Administracinė byla Nr. eA-2392-552/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07809-2023-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. lapkričio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo
2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas), dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinęs prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 23S112395 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 23S112551
(toliau – ir Sprendimas Nr. 2), kuriuo pareiškėjui atsisakyta leisti pakeisti darbdavį; 3) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 23S112823
(toliau – ir Sprendimas Nr. 3, toliau kartu – ir Sprendimai)), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos.
2. Pareiškėjas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamentas 2021 m. rugsėjo 29 d. išdavė jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“
(toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu, galiojusį iki 2023 m. spalio 10 d. Pareiškėjas iki šio leidimo panaikinimo dirbo Lietuvos Respublikos įmonėje, vėliau pateikė atsakovui prašymą leisti pakeisti darbdavį, užpildydamas Migracijos departamento pateiktą klausimyną, kuriame, be kita ko, pateikė informaciją apie savo darbą 2007–2019 m. laikotarpiu.
2.2. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimais, teigė, kad jie neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas Nr. 3 laikytinas išvestiniu iš Sprendimo Nr. 1, o Sprendimas Nr. 2 laikytinas savarankišku sprendimu.
2.3. Sprendimą Nr. 1 atsakovas priėmė atsižvelgdamas iš esmės vien tik į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. birželio 27 d. išvadą
Nr. 18-6976 (toliau – ir Išvada). Pareiškėjas Išvados nematė, o Sprendime Nr. 1 aprašant šios Išvados turinį, nurodyta, kad jis 2007–2019 m. dirbo (duomenys neskelbtini) sargybos viršininku. Tačiau Sprendime Nr. 1 neteisingai nurodytos jo pareigos. Nurodytu laikotarpiu jis dirbo (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), ir ne sargybos viršininku, o pamainos viršininku. Dirbdamas pamainos viršininku pareiškėjas vadovaudavo budinčiai pagal grafiką (duomenys neskelbtini) pamainai. Visą 2007–2019 m. laikotarpį jo funkcijos buvo (duomenys neskelbtini). Išvada kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, yra formali. Taip pat pareiškėjas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje paprašė ir išvyko iš kilmės šalies būtent po (duomenys neskelbtini) nedemokratiškai vykusių rinkimų, nes nėra lojalus nedemokratiškai išrinkto prezidento režimui ir vykdomai vidaus bei užsienio politikai.
2.4. Sprendime Nr. 1 nenurodyta, kokį vertinimą pareiškėjo atžvilgiu pateikė VSD. Argumentai, kad pareiškėjas dirba Lietuvoje ir jo šeiminiai ryšiai su Lietuva neatsveria grėsmės valstybės saugumui, o leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra proporcinga priemonė, yra formalūs ir deklaratyvūs. Sprendimai pareiškėjui sukelia itin skaudžias pasekmes, t. y. pažeidžiami šeiminiai ryšiai su Lietuva. Taip pat jis nebegali vykdyti sutartinių įsipareigojimų darbdaviui. Pareiškėjo šeima, kuri integruojasi Lietuvoje, praranda pragyvenimo šaltinį.
2.5. Pareiškėjas aktyviai dalyvavo mitinguose ir piketuose prie Baltarusijos ambasados, taip pat visuomeninės organizacijos savanoriškoje veikloje. VSD ir atsakovas nesuteikė galimybės nurodyti šios informacijos.
2.6. Sprendimai yra nemotyvuoti, neaišku, kokių būtent darbdavio keitimo sąlygų pareiškėjas neatitiko. Sprendime Nr. 2 nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 104.2 papunkčiu. Tačiau ši teisės norma numato vieną iš sprendimų, kuriuos gali priimti Migracijos departamentas, išnagrinėjęs užsieniečio prašymą leisti pakeisti darbdavį, rūšių (neleisti pakeisti darbdavį arba darbo funkciją). Sprendimą Nr. 2 Migracijos departamentas galėjo priimti tik jei būtų nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų darbdavio pakeitimo sąlygų. Sprendime Nr. 2 net nėra duomenų, kad pareiškėjo atitiktis darbdavio pakeitimo sąlygoms buvo tikrinama.
2.7. Sprendimas Nr. 3 yra VSD prašymo patenkinimas Migracijos departamentui nesigilinant į pareiškėjo individualų atvejį, neatlikus aktualių aplinkybių̨ visumos vertinimo, nepriėjus prie savarankiškų̨, nustatytomis aplinkybėmis pagristų ir motyvuotų išvadų̨. Todėl draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra ne tik neproporcinga, bet ir nepagrįstai ir neteisėtai pritaikyta priemonė.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. VSD Išvadoje nurodė, kad pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę̨ Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą̨ gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų̨ užduočių̨ vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Įvertinus pareiškėjo nepertraukiamo darbo (duomenys neskelbtini) trukmę, aplinkybę, kad iš̌ darbo jis išėjo neseniai, tarptautinį kontekstą̨, pareiškėjo grėsmę̇ valstybes saugumui įvertinta tinkamai.
3.2. Sprendimai buvo priimti remiantis VSD pateikta Išvada, Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą̨ atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl, priimdamas Sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.
3.3. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Baltarusijos propagandistų veiklos prieš̌ Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių̨ valstybių̨ vykdomai agresyviai politikai.
3.4. Išvada pagrįsta asmeniškai su pareiškėjo susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš̌ Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas. Pareiškėjo teiginiai, kad jis nėra lojalus nedemokratiškai išrinkto prezidento režimui, yra deklaratyvūs, pareiškėjas nepateikė̇ įrodymų, kurie leistų spręsti apie jo pažiūras.
3.5. Grėsmė valstybės saugumui sudaro savarankišką leidimo panaikinimo pagrindą̨ ir aplinkybė, kad pareiškėjas atitinka darbdavio keitimo sąlygas, šio pagrindo neeliminuoja. Taip pat konkretus pareigų pavadinimas šiuo atveju nesudaro esminės reikšmės, kadangi grėsmę̇ valstybės saugumui grindžiama ilgalaikiu darbu Baltarusijos institucijoje.
3.6. Pareiškėjo šeiminiai ryšiai, kurie buvo įvertinti priimant Sprendimus, negali būti pagrindu ignoruoti užsieniečio grėsmę̨ valstybės saugumui. Kriterijų̨, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį̨ iš̌ Užsieniečių̨, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), nustato, kad, kai užsienietis kelia grėsmę̨ valstybės saugumui, gali būti nustatytas net 10 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Pareiškėjui nustatytas tik 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, todėl Migracijos departamentas įvertino individualias aplinkybes.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindais argumentais:
4.1. Sprendimai priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
4.2. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies nuostata, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvą, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, yra imperatyvi. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuva neturi pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinės vizos, leisti laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai. Pareiškėjo asmeniniai interesai bei kitos skunde išdėstytos aplinkybės nenusveria Lietuvos valstybės saugumo.
5. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus bei pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime nenurodė jokių konkrečių motyvų ir nepateikė įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo patikslinto skundo argumentus. Pareiškėjas nekvestionuoja atsakovo ir VSD kompetencijos vykdyti užsieniečių galimos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, tačiau tai savaime nereiškia, kad kompetenciją veikti tam tikroje srityje turinčios institucijos atitinkamas veiksmas ar sprendimas yra pagrįstas. Atsakovas neturėtų Išvados automatiškai perkelti į savo sprendimą, jis turi atlikti savo individualų vertinimą. Be to, tai, kad pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos piliečiu savaime nereiškia, kad jis kelią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjas klausimyne nurodė, kad buvo žemiausios grandies vadovu.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai aktualias aplinkybes:
7.1. Pareiškėjas, Baltarusijos Respublikos pilietis, nuo 2021 m. turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, 2023 m. sausio 20 d. Migracijos departamentui pateikė̇ prašymą̨ leisti pakeisti darbdavį̨ ar darbo funkciją pas tą patį darbdavį̨.
7.2. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Aprašo 10.31 ir 80.2 papunkčiais, paprašė pareiškėjo raštu atsakyti į klausimyno klausimus. Pareiškėjas nurodė, kad 2007–2019 m. dirbo (duomenys neskelbtini) pamainos viršininku, todėl Migracijos departamentas paprašė VSD pateikti išvadą.
7.3. VSD Išvadoje nurodė, kad pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę̨ Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių̨ asmenų̨ patikimumą̨ ir lojalumą̨ valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalus, vykdomos agresyvios užsienio ir represines vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
7.4. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje bei patikrinus informaciją Migracijos departamento naudojamose informacinėse sistemose, nustatyta, kad pareiškėjui 2017 m. buvo išduota Šengeno viza ir 2020 m. išduotos nacionalinės vizos, galiojusios iki 2021 m. spalio 10 d. Pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2021 m. spalio 11 d. iki 2023 m. spalio 10 d. Pareiškėjas nuo 2020 m. vasario 18 d. dirbo Lietuvoje. Pareiškėjas turi šeiminių ryšių̨ su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – Lietuvoje gyvena pareiškėjo dukterys ir jų motina.
7.5. Sprendimu Nr. 1 Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2023 m. spalio 10 d., tuo pagrindu, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p. pagrindu); Sprendimu Nr. 2 atsakovas nusprendė pareiškėjui neleisti pakeisti darbdavio, nes pareiškėjas neatitinka darbdavio keliamų sąlygų (Aprašo 104.2 pap.). Minėtas Sprendimas grindžiamas tuo, kad yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai; Sprendimu Nr. 3 Migracijos departamentas pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 5 metus, tuo pagrindu, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 133 str. 5 d.). Skundžiami Sprendimai priimti remiantis Išvada.
8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo nuostatas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, pažymėjo, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.
9. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimus gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, nes jie nesuteiktų teisės atsakovui nesivadovauti VSD išvada. Pareiškėjo teisė būti išklausytam realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę,
t. y. bylą nagrinėjant teisme, kai tiek pareiškėjas, tiek jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus tiek dėl VSD nustatytos grėsmės (ne)buvimo, tiek dėl kitų aspektų.
10. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad atsakovas Sprendimus priėmė vadovaudamasis tik Išvadoje pateikta informacija, pats neatlikęs jokio individualaus vertinimo. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, teismas pritarė VSD Išvadai dėl perspektyvinio pareiškėjo grėsmės vertinimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas, kuriame nurodyta, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi, kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
11. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepaneigė Išvados, jog jis, dirbdamas (duomenys neskelbtini), tiesiogiai prisidėjo prie jos veiklos. Teismas sutiko su argumentais, kad pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų̨ užduočių̨ vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo dalyvavimo mitinguose ar kitos opozicinės veiklos nenusveria aplinkybės, kad jis turi leidimą gyventi Lietuvoje 3 metus. Šis laiko tarpas, teismo vertinimu, yra nedidelis, palyginus su nepertraukiamo darbo (duomenys neskelbtini) trukme (12 metų). Be to, pareiškėjas konkrečiai nepateikė savo pozicijos dėl Rusijos vykdomos agresijos prieš Ukrainą ir (ar) Baltarusijos valdžios vykdomos agresyvios užsienio politikos, o tik deklaratyviai nurodė, kad atsakovas priėmė Sprendimus nesigilinant į jo individualų atvejį. Taigi, pareiškėjas nepateikė papildomų įrodymų, kurie nuginčytų faktą, kad jis yra lojalus Baltarusijos valdžios vykdomai agresyviai politikai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad Baltarusijos Respublikos valdžiai nebuvo kilę abejonių dėl pareiškėjo lojalumo. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo ryšys su (duomenys neskelbtini) yra ilgalaikis, tebesitęsiantis, be to, kaip patvirtino ir pats pareiškėjas, jis (duomenys neskelbtini) baigė (duomenys neskelbtini), kur įgijo aukštąjį išsilavinimą ir (duomenys neskelbtini) kvalifikaciją ir dirbo (duomenys neskelbtini) pamainos viršininku. Tai, teismo įsitikinimu, lemia didesnę grėsmės tikimybę, kuri neišnyksta net ir nutraukus darbinius santykius.
12. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką.
13. Teismo vertinimu, priešingai, nei nurodė pareiškėjas, Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, kadangi Sprendimuose nurodytos ginčui aktualios faktinės aplinkybės. Teismas atkreipė dėmesį, kad panaikinus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bendravimas su jo vaikų motina ir dukromis nėra ribojamas, nes jos, manytina, yra Baltarusijos pilietės ir turi galimybę neribotai lankytis ir gyventi Baltarusijoje. Duomenų, kad minėtoje šalyje jos būtų persekiojamos ar joms grėstų kitoks pavojus, byloje nepateikta. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo asmeniniai / šeiminiai ryšiai nėra reikšmingesni už grėsmę valstybės saugumui.
14. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, taip pat kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir Sprendimų priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. Neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai, valstybė neprivalo prisiimti tokios rizikos. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, kad VSD ar Migracijos departamentas piktnaudžiavo, be pagrindo naudojo valstybės saugumo motyvą, buvo nusiteikę prieš pareiškėją, taigi nepaneigta, kad institucijos sąžiningai siekė apginti nacionalinio saugumo interesą. VSD turint duomenų apie grėsmę valstybės saugumui, jis turi pareigą nedelsiant apie tai pranešti Migracijos departamentui, todėl vien tai, kad pareiškėjo artimiesiems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, nereiškia, jog jis turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad leidimas laikinai gyventi jam nebus panaikintas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas nenustatė pagrindo naikinti Sprendimų Nr. 1 ir Nr. 2, kurie yra neatsiejami vienas nuo kito.
15. Pasisakydamas dėl Sprendimo Nr. 3, kuriuo atsakovas uždraudė pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas, remdamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktu, nurodė, kad Sprendime Nr. 3 buvo vertinta tiek VSD Išvadoje siūlomas uždraudimo terminas, tiek pareiškėjo ryšiai. Nors pareiškėjas nurodė, kad tokie apribojimai, draudimai bei įpareigojimai nepagrįsti ir tik formalaus pobūdžio, tačiau nei faktiškai, nei teisiškai nepagrindė savo teiginių, atitinkamai jo argumentai buvo laikomi deklaratyviais. Migracijos departamentas vadovavosi turimais duomenimis ir Sprendime Nr. 3 nurodė tiek teisinį, tiek faktinį jo pagrindą.
III.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą patenkinti.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Teismas bylos aplinkybių neištyrė visapusiškai ir objektyviai, nenagrinėjo pareiškėjo patikslinto skundo ir rašytinių paaiškinimų, taip pat esminių argumentų ir dėl jų sprendime nepasisakė, Išvadai suteikė išskirtinę įrodomąją galią, apsiribojo formaliu pritarimu atsakovo Sprendimams, todėl priėmė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų neatitinkantį procesinį sprendimą.
17.2. Teismas nesivadovavo naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų VSD išvados automatiškai perkelti į savo sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas turi būti vertinamas laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu.
17.3. Teismas, pritardamas Sprendimams ir nurodydamas, kad atsakovas tinkamai taikė Įstatymo nuostatas, remiasi VSD Išvada, kai kuriais aspektais ją interpretuodamas ir nurodydamas teiginius, kurių Išvadoje nėra. Išvadoje pateiktas vertinimas, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra pagrįstas vien tik VSD spėlionėmis. Teismo motyvai, kad pareiškėjo darbas 2007–2019 m. laikotarpiu kilmės šalyje kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, yra nepagrįsti, neteisingi ir nelogiški samprotavimai, nes pareiškėjo darbas pamainos viršininku negalėjo ir negali kelti grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.
17.4. Teismas nurodė, kad pritaria Išvadai, tačiau ji laikoma įrodymu. Teismas negali pritarti ar nepritarti į bylą pateiktiems įrodymams. Todėl teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
17.5. Teismo argumentai, kad Įstatymas neįpareigoja Migracijos departamento prieš priimant tokio pobūdžio sprendimus, kurie buvo priimti pareiškėjo atžvilgiu, gauti užsieniečio papildomus paaiškinimus, nes jie nesuteiktų teisės nesivadovauti VSD pateikta išvada, vertintini kaip procesinės teisės normų pažeidimas ir neteisingas materialinės teisės normų taikymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš viso nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus. Pareiškėjas savo patikslintame skunde akcentavo, kad Sprendimų priėmimas jam buvo staigmena, nes po to, kai jis užpildė Migracijos departamento klausimyną, nei VSD, nei Migracijos departamentas nepateikė jokių papildomų klausimų, nepasiūlė pateikti papildomą informaciją ar paaiškinimus. Teismas šių argumentų nevertino. Atsakovas, prieš priimdamas Sprendimus, turėjo suteikti pareiškėjui galimybę pateikti paaiškinimus ir tik po to spręsti, kokį administracinį sprendimą priimti. Atsakovas pažeidė įstatymo viršenybės, išsamumo, objektyvumo, proporcingumo principus, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.
17.6. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų. Tačiau Išvada yra tik vienas iš dokumentų, kurį atitinkamais atvejais turi vertinti Migracijos departamentas. Atsakovas yra savarankiškas viešojo administravimo subjektas, kurio priimami administraciniai sprendimai turi atitikti VAĮ 10 straipsnio 5, 6 dalių reikalavimus ir viešojo administravimo principus (VAĮ 3 str.). Išvada negali būti laikoma paneigiančia ar ribojančia Migracijos departamento kompetenciją atlikti savarankišką užsieniečio individualaus atvejo aplinkybių visumos vertinimą ir priimti nustatytų faktinių aplinkybių visuma ir įstatymų normomis pagrįstą savarankišką sprendimą. Migracijos departamentas turi teisę remtis kompetentingų valstybės institucijų išvadomis dėl užsieniečio grėsmės nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo, tačiau kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis.
17.7. Atsakovas Sprendimuose nurodė, kada pareiškėjui buvo išduotos Šengeno vizos ir leidimas laikinai gyventi, taip pat kokie šeiminiai ryšiai jį sieja su Lietuvos Respublika, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas išvadoms, kad atsakovas atsakingai atliko visapusišką, išsamų, objektyvų ir savarankišką vertinimą. Sprendimai buvo paremti vien Išvada, kurios argumentus atsakovas perkėlė į Sprendimus, o teismas jiems pritarė. Pareiškėjas akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) žemiausios pavaldumo grandies padalinyje dirbančių asmenų funkcijos ir kompetencijos skiriasi iš esmės ir VSD bei Migracijos departamento atliktas pareiškėjo paaukštinimas galėjo turėti įtakos ginčo vertinimui. Teismas šių argumentų nevertino.
17.8. Pareiškėjas teismui buvo nurodęs, kad pareiškėjo darbinė veikla kilmės šalyje nesutrukdė 2021 m. išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. VSD nenustatė, kad per pareiškėjo gyvenimo ir darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpį įvyko kokios nors su pareiškėju susijusios aplinkybės, kurios objektyviai galėjo lemti priešingos VSD išvados pateikimą. Teismas šių aplinkybių nevertino.
17.9. Teismo argumentai, kad Baltarusijos Respublikos valdžiai nebuvo kilę abejonių dėl pareiškėjo lojalumo, taip pat kad pareiškėjo ryšiai su buvusia darboviete kilmės šalyje yra ilgalaikiai ir besitęsiantys, yra tik prielaidos, nepatvirtintos įrodymais.
17.10. Dėl teismo argumentų, kad pareiškėjas nepaneigė VSD išvados, jog jis tiesiogiai prisidėjo prie įstaigos, kurioje dirbo, veiklos, pareiškėjas pažymi, kad Išvadoje tokių teiginių nėra. Pareiškėjas neneigia ir neturi pagrindo bei tikslo neigti, kad 2007–2019 m. laikotarpiu dirbdamas pamainos viršininku (faktiškai vadovaudamas per darbo pamainą (duomenys neskelbtini)), jis savo žiniomis ir darbu prisidėjo prie šio padalinio veiklos, tačiau dėl šios darbinės veiklos jis negali būti laikomas keliančiu grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
17.11. Pareiškėjas į atsakovo klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“, jis atsakė: „Ne“. Teismas to nevertino, kaip nevertino ir pareiškėjo argumentų dėl jo išvykimo ir opozicinės veiklos.
17.12. Vien tai, kad pareiškėjo darbo kilmės šalyje laikotarpis yra ilgesnis nei jo darbo ir gyvenimo laikotarpis Lietuvoje, taip pat jo turima pilietybė, savaime nepatvirtina pareiškėjo lojalumo dabartinei Baltarusijos Respublikos valdžiai, o tuo pačiu ir grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Byloje nėra įrodymų, kurie Migracijos departamentui būtų suteikę pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo buvimas ar gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
17.13. Teisingai nurodęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas taisykles migracijos bylose, pirmosios instancijos teismas jų nesilaikė. Nagrinėjamu atveju VSD nenustatė, kad dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė, neapibrėžtai ir pernelyg neaiškiai išplėtė galimos grėsmės apimtį.
17.14. Teismas nenagrinėjo argumentų, kad Sprendimai neatitinka VAĮ reikalavimų, o priešingi teismo motyvai yra itin formalūs. Teismas taip pat nepasisakė dėl kitų Sprendimų nepagrįstumo argumentų.
18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
19. Migracijos departamentas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD, kurios išvadų atsakovas nekvestionuoja, Išvada, kurios pareiškėjas nepaneigė. Migracijos departamentas neprivalėjo gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus. Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti bei atitinka VAĮ reikalavimus, priimti atlikus savarankišką situacijos tyrimą.
19.2. Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, nesuponuoja, kad ateityje jis privalo būti išduotas ar pakeistas.
19.3. Išvada yra pagrįsta pareiškėjo tarnyba Baltarusijos institucijose, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėjo susijusiomis aplinkybėmis. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Nagrinėjimu atveju įvertinus pareiškėjo situaciją (pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo gyventi darbo pagrindu), darbo (duomenys neskelbtini) aplinkybes (aktualumą ir trukmę), įvertinus tarptautinį kontekstą, buvo tinkamai atliktas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui perspektyvinis vertinimas ir priimti proporcingi sprendimai.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
21. VSD pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
21.1. Teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiško pobūdžio bylose.
21.2. VSD nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui.
21.3. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su (duomenys neskelbtini). Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Pareiškėjo ryšiai su tam tikromis tarnybomis visada bus laikomi keliančiais grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Tai laikoma pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudaranti pagrindą išvadai apie tokių ryšių turinčio asmens buvimo Lietuvoje galinčią kilti grėsmę valstybės saugumui. Todėl pareiškėjas nepagrįstai kvestionuoja teismo sprendimą grėsmės valstybės saugumui aspektu.
21.4. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad vien faktas, jog jis dirbo (duomenys neskelbtini), nėra pakankamas jo keliamai grėsmei patvirtinti. Taip pat pareiškėjas nepagrįstai mano, kad Sprendimai ir Išvada grindžiami bendro pobūdžio informacija, spėlionėmis ir prielaidomis. Kadangi sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, VSD Išvadoje, kuria pagrįsti Sprendimai, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjo ryšį su šiomis institucijomis.
21.5. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė vien pildydamas jam pateiktą privalomą Migracijos departamento klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimus neteisėtais.
21.6. Iš Sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėjas nėra pasiekęs aukšto integracijos lygio Lietuvoje.
21.7. VSD, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kritiškai vertina argumentus, kad tai, jog pareiškėjas nekelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, patvirtina aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
22. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos Departamento Sprendimų, kuriais pareiškėjui buvo: panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (Sprendimas Nr. 1);
2) atsisakyta leisti pakeisti darbdavį (Sprendimas Nr. 2); uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką
60 mėnesių (5 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos (Sprendimas Nr. 3), teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatuodamas, jog pareiškėjo ryšiai su Baltarusijos Respublikos institucijomis leidžia spręsti apie pareiškėjo pažeidžiamumą ir keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsisakė leisti pakeisti darbdavį bei uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką.
24. Pareiškėjas, nesutikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį grindžia argumentais, jog teismas bylą išnagrinėjo formaliai, nepagrindė realios pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, tinkamai neįvertino jo ryšių su Lietuvos Respublika bei dalyvavimo opozicijos veikloje.
25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nuo 2021 m. leidimo laikinai gyventi pagrindu Lietuvos Respublikoje gyvenantis Baltarusijos Respublikos pilietis, 2023 m. sausio 20 d. pateikė atsakovui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu užpildydamas Migracijos departamento klausimyną, kuriame nurodė praeityje dirbęs (duomenys neskelbtini).
27. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, gavęs užsieniečio prašymą išduoti (pakeisti) jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų (pagal Įstatymo 4 str. 3 d., užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD) įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų, be kita ko, grėsmių valstybės saugumui. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui. Jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), taip pat uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 133 str. 5 d.).
28. LVAT savo nuoseklioje praktikoje pripažįsta, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.
29. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčijami 2023 m. liepos 19-20 d. Sprendimai grindžiami pareiškėjo galimai keliama grėsme valstybės saugumui, kuri nustatyta atsižvelgus tiek į pareiškėjo pateiktus atsakymus į klausimyno klausimus, tiek į Valstybės saugumo departamento 2023 m. birželio 27 d. išvadoje Nr. 18-6976 pateiktą vertinimą, tiek į kitų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo asmenybe, visumą. Iš šių sprendimų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko ir individualų pareiškėjo situacijos vertinimą (t. y., be kita ko, įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika).
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Tai, kad pareiškėjas buvo sudaręs darbo sutartį su Lietuvos įmone, nereiškia, kad jis įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, jog jam nebus panaikintas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi bei dirbti įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. (žr., pvz., LVAT 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2003-815/2023).
31. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
32. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjo ryšiai buvo ir turėjo būti vertinami pagal ginčijamų sprendimų metu nustatytas aplinkybes, nes šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste šie ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjo kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo šių ryšių susiformavimo ar aktualumo praėjo tam tikras laiko tarpas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023). Pareiškėjas dėl savo ankstesnės tarnybos bei ryšių su Baltarusijos pareigūnais tampa lengviau palenkiamu vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.
33. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika ir tai, jog ginčijamais sprendimais bus pažeistos pareiškėjo nepilnamečių vaikų teisės.
34. Teisėjų kolegija šį argumentą pripažįsta nepagrįstu. Lietuvos Respublikoje laikinai gyvenančių pareiškėjo nepilnamečių dukrų bei jų motinos situacija buvo individualiai įvertinta Sprendime Nr.1, aptarta pirmosios instancijos teismo sprendime, šios aplinkybės nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra pakankami, jog nusvertų nacionalinio saugumo vertybę.
35. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, jog administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023).Taigi pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini įrodymų visumoje sprendžiant su jo teisine padėtimi susijusius klausimus, tačiau neturi sprendimo rezultatą lemiančios teisinės galios, ypač atsižvelgus į byloje svarstomo valstybės saugumo klausimą.
36. Be to, nepaisant nustatytų pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika, valstybės turi tarptautinės teisės pripažįstamą teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr. EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
37. Šiame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo ryšiai, suponuojantys jo pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos žvalgybos, saugumo ir kitų tarnybų atžvilgiu yra pripažintini reikšmingesne aplinkybe sprendžiant dėl pareiškėjo laikino gyvenimo Lietuvos Respublikoje nei pareiškėjo šeiminiai ar kitokio pobūdžio ryšiai su Lietuvos Respublika, kurie, beje, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nėra pakankamai stiprūs, kad galėtų pateisinti buvimą Lietuvoje ir paneigti nustatytą pareiškėjo keliančią realią ir akivaizdžią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
38. Nors pareiškėjas teigia, jog Sprendimas Nr.3 nėra proporcingas, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šio sprendimo turinį, konstatuoja, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu. Jame detaliai įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, pobūdis ir konstatuota, kad pareiškėjo buvimo ir darbo laikotarpis nelaikytinas ilgalaikiu ryšiu su Lietuva ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamento Sprendimas Nr.3 yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas, o jame pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.
39. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atmesdamas pareiškėjo skundą dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismas paliekamas nepakeistas.
40. Apeliantas taip pat prašė priteisti jo patirtas teismo išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius