Civilinė byla Nr. 2A-579-302/2017

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00227-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 2.6.6.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Bartas ir Ko“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Diklita“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bartas ir Ko“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Diklita“, Marijai G. J., V. J., A. B. dėl įskaitymų sandorių pripažinimo negaliojančiais, skolos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „Bartas ir Ko“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė: (1) priteisti iš atsakovės UAB „Diklita“ ir subsidiariai (UAB „Diklita“ atžvilgiu) iš atsakovų V. J., Marijos G. J. ir A. B. ieškovės BUAB „Bartas ir Ko“ naudai 51 478,94 Eur skolos ir 18 532,42 Eur delspinigių, nustatant, kad V. J., Marijos G. J. ir A. B. prievolės yra solidarios vienas kito atžvilgiu; (2) pripažinti negaliojančiais 2013-05-13, 2013-08-30, 2013-10-30, 2013-11-04, 2013-11-19, 2013-12-17, 2013-12-18, 2013-12-19, 2013-12-30 buhalterinių pažymų pagrindu atliktus tarpusavio skolų užskaitymo sandorius 51 478,94 Eur (177 746, 47 Lt) sumai; (3) priteisti iš atsakovės UAB „Diklita“ ieškovės BUAB „Bartas ir Ko“ naudai 6 proc. dydžio metinių palūkanų, o iš atsakovų V. J., Marijos G. J. ir A. B. – 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; (4) priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad pagal išrašytas 4 PVM sąskaitas faktūras (2013-11-04 Nr. 00000875 – 169 400 Lt, 2013-10-30 Nr. 00000877 – 2 921,44 Lt, 2013-08-30 Nr. 00000868 – 1 343,10 Lt, 2013-02-28 Nr. 463 – 5 566 Lt) ieškovė pardavė atsakovei prekių bei paslaugų už 51 908,75 Eur sumą. UAB „Diklita“ dalinai padengė 2013-02-28 PVM sąskaitą faktūrą Nr. 463 2013-06-06 kasos pajamų orderiu apmokėdama 1 484,07 Lt sumą. Jokių kitų sąskaitų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų atsakovė ieškovei nepateikė, todėl ieškovė prašė priteisti iš atsakovės likusią – 51 478,94 Eur skolą.
3. Ieškovė nesutiko su atsakovės pozicija, jog prašoma priteisti skola neegzistuoja dėl atliktų vienarūšių reikalavimų įskaitymo. UAB „Diklita“ pateiktose buhalterinėse pažymose nėra duomenų apie tai kokie priešpriešiniai reikalavimai yra įskaitomi. Tačiau, jei teismas konstatuotų buvus įskaitymo sandorius, ieškovė prašė pripažinti juos negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Ginčijami sandoriai buvo sudaryti tuo metu, kai bendrovė jau turėjo visą eilę kitų kreditorių, kuriems įsipareigojimų įvykdymo terminai jau buvo suėję, todėl atsiskaitymas su susijusia įmone (atsakove) buvo nesąžiningas ir pažeidžiantis kitų kreditorių interesus. Taip sumažintas ne tik bendrovės turtas, bet ir sumažėjo kitų ieškovės kreditorių galimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą. Apie tariamus įskaitymo sandorius bankroto administratoriui tapo žinoma tik UAB „Diklita“ pateikus atsiliepimą į ieškinį, todėl akivaizdu, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra suėjęs. Duomenų, kad tariami įskaitymo sandoriai sudaryti priverstine įstatymo nustatyta tvarka, nėra.
4. Ieškovės teigimu, taip pat egzistuoja ir atsakovės valdymo organų neteisėti veiksmai. Nuo 2013-02-28 iki 2013-11-04, tiek UAB „Diklita“, tiek ir UAB „Bartas ir Ko“ akcininku bei vadovu buvo A. B. (iki 2013-08-08 UAB „Diklita“ direktorius). UAB „Bartas ir ko“ ir UAB „Diklita“ prekių pirkimo pardavimo sandorius sudarė vieno ir to paties asmens valdomi juridiniai asmenys. Įmonė faktiškai nemoki buvo jau 2012-12-31 duomenimis, dirbo nuostolingai, kiekvienais metais ženkliai didino nuostolius ir mažino turimo turto vertę. A. B. 2013-08-08 UAB „Diklita“ vadovu paskyrė savo sesers vyrą V. J., o visas akcijas 2014-02-10 perleido seseriai Marijai G. J.. Visi atsakovai yra tarpusavyje artimai susiję ir dėl to jų nesąžiningumas yra preziumuojamas.
5. PVM sąskaitose faktūrose įtvirtinta nuostata, kad UAB „Diklita“ laiku neatsiskaičius su ieškove, ji įsipareigoja mokėti 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą mokėti dieną. Šiuo atveju už mokėjimo termino praleidimą už paskutinius šešis mėnesius iš atsakovų iš viso priteistina 18 532,42 Eur delspinigių, taip pat iš atsakovės UAB „Diklita“ 6 proc. dydžio procesinės palūkanos, o iš atsakovų V. J., Marijos G. J. ir A. B. – 5 proc. dydžio procesinės palūkanos.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: (1) pripažino negaliojančiais UAB „Diklita“ buhalterinių pažymų 2013-05-13 (4081, 93 Lt), 2013-08-30 (1343, 10 Lt), 2013-10-30 (2921, 44 Lt), 2013-11-04 (44 204, 49 Lt), 2013-11-04 (107 387, 50 Lt), 2013-11-19 (3694 Lt), 2013-12-17 (350 Lt), 2013-12-18 (2800 Lt), 2013-12-19 (6864, 01 Lt), 2013-12-30 (2000 Lt), 2013-12-30 (1500 Lt) pagrindu atliktus skolų su UAB „Bartas ir Ko“ užskaitymo sandorius bendrai 51 346,80 Eur (177 146, 47 Lt) sumai; (2) priteisė iš UAB „Diklita“ 51 346,80 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2015-03-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 389 Eur advokato pagalbos išlaidų BUAB „Bartas ir Ko“; (3) kitą ieškinio dalį atmetė; (4) nustatė, kad UAB „Diklita“ turi reikalavimo teisės į 18 389, 64 Eur (63 495, 76 Lt) reikalavimo patenkinimą bankrutavusios UAB „Bartas ir Ko“ bankroto byloje ĮBĮ nustatyta tvarka; (5) ieškinį atsakovų V. J., Marijos G. J. ir A. B. atžvilgiu atmetė; (6) Iš BUAB „Bartas ir Ko“ priteisė bylinėjimosi išlaidas: V. J. – 525 Eur, Marijai G. J. – 625 Eur, A. B. – 525 Eur; (7) iš UAB „Diklita“ priteisė valstybei 1 316 Eur žyminio mokesčio ir teismo turėtų 11 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.
7. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad Kauno apygardos teisme yra nagrinėjama UAB „Bartas ir Ko“ bankroto byla, 2015-01-12 nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2013 m. gegužės – gruodžio mėn. ieškovė ir atsakovė UAB „Diklita“ sudarė susitarimus dėl skolų už einamą mėnesį mokėjimų. Atsakovė UAB „Diklita“ šiuo laikotarpiu už ieškovę UAB „Bartas ir Ko“ sumokėjo iš viso 18 389, 64 Eur (63 495, 76 Lt). Ieškovė šių mokėjimų neginčijo, todėl teismas sprendė, kad minėta suma atsakovė turėjo reikalavimo teisę į ieškovę. Tuo tarpu ieškovė pardavė atsakovei UAB „Diklita“ prekių ir paslaugų už 51 478,94 Eur. Nagrinėdamas UAB „Diklita“ pateiktą trišalę pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Bartas ir Ko“ (pardavėjas), UAB „Diklita“ (pirkėjas) ir UAB „Alson“ (finansuotojas), pagal kurią UAB „Bartas ir Ko“ įsipareigojo parduoti atsakovei UAB „Diklita“ 7 transporto priemones, priklausančias UAB „Swedbank lizingas“, teismas pažymėjo, kad iš UAB „Alson“ į ieškovės sąskaitą atliktas pavedimas, tikėtina, yra už PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00000870, o ne pagal minėtą sutartį. Tokį teiginį teismo nuomone, pagrindžia ir ta aplinkybė, kad UAB „Bartas ir Ko“ sąskaitą už transporto priemones atsakovei UAB „Diklita“ išrašė jau po minėto pavedimo atlikimo. Byloje esančią Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centro 2016-02-26 specialisto išvadą teismas vertino kaip paprastą rašytinį įrodymą ir sprendė, jog joje padaryta išvada apie tai, kad UAB „Bartas ir Ko“ ir UAB „Diklita“ tarpusavyje yra atsiskaičiusios, didesnės įrodomosios galios negu kiti rašytiniai bylos įrodymai neturi.
8. Vertindamas UAB „Diklita“ atliktus įskaitymus teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad jie neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau – CK) 6.130 straipsnyje įtvirtintų įskaitymo sąlygų, nes atsakovės UAB „Diklita“ piniginiai reikalavimai ieškovei UAB „Bartas ir Ko“ nėra aiškiai apibrėžti ir nėra akivaizdūs vykdytinumo požiūriu, kadangi ginčijamų buhalterinių pažymų 2 punkte atsakovė konkrečiai nedetalizavo nei ieškovės prievolės atsakovei atsiradimo pagrindo, nei skolos dydžio, 2013 m. gegužės – gruodžio mėn. sudarytuose susitarimuose dėl ieškovės UAB „Bartas ir Ko“ įsiskolinimo (iš viso 18 389, 64 Eur (63 495, 76 Lt)) atsakovei UAB „Diklita“ nėra susitarta dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, o UAB „Alson“ atliktas 2013-09-18 107 387,50 Lt sumos pervedimas ieškovei nėra pakankamas įrodymas, leidžiantis konstatuoti atsakovės UAB „Diklita“ reikalavimo teisės į UAB „Bartas ir Ko“ 107 387,50 Lt sumai realų egzistavimą. Nepaisant to, teismas pažymėjo, kad atsakovai A. B. ir V. J. tiek apklausti 2015-10-13 teismo posėdyje, tiek savo atsiliepimuose į ieškinį bei patikslintą ieškinį nurodė, kad UAB „Bartas ir Ko“ įskaitymus pripažino ir apie tai žinojo, jų neginčijo, aplinkybes apie atliktus įskaitymus bei pranešimą žodžiu apie įskaitymus iš dalies patvirtino ir pažymų surašymo aplinkybes paaiškino 2015-10-13 teismo posėdyje apklaustos liudytojos  L. L. ir S. Š., kurios ginčijamu laikotarpiu tvarkė abiejų įmonių buhalterinę apskaitą, todėl teismas sprendė, kad ginčijami įskaitymo sandoriai egzistavo ir sukėlė teisinius padarinius šalims.
9. Toliau teismas pasisakė dėl minėtų įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Teismas pažymėjo, kad nors UAB „Diklita“ nurodė mokėjusi už UAB „Bartas ir Ko“ einamuosius mokėjimus UAB „Swedbank lizingas“, pagal 2013-09-10 trišalės pirkimo pardavimo sutarties sąlygas ji pati ir turėjo pareigą atsiskaityti su kreditore. Atsakovė taip pat atliko mokėjimus UAB „Vindeks“, Č. L., UAB „Hidraulikos centras“, UAB „Findep“, AB „Lietuvos draudimas“, kurie, teismo vertinimu, nepripažintini kaip būtini įmonės veiklos tęstinumui, labai reikšmingi ar naudingi ieškovei. Vertinamas ieškovės kreditorių teisių pažeidimo faktą teismas pažymėjo, kad įskaitymų atlikimo metu ieškovė jau buvo faktiškai nemoki, nors nutartis iškelti įmonei bankroto bylą dar ir nebuvo įsiteisėjusi. Tokie veiksmai, kai vienam iš kreditorių suteikta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu taip pažeidžiant jų teises neatitiko protingo asmens elgesio standartų, nes atsakovai žinojo apie ieškovės nemokumą, turto areštą, kitus kreditorius. Pasisakydamas dėl sandorio šalių nesąžiningumo teismas sprendė kad atsakovė UAB „Diklita“ nebuvo atidus ir rūpestingas verslo subjektas, o atsakovai – fiziniai asmenys jokiais leistinais įrodymais nepaneigė CK 6. 67 str. 7 p. įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos. Teismas sprendė, kad UAB „Diklita“ neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Ieškovės bankroto administratorius turėjo teisę ginčyti atsakovės UAB „Diklita“ atliktus vienašalius įskaitymus CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes iš jų kildinamas ieškovės kreditorių teisių pažeidimas. Be to, teismas laikė, kad ieškinio senaties terminas šių sandorių ginčijimui, kreipimosi į teismą metu nebuvo suėjęs. Atsižvelgęs į šias aplinkybes teismas konstatavo, kad ieškovės ginčijami įskaitymo sandoriai pripažintini negaliojančiais. Spręsdamas dėl restitucijos taikymo teismas nurodė, kad ieškovės faktiškai ginčijama suma yra 51 346,80 Eur (177 146, 47 Lt), o ne 51 478, 94 Eur (177 746, 47 Lt), kadangi vienos buhalterinės pažymos ji neginčija. Ši suma teismo pripažinta pagrįsta ir priteista ieškovei iš atsakovės UAB „Diklita“. Kadangi ieškovė neginčijo atsakovės UAB „Diklita“ reikalavimo teisės į 18 389, 64 Eur (63 495, 76 Lt), teismas nustatė šio reikalavimo ieškovei patenkinimą Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.
10. Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti PVM sąskaitose faktūrose nurodytus delspinigius teismas pažymėjo, kad tokios sąskaitos nėra dvišalis susitarimas ir neatitinka CK 6. 154 str. įtvirtintos dvišalės sutarties sampratos, nes jose padaryti įrašai dėl delspinigių yra tik vienos šalies išreikšta valia, o ne abiejų šalių susitarimas dėl delspinigių skaičiavimo. Dėl šios priežasties ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius buvo atmestas.
11. Spręsdamas dėl atsakomybės taikymo atsakovų V. J., M. G. J. ir A. B. atžvilgiu, teismas laikė, kad ieškovės bankroto administratorius neturi reikalavimo teisės UAB „Diklita“ dalyviams bei vadovams. Byloje nėra duomenų, kad atsakovei yra iškelta kitų civilinių bylų ar ji būtų pripažinta bankrutuojančia, todėl nėra pagrindo spręsti, jog prievolė sumokėti priteistą skolą ieškovei bus neįvykdyta. Ieškovės teiginiai, kad atsakovai, kaip UAB „Diklita“ dalyviai bei vadovai, yra nesąžiningi, nes neketina atsiskaityti su UAB “Bartas ir Ko“, atmesti kaip nepagrįsti. Be atsakovo A. B. buvimo vienu metu dviejų bendrovių direktoriumi ir akcininku, atsakovės M. G. J. tapimo UAB „Diklita“ akcininke (nuo 2014-02-10), bei jų tarpusavio artimo giminystės ryšio buvimo, atsakovo V. J. nuo 2013-08-08 buvimo UAB „Diklita“ direktoriumi, konkrečių jų tyčinių nesąžiningų veiksmų, pažeidžiančių lojalumo ir rūpestingumo pareigas UAB „Diklita“ atsakomybės CK 2.50 str. 3 d. bei CK 6.263 str. numatytais pagrindais neįrodė. Vien tai, kad UAB „Diklita“ ilgą laiką neatsiskaito su ieškove, neįrodo priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėto veiksmo (neveikimo) ir pasekmių. Vadovavimas dviem bendrovėms ar akcijų turėjimas, savaime nėra neteisėtas. Dėl šių priežasčių teismas aptartą reikalavimą atmetė.
12. Teismas tenkino prašymą priteisti procesines palūkanas atsakovės UAB „Diklita“ atžvilgiu, tačiau atmetė kitų atsakovų atžvilgiu, nenustatęs jų atsakomybės sąlygų.

3. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

13. Atsakovė UAB „Diklita“ apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį, kurioje ieškinys patenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visa apimtimi bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė įskaitė neaiškius priešpriešinius reikalavimus. Bylos duomenys patvirtinta, jog ieškovei buvo visiškai aišku kokius reikalavimus ji turi į UAB „Diklita“, be to, abiejų įmonių buhalterinę apskaitą tvarkė tos pačios buhalterės, faktą kad tarpusavio skolos buvo aiškios teismo posėdžio metu patvirtino ir atsakovai bei apklausti liudytojai.
2. Ieškovė neginčija 2013-12-31 buhalterinės pažymos dėl 600 lt užskaitos, kuri yra visiškai analogiška ginčijamoms išskaitoms, todėl jos elgesys laikytinas nesąžiningu.
3. Ieškovė neginčija pirkimo pardavimo sandorių, taip pat UAB „Diklita“ atliktų mokėjimų už UAB „Bartas ir Ko“. Šių mokėjimų pagrįstumą pripažino ir teismas, patvirtinęs UAB „Diklita“ reikalavimą ieškovės bankroto byloje. Todėl nėra ir jokio pagrindo pripažinti neteisėtais atsakovės atliktus įskaitymus.
4. Įskaitymai buvo atlikti įvertinus aplinkybę, jog sandorių sudarymo metu UAB „Bartas ir Ko“ nebuvo pajėgi atsiskaityti su didžiausiais kreditoriais. Sandorių sudarymo metu ieškovei nebuvo iškelta bankroto byla, todėl neturėjo būti laikomasi atsikaitymų su kreditoriais eiliškumo. Dėl įskaitymų ieškovės finansinė padėtis nepablogėjo, o priešingai – buvo užtikrintas įmonės veiklos tęstinumas. Atsakovė siekė padengti ieškovės skolas didiesiems kreditoriams, nedengdama kreditorinio reikalavimo sau (63 176,55 Eur bankroto byloje) bei A. B. (71 679,09 Eur bankroto byloje).
5. Šiuo atveju yra ginčijamas ne bankrutuojančios įmonės sudarytas sandoris, bet bankrutuojančios įmonės skolininko sudarytas sandoris, todėl ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas ne Įmonių bankroto įstatymo, bet CK įtvirtintomis taisyklėmis.
14. Ieškovė BUAB „Bartas ir Ko“ atsiliepime su atsakovės UAB „Diklita“ apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
1. Atsakovės atliktas įskaitymas nėra aiškus. Iš buhalterinių pažymų turinio nėra aišku kokie atsakovės priešpriešiniai reikalavimai tariamai yra užskaitomi, todėl teismas pagrįstai pripažino tokį įskaitymą negaliojančiu. Atsakovė skunde tokio teismo argumento nepaneigė.
2. Teismas pagrįstai sprendė egzistuojant visoms sąlygoms, būtinoms sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Įskaitymu atsakovė gavo savo reikalavimo patenkinimą natūra ir tuo pačiu išvengė prievolės sumokėti už įsigytas prekes. Tuo metu įmonė jau buvo faktiškai nemoki. Atsakovė nepateikė įrodymų, jog jos atsiskaitymas su tam tikrais ieškovės kreditoriais buvo kuo nors pagrįstas. Daugiausiai buvo finansuotas UAB „Swedbank lizingas“, siekiant kuo greičiau perkelti automobilių nuosavybės teisę į kitą įmonę.
3. Bankroto administratoriui ginčijant bankrutuojančios įmonės sandorius taikomas Įmonių bankroto įstatyme nustatytas terminas.
4. Buhalterinė pažyma dėl 600 Lt užskaitos patikslintame ieškinyje neginčijama tik per apsirikimą.
15. Tretieji asmenys A. B., Marija G. J. ir V. J. atsiliepime su atsakovės UAB „Diklita“ apeliaciniu skundu sutinka, prašo jį patenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo iš esmės tokius pačius argumentus, kaip ir atsakovė UAB „Diklita“.
16. Ieškovė BUAB „Bartas ir Ko“ apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį, kurioje ieškinys atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi bei perskirstyti šalių bylinėjimosi išlaidas. Tai pat prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. UAB „Diklita“ gebėjimas atsiskaityti su ieškove yra abejotinas, nes skola negrąžinama jau trejus metus. Tuo tarpu ginčijamame sprendime teismas iš esmės konstatavo buvus atsakovų fizinių asmenų V. J., M. G. J. ir A. B. nesąžiningumą bei neteisėtus veiksmus, tačiau, dėl nesuprantamų priežasčių, atmetė ieškovės prašymą taikyti civilinę atsakomybę jų atžvilgiu. Atsakovų giminystės ryšiai ir atlikti veiksmai (teismo pripažintų negaliojančiais sandorių sudarymas ieškovei jau esant faktiškai nemokiai ir atsakovams šią situaciją akivaizdžiai žinant) patvirtinta būtinybę taikyti jų atžvilgiu civilinę atsakomybę.
2. PVM sąskaitose faktūrose nurodytas delspinigių dydis buvo sutartas abiejų šalių, ant kiekvienos sąskaitos faktūros yra UAB „Diklita“ direktoriaus parašas, todėl teismas neturėjo pagrindo šio reikalavimo netenkinti.
17. Atsakovai A. B., Marija G. J. ir V. J. atsiliepime su ieškovės BUAB „Bartas ir Ko“ apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
1. Ieškovė skunde nepagrįstai tapatina juridinio asmens dalyvio ir vadovo atsakomybę, kadangi jų atsiradimo pagrindai yra skirtingi. A. B. ir M. G. J., kaip UAB „Diklita“ akcininkų, atsakomybė galėtų kilti tik konstatavus, kad UAB „Diklita“ negali vykdyti savo prievolių, tačiau ieškovė šios aplinkybės neįrodinėjo, kaip neįrodinėjo ir jų neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti savo prievolių. Ginčijamų sandorių sudarymo metu M. G. J. net nebuvo UAB „Diklita“ savininke ir nedalyvavo įmonės veikloje. Juridinio asmens vadovo atsakomybė taip pat gali kilti tik tuomet, kai įmonė pati negali vykdyti savo prievolių. Kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kad UAB „Diklita“ negali vykdyti savo prievolių, V. J. atsakomybės klausimas iš viso nekyla. Tuo tarpu A. B., kaip vadovo, atsakomybė taip pat nekyla dėl veiksmų, kurie laikytini verslo sprendimų rizika. Iš viso ieškovė neginčija įmonių sudarytų sandorių, tik reiškia pretenzijas dėl įskaitymų atlikimo, todėl jokia atsakomybė vadovui kilti negali.
2. PVM sąskaita faktūra patvirtina patį šalių sutartinių santykių egzistavimo faktą, tačiau negali nustatyti šių santykių pobūdžio ir turinio. Ji negali būti prilyginama sutarčiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės ir atsakovės apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl papildomų įrodymų

11. Ieškovė UAB „Bartas ir Ko“ kartu su atsiliepimu į atsakovės UAB „Diklita“ apeliacinį skundą pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomą įrodymą – UAB „Diklita“ 2016-06-17 vienintelio akcininko sprendimą, kuriuo nauju įmonės vadovu nuo 2016-06-21 paskirtas A. B.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis įrodymas atsirado dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau ieškovė nenurodė, kodėl tuo metu jo teismui nepateikė. Dėl šios priežasties, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ( toliau – CPK) 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas šį įrodymą atsisako priimti.

Faktinės aplinkybės

12. Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal ieškovės UAB „Bartas ir Ko“ laikotarpyje nuo 2013-02-28 iki 2013-11-04 išrašytas 4 vnt. PVM sąskaitas faktūras ieškovė pardavė atsakovei UAB „Diklita“ prekių bei suteikė paslaugų už 51 478,94 Eur sumą (t. 1, b. l. 10-13, 94, 104, 106, 108).
13. Ieškovė UAB „Bartas ir Ko“ ir atsakovė UAB „Diklita“ 2013 m. gegužės-gruodžio mėn. sudarė 7 susitarimus dėl skolų už einamą mėnesį mokėjimų 18 389,64 Eur sumai. Šių susitarimų 2 punkte šalys nurodė, kad už atliktas pinigines operacijas UAB „Bartas ir Ko“ skola UAB „Diklita“  padidėja atitinkama suma (t. 1, b. l. 34-46). Ieškovė pagal šiuos susitarimus atliko mokėjimus UAB „Diklita“ kreditoriams (t. 1, b. l. 34-53).
14. UAB „Diklita“ 2013 m. gegužės-gruodžio mėn. 12 vnt. buhalterinių pažymų pagrindu atliko vienašališkus įskaitymus, sudengiant šalių turėtus priešpriešinius piniginius reikalavimus. Buhalterinių pažymų 1 punkte atsakovė patvirtino, kad yra skolinga ieškovei pagal išrašytas sąskaitas Nr. 00000875 – 169 400 Lt, Nr. 00000877 – 2 921,44 Lt, Nr. 00000868 – 1 343,10 Lt, Nr. 463 – 5 566 Lt. (t. 1, b. l. 56-68). UAB „Diklita“ taip pat sumokėjo ieškovei grynais pinigais 1 484,07 Lt pagal sąskaitą Nr. BRT1 463 (t. 1, b. l. 68, 109) Ieškovė ieškinyje neginčija 2013-12-31 buhalterinės pažymos dėl 600 Lt užskaitos pagal ieškovės sąskaitą faktūrą BRT 00000875 (t. 1, b. l. 67, 103).
15. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2014-04-30 nutartimi ieškovei UAB „Bartas ir Ko“ iškelta bankroto byla, 2015-01-12 nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
16. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančiais buhalterinių pažymų pagrindu atliktus tarpusavio skolų užskaitymo sandorius ir priteisti iš atsakovės UAB „Diklita“ bei solidariai iš atsakovų A. B., V. J. ir M. G. J. skolą pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras bei delspinigius. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančiais ieškovės ginčijamus atsakovės atliktus vienašališkus įskaitymus ir priteisė iš atsakovės UAB „Diklita“ skolą sumą. Teismas netenkino ieškovės reikalavimo skolos sumą priteisti solidariai ir iš atsakovų – fizinių asmenų, taip pat reikalavimo priteisti PVM sąskaitose faktūrose nurodytą delspinigių dydį. Ieškovė ir atsakovė, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinius skundus.

Dėl atsakovės UAB „Diklita“ apeliacinio skundo

Dėl teismo sprendimo dalyje dėl įskaitymo sandorių vertinimo

17. Atsakovė UAB „Diklita“ apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą apie tai, jog buhalterinėmis pažymomis buvo įskaityti aiškiai neapibrėžti bei neakivaizdūs reikalavimai. Nurodo, kad faktinės bylos aplinkybės patvirtinta, jog ieškovė puikiai žinojo kokius reikalavimus ji turi į UAB „Diklita“. Įmonių buhalterinę apskaitą tvarkė tos pačios buhalterės, todėl tarpusavio įmonių įsipareigojimai buvo aiškūs tiek joms, tiek ir įmonių vadovybei.
18. Prieš pasisakydama dėl šio atsakovės argumento apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės atlikto vienašalio įskaitymo pagrįstumo klausimą sprendime padarė išvadas, jog: 1) nors atsakovės vienašališkai atlikti įskaitymai neatitinka CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų įskaitymo sąlygų, nes UAB „Diklita“ piniginiai reikalavimai ieškovei UAB „Bartas ir Ko“ nėra aiškiai apibrėžti ir nėra akivaizdūs vykdytinumo požiūriu, 2) tačiau bylos nagrinėjimo metu apklausti A. B. ir V. J., taip pat liudytojos L. L. ir S. Š., kurios ginčijamu laikotarpiu tvarkė įmonių buhalterinę apskaitą, patvirtino, kad UAB „Bartas ir Ko“ apie atliktus įskaitymus žinojo, jų neginčijo. Šių išvadų pagrindu teismas sprendė, kad ginčijamo įskaitymo sandoriai visgi egzistavo ir sukėlė teisinius padarinius šalims.
19. Nors minėtu apeliacinio skundo argumentu atsakovė prašo pripažinti įskaitymo sandorius atliktus tinkamai, kaip matyti iš aukščiau nurodytų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, jis su šiais apeliantės argumentais sprendime iš esmės sutiko ir laikė įskaitymo sandorius sukeliančiais šalims teisinius padarinius. Vien ta aplinkybė, kad pačiose buhalterinėse pažymose nebuvo aiškia nurodyta kokios skolos yra įskaitomos, nesudarė teismui esminės aplinkybės sprendžiant šį klausimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka, o kadangi jie iš esmės neprieštarauja ir apeliaciniame skunde nurodytiems apeliantės argumentams, plačiau dėl jų nebepasisako.

Dėl įskaitymo sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu

20. Atsakovė skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovės buhalterinėmis pažymomis atkliktus vienašalius įskaitymo sandorius pripažinti negaliojančiais actio Paulina pagrindu. Nurodo, kad ieškovė neginčija pirkimo pardavimo sandorių, taip pat UAB „Diklita“ atliktų mokėjimų už UAB „Bartas ir Ko“. Šių mokėjimų pagrįstumą pripažino ir teismas, patvirtinęs UAB „Diklita“ reikalavimą ieškovės bankroto byloje. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti neteisėtais atsakovės atliktus įskaitymus. Pažymi, kad įskaitymai buvo atlikti įvertinus aplinkybę, jog sandorių sudarymo metu UAB „Bartas ir Ko“ nebuvo pajėgi atsiskaityti su didžiausiais kreditoriais, nors jai ir nebuvo iškelta bankroto byla. Dėl įskaitymų ieškovės finansinė padėtis nepablogėjo, o priešingai – buvo užtikrintas įmonės veiklos tęstinumas. Pati UAB „Bartas ir Ko“ sandorių nesudarė, todėl vien tai eliminuoja actio Pauliana taikymo galimybę. UAB „Diklita“ buvo sąžininga. Be to, bankroto administratorius praleido ieškinio senaties terminą. Apeliantė taip pat pažymėjo, kad ieškovė neginčija 2013-12-31 buhalterinės pažymos dėl 600 Lt užskaitos, kuri yra visiškai analogiška ginčijamoms išskaitoms, todėl jos elgesys laikytinas nesąžiningu.
21. Ieškovė, atsikirsdama į šiuos argumentus savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad įskaitymais atsakovė gavo savo reikalavimų patenkinimą natūra ir tuo pačiu išvengė prievolės sumokėti už įsigytas prekes. Tuo metu įmonė jau buvo faktiškai nemoki. Pažymi, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog jos atsiskaitymas su tam tikrais ieškovės kreditoriais buvo kuo nors pagrįstas. Daugiausiai buvo finansuotas UAB „Swedbank lizingas“, siekiant kuo greičiau perkelti automobilių nuosavybės teisę į kitą įmonę. Buhalterinė pažyma dėl 600 Lt užskaitos patikslintame ieškinyje neginčijama tik per apsirikimą.
22. Prieš vertindama atsakovės ginčijamas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Taigi actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Nuosekliai plėtojamoje savo praktikoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Kasacinis teismas taip pat yra atkreipęs dėmesį į CK 6.66 straipsnio taikymo ypatybes, kai šiuo pagrindu ieškinį reiškia bankroto administratorius. Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą (toliau – ĮBĮ) administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).
23. Kaip matyti iš aukščiau šioje nutartyje pateiktų apeliantės UAB „Diklita“ argumentų, ji skunde iš esmės ginčija trijų sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sąlygų egzistavimą – kreditorių teisių pažeidimą, kitos sandorio šalies nesąžiningumą bei sandorio privalomumą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako apie šių sąlygų egzistavimą apeliantės argumentų kontekste.
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, bet skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Jeigu, be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).
25. Kaip matyti iš aukščiau pacituotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, esminę reikšmę sprendžiant dėl kreditorių teisių pažeidimo turi aplinkybė ar egzistuojant atsakovės įsipareigojimams ieškovei bei ieškovės įsipareigojimams ne tik atsakovei, bet ir eilei kitų kreditorių, atsakovės atlikti vienašališki įskaitymai nesąžiningai neapribojo galimybės šiems kitiems ieškovės kreditoriams gauti savo reikalavimų patenkinimą. Ir priešingai nei nurodo atsakovė, šiuo atveju jokios reikšmės neturi faktas, jog ieškovė ieškinyje neginčija sandorių, iš kurių kilo UAB „Diklita“ įsiskolinimai UAB „Bartas ir Ko“, ar UAB „Diklita“ atliktų mokėjimų už UAB „Bartas ir Ko“.
26. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtinta, kad ginčijamų įskaitymų sandorių atlikimo metu ieškovei UAB „Bartas ir Ko“ dar nebuvo iškelta bankroto byla, tačiau faktinis įmonės nemokumas jau egzistavo. Iš UAB „Bartas ir Ko“ finansinių ataskaitų rinkinių, balansų už 2012 m. (t. 4, b. l. 15-23), ir 2013 metus (t. 4, b. l. 5-14) matyti, kad lyginant su 2012 m. balanso duomenimis, 2013 m. įmonės turtas sudarė – 924 593 Lt (2012 m. – 1 438 352 Lt), nuosavas kapitalas buvo neigiamas – 883 838 Lt (2012 m. neigiamas – 210 938 Lt), 2013 m. įmonė patyrė 472 010 Lt nuostolių (2012 m. – 272 548 Lt nuostolių), per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 1 808 431 Lt (2012 m. – 1 649 290 Lt). Dar 2013-04-10 antstolio M. P. patvarkymu dėl 340 842,06 Lt skolos kreditorei UAB „Mecro technikonas“ buvo areštuotas UAB „Bartas ir Ko“ turtas (t. 1, b. l. 141-143, 158; t. 3, b. l. 32-39). Pačios atsakovės teigimu ji, suprasdama, kad ieškovė negali atsiskaityti su turimais kreditoriais, laikotarpyje nuo 2013-05-13 iki 2013-12-31 atliko mokėjimus už ieškovę jos kreditoriams. Ginčijami buhalterinėmis pažymos atlikti įskaitymai taip pat buvo sudaryti laikotarpyje nuo 2013-05-13 iki 2013-12-31. Visą tą laiką ieškovės direktoriumi buvo atsakovas A. B.. Tas pats A. B. iki 2013-08-08 buvo ir atsakovės direktoriumi, o nuo 2013-08-08 juo buvo atsakovas V. J., A. B. sesers M. G. J. sutuoktinis (t. 1, b. l. 83-84, 90-91). Be to, kaip nurodė patys atsakovai, abiejų įmonių buhalterinę apskaitą tvarkė tos pačios buhalterės. Tai leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad apie ieškovės sunkią finansinę padėtį buhalterinių pažymų surašymo metu atsakovei UAB „Diklita“ buvo akivaizdžiai žinoma.
27. Nors atsakovė nurodo, kad mokėjimai už ieškovę buvo atlikti siekiant išlaikyti jos mokumą, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, kodėl mokama buvo išimtinai keletui konkrečių kreditorių ir neilgai trukus atliekamas vienašališkas įskaitymas. Be to, kaip patvirtina šalių susitarimai bei mokėjimo pavedimai, daugiausiai buvo mokama UAB „Swedbank lizingas“ kuriam priklausančius automobilius 2013-09-10 susitarimu atsakovė perpirko iš ieškovės. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad atsakovė tokiu būdu siekė ne, kaip ji nurodo, išlaikyti įmonės mokumą, tačiau, žinodama apie sunkią įmonės turtinę padėtį ir turėdama įsipareigojimų ieškovei, sureguliuoti mokėjimus, kuriuos iš likusių pinigų atliks UAB „Bartas ir Ko“, tokiu būdu kitus ieškovės kreditorius palikdama be reikalavimų patenkinimo. Pažymėtina, jog ieškovės ir atsakovės UAB „Diklita“ sudarytuose susitarimuose dėl apmokėjimų atskiriems kreditoriams nėra nustatytas konkretus terminas iki kada šios sumokėtos sumos UAB „Diklita“ turėtų būti grąžintos. Tuo tarpu ieškovė turėjo visą eilę kitų kreditorių, kuriems prievolių vykdymo terminai jau buvo suėję. Taigi, nors ginčijamais įskaitymais jokie mokėjimai faktiškai ir nebuvo atlikti, tačiau akivaizdu, kad dėl jų UAB „Bartas ir Ko“ prarado teisę reikalauti apmokėjimų už prekes, kurie būtų panaudoti atsiskaityti su kreditoriais, kuriems prievolių vykdymo terminai jau buvo suėję. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės yra pakankamos pripažinti, kad UAB „Diklita“ atlikdama įskaitymus UAB „Bartas ir Ko“ atžvilgiu, pažeidė kitų UAB „Bartas ir Ko“ kreditorių interesus.
28. Aptariant sandorio šalių (šiuo atveju tik UAB „Diklita“) nesąžiningumą svarbi yra pirmosios instancijos teisimo nurodyta CK 6.67 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta prezumpcija, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.).
29. Kaip matyti iš byloje esančių faktinių duomenų, atsakovas A. B. nuo 2004-07-17 iki 2014-05-22 buvo UAB „Bartas ir Ko“ direktoriumi, nuo 2006-02-28 turėjo 50 proc., o nuo 2013-12-23 100 proc. šios įmonės akcijų. Taip pat jis laikotarpiu nuo 2013-02-08 iki 2013-08-08 buvo ir UAB „Diklita“ direktoriumi, o nuo 2013-02-08 iki 2014-02-10 ir vieninteliu akcininku (t. 1, b. l. 83-84, 90-91). Atsakovas V. J. UAB „Diklita“ direktoriumi tapo nuo 2013-08-08, o atsakovė M. G. J. nuo 2014-02-10 tapo vienintele UAB „Diklita“ akcininke (t. 1, b. l. 90-91). Bylos nagrinėjimo metu patys atsakovai patvirtino, kad M. G. J. yra A. B. sesuo, o V. J. – jos sutuoktinis. Šios faktinės aplinkybės pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui taikyti byloje minėtą šalių nesąžiningumo prezumpciją. Nors apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad teismas neįrodė šalių nesąžiningumo, pažymėtina, jog ši prezumpcija pati savaime yra pakankama nesąžiningumui pagrįsti. Būtent atsakovai turėjo pareigą ją paneigti, tačiau to nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde ar atsiliepime į jį nepaneigė. Kadangi jau aukščiau šioje nutartyje konstatuota įskaitymo sandoriais padaryta žala ieškovės kreditoriams bei aplinkybė, jog atsakovė per susijusius jos ir ieškovės valdymo organus žinojo sunkią ieškovės turtinę padėtį, darytina išvada, kad UAB “Diklita” nesąžiningumas byloje įrodytas ir apeliaciniu skundu nepaneigtas.
30. Ginčydama teismo nustatytą aplinkybę, jog įskaitymo sandoriai nebuvo privalomi, apeliantė nurodo, jog ši sąlyga iš viso eliminuoja sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu galimybę, kadangi skolininkė UAB „Bartas ir Ko“ ginčijamų įskaitymų nesudarė. Nors apeliacinės instancijos teismas ir sutinka su tuo, kad skolininkė UAB „Bartas ir Ko“ įskaitymų sandorių nesudarė, nes jie buvo vienašališkai sudaryti atsakovės UAB „Diklita“, ši aplinkybė nepašalina teismo pareigos vertinti ar tokie sandoriai buvo privalomi, kadangi jie sukėlė tiesiogines pasekmes ieškovei UAB „Bartas ir Ko“. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nei įstatymas, nei teismo sprendimas, įpareigojantis šalis atlikti įskaitymą, neegzistavo. Be to, kaip jau minėta susitarimuose atlikti mokėjimus nebuvo nustatyti terminai kada su UAB „Diklita“ už šiuos mokėjimus turės būti atsiskaityta. Todėl darytina išvada, jog įskaitymų sandorių sudarymas nebuvo privalomas.
31. Ieškovė taip pat ginčija teismo nustatytą aplinkybę, kad kreipimosi į teismą metu nebuvo suėjęs ieškinio senaties terminas reikalavimams actio Pauliana pagrindu pareikšti. Nurodo, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne ĮBĮ, o CK nustatytomis taisyklėmis (nuo tada kai UAB „Bartas ir Ko“ sužinojo apie įskaitymo atlikimą). Tačiau su šiuo ieškovės argumentu apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka. Kadangi ieškinį teismui pareiškė UAB „Bartas ir Ko“ bankroto administratorius, jam taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą, vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktu, pradedamas skaičiuoti nuo tada kai jis gavo dokumentus, pagrindžiančius ginčijamo sandorio sudarymą.
32. Aukščiau aptartų argumentų bei motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo egzistuojant visas sąlygas, būtinas pripažinti UAB „Diklita“ atliktus įskaitymo sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Apeliaciniame skunde atsakovės pateikti argumentai šios išvados nepaneigia, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje laikytinas pagrįstu bei teisėtu.
33. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad ieškovė ieškiniu neginčijo viena iš buhalterinių pažymų atlikto įskaitymo, nėra reikšminga sprendžiant šalių ginčą. Kiekvienas subjektas kreipdamasis į teismą yra laisvas pasirinkti tiek ieškinio pagrindą, tiek ir dalyką. Ir tai ar ieškovė neginčija viena buhalterine pažyma atlikto įskaitymo tik per apsirikim ar tai yra sąmoningai jos pasirinktas veikimo būdas, nesąlygoja ir negali sąlygoti teismo priimto sprendimo dėl kitomis buhalterinėmis pažymomis atliktų įskaitymų pripažinimo negaliojančiais.

Dėl ieškovės UAB „Bartas ir Ko“ apeliacinio skundo

Dėl atsakovų – fizinių asmenų subsidiarios atsakomybės

34. Ieškovė UAB „Bartas ir Ko“ taip pat pateikė teismui apeliacinį skundą, juo ginčydama teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas. Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, sprendime pripažinęs buvus atsakovų fizinių asmenų V. J., M. G. J. ir A. B. nesąžiningumą bei neteisėtus veiksmus, visai nepagrįstai visgi atmetė ieškovės prašymą taikyti jų atžvilgiu civilinę atsakomybę. Atsakovų giminystės ryšiai ir atlikti veiksmai patvirtinta būtinybę taikyti jų atžvilgiu civilinę atsakomybę, kadangi UAB „Diklita“ pati nėra pajėgi atsiskaityti su ieškove. Įvertinęs bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismas šį ieškovės apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
35. Bylos duomenys patvirtinta, kad ieškovė UAB „Bartas ir Ko“ ginčydama atsakovės UAB „Diklita“ atliktus vienašalius įskaitymo sandorius taip pat siekė ir ieškinyje pateikė reikalavimą priteisti iš atsakovės UAB „Diklita“ ir subsidiariai (UAB „Diklita“ atžvilgiu) iš atsakovų V. J., Marijos G. J. ir A. B. ieškovės BUAB „Bartas ir Ko“ naudai 51 478,94 Eur skolos ir 18 532,42 Eur delspinigių, nustatant, kad V. J., Marijos G. J. ir A. B. prievolės yra solidarios vienas kito atžvilgiu. Subsidiarią minėtų atsakovų – fizinių asmenų atsakomybę ieškovė kildina iš CK 2.50 straipsnio 3 dalies, kurioje numatyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.
36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik juridinio asmens dalyviui, bet ne vadovui. Be to, juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės požiūriu – neteisėti ir kalti – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirta žala; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2012).
37. Nagrinėjamos bylos kontekste aktuali yra aplinkybė, jog, kaip minėta aukščiau šioje nutartyje, ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovų skolą, kuri susidarė atsakovei UAB „Diklita“ neapmokėjus ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų. Šiuo atveju ieškovė neprašo teismo žalos priteisimo ir atsakovų veiksmų faktiškai nekildina iš jų neteisėtų veiksmų (kaip jie apibrėžti CK, įtvirtinant civilinės atsakomybės sąlygas), todėl kalbėti apie deliktinės civilinės atsakomybės taikymą atsakovų A. B., V. J. ir M. G. J. atžvilgiu nėra pagrindo. Dėl šios priežasties aptariamas ieškovės apeliacinio skundo argumentas atmetamas.

Dėl delspinigių priteisimo

38. Ieškovė UAB „Bartas ir Ko“ apeliaciniame skunde taip pat ginčija teismo sprendimo dalį, kuria teismas atmetė jos reikalavimą priteisti iš atsakovų delspinigius už laiku neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras. Pažymi, kad sąskaitose nurodytas delspinigių dydis buvo sutartas abiejų šalių, ant kiekvienos sąskaitos faktūros yra UAB „Diklita“ direktoriaus parašas, todėl teismas neturėjo pagrindo šio reikalavimo netenkinti.
39. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas laikė, kad PVM sąskaitos faktūros nėra dvišalis susitarimas ir neatitinka CK 6. 154 straipsnyje įtvirtintos dvišalės sutarties sampratos, nes jos išrašytos ieškovės ir jose padaryti įrašai dėl delspinigių yra tik vienos šalies išreikšta valia, o ne abiejų šalių susitarimas dėl 0,2 proc. delspinigių skaičiavimo. Apeliacinės instancijos teismas tokiai pozicijai iš esmės pritaria.
40. Iš keturių byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų viena yra iš viso nepasirašyta. Kitos pasirašytos ties prierašu „Sąskaitą priėmė“, kas, teismo vertinimu, reiškia tik pačios sąskaitos gavimo faktą. Sąskaitose numatyta išlyga dėl delspinigių „laiku neapmokėjus sąskaitos skaičiuojame delspinigius 0.2 % nuo sumos, už kiekvieną praleistą dieną” yra vienos ieškovės sprendimas skaičiuoti tokio dydžio delspinigius, o ne abiejų šalių susitarimas. Be to, tik vienoje iš sąskaitų yra nurodytas jos apmokėjimo terminas, todėl nėra aišku nuo kada tokie delspinigiai turėtų būti skaičiuojami pagal kitas PVM sąskaitas faktūras. Šios aplinkybės lemia apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė ieškovei jos prašomų delspinigių.

Dėl procesinės bylos baigties

41. Aukščiau išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas, reglamentuojančias sandorių pripažinimą negaliojančiais actio Pauliana pagrindu bei priėmė byloje pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 str. 1 d.).
43. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliančių patirtos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis ir išlaidos advokatui už apeliacinių skundų parengimą) neatlyginamos.
44. Ieškovė UAB „Bartas ir Ko“ pateikė teismui įrodymus apie patirtas 968 Eur (800 Eur + 168 Eur PVM) bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į UAB „Diklita“ apeliacinį skundą parengimą (t. 4, b. l. 178-181). Teismo vertinimu šios išlaidos pagrįstos, nėra per didelės, todėl priteistinos ieškovei iš atsakovės.
45. Atsakovai A. B., V. J. ir M. G. J. pateikė teismui įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimų į abu apeliacinius skundus parengimą (t. 5, b. l. 2-9). Kadangi atsakovai neišskyrė šių išlaidų pagal kiekvieną apeliacinį skundą, o atsakovės UAB „Diklita“ skundas, su kuriuo atsakovai savo atsiliepime sutiko, teismo netenkintas, teismo vertinimu, egzistuoja pagrindas priteisti atsakovams iš ieškovės UAB „Bartas ir Ko“ pusę jų nurodytų bylinėjimosi išlaidų lygiomis dalimis – 96,80 Eur kiekvienam.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Bartas ir Ko“ (juridinio asmens kodas 132895647) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Diklita“ (juridinio asmens kodas 302972972) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti atsakovams A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir Marijai G. J. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Bartas ir Ko“ (juridinio asmens kodas 132895647) po 96,80 (devyniasdešimt šešis eurus ir 80 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                                 Rasa Gudžiūnienė

Romualda Janovičienė

Alvydas Poškus