Baudžiamoji byla Nr. 2K-335/2010 nuasmeninta

                                                                               Procesinio sprendimo kategorija

                                                                               1.2.14.5.1

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. birželio 8 d.

Vilnius

  

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Gintaro Godos,

            teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. D. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžių.

            Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. nuosprendžiu L. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2005 m. balandžio 27 d. iki 2005 m. balandžio 29 d. ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta 26 MGL (3250 Lt) dydžio bauda. L. D. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas); L. D. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. T.; V. R., pritaikius BK 38 straipsnio 1 dalį, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius; dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

            Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. nuosprendis dėl L. D. kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su UAB „O“) ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su UAB „G“) panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis. L. D. dėl BK 24 straipsnio 6 dalies, 182 straipsnio 1 dalies (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su UAB „O“) bei pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos, susijusios su UAB „G“) išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

            Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,

 

nustatė:

 

Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu L. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad kitų asmenų naudai išvengė turtinės prievolės, t. y. būdamas UAB „A“ prekybos vadovas, nuo 2003 m. balandžio 17 d. iki 2005 m. kovo 1 d., veikdamas kartu su A. T., siekdamas išvengti turtinės prievolės – mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), pasinaudodamas neteisėtai veiklai nuslėpti įkurtos individualios A. T. įmonės PVM sąskaitomis–faktūromis, iš anksto žinodamas, kad prekės nebus parduotos, paslaugos nebus atliktos, fiktyviai įformino įvairių metalo gaminių ir įrankių pardavimą bei reklaminių skrajučių platinimą UAB „A“ pagal PVM sąskaitas–faktūras už bendrą 57 583,36 Lt sumą, iš kurios 8783,91 Lt PVM. UAB „A“ pagal sąskaitas–faktūras pervesdavo pinigus į A. T. sąskaitą AB Ūkio bankas Kauno filiale, iš kurios šis pinigus paimdavo ir grąžindavo atgal L. D., arba, imituodamas atsiskaitymą grynaisiais pinigais, savo įmonės vardu išrašydavo kasos pajamų orderius PVM sąskaitose–faktūrose nurodytai sumai, o L. D. sumokėdavo A. T. 8 proc. nuo PVM sąskaitose–faktūrose išrašytos bendros sumos. Taip L. D. apgaulės būdu UAB „A“ naudai išvengė turtinės prievolės – 8783,91 Lt PVM.

L. D. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad apgaule kitų asmenų naudai padėjo išvengti turtinės prievolės, t. y. nuo 2003 m. vasario 20 d. iki 2004 m. spalio 15 d., veikdamas kartu su A. T. ir UAB „E“ direktoriumi V. R., siekdamas padėti išvengti turtinės prievolės – mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, pasinaudodamas neteisėtai veiklai nuslėpti įkurtos individualios A. T. įmonės PVM sąskaitomis–faktūromis, iš anksto žinodamas, kad prekės nebus parduotos, padėjo fiktyviai įforminti įvairių metalo gaminių ir įrankių pardavimą UAB „E“ pagal PVM sąskaitas–faktūras už bendrą 29 562,77 Lt sumą, iš kurios 4509 Lt PVM. V. R. nurodytus duomenis apie tai, kokiems metalo gaminiams ir už kokią sumą išrašyti sąskaitą, L. D. perduodavo A. T. Šiam pagal tai išrašius savo įmonės vardu PVM sąskaitas–faktūras, fiktyvų pinigų pagal šias sąskaitas gavimą įforminus kasos pajamų orderiais, L. D. šiuos dokumentus perduodavo V. R., o A. T. sumokėdavo 7 proc. nuo PVM sąskaitose–faktūrose išrašytos bendros sumos. Taip L. D. apgaule UAB „E“ naudai padėjo išvengti turtinės prievolės – 4509 Lt PVM.

L. D. išteisintas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad jis pateikė neteisingus duomenis apie pajamas ir pelną, t. y. būdamas UAB „A“ vyriausiasis buhalteris, siekdamas išvengti mokesčių – valstybei mokėtino 2845,31 Lt PVM, į 2003 m. balandžio–spalio mėn. PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „A“ turtą ir jo panaudojimą: pagal A. T. įmonės išrašytas PVM sąskaitas–faktūras UAB „A“ šiose deklaracijose į pirkimo PVM apskaitą nepagrįstai įskaitė 2845,31 Lt, dėl to šia suma buvo nepagrįstai sumažintas mokėtinas į biudžetą PVM, taip pat siekdamas išvengti mokesčių – valstybei mokėtino 2055 Lt pelno mokesčio – į 2003 m. pelno mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „A“ pelną, t. y. pagal A. T. įmonės išrašytas PVM sąskaitas–faktūras UAB „A“ į pardavimų ir veiklos sąnaudas už 2003 m. nepagrįstai įskaitė 15 807 Lt, sumažindamas apmokestinamąjį pelną 2055 Lt, ir šias PVM bei pelno mokesčių deklaracijas pateikė valstybės įgaliotai institucijai – Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Be to, kaltinamajame akte buvo nurodyti kaltinimai, įvykdžius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, pagal kuriuos byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir dėl to, kad L. D. padėjo kitų asmenų naudai išvengti turtinės prievolės, t. y. 2003 m. kovo 10 d. – 2004 m. sausio 19 d., veikdamas bendrininkų grupe su A. T., UAB „O“ mažmeninės prekybos direktoriumi A. G., siekdamas išvengti turtinės prievolės – mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, pasinaudodamas neteisėtai veiklai nuslėpti įkurtos individualios A. T. įmonės PVM sąskaitomis–faktūromis, iš anksto žinodamas, kad jokios paslaugos nebus atliktos, padėjo fiktyviai įforminti reklaminių skrajučių platinimą UAB „O“ pagal PVM sąskaitas–faktūras bendrai 29 264 Lt sumai, iš kurios 4464 Lt PVM. A. G. nurodytus duomenis apie tai, už kokią sumą išrašyti reklaminių skrajučių platinimą, L. D. perduodavo A. T. Šiam pagal tai išrašius savo įmonės vardu sąskaitas–faktūras, fiktyvų pinigų pagal šias sąskaitas gavimą įforminus kasos pajamų orderiais, L. D. šiuos dokumentus perduodavo A. G., o A. T. sumokėdavo A. G. perduotus 5 proc. nuo PVM sąskaitose–faktūrose išrašytos bendros sumos. Taip L. D. su bendrininkais apgaule UAB „O“ naudai padėjo išvengti turtinės prievolės – 4464 Lt PVM.

Be to, L. D. kaltintas ir tuo, kad 2003 m. sausio 28 d.–2004 m. sausio 16 d., veikdamas bendrininkų grupe su A. T., UAB „G“ mažmeninės prekybos direktoriumi A. G., siekdamas išvengti turtinės prievolės – mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, pasinaudodamas neteisėtai veiklai nuslėpti įkurtos individualios A. T. įmonės PVM sąskaitomis–faktūromis, iš anksto žinodamas, kad jokios paslaugos nebus atliktos, padėjo fiktyviai įforminti reklaminių skrajučių platinimą UAB „G“ pagal PVM sąskaitas–faktūras bendrai 168 268 Lt sumai, iš kurios 25 668 Lt PVM. A. G. nurodytus duomenis apie tai, už kokią sumą išrašyti reklaminių skrajučių platinimą, L. D. perduodavo A. T. Šiam pagal tai išrašius savo įmonės vardu sąskaitas–faktūras, fiktyvų pinigų pagal šias sąskaitas gavimą įforminus kasos pajamų orderiais, L. D. šiuos dokumentus perduodavo A. G., o A. T. sumokėdavo A. G. perduotus 5 proc. nuo PVM sąskaitose–faktūrose išrašytos bendros sumos. Taip L. D. su bendrininkais apgaule UAB „G“ naudai padėjo išvengti turtinės prievolės – 25 668 Lt PVM.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu L. D. išteisintas dėl nusikalstamų veikų, susijusių su UAB „G“ ir UAB „O“ pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasaciniu skundu nuteistasis L. D. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje (veika, susijusi su UAB „A“, dėl 8783,91 Lt turtinės prievolės išvengimo), paskiriant jam bausmę – 30 MGL (3750 Lt) dydžio baudą, vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2005 m. balandžio 27 d. iki 2005 m. balandžio 29 d., dvi suėmimo dienas prilyginant 4 MGL (500 Lt), ir paskirta galutinė bausmė – 26 MGL (3250 Lt) dydžio bauda, bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalį, kuria palikta galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. nuosprendžio dalis, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje (veika, susijusi su UAB „A“, dėl 8783,91 Lt turtinės prievolės išvengimo), paskiriant jam bausmę – 30 MGL (3750 Lt) dydžio baudą, kuria, vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2005 m. balandžio 27 d. iki 2005 m. balandžio 29 d., dvi suėmimo dienas prilyginant 4 MGL (500 Lt) ir paskirta galutinė bausmė – 26 MGL (3250 Lt) dydžio bauda, ir šią bylos dalį jam nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Likusią 2009 m. gruodžio 21 d. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kasatorius skunde nurodo, kad, Kauno apygardos teismui priėmus skundžiamą nuosprendį, įsiteisėjo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. nuosprendžio dalis, kuria iš visų jam pareikštų penkių kaltinimų jis buvo pripažintas kaltu tik dėl vieno, t. y. dėl nusikalstamos veikos, susijusios su UAB „A“ ir A. T. įmone, padarymo, kuri buvo kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam galutinę 26 MGL dydžio baudą, nors šios veikos padarymas buvo įrodinėjamas tais pačiais įrodymais, kuriais vadovaujantis kituose kaltinimuose jis buvo išteisintas, t. y. A. T. parodymais ir FNTT prie VRM ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus specialistų išvadomis dėl A. T. individualios įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimo ir jos santykių su kaltinamajame akte nurodytomis įmonėmis. Kasaciniame skunde nurodoma, kad buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas kasatorių dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje (veika, susijusi su UAB „E“), taip pat nurodė, kad A. T. ir V. R. yra suinteresuoti bylos baigtimi, V. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu, yra prieštaringi, dėl to jų parodymai (tie patys, kurie prieš tai buvo įvertinti kaip neginčijamai patvirtinantys jo kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, susijusią su UAB „A“) jau nelaikytini neginčytinai patvirtinantys kaltę. Be to, kasatorius nurodo, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas analogiškai įvertino ir tą pačią 2006 m. balandžio 24 d. FNTT prie VRM ūkinės veiklos tyrimo Kauno apskrities specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. T. individualios įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ bei 2006 m. kovo 1 d. FNTT prie VRM ūkinės veiklos tyrimo Kauno apskrities specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. T. individualios įmonės ūkinių finansinių ryšių su UAB „E“ tyrimo rezultatų“, kurios turinys analogiškas 2006 m. vasario 14 d. FNTT prie VRM ūkinės veiklos tyrimo Kauno apskrities specialisto išvadai Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. T. individualios įmonės ūkinių finansinių ryšių su UAB „A“ tyrimo rezultatų“, laikydamas, kad šios išvados jo kaltės padarius nurodytas nusikalstamas veikas jau neįrodo, nes iš esmės paremtos ne buhalteriniais dokumentais, bet tik A. T. parodymais. Su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu šioje dalyje (epizodai, susiję su UAB „A“ ir UAB „E“) sutiko ir apeliacinės instancijos teismas. Pasak kasatoriaus, taip vertindami minėtus įrodymus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 301 straipsnio 1 dalį. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas jį dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, susijusių su UAB „O“ ir su UAB „G“, taip pat pripažino, kad iš teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų kaltinamojo A. T. parodymų negalima daryti išvados, jog L. D. apgaule UAB „O“ ir UAB „G“ naudai padėjo išvengti turtinės prievolės – pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo. L. D. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu kategoriškai neigė savo kaltę ir parodė, jog kaltinime dėl UAB „G“ ar UAB „O“ jokių neteisėtų veiksmų A. G. nepadėjo atlikti, niekam netarpininkavo ir jokių procentų A. T. nemokėjo. L. D. kaltės nepatvirtina ir 2005 m. lapkričio 30 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl A. T. individualios įmonės ūkinių finansinių ryšių su UAB „G“ ar UAB „O“ tyrimo rezultatų. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria kasatorius pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, epizode, susijusiame su UAB „A“, jau teigia, kad jo kaltė šioje dalyje įrodyta specialisto išvada, bet kuria iš byloje esančių išvadų nenurodoma, ir A. T. bei V. R. parodymais. Iš šios baudžiamosios bylos buvo išskirta baudžiamoji byla dėl A. G., kurioje nuteistasis L. D. buvo kaltinamas ta pačia nusikalstama veika. A. G. kaltė nurodytoje baudžiamojoje byloje taip pat buvo įrodinėjama tais pačiais įrodymais, t. y. A. T. parodymais ir specialistų išvadomis. A. T. parodymai ir nustatytos specialisto išvados aplinkybės yra įvertinti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu kitoje baudžiamojoje byloje, konstatuojant, kad minėti įrodymai negali būti laikomi neginčijamai patvirtinančiais įtariamųjų kaltę padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Kasatoriaus byloje apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino bylos nagrinėjimo metu apklaustos liudytojos FNTT prie VRM ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus specialistės M. Mikučionytės paaiškinimų ir skundžiamame nuosprendyje jų neanalizavo.

Nuteistasis L. D. taip pat nurodo, kad buvo pažeista BPK 320 straipsnio 3 dalis; apeliacinės instancijos teismas į klausimą, kuris dėl netinkamo įrodymų vertinimo keliamas ir kasaciniame skunde, neatsakė, apsiribojo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių pažodiniu perrašymu.

Taip pat kasatorius teigia, kad nors jam inkriminuota BK 182 straipsnio 1 dalis, tačiau nė viename procesiniame sprendime nenustatyta, kaip reiškėsi apgaulė – būtinasis BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis. Neaišku, kokia pinigų suma pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras iš UAB „A“ buvo pervesta banko pavedimais į A. T. įmonės sąskaitą, esančią AB Ūkio bankas, o kokia pinigų suma buvo neva įforminta kaip fiktyvus atsiskaitymas pagal kasos pajamų orderius, nors tai yra nesunkiai nustatoma pagal įmonės buhalterinius dokumentus. Kokiais neginčijamais bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, išskyrus melagingus A. T. parodymus, kuriais kituose epizoduose teismai nesivadovavo, nustatyta, jog jis susigrąžino iš A. T. visus UAB „A“ jam pervestus pinigus, taip pat neaišku, kaip galima netgi teoriškai susigrąžinti visus A. T. pervestus pinigus, įskaitant ir PVM, jeigu tuose pačiuose skundžiamuose procesiniuose sprendimuose kalbama, kad A. T. jis neva sumokėjęs 8 proc. nuo visose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sumų, iš viso apie 4606,67 Lt.

Atsiliepimu į nuteistojo L. D. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Darius Karčinskas prašo nuteistojo L. D. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad, priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išsamiai išnagrinėjo ir apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Nuteistojo A. T. bei atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens V. R. parodymais nustatyta, kad A. T. už 8 proc. atlygį sutarė su L. D. savo įmonės vardu išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis fiktyviai įforminti įvairių metalo gaminių bei įrankių pardavimą, reklaminių skrajučių platinimą UAB „A“, nors iš tikrųjų jokios prekės bei paslaugos UAB „A“ suteiktos bei parduotos nebuvo. Už fiktyvius sandorius A. T. įmonei pervesti pinigai buvo grąžinti L. D. už paslaugą A. T. paliekant sutartą 8 proc. atlygį nuo fiktyvaus sandorio sumos. Tai, kad sandoriai buvo apsimestiniai, patvirtina specialistų išvados. Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad teismai, spręsdami jo kaltės dėl atskirų nusikalstamų veikų klausimus, buvo nenuoseklūs, skirtingai vertino tuos pačius įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo L. D. kaltė dėl sukčiavimo apgaulės būdu išvengiant turtinės prievolės UAB „A“ naudai buvo grindžiama kitokia įrodymų apimtimi nei jo kaltė dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 182 straipsnio 1 dalyje (L. D. padėjimas sukčiauti UAB „E“, UAB „O“ bei UAB „G“ naudai) bei BK 220 straipsnio 1 dalyje. Teismai, spręsdami jo kaltės dėl šių nusikalstamų veikų klausimą, nustatė, kad L. D. kaltė buvo grindžiama iš esmės tik kaltinamųjų A. T. ir V. R. parodymais, kurie, teismo nuomone, nebuvo pakankami jį pripažinti kaltu dėl padėjimo sukčiauti; nebūdamas BK 220 straipsnio 1 dalies subjektas, jis taip pat išteisintas pagrįstai. Apgaulės požymis teismų nustatytas tinkamai.

            Kasacinis skundas atmestinas.

 

            Visi BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyti objektyvūs ir subjektyvūs požymiai nagrinėjamoje byloje tinkamai nustatyti remiantis A. T. ir V. R. parodymais, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kitais BPK numatyta tvarka surinktais ir įvertintais įrodymais. Išanalizavus surinktus įrodymus padaryta pagrįsta išvada, kad L. D. pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, nes pagal A. T. surašytas PVM sąskaitas faktūras realiai prekių neįsigijo ir paslaugų negavo, pagal A. T. įmonės išrašytas PVM sąskaitas faktūras UAB „A“ Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose 2003 m. balandžio–2005 m. vasario mėnesių deklaracijose į pirkimo PVM ataskaitą nepagrįstai įskaitė iš viso 8784 Lt, dėl to šia suma buvo nepagrįstai sumažintas mokėtinas į biudžetą PVM. L. D. sąskaitose faktūrose pasirašė už vyr. buhalterį, tad jis pagrįstai pripažintas šio nusikaltimo subjektu. A. T. parodymais dėl UAB „A“ ir nuteistojo L. D. veiklos ir santykių su juo taip pat nėra pagrindo abejoti: pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertino L. D. veiką ir vadovaudamiesi A. T. parodymais, kurie buvo duoti atskirai dėl kiekvienos įmonės, su kuria (t. y. ir joje dirbančiais asmenimis) jo įmonė neva turėjo teisinių finansinių santykių. Specialistės M. Mikučionytės paaiškinimai apie buhalterinės apskaitos tvarkymą UAB „A“ pagal nustatytus reikalavimus niekaip negali paneigti byloje padarytos išvados apie fiktyvius atsiskaitymus išvengiant turtinės prievolės, nes visus rekvizitus atitinkantys buhalteriniai dokumentai gali būti surašyti ir dėl realiai neįsigytų prekių bei nesuteiktų paslaugų.

            Kasatoriaus argumentas dėl skirtingo ir todėl neteisingo tų pačių įrodymų vertinimo tuose pačiuose procesiniuose sprendimuose nepagrįstas. Išvados dėl kiekvienos kaltinamajame akte nurodomos nusikalstamos veikos daromos atskirai. Tais atvejais, kai baudžiamasis procesas vyksta dėl kelių ar keliolikos nusikalstamų veikų padarymo, pasitaiko situacijų, kai tas pats įrodymų šaltinis panaudojamas nustatinėjant daugiau nei vienos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Proceso nutraukimas ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimas dėl vienų veikų nėra kliūtis priimti apkaltinamąjį nuosprendį dėl kitų. Iš to paties įrodymų šaltinio gali būti gaunami tiesos nustatymui dėl vienos (vienų) veikos padarymo labiau reikšmingi, o dėl kitos (kitų) mažiau reikšmingi duomenys. Be to, dėl kiekvienos veikos sprendimas priimamas remiantis tiriant tą veiką surinktų įrodymų visuma. Dėl šios priežasties išteisinamojo nuosprendžio priėmimas dėl veikų, susijusių su įmonių UAB „E“, „O“ bei „G“ veikla, negalėjo turėti jokios tiesioginės įtakos teismo išvadoms vertinant kasatoriaus veiksmus, atliktus UAB „A“ naudai.

            Apgaulė kasatoriaus veikoje taip pat nustatyta tinkamai. Apgaulei pripažintinos sąlygos: objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia, t. y. kaltininko suvokimas, jog jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją. Apgaulė pasireiškė tuo, kad A. T. sudarė galimybę pagal realiai neįvykusias ūkines operacijas (reklaminių skrajučių gaminimą – ryšiai su UAB „L. B.“ ir UAB „S“ bei metalo gaminių ir įrankių įgijimą iš UAB „U“, „R“ ir „S“ – dėl šių įmonių atlikti priešpriešiniai patikrinimai, jokios prekės ar paslaugos A. T. įmonei nebuvo suteiktos, vadinasi, UAB „A“ taip pat) sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM mokesčio dydį dėl realiai neįvykusių ūkinių operacijų; L. D. ja pasinaudojo. Kasatoriaus veika atitinka visus pirmiau minėtus apgaulės kriterijus.

            Taip pat pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo žemesnės instancijos teismų surinktų įrodymų netiria ir nevertina. Šioje byloje nuteistasis L. D. buvo pripažintas kaltu vadovaujantis įrodymų visuma; jie vertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius apeliaciniame skunde keltus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo klausimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

nutaria:

 

            Nuteistojo L. D. kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                Alvydas Pikelis

 

 

                                                                                                                            Vladislovas Ranonis

 

 

                                                                                                                            Gintaras Goda