Civilinė byla Nr. 2S-1608-803/2016
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14987-2016-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.; 3.3.2.2.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugpjūčio 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį dėl iškeldinimo iš savavališkos statybos pastato atsakovams A. M. (A. M.), A. M. (A. M.), G. M. (G. M.) ir G. M., tretieji asmenys antstolis V. Č., Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
- Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis prašoma uždrausti asmenims, nesantiems proceso dalyviais, apsigyventi savavališkai pastatytuose statiniuose, pagrįstumo.
2. Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iškeldinti atsakovus A. M., A. M., G. M. ir G. M. su visu jiems priklausančiu turtu iš savavališkos statybos objekto – medinio karkaso, ruberoido danga padengto stogu 9,40 m ilgio, 4,20 m pločio, iki 5 m aukščio statinio, esančio žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini).
3. Ieškinyje prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti savavališkos statybos objekte – medinio karkaso, ruberoido danga padengtu stogu 9,40 m ilgio, 4,20 m pločio, iki 5 m aukščio statinyje, esančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), apsigyventi naujiems asmenims. Nurodė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kiti asmenys galėtų įsikelti į savavališkos statybos objektus, dėl ko civilinė byla tęstųsi neribotą laiką. Mano, jog į savavališkos statybos objektus įsikėlus naujiems asmenims į bylą turėtų būti įtraukti vis nauji statiniuose apsigyvenę asmenys. Pažymėjo, jog įsikėlus naujiems asmenims į savavališkos statybos objektus, teismo sprendimo dėl iškeldinimo ir savavališkos statybos padarinių šalinimas pagal jau įsiteisėjusį sprendimą taptų apsunkintas, kadangi ieškovas negalėtų vykdyti savavališkos statybos padarinių šalinimo veiksmų, griaunant statinį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 2 d. nutartimi ieškovo laikinųjų apsaugos priemonių prašymo netenkino.
5. Teismas, įvertinęs ieškovo argumentus, konstatavo, jog gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su nagrinėjamoje byloje reiškiamais reikalavimais. Mano, jog nagrinėjamu atveju reiškiamas reikalavimas susijęs su hipotetinių galimų kitų asmenų apsigyvenimu savavališkai pastatytuose statiniuose.
6. Ieškovo argumentus dėl civilinės bylos nagrinėjimo neribotą laiką atmetė kaip neturinčius teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui, nurodydamas, jog teisminiai ginčai tarp šalių nedaro įtakos būsimo teismo sprendimo vykdymo galimybėms.
7. Įvertinęs ieškovo ieškinio dalyką nustatė, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka siekiamo tikslo. Nurodė, jog ieškovas pateiktu ieškiniu siekia ne pašalinti savavališkos statybos padarinius, dėl ko jau priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, o iškeldinti savavališkuose statiniuose gyvenančius atsakovus ir pažymėjo, kad egzistuoja alternatyvi tikimybė, jog patenkinus ieškinį ieškovas įvykdys savavališkos statybos padarinių šalinimo veiksmus.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Atskiruoju skundu ieškovas (apeliantas) Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti. Atskirajame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:
8.1. pirmosios instancijos teismas neįvertino grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Mano, jog laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas apsunkintų ne tik įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo vykdymą, bet ir galimai padarytų jį neįmanomą įvykdyti, kadangi į griautiną statinį be jokių kliūčių galėtų įsikelti nauji asmenys;
8.2. laikinųjų apsaugos priemonių taikymas siejamas ne tik su būsimo teismo sprendimo vykdymu, bet ir su jau įsiteisėjusio ir vykdytino teismo sprendimo visišku įvykdymu. Minėtai aplinkybei pagrįsti nurodo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-1352-619/2015;
8.3. teismas nepagrįstai konstatavo, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nesusijusios su byloje pareikštais reikalavimais, kadangi prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė tiesiogiai siejasi su ieškinio reikalavimais, kuriais siekiama įvykdyti sprendimą be to, nesuteikia nei vienai šaliai perdėto pranašumo ir nesuvaržo nei vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti;
8.4. teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas prarastų prasmę – nebūtų pasiektas tikslas, dėl kurio ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas iškeldinti asmenis iš savavališkai pastatyto statinio, kadangi iškeldinus pagal teismo sprendimą vienus asmenis, statinyje galėtų gyventi naujai įsikėlę asmenys;
8.5. prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitinka civiliniame procese įtvirtintus ekonomiškumo, teisingumo bei proporcingumo principus ir neapriboja asmenų teisių daugiau, nei to reikia siekiamam tikslui – teismo sprendimo įvykdymui, pasiekti;
8.6. atkreipia dėmesį į tai, kad analogiško pobūdžio bylose teismai taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo teismo priimtas nutartis: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-17 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-20558-864/2015, Palangos miesto apylinkės teismo 2015-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-623-588/2015, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-18304-535/2016, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-18406-861/2016.
9. Atsiliepimai į ieškovo atskirąjį skundą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 335 straipsnio 2 dalį nepateikti.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl teismo netenkinto ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimo apsigyventi kitiems asmenis savavališkos statybos objekte – mediniame karkase, ruberoido danga padengtu stogu 9,40 m ilgio, 4,20 m. pločio, iki 5 m aukščio statinyje, esančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini). Ieškovas būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones įrodinėja grėsme įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymui, kadangi kitiems asmenims neribojama galimybė įsikelti į savavališkos statybos objektą.
11. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai yra šios sąlygos, t. y. pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.
12. Nagrinėjamu atveju pirmosios iš sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimas neįrodinėjamas, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jo nepasisako. Be to, pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 1 d. sprendimu už akių ieškovo ieškinį patenkino, nuspręsdamas iškeldinti atsakovus A. M. ir A. M., G. M. ir G. M., atstovaujamus laikinos globėjos L. M., su visu jiems priklausančiu turtu iš savavališkos statybos objekto, teismo sprendimo už akių dalies vykdymą atidedant 6 (šešiems) mėnesiams nuo sprendimo už akių įsiteisėjimo dienos.
13. Antra sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones – reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta dėl grėsmės teismo sprendimui įvykdymui, išaiškinant, jog taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, jog egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (žiūrėti pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-897/2014).
14. Įrodinėdamas realią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui apeliantas nurodo, jog nenustačius apribojimų kitiems asmenims įsikelti į griautiną savavališkos statybos objektą būtų apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas. Pažymėtina, jog pagal 13 punkte nurodytą praktiką ieškovas neturi pateikti įrodymų, jog ateityje neabejotinai kils sunkumų vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą, o pakanka tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybės, kurią, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas argumentuotai nurodė prašydamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
15. Nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-04 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-39607-595/2014 tenkintas ieškovo ieškinys dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir atsakovas A. M. įpareigotas per 3 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti žemės sklype (duomenys neskelbtini), pastatytą medinio karkaso, ruberoido danga padengtu stogu statinį: 9,40 m. ilgio, 4,20 m. pločio, kurio aukštis iki 5 m. bei sutvarkyti statybvietę. Taip pat nustatyta, jog atsakovui neįvykdžius teismo sprendimo pradėtas priverstinio sprendimo vykdymo procesas, kurio metu nustatyta, jog griautiname statinyje gyvena ne tik įpareigotas pašalinti savavališkos statybos padarinius atsakovas A. M., bet ir kiti nagrinėjamoje byloje sprendžiant iškeldinimo klausimą nurodyti atsakovai. Taigi konstatuotina, jog įsiteisėjusio teismo sprendimo priverstiniai vykdymo veiksmai iš esmės neatlikti dėl grautiname statinyje gyvenančių atsakovų, dėl kurių iškeldinimo buvo kreiptasi su ieškiniu į teismą, ir akivaizdu, jog galėtų būti neatlikti dėl kitų asmenų, jeigu pastarieji apsigyventų savavališkos statybos statinyje.
16. Pagal CPK 18 straipsnį, įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, jis yra privalomas visiems asmenims, o įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau (CPK 7 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neuždraudus kitiems asmenims įsikelti į savavališkos statybos statinį, vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-04 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-39607-595/2014 priverstine tvarka ieškovas turėtų pakartotinai kreiptis į teismą dėl atitinkamų asmenų iškeldinimo tuo atveju, jeigu savavališkos statybos statinyje apsigyventų nagrinėjamoje byloje atsakovais nenurodyti asmenys. Taigi sutiktina su apelianto argumentu, jog tokia situacija galėtų kartotis neapibrėžtą skaičių, todėl konstatuotina, jog laikinąsias apsaugos priemones būtina taikyti siekiant užtikrinti ir proceso ekonomiškumo principą.
17. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apelianto argumentui, jog skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatuojamas ieškinyje nurodytų reikalavimų ir prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių sąsajumo nebuvimas. Pažymėtina, jog apylinkės teismas neįvertino aplinkybės, jog nagrinėjamoje byloje keliamas reikalavimas dėl atsakovų iškeldinimo yra neatsiejamai susijęs su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-04 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-39607-595/2014 vykdymu, kurio įvykdymą apsunkina gyvenantys atsakovai. Taigi vertintina, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis apeliantas siekia užtikrinti įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymą, todėl atmestinas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog ieškovo prašymas siejamas su galimai ateityje kilsiančiu ginču tarp ieškovo ir kitų asmenų, kurie nėra bylos šalimis.
18. Konstatuotina, jog laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nesuteikia nė vienai iš šalių perdėto pranašumo, taip pat nevaržo atsakovų teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti, kadangi atsakovams nėra taikomi turtiniai suvaržymai ar kitos nepagrįstai didelių suvaržymų sukeliančios laikinosios apsaugos priemonės.
19. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neturi teisinės reikšmės. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).
20. Remiantis išdėstytais argumentais konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino grėsmės teismo sprendimo vykdymui, todėl nepagrįstai konstatavęs, jog laikinosios pasaugos priemonės nesusijusios su bylos nagrinėjimo dalyku, netaikė ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. Dėl nurodytų aplinkybių atskirasis skundas tenkinamas, o skundžiama nutartis panaikinama, klausimą išsprendžiant iš esmės – taikant apelianto prašomas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 ir 339 straipsniais,
n u t a r i a :
apelianto Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą patenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartį.
Uždrausti savavališkos statybos objekte – medinio karkaso, ruberoido danga padengtu stogu 9,40 m ilgio, 4,20 m pločio, iki 5 m aukščio medžio karkaso pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), apsigyventi naujiems asmenims.
Nutartį išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėja Rūta Petkuvienė
.