Civilinė byla Nr. 3K-3-337/2009
Procesinio sprendimo kategorija 11.9.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. liepos 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilpostus“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ieškinio esmė
Ieškovė prašė pripažinti neteisėtu jos atleidimą iš darbo UAB ,,Vilpostus“; darbo sutartį laikyti nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką – 2600 Lt, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. gruodžio 18 d. iki 2008 m. balandžio 10 d. – 4851,66 Lt, vidutinį darbo užmokestį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas; jeigu būtų konstatuota, kad ieškovė praleido terminą kreiptis į teismą su ieškiniu, prašė jį atnaujinti.
Ieškovė nurodė, kad pas atsakovą dirbo kurjere. 2007 m. gruodžio 13 d. ji parašė prašymą atleisti ją iš darbo nuo 2007 m. gruodžio 18 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalį dėl ligos paūmėjimo. 2007 m. gruodžio 14 d. ieškovė susirgo, jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas; apie tai, kad ji yra nedarbinga, ieškovė pranešė bendrovės personalo tarnybai ir tiesioginei viršininkei. Kai į kortelę buvo pervesti pinigai, ieškovė pamatė, kad su ja nėra visiškai atsiskaityta, o atsiųstoje darbo sutarties kopijoje nebuvo nurodyta, pagal kokį DK 127 straipsnio dalį yra atleista. 2008 m. vasario 12 d. pasibaigus nedarbingumui, ieškovė kreipėsi į advokatą tikslu išsiaiškinti atleidimo iš darbo aplinkybes. Iš gauto įsakymo dėl atleidimo iš darbo suprato, kad yra atleista iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Ieškovė teigė, kad termino kreiptis į teismą nepraleido, nes iki 2008 m. gruodžio 12 d. buvo nedarbinga, o įsakymą dėl atleidimo iš darbo iš atsakovo gavo tik 2008 m. kovo 14 d., tačiau jame nebuvo nurodyta, pagal kokią DK 127 straipsnio dalį ji atleista. Tik 2008 m. balandžio 7 d. rašte atsakovas nurodė DK 127 straipsnio 2 dalį.
II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė
Plungės rajono apylinkės teismas 2008 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino L. B. atleidimą iš darbo UAB ,,Vilpostus“ 2007 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 581 neteisėtu; L. B. darbo sutartį nusprendė laikyti nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė iš UAB ,,Vilpostus“ ieškovei 100 Lt neturtinei žalai atlyginti, 2604,06 Lt išeitinės išmokos, 8617,30 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. gruodžio 19 d. iki 2008 m. liepos 10 d., po 62,90 Lt darbo dienos užmokesčio iki teismo sprendimo įsigaliojimo; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš UAB ,,Vilpostus“ 454 Lt žyminio mokesčio valstybei ir 600 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei.
Teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas; nurodė, kad darbdavys, nusprendęs jog ieškovės reikalavimas nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu nėra pagrįstas būtinais medicininiais dokumentais, turėjo apie tai informuoti ieškovę. Atsakovui buvo žinoma, kad ieškovė nuo 2007 m. gruodžio 14 d. yra nedarbinga, tačiau ieškovę atleido jos nedarbingumo metu ir neturėdamas rašytinio prašymo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Darbdavys, atleisdamas ieškovę iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, piktnaudžiavo savo teise. Teismas pripažino, kad ieškovė dėl atleidimo iš darbo patyrė nepatogumų ir išgyvenimų, ir priteisė iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 5 d. sprendimu Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 10 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė; priteisė atsakovui iš ieškovės 1000 Lt advokato pagalbos išlaidų.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį, kad nepagrįstai pripažino, jog ieškovė apie atleidimą iš darbo sužinojo tik 2008 m. kovo 14 d. gavusi įsakymo apie atleidimo iš darbo kopiją. Teisėjų kolegija konstatavo, kad įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog ieškovė apie atleidimą iš darbo sužinojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu. Ieškovė į teismą kreipėsi 2008 m. balandžio 10 d., taigi ji be svarbių priežasčių praleido ieškinio senaties terminą.
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovė žinojo, jog, prašant nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, reikia pateikti medicininę pažymą, kuri patvirtintų jos ligą ar invalidumą. Ieškovės reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nesant svarbių priežasčių, buvo nepagrįstas, todėl darbdavys, neturėdamas pagrindo ją atleisti iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, pagrįstai priėmė įsakymą ir atleido iš darbo remdamasis DK 127 straipsnio 1 dalimi.
Teisėjų kolegija išaiškino, kad įstatyme darbdaviui nustatytas draudimas atleisti darbuotoją iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu taikytinas tik darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva atveju, taigi įstatyme nedraudžiama atleisti darbuotoją iš darbo pačiam prašant laikinojo nedarbingumo laikotarpiu. Nagrinėjamu atveju darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta jos prašymu, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė DK 131 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog darbdavys, atleisdamas ją iš darbo, elgėsi neteisėtai ir kad dėl jo neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė neturtinės žalos.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašė panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 5 d. sprendimą ir palikti galioti Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 10 d. sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Klaipėdos apygardos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio nuostatas, taikė ieškinio senatį, nesant apeliaciniame skunde prašymo ją taikyti. Teismas peržengė apeliaciniame skunde nustatytas ribas. Be to, ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, nes atsakovas tik 2008 m. kovo 14 d. pranešė apie darbo sutarties nutraukimą, atsiųsdamas įsakymą apie atleidimą iš darbo ir pažymą apie darbovietę. Juose nebuvo nurodyta DK 127 straipsnio dalies, pagal kurią ieškovė buvo atleista. Ieškovės iniciatyva tik 2008 m. balandžio 10 d. iš atsakovo buvo gautas pranešimas, kad ieškovė yra atleista iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Taigi atsakovas nesiėmė priemonių informuoti ieškovę apie jos atleidimą iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, neteisėtai delsė pateikti ieškovei reikalaujamus dokumentus. Ieškovė padėtis ilgą laiką buvo dviprasmiška, buvo nutrauktas jos socialinis draudimas, o neturėdama atleidimą iš darbo pagrindžiančių dokumentų, negalėjo užsiregistruoti darbo biržoje, atnaujinti savo socialinį draudimą ir tęsti jai būtiną gydymą. Be to, nurodytu laikotarpiu ieškovei buvo paskirtas reabilitacinis gydymas, dėl to ieškovė negalėjo anksčiau apginti savo teisės dėl netinkamo atleidimo iš darbo. Teismas nesigilino į termino praleidimo priežastis ir jų nevertino.
2. Atsakovas turėjo ieškovės prašymą atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, jam buvo žinoma, kad iki atleidimo iš darbo dienos ieškovė turi nedarbingumo pažymėjimą. Atsakovas savavališkai pakeitė ieškovės valią, vengdamas sumokėti dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išmoką. Atsakovas, jeigu jam kilo abejonių dėl teisinio pagrindo atleisti ieškovę pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, turėjo tiesiog netenkinti darbuotojos prašymo ir ją tinkamai informuoti apie prašymo netenkinimo priežastis. Atsakovas galėjo tartis su ieškove dėl atleidimo iš darbo sąlygų DK 125 straipsnio nustatyta tvarka.
3. Teismas nesilaikė CPK 186 straipsnio 4 dalyje nurodyto reikalavimo patikrinti ir įvertinti šalių ir trečiųjų asmenų duotus paaiškinimus apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Teismas, nevertindamas atsakovo darbuotojų melagingų parodymų, pažeidė procesinės teisės normas.
4. Atsakovas šiurkščiai pažeidė DK 131 straipsnio 1 dalyje nustatytą darbuotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisę būti tinkamai informuotam apie ketinimą ar siūlymą atleisti iš darbo kitu, nei prašyme nurodytu, pagrindu.
5. Sistemiškai analizuojant DK normas, matyti, kad viena darbo sutarties šalis, gavusi raštu išreikštą kitos darbo sutarties šalies pareiškimą, turi jai atsakyti. Pagal susiformavusią teismų praktiką į pateiktą prašymą raštu turi būti pateikiamas raštiškas atsakymas. DK 125 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kad dėl vienos darbo sutarties šalies raštiško pasiūlymo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu kita šalis per septynias dienas turi pareikšti apie savo sutikimą. Atsakovas, ėmęsis iniciatyvos atleisti ieškovę iš darbo, privalėjo laikytis DK 129, 130 straipsniuose nustatytų imperatyviųjų reikalavimų.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas teigė, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai išsprendė ginčą. Atsakovo teigimu, kasatorės argumentai dėl ieškinio senaties nepagrįsti. Ieškinio senaties termino praleidimo klausimą iškėlė pati ieškovė ieškinyje. Atsakovo atsiliepime į ieškinį yra pareikštas prašymas taikyti ieškinio senatį, kaip tai nustatyta CK 1.126 straipsnyje. Kasatorė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš esmės pripažino faktą, kad yra praleidusi ieškinio senaties terminą, kėlė jo atnaujinimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė be svarbių priežasčių praleido ieškinio senaties terminą. Teismas tinkamai aiškino DK 127 straipsnio nuostatas, teisingai nustatė, kad ieškovė aiškiai išreiškė valią dėl darbo sutarties nutraukimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio senaties termino
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad ieškovė be svarbių priežasčių praleido ieškinio senaties terminą, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas.
DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas ieškiniui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pateikti – vienas mėnuo, skaičiuojamas nuo dokumento apie atleidimą iš darbo gavimo dienos.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta 2007 m. gruodžio 18 d., darbdavys su ieškove visiškai atsiskaitė 2007 m. gruodžio 19 d., 2008 m. sausio 18 d. išsiuntė ieškovei darbo sutarties egzempliorių. Ieškovė patvirtino, kad jos nedarbingumo laikotarpiu ji gavo iš darbdavio darbo sutartį su įrašu, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 127 straipsnį. Ieškovės nedarbingumo laikotarpis baigėsi 2008 m. vasario 12 d., į teismą su ieškiniu ji kreipėsi 2008 m. balandžio 10 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog ieškovė apie atleidimą iš darbo sužinojo tik 2008 m. kovo 14 d. gavusi įsakymo apie atleidimo iš darbo kopiją.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, kurie sprendžiami pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. valstybės įmonė Valkininkų miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-630/2003; 2004 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, V. Š., R. Š., T. S. ir kt. v. G. P. R., J. B., R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-44/2004; 2005 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Z. v. G. M., L. M., VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K–7–372/2005; 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. viešoji įstaiga Respublikinė Kauno psichiatrinė ligoninė, viešoji įstaiga Kauno medicinos universiteto klinikos, Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-200/2006; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. A. v. Z. V., AB „Lietuvos draudimas“, notarė G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-154/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas, bylos Nr. 3K-7-38/2008; ir kt.). Apeliacinės instancijų teismas vertino aplinkybes, turinčias reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui. Minėta, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, tikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas DK 297 straipsnio 1 dalies normą ir įstatymų normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, taikė tinkamai.
Dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo
Byloje keliamas ieškovės atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį teisėtumo ieškovės laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, esant ieškovės pradiniam prašymui atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, klausimas.
DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos, jei reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar neįgalumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą. DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. DK 131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama įspėti atleisti iš darbo darbuotoją laikinojo nedarbingumo laikotarpiu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė aiškiai nedviprasmiškai išreiškė valią nutraukti darbo sutartį – laisva valia parašė darbdaviui pareiškimą nutraukti darbo sutartį, jame nurodė konkrečią atleidimo iš darbo datą, vėliau pateikė kitą prašymą nurodydama, kad atsiskaitymas nutraukus darbo sutartį būtų pervestas į sąskaitą. Atsakovas, gavęs ieškovės pareiškimą ir nustatęs, jog nėra įrodymų, kurie patvirtintų apie ligos ar invalidumo buvimą, susisiekė su ieškove ir informavo ją, kad ieškovė pateiktų medicininę pažymą, patvirtinančią atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį pagrindą – ligos ar invalidumo buvimą, ir paaiškino, kad jei tokia pažyma nebus pateikta, ieškovė bus atleista iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Ieškovė patvirtino, kad su atsakovu bendravo ir jam nurodė, jog medicininės pažymos neturės, todėl sutiko, kad būtų atleista pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, bet tik pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas, neturėdamas jokio pagrindo atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, o turėdamas ieškovės aiškiai išreikštą valią nutraukti darbo sutartį nuo konkrečios prašyme nurodytos datos, pagrįstai priėmė įsakymą ir atleido ieškovę iš darbo remdamasis DK 127 straipsnio 1 dalimi. Teisėjų kolegija išaiškino, kad įstatyme darbdaviui nustatytas draudimas atleisti darbuotoją iš darbdavio laikinojo nedarbingumo laikotarpiu taikytinas tik darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva atveju, kad įstatymo nedraudžiama darbuotoją atleisti iš darbo pačiam prašant laikinojo nedarbingumo laikotarpiu.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką. Teisėjų kolegija nurodo, kad darbuotojas, įgyvendindamas savo teisę nutraukti darbo sutartį dėl ligos ar invalidumo (DK 127 straipsnio 2 dalis), turi darbdaviui pateikti ne tik prašymą nutraukti sutartį, bet ir ligą ar invalidumą, trukdantį tinkamai atlikti darbą, pagrindžiančius įrodymus. Toks šios teisės normos išaiškinimas pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. S. v. VšĮ ,,Tulpės“ sanatorija, bylos Nr. 3K-3-489/2006. Byloje nustatyta, kad ieškovė sutiko, jog būtų atleista iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, bet tik pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 131 straipsnio 1 dalyje darbdaviui nustatytas draudimas atleisti darbuotoją iš darbdavio laikinojo nedarbingumo laikotarpiu taikytinas tik darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva atveju. Tokį šios teisės normos išaiškinimą yra pateikusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. S. v. SR UAB ,,Alsa“, bylos Nr. 3K-3-442/2008. Šiuo atveju kasatorė iš darbo atleista pagal jos paduotą prašymą. Ta aplinkybė, kad kasatorė savo prašymo darbdaviui nepagrindė ligos ar invalidumo buvimu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, negali būti vertinama, kad buvo priežastis nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Prie atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą yra pridėtas 2009 m. birželio 25 d. pinigų priėmimo kvitas, iš kurio matyti, kad atsakovas UAB ,,Vilpostus“ sumokėjo advokatei 800 Lt už atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą surašymą. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Šių Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktuose nustatyta, kad rekomenduojamas už atsiliepimą į kasacinį skundą maksimalus priteistinas dydis yra minimali mėnesinė alga, taikant koeficientą 2. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byla nesudėtinga, kad ginčo esmė advokatei buvo žinoma, nes ji buvo atsakovo atstovė bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, kad advokatės darbo ir laiko sąnaudos, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, buvo nedidelės, priteisia atsakovui iš ieškovės 300 Lt išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš L. B. (duomenys neskelbtini) 300 (tris šimtus) Lt UAB ,,Vilpostus“, kodas 12645821, buveinė Vilnius, Kalvarijų g. 143a.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Dangutė Ambrasienė
Egidijus Laužikas