Civilinė byla Nr. 2-684-230/2012

Proceso Nr. 2-56-3-00253-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.2.7, 35.6.2, 44.2, 44.5.1, 116.1

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012  m. sausio 13 d. 

Kaunas

            Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė,

sekretoriaujant Vaidai Stankevičiūtei,

dalyvaujant ieškovui A. I., jo atstovui adv. Gintarui Dabkevičiui,

atsakovo atstovams adv. Joanai Baublytei,  adv. R. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Igero“ kreditoriaus A. I. ieškinį, pareikštą bankrutuojančios UAB „Ingero“ vardu, atsakovui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo.

              Teisėja, išnagrinėjusi civilinę bylą,             

n u s t a t ė :

Ieškovą bankrutuojančią UAB „Ingero“ atstovaujantis šios bendrovės kreditorius A. I. netiesioginiu ieškiniu (t. 1, b. l. 4-9) prašo pripažinti negaliojančiu 2008 m. lapkričio 4 d. papildomą susitarimą Nr. KSP 08/11/01 prie 2008 m. balandžio 7 d. kredito sutarties Nr. KS08/04/06; taikyti vienašalę restituciją ir priteisti iš atsakovo Nordea Bank Finland Plc ieškovui BUAB „Ingero 1 000 Lt turėtų išlaidų;  iš atsakovo Nordea Bank Finland Plc ieškovui BUAB „Ingero“ priteisti 13 909 815,9 Lt nuostolių, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Grįsdamas ieškinį, ieškovas nurodo, kad 2008 m. balandžio 7 d. tarp UAB „Ingero“ ir atsakovo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus buvo sudaryta kredito sutartis, pagal kurią šalys susitarė dėl 3 700 000 Eur kredito suteikimo UAB „Ingero“ konkrečiai paskirčiai - galutiniam atsiskaitymui už žemės sklypą, esantį adresu Draugystės g. 10, Kaune, perkamą pagal  Valstybinės žemės pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutartį, sandėlio statybai ir šiame žemės sklype esančių stalių dirbtuvių rekonstrukcijai. Pagal 2008 m. balandžio 15 d. papildomą susitarimą šalys susitarė pakeisti kredito sutarties priedą Nr. 1, pagal kurį ieškovas įsipareigojo įkeisti nekilnojamąjį turtą, visas banko sąskaitas, taip pat visas esamas ir būsimas lėšas šiose sąskaitose, pateikti bankui susitarimus, kuriais būtų subordinuotos kredito gavėjo paskolos, gautos iš trečiųjų asmenų, įforminti laidavimą. 2008 m. balandžio 15 d. A. I. (tuo metu UAB „Ingero“ direktorius ir akcininkas) pasirašė laidavimo sutartį. Tokiu būdu ieškovas UAB „Ingero“ ir su juo susijęs asmuo (direktorius ir akcininkas) tapo dar labiau ekonomiškai priklausomi nuo atsakovo. 2008 m. lapkričio 4 d. šalys sudarė dar vieną papildomą susitarimą prie kredito sutarties, kuriuo pakeitė ir papildė kredito sutarties sąlygas, kuriomis nustatė galutinį kredito grąžinimo terminą 2015-04-30 (buvo numatyta 2018-04-30), 3 % metinių palūkanų dydžio maržą (vietoje 1,20 % metinių palūkanų), 0,75 % dydžio nuo nepanaudotos kredito sumos metinį įsipareigojimo mokestį, mokamą kas mėnesį (toks mokestis nebuvo nustatytas), ieškovo ir nuomininko UAB „Granex“ nuomos sutarties privalomąsias sąlygas, taip pat priede Nr. 3 numatyti nuosavo kapitalo rodiklio dydį ir kitus papildomus įsipareigojimus. Nurodo, kad ieškovas šį papildomą susitarimą buvo priverstas sudaryti dėl atsakovo ekonominio spaudimo, kuris pripažintinas negaliojančiu. Nurodo tokias egzistavusias ekonominio  spaudimo sąlygas: 1) ieškovas buvo įkeitęs turimą nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, todėl atsakovo interesai buvo pakankamai apsaugoti tuo atveju, jeigu ieškovas tinkamai ir laiku nevykdytų prievolių grąžinti kreditą; 2) laidavimo sutartimi A. I. taip pat neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigojo atsakyti, kaip solidarus skolininkas, visu savo turtu ir lėšomis, jeigu UAB „Ingero“ neįvykdys prievolių ar jų dalies pagal kredito sutartį; 3) atsakovas neteisėtai sustabdė finansavimą pagal kredito sutartį, pateikdamas neteisėtus reikalavimus ieškovui, kas tuo metu galėjo sukelti UAB „Ingero“ bankrotą. Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 3.1 punktu atsakovas įsipareigojo pervesti kreditą ar jo dalį į sąskaitą kredito gavėjo prašyme išduoti kreditą nurodytą dieną, jei yra tinkamai įvykdytos specialiųjų sąlygų 2 punkte numatytos sąlygos. Ieškovas nurodo, kad visos specialiųjų sąlygų 2 punkte numatytos sąlygos buvo tinkamai įvykdytos, tačiau atsakovas nevykdė savo įsipareigojimų ir kredito dalies laiku neišdavė. Ieškovas buvo sudaręs rangos sutartį su UAB „Tophaus“, kuri atliko numatytus statybos rangos darbus ir pateikė ieškovui apmokėti PVM sąskaitas - faktūras. Todėl ieškovas atsakovui 2008 m. rugsėjo 16 d. pateikė prašymą išduoti kreditą, tačiau atsakovas kredito dalies neišmokėjo. Tik 2008 m. spalio 10 d., atsakovas raštu pranešė ieškovui, kad kredito išmokėjimą sustabdė dėl to, jog atsakovui netiko vienas iš ieškovo nurodytų būsimų nekilnojamojo turto nuomininkų. Ieškovas pažymi, kad kredito sutartyje šalys nenumatė atsakovo teisės reikalauti konkretų nuomininką pakeisti kitu ar dėl šių priežasčių vienašališkai sustabdyti kredito išmokėjimą. Be to, atsakovas pareikalavo į nuomos sutartis įtraukti atitinkamas atsakovui palankias konkrečias sąlygas: sutarties terminą, nuomojamą plotą, nuomos kainą ir kt., kas ribojo UAB „Ingero“ galimybę ieškoti potencialių nuomininkų. Tokiu būdu atsakovas nepagrįstai sustabdė kredito išmokėjimą ieškovui, ir kreditas buvo išmokėtas tik 2008-11-12. Dėl kredito neišmokėjimo ieškovas neturėjo galimybės sumokėti rangovams, ir pastarieji sustabdė statybos darbus, todėl UAB „Ingero“ statomas pastatas nebuvo laiku pastatytas, ir laiku nebuvo sudarytos pagrindinės nuomos sutartys su nuomininkais, kas įtakojo UAB „Ingero“ bankrotą. UAB „Ingero“ pateikė nuomos sutartis su naujais nuomininkais, tačiau atsakovas kreditą išmokėjo tik tuomet, kai ieškovas sutiko su atsakovo vienašališkai nustatytomis sąlygomis ginčijamame papildomame susitarime. Ieškovas, siekdamas patirti kiek įmanoma mažiau nuostolių, papildomu susitarimu sutiko aptarti kitų nuomininkų pasirinkimo galimybes ir prisiimti kitus ypač nenaudingus įsipareigojimus. Nors atsakovas nurodė, jog kredito išmokėjimas stabdomas dėl to, kad pateikti nuomininkai neatitinka banko interesų, tačiau tikrieji atsakovo ketinimai buvo pakeisti sutarties sąlygas ieškovui ypač nenaudingomis sąlygomis. Ir tik ieškovui pasirašius vienašališkai parengtą atsakovo papildomą susitarimą, kreditas ieškovui buvo išmokėtas. Vėliau kredito dalis dar kartą buvo neišmokėta pagal kitą ieškovo 2009-04-27 pateiktą prašymą. Dėl šių priežasčių 2008 m. lapkričio 4 d. sudarytas papildomas susitarimas prie kredito sutarties pripažintinas negaliojančiu, kaip sudarytas dėl ekonominio spaudimo. Pagal papildomo susitarimo 13 punktą ieškovas atsakovui sumokėjo 1 000 Lt kredito sutarties pakeitimo mokestį, todėl ieškovas prašo priteisti šią sumą. Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 13 909 815,90 Lt turtinės žalos atlyginimo, kadangi dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (kredito išmokėjimo sustabdymų) ieškovas  patyrė didelės turtinės žalos. Atsakovas be objektyvių pateisinamų priežasčių, iš anksto neįspėjęs ir nenurodęs pagrindų, ne kartą sustabdė kredito dalių išmokėjimą laikotarpiais 2008-09-16 - 2008-11-12, 2008-11-14 - 2008-12-05 ir nuo 2008-04-27, dėl ko nebuvo galima laiku atsiskaityti su rangovais, o pastarieji sustabdė rangos darbus, ieškovas negalėjo laiku užbaigti statybos darbų ir perduoti nekilnojamąjį turtą nuomininkams. Objektas dėl atsakovo kaltės yra nepastatytas iki šiol, ir ieškovas negali jo naudoti pagal paskirtį, t.y. išnuomoti, gauti pajamas ir vykdyti prievoles kreditoriams. Nurodo, kad  2007 m. spalio 29 d. UAB „Ingero“ ir UAB „Ulmas“ sudarė preliminariąją sutartį dėl negyvenamųjų patalpų numatomame pastatyti ir įrengti logistikos centre nuomos sutarties pasirašymo. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovas negalėjo laiku baigti pastato statybos darbų ir perduoti objekto nuomos teise valdyti UAB „Ulmas“, t.y. pagrindinė nuomos sutartis nebuvo sudaryta, ir šalys 2009 m. gegužės 19 d. nutraukė preliminariąją sutartį. Preliminarioje sutartyje buvo numatytas būsimos nuomos sutarties 8 metų terminas, nuomos mokesčio dydis (25 Lt + PVM už vieną kv. m kiekvieną mėnesį, patalpų) ir patalpų plotas 3378 kv. m. Todėl ieškovas, sudarius pagrindinę patalpų nuomos sutartį, už nuomojamas patalpas iš nuomininko būtų gavęs 8 107 200 Lt + PVM nuomos mokesčio, viso – 9 647 568 Lt. 2008  m. birželio 10 d. UAB „Ingero“ ir UAB „Granex“ sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią UAB ,,Ingero“ įsipareigojo išnuomoti UAB ,,Granex“ ne mažesnio kaip 2783 kv. m ploto patalpas, sutartyje numatytas 5 metų terminas, nuomos mokesčio dydis 21 Lt + PVM už vieną kv. m kiekvieną mėnesį. Todėl šios sutarties pagrindu ieškovas UAB „Ingero“ už nuomojamas patalpas iš nuomininko būtų gavęs 3 581 721 Lt + PVM nuomos mokesčio, viso – 4 262 247,90 Lt.

Ieškovas A. I. prašo ieškinį patenkinti.

Ieškovo atstovas adv. G. Dabkevičius  prašo ieškinį patenkinti ir papildomai paaiškino, kad bankas piktnaudžiavo savo teisėmis, ir jis turėjo įvertinti savo veiksmų pasekmes, nes pastatas buvo įkeistas bankui, o kreditas buvo panaudojamas būtent šio turto gerinimui. Nebuvo draudžiama nuomininkui patalpas subnuomoti, todėl pateiktos preliminarios nuomos sutartys buvo tinkamos. Atsakovas prieš sustabdydamas kredito išmokėjimą turėjo įspėti, o ieškovo finansiniai rodikliai ir anksčiau buvo tokie patys, nors tai anksčiau netrukdė mokėti kreditą, be to, nuosavo kapitalo rodiklis yra suskaičiuotas neteisingai. Bankas turėjo elgtis protingai ir turėjo suprasti, kad sustabdžius kredito mokėjimą nebus pastatytas objektas ir atsiras nuostoliai.

Atsakovas Nordea Bank Finland Plc atsiliepimu į ieškinį (t.1, b.l. 141-161) prašo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad reiškiamas ieškinys neatitinka netiesioginio ieškinio reiškimo sąlygų. Skolininkas, šiuo atveju bendrovė, neturi vykdytinos turtinės teisės atsakovo atžvilgiu – atsakovas nėra bendrovės skolininkas. Ir atvirkščiai, bendrovė skolinga bankui. Kol vyksta teisminis ginčas dėl padaryto tariamo kredito sutarties pažeidimo, atsakovui nekyla ir negali kilti sutartinė civilinė atsakomybė bei prievolė atlyginti bendrovės tariamai patirtus nuostolius. Todėl bendrovė negali būti laikoma turinčia galiojančią ir vykdytiną turtinę teisę (turtinį reikalavimą) banko atžvilgiu. Be to, kreditorių teisė kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu ginčijant bankrutuojančios bendrovės sudarytus sandorius, kai jie mano esant pažeistus bankrutuojančios bendrovės interesus, galima tik tuomet, kai bankroto administratorius to nedaro ir atsisako tai daryti. Tuo atveju, jei ieškovas manytų, kad bankroto administratorius veikia netinkamai ir nevykdo jam įstatymuose nustatytų pareigų, tokius administratoriaus veiksmus jis galėtų ginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, turi būti įrodyta, kad bendrovė neįgyvendina savo tariamai turimą reikalavimą bankui, siekdama išvengti įsipareigojimų kreditoriui įvykdymo, tačiau tai neįrodyta. Nurodo, jog ieškovas asmeniškai laidavo už bendrovės prievolių pagal kredito sutartį tinkamą įvykdymą, ir atsakovas yra pareiškęs jam ieškinį dėl skolos priteisimo, todėl netiesioginis ieškinys pareikštas ginant tik asmeninius interesus. Nurodo, kad ieškinio argumentai, jog bankas neteisėtai sustabdė kredito išmokėjimą bendrovei, yra nepagrįsti ir atmestini. Daugiau kaip 10 mln. Lt kredito išmokėjimas ir negrąžinimas nėra ginčijamas, todėl būtent bendrovė, o ne bankas nevykdė prisiimtų įsipareigojimų. Atsakovas nurodo, jog ieškovas, ginčydamas 2010-09-09 Kauno apygardos teismo nutartį, kuria buvo patvirtintas banko kreditorinis reikalavimas bendrovės bankroto byloje, rėmėsi tais pačiais argumentais, kuriais grindžia ir šį ieškinį. Lietuvos apeliacinio teismo 2011-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-349/2011 yra įsiteisėjusi, nagrinėjant šią bylą dalyvavo tie patys asmenys, ir įrodinėjimo dalykas buvo būtent tai, kad bankas tariamai nepagrįstai sustabdė bendrovės finansavimą, tuo pažeisdamas kredito sutartį, dėl ko bankas laikytinas prievolę pažeidusiu kreditoriumi, o bendrovė atleistina nuo savo prievolių vykdymo. Todėl šio teismo nutartyje konstatuotos aplinkybės, patvirtinančios, kad bankas nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, o kredito išmokėjimą bendrovei sustabdė teisėtai ir pagrįstai, laikytinos prejudiciniais faktais, kurių papildomai nustatinėti ir iš naujo įrodinėti nebereikia. Kredito išmokėjimo sustabdymas laikotarpiu nuo 2008-09-16 iki 2008-11-12 ir nuo 2009-04-27 buvo sąlygotas objektyvių priežasčių, kadangi bendrovė neįvykdė būtinų kredito išmokėjimo sąlygų. Bendrovei 2008-09-16 pateikus bankui prašymą dėl 75 239,84 EUR kredito sumos išmokėjimo, buvo nustatyta, kad netinkamai įvykdyta kredito sutarties specialiosios dalies 2.3. punkte įtvirtinta išankstinė kredito išmokėjimo sąlyga, t.y. viena iš bendrovės sudarytų preliminariųjų nuomos sutarčių turėjo apsimestinio sandorio požymių, ką vėliau pripažino ir pati bendrovė. Bankui buvo itin svarbu užsitikrinti, kad bendrovės nuomininkai būtų realūs ir finansiškai pajėgūs. 2008-09-16 prašymo pateikimo dieną tikrieji statomų pastatų nuomininkai dar nebuvo surasti, todėl bendrovei neturint realių nuomininkų kilo rizika, kad nuomos pajamos, gautos tik pagal vieną preliminariąją sutartį, bus nepakankamos. Todėl buvo pagrįstai laikinai sustabdytas kredito išmokėjimas, kol neliks abejonių dėl nuomos pajamų realumo. Tinkamas kredito sutarties specialiosios dalies 3.3. punkto reikalavimų vykdymas buvo viena iš būtinųjų išankstinių kredito išmokėjimo sąlygų, ir bendrovė pirmoji turėjo įvykdyti savo prievoles tam, kad bankui atsirastų pareiga išmokėti kreditą, tačiau bendrovė pirmoji neįvykdė savo pareigų. Bendrovei sudarius preliminarias nuomos sutartis su tikraisiais patalpų nuomininkais, bankas 2008 m. lapkričio mėnesį atnaujino kredito išmokėjimą ir toliau finansavo bendrovę iki 2009 m. balandžio mėnesio. Iš viso bankas išmokėjo bendrovei 10 371 740,34 Lt kredito. 2009-04-27, t.y. likus dviem dienoms iki kredito išmokėjimo termino pabaigos, bendrovė pateikė bankui mokėjimo prašymą dėl 530 316,43 EUR kredito sumos išmokėjimo. Patikrinus jo pagrįstumą buvo nustatyta, kad nėra vykdomas bendrovės finansinis įsipareigojimas - užtikrinti, kad bendrovės nuosavo kapitalo rodiklis bet kurią kiekvienų bendrovės finansinių metų paskutinę dieną ir tokių finansinių metų kiekvieno ketvirčio paskutinę dieną 2009 metais nenukris žemiau kaip 10 procentų, kadangi  minėtas nuosavo kapitalo rodiklis buvo nukritęs iki 8 procentų. Todėl bankas turėjo pagrindą manyti, jog bendrovės finansinė padėtis nėra tokia gera, kad užtikrintų tinkamą įsipareigojimo grąžinti kreditą vykdymą, ką patvirtina vėliau iškelta bendrovei bankroto byla. Atsakovas nurodo, kad bendrovės bankrotą lėmė ne banko veiksmai, o visai kitos, nuo banko nepriklausančios priežastys, konkrečiai - nekilnojamojo turto rinkos nuosmukis ir pasaulį sukrėtusi finansų krizė, kas lėmė bendrovės nesugebėjimą įgyvendinti projektą. Todėl bankas negali būti laikomas atsakingu už bendrovės finansinius sunkumus, be to, iki 2009-04-27 bendrovei faktiškai buvo išmokėtas visas kreditas. Bankas ir bendrovė laikotarpiu nuo 2008-09-16 iki 2010-03-28 nuolat palaikė ryšius, o ieškovas, būdamas bendrovės vadovu, asmeniškai dalyvaudavo susitikimuose su banko atstovais, todėl ieškinio argumentas, kad bankas be pateisinamų priežasčių, iš anksto neįspėjęs ir nenurodęs pagrindų ne kartą stabdė kredito dalių išmokėjimą, yra  atmestinas kaip nepagrįstas. Kadangi bankas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio), be to, ieškovas neįrodė bendrovės tariamai patirtų nuostolių dydžio, todėl ieškinį dėl nuostolių priteisimo prašo atmesti. Taip pat nurodo, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu šalių sudarytą papildomą susitarimą prie kredito sutarties ir taikyti restituciją. Dėl susidėjusių sunkių aplinkybių gali būti pripažintas negaliojančiu tik tas sandoris, kuris sudarytas, kai susidėjusios šaliai sunkios aplinkybės buvo tokio pobūdžio, jog nesant kitos išeities, ji buvo priversta sudaryti sau nenaudingą sandorį, ir sąlygos šaliai buvo labai sunkios, o ne šiaip nenaudingos. Bankas, sudarydamas papildomą susitarimą, įgyvendino teisės aktais jam suteikiamas teises, o teisėti veiksmai negali būti laikomi ekonominiu spaudimu. Kadangi papildomame susitarime nustatyti kredito sutarties sąlygų pakeitimai buvo sąlygoti bendrovės padarytų kredito sutarties pažeidimų, papildomo susitarimo sudarymas negali būti laikomas ekonominiu spaudimu bendrovei. Projekto įgyvendinimo ir verslo riziką buvo prisiėmusi pati bendrovė, o bankas yra finansuotojas, kuris prisiima ir privalo valdyti savo kredito riziką. Bankas nedalyvauja ir neturi intereso į pelną projekto sėkmės atveju, todėl nėra sąžininga bankui perkelti bendrovės prisiimtą verslo riziką projekto nesėkmės atveju. Be to, ieškovas ekonominį spaudimą aiškina sunkia bendrovės finansine padėtimi, kas nėra ir negali būti pagrindas papildomą susitarimą pripažinti negaliojančiu CK 1.91 str. pagrindu. Atsakovas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad sandoriai, sudaryti tarp juridinių asmenų ar verslininkų, nenaudingomis sąlygomis dėl rinkos konjunktūros, tam tikrų prekių ar paslaugų paklausos ir kainų sumažėjimo, taip pat sandoriai, sudaryti prisiimant galimą verslo riziką ar dėl komercinio apsiskaičiavimo, negali būti pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 str. nuostatas. Laidavimo sutarties sudarymas ar reikalavimas sudaryti laidavimo sutartį taip pat negali būti laikomas ekonominiu spaudimu, kadangi bendrovė ne tik laisva valia pasirašė kredito sutartį ir jos pakeitimus bei papildomą susitarimą, bet ir kurį laiką vykdė ir reikalavo sutarties vykdymo iš banko, tuo pripažindama sandorį sudarytą (CK 1.79 str.).

Atsakovo atstovas adv. J. Baublytė prašo ieškinį atmesti, paaiškino aplinkybes, analogiškas nurodytoms atsiliepime į ieškinį, papildomai nurodo, kad bankas patyrė itin didelę žalą, kadangi dėl bankroto bylos vilkinimo negali išieškoti iš įkeisto turto. Buvo ginčijamas kreditoriaus reikalavimas, be to, yra ginčijamas kiekvienas kreditorių susirinkimo nutarimas, dėl šioje byloje pareikšto ieškinio yra atidėtas klausimo dėl bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama priėmimas. Nurodo, kad bankas yra įpareigotas valdyti riziką, kadangi disponuoja indėlininkų lėšomis, todėl bankas privalėjo vertinti įsipareigojimų vykdymą.

Atsakovo atstovas adv. R. P. taip pat prašo ieškinį atmesti, papildomai nurodo, kad bankas neturėjo intereso bendrovę privesti prie bankroto, nes bankas paskolino 10 mln. Lt, o valdyti nekilnojamąjį turtą  - ne banko veikla, nes bankas užsiima finansine veikla.

Ieškinys atmestinas. Ieškovas – bankrutuojančios UAB „Ingero“ kreditorius A. I. pareiškė netiesioginį ieškinį atsakovui, kaip bankrutuojančios įmonės, kurios vardu reiškiamas ieškinys, skolininkui. Atsakovas ginčija ieškovo teisę reikšti tokį ieškinį. CK 6.68 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus (netiesioginis ieškinys). Tai reiškia, kad netiesioginio ieškinio paskirtis – apsaugoti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko neveikimo tais atvejais, kai skolininkas nesuinteresuotas įgyvendinti savo teises į trečiąjį asmenį ir ginti savo interesus. Ieškovas A. I. yra bankrutuojančios UAB „Ingero“ kreditorius, ką patvirtina Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutarties nuorašas (t.1, b.l. 134), todėl jis turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, ir yra subjektas, turintis teisę reikšti netiesioginį ieškinį. Tačiau kreditorius, pareikšdamas netiesioginį ieškinį, įgyvendina skolininkui priklausančias teises, t.y. veikia skolininko vardu, todėl netiesioginis ieškinys gali būti reiškiamas, kai pats skolininkas turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, tačiau jos neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo kreditoriui. Tai reiškia, kad kreditorius faktiškai gali reikšti netiesioginį ieškinį dėl tokių prievolių, kurias kitas asmuo turi vykdyti kreditoriaus skolininkui. Kad būtų galima pareikšti netiesioginį ieškinį, kreditoriaus A. I. skolininkas UAB „Ingero“ turėtų turėti tam tikrą turtinę teisę į savo skolininką t.y. į atsakovą Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių. Tačiau akivaizdu, kad UAB „Ingero“ turtinės teisės dar neturi, jis nėra nurodyto banko kreditorius, ir bankas nėra UAB „Ingero“ skolininkas, o atvirkščiai, Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius pats yra kreditorius UAB „Ingero“ bankroto byloje, ir jo reikalavimas sudaro 11 393 671,77 LT (t.1, b.l. 134). Ieškovo reiškiamu ieškiniu yra tik siekiama sukurti UAB „Ingero“ turtinę teisę banko atžvilgiu, nuginčijus vieną iš sandorių (kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo) ir prašant priteisti nuostolius, neva atsiradusius dėl banko netinkamo kredito sutarties įsipareigojimų vykdymo (neišmokant kredito dalies).  Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui dar neturint jokių prievolių skolininkui UAB „Ingero“ kreditorius A. I. negali įgyvendinti skolininko (UAB „Ingero) teisių, nes jų dar nėra. Todėl darytina išvada, kad nėra visų sąlygų, būtinų siekiant pareikšti netiesioginį ieškinį, todėl ieškovas A. I. UAB „Ingero“ vardu negalėjo pareikšti ieškinio CK 6.68 straipsnio pagrindu. Toks CK 6.68 straipsnyje numatytų sąlygų aiškinimas yra suformuotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007, 2008 m. gegužės 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2008). Kadangi A. I. negalėjo skolininko UAB „Ingero“ vardu pareikšti ieškinio skolininko skolininkui - atsakovui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui CK 6.68 straipsnio pagrindu, todėl ieškinys jau vien dėl šios priežasties atmestinas.

Tačiau net ir pripažinus, kad ieškovas A. I. turi teisę reikšti netiesioginį ieškinį, toks ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Byloje pateiktų rašytinių įrodymų pagrindu nustatyta, kad  2008 m. balandžio 7 d. tarp UAB „Ingero“ ir atsakovo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus buvo sudaryta kredito sutartis (t. 1, b.l. 11-40), pagal kurią šalys susitarė dėl 3 700 000 Eur kredito suteikimo UAB „Ingero“ konkrečiai paskirčiai - galutiniam atsiskaitymui už žemės sklypą, esantį adresu Draugystės g. 10, Kaune, perkamą pagal 2008-02-06 Valstybinės žemės pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutartį, sandėlio šiame žemės sklype statybai bei šiame žemės sklype esančių stalių dirbtuvių rekonstrukcijai (Kredito sutarties 1.4. p.). Vėliau tarp šalių buvo sudaryti papildomi susitarimai. 2008 m. balandžio 15 d. papildomas susitarimas (t.1, b.l. 41-45), kuriuo šalys susitarė pakeisti ir papildyti kredito sutartį ir kredito sutarties 1 Priedą. Pagal šį susitarimą ieškovas įsipareigojo įkeisti administracinį pastatą, stalių dirbtuves, žemės sklypą, visas banko sąskaitas visomis valiutomis, atidarytas ir būsiančias atidarytomis banke, o taip pat ir visas esamas ir būsimas lėšas šiose sąskaitose priklausančias kredito gavėjui, įforminti bankui priimtinos formos ir turinio laidavimą, pateikti bankui priimtinos formos ir turinio susitarimus, kuriais būtų subordinuotos kredito gavėjo paskolos, gautos iš trečiųjų asmenų. 2008 m. balandžio 15 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis (t.1, b.l. 52-55), kuria laiduotojas A. I. neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigojo kaip solidarinis skolininkas atsakyti visu savo turtu ir lėšomis bankui, jeigu kredito gavėjas (UAB „Ingero“) neįvykdys visos prievolės ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir/arba kitų įmokų pagal kredito sutartį su visais vėlesniais jos papildymais ir pakeitimais. 2008 m. lapkričio 4 d. šalys sudarė papildomą susitarimą (t.1, b.l. 46- 51) prie kredito sutarties, kuriuo šalys susitarė pakeisti ir papildyti 2008-04-07 kredito sutartį su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais, nustatant galutinį kredito grąžinimo terminą 2015-04-30 (kredito sutartyje buvo numatyta 2018-04-30), 3 % metinių palūkanų maržą (kredito sutartyje - 1,20 % metinių palūkanų), 0,75 % dydžio nuo nepanaudotos kredito sumos metinį įsipareigojimo mokestį, mokamą kas mėnesį (kredito sutartyje įsipareigojimo mokestis nebuvo nustatytas), ieškovo ir nuomininko UAB „Granex" nuomos sutarties privalomąsias sąlygas, 3 Priede numatė nuosavo kapitalo rodiklio dydį, kuris 2009 metais turi būti ne mažiau kaip 10 %, ir kitus papildomus įsipareigojimus. Ieškovas, reikšdamas netiesioginį ieškinį ginčija šį šalių pasirašytą papildomą susitarimą ir prašo jį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, kaip sudarytą dėl atsakovo ekonominio spaudimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandoriui pripažinti negaliojančiu, kaip buvus sudarytam dėl ekonominio spaudimo, konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005, 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-574/2006). Ieškovas ekonominį spaudimą įrodinėja, nurodydamas tris aplinkybes: 1) ieškovas, vykdydamas sutartinius įsipareigojimus, atsakovo naudai buvo įkeitęs turimą nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, todėl atsižvelgiant į tai, kad įsipareigojimų nevykdymo atveju, įkaito turėtojas gali savo reikalavimus iš įkeisto turto patenkinti ankščiau už kitus kreditorius, atsakovo interesai buvo pakankamai apsaugoti tuo atveju, jeigu ieškovas negalėtų tinkamai ir laiku įvykdyti prievolę grąžinti kredito sumą; 2) 2008 m. balandžio 15 d. laidavimo sutartimi laiduotojas A. I. neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigojo kaip solidarinis skolininkas atsakyti visu savo turtu ir lėšomis bankui, jeigu UAB „Ingero“ neįvykdys visos prievolės ar jos dalies pagal kredito sutartį. Tokiu būdu ieškovas UAB „Ingero“ ir su juo susijęs asmuo (direktorius ir akcininkas) tapo dar labiau ekonomiškai priklausomi nuo atsakovo; 3) atsakovas neteisėtai sustabdė finansavimą pagal kredito sutartį, pateikdamas ieškovui atitinkamus neteisėtus reikalavimus. Ieškovo teigimu, būtent dėl to, kad atsakovas nepagrįstai sustabdė kredito išmokėjimą, UAB „Ingero“ neteko galimybės pasirinkti ir nesutikti su papildomu susitarimu keičiamomis kredito sutarties sąlygomis, kadangi jam reikėjo atsiskaityti su rangovais ir imtis visų priemonių, kad projektas būtų įgyvendintas ir būtų pastatytas pastatas, iš kurio nuomos turėjo būti grąžinamas kreditas. Būtent šiuos veiksmus ieškovas traktuoja, kaip atsakovo ekonominį spaudimą. Ieškovas teigia, kad atsakovas pažeidė įsipareigojimus, sustabdydamas kredito išdavimą nuo 2008-09-16 iki 2008-11-12, nuo 2008-11-14 iki 2008-12-05 ir neišmokėdamas likusios kredito dalies nuo 2008-04-27. Kad ieškovas 2008 m. rugsėjo 16 d. ir 2009 m. balandžio 27 d. buvo pateikęs prašymus išmokėti kreditą, patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai (t.1, b.l. 67, 76), ir dėl to tarp šalių ginčo nekyla. Ginčas kyla dėl to, ar atsakovas sustabdydamas kredito išmokėjimą elgėsi tinkamai ir nepažeidė kredito sutarties sąlygų. Toks pat ginčas tarp tų pačių šalių  buvo kilęs ir UAB „Ingero“ bankroto byloje, kai buvo tvirtinamas kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus reikalavimas, ką patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m vasario 4 d. nutartis (t.1,  b.l. 179-182). Šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar UAB „Ingero“ negali būti laikomas nepažeidusiu savo prievolių pagal kredito sutartį, kadangi kredito sutarties sąlygas pažeidė Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčą, nustatė šiai bylai reikšmingą faktinę aplinkybę, kad UAB „Ingero“ pateikiant 2008 m. rugsėjo 16 d. prašymą išduoti kreditą preliminariosios statinių nuomos sutartys nebuvo sudarytos, todėl nebuvo įvykdyta išankstinė kredito išmokėjimo sąlyga ir Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius pagrįstai sustabdė kredito išmokėjimą laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 16 d. iki 2008 m. lapkričio 12 d. Analogiškai Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartyje nustatyta ir kita faktinė aplinkybė dėl UAB „Ingero“ 2009 m. balandžio 27 d. prašymo išmokėti kreditą, kuomet buvo nustatyta, kad nuosavo kapitalo rodiklis, kuris buvo pagrindu bankui atsisakyti išmokėti likusią kredito dalį, neatitiko kredito sutarties reikalavimų, kadangi buvo 8,19 procento, kai 2009 m. jis turėjo būti ne mažesnis kaip 10 procentų. Kadangi nurodytos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu ieškinyje yra grindžiamas atsakovo veiksmų neteisėtumas, sustabdant finansavimą, jau yra nustatytos įsiteisėjusia teismo nutartimi, todėl jos iš naujo nenustatinėtinos, kaip turinčios prejudicinę reikšmę (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Aiškinant procesinės teisės normas dėl prejudicinių faktų taikymo kasacinio teismo laikomasi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007, 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008, 2009 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2009 ir kt). Todėl nurodytos aplinkybės pagrįstai laikytinos prejudiciniais faktais, nes banko netinkamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas, kuriuo grindžiamas ieškinys, buvo įrodinėjimo dalyku ir kitoje byloje, ką patvirtina A. I. paduotas atskirasis skundas (t.2, b.l. 43-46) ir nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis.

Vertinant atsakovo veiksmų teisėtumą yra svarbios ir byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas iki pirmojo kredito išmokėjimo sustabdymo jau buvo įvykdęs net 7 atsakovo prašymus išmokėti kreditą (t.1, b.l. 60-66), o atnaujinęs kredito išmokėjimą nuo 2008 m. lapkričio 11 d. vėl toliau mokėjo kreditą pagal 8 UAB „Ingero“ paduotus prašymus (t.1, b.l. 68-75). Atsakovas, paskutinį kartą sustabdęs kredito dalies išmokėjimą, faktiškai buvo išmokėjęs didžiąją kredito dalį, t.y. beveik visą jo sumą, o sutartį nutraukė tik 2010-03-28 (t.1, b.l. 175-176).Todėl tokie banko veiksmai iš esmės paneigia, kad UAB „Ingero“ buvo daromas ekonominis spaudimas, taip pat paneigia, kad bankas piktnaudžiavo savo teisėmis ar nebendradarbiavo su UAB „Ingero“. Beje, aplinkybės dėl banko nebendradarbiavimo buvo įrodinėjamos ir kitoje tarp šalių nagrinėtoje byloje, ir Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 4 d. nutartimi atmetė ieškovo A. I. teiginius, kad bankas netinkamai vykdė bendradarbiavimo su skolininku pareigą (t.1, b.l. 179-182).   

Pažymėtina, kad ieškovas grįsdamas ieškinį nenurodė, kad nuosavo kapitalo rodiklis buvo netinkamai ir nepagrįstai paskaičiuotas, t.y. nuosavo kapitalo rodiklio fakto neginčijo ir tik bylos nagrinėjimo eigoje išreiškė tam tikras abejones dėl jo, tačiau to nepagrindė jokiais įrodymais, išskyrus ieškovo atstovo paaiškinimus apie neva neteisingai atliktą aritmetinių veiksmų seką. Tuo tarpu atsakovas nuosavo kapitalo rodiklio (8,19 procento) pagrindimui pateikė audito įmonės UAB „Ernst & Young Baltic“ ataskaitą (t. 2 priedas), kuri patvirtina, kad UAB „Ingero“ nuosavo kapitalo rodiklis pagal UAB „Ingero“ 2009 m. pirmojo ketvirčio finansinius duomenis ir šalių pasirašytos kredito sutarties (su visais pakeitimais ir papildymais)  sąlygas tuo metu sudarė būtent  0,0819. 

Atsižvelgiant į tai, kad nėra nustatyti jokie neteisėti banko veiksmai sustabdant UAB „Ingero“ kredito išmokėjimą, negalima teigti, kad šiais veiksmais atsakovas spaudė ieškovą (UAB „Ingero“) pasirašyti jam nenaudingą 2008 m. lapkričio 4 d. papildomą susitarimą prie kredito sutarties. Teisėti veiksmai negali būti pripažinti ekonominio spaudimo priemone. Pačiam ieškovui nevykdant kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t.y. jam pažeidus sutartinius įsipareigojimus, atsakovas, tęsdamas sutartinius santykius, turėjo imtis papildomų priemonių apsaugoti savo interesus. Todėl ginčijamas papildomas susitarimas prie kredito sutarties buvo sudarytas ne dėl atsakovo ekonominio spaudimo, bet kaip papildoma atsakovo interesų apsaugos priemonė, kadangi ieškovas jau buvo pažeidęs prievoles pagal kredito sutartį. Tai, kad UAB „Ingero“ prievolių pagal kredito sutartį įvykdymui buvo įkeitęs nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, o A. I. - pasirašęs laidavimo sutartį, jokiu būdu nepatvirtina, kad papildomas susitarimas prie kredito sutarties buvo pasirašytas dėl ekonominio spaudimo. Nurodytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės paprastai suteikiant kreditą visuomet naudojamos. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, jog ieškovas neįrodė, kad ginčijamas papildomas susitarimas buvo UAB „Ingero“ pasirašytas dėl atsakovo panaudoto ekonominio spaudimo.

CK 6.256 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius. Kadangi ieškovas reikalavimą dėl nuostolių priteisimo grindžia, nurodydamas tuos pačius neteisėtus banko veiksmus, pasireiškusius nepagrįstu ir neteisėtu kredito išmokėjimo sustabdymu, todėl ieškovui jų neįrodžius, nėra pagrindo atsirasti atsakovo civilinei sutartinei atsakomybei. Todėl neįrodyta ir ši ieškinio dalis.

Apibendrinant darytina išvada, kad ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Ieškinį atmetus, iš nepagrįstą ieškinį pareiškusio asmens išieškotinos atsakovo turėtos atstovavimo išlaidos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovas prašo priteisti 27 242,84 Lt atstovavimo išlaidų, kurias patvirtina pateiktos PVM sąskaitos-faktūros ir mokėjimo dokumentai (t.2, b.l. 152-157). Tačiau atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, darbo ir laiko sąnaudas, išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteistinos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Todėl priteistinos tokios atsakovo turėtos išlaidos už advokatų teiktas teisines paslaugas: 2 400 Lt už atsiliepimą į ieškinį  (t.1, b.l. 141-161), 1 400 Lt už tripliką (t.2, b.l. 28-41), 96 Lt už rašytinių paaiškinimų pateikimą (t.2, b.l. 121-124), 143,99 už kopijavimo ir telekomunikacijos išlaidas pagal pateiktas detaliąsias paslaugų ataskaitas (t.2, b.l. 144, 147, 151), 600 Lt už 5 atstovavimo teismo posėdžiuose valandas, viso 4 639,99 Lt, t.y. 4 640 Lt.

              Teisėja, vadovaudamasi LR CPK 268, 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a : 

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. I. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui Nordea Bank Finland Plc (juridinio asmens kodas 1680235-8), veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių ( kodas 112025592), 4 640 Lt atstovavimo išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja                                                                                                          Nijolia Indreikienė