Civilinė byla Nr.2A-761-173/2009
Procesinio sprendimo kategorija 30.6
Pirmosios instancijos teismo teisėja
G.Jakštienė
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. birželio 16 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Leono Jachimavičiaus, kolegijos teisėjų Nijolios Indreikeinės ir Gintauto Koriagino, sekretoriaujant Vaidai Stankevičiūtei, dalyvaujant ieškovo Z. K. atstovei advokatei V. T., atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei D.Ž., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 3 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo Z. K. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl pripažinimo šeimos nariu ir teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas,
nustatė:
Ieškovas Z. K. kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydamas pripažinti jį nuo 1989 m. kovo 1 d. buto nuomininkės V. A. šeimos nariu ir pripažinti jam teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad ginčo bute su buto nuomininke V. A., mirusia (duomenys neskelbtini), pradėjo gyventi nuo 1988 m., vedė bendrą ūkį, o (duomenys neskelbtini) susituokė. Teisę privatizuoti butą nuomininkė V. A. pradėjo įgyvendinti galiojant Butų privatizavimo įstatymui, tačiau dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių privatizavimo procedūra iki jos mirties nebuvo baigta, todėl ieškovui, kaip mirusios nuomininkės šeimos nariui, kurio vardu yra pakeista buto nuomos sutartis, turi būti pripažinta teisė privatizuoti ginčo butą lengvatine tvarka (3-4 b.l.).
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino ieškovą Z. K. nuomininkės V. A. šeimos nariu nuo 1989 m. kovo 1 d. bei pripažino jam teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini) (68-71 b.l.). Teismas sprendime nurodė, kad ieškovas ginčo bute su nuomininke, kaip jos šeimos narys, gyvena nuo 1989 m., tai patvirtina ieškovo paaiškinimai, liudytojų parodymai, todėl sprendė, jog ieškovo reikalavimas pripažinti jį pagrindinės nuomininkės V. A. šeimos nariu nuo 1989 m. kovo 1 d. tenkintinas. Teismas sprendime taip pat konstatavo, kad buto nuomininkė V. A. buto privatizavimo procedūrą pradėjo galiojant Butų privatizavimo įstatymui, tačiau dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių privatizavimo procedūra iki jos mirties nebuvo baigta, todėl ieškovui, kaip jos šeimos nariui, atitinkantis LR butų privatizavimo įstatyme nustatytas sąlygas, keliamas buto privatizavimo subjektui, pripažintina teisė privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis.
Apeliaciniu skundu Kauno miesto savivaldybė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais (78-82 b.l.).
Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino, kad ieškovas nuomininkės šeimos nariu yra nuo 1989 m. kovo 1 d. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (Šilainių butų ūkio tarnybos 2003 m. sausio 21 d. pažymėjimas Nr.412, Šilainių seniūnijos 2008 m. gegužės 6 d. pažyma Nr.16-7-998), kurie atitinka oficialiems rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus bei turi didesnę įrodomąją galią, nėra duomenų, jog ieškovas ginčo bute gyvena nuo 1989 m. Priešingai, Šilainių seniūnijos 2008 m. gegužės 6 d. pažymoje Nr.16-7-998 nurodyta, kad ieškovas Z. K. gyvenamąją vietą ginčo bute deklaravo tik 1999 m. gegužės 19 d. Be to, Santuokos butų ūkio išduotoje buto, esančio (duomenys neskelbtini), kortelėje taip pat yra įrašas, kad ieškovas bute apsigyveno 1999 m. Taigi, ieškovas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu (iki 1998 m. liepos 1 d.) nebuvo nuomininkės šeimos nariu, todėl neatitinka Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje numatytų reikalavimų, keliamų subjektui, turinčiam teisę privatizuoti butą.
Teismas ieškinį patenkino neatsižvelgdamas į tai, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad buto privatizavimo procedūra nebaigta ne dėl pagrindinės nuomininkės V. A. kaltės. Vien asmens kreipimasis dėl buto privatizavimo nereiškia, kad jis atliko visus privalomus veiksmus buto privatizavimo procese.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas su V. A. gyveno vienoje šeimoje, vedė bendrą ūkį, tačiau byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų.
Ieškovas negalėjo būti pripažintas pagrindinės nuomininkės šeimos nariu nuo 1989 m. kovo 1 d., nes pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 54 straipsnį nuomininko šeimos nariais pripažįstami giminaičiai ir nedarbingi išlaikytiniai, jeigu jie kartu su nuomininku gyvena ir veda bendrą ūkį. Ieškovas nepriskirtinas nei prie giminaičių, nei prie išlaikytinių. Tik nuo 1994 m. birželio 11 d. įsigaliojo CK 329 straipsnio 3 dalies redakcija, numatanti, kad sugyventiniai, kartu su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismine tvarka gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais. Todėl iki 1994 m. birželio 11d. ieškovas negalėjo būti pripažintas nuomininko šeimos nariu.
Ieškovo teismui pateiktas 1992 m. lapkričio 10 d. V. A. prašymas Kauno miesto valdybai dėl buto privatizavimo, negalėjo būti laikomas tinkamu rašytiniu įrodymu, kadangi jis nepasirašytas bei nepaduotas Kauno miesto valdybai, ant jo nėra registravimo žymos.
Teismas, pripažinęs ieškovą nuomininkės šeimos nariu bei jo teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą, neįvertino tai, jog tokiu atveju tarp ieškovo ir pagrindinės nuomininkės turėjo būti susitarimas kieno vardu bus privatizuojamas butas. Tokio susitarimo nebuvo sudaryta, todėl nėra vienos iš būtinų sąlygų buto privatizavimui pagal Butų privatizavimo įstatymą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo LAT formuojamos praktikos šios kategorijos bylose, todėl teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinis skundas atmestinas (85-86 b.l.).
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Ieškovo atstovė apeliacinį skundą prašė atmesti.
Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Kaip matyti iš ieškovo ieškinyje suformuluotų reikalavimų (pripažinti jį nuomininkės šeimos nariu nuo 1989 m. ir pripažinti jam teisę privatizuoti nuomojamą butą) bei faktinio ieškinio pagrindo ((duomenys neskelbtini)mirus buto nuomininkei V. A., kuri teisę privatizuoti butą pradėjo įgyvendinti galiojant Butų privatizavimo įstatymui, tačiau dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių buto privatizavimo iki mirties nebaigė), ieškovas siekia, kad jam būtų pripažinta teisė užbaigti buto privatizavimo lengvatine tvarka procedūrą.
Įvertinusi ieškinio dalyką ir pagrindą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006, kt.). Todėl teisėjų kolegija, visų pirma, pasisakys dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad buto nuomininkė V. A., galiojant Butų privatizavimo įstatymui, įgijo subjektinę teisę privatizuoti butą, t.y. pradėjo ją įgyvendinti, o ši teisė nebuvo iki galo įgyvendinta dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių.
Tarp bylos šalių nėra ginčo, kad buto nuomininkė kreipėsi įstatymo nustatytu terminu su prašymu dėl buto privatizavimo į kompetentingą šį klausimą spręsti Kauno miesto valdybos butų privatizavimo tarnybą. Tai patvirtina Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento aprūpinimo būstu skyriaus 2007 m. kovo 27 d. raštas Nr.52-5-410 (9 b.l.). Byloje nėra duomenų, kad kompetentinga institucija, 1992 m. lapkričio 10 d. gavusi V. A. prašymą, būtų atlikusi Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 ar Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkiu Nr. 290p jai pavestus veiksmus ir informavusi V. A. dėl tolesnės buto privatizavimo eigos. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad kompetentinga institucija, būdama atsakinga už butų privatizavimą, neišnagrinėjo V. A. pareiškimo ir neatliko jai pavestų darbų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuomininkė įgijo subjektinę teisę privatizuoti jos nuomojamą butą lengvatine tvarka, tačiau buto privatizavimo procedūros nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog V. A. neatliko visų privalomų veiksmų buto privatizavimo procese, nenurodant kokių konkrečiai veiksmų V. A. neatliko, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent kompetentinga institucija, kuriai įstatymas suteikė įgalinimus spręsti buto privatizavimo klausimus, o ne V. A., neatliko privalomų veiksmų.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, jog tarp ieškovo, kuris įrodinėja, kad nuo 1989 m. buvo buto nuomininkės šeimos narys, ir buto nuomininkės turėjo būti sudarytas susitarimas dėl buto privatizavimo. Sprendžiant ar tarp ieškovo ir buto nuomininkės, tuo metu kai ji 1992 m. lapkričio 10 d. pateikė prašymą dėl buto privatizavimo, turėjo būti sudarytas notaro patvirtintas susitarimas dėl buto privatizavimo pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį, būtina nustatyti ar ieškovas tuo metu buvo buto nuomininkės V. A. šeimos nariu. CK 329 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi nuo 1992 m. rugsėjo 30 d., numatė, kad asmenys, kartu su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų gyvenę ne mažiau kaip penkerius metus ir turėję su jais bendrą ūkį, gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais. Iki šios normos įsigaliojimo nei Civiliniame kodekse, nei Butų kodekse nebuvo numatyta galimybė sugyventinius pripažinti nuomininko šeimos nariais. Pagal tuo metu galiojusį Butų kodekso 54 straipsnio 3 dalį prie nuomininko šeimos narių buvo priskiriami nuomininko sutuoktinis, jų vaikai ir tėvai. Nuomininko sugyventinis pagal Butų kodeksą į šeimos narių ratą nepateko. Vadovaudamasi 1992 m. lapkričio 10 d. galiojusiai įstatymais, bei įvertinusi tai, jog ieškovas įrodinėjo, kad ginčo bute kaip nuomininkės sugyventinis apsigyveno nuo 1988 m., teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas negalėjo būti pripažintas nuomininkės V. A. šeimos nariu, nes bute nebuvo išgyvenęs penkerių metų. Todėl 1992 m. lapkričio 10 d. kreipiantis dėl ginčo buto privatizavimo ieškovo ir V. A. notaro patvirtintas susitarimas kieno vardu bus sudaroma buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo būtinas.
Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog iki 1992 m. rugsėjo 30 d. galioję įstatymai nenumatė galimybės sugyventinius pripažinti nuomininko šeimos nariais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas CK 329 straipsnio 3 dalies redakcijos, galiojusios nuo 1994 m. birželio 10 d., nuostatas, ir pripažindamas ieškovą nuo 1989 m. kovo 1 d. nuomininkės V. A. šeimos nariu, pažeidė bendrąjį teisės principą „įstatymas atgal negalioja“. Taigi, toks buto nuomininko ir jo šeimos narių sampratą bei jų teises reglamentuojančių normų taikymas neatitinka įstatymų galiojimo laike principų, todėl sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškovo reikalavimas pripažinti jį nuo 1989 m. kovo 1 d. pagrindinės buto nuomininkės V. A. šeimos nariu, naikintinas ir šioje dalyje ieškinys atmestinas.
Pripažinusi, kad buto nuomininkė Butų privatizavimo įstatymu galiojimo metu pradėjo butų privatizavimo procedūrą, kuri nebuvo baigta dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, o susitarimo dėl buvo privatizavimo ieškovas ir buto nuomininkė sudaryti neturėjo, nes ieškovas pareiškimo dėl buto privatizavimo padavimo metu nebuvo V. A. šeimos narys, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pagrindinė buto nuomininkė Butų privatizavimo įstatymu galiojimo metu įgijo subjektinę teisę lengvatine tvarka privatizuoti ginčo butą.
Nustačiusi, kad buto nuomininkė V.A. B. privatizavimo įstatymu galiojimo metu įgijo subjektinę teisę lengvatine tvarka privatizuoti ginčo butą, teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl apeliacinio skundo argumentų ar ieškovas yra tinkamas subjektas po V. A. mirties užbaigti ginčo buto privatizavimo procedūrą.
Butų privatizavimo įstatymo normų pagrindu įgyta asmens subjektinė teisė privatizuoti gyvenamąsias patalpas suponuoja valstybės ar savivaldybės institucijos pareigą parduoti gyvenamąsias patalpas įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Subjektinė teisė privatizuoti butą savo turiniu yra turtinė reikalavimo teisė ir gali būti paveldima. Specialiaisiais teisės aktais (Butų privatizavimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 33, kt.) nustatytas reglamentavimas lemia, kad ši teisė nėra absoliuti - tam, kad galėtų paveldėti, įpėdinis turi atitikti Butų privatizavimo įstatyme nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2004; 2006 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-694/2006).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra pabrėžęs gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinę svarbą, jų pagrindu atsiradusių teisinių santykių sudėtingumą ir specifiką. Teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo - aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet turint galvoje butų privatizavimą numačiusių įstatymų pagrindinį tikslą - suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008).
Ieškovas, kaip nuomininkės V. A., Butų privatizavimo įstatymu galiojimo metu įgijusios subjektinę teisę lengvatine tvarka privatizuoti ginčo butą, tačiau iki mirties šios teisės neįgyvendinusios, sutuoktinis, pagal CK 5.13 straipsnį turi teisę paveldėti jos palikimą.
Kaip jau minėta, kad asmuo galėtų paveldėti teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, jis ne tik turi būti palikėjo paveldėtoju, bet ir atitikti specialiuose teisės aktuose ir Butų privatizavimo įstatyme keliamus reikalavimus. LR Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarime Nr. 249 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 33 papildymo” reglamentuota būtent tokia teisinė situacija, kokia yra susidariusi nagrinėjamoje byloje. Šiuo nutarimu buvo nustatyta, kad nuomininko, pareiškusio norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas, tačiau mirusio iki pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo notariškai dienos, teisė įsigyti privatizuojamas gyvenamąsias patalpas pereina jo įpėdiniams, jeigu šie įpėdiniai pagal LR butų privatizavimo įstatymą nėra pasinaudoję teise įsigyti kitų gyvenamųjų patalpų. Byloje nustatyta, kad ieškovas nėra privatizavęs kitos gyvenamosios patalpos (22 b.l.). Byloje taip pat nėra ginčo dėl buto atitikties privatizavimo objektui keliamiems reikalavimams. Be to, ieškovas palikimo atsiradimo metu, t.y. nuomininkės mirties dieną ((duomenys neskelbtini)), buvo vienintelis jos šeimos narys (sutuoktinis) ir paveldėtojas, gyvenęs ginčo bute (12, 15 b.l). Kad ieškovas buvo vienintelis nuomininkės šeimos narys, jos mirties dieną gyvenęs ginčo bute, patvirtina ir ta aplinkybė, jog 2003 m. rugsėjo 11 d. ieškovo vardu buvo pakeista ginčo buto nuomos sutartis (18, 19-20 b.l.).
Nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad ieškovas, kaip buto nuomininkas, turi teisę paveldėti savo sutuoktinės teisę įsigyti butą lengvatine tvarka Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo (2002 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr. IX-1188 redakcija) 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo ieškinio dalį ir pripažino jam teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, t.y. panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo reikalavimas pripažinti jį nuo 1989 m. kovo 1 d. buto nuomininkės V. A. šeimos nariu, ir šioje dalyje ieškinį atmesti.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Patenkinti iš dalies atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą.
Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 3 d. sprendimą:
Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 3 d. sprendimo dalį, kuria ieškovas Z. K., a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), pripažintas V. A., a/k (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), šeimos nariu nuo 1989 m. kovo 1 d., ir šioje dalyje ieškinį atmesti.
Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Leonas Jachimavičius
Teisėjai Gintautas Koriaginas
Nijolia Indreikienė