Civilinė byla Nr. 3K-3-497/2007
Procesinio sprendimo
kategorijos: 42.4; 45.1; 45.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. lapkričio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo
Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Prano Žeimio,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. P.
A., J. A., J. A. kasacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo
2006 m. spalio 23 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovų K. S. ir G. J. ieškinį atsakovams K. P. A.,
J. A. ir J. A. dėl pirkimo–pardavimo sandorio patvirtinimo ir pagal atsakovų K.
P. A., J. A., J. A. priešieškinį ieškovams K. S. ir G. J. dėl pažeistų
teisių atkūrimo, iškeldinimo ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai 2005 m. gegužės 9 d. kreipėsi su
ieškiniu į teismą ir nurodė, kad interneto puslapyje rado skelbimą apie tai,
jog atsakovai ketino parduoti 6 ha žemės sklypą ir sodybą (duomenys
neskelbtini), jie pradėjo derėtis su atsakovais dėl kainos ir susitarė, kad
nupirks sodybą už 18 000 Lt. Sandoriui patvirtinti šalys 2004 m. vasario 28 d.
surašė ketinimų protokolą, kurį pasirašė pirkėjai, pardavėjas J. A., jo žmona
ir liudytoja. Ieškovai, siekdami patvirtinti sandorį, sumokėjo atsakovams 1000
Lt avansą, o likusią sumą (17 000 Lt) sumokėjo per du kartus: 11 000 Lt – 2005
m. vasario 3 d. J. A. namuose, 6000 Lt – 2005 m. balandžio 6 d. pervedant
pinigus į asmeninę šio atsakovo sąskaitą. 2004 m. kovo 6 d. atsakovai įteikė
ieškovams sodybos raktus, leido joje gyventi, tvarkytis ir atlikti sodybos
pagerinimo darbus. Šią aplinkybę patvirtino pardavėjo J. A. ir pirkėjų 2005 m.
vasario 2 d. pasirašytas tarpusavio susitarimo protokolas. Ieškovai
visiškai įvykdė susitarimo sąlygas, tačiau atsakovai vengė sudaryti sodybos
pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovai,
remdamiesi CK 1.5, 1.138 straipsniais, 6.309 straipsnio 3 dalimi, 6.393
straipsniu, prašė teismo patvirtinti 6 ha žemės sklypo ir pastatų nurodytoje
vietovėje pirkimo–pardavimo sutartį, kurią sudarė pirkėjai K. S., G. J. ir
pardavėjai K. P. A., J. A. ir J. A. pagal 2004 m. vasario 28 d. ketinimų
protokolo sąlygas.
Atsakovai pateikė priešieškinį ir nurodė, kad
jie yra ginčo gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų bendraturčiai, tačiau nebuvo jų
visų rašytinio sutikimo parduoti sodybą, taip pat nebuvo notaro patvirtinto
įgaliojimo vienam iš bendraturčių tvarkyti sodybos pardavimo dokumentus. Atsakovų
teigimu, ieškovai savavališkai užėmė sodybą, todėl privalo būti iš jos
iškeldinti. Be to, šalys nesitarė dėl sodybos pardavimo tokiomis sąlygomis, kurias
nurodė ieškovai; kartu su sodyba turėjo būti parduotas miškas, tačiau dėl to
nebuvo susitarta. Atsakovai grąžino ieškovams jų sumokėtus 6000 Lt. Ieškovai
savavališkai nugriovė dalį ūkinių pastatų, iškirto vaismedžius ir vaiskrūmius, todėl
privalo atlyginti atsakovams jų vertę –27 097,30 Lt. Atsakovai priešieškiniu
prašė teismo iškeldinti ieškovus iš užimtų gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų ir
priteisti iš atsakovų 27 097,30 Lt už sodybai padarytą žalą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų sprendimo ir nutarties esmė
Prienų rajono
apylinkės teismas 2006 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį
atmetė. Teismas nustatė, kad šalys sudarė sutartį – 2004 m. vasario 28 d. ketinimų
protokolą, kuriame buvo nustatytos sandorio sąlygos, t.y. namų valdos
pardavimas, sandorio kaina ir terminai. Teismas, įvertinęs skelbimą dėl sodybos
pardavimo, pačių pardavėjų veiksmus derybų su pirkėjais metu, kitus atsakovų
pasirašytus dokumentus, liudytojų parodymus ir šalių paaiškinimus, nustatė, kad
buvo visų bendraturčių sutikimas ir susitarimas parduoti sodybą. Be to,
ieškovai sumokėjo pinigus už sodybą, t. y. šalys sandorį įvykdė, šalių veiksmai
ir rašytiniai dokumentai atitiko nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo
sutarties sąlygas, o atsakovams vengiant sudaryti sodybos pirkimo–pardavimo sandorį,
šis turėjo būti įformintas teismo sprendimu įstatyme nustatyta tvarka. Teismas,
atmesdamas priešieškinio reikalavimus, nurodė, kad ieškovai pagal 2005 m.
vasario 2 d. tarpusavio susitarimo protokolą teisėtai gavo sodybos raktus iš
atsakovų, esant pardavėjų sutikimui apsigyveno sodyboje, ją tvarkė, todėl pripažino,
kad nebuvo pagrindo iškeldinti ieškovus iš ginčo patalpų. Atsakovai neįrodė,
kad ieškovai padarė žalos sodybai; priešingai, iš pateiktų teismui nuotraukų
teismas padarė išvadą, kad pirkėjai rūpinosi sodyba, sutvarkė pastatus, pasodino
naujų vaismedžių, suremontavo tvorą, t. y. pagerino sodybą ir padidino jos
vertę.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą
pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi jį atmetė
ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija iš esmės
sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodė, kad buvo visų
bendraturčių sutarimas parduoti sodybą ieškovams ketinimų protokole nurodytomis
sąlygomis ir kaina; pagal CK 4.75 straipsnį nereikalaujama, kad bendraturčių sutarimas
būtų sudarytas rašytine forma, jis reikalingas tada, kai bendraturtis turi
pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį, o byloje nebuvo
įrodymų apie tai, kad vienas iš bendraturčių ketino pirkti sodybą arba jos
dalį. Kolegija tą aplinkybę, kad ketinimų protokolą pasirašė tik vienas iš
bendraturčių (J. A.), pripažino kaip esmės nekeičiančia, nes visų bendraturčių
konkliudentiniai veiksmai įrodė, jog buvo bendras brolių sutarimas parduoti
sodybą. Kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl priešieškinio
reikalavimų pagrįstumo, aiškino 2005 m. vasario 2 d. tarpusavio susitarimo
protokolą ir nurodė, kad atsakovas J. A. neprieštaravo, jog ieškovai tvarkytų
aplinką parduodamoje sodyboje, pasijungtų elektros energiją, ieškovai atsakovų
sodyboje apsigyveno ne savavališkai, bet turėdami atsakovų sutikimą, tvarkėsi
joje kaip nuosavoje valdoje, sutvarkė pastatus, pasodino naujų vaismedžių,
pagerino sodybos aplinką, įrodymų apie tai, kad ieškovai savo veiksmais padarė
žalos sodybai, atsakovai nepateikė.
III. Kasacinio skundo
teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė
Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Prienų rajono
apylinkės teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartį ir
priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, priteisti iš
ieškovų bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1.
Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.193 straipsnio 1
dalį, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas
byloje V. Š. v. A. N., A. N.; Nr. 3K-P-382/2006), ginčo santykiams turėjo taikyti ikisutartinius teisinius
santykius reglamentuojančias teisės normas, t. y. teismai
nesiaiškino 2004 m. vasario 28 d. ketinimų protokolo, 2005 m. vasario 2 d.
tarpusavio susitarimo protokolo turinio, neteisingai vertino aplinkybes,
susijusias su avanso sumokėjimu atsakovams. Iš šių rašytinių dokumentų turinio matyti,
kad šalys sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Šalys įsipareigojo ateityje sudaryti nekilnojamojo turto
pirkimo–pardavimo sandorį, kurio nesudarius, pagal preliminariąją sutartį turėjo
būti taikomos sankcijos; sandorio šalys suvokė, kad ieškovai, nesudarę
tikrosios pirkimo–pardavimo sutarties, dar negalėjo būti pripažinti ginčijamos
sodybos savininkais; šalys sudarė keletą rašytinių sandorių, tai negali būti
laikoma nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio požymiu; šalių derybos
vyko metus ir atsakovų ketinimai perleisti ieškovams sodybą tik formavosi.
2.
Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ginčo santykiams taikė CK 6.309
straipsnio 1, 3 dalis, 1.93 straipsnio 4 dalį ir neteisingai konstatavo,
kad vienai iš sandorių šalių įvykdžius sandorį, o kitai vengiant įforminti tą
sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi
teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Teismai nagrinėjamoje byloje turėjo
taikyti CK 6.165 straipsnio 4 dalį, pagal kurią negalima reikalauti, jog
preliminarioji sutartis būtų įvykdyta natūra, galima reikalauti tik nuostolių
atlyginimo.
3.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, kvalifikuodami pirkėjų ir
pardavėjų teisinius santykius, netinkamai taikė materialinės teisės normas,
reglamentuojančias bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą (CK 4.75
straipsnio 1 dalį), nes ginčo santykiams ši teisės norma netaikytina, joje
reglamentuojami pačių bendraturčių tarpusavio santykiai, o ne bendraturčių ir
trečiųjų asmenų santykiai. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad
nebuvo K. P. A., J. A. ir ieškovų susitarimo dėl sodybos perleidimo,
tačiau teismas nesiaškino, ar buvo apskritai visų sodybos bendraturčių sutikimas
parduoti sodybą ieškovams ar buvo bendraturčių susitarimas įgalioti J. A.
parduoti sodybą tretiesiems asmenims. Kasatorių teigimu, atsakovai K. P. A. ir J.
A. niekada nepritarė J. A. ir jo žmonos sudarytiems sandoriams, neįgalinto
asmens sandorio sudarymas ir jo pasirašymas nesukuria kitiems atsakovams jokių
teisių ir pareigų.
4.
Teismai patvirtino nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį pagal
2004 m. vasario 28 d. ketinimų protokolo sąlygas, tačiau jose
ieškovas G. J. pasirašė kaip liudijantis protokolo sudarymą asmuo, o ne
kaip sandorio šalis (pirkėjas). Šalimi jis nurodomas tik 2005 m. vasario
2 d. susitarimuose, kuriuos pasirašė ne atsakovai, o vieno iš jų žmona
J. A., kuri neturėjo įgalinimų sudaryti minėtus susitarimus ir atsakovų
vardu priimti pinigus.
Atsiliepimu į atsakovų
kasacinį skundą ieškovai prašo teismo jį atmesti ir palikti nepakeistus
skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius dokumentus,
priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Jie nurodo, kad bylą nagrinėję
teismai teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nepripažino
ketinimų protokolą ir tarpusavio susitarimo protokolą bei pinigų sumokėjimą
preliminariosios sutarties požymiais, nes pagal preliminariąją sutartį (CK 6.165
straipsnis) nėra atliekami jokie piniginiai atsiskaitymai. Kasaciniame skunde
nepagrįstai nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas byloje V. Š. v.
A. N., A. N.; Nr. 3K-P-382/2006, nes faktinės bylos aplinkybės
nagrinėjamoje byloje ir dėstomos nutarime skiriasi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Ieškovai interneto
puslapyje rado skelbimą apie tai, kad atsakovai parduoda sodybą. Šalys 2004 m.
vasario 28 d. surašė ketinimų protokolą, kurį pasirašė ir kuriame buvo
susitarta dėl namų valdos pardavimo, sandorio kainos ir terminų. Ieškovai
sumokėjo atsakovams 1000 Lt avansą, o likusią sumą sumokėjo vėliau. Pardavėjai įteikė
ieškovams sodybos raktus, leido joje gyventi, tvarkytis ir atlikti sodybos
pagerinimo darbus, tačiau vengė sudaryti sodybos pirkimo–pardavimo sutartį. Teismai, atsižvelgę į tai, kad buvo įvykdytos visos sandorio
sąlygos, konstatavo, kad šalių veiksmai ir rašytiniai dokumentai atitiko turto
pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, o atsakovams vengiant sudaryti sodybos
pirkimo–pardavimo sandorį, šis turėjo būti pripažintas pirkimo–pardavimo
sutartimi įstatyme nustatyta tvarka.
V. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai
Kasacija yra
išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai
yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas
kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353
straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pažymi, kad kasaciniame
skunde iš esmės dėstomos ir faktinės bylos aplinkybės, tačiau kasacinis teismas
šioje byloje jų nevertina ir pasisako tik dėl teisės klausimų, t. y. tiria, ar
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės
teisės normas, reglamentuojančias ikisutartinius ir sutartinius nekilnojamojo
turto pirkimo–pardavimo teisinius santykius, ar nenukrypo nuo teismų praktikos
šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Dėl tarp
šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo
Bylą nagrinėję
teismai vertino, kad 2004 m. vasario 28 d. ketinimų protokolas (T. 1,
b. l. 138), 2005 m. vasario 2 d. avansinio pinigų mokėjimo
aktas ir tarpusavio susitarimo protokolas (T. 1, b. l. 13, 14), taip
pat 2005 m. balandžio 6 d. mokėjimo nurodymas (T. 1, b. l. 15)
patvirtina 6 ha žemės sklypo ir sodybos (duomenys neskelbtini)
pirkimo–pardavimo sutarties, kuri nebuvo notariškai įforminta, sudarymą ir
įvykdymą, o atsakovai teigia, kad šie dokumentai patvirtina tik preliminariosios
nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad tam, jog byla būtų teisingai išnagrinėta, esminę reikšmę turi
teisingas teisinių santykių, kurie po šių dokumentų pasirašymo ir (ar) jais
atliktų veiksmų susiklostė tarp ieškovų ir atsakovų, kvalifikavimas. Vertinant,
ar 2004 m. vasario 28 d. ketinimų protokolu, 2005 m. vasario
2 d. avansinio pinigų mokėjimo aktu ir tarpusavio susitarimo protokolu,
taip pat 2005 m. balandžio 6 d. mokėjimo nurodymu buvo sudaryta preliminarioji
sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje,
ar nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, reikšminga Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus plenarinė sesija 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame byloje V.
Š. v. A. N., A. N.; Nr. 3K-P-382/2006, skelbta Teismų praktika
26, išaiškino, kokie pagrindiniai preliminariosios sutarties, reglamentuojamos
CK 6.165 straipsnyje, požymiai ir kokios sutarties turinio sąlygos būtų
pagrindas kvalifikuoti konkrečią sutartį preliminariąja, taip pat pagal kokius
kriterijus galima atskirti preliminariąją sutartį nuo kitų ateityje numatomų
sudaryti sutarčių, įtvirtintų CK (pvz., CK 6.309, CK 6.401 straipsniai), taip
pat nuo sutarčių su atidedamuoju terminu (CK 6.33 straipsnio 2 dalis) arba
atidedamąja sąlyga (CK 6.30 straipsnio 1, 3 dalys, 1.66 straipsnio 1, 2 dalys),
piniginių mokėjimų pagal preliminariąją sutartį galimybės ir
preliminariosios sutarties šalių atliekamų piniginių mokėjimų kvalifikavimo. Šiame
nutarime Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija
konstatavo, kad tais atvejais, kai būtina atskirti preliminariąją sutartį nuo
pagrindinės, dėl kurios šalys galėjo tartis preliminariojoje sutartyje, lemiamą
reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Nustačius, kad išreikšta šalių
valia aiškiai įrodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę,
sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios
sutarties sudarymo faktas. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių
valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, nurodytos CK 6.193 straipsnyje.
Sutarties aiškinimo taisyklių, ypač objektyviųjų kriterijų – protingumo ir
sąžiningumo (CK 6.193 straipsnio 1 dalis) – taikymas leidžia išvengti
nesąžiningos šalies piktnaudžiavimo, pasinaudojant gana neryškiais
preliminariosios ir pagrindinės sutarties skirtumais. Pagal CK 6.165
straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti
tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje
sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos
pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas;
trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta,
šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Būtini preliminariosios sutarties
elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius
santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės
sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159
straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys, 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Bylą nagrinėję
teismai surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai turėjo tikslą
parduoti bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis turimą žemės sklypą ir sodybą (duomenys
neskelbtini), tačiau teismai nevertino tikrosios šalių valios dėl
preliminariosios ar galutinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kuri, minėta,
turi esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Šiuo tikslu teismai
privalėjo aiškintis aplinkybes, dėl kurių nebuvo sudaryta notariškai
patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartis. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios
aplinkybės neabejotinai buvo susijusios su parduodamo turto kaina, jos
sumokėjimo terminais ir žemės sklypu, kaip pirkimo–pardavimo sutarties objektu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, patvirtindami 6 ha žemės
sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, neįvertino, jog pagal valstybės įmonės Registrų
centro Kauno filialo 2004 m. balandžio 19 d. pažymėjimą atsakovams
bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklausė 9,1700 ha žemės sklypas,
kuriame buvo 2,4900 ha miško plotas, t. y. 6 ha žemės sklypas nebuvo
suformuotas. Kadangi 2004 m. vasario 28 d. ketinimų protokole G. J.
pasirašė tik kaip liudijantis protokolo sudarymą asmuo, o ne kaip sandorio
šalis (pirkėjas), bylą nagrinėję teismai nesant teisinio pagrindo sistemiškai
vertino ne tik 2005 m. vasario 2 d. avansinio pinigų mokėjimo aktą ir
tarpusavio susitarimo protokolą bei 2005 m. balandžio 6 d. mokėjimo
nurodymą, bet ir 2004 m. vasario 28 d. ketinimų protokolą, kaip abiejų
ieškovų ir atsakovų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą patvirtinančius įrodymus.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad atsiliepime į kasacinį skundą neteisingai nurodyta, jog pagal
preliminariąją sutartį negali būti atliekami jokie piniginiai atsiskaitymai. Toks
argumentas neatitinka jau minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos
teisės taikymo ir aiškinimo praktikos šios kategorijos bylose (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m.
lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas byloje V. Š. v. A. N., A. N.;
Nr. 3K-P-382/2006). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką
šalys gali pagal preliminariąją sutartį perduoti pinigus, kurie atlieka
skatinamąją ir užtikrinamąją funkcijas ir gali būti laikomi šalių susitarimu
nustatytu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu, nes CK 6.70 straipsnyje
pateiktas prievolių užtikrinimo sąrašas nėra baigtinis ir leidžia šalims
susitarti dėl kitokių preliminariosios sutarties užtikrinimo būdų, išskyrus CK
6.98 straipsnyje nustatytą draudimą užtikrinti tokią sutartį rankpinigiais. Tuo
atveju, jeigu preliminarioji sutartis įvykdoma, t. y. sudaroma pagrindinė
sutartis, perduoti pinigai įskaitomi į mokėjimus pagal pagrindinę sutartį. Toks
susitarimas nėra draudžiamas, nepaisant preliminariosios sutarties sampratos
siaurąja jos reikšme. Taigi tokiu atveju perduodamą sumą galima laikyti avansu.
Tačiau bet kuriuo atveju nereikia sureikšminti vartojamos terminijos, nes
avanso turinys teisės aktuose nėra atskleidžiamas, todėl praktiškai kiekvienoje
konkrečioje situacijoje jis gali turėti tam tikrų ypatumų. Taigi avanso sąvoka
gali būti vartojama ir pagrindinėje pirkimo–pardavimo, ir preliminariojoje
sutartyse.
Teisėjų kolegija
taip pat pažymi, kad, paaiškėjus, jog 2005 m. vasario 2 d. tarpusavio
susitarimo protokolą ir avansinio pinigų mokėjimo aktą, kuriuo buvo
patvirtintas 11000 Lt gavimo iš ieškovų faktas bei įsipareigota grąžinti penkis
kartus didesnę sumą, jeigu bus atsisakyta parduoti esamą sodybą, pasirašė J. A.,
kuri nebuvo sandorio šalis, o, ieškovų teigimu, veikė kaip atsakovų atstovė,
pirmosios instancijos teismas turėjo įtraukti J. A. į bylą trečiuoju
asmeniu, nes bylos išsprendimas gali turėti įtakos jos teisėms ar pareigoms
(CPK 47 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų
kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą
nebuvo nustatytos svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės, kurios
būtinos tam, jog būtų galima byloje vadovautis jau suformuota Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktika ginčijamu klausimu. Teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į šių aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo
galimybes, daro išvadą, kad nebuvo atskleista bylos esmė. Be to, kaip jau buvo
nurodyta, pirmosios instancijos teismas turėjo įtraukti J. A. į bylą
trečiuoju asmeniu. Dėl šių priežasčių byla perduotina nagrinėti iš naujo
pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 346 straipsnio
2 dalies 1 punktas, 360 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad,
grąžinant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, byla dar nėra
išnagrinėta iš esmės ir nėra priimtas ginčą galutinai išsprendžiantis teismo
sprendimas. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų
išspręsti šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, iš naujo
įvertindamas ir perskaičiuodamas visus bylinėjimosi išlaidų dydžius.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Panaikinti Prienų
rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimą ir Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartį
ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas
Šerkšnas
Algirdas Taminskas
Pranas
Žeimys