Civilinė byla Nr. 3K-3-569/2014

Proceso Nr.  2-57-3-00803-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 126.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andžejaus Maciejevskio (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens valstybės įmonės Turto banko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutarčių, kuriomis atmestas trečiojo asmens valstybės įmonės Turto banko skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, priimtų uždarosios akcinės bendrovės „Alveta“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas kreipėsi į teismą su skundu ir prašė:

pripažinti neteisėtu bei panaikinti 2013 m. rugpjūčio 23 d. įvykusio bankrutavusios UAB „Alveta“ kreditorių susirinkimo nutarimą ketvirtuoju darbotvarkės klausimu „Dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo“, kuriuo nustatyta, kad administravimo išlaidos dengiamos pirmiausia iš nuomos pajamų, po to – proporcingai iš visų kitų įmonės bankroto proceso metu gautų lėšų;

nustatyti, kad bankrutavusios UAB „Alveta“ bankroto administravimo išlaidas įkaito turėtojas ir kiti kreditoriai dengia proporcingai lėšoms, gautoms pardavus minėtos bendrovės įkeistą ar neįkeistą turtą, ar gautoms iš kitos bendrovės  veiklos.

Kasatorius ginčija nustatytą administravimo išlaidų dengimo tvarką, motyvuodamas tuo, kad ši tvarka prieštarauja Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnio 6 dalies ir 36 straipsnio 1 dalies nuostatoms, reglamentuojančioms administravimo išlaidų apmokėjimą, pažeidžia kitų kreditorių teises, proporcingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Kasatorius mano, kad visos administravimo išlaidos turi būti dengiamos proporcingai, o ne dalis padengiama iš nuomos gautomis pajamomis, o likusi dalis – proporcingai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi VĮ Turto banko skundo netenkino.

Teismas nurodė, kad, remiantis Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsniu, administratorius turi teisę padengti administravimo išlaidas nežiūrint į tai, ar pajamos gaunamos iš įkeisto, ar neįkeisto turto. Kreditorių susirinkimo nutarime yra nuostata, kad administravimo išlaidos bus sumokamos proporcingai kreditorinių reikalavimų dydžiui. Tai reiškia, kad iš įkeisto ar kito atsakovo turto išieškojus daugiau lėšų, nei jų panaudota atsakovui administruoti, tokios atsakovo pajamos bus skirstomos proporcingai kreditorių reikalavimų dydžiui administravimo išlaidoms padengti, tai yra jos gali būti sumokamos įkaito turėtojui jo didesnei sumokėtų administravimo išlaidų daliai atlyginti, nes kreditorių lygiateisiškumo principas turi būti įgyvendinamas realiai. Teismas nurodė, kad nesutinka su trečiojo asmens pozicija, jog dėl kreditoriams taikytino proporcingumo principo administratorius iki turto pardavimo neturi teisės iš įkeisto turto nuomos gautų lėšų padengti administravimo išlaidų, nes šios lėšos yra didesnės už lėšas, gautas iš neįkeisto turto nuomos. Teismas padarė išvadą, kad šioje byloje nustatant administravimo išlaidų išieškojimo eiliškumą buvo patvirtinta administratoriaus teisė padengti administratoriaus išlaidas iš bet kurių įmonės gautų pajamų, o proporcingo administravimo išlaidų atlyginimo klausimas bus sprendžiamas tik tuo atveju, kai įmonės gauto turto vertė viršys administravimo išlaidų sąmatą. Teismas sprendė, kad ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas yra teisėtas.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. kovo 6 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad VĮ Turto banko teiginys, jog skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas sudaro sąlygas įkaito turėtojui neprisidėti prie administravimo išlaidų dengimo, yra nepagrįstas, nes susirinkime iš esmės ir buvo nutarta administravimo išlaidas dengti proporcingai, tik nustatyta, kad pirmiausia jos dengiamos iš nuomos pajamų (gautų iš įkeisto ir neįkeisto turto nuomos), o vėliau – proporcingai iš kitų pajamų. Tai, kad kreditorių susirinkimas ginčijamu nutarimu nutarė pirmiausia administravimo išlaidas padengti iš nuomos pajamų, nereiškia, jog įkaito turėtojas yra atleidžiamas nuo pareigos dalyvauti atlyginant administravimo išlaidas, nes tai yra įgyvendinama ginčijamo nutarimo dalimi, kuria nuomos pajamomis nepadengtą administravimo išlaidų dalį nutarta padengti proporcingai iš kitų gautų lėšų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartis bei tenkinti skundą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kasatorius mano, kad visas administravimo išlaidas reikia dengti proporcingai, o ne dalį padengti iš nuomos gautomis pajamomis, o likusią dalį – proporcingai, todėl negali būti nustatomas toks eiliškumas, koks nustatytas skundžiamu nutarimu, kurio priėmimą lėmė kreditoriaus – įkaito turėtojo balsavimas kreditorių susirinkime. CK 1.137 straipsnio nuostatos įpareigoja asmenis, įgyvendinančius savo teises bei vykdančius pareigas, laikytis įstatymų, elgtis sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų, nepiktnaudžiauti savo teise. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalį įkaito turėtojas dengia administravimo išlaidas proporcingai lėšoms, gautoms pardavus įkeistą ir neįkeistą turtą. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Nurodytos teisės normos prasmė yra ta, kad, realizavus bet kokį bankrutuojančios įmonės turtą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu bankrutuojančios įmonės turto dalis yra įkeista, o kita neįkeista ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Proporcingumo principas apmokant administravimo išlaidas užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą.

Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

Atsakovas bankrutavusi UAB „Alveta“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir nurodo šiuos argumentus:

Kreditorių susirinkimo nutarimas atitinka ĮBĮ 23 straipsnio 5 punkto nuostatas dėl kreditorių kompetencijos tvirtinti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką. Iš ūkinės komercinės veiklos, įskaitant turto nuomą, gautos lėšos yra įmonės bankroto proceso metu papildomai sukurtas įmonės turtas. Kadangi administravimo išlaidos yra apmokamos pirmiausia (ĮBĮ 36 straipsnio l dalis), visi įmonės kreditoriai turi teisę į tai, kad iš įmonės lėšų, gautų bankroto proceso metu vykdant veiklą, būtų dengiama ir jiems tenkanti administravimo išlaidų dalis. Ši nuostata įtvirtinta ĮBĮ 36 straipsnio l dalyje, kurioje nurodyta, kad administravimo išlaidos yra mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įmonės bankroto administravimo išlaidų padengimo

Pagal ĮBĮ (visoje nutartyje remiamasi įstatymo redakcija, galiojusia ginčo nutarimo priėmimo metu – 2013 m. rugpjūčio 23 d.) 23 straipsnio 5 punktą ir 36 straipsnio 2 dalį administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia, šių išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia nuostata nereiškia, jog kreditorių susirinkimui suteikta teisė nustatyti bet kokią administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką savo nuožiūra. Kreditorių susirinkimo funkcijų įgyvendinimas reglamentuojamas įstatymo normose, kurių aiškinimo ir taikymo praktiką formuoja teismai.

ĮBĮ 36 straipsnio l dalyje nustatyta, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos. Jos dengiamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje teisės normoje tiesiogiai nurodyta, jog bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turtu, naudotinu administravimo išlaidoms padengti, laikomas tiek turtas, priklausęs bankroto bylos iškėlimo įmonei metu, tiek įgytas po jos iškėlimo, įskaitant pajamas už turto nuomą (CK 4.53 straipsnio 2 dalis). ĮBĮ 36 straipsnio l dalyje ir kitose įstatymo normose nenustatytas įmonės lėšų panaudojimo nurodytam tikslui eiliškumas pagal lėšų gavimo šaltinį. Dėl to atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą nepagrįstai įmonės lėšas, gautas vykdant veiklą bankroto proceso metu, išskiria kaip tikslinės paskirties – administravimo išlaidoms dengti. Taigi bankroto administravimo išlaidos padengiamos iš bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų. Atskirų rūšių įmonės turtas negali būti laikomas išskirtiniu, iš kurio administravimo išlaidos būtų dengiamos antrąja eile, nes įstatyme tokios eilės neįtvirtintos. Kreditorių susirinkimo sprendimas bankroto administravimo išlaidas dengti pirmąja eile iš lėšų už patalpų nuomą, o antrąja – iš kito turto, gali reikšti neproporcingą atskirų rūšių (nagrinėjamu atveju – įkeisto ir neįkeisto) įmonės turto naudojimą, vienas tausojant, o kitas – eikvojant, taip įmonės kreditoriams sudarant skirtingas galimybes gauti savo reikalavimo patenkinimą, o kartu – pažeidžiant kreditorių lygiateisiškumo principą. Jis yra vienas iš esminių bankroto teisės principų, kylantis iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo. Įkeitimu ar hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai tenkinami be eilės iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, todėl šių kreditorių padėtis nėra lygiavertė su kreditoriais, kurių reikalavimai neužtikrinti įkeitimu ar hipoteka. Kadangi tokia padėtis susidaro dėl įstatyme nustatytų pagrindų, ji nereiškia kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimo. Toks pažeidimas konstatuotinas tuo atveju, jei daliai kreditorių geresnės sąlygos patenkinti savo reikalavimus sudaromos ne įstatyme nustatytu pagrindu.

Skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustačius, kad administravimo išlaidos dengiamos pirmiausia iš nuomos pajamų, po to – proporcingai iš visų kitų įmonės bankroto proceso metu gautų lėšų, ne įstatymo pagrindu įtvirtinta, kad bankroto administravimo išlaidos bus dengiamos pirmąja eile iš lėšų už patalpų nuomą, o antrąja – proporcingai iš visų kitų įmonės bankroto proceso metu gautų lėšų. Lėšos už patalpų nuomą priskiriamos prie neįkeisto įmonės turto, iš kurio įstatyme nustatytu eiliškumu gali būti tenkinami visų kreditorių (tiek užtikrinusių savo reikalavimo teises įkeistu turtu, tiek neturinčių tokio užtikrinimo) reikalavimai. Šias lėšas prioritetiškai naudojant bankroto administravimo išlaidoms padengti, atitinkamai mažėja visų kreditorių galimybės gauti savo reikalavimo patenkinimą iš bankrutavusio skolininko. Bankroto administravimo išlaidoms padengti naudojant įmonės lėšas, gautas iš jos veiklos bankroto proceso metu, šiam tikslui nėra naudojamos kitos lėšos, įskaitant gautas už įkeistą turtą. Minėta, kad teisę patenkinti reikalavimą iš šių lėšų įkaito turėtojai įgyvendina be eilės, todėl jie yra suinteresuoti, kad būtent lėšos, gautos už įkeistą turtą, būtų kuo mažiau eikvojamos bankroto administravimo išlaidoms. Tačiau taip padidinant galimybes gauti reikalavimo patenkinimą įkaito turėtojams, jos atitinkamai sumažinamos kitiems kreditoriams. Išskirtinių galimybių sudarymas įkaito turėtojams kitų kreditorių sąskaita be įstatymo nustatyto pagrindo pažeidžia kreditorių lygiateisiškumo principą, todėl yra neteisėtas.

Išdėstytas teisės normų aiškinimas atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje D. Šveikauskienės įmonės bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-250/2012, pažymėjo, kad ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės normos, jog bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, kad, realizavus kiekvieną bankrutuojančios įmonės turto objektą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu dalis bankrutuojančios įmonės turto yra įkeista, o kita neįkeista ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Proporcingumo principas apmokant administravimo išlaidas užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą.

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad bankrutavusios UAB „Alveta“ kreditorių 2013 m. rugpjūčio 23 d. susirinkimo nutarime ketvirtuoju darbotvarkės klausimu „Dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo“ nustačius, jog administravimo išlaidos dengiamos pirmiausia iš nuomos pajamų, po to – proporcingai iš visų kitų įmonės bankroto proceso metu gautų lėšų, pažeistos šį klausimą reglamentuojančios ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatos ir kreditorių lygiateisiškumo principas. Dėl šių priežasčių nurodyta ginčo nutarimo dalis pripažįstama neteisėta, todėl panaikintina ir nustatytina ĮBĮ nuostatas atitinkanti bankroto administravimo išlaidų padengimo tvarka: jos dengiamos proporcingai iš visų rūšių lėšų, įskaitant lėšas, gautas pardavus bendrovės įkeistą ir neįkeistą turtą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Kasaciniame teisme patirta 200,27 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartis.

Priimti naują sprendimą – VĮ Turto banko skundą tenkinti. Panaikinti šią bankrutavusios UAB „Alveta“ kreditorių susirinkimo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo ketvirtojo darbotvarkės klausimo „Dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo“ dalį: „Nustatyti, kad administravimo išlaidos dengiamos pagal šį eiliškumą: pirmiausia – iš nuomos pajamų, po to – proporcingai iš visų kitų įmonės bankroto proceso metu gautų lėšų“. Nustatyti, kad bankrutavusios UAB „Alveta“ bankroto administravimo išlaidos dengiamos proporcingai iš bankrutavusios UAB ,,Alveta“ visų rūšių lėšų.

Priteisti valstybei iš bankrutavusios UAB „Alveta“ (j. a. k. 164302496) 200,27 Lt (du šimtus litų 27 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Andžej Maciejevski

                                                                      Sigita Rudėnaitė

Janina Stripeikienė