Administracinė byla Nr. A-55-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04917-2014-1

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 12.10.3; 12.10.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. Ž. ir K. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. Ž. ir K. Ž. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, termino atnaujinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai A. Ž. ir K. Ž. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydami: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. spalio 13 d. sprendimus Nr. S-209(7-169/2014) ir Nr. S-210(7-170/2014); 2) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti; 3) perduoti pareiškėjų skundus dėl Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos AVMI) 2014 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. FR0682-228, 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. FR0682-226 bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. birželio 19 d. sprendimų Nr. 68-123 ir Nr. 68-125 panaikinimo nagrinėti iš esmės.

Pagrįsdami savo reikalavimus, pareiškėjai nurodė, kad MGK nepagrįstai netenkino jų prašymų ir neatnaujino termino skundams dėl Klaipėdos AVMI ir VMI sprendimų paduoti. MGK nesivadovavo aktualia teismų praktika ir neatsižvelgė į pareiškėjų prašymuose nurodytas aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Pareiškėjus atstovaujanti advokatė Alisa Kostiuk atostogų metu negalėjo jiems suteikti teisinių paslaugų. A. Ž. atžvilgiu priimtą sprendimą gavo jo sutuoktinė, kuri dėl teisinių žinių stokos neįvertino VMI sprendime nurodyto apskundimo termino ir dėl teisinės pagalbos kreipėsi pavėluotai, t. y. tik 2014 m. liepos 9 d. Dėl vasaros atostogų pareiškėjai Klaipėdos mieste negalėjo rasti kitų kvalifikuotą teisinę pagalbą galinčių suteikti teisininkų. MGK nurodyti argumentai, kad pareiškėjai elgėsi nerūpestingai, aplaidžiai ir pasirinko pasyvų elgesio būdą, nesąžiningai naudojosi savo teisėmis, yra nepagrįsti. Priimtais sprendimais yra ribojama pareiškėjų teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 19–21) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad VMI 2014 m. birželio 19 d. sprendimai Nr. 68-123 ir Nr. 68-125 pareiškėjams buvo išsiųsti registruota pašto korespondencijos siunta 2014 m. birželio 20 d., todėl, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 164 straipsnio 3 dalies nuostatas, laikomi jiems įteikti 2014 m. birželio 30 d. Paskutinė diena skundui paduoti buvo 2014 m. liepos 21 d., tačiau skundą paštu pareiškėjai išsiuntė tik 2014 m. rugpjūčio 6 d., t. y. praleidę nustatytą terminą. Kreipdamiesi į MGK, jokių objektyvių ir nuo jų valios ar pasirinkto elgesio būdo nepriklausiusių priežasčių pareiškėjai nenurodė, todėl MGK neturėjo teisinio pagrindo atnaujinti praleistą skundų padavimo terminą. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tokios aplinkybės kaip fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veiksmai, apriboję pareiškėjų laisvę, neraštingumas ir kitos aplinkybės, nepriklausiusios nuo jo valios. Sprendžiant dėl termino atnaujinimo, taip pat turi būti atsižvelgta į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat į asmens elgesį po to, kai aplinkybės išnyko. Pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad į advokatę, kuri juos atstovavo nuo 2014 m. gegužės 5 d., kreipėsi tik 2014 m. liepos 9 d. VMI sprendimų apskundimo tvarka juose buvo nurodyta aiškiai. Aplinkybė, kad pareiškėjų atstovė buvo išvykusi atostogų, negali būti pripažinta svarbia priežastimi terminui atnaujinti. MGK pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio, todėl negali būti pagrindas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje ginčas keliamas dėl MGK 2014 m. spalio 13 d. sprendimų, kuriais atsisakyta atnaujinti pareiškėjams terminą skundams dėl VMI sprendimų paduoti, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, kad VMI 2014 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. 68-123 pareiškėjui A. Ž. 2014 m. birželio 20 d. buvo išsiųstas registruotu paštu (reg. Nr. RN962738042LT). Pareiškėjai K. Ž. VMI 2014 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. 68-129 2014 m. birželio 20 d. taip pat buvo išsiųstas registruotu paštu (reg. Nr. RN962737991LT) (MGK bylos Nr. 7-170/2014, l. 8–9).

Pareiškėjų skundas MGK paštui paduotas 2014 m. rugpjūčio 6 d. (MGK bylos Nr. 7-170/2014, l. 6).

Pateiktame skunde pareiškėjai prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, tačiau MGK, įvertinusi jų nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad pagrindo atnaujinti terminą nėra, todėl ginčijamais sprendimais prašymo netenkino ir nusprendė skundą grąžinti pareiškėjams (b. l. 4–5,                           6–7).

Teismas rėmėsi MAĮ 152 straipsnio 2 dalimi, 164 straipsnio 3 dalimi, 152 straipsnio 3 ir 5 dalimis ir pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina ir ginčo dėl to byloje nėra, kad VMI 2014 m. birželio 19 d. sprendimai Nr. 68-123 ir Nr. 68-125 pareiškėjams buvo išsiųsti 2014 m. birželio 20 d. registruota pašto korespondencijos siunta (MGK bylos Nr. 7-170/2014, l. 8–9) ir, kaip nurodo pareiškėjai, faktiškai jiems įteikti 2014 m. birželio 26 d. MGK konstatavo, kad šiuo atveju terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas taikant MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą taisyklę, todėl pažymėjo, kad VMI sprendimai pareiškėjams buvo įteikti penktą darbo dieną nuo jų išsiuntimo, t. y. 2014 m. birželio 30 d., todėl paskutinė diena paduoti skundą MGK buvo 2014 m. liepos 21 d. Teismas su šiomis MGK nustatytomis aplinkybėmis sutiko. Pažymėjo, kad jų neginčijo ir patys pareiškėjai.

Kaip minėta, skundą MGK pareiškėjai paštu išsiuntė tik 2014 m. rugpjūčio 6 d., t. y. akivaizdžiai praleidę MAĮ 152 straipsnio 2 dalyje nustatytą dvidešimties dienų terminą skundui paduoti. Tiek MGK, tiek ir teismą pareiškėjai prašė atnaujinti praleistą terminą, motyvuodami tuo, kad pareiškėja K. Ž. neįvertino apskundimo terminų skaičiavimo tvarkos, todėl į juos atstovaujančią advokatę kreipėsi tik 2014 m. liepos 9 d., o pastaroji nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2014 m. rugpjūčio 6 d. buvo išvykusi atostogų. Kiti Klaipėdoje dirbantys advokatai taip pat atostogavo, todėl pareiškėjai negalėjo rasti, kas galėtų suteikti jiems kvalifikuotą teisinę pagalbą.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad objektyvių ir nuo pareiškėjų valios bei pasirinkto elgesio būdo nepriklausiusių aplinkybių, kurios sukliudė jiems laiku ir tinkamai paduoti skundą MGK, nenustatė. Priešingai, pareiškėjų nurodytos aplinkybės patvirtina, kad terminas buvo praleistas dėl jų pasirinkto pasyvaus savo teisių gynimo būdo. VMI sprendimuose jų apskundimo tvarka ir terminai nurodyti aiškiai ir konkrečiai. Pareiškėjų sprendimą į teisinę pagalbą jiems teikiančią advokatę kreiptis tik 2014 m. liepos 9 d., nors VMI sprendimus jie gavo 2014 m. birželio 26 d., vertintinas kaip aplaidumas, nerūpestingumas ir nepagrįstas delsimas. Be to, nei teismui, nei MGK nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjus atstovaujanti advokatė iki termino pabaigos negalėjo parengti skundo, nes buvo išvykusi atostogų. Niekaip nepagrįsti yra ir pareiškėjų argumentai, kad dėl vasaros atostogų jie negalėjo susirasti kitų jiems teisinę pagalbą galinčių suteikti advokatų. Be to, teismas pažymėjo, kad mokesčių administravimą reglamentuojantys teisės aktai neriboja mokesčių mokėtojų teisės patiems pateikti skundą, todėl, žinodami, kad iki termino skundui paduoti pabaigos advokatė Alisa Kostiuk negalės parengti skundo MGK, pareiškėjai šią savo teisę galėjo įgyvendinti patys. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad MGK pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti. Tiek MGK, tiek ir teismui nurodytos priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir priklausė išimtinai nuo pareiškėjų valios bei pasirinkto savo teisių gynimo būdo.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pagrindo panaikinti MGK 2014 m. spalio 13 d. sprendimus Nr. S-209(7-169/2014) ir Nr. S-210(7-170/2014) ir atnaujinti pareiškėjams terminą skundui paduoti nėra, todėl jų skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjai A. Ž. ir K. Ž. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 43–46), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą pakeisti – pareiškėjų skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. MAĮ 152 straipsnio 3 dalyje nėra nurodyti nei praleisto termino atnaujinimo galimi pagrindai, nei būtinumas mokesčių mokėtojui ir mokestinį ginčą nagrinėjančiai institucijai vadovautis tam tikrais termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijais. Todėl šiuo atveju turi būti vadovaujamasi protingumo ir teisingumo kriterijais. Tuo tarpu mokestinį ginčą nagrinėjanti institucijai turi pareigą termino atnaujinimo klausimą spręsti ne formaliai ir visas atsirandančias abejones traktuoti mokesčių mokėtojo naudai.

2. Pareiškėjai pateikė ne vieną skundą ir visi jie buvo paduodami laikantis įstatyme nustatytų terminų. Pareiškėjai nurodė aplinkybes, dėl kurių jie praleido apskundimo terminus. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas A. Ž. nuo 2012 metų nuolat gyvena ir dirba Norvegijoje ir sprendimų įteikimo metu jo nebuvo Lietuvoje. Pareiškėja K. Ž. augina du mažamečius vaikus, kurių vienas sirgo, o tai reikalavo papildomo dėmesio. Dėl tos priežasties pareiškėja K. Ž. nesugebėjo skirti pakankamai dėmesio gauti korespondencijai ir laukė grįžtančio vyro, kuris kreipėsi į pareiškėjų atstovę, kai grįžo į Lietuvą. Kadangi pareiškėjų atstovė į kelionę išvyko nuosavu automobiliu, kelionę patvirtinančių įrodymų pateikti negalėjo.

3. Teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjai patys galėjo surašyti skundą, nes nėra teisininkai ir negalėtų surašyti reikalavimų atitinkančio skundo.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 64–66), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pažymi, kad nėra pagrindo pareiškėjų nurodytas aplinkybes pripažinti svarbiomis atnaujinti skundo padavimo terminą. Kad terminas būtų atnaujintas, turi egzistuoti svarbios priežastys, kurios sutrukdė asmeniui nustatytu laiku paduoti skundą dėl atitinkamo sprendimo. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad į savo atstovę kreipėsi tik 2014 m. liepos 9 d. Pagal bylos aplinkybes matyti, jog pareiškėjus ta pati atstovė atstovauja nuo 2014 m. gegužės 5 d. Ginčijamuose VMI sprendimuose yra aiškiai nurodyta jų apskundimo tvarka. Be to, pareiškėjus mokestiniame ginče atstovauja profesionalus teisininkas. Todėl mano, jog pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys buvo subjektyvaus pobūdžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl MGK 2014 m. spalio 13 d. sprendimų, kuriais atsisakyta atnaujinti terminą skundams dėl VMI sprendimų paduoti, teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad VMI privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjo pareiškėjų skundus dėl Klaipėdos AVMI 2014 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. FR0682-228 ir 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. FR0682-226 ir 2014 m. birželio 19 d. sprendimais Nr. 68-123 ir Nr. 68-125 juos atmetė.

MAĮ 152 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skundas Mokestinių ginčų komisijai turi būti paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų nuo centrinio mokesčių administratoriaus skundžiamo sprendimo įteikimo mokesčių mokėtojui arba per 20 dienų nuo termino sprendimui dėl mokestinio ginčo priimti pasibaigimo dienos. Pagal MAĮ 152 straipsnio 3 dalį mokesčių mokėtojui, praleidusiam skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija pripažįsta svarbiomis, šis terminas minėtos institucijos sprendimu gali būti atnaujintas. Kartu su prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą turi būti paduodamas ir skundas, kurio padavimo terminas yra praleistas. Minėtas prašymas turi būti išnagrinėtas per skundui, paduodamam dėl mokestinio ginčo, išnagrinėti nustatytą terminą.

Taikydamas šią normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nustatęs, kad Mokesčių administravimo įstatyme nėra pateiktas sąrašas aplinkybių, kurioms esant būtų suteikta galimybė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Tai ikiteisminei mokestinį ginčą nagrinėjančiai institucijai įstatymų leidėjo suteikta diskrecijos teisė. Viešojo administravimo subjektas, atsižvelgdamas į pateiktus įrodymus, nurodytas aplinkybes, nagrinėja, ar yra pakankamas pagrindas suteikti teisę, kuria nepasinaudota per nustatytą laiką, t. y. teisę apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimą ir taip pradėti mokestinį ginčą. Tai turi būti atliekama pagal vidinį viešojo administravimo subjekto įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, paisant administracinių teismų formuojamos praktikos šios kategorijos arba analogiškose bylose (pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1154/2010, 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1488/2014, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3590-575/2016).

Ginčijami MGK 2014 m. spalio 13 d. sprendimai priimti remiantis MAĮ 152 straipsnio 5 dalimi – jeigu skundo padavimo terminas yra praleistas ir mokesčių mokėtojas skundo padavimo termino neprašo atnaujinti, taip pat kai šio straipsnio nustatyta tvarka toks prašymas yra nepatenkinamas, skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam mokesčių mokėtojui.

Byloje nėra ginčo, kad VMI 2014 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. 68-123 pareiškėjui A. Ž. 2014 m. birželio 20 d. buvo išsiųstas registruotu paštu, o pareiškėjai K. Ž. VMI 2014 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. 68-129 2014 m. birželio 20 d. taip pat buvo išsiųstas registruotu paštu. Tuo tarpu pareiškėjų skundas MGK paštui paduotas 2014 m. rugpjūčio 6 d., t. y. praleidus įstatyme nustatytą terminą. Iš esmės keliamas ginčas tik dėl MAĮ 152 straipsnio 3 dalies taikymo ir pareiškėjų nurodytų priežasčių dėl skundo padavimo MGK termino praleidimo vertinimo.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad pareiškėja K. Ž. neįvertino apskundimo terminų skaičiavimo tvarkos, todėl į juos atstovaujančią advokatę kreipėsi tik 2014 m. liepos 9 d., o pastaroji nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2014 m. rugpjūčio 6 d. buvo išvykusi atostogų. Kiti Klaipėdoje dirbantys advokatai taip pat atostogavo, todėl pareiškėjai negalėjo rasti, kas jiems suteiktų teisinę pagalbą. Apeliaciniame skunde papildomai nurodo, kad pareiškėjas A. Ž. nuo 2012 metų nuolat gyvena ir dirba Norvegijoje ir sprendimų įteikimo metu jo nebuvo Lietuvoje. Pareiškėja K. Ž. augina du mažamečius vaikus, kurių vienas sirgo, o tai reikalavo papildomo dėmesio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011, 2015 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1317-552/2015, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-998-602/2016).

Pareiškėjo sprendžiami atstovavimo klausimai paprastai nėra pripažįstami svarbia priežastimi, kuri gali būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Laikoma, kad pareiškėjui teisinę pagalbą teikiantis ir atstovaujantis advokatas yra tiesiogiai su juo susijęs asmuo, o jo atlikti veiksmai, vertinant juos trečiųjų asmenų atžvilgiu, laikytini paties pareiškėjo veiksmais. Advokato neatidumas ar nerūpestingumas, vertinant jį trečiųjų asmenų atžvilgiu, taip pat laikytinas paties pareiškėjo neatidumu ar nerūpestingumu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011, 2015 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-382-822/2015, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-664-261/2016). Termino praleidimas, be kita ko, dažniausiai negali būti pateisintas atostogomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr.TA442-73/2011) ar švenčių dienomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-127/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai savo interesus atstovauti mokestiniame ginče viešojo administravimo institucijose ir administraciniame teisme pavedė advokatei Alisai Kostiuk dar 2014 m. gegužės 5 d. sutartimi (b. l. 14), todėl iš esmės turėjo galimybę gauti teisinę pagalbą ir nepagrįsti yra pareiškėjų argumentai dėl teisinių žinių stokos ir neįvertinto apskundimo termino. Byloje nustatyta ir tai, kad pareiškėjų atstovė apie VMI 2014 m. birželio 19 d. sprendimus buvo informuota 2014 m. liepos 9 d., iki termino paduoti skundui MGK dėl minėtų sprendimų pabaigos (2014 m. liepos 21 d.) likus dar 12 dienų. Todėl vertintina, jog atstovė buvo informuota pakankamai operatyviai ir turėjo pakankamai laiko parengti skundą pati ar pavesti tai padaryti kitiems asmenims. Remiantis aptarta teismų praktika, advokato neatidumas ar nerūpestingumas, vertinant jį trečiųjų asmenų atžvilgiu, laikytinas paties pareiškėjo neatidumu ar nerūpestingumu. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjų atstovė 2014 m. liepos 10 d. išvyko atostogauti, nelaikytina pakankama priežastimi praleisto termino atnaujinimui, įvertinant ir tai, jog byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų dėl pareiškėjų atstovės atostogų ir kiek jos truko. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės dėl jų vaiko ligos nepagrindžia, kad skundas MGK negalėjo būti paduotas visą minėtų VMI sprendimų apskundimo laikotarpį, pareiškėjai nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.

Apibendrindama nustatytas bylos faktines bei teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas teisiškai svarbias aplinkybes, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjai kreipėsi į MGK praleidę nustatytą terminą skundui paduoti ir nesant objektyvių priežasčių minėtą skundo padavimo terminą atnaujinti, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. Ž. ir K. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                            Ričardas Piličiauskas

                            Veslava Ruskan

                            Arūnas Sutkevičius