Administracinė byla Nr. eA-527-629/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01546-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.3; 32

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. spalio 25 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko, Rasos Ragulskytės-Markovienės, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „LTG Infra“ skundą atsakovui viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai dėl sprendimų panaikinimo.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „LTG Infra“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti atsakovo viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros (toliau – ir CPVA) 2021 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. IT01 (toliau – ir Sprendimas) bei 2021 m. balandžio 1 d. grąžintinų lėšų formą Nr. 2021-TSF/2-28 (toliau – ir Grąžintinų lėšų forma).

2.       Ginčijamame sprendime atsakovas CPVA pripažino, kad pareiškėjas, vykdydamas viešąjį tarptautinės vertės pirkimą atviro konkurso būdu „Techninė pagalba (projektavimas) antrųjų kelių statybai ruožuose Telšiai–Lieplaukė, Kūlupėnai–Kretinga, Pavenčiai–Raudėnai, Plungė–Šateikiai ir Telšiai–Dūseikiai“ (toliau – ir Pirkimas) ir Pirkimo sąlygų 3.6 papunktyje nustačiusi sąlygą „kad subrangai perduodamų paslaugų vertė negali viršyti 40 proc.“, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įvirtintus proporcingumo, nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principus, kadangi nustatė siekiamam pirkimo tikslui neproporcingą reikalavimą, tokiu būdu diskriminuojant tiekėjus ir darant juos nelygiateisius; 3 straipsnio 2 dalį, kadangi apribojus konkurenciją, nebuvo sudarytos sąlygos gauti konkurencingus pasiūlymus, ir dėl to lėšos yra naudojamos neracionaliai; taip pat 32 straipsnio 3 dalį, nes buvo apribota galimybė tiekėjams remtis kitų ūkio subjektų (subtiekėjų) pajėgumais. Atsakovas ginčijamu sprendimu, vadovaudamasis Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 (toliau – ir Administravimo taisyklės), 311 punktu, 7 priedo 6 ir 10 punktais, Europos Komisijos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. C(2019) 3452 nustatytų su Europos Sąjungos finansuotomis išlaidomis susijusių finansinių pataisų, kurias reikia atlikti dėl taikytinų viešųjų pirkimų taisyklių nesilaikymo, nustatymo gairių (toliau – ir Gairės) 2.1 lentelės 13 punktu, įvertinusi individualias atvejo aplinkybes, pritaikė 5 proc. finansinę korekciją nuo pareiškėjo ir Pirkimą laimėjusios jungtinės veiklos pagrindu veikiančių partnerių uždarųjų akcinių bendrovių „Kelprojektas“ bei „Scott Wilson LTD“ grupės 2014 m. lapkričio 19 d. sudarytos statinio projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. SP-391. Atsakovas pareikalavo sugrąžinti 782,19 Eur pareiškėjui išmokėtą Europos Sąjungos fondų paramos sumą.

3.       Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu atsakovo sprendimu, skundą teismui grindė šiais argumentais:

3.1.                      Pirkimas vykdytas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus bei kontroliuojančių institucijų teikiamus išaiškinimus bei nurodymus. Pirkimo vykdymo metu galiojusios redakcijos Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta tiekėjo teisė remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais. Tiekėjas taip pat galėjo pats atitikti visus pirkimo sąlygose keliamus kvalifikacijos reikalavimus ir spręsti, kad dalies sutarties vykdymui pasitelks kitą ūkio subjektą. Toks tiekėjo ir kito ūkio subjekto bendradarbiavimas nelaikomas rėmimusi kito ūkio subjekto pajėgumu. „Rėmimasis kito ūkio subjekto pajėgumais“ ir „kito ūkio subjekto pasitelkimas sutarties vykdymui“ nėra tapačios sąvokos. Pareiškėjas Pirkimo sąlygose nenustatė jokių ribojimų dėl rėmimosi kitų ūkio subjektų pajėgumais, todėl negalėjo pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nuostatų, be to, atsakovas nenustatė, kad Pirkimo sąlygose būtų ribojama būtent tiekėjo teisė remtis kito subjekto pajėgumu.

3.2.                      Pirkimo sąlygų 3.6 papunktyje nustatyta sąlyga, kad subrangai perduodamų paslaugų vertė negali viršyti 40 proc., buvo siejama su tiekėjo teise pasitelkti kitą ūkio subjektą sutarčiai vykdyti, o ne su tiekėjo teise remtis kito ūkio subjekto pajėgumais. Viešųjų pirkimų įstatymas nereglamentuoja situacijų dėl galimo ūkio subjektų pasitelkimo sutarčiai vykdyti (ne)ribojimo, tai paliekama spręsti tiek pačioms perkančiosioms organizacijoms, tiek tiekėjams. Minėta Pirkimo sąlyga neturėjo jokios įtakos tiekėjų galimybėms dalyvauti Pirkime.

3.3.                      Nesutiktina, kad Tiekėjas neturėjo teisės pasiremti kitų ūkio subjektų pajėgumu vykdant sutartį 60 proc. visų paslaugų, kadangi buvo įtvirtinta galimybė subrangai perduodamų paslaugų apimtį vertinti pagal paslaugų vertę. Ribojimą siejant su paslaugų verte, atskirų paslaugų vertes nustato pats tiekėjas, todėl tik nuo jo priklauso, kokia paslaugų apimtis bus perduota subrangovams. Jei tiekėjas paslaugas, kurias jis ketina perduoti subrangovui vykdyti, įkainos nedidele verte, o paslaugas, kurias suteiks pats, įkainos didesne verte, subrangovams perduodamų paslaugų apimtis gali sudaryti didžiąją sutartimi teikiamų paslaugų dalį.

3.4.                      Atsakovo išvada dėl Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 3 dalies pažeidimo yra nenuosekli: nors atsakovas teigė, kad subrangos ribojimas yra galimas, pateikdamas nuorodą į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tačiau vėliau nurodė, jog Viešųjų pirkimų įstatyme nebuvo nustatyta galimybė perkančiosioms organizacijoms apriboti tiekėjų galimybes remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais. CPVA neteisingai interpretavo subrangos ribojimo galimybes ir nepateikė argumentų, patvirtinančių išaiškinimą, siejamą su subrangos ribojimu procentine išraiška. Pagal kompetentingų institucijų (Europos Komisijos, Transporto investicijų direkcijos (toliau – ir TID), Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir VPT), Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (šiuo metu Ekonomikos ir inovacijų ministerija) veiksmus, teiktus paaiškinimus ir nurodymus, Pirkimo vykdymo metu Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos buvo taikomos ir aiškinamos taip, kad subrangos ribojimas procentine išraiška yra galimas ir yra teisėtas. Pagal Ūkio ministerijos (šiuo metu Ekonomikos ir inovacijų ministerija) pateiktus siūlymus nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo Viešųjų pirkimų įstatymo redakcija, kurios 24 straipsnio 5 dalyje buvo tiesiogiai įtvirtinta galimybė riboti subrangovams perduodamų darbų dalį, ir tik vėliau Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendime byloje Nr. C-298/15 konstatuota, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalis yra nesuderinama su Europos Sąjungos teise.

3.5.                      Pareiškėjas negali būti laikomas atsakingu už viešųjų pirkimų politiką ir kontrolę atliekančių institucijų, teikiančių išaiškinimus ar nurodymus, veiksmus. Rengdamas Pirkimo sąlygas ir vykdydamas Pirkimą, pareiškėjas vadovavosi TID teikiamais nurodymais bei reikalavimais. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad elgiasi teisėtai; buvo įsitikinęs, kad elgdamasis būtent taip, kaip reikalauja įgyvendinančioji institucija, vėliau ta pati institucija, t. y. CPVA, kuri perėmė TID funkcijas, nepradės pažeidimo tyrimo procedūros. Ginčo atveju pažeidžiami teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai, todėl pripažinus, kad pareiškėjas padarė pažeidimą, neigiamas pasekmes turėtų prisiimti valstybė. Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2020 m. lapkričio 5 d. raštu Europos Sąjungos paramą administruojančioms institucijoms, be kita ko, nurodė, kad dėl valstybės padarytų klaidų (netinkamo direktyvos perkėlimo ir (arba) Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų prieštaravimo Sutarčiai dėl Europos Sąjungos veikimo) Europos Sąjungos fondų parama neturi būti susigrąžinama iš projektų vykdytojų.

3.6.                      CPVA nustatytas Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 3 dalies pažeidimas neatitinka pažeidimo sąvokos turinio ir nei vieno iš pažeidimo sudėčiai būtinų elementų. Pirkimo vykdymo metu būtent TID kėlė reikalavimą Pirkimo dokumentuose nustatyti subrangos ribojimą, kitos institucijos taip pat teikė tokius išaiškinimus. Pirkimo vykdymo metu subrangos ribojimas procentine išraiška nebuvo draudžiamas ar laikomas prieštaraujančiu Viešųjų pirkimų įstatymo normoms, todėl šiuo atveju nėra pareiškėjo kaltės. Įtvirtindamas Pirkimo sąlygų 3.6 papunktį, pareiškėjas siekė užtikrinti įgyvendinančios institucijos reikalavimus, sklandų projektų vykdymą. Ginčijamame sprendime nebuvo teisinio pagrindo teigti, kad tariamas Europos Sąjungos ar nacionalinės teisės, susijusios su Europos Sąjungos teisės taikymu, pažeidimas yra padarytas pareiškėjo veiksmais ar neveikimu. CPVA nustatyta netinkamų finansuoti išlaidų suma nedaro ir negali daryti žalos Europos Sąjungos biudžetui. Atsakovas apsiribojo formaliu konstatavimu, kad pažeistos Viešųjų pirkimų įstatymo normos, taip pat neatliko nustatyto teisės akto neatitikimo / pažeidimo poveikio Pirkimo rezultatui vertinimo, todėl pažeidimo tyrimas buvo neobjektyvus, o priimtas Sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

3.7.                      Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų, nes jį priimdamas atsakovas CPVA nevertino pareiškėjo argumentų, pateiktų 2021 m. kovo 26 d. rašte, atsakant į 2021 m. kovo 12 d. raštą dėl įtariamo pažeidimo.

3.8.                      CPVA neturėjo teisinio pagrindo pradėti pažeidimo tyrimo procedūrą ir priimti Sprendimą, nes yra suėję Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyti senaties terminai atsakomybei taikyti. Bendrovė įvykdė vieną Pirkimą ir sudarė dvi viešųjų pirkimų sutartis. CPVA nustatytas pažeidimas siejamas su Pirkimo sąlygų 3.6 papunkčiu, o tai reiškia, kad tariami pažeidimai yra susiję su Pirkimo vykdymo etapu. Aplinkybė, kad 2007–2013 m. programavimo periodas buvo užbaigtas, reiškia, kad nei įgyvendinančioji institucija, nei Valstybės kontrolė, nei kitos institucijos negali reikšti pastebėjimų dėl išlaidų tinkamumo Pirkimo vykdymo atitikties teisės aktų reikalavimams. Todėl dėl Pirkimo atitikties teisės aktų reikalavimams pareiškėjas negalėjo būti patrauktas atsakomybėn, nes pasibaigus 2007–2013 m. programavimo periodui nė viena institucija, vykdanti Europos Sąjungos paramos administravimą, neturi jokio pagrindo atlikti tikrinimo veiksmus ar pažeidimo tyrimus. Tai patvirtina faktas, kad, nepaisant to, jog dvi sutartys yra sudarytos to paties Pirkimo rezultatų pagrindu, CPVA pažeidimo tyrimo procedūrą pradėjo tik dėl projekto, kuris įgyvendinamas 2014–2020 m. programavimo periodu (kuris dar nėra baigtas). CPVA pažeidimo procedūros nepradėjo dėl projekto, kuris buvo įgyvendintas 2007–2013 m. programavimo periodu. Pasibaigus 2007–2013 m. programavimo periodui, pareiškėjui negali būti taikoma atsakomybė dėl atlikto Pirkimo neatitikties teisės aktų reikalavimams. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsižvelgiant į situacijos aplinkybes, ketverių metų senaties terminas šiuo atveju pradedamas skaičiuoti nuo 2012 m. rugsėjo 24 d., kai buvo įgyvendinta projekto (kodas Nr. VP2-5.1-SM-02-V-01-004) Finansavimo ir administravimo sutartis Nr. 1F186/SK-277. Taigi šis terminas suėjo 2016 m. rugsėjo 24 d. Atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė 2021 m. balandžio 2 d., t. y. praėjus daugiau nei 4,5 metų po to, kai suėjo senaties terminas. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybė, jog Statinio projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. SP-391 buvo sudaryta 2014 m. lapkričio 19 d., o baigta įgyvendinti 2018 m. lapkričio 5 d., įtakos senaties termino skaičiavimui neturi.

3.9.                      Net ir pripažinus, kad pareiškėjas padarė pažeidimą, atsakomybės taikymas šiuo atveju yra neproporcinga priemonė, neleidžianti pasiekti būtino tikslo.

4.       Atsakovas CPVA atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5.       Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

5.1.                      CPVA pagrįstai konstatavo, kad vykdydamas Pirkimą pareiškėjas nustatė neteisėtą apribojimą tiekėjams remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, kadangi Pirkimo dokumentuose nustatė reikalavimą, jog tiekėjai subrangai gali perduoti ne daugiau kaip 40 proc. perkamų paslaugų vertės.

5.2.                      Pirkimo paskelbimo metu galioję teisės aktai nenustatė galimybės perkančiosioms organizacijoms riboti subrangos apimtį, todėl Pirkime nustatytas procentinis subrangos ribojimas, jo nepagrindus jokiais objektyviais argumentais, reiškia neproporcingą ir perteklinį reikalavimą, prieštaraujantį viešųjų pirkimų reguliavimo principams, įskaitant sąžiningos konkurencijos, tiekėjų lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principus. Didžioji dalis pareiškėjo skunde nurodomų institucijų neprivalomo pobūdžio išaiškinimų yra pateikti vėliau, nei buvo paskelbtas Pirkimas, todėl jie negalėjo turėti įtakos pareiškėjo sprendimams dėl Pirkimo sąlygų reikalavimų nustatymo.

5.3.                      Pirkimo paskelbimo metu buvo taikoma Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – ir Direktyva 2004/18) bei Viešųjų pirkimų įstatymas, kurie nenustatė galimybės apriboti galimos subrangai perduoti sutarties apimties, todėl yra neaktualūs skundo argumentai dėl to, kad pareiškėjas nustatė ribojimą tik dėl galimybės perduoti dalį sutarties vykdymo subtiekėjui ir neapribojo galimybės Pirkime remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais kvalifikacijai pagrįsti. Tiekėjai gali remtis kitų ūkio subjektų, įskaitant subrangovus, pajėgumais tik jeigu jie perkančiajai organizacijai įrodo, kad atitinkami ištekliai bus tiekėjui prieinami viešojo pirkimo sutarties vykdymui. Tiekėjas gali pavesti subrangovams ir visą 100 proc. numatomų paslaugų vertės, ir, atitinkamai, atitiktį visiems atitinkamiems kvalifikacijos reikalavimams grįsti būtent tokių subtiekėjų pajėgumais. Atsižvelgiant į tai, skundo teiginiai, jog ribojimas pasitelkti subrangovus net 60 proc. Pirkimo sutarties vertės nereiškia ribojimo remtis subrangovų pajėgumais, neatitinka Direktyvos 2004/18 ir Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų bei tuo metu buvusių šių teisės aktų reikalavimų išaiškinimų teismų praktikoje. Pirkimo metu galioję teisės aktai ir juos aiškinanti teismų praktika draudė apriboti tiekėjų galimybes pasitelkti subrangovus ir remtis jų pajėgumais procentiniu dydžiu, todėl, pareiškėjui Pirkime nustačius tokį reikalavimą, ginčijamame sprendime konstatuotas minėtų reikalavimų pažeidimas yra akivaizdus.

5.4.                      Pareiškėjo argumentai, kad 40 proc. subrangos apribojimas nustatytas, atsižvelgiant į esmines ir neesmines Pirkimo objektą sudarančias paslaugas bei siekiant, kad esminės paslaugos būtų atliktos paties tiekėjo, yra deklaratyvūs, kadangi pareiškėjas nepateikė išsamaus tokių dalių apskaičiavimo. Pirkime nebuvo nustatyta, kurios užduotys yra esminės ir kurios konkrečiai turėtų būti atliktos paties tiekėjo, todėl tiekėjai Pirkime pagrįstai galėjo pasitelkti subrangovus toms užduotims (ar jų daliai), kurias pareiškėjas įvardija kaip „pagrindines“, o Pirkimo sąlygose nustatytas procentinis subrangos ribojimas tam negalėjo užkirsti kelio. Nebuvo pagrindo spręsti, kad Pirkime nustatytas abstraktus procentinis subrangos apimties ribojimas galėtų būti laikomas proporcingu juo siekiamiems tikslams; priešingai, tokiu būdu apribojama mažesnių tiekėjų galimybė kooperuotis. Toks ribojimas pažeidžia ir nediskriminavimo principo reikalavimus, apriboja galimybes gauti objektyviai geriausią pasiūlymą bei pažeidžia viešajam pirkimui skirtų lėšų panaudojimo racionalumo tikslą.

5.5.                      Pareiškėjo, kaip perkančiosios organizacijos, pareigos laikytis teisės aktų ir elgtis pagal teisės aktų reikalavimus nepanaikina priežiūros institucijų nuomonės ir jų pagrindu susiformavęs pareiškėjo požiūris, kad subrangos apimtis gali, o tam tikrais atvejais net turi būti ribojama. TID 2009 m. rugpjūčio 7 d. raštas su jame išdėstyta nuomone pateiktas kito pirkimo kontekste. Be to, TID rašte vertinami klausimai, susiję su darbų pirkimu, kuriuo siekiama įsigyti geležinkelio mazgo plėtros rangos darbus, o Pirkimu buvo siekiama įsigyti paslaugas. Kadangi TID nėra ir nebuvo institucija, įgaliota aiškinti Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus, minėtame rašte pateikta subjektyvi nuomonė apie galimybę apriboti subrangos apimtį; jame nėra nustatyto reikalavimo pareiškėjui būtinai apriboti subrangos apimtį.

5.6.                      Viešųjų pirkimų tarnybos raštas taip pat pateiktas po Pirkimo paskelbimo ir įvykdymo, jame nurodyta, kad riboti subrangą galima tik išimtiniais atvejais ir tai iš anksto pagrindus, tačiau pareiškėjas to nebuvo atlikęs. Ūkio ministerijos pozicija taip pat buvo išdėstyta vėliau. Skunde minimas Finansų ministerijos raštas neaktualus, nes jame pateikti išaiškinimai dėl nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalies pakeitimo, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Europos Sąjungos teisei ir netaikytinu nuo jo priėmimo. Šiame rašte aiškiai nurodoma, jog Europos Komisija už viešųjų pirkimų pažeidimą, susijusį su neteisėtu subrangos ribojimu, privalomai taiko 5 proc. finansinę korekciją Europos Sąjungos lėšomis finansuojamuose projektuose.

5.7.                      Sprendime nustatytas viešųjų pirkimų reguliavimo pažeidimas atitinka visus pažeidimo sąvokos požymius. Nustatyti pažeidimai lėmė, kad nebuvo užtikrintas racionalus viešųjų lėšų naudojimas, todėl atsakovas pagrįstai pritaikė Gaires konkrečiam tokio viešųjų pirkimų pažeidimo atvejui.

5.8.                      Sprendimas priimtas nepažeidžiant senaties termino. Šis terminas neturėtų būti skaičiuojamas nuo 2009 m. liepos 14 d. paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. SP-339 įgyvendinimo pabaigos. Ginčijamas sprendimas priimtas, pažeidimas nustatytas ir finansinė korekcija pritaikyta dėl 2014 m. lapkričio 19 d. statinio projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. SP-391. Pareiškėjas negalėjo ir negali turėti jokių pagrįstų lūkesčių, kad 2009 m. liepos 14 d. pasirašytos paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. SP-339 atveju nekonstatavus pažeidimo, dėl naujos sutarties padarytas pažeidimas bus „įteisintas“, nes teisėti lūkesčiai negali būti kildinami iš neteisėtų veiksmų. Ketverių metų senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai visiškai užbaigiama atitinkama programa, t. y. įvykdoma jos paskutinė viešojo pirkimo sutartis, pateikiamas galutinis mokėjimo prašymas Europos Sąjungos paramai išmokėti, ir ši parama yra išmokama. Europos Sąjungos finansinė parama 2009 m. liepos 14 d. paslaugų pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. SP-339 ir 2014 m. lapkričio 19 d. statinio projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. SP-391 įgyvendinamiems projektams buvo skirta pagal atskiras finansavimo ir administravimo sutartis, sudarytas pagal skirtingas Europos Sąjungos finansavimo priemones, kurios buvo įgyvendinamos skirtingais Europos Sąjungos finansavimo laikotarpiais, todėl, nors šios sutartys buvo sudarytos to paties Pirkimo pagrindu, jos yra skirtos skirtingoms daugiametėms programoms įgyvendinti. Dėl šios priežasties 2009 m. liepos 14 d. paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. SP-339 vykdymo aplinkybės yra neaktualios sprendžiant dėl 2014 m. lapkričio 19 d. statinio projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. SP-391 įgyvendinto projekto (daugiametės programos) pabaigos ir senaties termino. Senaties terminas skaičiuojamas nuo paskutinio atlikto mokėjimo pagal 2014 m. lapkričio 19 d. statinio projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SP-391. Pareiškėjas galutinį mokėjimo prašymą pateikė 2019 m. lapkričio 20 d., jį patikslino 2020 m. kovo 24 d., 2020 m. kovo 25 d. pranešimu patvirtino galutinį mokėjimo prašymą, 2020 m. kovo 31 d. buvo atliktas paskutinis mokėjimas pareiškėjui. Ketverių metų senaties terminas skaičiuojamas būtent nuo atlikto paskutinio mokėjimo dienos, todėl priimant ginčijamą sprendimą jis nebuvo praleistas.

 

II.

 

6.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, panaikino CPVA sprendimą ir priteisė pareiškėjui 2 005,53 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

7.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateikta medžiaga, nustatė, kad:

7.1.                      Perkančioji organizacija AB „Lietuvos geležinkeliai“ (šiuo metu – AB „LTG Infra“), įgyvendinama projektą Nr. 06.1.1-TID-V-503-01-0002 „Antrojo kelio statyba ruože Telšiai–Lieplaukė“, atliko Pirkimą. Skelbimas apie Pirkimą paskelbtas 2009 m. vasario 13 d. Pirkimas į dalis nebuvo skaidomas. Perkančioji organizacija su Pirkimą laimėjusia jungtinės veiklos sutarties pagrindu susivienijusių partnerių grupe sudarė 2009 m. liepos 14 d. paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SP-339, o, vadovaudamasi šios sutarties 3 punktu, 2014 m. liepos 19 d. sudarė statinio projektavimo vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SP-391, kurios suma – 21 855,56 Eur su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – ir PVM) (pasirašyta sutartis 75 462,86 Lt su PVM). Pasiūlymus dėl Pirkimo pateikė trys tiekėjai.

7.2.                      Projekto vykdytojas, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija ir Transporto investicijų direkcija 2009 m. gruodžio 22 d. pasirašė 2009 m. liepos 14 d. paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. SP-339 finansavimo ir administravimo sutartį Nr. 1F-186/SK-277, o 2016 m. spalio 5 d. – 2014 m. liepos 19 d. statinio projektavimo vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. SP-391 finansavimo ir administravimo sutartį Nr. 1F-97 06.1.1-TID-V-503-01-0002.

7.3.                      TID, vykdydama jai, kaip įgyvendinančiai institucijai priskirtas funkcijas, 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 1.2-2535 patvirtino 2009 m. liepos 14 d. paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. SP-339 galutinio įgyvendinimo ataskaitą. 2018 m. lapkričio 5 d. paslaugų priėmimo–perdavimo aktu Nr. 12 užfiksuotas paslaugų pagal 2014 m. liepos 19 d. statinio projektavimo vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SP-391 atlikimas. 2020 m. kovo 24 d. pareiškėjas pateikė CPVA, perėmusiai TID funkcijų įgyvendinimą, patikslintą galutinį mokėjimo prašymą Nr. 37, kurį 2020 m. kovo 25 d. atsakovas patvirtino ir 2020 m. kovo 31 d. atliko paskutinį mokėjimą pareiškėjui.

7.4.                      CPVA, pakartotinai atlikusi Pirkimo dokumentų patikrą, nustatė, kad Pirkime buvo įtvirtinta nacionalinei ir Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisei prieštaraujanti subrangos apimtį ribojusi sąlyga, ir pripažino, kad Bendrovė, Pirkimo sąlygų 3.6 papunktyje nustačiusi subrangos apribojimą procentine išraiška iki 40 proc., pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus proporcingumo, nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principus, Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies bei 32 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir, vadovaudamasi Gairių 2.1 lentelės 13 punktu, pritaikė 5 proc. finansinę korekciją nuo 2014 m. liepos 19 d. statinio projektavimo vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. SP-391 vertės, tenkančios projektui (t. y. nuo 18 404,45 Eur). Nustatyta netinkamų finansuoti išlaidų suma yra 920,22 Eur pagal visus projekto finansavimo šaltinius. Pareiškėjui nurodyta grąžinti 782,19 Eur iš Europos Sąjungos biudžeto finansuotų lėšų. Grąžintinų lėšų suma apskaičiuota 2021 m. balandžio 1 d. grąžintinų lėšų formoje Nr. 2021-TSF/2-28.

8.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylai aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, pažymėjo, kad subrangos ribojimas viešuosiuose pirkimuose iš esmės yra negalimas, išskyrus išimtinius atvejus. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kurioje pateikti išaiškinimai dėl draudimo riboti subrangą procentine išraiška, susiformavo vėliau, nei pareiškėjas vykdė Pirkimo procedūrą, o tam tikrus išaiškinimus lėmė ir vėlesni Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimai, kurie įtvirtino perkančiosios organizacijos galimybę (teisę) riboti subrangą dėl dalies darbų, pirkimo dokumentuose įvardijamų pagrindiniais. Šiuos įstatymo pakeitimus Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino nesuderinamais su Europos Sąjungos teise 2017 m. balandžio 5 d. sprendime byloje Nr. C-298/15, tačiau, teismo vertinimu, tai tik patvirtina, jog tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta tiekėjo teisė viešuosiuose pirkimuose remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais iš esmės negali būti ribojama. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 3 dalis turėjo būti aiškinama ir taikoma kaip draudžianti subrangos ribojimą, įskaitant procentine išraiška, išskyrus išimtinius atvejus, todėl pareiškėjas, Pirkimo sąlygų 3.6 papunktyje nustatydamas subrangos ribojimą, pažeidė minėtas nuostatas.

9.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas, vykdydamas to paties infrastruktūrinio projekto kitą dalį, buvo parengęs pirkimo sąlygas, kuriose nebuvo nustatytas subrangos ribojimas, tačiau į bylą pateiktas TID, tuo metu atlikusios įgyvendinančios institucijos funkcijas, 2009 m. rugpjūčio 7 d. raštas Nr. 1.2-1679 „Dėl pirkimo dokumentų“ patvirtina, jog jis nepritarė pirkimo dokumentų sąlygoms, nes nėra ribojama subranga. Šiame rašte taip pat nurodyta, kad perkančioji organizacija turi teisę nustatyti maksimalų subrangos mastą atitinkamo projekto vykdyme (remdamasi techninio projekto duomenimis), kad užtikrintų vykdytojo pajėgumą tinkamai ir laiku atlikti įsipareigojimus. Rašte perkančiosios organizacijos buvo prašoma pagrįsti, kodėl tik šio konkurso pirkimo dokumentuose numatoma atsisakyti subrangos masto ribojimo. Į bylą taip pat pateiktas VPT 2011 m. balandžio 6 d. raštas Nr. 4S-1206 „Dėl subrangos ribojimo“, kuriame pateiktas išaiškinimas, kad, esant poreikiui, stambiuose infrastruktūros projektuose vykdomuose viešuosiuose pirkimuose reikėtų užtikrinti tiekėjų, pateikusių pasiūlymus, atsakomybę (pvz., ne mažiau kaip 70 proc.) už pirkimo sutarties vykdymą, tokiu atveju galima nustatyti konkurso sąlygos reikalavimą, draudžiantį pasitelkti subrangovus. VPT pažymėjo, kad visiškas subrangovų (subtiekėjų) pasitelkimas prieštarauja viešųjų pirkimų principams ir Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Taigi, pasak teismo, Viešųjų pirkimų tarnyba dalinio subrangos ribojimo nelaikė savaime prieštaraujančiu viešųjų pirkimų principams.

10.       Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad ginčo ir jam artimais laikotarpiais viešųjų pirkimų politiką įgyvendinančios bei priežiūrą atliekančios ir Europos Sąjungos lėšas administruojančios institucijos viešųjų pirkimų sąlygų, kuriomis tam tikra apimtimi ribojama subranga, nelaikė įstatymo pažeidimu. Tai, kad subrangos ribojimai buvo laikomi priimtinais ir suderinamais su įstatymo nuostatomis, patvirtina ir vėlesni šio teisės akto pakeitimai, tiesiogiai įtvirtinantys perkančiosios organizacijos teisę riboti dalies darbų subrangą, kurie, kaip minėta, vėliau buvo pripažinti kaip nesuderinami su Europos Sąjungos teise. Finansų ministerija, kaip veiksmų programos vadovaujančioji ir tvirtinančioji institucija, atsižvelgdama į galiojusį ydingą teisinį reguliavimą, 2021 m. lapkričio 5 d. rašte Europos Sąjungos paramą administruojančioms institucijoms, taip pat ir CPVA, nurodė, kad išlaidoms, kurios buvo įtrauktos į sąskaitas Komisijai už 2016–2017, 2017–2018 ir 2018–2019 ataskaitinius metus, jau buvo pritaikyta (bus pritaikyta) 5 proc. finansinė pataisa pagal audito institucijos tikrintuose projektuose nustatytus subrangos ribojimo atvejus – t. y. įgyvendinančiosioms institucijoms šiuo metu jokių veiksmų dėl už minėtą ataskaitinį laikotarpį Komisijai deklaruotų išlaidų atlikti nereikia (išlaidos, susijusios su atlikta finansine pataisa, neturi būti susigrąžinamos iš projektų vykdytojų). Šiame rašte taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai nustatomi galimi Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai, susiję su neteisėtu subrangos ribojimu nuo 2017 m. liepos 1 d., įgyvendinančios institucijos turi atlikti įtariamų pažeidimų tyrimą ir priimti sprendimus dėl pažeidimų ir grąžintinų lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Nors, atsakovo teigimu, šis raštas nėra aktualus, tačiau, teismo vertinimu, rašte išdėstyta pozicija dėl subrangos ribojimo taikymo sutartims, sudarytoms iki 2017 m. liepos 1 d., taikytina ir pareiškėjo atveju. Aptartas raštas taip pat pagrindžia bendrą poziciją, kad dėl ydingo teisinio reguliavimo atsakomybė projekto vykdytojams negali būti perkeliama.

11.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, Pirkimo sąlygose nustatydamas subrangos ribojimą, rėmėsi įgyvendinančios institucijos išaiškinimais, pateiktais derinant to paties infrastruktūrinio projekto dalį ir tuo metu formuota praktika viešųjų pirkimų srityje. Nors minėtas išaiškinimas yra pateiktas dėl kitos to paties projekto pirkimo dalies, tačiau, įgyvendinančiai institucijai nepritarus pirkimo sąlygoms be subrangos ribojimo, pareiškėjas, rengdamas ginčui aktualaus Pirkimo sąlygas, atsižvelgė į TID išdėstytą nepritarimą sąlygoms, kuriose nebūtų įtvirtinto reikalavimo riboti subrangą. Teismo vertinimu, pareiškėjas siekė elgtis teisėtai ir sąžiningai, o įgyvendinančioji institucija, kurios teises ir pareigas perėmė CPVA, turėjo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai projekto priežiūros laikotarpiu, todėl, išreiškusi nepritarimą pirkimo sąlygoms, kuriose atsisakyta subrangos, ir nepateikdama prieštaravimų dėl analogiškų paskesnio Pirkimo sąlygų, sukėlė aiškų, nedviprasmišką lūkestį, kad pareiškėjas elgiasi teisėtai. Įgyvendinančioji institucija, pritardama konkretiems su pirkimais susijusiems veiksmams, turi elgtis pakankamai rūpestingai, nes jos atliekami veiksmai sąlygoja tam tikrą projekto vykdytojų elgseną ir sukelia atitinkamas teisines pasekmes, be kita ko, ir atsakomybę už priimtus sprendimus (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.). Bendrovė, teismo vertinimu, negali būti laikoma atsakinga už kontrolę atliekančių institucijų veiksmus, todėl teismas nenustatė pareiškėjo kaltės ir atitinkamai pagrindo taikyti sankciją. Tai eliminuoja pareiškėjo atsakomybę – finansinę korekciją. Kitoks aiškinimas, teismo teigimu, prieštarautų teisinio aiškumo, apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių ir gero administravimo principams.

12.       Teismo teigimu, vien formalaus pažeidimo nustatymo faktas nėra pakankamas pažeidimui konstatuoti, jeigu dėl to nebuvo ar negalėjo būti finansinio poveikio Europos Sąjungos ar Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui. Byloje nebuvo nustatyta, kad Pirkime dalyvaujantys tiekėjai būtų pareiškę pretenzijas dėl Pirkimo sąlygų 3.6 papunktyje nustatytos subrangos (subtiekėjo) procentinio ribojimo sąlygos ar dėl to būtų kilę teisminių ginčų. Todėl konstatuota, kad Pirkimo sąlygų 3.6 papunktis neturėjo įtakos galutiniam Pirkimo rezultatui dėl laimėtojo ir neapribojo tiekėjų konkurencijos, todėl Europos Sąjungos biudžetui nebuvo padaryta žala. Be to, ginčo atveju netinkama finansuoti pripažinta išlaidų suma yra itin maža, todėl pažeidimas yra mažareikšmis. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Panaikinus Sprendimą, naikintina ir Grąžintinų lėšų forma. 

13.       Vertindamas argumentą, kad CPVA neturėjo teisinio pagrindo atlikti pažeidimo tyrimo procedūrą ir priimti Sprendimą, nes yra praleistas senaties terminas, teismas pažymėjo, kad 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (toliau – ir Reglamentas Nr. 2988/95) nustato 4 metų senaties terminą, kuris daugiamečių programų atveju yra skaičiuojamas nuo tos dienos, kai visiškai baigiama programa. Byloje nustatyta, kad CPVA pažeidimą nustatė, ginčijamą sprendimą priėmė ir finansinę korekciją pritaikė pagal 2014 m. liepos 19 d. statinio projektavimo vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SP-391, todėl senaties terminas, priešingai nei teigia pareiškėjas, skaičiuojamas nuo paskutinio atlikto mokėjimo pagal šią sutartį dienos. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas patikslintą galutinį mokėjimo prašymą pateikė 2020 m. kovo 24 d., atsakovas 2020 m. kovo 25 d. jį patvirtino ir 2020 m. kovo 31 d. atliko paskutinį mokėjimą pareiškėjui, todėl senaties terminas baigiasi 2024 m. kovo 31 d. CPVA pakartotinį tyrimą inicijavo 2021 m. kovo mėnesį, o ginčijamą sprendimą priėmė 2021 m. balandžio 2 d., todėl senaties terminas nėra praleistas.

 

III.

 

14.       Atsakovas CPVA apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašo atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

15.       Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais argumentais:

15.1.                      CPVA sutinka su teismo sprendimo dalimis, kuriose teismas: 1) pripažino, kad pareiškėjo sprendimas Pirkimo sąlygose nustatyti subrangos ribojimą pažeidė Pirkimo paskelbimo metu galiojusį viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą; 2) sprendė, kad atsakomybės (finansinių korekcijų) už tokio pobūdžio pažeidimą taikymui nėra suėję teisės aktuose nustatyti senaties terminai.

15.2.                      Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, kad nebuvo pareiškėjo kaltės, o ir pats pažeidimas yra mažareikšmis bei juo nebuvo padaryta žala Europos Sąjungos biudžetui. Pirmosios instancijos teismo sprendimas formuoja Europos Sąjungos bei nacionalinio teisinio reguliavimo neatitinkančią praktiką ir nepagrįstai perkelia valstybei perkančiųjų organizacijų atsakomybę už būtent jų pareigos vykdyti viešuosius pirkimus pagal viešųjų pirkimų reikalavimus nesilaikymą.

15.2.1.                      Pasak apelianto, už viešojo pirkimo sąlygų teisėtumą atsako pati perkančioji organizacija, kurios kaltė yra preziumuojama ir kuriai atsakomybė taikoma net nevertinant kaltės. Tą patvirtina 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1303/2013). Tai, kad egzistavo visi pažeidimo elementai, CPVA pagrindė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į skundą, ši aplinkybė nebuvo paneigta.

15.2.2.                      Pareiškėjo pareigos užtikrinti viešojo pirkimo sąlygų teisėtumą nepanaikina kitų institucijų nuomonė ar tokios nuomonės pagrindu susiformavęs pareiškėjo požiūris. Atsakovas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymi, kad perkančiajai organizacijai savo nustatytomis viešojo pirkimo sąlygomis pažeidus imperatyvius Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus ir viešųjų pirkimų principus, toks pažeidimas konstatuojamas ir atsakomybė už tokį pažeidimą perkančiajai organizacijai yra taikoma, neatsižvelgiant į perkančiosios organizacijos kaltę, net jeigu pažeidimą perkančioji organizacija padarė suklaidinta neaiškaus teisinio reguliavimo ar tam tikrų institucijų nuomonės (nors nagrinėjamu atveju tokio suklaidinimo net nebuvo).

15.2.3.                      Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus – teismas neturėjo pagrindo pateisinti pareiškėjo veiksmus ir turėjo konstatuoti jo kaltę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad visi pareiškėjo pateikti įrodymai dėl institucijų pozicijos subrangos ribojimo klausimais yra parengti jau po Pirkimo paskelbimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčui aktualios teisės normos buvo aiškios.

15.2.4.                      Teismas klaidingai interpretavo TID raštą ir klaidingai sprendė, kad būtent remdamasis juo Pareiškėjas nusprendė nustatyti subrangos ribojimą. Teismas neįvertino, kad Raštas buvo priimtas po Pirkimo paskelbimo ir po šioje byloje analizuojamo pažeidimo, todėl pareiškėjas, nustatydamas procentinį subrangos apribojimą, apie tokią TID poziciją net nežinojo, taigi negalėjo remtis Raštu. Pareiškėjas nebūtų turėjęs pagrindo remtis Raštu ir dėl kitų priežasčių, kurias CPVA buvo nurodžiusi teismui, tačiau jos liko neįvertinos.

15.2.5.                      Teismas klaidingai interpretavo VPT raštą, pateiktą kartu su 2011 m. balandžio 6 d. TID raštu, ir nepagrįstai konstatavo, kad būtent remdamasis šiuo raštu pareiškėjas nusprendė nustatyti subrangos ribojimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad minimas TID raštas ir su juo pateikta VPT pozicija pateikti 2011 m., t. y. daugiau nei po dvejų metų po to, kai pareiškėjas paskelbė Pirkimą ir padarė šioje byloje vertinamą pažeidimą. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad minimame rašte VPT nenurodė, jog riboti subrangą galima visais atvejais ir bet kokia apimtimi. Priešingai, VPT nurodė, kad riboti subrangą būtų galima tik pagrįstais atvejais ir tokį ribojimą iš anksto pagrindus. Pareiškėjas nepagrindė būtinybės Pirkime riboti subrangos apimtį. Bylos nagrinėjimo metu pateiktas subrangos ribojimo pagrindimas yra paneigtas CPVA atsiliepimu į skundą, be to, jų nepagrįstumą pripažino ir teismas, konstatavęs, kad subrangos ribojimu buvo pažeisti įstatymo reikalavimai.

15.2.6.                      Teismas klaidingai interpretavo Finansų ministerijos 2021 m. lapkričio 5 d. raštą. Teismas tik deklaratyviai paneigė CPVA poziciją, kad aptariamas raštas yra neaktualus ir netaikytinas Pirkimui. Aptariamas raštas skirtas konkrečiai situacijai: valstybės atsakomybės prisiėmimui už Europos Sąjungos teisei prieštaraujančią ir konkrečiai Pirkimui netaikomą Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatą bei dėl jos perkančiųjų organizacijų padarytus pažeidimus. CPVA atsiliepime į skundą pagrindė, kodėl Finansų ministerijos rašte pateikiama pozicija negali būti vertinama kaip turinti reikšmingą įtaką pareiškėjo priimtam sprendimui dėl subrangos ribojimo ar pateisinanti tokį sprendimą, tačiau šios aplinkybės teismo liko neįvertintos. Finansų ministerijos raštas yra nesusijęs su byloje nagrinėjama situacija. Pareiškėjas negalėjo būti suklaidintas valstybės po ketverių metų nuo Pirkimo paskelbimo priimto įstatymo. Finansų ministerijos rašte nurodyta finansinių korekcijų (ne)taikymo tvarka yra neaktuali šiai bylai. Šis raštas pagrindžia tik tai, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalies nuostata sukūrė ydingą teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Europos Sąjungos teisei; šis raštas nepagrindžia teisinio reguliavimo ydingumo šioje byloje analizuojamu laikotarpiu. Be to, Finansų ministerijos raštas ir jame pateikiama pozicija paneigia teismo pateikiamus teiginius ir patvirtina atsakovo priimto Sprendimo teisėtumą, kadangi Europos Komisija nevertina „kaltės“ dėl padarytų viešųjų pirkimų pažeidimų ir dėl tokių pirkimų metu panaudotos Europos Sąjungos finansinės paramos susigrąžinimo – ji reikalauja, kad valstybės narės tokią netinkamai panaudotą paramą grąžintų į Europos Sąjungos biudžetą.

15.3.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad pažeidimas buvo mažareikšmis, taip pat tai, kad nebuvo ar negalėjo būti finansinio poveikio Europos Sąjungos ar Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui.

15.3.1.                      Teismas nepagrindė savo argumentų dėl žalos Europos Sąjungos ar Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui bei neatsižvelgė į tai, kad Gairių 2.1 lentelės 13 punkte yra konkrečiai nustatyta 5 proc. dydžio finansinė korekcija dėl neteisėto subrangos ribojimo. Gairių 1.1 papunktyje nustatyta, kad viešųjų pirkimų pažeidimų atveju finansinio poveikio tiksliai kiekybiškai įvertinti neįmanoma dėl pažeidimo pobūdžio. Todėl šiais atvejais susijusioms išlaidoms turi būti taikoma fiksuoto dydžio pataisa, nustatyta atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir sunkumą, laikantis 1.4 ir 2 skirsniuose nustatytų kriterijų. Atitinkamai CPVA pritaikyta 5 proc. dydžio finansinės korekcijos pinginė išraiška negali būti laikoma mažareikšme, kadangi korekcija yra visuotinai taikoma Europos Sąjungos mastu analogiškose situacijose. Tą patvirtina ir minėtas Finansų ministerijos raštas.

15.3.2.                      Laikantis priešingos pozicijos ir teigiant, kad dėl nedidelės Pirkimo vertės 5 proc. dydžio finansinės korekcijos piniginė išraiška yra mažareikšmė ir dėl to jos neverta taikyti, būtų nepagrįstai vertinama, kad mažesnės vertės pirkimuose perkančiosios organizacijos iš esmės gali nepaisyti viešųjų pirkimų reglamentavimo, nes joms negalės būti pritaikytos finansinės korekcijos dėl jų piniginės išraiškos sąlyginio mažareikšmiškumo. Be to, tokia pozicija neatleistų valstybės nuo atsakomybės Europos Sąjungai.

15.3.3.                      Teismo argumentai, kad Pirkimo dokumentuose nustatytas subrangos ribojimas neturėjo įtakos Pirkimo rezultatams ir neapribojo tiekėjų konkurencijos, todėl Europos Sąjungos biudžetui nebuvo padaryta žala, prieštarauja teismų praktikai. Teismas neįvertino atsakovo argumentų, kad turi būti vertinama potenciali žalos atsiradimo galimybė. Žala biudžetui negali būti vertinama tik per tiesiogiai atsiradusius neigiamus padarinius ar taikytinos finansinės korekcijos dydį, o tiekėjų konkurencijos ribojimas – tik pagal įrodytus faktinius apribojimo padarinius. Sprendime konstatuotas viešųjų pirkimų reikalavimų pažeidimas nėra mažareikšmis, jis yra tiesiogiai susijęs su sąžiningos konkurencijos, tiekėjų lygiateisiškumo ir racionalaus lėšų naudojimo užtikrinimu bei pažeidžia imperatyvias Viešųjų pirkimų įstatymo normas ir imperatyvius viešųjų pirkimų skaidrumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principus bei tikslus.

16.       Pareiškėjas „LTG Infra“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka.

17.       Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi šiais argumentais:

17.1.                      Teismas pagrįstai analizavo teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstamą subjektyviąją teisės pažeidimo pusę.

17.1.1.                      Teisės pažeidimas – tai priešinga, kalta asmenų ar organizacijų veikla, kuria padaroma žala įstatymo saugomoms piliečių teisėms, teisėtiems interesams arba teisinei tvarkai. Nesant bent vieno iš šių kriterijų, atsakomybė negali kilti. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu 2016 m. balandžio 5 d. sprendime byloje Nr. A-524-556/2016, kurio atsakovas nepaneigė. Šis sprendimas turi precedento galią, juo turi būti vadovaujamasi ir šioje byloje.

17.1.2.                      Atsakovas siekia paneigti esminius skirtumus tarp administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų. Be to, apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo pasisakyta dėl „pažeidimo“ civilinės teisės kontekste, todėl su tuo susiję argumentai yra nepagrįsti. Atsakovas taip pat nepaaiškino, kad ir bendrosios kompetencijos teisme pats „pažeidimo“ konstatavimas yra tik dalis vertinimo. „Pažeidimo“ ir finansinės sankcijos (baudos) skyrimas perkančiajai organizacijai yra atskiri teisinio vertinimo procesai.

17.1.3.                      Pareiškėjas negali būti laikomas atsakingu už viešųjų pirkimų politiką ir kontrolę atliekančių institucijų veiksmus. Nagrinėjamu atveju valstybės institucijos ne tik toleravo subrangos ribojimą procentine išraiška, bet pačios tokią situaciją ir tokį teisės normų aiškinimą sukūrė, todėl pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį, kad jo atliekami veiksmai yra teisėti.

17.2.                      Teismas tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus bei jų reikšmę nagrinėjamam klausimui.

17.2.1.                      TID, kuri pritardavo parengtiems pirkimo dokumentams, aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo poziciją, kad subranga turi būti ribojama. Reikalavimą nustatyti subrangos ribojimą TID grindė Europos Komisijos rekomendacijomis, kurios numatė galimybę vykdant pirkimus nustatyti subrangos ribojimą procentine išraiška. TID laikėsi vieningos pozicijos visose viešųjų pirkimų procedūrose, t. y. kad subranga turėjo būti ribojama pirkimų sąlygose. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad TID galėjo laikytis skirtingų vertinimų atskirų viešųjų pirkimų atžvilgiu, kadangi tokių įrodymų nėra. Todėl CPVA argumentai, susiję su darbų ir paslaugų viešųjų pirkimų subrangos skirtumu, yra nepagrįsti.

17.2.2.                      Atsakovo pozicija yra nenuosekli ir prieštaringa, kadangi net atsakovas buvo pateikęs prašymą dėl šios bylos ir administracinės bylos dėl kito pareiškėjo pirkimo sujungimo. Taigi atsakovui palankūs pareiškėjo viešieji pirkimai yra laikytini susiję ir net gali būti nagrinėjami tame pačiame administraciniame procese, tačiau, kai tai yra nepalanku atsakovui, skirtingi pareiškėjo viešieji pirkimai negali būti įrodymu teisminiame procese.

17.2.3.                      Sutartis, dėl kurios buvo pritaikyta 5 proc. dydžio finansinė korekcija, buvo sudaryta 2014 m. lapkričio 19 d. Tai reiškia, kad po rašto gavimo praėjo daugiau nei 5 metai iki sutarties, kuriai CPVA pritaikė 5 proc. dydžio finansinę korekciją, sudarymo. Todėl, jeigu TID arba VPT būtų išreiškusios aiškų bei nedviprasmišką prieštaravimą subrangos ribojimui (TID atveju, jeigu apskritai nebūtų prieštaraujama dėl subrangos apribojimo neįtraukimo), pareiškėjas net nebūtų tęsęs Pirkimo tokiomis sąlygomis, kurios buvo suderintos su TID.

17.2.4.                      Tai, kad subrangos ribojimas procentine išraiška buvo suprantamas kaip leistinas ir galimas reikalavimas, patvirtina ir VPT pozicija, kuri buvo išreikšta iki paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties, dėl kurios pritaikyta 5 proc. dydžio finansinė korekcija, sudarymo.

17.2.5.                      Pozicijos, kad subranga gali būti ribojama procentine išraiška, laikėsi ir Ūkio ministerija (dabar – Ekonomikos ir inovacijų ministerija), kuri inicijavo Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalies pakeitimą.

17.2.6.                      Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Pirkimo vykdymo metu Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos buvo taikomos ir aiškinamos taip, jog subrangos ribojimas procentine išraiška yra galimas ir teisėtas.

17.2.7.                      Finansų ministerija 2021 m. lapkričio 5 d. rašte aiškiai nurodė, kad atsakovas pažeidimų tyrimus vykdyti ir sankcijas skirti dėl subrangos ribojimo gali tik dėl viešųjų pirkimų, paskelbtų po 2017 m. liepos 1 d. Bendrovės vykdytas Pirkimas buvo paskelbtas 2009 m., todėl dėl jo CPVA jokių pažeidimų tyrimų atlikti negalėjo. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. balandžio 5 d. prejudiciniu sprendimu byloje Nr. C-298/15 vertino subrangos ribojimo atvejus apskritai, o ne tik dėl tokios galimybės darbų pirkimuose.

17.2.8.                      Atsakovas selektyviai pateikia Finansų ministerijos 2021 m. lapkričio 5 d. rašto citatas. Atsakovo pateikta ištrauka yra rašto įžanginė pastraipa, kuri paaiškina kontekstą. Be to, kitu sakiniu po atsakovo pateiktos ištraukos Finansų ministerija nurodo nesutinkanti su minėtu Europos Komisijos prašymu.

17.3.                      Teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo pažeidimas pripažintinas mažareikšmiu, todėl finansinė korekcija Sprendime pritaikyta nepagrįstai.

17.3.1.                      Atsakovas apeliaciniame skunde neįrodė, kad Pirkime nustatytas subrangos ribojimas būtų galėjęs turėti įtaką Pirkimo skaidrumui ar konkurencijai. Tuo tarpu pareiškėjas pagrindė tai, kad jokių pretenzijų, tiekėjų paklausimų ar abejonių dėl subrangos ribojimo nebuvo gauta. Be to, atsakovas neįrodinėjo, kokią įtaką Europos Sąjungos biudžetui turėtų paskirta 782,19 Eur bauda. Vien tai, kad panašaus pobūdžio atvejų gali būti, kaip teigė atsakovas, didelis kiekis, nereiškia, kad nustatytas pažeidimas turi esminės reikšmės Europos Sąjungos arba Lietuvos biudžetui.

17.3.2.                      Atsakovo konstatuotas pažeidimas neatitinka „pažeidimo“ sąvokos, atsakovas netinkamai rėmėsi aktualiais teisės aktais, nepagrįstai neatliko jų vertinimo.

17.3.3.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra suformavęs jurisprudencijos dėl formalių (mažareikšmių) pažeidimų savaime („automatiškai“) sukuriamų neigiamų padarinių. Atsakovo cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl formalių pažeidimų pasekmių buvo suformuota byloje, kurioje, vykdant pirkimą, konstatuota 17 pažeidimų, o pirkimas buvo atliktas iš esmės be tinkamo konkurso, dėl to potencialiems dalyviams galėjo būti sunku priimti tinkamai informuotą sprendimą ar net dalyvauti konkurse, o esamiems dalyviams – galėjo būti sunkiau pateikti tinkamą pasiūlymą. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nurodyta taisyklė negali būti taikoma, kadangi iš esmės skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.

 

Dėl apeliacijos dalyko ir ribų

 

18.       Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiama dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinės korekcijos už viešųjų pirkimų pažeidimą taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.

19.       Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2022 m. balandžio 7 d. sprendime tenkindamas pareiškėjo skundą ir panaikindamas CPVA sprendimą, be kita ko, konstatavo, kad: 1) Pirkimo sąlygų 3.6 papunktyje nustatytas subrangos ribojimas procentine išraiška pažeidė Pirkimo paskelbimo metu galiojusį viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą; 2) atsakomybei (finansinei korekcijai) už tokio pobūdžio pažeidimą taikyti nėra suėjęs senaties terminas. Apeliacinį skundą pateikęs atsakovas CPVA sutinka su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi. Tačiau apeliaciniame skunde kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad nėra pagrindo konstatuoti pažeidimą ir taikyti finansinę korekciją, kadangi darant viešųjų pirkimų pažeidimą, nebuvo pareiškėjo kaltės, pažeidimas yra mažareikšmis ir juo nebuvo padaryta žala Europos Sąjungos biudžetui. Taigi apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje iš esmės konstatuota, kad: 1) nebuvo nustatyti visi pažeidimo, dėl kurio taikytina finansinė korekcija, sudėties elementai, konkrečiai – nebuvo nustatyta pareiškėjo kaltė darant viešųjų pirkimų pažeidimą bei žala ir / arba finansinis poveikis Europos Sąjungos biudžetui; 2) finansinė korekcija netaikytina, kadangi netinkama finansuoti išlaidų suma yra itin maža.

20.       Vertinant tai, kad apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo panaikinimo yra pateikęs tik atsakovas CPVA, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, taip pat nenustačius, kad yra ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, išplėstinė teisėjų kolegija, apeliacine tvarka nagrinėdama šią administracinę bylą, patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama atsakovo CPVA apeliacinio skundo ribų.

 

Dėl finansinio koregavimo pagal Europos Sąjungos struktūrinius fondus reglamentuojančius teisės aktus taikymo pagrindų

 

21.       Finansinio koregavimo taikymo teisiniai pagrindai nustatyti visa apimtimi ir tiesiogiai taikytiname Tarybos reglamente Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos bei Tarybos reglamente Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006.

22.       Siekiant apsaugoti [Europos Sąjungos] finansinius interesus, Reglamentu Nr. 2988/95 nustatomos bendrosios taisyklės, reglamentuojančios vienodus patikrinimus ir administracines priemones bei nuobaudas už [Europos Sąjungos] teisės aktų pažeidimus (Reglamento Nr. 2988/95 1 str. 1 d.).

23.       Vadovaujantis Reglamento Nr. 1303/2013 6 straipsniu, ESI (Europos struktūrinių ir investicijų) fondų remiami veiksmai atitinka taikytiną Europos Sąjungos teisę ir nacionalinę teisę, susijusią su Europos Sąjungos teisės taikymu. Pagal Reglamento Nr. 1303/2013 122 straipsnio „Valstybių narių pareigos“ 2 dalį, valstybės narės užkerta kelią pažeidimams, juos nustato ir ištaiso bei susigrąžina neteisėtai sumokėtas sumas ir visus delspinigius. Teisingumo Teismas, aiškindamas Reglamentu Nr. 1303/2013 panaikintą 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentą Nr. 1083/2006, nustačiusį bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinusio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1083/2006), ne kartą savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad Europos Sąjunga iš savo fondų gali finansuoti tik tuos veiksmus, kurie įvykdyti visiškai laikantis Europos Sąjungos teisės, įskaitant taisykles, taikytinas viešųjų pirkimų srityje (pvz., Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Wroclaw – Miasto na prawach powiatu, C-406/14, 43 punktas; 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo Compania Naţională de Administrare a Infrastructurii Rutiere SA, C-408/16, 57 punktas). Reglamentas Nr. 1083/2006 ir Reglamentas Nr. 2988/95 priskiriami prie teisės aktų, kuriais užtikrinamas tinkamas Europos Sąjungos lėšų valdymas ir jos finansinių interesų apsauga (Teisingumo Teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo Judetul Neamt, C-260/14 ir C-261/14, 34 punktas).

24.       Reglamento Nr. 1303/2013 143 straipsnio „Valstybių narių atliekamos finansinės pataisos“ 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybės narės atlieka reikiamas finansines pataisas, kurias reikia atlikti dėl veiksmuose arba veiksmų programose nustatytų pavienių ar sisteminių pažeidimų. Atliekant finansines pataisas, panaikinamas visas veiksmui arba veiksmų programai skirtas viešasis įnašas arba jo dalis. Taigi finansinio koregavimo mechanizmas pagal aptariamus Europos Sąjungos reglamentus taikomas tuomet, kai nustatoma tam tikrų faktinių ir juridinių pagrindų visuma. Visų pirma, turi būti nustatomas pažeidimas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1303/2013 nuostatas. Antra, nustačius pažeidimą, turi būti sprendžiama dėl padarinių – finansinės korekcijos – taikymo.

 

Dėl pažeidimo pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 sudėties

 

25.       Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 dalyje įtvirtinta, kad pažeidimas – tai bet koks įgyvendinant ESI fondus padarytas Europos Sąjungos teisės ar nacionalinės teisės, susijusios su jos taikymu, pažeidimas dėl ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, kai nepagrįstas išlaidas įtraukus į Europos Sąjungos biudžetą padaroma ar būtų padaryta žala Europos Sąjungos biudžetui. Iš esmės analogiška pažeidimo samprata buvo įtvirtinta ir iki 2013 m. gruodžio 31 d. galiojusio Tarybos reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 dalyje, pagal kurią pažeidimas – tai Bendrijos teisės nuostatų pažeidimas, susijęs su ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu, kai dėl nepagrįstų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala bendrajam biudžetui. Taip pat aptariamo pažeidimo kvalifikuojamieji požymiai, atsižvelgiant į šiais reglamentais siekiamus tikslus, turi būti aiškinami vienodai su pirmiau minėtu Reglamentu Nr. 2988/95, kurio 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pažeidimas – tai bet kuris [Europos Sąjungos] teisės aktų nuostatų pažeidimas, nulemtas ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo (angl. resulting from an act or omission), dėl kurio [Europos Sąjungos] bendrajam biudžetui ar jų valdomiems biudžetams padaroma žala sumažinant ar iš viso prarandant pajamas, gaunamas iš tiesiogiai [Europos Sąjungos] vardu surinktų nuosavų lėšų, arba darant nepagrįstas išlaidas.

26.       Tai, jog Reglamente Nr. 1083/2006 ir Reglamente Nr. 2988/95 į pažeidimo sudėtį nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtraukiamas nacionalinės teisės, susijusios su Europos Sąjungos teisės taikymu, pažeidimas, nedaro įtakos pažeidimo pagal šiuos reglamentus kvalifikavimui, kadangi Teisingumo Teismas, aiškindamas Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 dalį, yra konstatavęs, jog sąvoką „pažeidimas“, kaip ji suprantama pagal minėtas normas, reikia aiškinti kaip apimančią ne tik Europos Sąjungos teisės pažeidimą, bet ir nacionalinės teisės normų, padedančių užtikrinti Europos Sąjungos lėšomis finansuojamų projektų valdymą reglamentuojančių Europos Sąjungos teisės nuostatų tinkamą taikymą, pažeidimą. Kadangi negalima atmesti galimybės, kad nacionalinės teisės aktų pažeidimai gali pakenkti atitinkamų fondų lėšų panaudojimo veiksmingumui, aiškinimas, kad šių nuostatų pažeidimas nėra „pažeidimas“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 punktą, neužtikrintų, kad bus visiškai pasiekti Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo šioje srityje siekiami tikslai (Teisingumo Teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo Judetul Neamt, C-260/14 ir C-261/14, 37 ir 42 punktai).

27.       Atsižvelgiant į nurodytas reglamentų nuostatas bei Teisingumo Teismo išaiškinimus (žr. Teisingumo Teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimo Elme Messer Metalurgs, C-743/18, 51 punktą), pažeidimo buvimas reiškia, kad turi būti įvykdytos trys sąlygos: pirma, turi būti padarytas Europos Sąjungos teisės (arba nacionalinės teisės, susijusios su Europos Sąjungos teisės taikymu) pažeidimas; antra, šis pažeidimas turi būti padarytas ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu; ir, trečia, turi būti padaryta reali ar potenciali žala Europos Sąjungos biudžetui.

28.       Dėl pirmosios sąlygos – padarytas Europos Sąjungos teisės arba nacionalinės teisės, susijusios su Europos Sąjungos teisės taikymu, pažeidimas – skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas, Pirkimo sąlygose apribodamas subrangą procentine 40 proc. išraiška, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į apeliacijos dalyką ir ribas, apeliacine tvarka nagrinėjamoje administracinėje byloje šios teismo padarytos išvados pagrįstumas ir teisingumas netikrinami. Vis dėlto, siekdama teisinių santykių reglamentavimo aiškumo ir teismo sprendimo suprantamumo, išplėstinė teisėjų kolegija šiame kontekste pastebi, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl Europos Sąjungos teisės arba nacionalinės teisės, susijusios su Europos Sąjungos teisės taikymu, pažeidimo konstatavimo stokoja nuoseklumo ir tikslumo.

29.       Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad Pirkimo sąlygos buvo paskelbtos 2009 m. vasario 13 d., taikytina Viešųjų pirkimų įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. Šios redakcijos Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio „Pirkimo dokumentai“ 3 dalyje buvo įtvirtinta, kad pirkimo dokumentuose gali būti reikalaujama, jog kandidatas ar dalyvis savo pasiūlyme nurodytų, kokius subrangovus ir kokiai pirkimo daliai jis ketina pasitelkti. Toks nurodymas nekeičia pagrindinio tiekėjo atsakomybės dėl numatomos sudaryti pirkimo sutarties įvykdymo; 32 straipsnio „Tiekėjų kvalifikacijos patikrinimas“ 3 dalyje, – kad prireikus konkretaus pirkimo atveju tiekėjas gali remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, neatsižvelgdamas į tai, kokio teisinio pobūdžio būtų jo ryšiai su jais. Šiuo atveju tiekėjas privalo įrodyti perkančiajai organizacijai, kad vykdant sutartį tie ištekliai jam bus prieinami. Tokiomis pačiomis sąlygomis ūkio subjektų grupė gali remtis ūkio subjektų grupės dalyvių arba kitų ūkio subjektų pajėgumais.

30.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, darydamas išvadą, jog subrangos ribojimas viešuosiuose pirkimuose iš esmės yra negalimas, išskyrus išimtinius atvejus, rėmėsi abiem paminėtomis teisės normomis. Tačiau Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnis ir 32 straipsnis reglamentuoja skirtingas situacijas. Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 3 dalis skirta apibrėžti galimybę remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais paprastai siekiant įrodyti kvalifikacijos atitiktį. Tuo tarpu Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 3 dalis suponuoja galimybę vykdant viešojo pirkimo sutartį pasitelki subrangovus (pagal šiuo metu galiojantį Viešųjų pirkimų įstatymą – subtiekėjus). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinė kategorija „kito subjekto pasitelkimas“ gali turėti dvejopą reikšmę: vienas ūkio subjektas, teikiantis pasiūlymą (paraišką) viešajame pirkime, ir, pripažintas laimėtoju, sudaręs ir vykdantis sutartį perkančiosios organizacijos naudai, bendradarbiauja su kitu ūkio subjektu, siekdamas, pirma, įrodyti kvalifikacijos reikalavimų atitiktį pirkimo procedūros metu, nes jo nuosavi ištekliai (pajėgumai) nėra pakankami, antra, perleisti dalį viešojo pirkimo sutarties vykdymo. Pažymėtina, kad šie elementai (ūkio subjektų santykiai) gali tiek sutapti, tiek egzistuoti atskirai. Pirmasis ūkio subjektų bendradarbiavimo būdas (pajėgumo, priklausančio kitam subjektui, pasitelkimas kvalifikacijos atitikčiai įrodyti) savaime nereiškia, kad atitinkamą kvalifikaciją vertinimui pateikęs ūkio subjektas privalo tiesiogiai dalyvauti, vykdant viešojo pirkimo sutartį, t. y. naudojimasis kito subjekto pajėgumu automatiškai nesukuria subrangos teisinių santykių tarp išteklių turėtojo ir perkančiosios organizacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-916/2020). Taigi subranga yra laikomas tiesioginis prisidėjimas prie viešojo pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo perkančiosios organizacijos naudai, o ne viešojo pirkimo–pardavimo sutarties vykdymui reikalingų priemonių nuoma ar prekių tiekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-690/2017).

31.       Nors pirkimo sąlygos dėl subrangos ir kitų ūkio subjektų pajėgumų pasitelkimo yra tarpusavyje glaudžiai susijusios ir tam tikrais atvejais gali būti viena kitą dengiančios, nagrinėjamu atveju, įvertinus kitas Pirkimo sąlygas, neteisėta pripažinta Pirkimo sąlyga (3.6 papunktis), susijusi vien tik su subrangos santykių ribojimu, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė esą padarytas Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Kitais žodžiais tariant, skundžiamame teismo sprendime pirmosios instancijos teismas Pirkimo sąlygų 3.6 papunktyje įtvirtintą subrangos ribojimą neteisingai vertino kaip Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 3 dalies, draudžiančios riboti galimybę pasitelkti kitų ūkio subjektų pajėgumus, pažeidimą. Pažymėtina, kad ši teisės pažeidimo kvalifikavimo klaida padaryta ir ginčijamame CPVA sprendime. Kita vertus, ginčo sprendime pripažinta, ir tam pritarta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, kad įtvirtinus neteisėtą Pirkimo sąlygą buvo pažeisti ir Viešųjų pirkimų įstatymo (redakcija nuo 2009 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 1 dalyje įvirtinti proporcingumo, nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principai bei šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodytas viešųjų pirkimų tikslas.

32.       Teisingumo Teismas yra sprendęs, kad tais atvejais, kai konkretus pirkimas nepatenka į viešųjų pirkimų direktyvų taikymo sritį, tačiau turi aiškų tarptautinį susidomėjimą, konkrečiu atveju gali tekti atsižvelgti į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pagrindines nuostatas ir bendruosius principus, įtvirtintus, be kita ko, jos 49 ir 56 straipsniuose, taip pat į vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principus ir iš jų išplaukiančią skaidrumo pareigą (Teisingumo Teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo Borta, C-298/15, 43 punktas). Nagrinėjamu atveju Pirkimas turėjo aiškų tarptautinį susidomėjimą, kadangi jame dalyvavo ir laimėjo užsienio subjektai.

33.       Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49 ir 56 straipsniai draudžia bet kokią nacionalinę priemonę, kuri, net taikoma nediskriminuojant dėl pilietybės, draudžia, trukdo ar daro mažiau patrauklų naudojimąsi įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas (Teisingumo Teismo 2005 m. spalio 27 d. sprendimo Contse ir kt., C‑234/03, 25 punktas; 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo Serrantoni ir Consorzio stabile edili, C‑376/08, 41 punktas; 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Politanò, C‑225/15, 37 punktas). Kalbant apie viešuosius pirkimus, reikia pažymėti, jog, pasak Teisingumo Teismo, Europos Sąjunga yra suinteresuota, kad jie būtų atverti kuo didesnei konkurencijai, įskaitant į Direktyvos Nr. 2004/17 taikymo sritį nepatenkančias sutartis (Teisingumo Teismo 2014 m. liepos 10 d. sprendimo Consorzio Stabile Libor Lavori Pubblici, C‑358/12, 29 punktas; 2016 m. sausio 28 d. sprendimo CASTA ir kt., C‑50/14, 55 punktas). Pasitelkiant subrangovus ir taip galbūt skatinant smulkias ir vidutines įmones dalyvauti viešojo pirkimo sutarčių rinkoje, prisidedama prie šio tikslo siekimo (Teisingumo Teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo Borta, C-298/15, 48 punktas). Taigi Viešųjų pirkimų įstatymo principai, kurių laikymasis užtikrina ir tarptautinės svarbos viešojo pirkimo atitiktį Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatoms bei bendriesiems principams, gali būti atskiras perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumo vertinimo bei nustatymo pagrindas ir atitinkamai pripažinus pažeidimą, – pagrindas spręsti dėl finansinio koregavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-652-662/2022). 

34.       Kalbant apie antrąją pažeidimo, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 dalį, sąlygą – pažeidimas padarytas ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu – pažymėtina, kad, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas iš esmės sprendė, jog pareiškėjo veiksmuose darant viešųjų pirkimų reikalavimų pažeidimą nebuvo jo kaltės, t. y. pareiškėjas vadovavosi įgyvendinančiosios bei viešųjų pirkimų kontrolę atliekančios valstybės institucijos išaiškinimais, vadovavosi tuo metu formuota praktika viešųjų pirkimų srityje, pasikliovė įgyvendinančiosios institucijos elgesiu pastarajai pritariant Pirkimo sąlygoms.

35.       Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad tyčinis ar aplaidus paramos gavėjo veiksmų pobūdis negali būti laikomas būtinu veiksniu, kad būtų galima konstatuoti pažeidimą. Šią išvadą Teisingumo Teismas grindė tuo, kad Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 7 dalies, kurioje pateikta pažeidimo apibrėžtis, formuluotėje nėra patikslinama, ar tokie veiksmai arba neveikimas ir galiausiai „pažeidimas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, yra subjektyvus elementas, susijęs su atitinkamo ūkio subjekto ketinimu ar aplaidumu; taip pat tuo, kad teisės aktų leidybos lygmeniu yra daromas aiškus skirtumas tarp Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio bendros sąvokos „pažeidimas“ ir 5 straipsnio sąvokos „tyčinis pažeidimas arba pažeidimas dėl aplaidumo“, t. y. akivaizdus pažeidimas, už kurį gali būti skirtos administracinės nuobaudos. Tokį aiškinimą, anot Teisingumo Teismo, patvirtina tikslas užtikrinti tinkamą ir veiksmingą fondų naudojimą siekiant apsaugoti Europos Sąjungos finansinius interesus. Iš tiesų, kaip nurodė Teisingumo Teismas, atsižvelgiant į tokį tikslą, sąvoką „pažeidimas“ reikia aiškinti plačiai. Pavyzdžiui, net jei ūkio subjektas pažeidė pareigą, suteikiančią jam teisę į fondų paramą dėl savo vienintelio verslo partnerio nemokumo ar veiklos nutraukimo, ši aplinkybė savaime netrukdo tokį pažeidimą laikyti „pažeidimu“, nes tokio pažeidimo buvimui nėra būtina įrodyti tokio gavėjo tyčią ar aplaidumą (Teisingumo Teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimo Elme Messer Metalurgs, C-743/18, 57–63 punktai). 

36.       Siekiant šiuo aspektu įvertinti subjektyviosios pažeidimo pusės reikšmę, bylos kontekstas reikalauja pažymėti, jog pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pareiga grąžinti neteisėtais veiksmais nepagrįstai gautą naudą yra ne sankcija, o tiesiog pripažinimo, kad nesilaikyta sąlygų, reikalingų norint gauti pagal Europos Sąjungos taisykles kylančią naudą, ir kad dėl to nauda suteikta nepelnytai, pasekmė (Teisingumo Teismo sprendimo Pometon, C‑158/08, 28 punktas, 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Cruz & Companhia, C‑341/13, 45 punktas; 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo Județul Neamț ir Județul Bacău, C‑260/14 ir C‑261/14, 50 punktas). Būtent Reglamento Nr. 2988/95 II dalies „Administracinės priemonės ir nuobaudos“ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, įvykdžius bet kokį pažeidimą, neteisingai įgyta nauda paprastai panaikinama, be kita ko, įpareigojant sumokėti nustatytas sumas arba grąžinti neteisėtai įgytas sumas; o 4 dalyje, – kad šiame straipsnyje numatytos priemonės nelaikomos nuobaudomis. Taigi akcentuotina, kad finansinių korekcijų, kurias valstybės narės atlieka nustačiusios pažeidimus (angl. irregularities) veiksmuose arba veiklos programose, tikslas yra susigrąžinti atitinkamų ūkio subjektų nepagrįstai gautą naudą (angl. an advantage improperly received), visų pirma, įpareigojant juos grąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas (Teisingumo Teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo Județul Neamț ir Județul Bacău, C‑260/14 ir C‑261/14, 49 punktas). Apibendrinus konstatuotina, kad, nesilaikydamas viešųjų pirkimų reikalavimų, ūkio subjektas daro pažeidimą, kurio pasekmė – nepagrįstai iš Europos Sąjungos fondų gauta nauda. Finansinei korekcijai taikyti ir nepagrįstai gautai naudai išieškoti pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 ir Reglamentą Nr. 2988/95 nėra reikalaujama nustatyti (įrodyti) ūkio subjekto kaltę (tyčią ar aplaidumą) darant viešųjų pirkimų reikalavimų pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo (perkančiosios organizacijos) kaltę, padarė teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, todėl šios skundžiamo teismo sprendimo dalies motyvai laikytini nepagrįstais.

37.       Minėta, kad pirmosios instancijos teismas didelę reikšmę byloje teikė valstybės institucijų elgsenai pareiškėjui vykdant viešąjį paslaugų pirkimą, atsižvelgė į tariamus nacionalinio viešųjų pirkimų reglamentavimo netolygumus, viešųjų pirkimų procedūrų vykdymo praktiką. Siekiant įvertinti, ar šios aplinkybės gali turėti įtakos „ūkio subjekto veiksmams ar neveikimui“ pagal Reglamentą Nr. 1303/2013, pažymėtina Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią tokios aplinkybės, kaip pirkimo sąlygos atitiktis nacionaliniam įstatymui (nagrinėtu atveju nacionalinis teismas teigė, jog taikytinas įstatymas buvo aiškinamas kaip nedraudžiantis tokios pirkimo sąlygos) gali turėti įtakos nustatant galutinį taikytinos finansinės korekcijos dydį (Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C‑406/14, 50 punktas). Pasak Teisingumo Teismo, tai, jog perkančioji organizacija veikė laikydamasi nacionalinės teisės aktų, kurie ją įpareigojo nukrypti nuo Direktyvos 2004/18 ir dėl to ji neturėjo jokios diskrecijos, kiek tai susiję su viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūra, kurios reikėjo laikytis, taip pat yra aplinkybė, kuri gali turėti įtakos galutiniam taikytino finansinio koregavimo dydžiui (Teisingumo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo Compania Naţională de Administrare a Infrastructurii Rutiere, C‑408/16, 67 punktas). Taigi matyti, kad pažeidimo pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 kvalifikavimui Teisingumo Teismas neteikia reikšmės tokioms aplinkybėms, kurios susijusios su viešojo pirkimo procedūros atitiktimi nacionalinei teisei ar ją aiškinančiai praktikai. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo poziciją, tokios aplinkybės gali tik turėti įtakos finansinio koregavimo apimčiai. Vertindama tai, išplėstinė teisėjų kolegija šiame kontekste nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo sprendime akcentuoto nacionalinio teisinio reguliavimo bei tuo metu buvusios viešųjų pirkimų praktikos ir institucijų pozicijos šiuo klausimu, kaip negalinčių daryti įtakos pažeidimo pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 konstatavimui. Šios aplinkybės svarstytinos sprendžiant dėl finansinio koregavimo apimties.

38.       Skundžiamame teismo sprendime ypatingai didelis svoris, pripažįstant, kad pareiškėjo veiksmuose nėra pažeidimo sudėties, suteiktas aplinkybei, jog įgyvendinančioji institucija pritarė Pirkimo sąlygoms su subrangos ribojimu. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sekant pirmiau minėta Teisingumo Teismo praktika, pagal analogiją spręstinas klausimas ir dėl valstybės institucijų, įskaitant įgyvendinančiosios institucijos (bylos atveju atsakovo CPVA, perėmusios TID funkcijas), veiksmų perkančiajai organizacijai vykdant viešuosius pirkimus, kurių rezultatas finansuojamas iš Europos Sąjungos fondų. Tai reiškia, kad turi būti pripažįstama, jog aplinkybė, kad įgyvendinančioji institucija pritarė pirkimo sąlygoms, pati savaime nedaro įtakos pažeidimo, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 dalį, pripažinimui, tačiau gali daryti poveikį finansinės korekcijos dydžiui. Pavyzdžiui, vienoje iš bylų Teisingumo Teismas vertino, kad subsidiją gavusios perkančiosios organizacijos nesilaikymas direktyvoje numatytų viešojo pirkimo sutarties sudarymo taisyklių sudarant sutartį dėl subsidijuojamų priemonių vykdymo yra „pažeidimas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnį, net jei kompetentinga nacionalinė institucija, suteikusi šią subsidiją, negalėjo nežinoti, kad gavėjas jau apsisprendė dėl paslaugų teikėjo, kuriam patikės įgyvendinti subsidijuojamas priemones (Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo Chambre de commerce ir d’industrie de I’Indre, C-465/10, 48 punktas).

39.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vystydamas praktiką panašia linkme, yra nurodęs, kad ta aplinkybė, jog įgyvendinančioji institucija pastabų dėl viešojo pirkimo rezultatų ir pasirašytos rangos sutarties neturėjo, neturi reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjo atsakomybės už padarytus viešojo pirkimo pažeidimus. Minėta aplinkybė niekaip neriboja įgyvendinančiosios institucijos teisės atlikti pažeidimo tyrimą, kuris yra savarankiška projekto vykdymo priežiūros procedūra, ir šiuo aspektu nėra pakartotinis patikrinimas tų pačių dalykų, kurie buvo tikrinami priimant sprendimą dėl projekto išlaidų patvirtinimo tinkamomis finansuoti, ja siekiama teisėto tikslo – išvengti Europos Sąjungos fondų ir valstybės biudžeto lėšų panaudojimo projektų išlaidoms, laikytinoms netinkamomis finansuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-857/2014; 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-398-492/2016). Šiame kontekste pažymima, kad pareiškėjas, nepriklausomai nuo pažeidimo nustatymo bei patikrinimo atlikimo momento, negali turėti teisėtų lūkesčių gauti lėšų finansuoti projekto, įgyvendinamo iš Europos Sąjungos fondų ir valstybės biudžeto, išlaidoms, kurios neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir dėl to yra netinkamos finansuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017). 

40.       Pirmosios instancijos teismo sprendime aplinkybė dėl pritarimo Pirkimo dokumentams nėra grindžiama jokiais bylos faktiniais duomenimis ar teisės normomis. Nors iš šalių procesinių dokumentų matyti, kad nėra ginčo dėl fakto, jog atsakovas CPVA atliko pakartotinį Pirkimo vertinimą, t. y. atsakovas, atlikdamas byloje kvestionuojamą pažeidimo tyrimą, Pirkimą vertino ne pirmą kartą, tačiau pirmosios instancijos teismas, be kita ko, neįvardijo konkrečių aplinkybių dėl to, kada ir kokia apimtimi buvo atliktas pritarimas Pirkimo dokumentams.

41.       Tuo metu galiojusio Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1139 „Dėl atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas“ (originali redakcija) 13.1.2 papunktyje nustatyta, jog įgyvendinančioji institucija, be kita ko, įsitikina ir patvirtina, kad pagal sutartį finansuojami darbai yra atlikti, prekės įsigytos bei paslaugos suteiktos ir kad projektų vykdytojų deklaruotos su projektų įgyvendinimu susijusios išlaidos buvo patirtos ir nepažeidžia Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1225 patvirtintose Veiksmų programų administravimo ir finansavimo taisyklėse (originali redakcija) aptarta tvarka, pagal kurią įgyvendinančioji institucija atlieka pažeidimų (inter alia viešųjų pirkimų srityje) tyrimus (žr. 63–74 p.). Matyti, kad pagal nurodytas nuostatas įgyvendinančiajai institucijai teko tam tikros apimties finansuojamų veiksmų kontrolės funkcijos jau įvykdžius viešąjį pirkimą, tačiau šiuose teisės aktuose konkrečių pareigų, susijusių su projektų vykdytojų vykdomų viešųjų pirkimų priežiūra, nebuvo numatyta. Galima teigti, kad tikrindama pirkimą, kuris finansuojamas iš Europos Sąjungos fondų, įgaliotoji institucija turi pareigą elgtis rūpestingai, atidžiai ir nuodugniai jį atlikti. Tačiau vertinant, be kita ko, tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką pareiga tinkamai suforminti pirkimo sąlygas pirmiausia tenka perkančiajai organizacijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2011; 2011 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011), išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pagal byloje esančius duomenis pagrindų išvadai, jog viešojo paslaugų pirkimo taisyklių pažeidimas kyla iš įgyvendinančiosios institucijos veiksmų, nenustatyta. Aplinkybių, kurios leistų teigti, kad pažeidimas padarytas kitų valstybės institucijų (Viešųjų pirkimų tarnybos, Finansų ministerijos) veiksmais, šioje byloje taip pat nenustatyta. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas padarytas būtent pareiškėjo veiksmais.

42.       Aiškinant trečiąjį pažeidimo pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 sudėties elementą, kuris susijęs su padarytu faktiniu ar galimu finansiniu poveikiu Europos Sąjungos biudžetui, pažymėtinos Teisingumo Teismo jurisprudencijos nuostatos, pagal kurias pažeidimas yra tik tada, kai dėl nepagrįstų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala šiam biudžetui. Todėl tokį pažeidimą reikia laikyti pažeidimu, jeigu jis gali turėti poveikio biudžetui. Tačiau nereikalaujama įrodyti konkretaus finansinio poveikio. Kaip ne kartą konstatuota Teisingumo Teismo, viešojo pirkimo sutarčių sudarymo taisyklių nesilaikymas yra pažeidimas, jeigu negalima atmesti galimybės, kad tas pažeidimas turėjo poveikio fondo biudžetui (Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C‑406/14, 44–45 punktai, 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo Compania Naţională de Administrare a Infrastructurii Rutiere, C‑408/16, 60–61 punktai).

43.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nurodė, kad vien pažeidimo nustatymo faktas nėra pakankamas pagrindas pažeidimui pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 konstatuoti, jeigu dėl pažeidimo negalėjo būti finansinio poveikio Europos Sąjungos biudžetui, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo nėra matyti, kad konstatuodamas, jog dėl ginčijamame CPVA sprendime nurodytų aplinkybių Europos Sąjungos biudžetui žala nebuvo padaryta, teismas įvertino ir potencialią žalą Europos Sąjungos biudžetui. Šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tai, ar, atsižvelgiant į viešojo pirkimo aplinkybes, negalima atmesti galimybės, kad tas pažeidimas turėjo poveikio fondo biudžetui.

44.       Šiame kontekste svarbu tai, kad net tikslaus finansinio poveikio neturintys pažeidimai gali labai paveikti finansinius Europos Sąjungos interesus (Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. spendimo Chambre de commerce ir d’industrie de I’Indre, C‑465/10, 47 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiškai ne kartą yra išaiškinęs, kad teisės aktai nenustato, jog finansinės korekcijos negali būti taikomos, jei pažeidimai nesukėlė tiesioginių, matomų neigiamų padarinių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-441-525/2022; 2022 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-652-662/2022). Taigi, kaip pažymima administracinės jurisprudencijos nuostatose, net ir formalūs pirkimo dokumentų trūkumai faktiškai gali atgrasyti potencialius dalyvius nuo dalyvavimo viešajame pirkime, o esamiems dalyviams gali realiai sutrukdyti pateikti tinkamą pasiūlymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-502/2018). Net ir formalūs viešojo pirkimo trūkumai konkrečioje situacijoje gali patvirtinti, kad pirkimas buvo atliktas pažeidžiant skaidrumo, viešumo, vienodo vertinimo ar kitus pagrindinius viešųjų pirkimų vykdymo imperatyvus. Vien tik šių principų pažeidimas gali sudaryti pagrindą taikyti griežtas poveikio priemones, nes tokie pirkimo trūkumai paprastai negali būti laikomi mažareikšmiais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2046/2013; 2017 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017; 2018 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-502/2018; 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2709-438/2021).

45.       Šiuo konkrečiu atveju, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, negalima atmesti galimybės, kad subrangos apribojimas (Pirkimo sąlygos reikalavimas, kad subrangai perduodamų paslaugų vertė negali viršyti 40 proc.) galėjo turėti poveikį Europos Sąjungos biudžetui. Pagrįstai galima manyti, kad nesant apribojimo potencialūs ar esami konkurso dalyviai būtų galėję pasiūlyti pavesti subrangovams daugiau nei 40 proc. sutarties vertės vykdymo, o patys pavieniui arba su partneriais tiesiogiai atlikti mažiau nei 60 proc. paslaugų vertės. Dėl šio apribojimo kilo konkurencijos pusiausvyros pažeidimo rizika, kurios nesant pasiūlymų galėjo būti pateikta daugiau, juose galėjo būti nurodytos mažesnės kainos ar tai galėjo lemti kitokius pasiūlymus (pavyzdžiui, dėl paslaugų užbaigimo termino).

46.       Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, susijusią su žalos Europos Sąjungos biudžetui padarymu, atsižvelgė vien tik į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Pirkime dalyvaujantys tiekėjai būtų pareiškę pretenzijas dėl Pirkimo 3.6 papunktyje nustatytos subrangos procentinio ribojimo sąlygos ar dėl to būtų kilę teisminių ginčų. Neatmetant to, kad pretenzijų ar ginčų dėl pirkimo sąlygų buvimo faktas gali svariai pagrįsti esant įrodymų dėl finansinio poveikio Europos Sąjungos biudžetui, tačiau, pasak Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tokios aplinkybės, kaip antai, kad nė vienas tiekėjo pasiūlymas nebuvo atmestas, nebuvo gauta pretenzijų dėl pirkimo sąlygų ir viešojo pirkimo sutartis buvo įvykdyta be problemų, nepaneigia nustatyto pažeidimo ir nepatvirtina pažeidimo mažareikšmiškumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-441-525/2022; 2022 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-652-662/2022). Vadinasi, vien nurodytų aplinkybių egzistavimas nepaneigia galimybės, kad analizuojamas subrangos apribojimas galėjo turėti poveikį Europos Sąjungos biudžetui.

47.       Apibendrinus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, nesekdamas aktualia teismų praktika, nepagrįstai nepripažino, jog pareiškėjo veiksmuose darant viešųjų pirkimų pažeidimą yra visos „pažeidimo“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 dalį, sąlygos. Taigi pareiškėjas, Pirkimo sąlygų 3.6 papunktyje apribojęs subrangą 40 proc. paslaugų vertės, pažeidė viešųjų pirkimų reikalavimus, dėl kurių galėjo kilti finansinis poveikis Europos Sąjungos biudžetui.

 

Dėl finansinės korekcijos taikymo ir dydžio

 

48.       Vadovaujantis Reglamento Nr. 1303/2013 143 straipsnio „Valstybių narių atliekamos finansinės pataisos“ 2 dalimi, valstybės narės atlieka reikiamas finansines pataisas, kurias reikia atlikti dėl veiksmuose arba veiksmų programose nustatytų pavienių ar sisteminių pažeidimų. Atliekant finansines pataisas panaikinamas visas veiksmui arba veiksmų programai skirtas viešasis įnašas arba jo dalis. Valstybė narė atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, sunkumą ir fondų arba EJRŽF (Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondas) finansinius nuostolius ir taiko proporcingą pataisą. Finansinė pataisa įtraukiama į tų ataskaitinių metų, kuriais priimtas sprendimas dėl panaikinimo, sąskaitas. Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, įvykdžius bet kokį pažeidimą, neteisingai įgyta nauda paprastai panaikinama, be kita ko, įpareigojant sumokėti nustatytas sumas arba grąžinti neteisėtai įgytas sumas. Taigi pagal nurodytas nuostatas reikalaujama, kad valstybės narės atliktų finansinį koregavimą, jeigu nustatomas pažeidimas (pagal analogiją 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C‑406/14, 46 punktas). Vadinasi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas nesilaikė nuostatų, susijusių su viešuoju paslaugų pirkimu ir nustačius pažeidimą, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 1303/2013, tai sudaro teisinį pagrindą taikyti finansinę korekciją ir reikalauti grąžinti nepagrįstai gautas lėšas iš Europos Sąjungos fondų.

49.       Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nėra pagrindo taikyti finansinę korekciją dėl pažeidimo mažareikšmiškumo, kurį grindė ir tuo, kad netinkama finansuoti pripažinta išlaidų suma yra itin maža. Minėta, kad sekant formuojama teismų praktika, net ir formalūs pažeidimai per se (patys savaime) negali būti laikomi mažareikšmiais. Dėl išlaidų sumos pažymėtina Reglamento Nr. 1303/2013 122 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad valstybės narės gali nuspręsti nesusigrąžinti neteisėtai išmokėtos sumos, jei iš paramos gavėjo susigrąžintina suma, neskaitant palūkanų, fondų įnašo neviršija 250 Eur. Tačiau, pirma, nurodytos Reglamento Nr. 1303/2013 nuostatos lingvistinis turinys suponuoja, jog tai nėra imperatyvus reikalavimas netaikyti finansinės korekcijos, o tik suteikta galimybė nepradėti susigrąžinimo procedūros, jeigu suma neviršija nurodyto dydžio; antra, nagrinėjamos bylos atveju nustatytos finansinės korekcijos suma yra 782,19 Eur, t. y. viršija Reglamente Nr. 1303/2013 nurodytą sumą. Trečia, konkretus finansinės korekcijos dydis, kaip bus paaiškinta toliau, nustatomas įvertinus tam tikrų aplinkybių, susijusių su pažeidimo padarymu, visumą, todėl pirmosios instancijos teismas, net neatlikęs šio vertinimo, negalėjo pasisakyti dėl galutinio finansinės korekcijos dydžio. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vien finansinės korekcijos suma pateisinti finansinės korekcijos netaikymo apskritai.

50.       Reglamento Nr. 1303/2013 143 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad taikytinos korekcijos dydis turi būti nustatomas, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, sunkumą, fondų finansinius nuostolius. Be to, valstybė narė taiko proporcingą korekciją. Teisingumo Teismo pažymėta, kad, jeigu tai yra vienkartinis nesisteminis pažeidimas, kiekvienu atveju turi būti atliekamas nagrinėjimas, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir taikant tuos tris kriterijus (Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C‑406/14, 47–48 punktai).

51.       Kalbant apie proporcingumą, visų pirma, jis išplaukia iš Reglamento Nr. 2988/95 2 straipsnio 1 dalies, kurioje reikalaujama, kad administraciniai patikrinimai, priemonės ir nuobaudos būtų taikomi, „kai tai yra būtina užtikrinant, kad būtų tinkamai taikomi [Europos Sąjungos] teisės aktai“, ir būtų veiksmingi, proporcingi ir atgrasomieji, kad galėtų tinkamai apsaugoti [Europos Sąjungos] finansinius interesus. Taigi finansinis koregavimas turi būti tik toks, kokio iš tikrųjų reikia, atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir sunkumą.

52.       Nagrinėjamu atveju atsakovas CPVA, taikydamas finansinę korekciją, vadovavosi Komisijos 2019 m. gegužės 14 d. sprendimu, nustatančiu su Europos Sąjungos finansuotomis išlaidomis susijusių finansinių pataisų, kurias reikia atlikti dėl taikytinų viešųjų pirkimų taisyklių nesilaikymo, nustatymo gaires C (2019) 3452. Pagal Gairių 2 skirsnio 13 punktą už pažeidimą, kai pirkimo dokumentuose (pvz., techninėse specifikacijose) nustatyti naudojimosi subrangovų paslaugomis apribojimai dėl sutarties dalies, kuri abstrakčiai nustatyta kaip procentinė šios sutarties dalis, neatsižvelgiant į galimybę patikrinti galimų subrangovų pajėgumus ir nenurodant esminio susijusių užduočių pobūdžio, taikoma fiksuota 5 proc. korekcija.

53.       Gairėse (1.1 p.) nurodyta, kad jų tikslas užtikrinti proporcingumą. Šiam tikslui svarbu, kad spręsdama dėl finansinės pataisos Komisija atsižvelgtų į pažeidimo pobūdį ir sunkumą bei susijusį finansinį poveikį Sąjungos biudžetui. Vis dėlto laikoma, kad viešųjų pirkimų pažeidimų atveju finansinio poveikio tiksliai kiekybiškai įvertinti neįmanoma dėl pažeidimo pobūdžio. Todėl šiais atvejais susijusioms išlaidoms, atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį ir sunkumą, laikantis 1.4 skirsnyje nustatytų kriterijų (pažeidimo pobūdis, jo sunkumas, susiję finansiniai fondų nuostoliai), turi būti taikoma fiksuoto dydžio pataisa. Kalbant apie pažeidimo sunkumą, Gairėse patikslinama, kad pažeidimo sunkumas įvertinamas pirmiausia atsižvelgiant į šiuos veiksnius: konkurencijos lygį; skaidrumą; lygiateisiškumą.

54.       Pasisakydamas dėl Gairių taikymo apimties ir intensyvumo, Teisingumo Teismas nurodė, kad nėra draudžiama, jog pirminis vertinimas būtų atliekamas naudojantis lentele, parengta paisant proporcingumo principo, tačiau, nustatant galutinį taikytinos korekcijos dydį, turi būti atsižvelgiama į visas konstatuoto pažeidimo ypatybes, palyginti su aplinkybėmis, į kurias atsižvelgta sudarant tą lentelę, kurios gali pateisinti didesnės ar, atvirkščiai, mažesnės korekcijos taikymą (Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C‑406/14, 49 punktas). Vadinasi, net ir nustačius, jog už konkretų viešųjų pirkimų srities pažeidimą Gairėse yra nustatyta fiksuota finansinė korekcija, tai neeliminuoja pareigos įvertinti individualias nustatyto pažeidimo savybes ir, atsižvelgus į jas, nukrypti nuo Gairėse fiksuoto finansinės korekcijos dydžio.

55.       Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pareiškėjo veiksmuose pažeidimo, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1303/2013 2 straipsnio 36 dalį, ginčijamą CPVA sprendimą taikyti finansinę korekciją pareiškėjui panaikino. Vadinasi, skundžiamame teismo sprendime finansinio koregavimo apimtis ir proporcingumas, remiantis pirmiau nurodytais kriterijais, teismo nebuvo vertinamas. Visgi matyti, kad nagrinėjamu atveju, atliekant finansinės korekcijos dydžio vertinimą, jo dalyką iš dalies sudarytų tos pačios aplinkybės bei duomenys, kurie pirmosios instancijos teismo buvo turėti mintyje sprendžiant dėl kaltės elemento pareiškėjo veiksmuose (aplinkybės, susijusios su viešųjų pirkimų teisiniu reguliavimu, jo praktiniu taikymu bei įgyvendinančiosios institucijos veiksmais), o proceso šalys dėl jų yra išsamiai pasisakę. Todėl siekdama koncentruoto, operatyvaus bei ekonomiško teismo proceso, išplėstinė teisėjų kolegija šiuo atveju pasisakys dėl konkretaus taikytinos finansinės korekcijos dydžio.

56.       Atsakovas CPVA, taikydamas 5 proc. finansinę korekciją, ginčo sprendime atsižvelgė į tai, kad buvo vykdomas tarptautinės vertės pirkimas atviro konkurso būdu, kuris kėlė tarptautinį susidomėjimą ir buvo reikšmingas Europos Sąjungos vidaus rinkai, nes pasiūlymus teikė užsienio subjektai, dalyvaujantys ūkio subjektų grupėse, pasiūlymus pateikė trys tiekėjai, pretenzijų dėl ribojančio reikalavimo nebuvo. Išties nurodytos aplinkybės skirtos pažeidimo pobūdžiui, sunkumui, finansiniams nuostoliams individualizuoti. Tarptautinis viešojo pirkimo aspektas galėtų pateisinti didesnės korekcijos dydį, tačiau, kita vertus, pretenzijų dėl ribojančios Pirkimo sąlygos nebuvimas šį padidinimą šalina. Ginčijamame sprendime nėra nurodyta, kuria linkme atsakovo įvertinta aplinkybė, jog pasiūlymus pateikė trys tiekėjai – kaip pažeidimą sunkinanti, ar kaip lengvinanti. Šios aplinkybės įtaką pažeidimo sunkumui būtų galima įvertinti, atskleidus konkurencijos lygį Pirkimo paskelbimo metu, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Pirkimas vykdytas 2009 m., ir nuo šio momento iki pažeidimo tyrimo pradžios (2021 m. pradžia) buvo praėję daug laiko, konkurencijos lygio nustatymas objektyviai galėjo būti apsunkintas. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, turint omenyje tai, kad buvo vykdomas tarptautinis viešasis pirkimas, pateiktas pasiūlymų skaičius (trys) vertintinas kaip sąlyginai nedidelis. Kita vertus, viešasis pirkimas paskelbtas siekiant įsigyti ypatingo statinio (kelių geležinkelio ruože) statybos projekto vykdymo priežiūros paslaugas, ir tai objektyviai galėjo lemti sąlyginai nedidelę dalyvaujančiųjų viešajame pirkime skaičių.

57.       Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pažeidimo, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 1303/2013, pareiškėjui darant viešųjų pirkimų srities pažeidimą, didelę reikšmę teikė tuo metu galiojusiam viešųjų pirkimų teisiniam reguliavimui, jo taikymo praktikai. Šiame procesiniame sprendime jau konstatuota, kad šios aplinkybės nedaro įtakos pažeidimui pagal Reglamentą Nr. 1303/2013 konstatuoti, tačiau sekant Teisingumo Teismo praktika, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, gali būti svarbios individualizuojant finansinės korekcijos už konkretų pažeidimą dydį, t. y. pažeidimo pobūdžiui, sunkumui, fondų finansiniams nuostoliams įvertinti ir proporcingam finansiniam koregavimui nustatyti.

58.       Svarstant argumentus, susijusius su tuo, kad Pirkimo paskelbimo metu susijęs teisinis reguliavimas tiek perkančiųjų organizacijų, tiek valstybės institucijų buvo aiškinamas ir taikomas kaip leidžiantis subrangos ribojimus absoliučia procentine išraiška, pažymėtina, kad iš Viešųjų pirkimų įstatymo (2008 m. liepos 3 d. Nr. X-1673 įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. rugsėjo 15 d.) 24 straipsnio 3 dalies matyti, jog nuostatoje „Pirkimo dokumentuose gali būti reikalaujama, kad kandidatas ar dalyvis savo pasiūlyme nurodytų, kokius subrangovus ir kokiai pirkimo daliai jis ketina pasitelkti. Toks nurodymas nekeičia pagrindinio tiekėjo atsakomybės dėl numatomos sudaryti pirkimo sutarties įvykdymo“ tik numatytos tam tikros pareigos, susijusios su informavimu ir dalyvio atsakomybe. Teisingumo Teismas 2004 m. kovo 18 d. sprendime išaiškino, kad Europos Sąjungos teisė nedraudžia perkančiajai organizacijai uždrausti ar riboti pasitelkti subrangovus esminėms sutarties dalims vykdyti, jeigu jų pajėgumų ji negalinti patikrinti pasiūlymų nagrinėjimo ir konkurso laimėtojo atrankos etapuose (Teisingumo Teismo 2004 m. kovo 18 d. sprendimo Siemens ir ARGE Telekom, C-314/01, 45 punktas). Kitoje byloje Teisingumo Teismas laikėsi požiūrio, kad pagal Europos Sąjungos teisę nereikalaujama, jog asmuo, pageidaujantis sudaryti sutartį su perkančiąja organizacija, galėtų tiesiogiai atlikti darbus (teikti paslaugas) naudodamasis savo ištekliais tam, kad būtų pripažintas ūkio subjektu, turinčiu teisę dalyvauti konkurse (Teisingumo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo CoNISMa, C‑305/08, 42 punktas). Vėliau Teisingumo Teismas patikslino, kad leidimas riboti subrangą netaikomas sąlygai, kuria nustatomi apribojimai dėl subrangovų pasitelkimo abstrakčiai apibrėžtai tam tikrai procentinei tos sutarties daliai vykdyti, neatsižvelgiant į galimybę patikrinti galimų subrangovų pajėgumus ir neminint esminio užduočių, kurioms tai būtų taikoma, pobūdžio (Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C‑406/14, 35 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose negali nustatyti sąlygų, ribojančių subrangą, o gali tik iš tiekėjų reikalauti išviešinti subrangovus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2012; 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013).

59.       Tai, kad subrangos ribojimai buvo laikomi priimtinais ir suderinamais su Viešųjų pirkimų įstatymu, pirmosios instancijos teismas grindė ir aplinkybe, jog nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusiuose šio įstatymo pakeitimuose (24 str. 5 d.) buvo tiesiogiai įtvirtinta perkančiųjų organizacijų teisė riboti dalies darbų subrangą pagrindiniams darbams atlikti, taip pat į bylą pateiktais institucijų raštais, kuriuose išreikšta viešųjų pirkimų kontrolę vykdančios Viešųjų pirkimų tarnybos bei už Europos Sąjungos lėšų administravimą atsakingų institucijų (tuo metu įgyvendinančiąja institucija buvusios Transporto investicijų direkcijos ir Finansų ministerijos) pozicija dėl subrangos ribojimo viešuosiuose pirkimuose.

60.       Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas rėmėsi šiais raštais: Transporto investicijų direkcijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. ir 2011 m. balandžio 15 d. raštais; Viešųjų pirkimų tarnybos 2011 m. lapkričio 6 d. raštu; Finansų ministerijos 2021 m. lapkričio 5 d. raštu.

61.       Transporto investicijų direkcijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. raštas pareiškėjui pateiktas, Transporto investicijų direkcijai peržiūrėjus atviro konkurso pirkimo dokumentus vykdant kitą projektą ir parengus rangos darbų pirkimo sąlygas be subrangos ribojimo. Transporto investicijų direkcija šiame rašte nepritarė pirkimo dokumentams, nes „nėra ribojama subranga“, taip pat prašoma „pagrįsti, kodėl tik šio konkurso pirkimo dokumentuose numatoma atsisakyti subrangos masto ribojimo“.

62.       Transporto investicijų direkcijos 2011 m. balandžio 15 d. raštu persiunčiamas Viešųjų pirkimų tarnybos 2011 m. balandžio 6 d. raštas ir prašoma juo vadovautis, ruošiant Transporto investicijų direkcijos administruojamų projektų viešųjų pirkimų dokumentus; taip pat informuojama, jog Transporto investicijų direkcija, tikrindama projektų vykdytojų pateiktus viešųjų pirkimų dokumentus, kuriuose bus numatytas subrangos masto apribojimas, prašys projekto vykdytojo pateikti raštišką subrangos masto ribojimo pagrindimą.

63.       Projektų vykdytojams su Transporto investicijų direkcijos 2011 m. balandžio 15 d. raštu persiųstame Viešųjų pirkimų tarnybos 2011 m. lapkričio 6 d. rašte pateikiama pastarosios institucijos nuomonė (konsultacija), kad jeigu perkančioji organizacija pagrįstai mano, jog stambiuose transporto infrastruktūros projektuose vykdomuose viešuosiuose pirkimuose reikėtų užtikrinti tiekėjų, pateikusių pasiūlymus, atsakomybę (pvz., ne mažiau kaip 70 proc.) už pirkimo sutarties vykdymą, tuomet ji galėtų numatyti konkurso sąlygos reikalavimą, draudžiantį pasitelkti subrangovus, viršijant tam tikrą darbų ar paslaugų apimties procentą. Kartu šiame rašte pažymima, kad visiškas draudimas apskritai pasitelkti subrangovus yra prieštaraujantis Viešųjų pirkimų įstatymui.

64.       Finansų ministerijos 2021 m. lapkričio 5 d. raštas pateiktas įgyvendinančioms institucijoms (tarp jų ir atsakovui CPVA) sprendžiant situaciją, susidariusią dėl nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimų (24 str. 5 d.), pagal kuriuos įtvirtinama perkančiųjų organizacijų teisė riboti subrangą pagrindiniams darbams atlikti ir kurie, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą Borta, C-298/15, nuo 2017 m. liepos 1 d. buvo panaikinti. Šiame rašte nurodoma, kaip turėtų elgtis paramą administruojančios institucijos, koreguodamos deklaruojamas finansuotinas išlaidas Komisijai pirkimų, vykdytų taikant Viešųjų pirkimų įstatymo redakciją nuo 2014 m. sausio 1 d., atveju. Rašte, be kita ko, teigiama, kad „tais atvejais, kai projektų viešuosiuose pirkimuose nustatomi galimi Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai, susiję su neteisėtu subrangos ribojimu nuo 2017 m. liepos 1 d., įgyvendinančios institucijos turi atlikti įtariamų pažeidimų tyrimą ir priimti sprendimus dėl pažeidimų ir grąžintinų lėšų teisės aktų nustatyta tvarka“. Pasak pirmosios instancijos teismo, šiuo raštu Finansų ministerija nurodė atsakovui CPVA nesiimti finansinių korekcijų procedūrų iš paramos gavėjų, jeigu subrangos ribojimai nustatyti iki 2017 m. liepos 1 d.

65.       Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių ir duomenų visumą, galima sutikti, kad Pirkimo dokumentų rengimo metu išties egzistavo neteisingas / netikslus Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų, susijusių su subrangos ribojimu, praktinis taikymas. Viena vertus, tuo metu aktualias teisės normas aiškinanti teisminė praktika nebuvo gausi bei aiškiai suformuota, taip pat, nors byloje esantis Transporto investicijų direkcijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. raštas pateiktas vertinant kito projekto viešojo pirkimo dokumentus, vis dėlto jame išdėstyta įgyvendinančiosios institucijos pozicija gali sudaryti platesnį įspūdį apie tuo metu vyravusią institucijų ir organizacijų praktiką viešųjų pirkimų srityje.

66.       Kita vertus, Transporto investicijų direkcijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. raštas – vienintelis bylos įrodymas, kuriame aiškiai atsiskleidžia šios institucijos subrangos ribojimus toleruojanti pozicija. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, jog byloje nagrinėjamas pirkimas buvo paskesnis, t. y. ginčo pirkimas vyko vėliau nei pirkimas, dėl kurio teiktos Transporto investicijų direkcijos pastabos, susijusios su subrangos ribojimu, tačiau, atsižvelgiant į bylos duomenis, tokios išvados negalima daryti. Iš kitų raštų, kurie, beje, pateikti praėjus dvejiems metams po Pirkimo sąlygų paskelbimo, matyti, jog subrangos ribojimai, institucijų požiūriu, leidžiami su tam tikromis sąlygomis. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju neteisėta pripažinta Pirkimo sąlyga įtvirtino besąlyginį subrangos ribojimą procentine išraiška.

67.       Svarbu ir tai, kad tuo metu galiojęs Viešųjų pirkimų įstatymas nei leidimo pirkimo dokumentuose riboti subrangą, nei įpareigojimo taip elgtis neįtvirtino; aiškinimo, kad toks subrangos ribojimo būdas yra leistinas, niekaip nesuponavo ir teismų praktika. Šiame kontekste negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl ydingo teisinio reguliavimo, kadangi iš esmės analogiškos nacionaliniam teisiniam reguliavimui nuostatos buvo įtvirtintos ir Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvose. Finansų ministerijos raštas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, taikytinas situacijoms, kai viešieji pirkimai buvo vykdomi, vadovaujantis ta Viešųjų pirkimų įstatymo redakcija, kurioje buvo įtvirtintas aiškus leidimas riboti subrangą pagrindinėms darbų užduotims atlikti. Vien tik iš šio rašto negali būti daroma vienareikšmiška išvada, kad valstybė yra apsiėmusi finansinio koregavimo riziką visų viešųjų pirkimų, įvykdytų iki 2017 m. liepos 1 d., atvejais. Be to, abejotina, ar Finansų ministerijos raštas būtų tinkamas teisinis pagrindas, įgalinantis atsakingąsias institucijas nesiimti veiksmų išieškant iš ūkio subjektų (paramos gavėjų) nepagrįstai įgytas Europos Sąjungos lėšas. Byloje nėra duomenų, kad tam tikros konkrečios institucijos būtų įpareigojusios ar nurodžiusios pareiškėjui elgtis atitinkamu būdu būtent bylos Pirkimo atveju.

68.       Minėta, kad skundžiamame teismo sprendime ypatingai didelis svoris suteiktas aplinkybei, jog įgyvendinančioji institucija buvo pritarusi Pirkimo sąlygoms su subrangos ribojimu. Išplėstinės teisėjų kolegijos jau pažymėta, kad byloje nėra duomenų dėl konkrečių aplinkybių, susijusių su įgyvendinančiosios institucijos pritarimu Pirkimo dokumentams, tačiau iš šalių procesinių dokumentų matyti, kad nėra ginčo dėl fakto, jog atsakovas CPVA atliko pakartotinį Pirkimo vertinimą.

69.       Siekiant tinkamai nustatyti finansinės korekcijos dydį, taip pat gali būti svarbios ir kitos aplinkybės. Pavyzdžiui, 2016 m. liepos 14 d. sprendimo Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C‑406/14, 50 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad nustatant galutinį taikytinos finansinės korekcijos dydį, gali turėti įtakos, be kita ko, tai, jog viešojo pirkimo sąlygose buvo nustatyta pareiga naudojantis savo ištekliais įvykdyti ribotą sutarties dalį, ir tai, kad nustatyta tik galimai nedidelė finansinio poveikio rizika. Šiuo konkrečiu atveju subrangos ribojimas buvo nustatytas ne visai paslaugų sutarčiai, o 40 proc. jos vertės (t. y. mažiau nei pusei sutarties). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstytos aplinkybės, susijusios su viešuosius pirkimus reglamentuojančių normų praktiniu taikymu bei įgyvendinančiosios institucijos pozicija, taip pat neteisėta pripažintos Pirkimo sąlygos pobūdžiu, šiuo konkrečiu atveju sudaro pagrindą pritaikytos 5 proc. finansinės korekcijos dydį mažinti ir laikyti, kad pažeidimo pobūdį, sunkumą ir fondų finansinius nuostolius atitinkanti bei proporcinga yra 4 proc. finansinė korekcija. Dėl to atsakovo CPVA 2021 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. IT01 ir 2021 m. balandžio 1 d. grąžintinų lėšų formoje Nr. 2021-TSF/2-28 pritaikyta 5 proc. finansinė korekcija mažintina iki 598,15 Eur (4 proc. nuo sutarties vertės (18 404,45 Eur) atskaičius projekto vykdytojo nuosavų lėšų sumą (138,03 Eur). Pabrėžtina, kad finansinis koregavimas kiekvieną kartą turi būti atliekamas, atsižvelgiant į individualaus pažeidimo tyrimo metu nustatytas aplinkybes, o ši teisėjų kolegijos išvada padaryta, vertinant tik šios bylos aplinkybes ir kiekvienos jos svorį galutinės finansinės korekcijos dydžiui.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

70.       Pareiškėjas ir atsakovas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (ABTĮ 41 str. 3 d.).

71.       Nagrinėjamu atveju šis teismo sprendimas priimtas iš dalies atsakovo (apelianto) naudai, priimant naują sprendimą ir iš dalies tenkinant pareiškėjo skundą, todėl turi būti pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme ir sprendžiama dėl išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme. Sumažinus pritaikytos finansinės korekcijos dydį iki 598,15 Eur, laikoma, jog pareiškėjo reikalavimas tenkinamas 24 proc., apelianto – 76 proc.

72.       ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (Civilinio proceso kodekso 98 str. 2 d.).

73.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi aiškinimo, kad sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Tai, ar išlaidos turėtų būti priteisiamos kaip išlaidos, susijusios su administracinės bylos nagrinėjimu, kiekvienu atveju įvertina teismas, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-393/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013). Be to, proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje „Įrodymai“ nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012; 2018 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-214-525/2018; 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-424-415/2019; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-523-624/2019).

74.       Atsakovas nurodo patyręs 3 884,10 Eur išlaidų už advokato padėjėjo ir advokatės suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme: už atsiliepimo į skundą parengimą – 2 952,40 Eur, pasiruošimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teisme – 774,40 Eur, už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo rengimą – 157,30 Eur (iš viso 3 884,1 Eur).

75.       Susipažinusi su atsakovo CPVA prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas už advokato padėjėjo ir advokatės suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme bei įrodymais, kuriais grindžiamas šis prašymas (PVM sąskaitomis faktūromis bei mokėjimą patvirtinančiais dokumentais), ir įvertinusi juos pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio reikalavimus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad jie nepatvirtina patirtų išlaidų realumo ir sąsajumo su suteiktomis teisinėmis paslaugomis būtent šioje administracinėje byloje. Pastebėtina, kad advokatų profesinės bendrijos „Walless“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose bei mokėjimą patvirtinančiuose dokumentuose nėra detalizuotos teisinių paslaugų rūšys, prašyme atlyginti bylinėjimosi išlaidas nurodomos sumos nesutampa su PVM sąskaitose faktūrose ir mokėjimą patvirtinančiuose dokumentuose nurodytomis sumomis, prašyme nėra detalizuota, kuri PVM sąskaita faktūra bei kuriuo mokėjimo nurodymu apmokėta konkreti teisinių paslaugų rūšis. PVM sąskaitose faktūrose nurodyta bendrai „teisinės paslaugos“, be to, matyti, kad sąskaitos išrašytos atsakovui atstovaujant dviejose bylose su pareiškėju, tačiau nenurodyta, kuri suma skirta būtent atstovavimui šioje administracinėje byloje. Taigi iš pateiktų apskaitos dokumentų negalint identifikuoti konkrečių išlaidų ir jų apmokėjimo momento, tai sudaro kliūtis skirstyti atsakovo prašyme pirmosios instancijos teismui nurodytas bylinėjimosi išlaidas. Byloje nesant objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovas realiai patyrė išlaidas išnagrinėtoje administracinėje byloje ir už teisines paslaugas sumokėjo tokią sumą, kokią prašoma priteisti, atsakovo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme atmetamas.

76.       Apeliacinės instancijos teisme atsakovas CPVA nurodo patyręs 2 032,80 Eur išlaidų už advokatės parengtą apeliacinį skundą. Pateikto prašymo ir įrodymų apie patirtas išlaidas (PVM sąskaitų faktūrų ir mokėjimus patvirtinančių dokumentų) duomenys nėra prieštaringi, iš jų galima spręsti ir identifikuoti, kad atsakovas patyrė išlaidas už advokatės suteiktas paslaugas parengiant apeliacinį skundą.

77.       Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte įtvirtinta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

78.       Įvertinus atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą, sprendžiama, kad jų dydis neviršija Rekomendacijose nustatytų rekomenduotinų maksimalių priteisti išlaidų sumų (Rekomendacijų 7 p., 8.9 p.).

79.       Nagrinėjamu atveju atsakovas CPVA yra subjektas, kuriam pavestos viešojo administravimo funkcijos, susijusios su Europos Sąjungos struktūrinių fondų administravimu.

80.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, į tai, ar pačiam pareiškėjui atstovauja advokatas, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, o taip pat ir viešajam interesui. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-1095/2013; 2021 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-627-624/2021; 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-551-662/2022; kt.). Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015; 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-98-520/2020).

81.       Atsakovas CPVA srityje, kurioje kilo ginčas, veikė kaip viešojo administravimo subjektas. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad atsakovo CPVA struktūroje yra specializuotas padalinys – Teisės ir kokybės kontrolės skyrius. Šiame skyriuje dirbantys vyresnieji teisininkai pagal pareigybės aprašymą atstovauja CPVA teismuose ir kitose institucijose, rengia procesinius dokumentus. Atsakovas CPVA bylai vesti teisme pasitelkė ne minėto padalinio darbuotojus, o advokatę bei advokato padėjėją pirmosios instancijos teisme ir advokatę apeliacinės instancijos teisme. Tačiau vertindama patirtų išlaidų būtinumą ir racionalumą, išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju atsižvelgia į tai, kad byloje buvo keliami sudėtingi nacionalinės bei Europos Sąjungos teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, dėl kurių reikėjo išanalizuoti didelės apimties teisės aktus bei teisminę praktiką, ginčo teisinė problematika reikšminga tiek atsakovo CPVA veiklai, tiek formuojamai administracinei jurisprudencijai, atsakovo CPVA atstovų rengti procesiniai dokumentai yra platūs ir išsamiai parengti, pareiškėjui abiejų instancijų teismuose taip pat atstovavo advokatų kontora.

82.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei tai, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies (76 proc.), atsakovui iš pareiškėjo priteistina išlaidų už advokatės suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme suma yra 1 544,93 Eur (2 032,80 Eur × 76 proc.).

83.       Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir priėmus naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pastarajam atitinkama dalimi priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Pareiškėjas nurodė patyręs 3 047,50 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas, 2022 m. balandžio 7 d. sprendime įvertinęs pareiškėjo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, nustatė, kad pagrįsta bei teisės aktų reikalavimus atitinkanti pareiškėjui iš atsakovo priteistina bylinėjimosi išlaidų suma iš viso yra 2 005,53 Eur.

84.       Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atlyginti išlaidas už advokato parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą – 2 178,00 Eur. Pateikti įrodymai patvirtina patirtas išlaidas, prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus už tokias teisines paslaugas dydžio. Taigi pareiškėjas iš viso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patyrė 4 183,53 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vertinant tai, kad galutiniu teismo sprendimu pareiškėjo reikalavimas tenkinamas 24 proc., jam iš atsakovo priteisiama 1 004,05 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (4 183,53 Eur × 24 proc.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

 

nusprendžia:

 

Atsakovo viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo akcinės bendrovės „LTG Infra“ skundą tenkinti iš dalies.

Viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros 2021 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. IT01 ir 2021 m. balandžio 1 d. grąžintinų lėšų formoje Nr. 2021-TSF/2-28 pritaikytą finansinę korekciją sumažinti ir taikyti 598,15 (penkių šimtų devyniasdešimt aštuonių eurų ir penkiolikos euro centų) finansinę korekciją. Kitą skundo dalį atmesti.

Iš pareiškėjo akcinės bendrovės „LTG Infra“ atsakovui viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai priteisti 1 544,93 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus keturiasdešimt keturis eurus ir devyniasdešimt tris euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Iš atsakovo viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros pareiškėjui priteisti 1 004,05 Eur (vieną tūkstantį keturis eurus ir penkis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai	Arūnas Dirvonas
	Ramūnas Gadliauskas
	Rasa Ragulskytė-Markovienė
	Arūnas Sutkevičius
	Milda Vainienė