo manymas, kad jo gynybinė versija nėra pakankamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, jog sprendimas byloje priimtas pažeidžiant įrodinėjimo tvarką.

Nagrinėdama nuteistojo J. D. gynėjo kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino, ar teismai, vertindami įrodymus, kurių pagrindu J. D. pripažintas kaltu dėl S. N. nužudymo, nepadarė esminių BPK pažeidimų, t. y. tokių pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Išnagrinėjusi nuteistojo J. D. gynėjo kasacinį skundą, teisėjų kolegija atmeta argumentus, kad teisėtai gautų duomenų J. D. kaltumui pagrįsti byloje nepakanka. Nors nagrinėjamojoje byloje dalis duomenų, kuriais kaltinimas grindė J. D. kaltumą, neatitinka leistinumo reikalavimų, vien tik ši aplinkybė nesudaro pagrindą konstatuoti, kad byloje padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtina naikinti ar keisti priimtus procesinius sprendimus. Teisėtai gautų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visumos pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog būtent J. D. nužudė S. N.. Taip spręsdama kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šių byloje esančių duomenų visumą:

Pirma, byloje objektyviais duomenimis (kurių neginčijo ir nuteistasis) nustatyta, kad S. N. nužudęs asmuo 2011 m. birželio 1 d. į įvykio vietą atvažiavo ir iš jos pasitraukė motoroleriu „Piaggio X9“ (duomenys neskelbtini). Šį motorolerį 2011 m. gegužės 12 d. Rygoje įsigijo būtent nuteistasis J. D., kuris, atvežęs šį motorolerį į Vilnių, laikė kito asmens vardu išnuomotame garaže, o kitą dieną po S. N. nužudymo, t. y. 2011 m. birželio 2 d., atvežė į UAB „Motogama“ autoservisą, prašydamas jį nuplauti, ir ten paliko. 2011 m. birželio 8 d. šį motorolerį surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Antra, byloje nustatyta, kad J. D. į autoservisą atvažiavo su juodos spalvos šalmu be smakro apsaugos, ant veido nuleistu stiklu, t. y. su tokiu pačiu šalmu, kokį nužudymo dieną buvo užsidėjęs žudikas.

Trečia, pats J. D. neneigia, kad yra tiesiogiai susijęs su S. N. užpuolimu, nurodo turėjęs ir šio užpuolimo motyvą. Tik pagal jo parodymus S. N. užpuolė ne jis pats, bet jo paprašytas pažįstamas vardu A., kuriam jis šiuo tikslu perdavė savo motorolerį; šis turėjo tik pagąsdinti S. N. suduodamas šiam kelis smūgius, bet peržengė susitarimo ribas ir nukentėjusįjį nužudė. J. D. nurodo ir tokio užpuolimo organizavimo motyvą – tai padarė dėl savo gerų santykių su V. G., norėjo pamokyti S. N., kad šis suprastų, jog buvo sumuštas už apgavystę ir V. G. padarytą žalą. Tokie J. D. parodymai patvirtina jo vaidmenį užpuolant S. N..

Ketvirta, byloje nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo J. D. versiją, jog S. N. nužudė ne jis, bet kitas asmuo – A., peržengęs jų tarpusavio susitarimą. J. D. parodymai apie tą asmenį viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir nekonkretūs. Šios informacijos tikrinimas rezultatų nedavė. Be to, teismai atkreipė dėmesį į tai, kad apklausiamas J. D., apibūdindamas asmenį, kuris, pasak jo, nužudė S. N., faktiškai nurodė savo paties išvaizdą apibūdinančius požymius (apsirengimą, amžių, ūgį). Todėl pritartina teismams, kurie nuteistojo parodymus apie kito asmens (A.) vaidmenį nužudant S. N. vertino kritiškai – kaip bylos medžiagos neatitinkančią gynybinę versiją.

Penkta, 2011 m. birželio 17 d. apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant jo gynėjui, J. D. paaiškino, kad pageidauja duoti parodymus apie S. N. nužudymo aplinkybes, bet tai padarys 2011 m. birželio 20 d. Kartu J. D. nurodė, kad šios apklausos metu sutinka parodyti, kur yra su S. N. nužudymu susiję daiktai, taip pat paaiškino, kad skuduras, suteptas S. N. krauju, ir pirštinės užkasti prie Giraitės g. esančios stovėjimo aikštelės, o pilkos spalvos džemperis, kelnės, juodos spalvos „Nike“ sportiniai batai ir juodos spalvos šalmas su „Harley Davidson“ emblema, taip pat perlaužtas peilis su juoda rankena ir apie 18 cm ilgio geležte, sudėti į maišą ir išmesti į šiukšlių konteinerį, esantį Ozo g., priešais autoservisą „Krasta auto“. Be to, parodymų patikrinimo vietoje metu J. D. parodė šias vietas. Atlikus parodymų patikrinimą vietoje, pagal J. D. nurodymą buvo surastas skuduras ir pirštinė (t. 14, b. l. 150-154).

Šešta, byloje nustatyta priežastis, dėl kurios buvo nužudytas S. N. ir kad būtent J. D. turėjo motyvą tai padaryti. Nuteistasis J. D. buvo artimai susijęs su UAB „V“ direktoriumi V. G., kurio dėka turėjo turtinės naudos tiek pats, tiek per sau artimą žmogų – sugyventinę A. L., turėjo lūkesčių gauti pajamų ir ateityje. Faktas, kad S. N. pareiškė pageidavimą įsigyti 40 proc. UAB „V“ akcijų, tapo grėsme minėtiems J. D. interesams, dėl to S. N. ir buvo nužudytas. Aplinkybės, dėl kurių buvo nužudytas S. N., teismų kruopščiai aptartos, įvertintos ir pagrįstos byloje esančiais įrodymais.

Visos išvardytos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai teismų išsamiai išnagrinėti, patikrinti ir nepalieka jokių abejonių, kad teismai pagrįstai nustatė, jog S. N. nužudė niekas kitas, bet J. D..

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai pripažino, kad tam tikri duomenys, kuriais kaltintojas grindė J. D. kaltumą dėl S. N. nužudymo, gauti neteisėtai, todėl neleistini. Sutiktina, kad 2012 m. liepos 3 d. protokolai (t. 5, b. l. 60-103), kuriuose užfiksuoti policijos pareigūno E. J. ir prokuroro P. J. „neformalūs“ pokalbiai su jau sulaikytu J. D., taip pat ir laikmenos su slaptai padarytais garso įrašais negali būti laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu. Šie duomenys, nors formaliai ir buvo gauti vykdant teismo sankcionuotus savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus (BPK 158 straipsnis), tačiau neatitiko šių procesinių veiksmų esmės. Be to, tokiais veiksmais buvo pažeista kaltinamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save. Teismai pagrįstai konstatavo, jog įtariamojo apklausa turi būti vykdoma nustatyta tvarka (BPK 188 straipsnis), paisant įtariamo asmens teisių (BPK 21 straipsnio 4 dalis) ir realiai užtikrinant jo teisę gintis. Todėl tokių metodų naudojimas vykdant įtariamojo apklausą nėra leistinas, o surašyti šio veiksmo protokolai neatitinka įrodymų leistinumo standartų. Pažymėtina, kad teismai, nors ir pripažino šiuos duomenis neleistinais, bet vis dėlto neišvengė tam tikros jų analizės palyginus su kitais bylos duomenimis, tai laikytina priimtų procesinių sprendimų trūkumu. Teismai neturėjo remtis ir pirmiau paminėtus veiksmus atlikusių policijos pareigūno E. J. ir prokuroro P. J. parodymų dalimi, kad J. D. jiems prisipažino nužudęs S. N. ir papasakojo šio įvykio aplinkybes. Šie pareigūnų parodymai yra išvestiniai iš neleistinu pripažinto informacijos šaltinio, todėl taip pat neleistini, be to, rėmimasis tokiu būdu išgautais duomenimis iškreipia įrodinėjimo principus ir nesiderina su kaltinamojo teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save. Įstatymų nenumatytu būdu gauti prisipažinimai negali turėti aukštesnės įrodomosios vertės už BPK nustatyta tvarka užfiksuotus parodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350/2013). Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje J. D., duodamas parodymus, dėl padaryto nužudymo neprisipažino ir bet kokia informacija apie jo neprocesiškai išgautus prisipažinimus neturi įrodomosios reikšmės.

Sutiktina ir su kasacinio skundo argumentais dėl liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų nepatikimumo. Iš tiesų, iš šio liudytojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jo ir J. D. pokalbis, apie kurį jis davė parodymus, vyko po to, kai J. D. buvo sulaikytas. Kitaip neįmanoma paaiškinti šios jo parodymų dalies: „Jis man sakė, kad kvailas buvo, kad prisipažino dėl advokato nužudymo, sakė, kad neatlaikė nervai“ (t. 9, b. l. 18-20). Todėl akivaizdu, kad šis susitikimas tiesiog negalėjo įvykti kavinėje, kaip šis liudytojas nurodė teismui. Kartu nepaneigta ir galimybė, kad šis liudytojas buvo specialiai uždarytas kartu su J. D. į kamerą, kad išgautų iš jo informaciją. Pažymėtina, kad teismas, remdamasis anoniminiais asmens parodymais apie tai, ką jis girdėjo būdamas sulaikytas ar suimtas iš kitų sulaikytųjų ar suimtųjų, be kita ko, turi įsitikinti ir dėl to, kad toks asmuo nebuvo uždarytas į atitinkamą įstaigą vien tik siekiant išgauti reikalingą informaciją iš kartu laikomo įtariamojo ar kaltinamojo, pažeidžiant pastarojo asmens konstitucinę teisę neduoti parodymų prieš save. Nepašalinus abejonių dėl to, kad taip galėjo būti, tokio liudytojo parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiu įrodymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214/2013, 2K-290/20132,                 2K-80-942/2015). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šis liudytojas apklausos teisme metu atsisakė atsakinėti į elementarius ir visiškai pagrįstus gynybos klausimus: „Ar susitikote laisvėje?“; „Ar tuo metu vykdėte pareigūnų užduotį?“; „Ar kitose bylose esate liudiję analogiškai?“ (t. 29,        b. l. 136-137). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais teismai šioje byloje neturėjo remtis kaip įrodymu.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismai, vertindami kaltinimo V. G. pagrįstumą (sukursčius nužudymą), nesirėmė minėtais informacijos šaltiniais. Neturėjo teismai juos vertinti ir spręsdami J. D. kaltumo klausimą. Kita vertus, priešingai nei teigia kasatorius, šių neleistinų informacijos šaltinių įrodomoji reikšmė šioje byloje nėra lemiama nužudymo faktinėms aplinkybėms nustatyti, todėl vien tai, kad teismai nepagrįstai vertino šiuos duomenis ir minėjo juos priimtų procesinių sprendimų motyvuose, neleidžia daryti išvados, kad J. D. kaltumas dėl padaryto nužudymo apskritai nustatytas nesilaikant įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis). Kaip jau minėta anksčiau, leistinų ir patikimų įrodymų visuma nagrinėjamoje byloje nepalieka abejonių, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog būtent J. D. nužudė S. N.. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, konstatavę J. D. padaryto nužudymo įrodytumą, esminių BPK pažeidimų nepadarė.

Dėl nužudymo kvalifikavimo

Nuteistojo J. D. gynėjo kasaciniame skunde ginčijamas nužudymo kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, teigiama, kad byloje nėra nustatyta, jog nuteistais veikė dėl savanaudiškų paskatų, todėl jo veika kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Šie argumentai nepagrįsti.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl savanaudiškų paskatų), kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims. Teismų nustatytos nužudymo paskatos, t. y. siekis sutrukdyti S. N. įsigyti 40 proc. UAB „V“ akcijų, taip išvengti tikėtino V. G. (jam palankaus asmens) atleidimo iš bendrovės direktoriaus pareigų ir pašalinti grėsmę savo turtiniams interesams toliau pelnytis iš šios bendrovės veiklos, teisingai teismų įvertintos kaip savanaudiškos. Nors kasatorius tai neigia, tačiau atitinkami kasacinio skundo argumentai susiję vien tik su pastangomis pagrįsti nuteistojo versiją, pagal kurią jis veikė iš keršto dėl apgavystės ir V. G. padarytos žalos, nes S. N. vienintelis iš akcininkų nustatyta tvarka oficialiai pranešė norintis įsigyti akcijas, todėl V. G. sumokėtas 20 000 Lt (5792,40 Eur) avansas buvo prarastas. Pažymėtina, kad net ir šioje gynybos versijoje pabrėžiama, kad S. N. užpuolimas siejamas su jo ketinimais įsigyti UAB „V“ akcijų ir kad tai prieštaravo V. G. ir J. D. interesams. Gynybos argumentuojama veikimo iš keršto versija yra visiškai neįtikinama ir pagrįstai teismų atmesta. Teismų išvada, kad nužudymu buvo siekiama ne keršto, o turtinės naudos užtikrinimo, padaryta įvertinus pačių nuteistųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusiosios N. N., liudytojų O. G., G. V., V. G., D. S., M. M., Ž. B., A. G. parodymus, J. D. gyvenamojoje vietoje rastas sutartis, užfiksuotus J. D. pokalbius su V. G., SMS pranešimus ir kt. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą.

Kasacinio skundo argumentai, kad J. D. nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 138 straipsnį, tiesiogiai susiję su gynybos versija, pagal kurią S. N. nužudė ne J. D., bet kitas asmuo, peržengęs susitarimo ribas. Dėl šių kasacinio skundo argumentų jau pasisakyta, jie atmesti kaip nepagrįsti. Todėl atmestini ir argumentai, pagrindžiantys nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 138 straipsnį. Konstatuotina, kad J. D. veika pagrįstai kvalifikuota kaip nužudymas dėl savanaudiškų paskatų pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Dėl paskirtų bausmių

Nuteistųjų gynėjų kasaciniuose skunduose ginčijamos tiek nuteistajam J. D., tiek V. G. paskirtos bausmės. Šie kasacinių skundų argumentai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, parinkęs J. D. laisvės atėmimo aštuoniolikai metų bausmę, o V. G. – laisvės atėmimą septyneriems metams, baudžiamųjų įstatymų nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė. Bausmės paskirtos neperžengiant BK specialiosios dalies straipsnių, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijų ribų, atsižvelgus į visas būtinas aplinkybes (BK 54 straipsnio 1-2 dalys).

Skiriant bausmę J. D. atsižvelgta į tai, kad padarytas tyčinis labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs negrįžtamus padarinius – žmogaus mirtį. Nutraukta jauno, perspektyvaus, visuomenėje žinomo žmogaus gyvybė, vaikai neteko tėvo, žmona vyro, motina sūnaus, sesuo brolio Nusikaltimas įvykdytas brutaliai, viešoje vietoje. Kaltinamasis akivaizdžiai pademonstravo, jog žmogaus gyvybė jam yra mažesnė vertybė nei jo paties materialinė gerovė, kartu atskleisdamas ir savo asmenybę, kaip žiaurią, nepripažįstančią žmogiškųjų vertybių. Įvertinta ir tai, kad šis nusikaltimas kruopščiai iš anksto suplanuotas, panaudotas įrankis – peilis. Po nusikaltimo padarymo J. D. elgėsi šaltai ir apgalvotai – vyko į baikerių klubo patalpas, siekdamas būti tarp žmonių ir taip užsitikrinti sau alibi, kitą dieną ėmėsi priemonių paslėpti nusikaltimo įrankius bei motorolerį, kuriuo pasišalino iš įvykio vietos. Neužilgo po įvykio nuteistasis vyko į Klaipėdą dalyvauti „Harley Davidson“ klubo narių suvažiavime, kur ir buvo sulaikytas. Taigi J. D. elgesys nusikaltimo padarymo metu ir po jo rodo ypač didelį tiek padarytos veikos, tiek ir paties J. D. asmenybės pavojingumo laipsnį. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad J. D. praeityje teistas. Nors teistumas už ankstesnes nusikalstamas veikas išnykęs, tačiau tai šį nuteistąjį charakterizuoja neigiamai, rodo jo polinkį nesilaikyti visuomenei priimtinų elgesio taisyklių, pažeisti įstatymų reikalavimus. J. D. turi šeimą, kurioje auga du vaikai, kita vertus, ši aplinkybė nesutrukdė jam įvykdyti minėtą nusikaltimą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria tokiam teismų vertinimui ir nemato pagrindo švelninti nuteistajam J. D. paskirtą bausmę. Atmetamas ir kasacinio skundo teiginys dėl J. D. nustatyto pernelyg ilgo bausmės atlikimo kalėjime laikotarpio, nes skunde nepateikta teisinių argumentų, pagrindžiančių nustatyto termino neteisėtumą.

Skiriant realią laisvės atėmimo bausmę V. G. ir nustatant jos terminą, atsižvelgta į tai, kad veiksmai savinantis jo žinioje buvusi UAB „V“ turtą, tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą – daugiau kaip dvejus metus, pasisavinto turto vertė daugiau kaip 10 kartų viršija BK 190 straipsnio 1 dalyje nustatytą minimalią didelės vertės turto ribą. Siekdamas nuslėpti daromą nusikaltimą V. G. klastojo dokumentus, tokiais veiksmais buvo padaryta didelė turtinė žala jo vadovaujamai bendrovei ir ji iki šiol net iš dalies neatlyginta. V. G. praeityje teistas, taip pat ir užsienio valstybėje; teistumas už ankstesnes nusikalstamas veikas išnykęs, tačiau anksčiau padarytos nusikalstamos veikos šį nuteistąjį charakterizuoja neigiamai, rodo jo polinkį nesilaikyti visuomenei priimtinų elgesio taisyklių, pažeisti įstatymų reikalavimus.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas, skirdamas bausmę, turėjo analizuoti, kokiems tikslams pasisavinti pinigai buvo panaudoti ir kad tai galėtų švelninti jo nusikalstamos veikos pavojingumo vertinimą, tačiau dėl šios aplinkybės pateikiama paties nuteistojo versija, kuriai patvirtinti byloje nėra jokių duomenų. Skunde taip pat bandoma pagrįsti pagrindą taikyti V. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir bausmę skirti vadovaujantis BK 61 straipsnio 4 dalimi, t. y. ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkį. Pažymėtina, kad šį argumentą motyvuotai atmetė apeliacinės instancijos teismas, kruopščiai įvertinęs įvairiu laiku nuteistojo duotus parodymus ir konstatavęs, kad nėra pagrindo pripažinti, jog kaltininkas nuoširdžiai gailisi ar aktyviai padėjo ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išaiškinant nusikaltimą. Padarius tokią išvadą, pagrįstai atmestas argumentas, kad teismas, skirdamas bausmę V. G., turėjo vadovautis BK 61 straipsnio 4 dalies nuostata. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokią išvadą.

Konstatuotina, kad pagal kasacinių skundų argumentus pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (BPK 369 straipsnis) nenustatytas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. D. gynėjo advokato Aido Mažeikos ir nuteistojo V. G. gynėjo advokato Sergejaus Chimino kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                      Alvydas Pikelis

Vytautas Piesliakas

Olegas Fedosiukas