Civilinė byla Nr. e2A-729-781/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00894-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.7; 2.6.10.2

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Aldonos Tilindienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lajusta“ ieškinį atsakovei A. M. dėl dividendų išieškojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Lajusta“ (toliau – ieškovė), atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno įmonių restruktūrizavimo centras“ (toliau – bankroto administratorė), kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės A. M. (toliau – atsakovė) 118 364 Eur neteisėtai išmokėtų dividendų, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad BUAB „Lajusta“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2013 m. vasario 20 d. Atsakovė yra BUAB „Lajusta“ akcininkė, kuriai priklauso 100 vnt. šios įmonės akcijų. 2017 m. balandžio 28 d. vienintelio akcininko sprendimu, kuris užfiksuotas akcininkų susirinkimo protokole Nr. 2017/04/28, buvo nutarta patvirtinti UAB „Irteka“ (ankstesnis UAB „Lajusta“ pavadinimas) 2016 m. finansinę atskaitomybę – balansą, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą, aiškinamąjį raštą ir balansinių sąskaitų inventorizacijos likučius 2016 m. gruodžio 31 d. ir palikti pelną nepaskirstytu. Iš bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų bankroto administratorė nustatė, kad įmonė pagal 2016 m. gegužės 27 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėjo akcininkei (atsakovei) 21 250 Eur; pagal 2017 m. liepos 3 d. kasos išlaidų orderį Nr. 2 – 97 114 Eur, t. y. viso išmokėta dividendų 118 364 Eur. Bankroto administratorė tarp perduotų bendrovės dokumentų nerado akcininkų protokolų ar sprendimų išmokėti dividendus. Ieškovės teigimu, dividendai atsakovei buvo išmokėti neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. liepos 13 d.) (toliau – ABĮ) 59 straipsnio 6 dalies imperatyviąsias nuostatas. Bendrovė, išmokėjus 118 364 Eur dividendų, tapo nemoki. Be to, ji turėjo neįvykdytų prievolių, kurių terminai buvo suėję iki sprendimo išmokėti dividendus priėmimo dienos. Išmokėjus dividendus bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis už jos įstatinio kapitalo bei privalomojo rezervo sumą. Atsižvelgiant į tai, anot ieškovės, bendrovė negalėjo išmokėti akcininkei dividendų. 

3.       Atsakovė atsiliepime į ieškinį su juo nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė ieškinį grindžia UAB „Lajusta“ balanso bei pelno (nuostolių) ataskaita už 2016-2017 ūkinius metus, kas, atsakovės nuomone, neatspindi realios bendrovės finansinės padėties sprendimo išmokėti dividendus priėmimo metu. Sprendimas išmokėti dividendus buvo priimtas teisėtai ir dividendai išmokėti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, kadangi akcininkė, priimdama sprendimą išmokėti dividendus, įvertino finansinę – ūkinę padėtį, bendrovė buvo moki ir netapo nemokia dėl dividendų išmokėjimo. Paaiškino, kad bendrovės pelno (nuostolių) suma 2015 ir 2016 metais buvo teigiama, todėl atsakovei išmokėti dividendus buvo galima, nes jie mokami už praėjusius ūkinius metus.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 97 114 Eur neteisėtai išmokėtų dividendų, 5 procentų procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo 97 114 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2019 m. birželio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl dividendų išmokėjimo atsakovei (ne)teisėtumo bei pagrindo priteisti ieškovei pagal 2016 m. gegužės 27 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. liepos 3 d. kasos išlaidų orderį Nr. 2 118 364 Eur atsakovei išmokėtų dividendų (ne)buvimo.

6.       Teismas pažymėjo, kad akcininkės sprendimas dėl dividendų atsakovei išmokėjimo pagal 2016 m. gegužės 27 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. liepos 3 d. kasos išlaidų orderį Nr. 2 byloje nebuvo pateiktas, todėl nesant akcininkės sprendimo dėl dividendų atsakovei išmokėjimo pagal minėtus kasos išlaidų orderius, bendrovės turtinė padėtis turi būti vertinama dividendų atsakovei išmokėjimo momentu bei atitinkamai po šių dividendų išmokėjimo.

7.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas dėl dividendų atsakovei išmokėjimo būtent 2016 m. gegužės 27 d. bei 2017 m. liepos 3 d. (ne)teisėtumo, padarė išvadą, jog nagrinėjamam ginčui aktualūs yra bendrovės 2016 bei 2017 metų finansinės atskaitomybės dokumentai.

8.       Atlikęs byloje esančio bendrovės balanso už 2016 m. analizę, teismas sprendė, kad UAB „Lajusta“ 2016 metais veikė pelningai ir iš esmės 2016 m. gruodžio 31 d. generavo pelną. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nebuvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad 2016 metais egzistavo kokie nors įsiskolinimai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai; nebuvo pateikti byloje ir duomenys apie 2016 metais vykdytus įmonės atžvilgiu priverstinio išieškojimo veiksmus. Iš teismui pateiktų didžiausių bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus pagrindžiančių dokumentų teismas nustatė, kad 2016 metais (įskaitant ir dividendų išmokėjimo momentą – 2016 m. gegužės 27 d.) ieškovė neapmokėdavo tik vienos kreditorės – uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Ježvitas“ PVM sąskaitų – faktūrų. Taigi, šios aplinkybės sąlygojo išvadą, jog tiek ir iki dividendų atsakovei išmokėjimo momento 2016 m. gegužės 27 d., tiek ir po jų išmokėjimo, ieškovė turėjo apyvartinių lėšų vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, tęsti veiklą ir 2016 m. gruodžio 31 d. generavo pelną. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, suponuoja išvadą nesant pagrindo spręsti, kad 2016 m. gegužės 27 d. dividendų atsakovei išmokėjimas buvo atliktas esant sunkiai bendrovės finansinei padėčiai ar atitinkamai dividendų išmokėjimas tapo priežastimi bendrovės finansinės padėties pablogėjimui 2016 metais. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad 2016 m. gegužės 27 d. atsakovei galėjo būti išmokami dividendai, dėl ko jų išmokėjimas negali būti vertinamas kaip neteisėtas. 

9.       Įvertinęs ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2017 metus, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad priešingai negu 2016 metais, 2017 metų pabaigoje ieškovė patyrė nuostolių. Teismas nurodė, kad byloje yra ieškovės banko sąskaitų išrašai, patvirtinantys, jog 2017 metų birželio pabaigoje ir liepos mėn. pradžioje Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba vykdė lėšų nurašymą nuo bendrovės sąskaitos. Teismas taip pat nustatė, kad su didžiausiais įmonės kreditoriais (išskyrus kreditorę UAB „Ježvitas“) atsiskaitymas pradėjo vėluoti 2016 m. gruodžio mėn. pabaigoje ir 2017 m. sausio mėn. pradžioje ir faktiškai iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo 2018 m. vasario 19 d. šie įsiskolinimai didžiausiems įmonės kreditoriams tik didėjo bei nebuvo padengti iki pat bankroto bylos iškėlimo. 

10.       Teismas pritarė ieškovės pozicijai, jog išmokėjus dividendus ieškovės nuosavo kapitalo suma tapo neigiama, kadangi 2017 m. birželio 30 d. nuosavas kapitalas liko tik 33 493,90 Eur (t. y 103 676,72 Eur nuosavas kapitalas metų pradžiai atėmus patirtą pirmo pusmečio 70 182,82 Eur nuostolį), o išmokėjus ginčo dividendus ši suma tapo neigiama.

11.       Nustatęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad dividendų atsakovei išmokėjimo metu 2017 m. liepos 3 d. jau egzistavo pradelsti ieškovės įsiskolinimai didžiausiems bendrovės kreditoriams, kurie vis didėjo bei bendrovė jau nebuvo pajėgi atsiskaityti ir su valstybės institucijomis, todėl 2017 m. liepos 3 d. atsakovei negalėjo būti išmokami dividendai. 

12.       Teismas vertino, kad tokioje situacijoje atsakovė, kaip UAB „Lajusta“ akcininkė, išsimokėjusi sau dividendus, elgėsi nesąžiningai bendrovės ir jos kreditorių atžvilgiu. Be to, teismas pažymėjo, kad šios išvados pagrįstumą patvirtina ir byloje pateiktas įrodymas – akcininkų susirinkimo protokolas Nr. 2017/04/28, kuriame įtvirtinta, jog 2017 m. balandžio 28 d. vykusio akcininkų susirinkimo metu buvo nuspręsta neskirstyti bendrovės pelno. Šis dokumentas patvirtina, kad dar 2017 m. balandžio mėn. buvo nuspręsta pelną palikti nepaskirstytą, tačiau 2017 m. liepos 3 d. atsakovei buvo išmokėti dividendai, kas leidžia pagrįstai manyti, jog toks sprendimas dėl dividendų išmokėjimų iš esmės buvo sąlygotas tikslo priimti ne kreditoriams ir bendrovei, o sau naudingą sprendimą ir pasiimti dividendus bendrovei esant sudėtingoje finansinėje situacijoje. Šie motyvai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, suponavo pagrindą ieškinį tenkinti iš dalies, priteisiant iš atsakovės 97 114 Eur sumą ieškovės naudai.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.       Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą dalyje dėl neteisėtai išmokėtų dividendų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Bendrovėje buvo išmokami dividendai už 2015-2016 finansinius metus, kas patvirtina, kad ieškovė vykdė įsipareigojimus kreditoriams, ji buvo moki ir ieškovė netapo nemokia dėl dividendų išmokėjimo. Bendrovė tapo nemokia ne dėl dividendų išmokėjimo, o dėl to, kad per 2017 m. patyrė didelių nuostolių, kurie buvo sąlygoti subrangovų įsipareigojimų neįvykdymo.

13.2. Sprendimo 2017 m. liepos 3 d. išmokėti dividendus priėmimo metu bendrovė galėjo vykdyti pinigines prievoles kreditoriams, kadangi vykdymo terminai dar nebuvo pasibaigę. Atsakovei nebuvo žinoma, kad netrukus po dividendų išmokėjimo bendrovei ims stigti apyvartinių lėšų.

13.3. Pirmosios instancijos teismas nevertino byloje apklaustos liudytojos J. Č. parodymų, kuri paaiškino, kad ji ieškovės buhalterinę apskaitą pradėjo vesti nuo 2017 m. vidurio, kuomet bendrovė, vadovaujantis buhalterinės apskaitos dokumentais, buvo pelninga. Anot jos, vėlavimai vykdyti įsipareigojimus prasidėjo 2017 m. rudenį, o ieškovės nemokumą sąlygojo užsakymų nebuvimas. Šios liudytojos parodymai, kaip buhalterinės apskaitos vedimo specialistės, yra vertingesni, nei bankroto administratorės paaiškinimai. Nepasitikėti bendrovės buhaltere atsakovė neturėjo pagrindo.

13.4. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė dividendų išmokėjimo metu žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendai išmokami neteisėtai.

13.5. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 5 d. nutartyje, kuria ieškovei buvo iškelta bankroto byla, nurodoma, kad ieškovės skola susidarė nuo 2017 m. liepos mėnesio. Kvestionuoti šios išvados nėra pagrindo.

13.6. Tarp bankroto administratorei perduodamų dokumentų buvo 2016 m. gegužės 27 d. ir 2017 m. liepos 3 d. kasos išlaidų orderiai, kurių pagrindu buvo išmokėti dividendai. Bankroto administratorė turėjo pareigą tinkamai perimti bendrovės dokumentus, tačiau to nepadarė. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas D. M. nurodė, kad bankroto administratorei buvo perduoti visi dokumentai, taip pat ir minėti kasos išlaidų orderiai.

14.       Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

14.1. Atsakovės apeliacinio skundo teiginiai akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir bylos nagrinėjimo metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Aplinkybę, kad bendrovė turėjo neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo ir dividendų išmokėjimo metu, įrodo 2017 m. liepos 1 d. kreditorių sąrašas. Iš šio sąrašo matyti, kad šiai dienai bendrovė turėjo 179 094,38 Eur neįvykdytų prievolių.

14.2. Nors byloje nėra duomenų, kada atsakovė tiksliai priėmė sprendimą išmokėti dividendus, tačiau akivaizdu, kad šis sprendimas turėjo būti priimtas tarp 2017 m. balandžio 28 d. (akcininkų susirinkimo protokolas, kuriame nuspręsta pelną palikti nepaskirstytą) ir dividendų išmokėjimo dienos, t. y. 2017 m. liepos 3 d. Taigi nepriklausomai nuo to, kurią dieną nurodytame intervale buvo priimtas sprendimas išmokėti dividendus, ieškovė jau turėjo neįvykdytų prievolių kreditoriams, kurių terminai jau buvo suėję.

14.3. Ieškovė 2017 metais dirbo nuostolingai. Tai įrodo įmonės darbinės atskaitomybės parengimo lentelėje užfiksuoti finansiniai duomenys. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nustatė, kad per pirmąjį 2017 metų pusmetį ieškovė uždirbo 231 584,27 Eur pajamų (5 klasė) ir patyrė 301 767,09 sąnaudų (6 klasė), taigi per pirmąjį pusmetį įmonė patyrė 70 182,81 Eur nuostolį. Iš darbinės atskaitomybės parengimo lentelės galima nustatyti, kad išmokėjus dividendus bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis už bendrovės įstatinio kapitalo, privalomojo rezervo, perkainojimo rezervo ir rezervo savoms akcijoms įsigyti rezervo sumą.

14.4. Sprendžiant klausimą, ar dividendai buvo išmokėti teisėtai, svarbiausia yra bendrovės finansinė būklė dividendų išmokėjimo dieną, o ne akcininkų susirinkimo ir sprendimo priėmimo skirstyti pelną diena, kadangi kreditorių interesų pažeidimas yra padaromas ne sprendimu išmokėti dividendus, o jų išmokėjimu. Bendrovės direktorius sąžiningai ir rūpestingai vykdydamas savo pareigas, neabejotinai žinojo apie įmonės pradelstas skolas kreditoriams. Akivaizdu, kad įmonės direktorius D. M., būdamas akcininkės, atsakovės sūnus, informavo akcininkę apie bendrovės finansinę padėtį. Taip pat akcininkė galėjo, o elgdamasi sąžiningai ir rūpestingai, privalėjo domėtis bendrovės finansine padėtimi.

14.5. Liudytojos J. Č. parodymai prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, todėl šiais parodymais nėra pagrindo vadovautis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

16.       Nagrinėjamoje byloje ieškiniu buvo keliamas BUAB „Lajusta“ akcininkės neteisėtais veiksmais (dividendų išmokėjimu 2016 m. gegužės 27 d. ir 2017 m. liepos 3 d.) bendrovei sukeltos žalos atlyginimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškinio reikalavimus ir priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 97 114 Eur, atsakovei sumokėtus 2017 m. liepos 3 d. kasos išlaidų orderio Nr. 2 pagrindu. Atsakovė apeliaciniu skundu ginčija tik šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

Dėl dividendų išmokėjimo teisėtumo

17.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad atsakovė UAB „Lajusta“ (buvęs pavadinimas UAB „Irteka“) akcininke buvo nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2018 m. vasario 19 d., kuomet įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Būdama vienintele UAB „Lajusta“ akcininke, atsakovė 2017 m. balandžio 28 d. patvirtino 2016 m. bendrovės finansinę atskaitomybę – balansą, pelno nuostolio ataskaitą, aiškinamąjį raštą ir balansinių sąskaitų inventorizacijos likučius 2016 m. gruodžio 31 d. 2017 m. balandžio 28 d. akcininkų susirinkimo protokole Nr. 2017/04/28 taip pat užfiksuota, kad šio susirinkimo metu buvo nutarta pelną palikti nepaskirstytu. Tačiau iš byloje esančio 2017 m. liepos 3 d. kasos išlaidų orderio Nr. 2 matyti, kad 2017 m. liepos 3 d. atsakovei buvo išmokėta 97 114 Eur dividendų. Byloje akcininkės sprendimo išmokėti dividendus nėra.

18.       Akcininko atsakomybė yra deliktinė ir ji gali būti dviejų rūšių. Pirmuoju atveju, jei akcininko veiksmai pažeidžia bendrąją sąžiningo elgesio pareigą bendrovės atžvilgiu (pavyzdžiui, akcininkai neteisėtai paskirsto dividendus, perkelia verslą į kitą įmonę ir pan., tuo sukeldami faktinį įmonės nemokumą) ir tokiais veiksmais padaroma žala bendrovei, kreditoriams padaryta žala laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011). Tokiais atvejais visų kreditorių teisės ginamos Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka, taip pat ir kreditoriui reiškiant netiesioginį ieškinį akcininkui (-ams) bankrutuojančios įmonės vardu. Antruoju atveju akcininko neteisėti veiksmai gali būti nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – akcininko veiksmų neteisėtumas gali pasireikšti tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų, tai kreditorius gali reikšti ieškinį tiesiogiai akcininkui ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-389/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015). Nagrinėjamoje byloje bankroto administratorė reiškia ieškinį visų bankrutavusios bendrovės kreditorių interesais, kadangi dėl dividendų išmokėjimo sumažėjo jų galimybės gauti reikalavimų patenkinimą, įmonei tapus nemokia.

19.       Įmonės savininko civilinei deliktinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovų veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją, siekdami išvengti civilinės atsakomybės turėtų atsakovai, t. y. įmonės vadovas ir akcininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

20.       Atsakovės teigimu, 2017 m. liepos 3 d. dividendų išmokėjimas nepažeidė teisės aktų reikalavimų, kadangi dividendai įmonėje buvo išmokami už 2015 m. – 2016 m. finansinius metus, kai UAB „Lajusta“ vykdė įsipareigojimus kreditoriams bei veikė pelningai.  

21.       ABĮ 60 straipsnio 1 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. liepos 13 d., t. y. dividendų išmokėjimo metu) dividendus apibrėžia kaip akcininkui paskirtą pelno dalį, proporcingą jam nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei. Šio įstatymo 59 straipsnis numato pelno skirstymo taisykles bei tvarką, pagal kurią visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei tenkinama bent viena iš šių sąlygų: 1) bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo; 2) ataskaitinių finansinių metų paskirstytojo pelno (nuostolių) suma yra neigiama (gauta nuostolių); 3) bendrovės nuosavas kapitalas yra mažesnis arba išmokėjus dividendus taptų mažesnis už bendrovės įstatinio kapitalo, privalomojo rezervo, perkainojimo rezervo ir rezervo savoms akcijoms įsigyti rezervo sumą (ABĮ 59 straipsnio 6 dalis).

22.       Nagrinėjamoje byloje nesant įrodymų apie visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo išmokėti dividendus priėmimo konkrečią datą, kartu įvertinus aplinkybę, kad 2017 m. balandžio 28 d. akcininkų susirinkimo metu buvo nutarta neskirstyti pelno, tačiau dividendai atsakovei išmokėti 2017 m. liepos 3 d. kasos išlaidų orderio Nr. 2 pagrindu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas skirti dividendus turėjo būti priimtas laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 28 d. iki 2017 m. liepos 3 d. Todėl šiuo atveju teismui buvo svarbu nustatyti, kokia buvo UAB „Lajusta“ finansinė padėtis šio sprendimo galimo priėmimo metu, taip pat dividendų išmokėjimo metu – 2017 m. liepos 3 d. 

23.       Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino bei nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su bendrovės turtine padėtimi nurodytais momentais (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis UAB „Lajusta“ 2017 m. balansu, pelno (nuostolių) ataskaita už 2017 m. nustatė, kad įmonės turtinė padėtis jau 2017 metais buvo bloga, 2017 m. bendrovė patyrė nuostolį. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje esantys įmonės sąskaitų išrašai patvirtina 2017 metų birželio pabaigoje ir liepos mėn. pradžioje lėšų nurašymą iš bendrovės sąskaitos Valstybinė mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos naudai. Pirmosios instancijos teismas taip pat atliko į bylą pateiktų dokumentų, patvirtinančių bendrovės finansinių įsipareigojimų susiformavimo momentą, detalią analizę bei nustatė, kad su didžiausiais bendrovės trečios eilės kreditoriais (išskyrus kreditorių UAB „Ježvitas“) atsiskaitymai pradėjo vėluoti 2016 m. gruodžio mėn. pabaigoje ir 2017 m. sausio mėn. pradžioje ir faktiškai iki įmonės bankroto bylos iškėlimo šie įsiskolinimai didžiausiems įmonės kreditoriams tik didėjo bei nebuvo padengti iki pat bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pritarė bankroto administratorės pozicijai, kad išmokėjus dividendus nuosavo kapitalo suma tapo neigiama, kadangi 2017 m. birželio 30 d. nuosavas kapitalas liko tik 33 493,90 Eur (t. y 103 676,72 Eur nuosavas kapitalas metų pradžiai atėmus patirtą pirmo pusmečio 70 182,82 Eur nuostolį), ir išmokėjus ginčo dividendus ši suma tapo neigiama. 

24.       Atsakovė, siekdama paneigti minėtas pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas bendrovės finansinių dokumentų analizės pagrindu, apeliaciniame skunde vadovaujasi liudytojos J. Č., nuo 2017 m. vidurio vedusios bendrovės buhalterinę apskaitą, parodymais, kuri paaiškino, kad pagal dokumentus UAB „Lajusta“ veikla buvo pelninga, vėlavimas atsiskaityti su kreditoriais atsirado 2017 m. rudenį, įmonė visada turėjo įsiskolinimų, tačiau jie nebuvo pradelsti. Atsakovės manymu, liudytojos J. Č., kaip profesionalės, turinčios specialių žinių vedant įmonių buhalterinę apskaitą, parodymų įrodomoji galia yra didesnė nei bankroto administratorės, pateikusios ieškinį.

25.       Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas šiuo aspektu, akcentuoja, kad atsakovė apeliaciniame skunde dėstydama savo poziciją dėl liudytojos J. Č. paaiškinimų, nepagrįstai vadovaujasi CPK 212 straipsniu, reglamentuojančiu ekspertizės atlikimą ir ekspertų skyrimą. Liudytoja J. Č., nors ir turinti specialių žinių bendrovės buhalterinių dokumentų tvarkymo srityje, byloje dalyvavo kaip asmuo, vedęs UAB „Lajusta“ buhalterinę apskaitą, o ne teismo paskirta ekspertė, kuriai būtų pavesta atlikti ekspertizę CPK 212 straipsnio pagrindu. Todėl nagrinėjamu atveju šios liudytojos parodymai yra viena iš įrodinėjimo priemonių, kurie vertinami visų byloje esančių įrodymų kontekste.

26.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su liudytojos J. Č. paaiškinimais, nustatė, kad jie prieštarauja byloje esantiems ir šios nutarties 23 punkte aptartiems rašytiniams įrodymams, todėl šios liudytojos paaiškinimai negali būti pripažinti patikimais, galinčiais objektyviai patvirtinti atsakovės poziciją dėl dividendų išmokėjimo galimumo, kadangi dividendai buvo išmokėti bendrovei veikiant pelningai, jai neturint skolinių įsipareigojimų ir dividendų sumokėjimas. Šią išvadą patvirtina ir byloje esantis 2017 m. liepos 3 d. UAB „Lajusta“ prašymas dėl įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo ir mokėjimo skolos išdėstymo, adresuotas uždarajai akcinei bendrovei „Alfeta“, iš kurio matyti, kad UAB „Lajusta“ vadovas pripažįsta nesant galimybių šiuo metu sumokėti visą 13 674,96 Eur įsiskolinimą, kadangi įvykdžius šią prievolę bendrovės finansinė būklė taptų kritinė arba ji turėtų didelių sunkumų vykdant kitus įsipareigojimus. Šis prašymas tiesiogiai patvirtina, kad 2017 m. liepos 3 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 2 išmokėjus atsakovei 97 114 Eur, UAB „Lajusta“ finansinė padėtis buvo sunki.  

27.       Atsakovės apeliacinio skundo argumentą, kad dividendai buvo mokami už 2015 m. – 2016 m., kuomet UAB „Lajusta“ veikla buvo pelninga, paneigia anksčiau aptartas 2017 m. balandžio 28 d. akcininkų susirinkimo protokolas, iš kurio matyti, kad visuotinio akcininkų susirinkimo metu patvirtinus 2016 m. UAB „Lajusta“ finansinės atskaitomybės dokumentus, pelną buvo nutarta palikti nepaskirstytu. Atsakovė įrodymų, galinčių patvirtinti jos teiginį apie dividendų išmokėjimą už 2016 m., nepateikė, t. y. byloje nebuvo įrodyta, kad po 2017 m. balandžio 28 d. bendrovės akcininkė priėmė sprendimą, suteikiantį galimybę išmokėti pelno, apskaičiuoto už 2016 m., dalį.

28.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įmonė steigiama tam tikrai veiklai vykdyti, todėl jos akcininkai yra tiesiogiai suinteresuoti sėkminga įmonės veikla ir jos plėtra, nes tai jiems sukuria sąlygas gauti didesnę įmonės pelno dalį (dividendą). Atsižvelgiant į tai, kad dividendas yra įmonės pelno dalis, akcininko turimų įmonės akcijų sukurta pridėtinė vertė, tai jis ir turi būti mokamas tais atvejais, kai įmonės veikla yra stabili. Vienas iš įmonės stabilumo vertinimo kriterijų – jos galėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Pajėgumas atsiskaityti su kreditoriais turi būti vertinamas ne tik dividendų išmokėjimo momentu, bet ir nukreiptas į ateitį, t. y. ar išmokėjus dividendus liks reali galimybė padengti bendrovės įsipareigojimus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ABĮ 60 straipsnio 3 dalies 1 punkte vartojama nemokumo sąvoka turi būti aiškinama teikiant prioritetą bendrovės kreditoriaus teisei gauti savo reikalavimo patenkinimą iš bendrovės prieš bendrovės akcininko turtinę teisę gauti bendrovės pelno dalį (dividendą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2009). Įmonė, išmokėjusi dividendus, turi turėti lėšų savo veiklai vykdyti, nes tik veiklos vykdymas sukuria galimybes didinti įmonės turtą ir pajėgumą atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014). 

29.       Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, UAB „Lajusta“ turtas 2017 metais sudarė 34 017 Eur sumą (ilgalaikis turtas – 9 450 Eur, trumpalaikis turtas – 24 567 Eur), o bendrovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 205 278 Eur. Iš pelno (nuostolių) ataskaitos už 2017 metus teismas taip pat nustatė, kad 2017 metais bendrovė patyrė 11 627 Eur nuostolį. Svarbu paminėti ir ieškovės pateiktą darbinę atskaitomybės parengimo lentelę už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d., kuri patvirtina, kad per pirmąjį 2017 m. pusmetį bendrovė patyrė 70 182,81 Eur nuostolį (lentelėje nurodyta 6 klasė atėmus 5 klasę).

30.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrinęs anksčiau išdėstytą, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad 2017 m. liepos 3 d. dividendų išmokėjimas esant sunkiai bendrovės finansinei padėčiai, kai dividendų faktinio išmokėjimo dieną įmonė neturėjo pakankamai lėšų išmokėti dividendus, turėjo didelių trumpalaikių įsipareigojimų kreditoriams, nevykdė savo finansinių įsipareigojimų, neturėjo apyvartinių lėšų bendrovės veiklai, sąlygojo juridinio asmens nuosavo kapitalo sumažėjimą, turtinės padėties pablogėjimą, o iškėlus šiai įmonei bankroto bylą – sumažino galimybes patenkinti kreditorių reikalavimus. Tai reiškia, kad atsakovės, kaip akcininkės, dividendų išmokėjimas prieštaravo ABĮ 59 straipsnio 6 dalies 1-3 punktams.

31.       Vadovaujantis ABĮ 14 straipsnio 6 dalimi akcininkas turi grąžinti bendrovei dividendus, taip pat bet kokią kitą išmoką, susijusią su akcininko turtinių teisių įgyvendinimu, jeigu jie buvo išmokėti pažeidžiant šio Įstatymo imperatyvias normas ir bendrovė įrodo, kad akcininkas tai žinojo ar turėjo žinoti. Pagal ABĮ 60 straipsnio 2 dalies nuostatas, akcininkui išmokėtą dividendą bendrovė gali išieškoti, jeigu akcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendas yra paskirtas ir (arba) išmokėtas neteisėtai. Taigi pagrindinis kriterijus, vertinant, ar akcininkai turi grąžinti neteisėtai išmokėtą dividendą, yra tas, ar akcininkai žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendas išmokamas neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014). Atsakovė pateiktame apeliaciniame skunde apeliuoja į įrodymų, patvirtinančių, kad ji dividendų išmokėjimo metu žinojo ar turėjo žinoti apie jų paskyrimo neteisėtumą, nebuvimą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo sutikti su šiuo atsakovės prieštaravimu, kadangi atsakovės žinojimą apie realią įmonės finansinę padėtį patvirtina ieškovės nurodyta aplinkybė, jog UAB „Lajusta“ vadovo pareigas ėjo atsakovės sūnus D. M., kuris, pasirašęs 2017 m. liepos 3 d. kasos išlaidų orderį, negalėjo neinformuoti atsakovės apie sunkią bendrovės finansinę padėtį, ypač, kai jis 2017 m. liepos 3 d. prašymu kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę „Alfeta“ dėl įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo ir mokėjimo skolos išdėstymo. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad akcininkė (atsakovė) žinojo (turėjo žinoti) apie neteisėtą dividendų išmokėjimą.   

32.       Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju aktualu pažymėti, kad bendrovės akcininkai (t. y. juridinio asmens dalyviai), priimdami sprendimus, privalo veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų protingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2003). Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs bendrovės akcininkų pareigą elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009). Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrojo pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011, 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). 

33.       Kaip matyti iš byloje kilusio ginčo, ieškinys pareikštas bendrovės akcininkei (atsakovei) dėl bendrovei padarytos žalos atlyginimo neteisėtai išmokėjus dividendus, žalos padarymas siejamas su įmonės finansinės padėties pabloginimu ir galimybe padengti kreditorių reikalavimus bankroto byloje. Atsižvelgiant į išdėstytas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2017 m. liepos 3 d. atsakovei dėl sunkios UAB „Lajusta“ padėties negalėjo būti išmokami dividendai, ir atsakovė, žinojusi apie bendrovės turtinę padėtį, tačiau nusprendusi išmokėti ir išsimokėjusi dividendus, tokiais savo nesąžiningais veiksmais padarė juridiniam asmeniui žalos, kas sąlygojo bendrovės finansinės padėties pablogėjimą.  

Dėl bylos procesinės baigties

34.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, pagrįstai įvertino šalių paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

35.       Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Ieškovė duomenų apie bylinėjimosi išlaidų patyrimą apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                Artūras Driukas

                                                        Aldona Tilindienė

                                                        Jūratė Varanauskaitė