Administracinė byla Nr. A662-1182/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01023-2011-3

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1.; 15.2.3.2

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,             

dalyvaujant atsakovo atstovui R. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. B. skundu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos turėtą turtinę žalą ir patirtą 500 000 Lt neturtinę žalą.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2011 m. kovo 29 d. rašte Nr. (1.23.)7R-2602, atsakydamas į pareiškėjo 2011 m. kovo 16 d. skundą, nurodė, jog drausmės bylos negali būti iškeltos antstoliui, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau nei vieneri metai, o jei dėl antstolių veiksmų buvo patirta žala, reikia kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, taip pat jei manoma, kad antstolių veiksmuose yra nusikaltimo požymių, tai reikia kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas su prašymu atlikti ikiteisminį tyrimą. Pasak pareiškėjo, tokiu neveikimu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, kadangi, pareiškėjo manymu, tuo atveju, jeigu institucija yra nekompetentinga spręsti skundą iš esmės dėl nusikalstamos veikos požymių buvimo antstolių ar notarų veiksmuose, privalo perduoti skundą nagrinėti per 5 dienas ikiteisminio tyrimo institucijai su prašymu atlikti ikiteisminį tyrimą arba atsisakyti perduoti skundą ikiteisminio tyrimo institucijai, tačiau tokiu atveju nustatyti, kad nėra nusikalstamos veikos požymių antstolių ar notarų veiksmuose. Pareiškėjo teigimu, tokį neveikimą Teisingumo ministerija vykdo sistemingai daug metų, dėl to jam padaryta didelė turtinė ir moralinė žala, kurią privalo atlyginti Lietuvos valstybė. Pažymėjo, kad 1994 m. rugsėjo 16 d. nusikalstamai pardavus ir notariškai patvirtinus suklastotą pirkimo–pardavimo sutartimi areštuotą teismo nutartimi ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, jam buvo padaryta didelė žala, tačiau 1995 m. kovo 28 d. rašte Nr. 02-B-316 Teisingumo ministerija nurodė, kad reikia kreiptis į teismą dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia arba pareikšti ieškinį aplaidžiai atlikusiam pareigas notarui ar notarų biurui. Pasak pareiškėjo, jeigu Teisingumo ministerija būtų kompetentingai atlikusi savo pareigas ir perdavusi jo skundą nagrinėti ikiteisminio tyrimo institucijai bei išaiškinusi padariusius nusikaltimą asmenis iki kol nebuvo suėjęs senaties terminas, jam būtų atlyginta padaryta žala. Paaiškino, jog Kauno miesto apylinkės teismas 2001 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-10336/97 panaikino areštą neteisėtai areštuotam pareiškėjo bei jo artimųjų turtui, šis turtas, pasak pareiškėjo, neteisėtai ir nepagrįstai nebuvo grąžintas iš laikino saugojimo. Anot pareiškėjo, kadangi Teisingumo ministerija nurodė, jog negali atlikti tarnybinio patikrinimo, buvo prarastos vykdomosios bylos ir neužtikrinta pareiškėjo areštuoto turto apsauga. Nurodė, kad 2006 m. vasario 20 d. patvarkymais antstolė R. M. kėsinosi apgaulės būdu gauti neteisėtas vykdymo išlaidas, tačiau Teisingumo ministerija nieko nepadarė, kad patrauktų antstolę drausminėn atsakomybėn. Taip pat, pasak pareiškėjo, 2007 m. balandžio 25 d. raginimu antstolė R. M. kėsinosi apgaulės būdu organizuotai neteisėtai išieškoti kartu su Kauno miesto apylinkės teismu 1 000 Lt, tačiau Teisingumo ministerija neveikimu sudarė sąlygas išvengti atsakomybės už neteisėtą ir nusikalstamą veiką. Pareiškėjo teigimu, antstolė R. M. ir 2010 m. vasario 10 d. raginimu kėsinosi apgaulės būdu organizuotai kartu su antstole S. V. ir Kauno miesto apylinkės teismu neteisėtai išieškoti dvigubas 170 Lt vykdymo išlaidas, tačiau Teisingumo ministerija 2011 m. kovo 29 d. rašte Nr. (1.23)7R-2602 atsisakė veikti ir sudarė galimybes išvengti atsakomybės už neteisėtus ir nusikalstamus antstolių ir Kauno miesto apylinkės teismo veiksmus. Pasak pareiškėjo, tokiais veiksmais Teisingumo ministerija ir ministras padarė jam turtinę žalą, kurią bus galima tiksliai apskaičiuoti, kuomet Kauno miesto apylinkės teisme bus iš esmės išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-1066/2004, 2-581-568/2005 arba Nr. 2-11342-615/2009, 2-2649-221/2009, A2-4581-615/2011, Jonavos rajono apylinkės teisme civilinė byla Nr. 2-5-737/2011, Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinė byla Nr. I-949-171/2011, Panevėžio apygardos teisme civilinė byla Nr. 2-455-425/2011. Pasak pareiškėjo, patirtą 500 000 Lt moralinę žalą patvirtina Teisingumo ministerijos sistemingi trukdymai ir sudaromi nepatogumai, sukeliami pergyvenimai neveikimu neužtikrinant tinkamos ir per trumpiausią laiką pažeistų teisių ir interesų apsaugos bei veiksmingos gynybos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 23-24) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjas, remdamasis Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-21-598/2011 ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 13-15 straipsniais, norėjo iškelti drausmines bylas antstolėms S. V. ir R. M. bei skirti joms drausmines nuobaudas – atleidimą iš antstolių pareigų, nes jų veikloje yra baudžiamojo nusikaltimo požymių dėl apgaulės ir sukčiavimo. Atsakovo teigimu, Teisingumo ministerija išnagrinėjo pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes ir susipažino su Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi, kuria antstolės R. M. veiksmai pripažinti neteisėtais. Atsakymu pareiškėjui buvo paaiškinta, kad, vadovaujantis Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, už teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, Antstolių profesinės etikos kodekso pažeidimus arba, jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai, antstoliui gali būti taikoma drausminė atsakomybė, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad drausmės byla antstoliui negali būti iškelta, jei nuo pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau nei vieneri metai. Todėl nors Jonavos rajono apylinkės teismas konstatavo, kad 2008 m. antstolė S. V. negalėjo kreiptis į kitą antstolį dėl jai priteistų vykdymo išlaidų išieškojimo, o antstolė R. M. privalėjo atsisakyti priimti vykdyti šį vykdomąjį raštą, bei pripažino neteisėtu ir panaikino antstolės R. M. 2010 m. vasario 10 d. siūlymą sumokėti vykdymo išlaidas, drausmės byla antstolėms negali būti iškelta, nes suėjo patraukimo drausminėn atsakomybėn senaties terminas. Pasak atsakovo, atsakyme pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, kad, jei dėl antstolių veiksmų buvo patirta žala, jis įstatymo nustatyta tvarka gali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, bei, jei mano, jog antstolių S. V. ir R. M. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, pareiškėjas turėtų kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas su prašymu atlikti ikiteisminį tyrimą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės, kurių 2011 m. kovo 16 d. skunde nebuvo nurodyta, be to skunde pareiškėjas rėmėsi Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-21-598/2011, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl vykdymo išlaidų išieškojimo antstolės S. V. naudai. Pasak atsakovo, nesuprantama pareiškėjo pozicija siekiant prisiteisti turtinę (kurios dydis nenurodytas) ir neturtinę žalą (500 000 Lt) ne skundžiamo atsakymo pagrindu, bet kitais pagrindais, t. y., nurodant antstolių, Teisingumo ministerijos veiksmus, atliktus 1994, 2001, 2006 bei 2007 metais. Taip pat, pasak atsakovo, nesuprantama, kokias aplinkybes įrodys skunde minimų civilinių ir administracinių bylų medžiaga arba priimti jose sprendimai. Nurodė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 166 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus ir pažymėjo, kad kreipimąsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo reglamentuoja BPK, o ne Viešojo administravimo įstatymas. Laikė nepagrįstu pareiškėjo argumentą, kad Teisingumo ministerija turėjo persiųsti jo skundą ikiteisminio tyrimo įstaigai, jeigu pati negalėjo išnagrinėti jo prašymo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246-6.249 straipsnius ir pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų (nagrinėjamu atveju – Teisingumo ministerijos darbuotojų) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nurodė CK 6.250 straipsnį ir pažymėjo, kad byloje nesurinkta įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodomus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad Teisingumo ministerijos darbuotojų veiksmais jam buvo padaryta turtinė bei moralinė žala, nepagrindė prašomos žalos dydžio, taip pat ir priežastinio ryšio, o nenustačius bent vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nekyla ir prievolė atlyginti žalą.

III.

Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu (b. l. 44) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo ABTĮ 5 straipsnį, 78 straipsnio 3 dalį, 80, 81 straipsnius, paaiškina, kad pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą 2011 m. liepos 13 d. teismo posėdyje dėl svarbios priežasties jam negalint atvykti ir dalyvauti procese. Nurodo ABTĮ 10 straipsnį ir teigia, kad teismas neišnagrinėjo jo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir nesprendė, kad be pareiškėjo galima nagrinėti bylą, nors sprendime nurodė, kad skundas atmetamas pareiškėjui nepateikus įrodymų apie neteisėtus Teisingumo ministerijos veiksmus, jais padarytą žalą, nepagrindė žalos dydžio ir priežastinio ryšio. Nurodo ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį ir pažymi, kad nors teismas nustatė, jog pateiktų įrodymų nepakanka skundui tenkinti, tačiau neatidėjo bylos nagrinėjimo dėl papildomų įrodymų pateikimo. Teigia, kad teismo sprendime nėra motyvų, argumentų, kuriais teismas atmetė jo skundą, Nurodo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-949-171/2011, kuri, pareiškėjo manymu, įrodo atsakovo ir trečiųjų asmenų sistemingus neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 18 d. nutarimą, pabrėžia, kad teisinis reglamentavimas, kai tam tikri pareigūnų ar tarnautojų veiksmai neįvardijami kaip galimas pagrindas atsakomybei atsirasti, negali paneigti asmens teisės reikalauti žalos atlyginimo, jei tokia žala atitinkamais veiksmais buvo padaryta.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 51-52) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad teismas pagrįstai laikėsi Teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų. Atkreipia dėmesį, kad proceso šalių ir dalyvių prašymai teismui nėra privalomi (ABTĮ 53 str.). Nurodo ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį ir pažymi, kad teismas neprivalo atsakyti į visą proceso šalių ir dalyvių pateiktą ar nurodytą medžiagą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2010 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-401/2010, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011 ir teigia, kad pareiškėjui neįrodžius Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, patirtos žalos bei jo dydžio, teismas pagrįstai atmetė jo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Iš skundo pirmosios instancijos teismui matyti, kad A. B. aiškiai įvardija Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėtus veiksmus ir nurodo kokio teisės akto nustatyti reikalavimai buvo pažeisti (nors ir nevisiškai tiksliai), dėl kurio nuostatų netinkamo vykdymo jis patyrė tam tikrą žalą. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje labai plačiai išdėstė bylos faktines aplinkybes ir pacitavo teisės aktų, reguliuojančių civilinės deliktinės atsakomybės santykius, nuostatas, tačiau iš esmės nepateikė atsakovo veiksmų vertinimo ir kitų byloje surinktų įrodymų analizės, šių įrodymų neapibendrino, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindė savo išvadas dėl galutinio sprendimo rezultato, t. y. nevertino Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmų atitikimo teisės aktų reikalavimams prasme. Teismas be faktinių aplinkybių ir viešosios civilinės atsakomybės sąlygų išdėstymo, savo sprendime padarė vienintelę išvadą, kurioje konstatavo, jog byloje nesurinkta įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodomus atsakovės neteisėtus veiksmus, pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad Teisingumo ministerijos darbuotojų veiksmais jam buvo padaryta turtinė ir moralinė žala, nepagrindė prašomos žalos dydžio, taip pat ir priežastinio ryšio, o nenustačius bent vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nekyla ir prievolė atlyginti žalą. Taigi nagrinėjamu atveju visiškai neaišku, kokiais įrodymais pagrįsta ši Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime padaryta išvada, t. y. teismas savo sprendime tik formaliai konstatuoja, kad atsakovo veiksmai yra teisėti, tačiau netiria ir nemotyvuoja, kodėl ir ar iš tikrųjų jie yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų reikalavimus.

Be to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, teismas yra aktyvus administraciniame procese (57 str. 4 d., 81 str.), todėl nustatęs, kad pareiškėjas, nurodęs apie savo patirtą turtinę ir/ar neturtinę žalą, nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių tiek jos faktą, tiek jos dydį, negali apsiriboti konstatavimu, kad turtinės ir/ar neturtinės žalos dydis nėra įrodytas, bet turi pozityvią pareigą išaiškinti pareiškėjui jo pareigą įrodyti prašomos atlyginti žalos dydį ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, jog tiek pasiruošimo bylos nagrinėjimui stadijos metu (su keliamu ginču susijusią medžiagą įpareigojo pateikti tik atsakovą), tiek ir bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas šios pareigos neatliko.

Toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamų atsakovų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo atsikirtimų į ginčijamus sprendimus, nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438–388/2011). Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė procesines teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių abejonių ir prieštaravimų. Taigi kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenustatinėjo šiai bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.). Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinis skundas tenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.