Civilinė byla Nr. e3K-3-143-248-2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21839-2018-3 

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.12.2; 2.6.10.4; 3.1.1.2.4 

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Knygų karta“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Knygų karta“ ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl automobilių stovėjimo aikštelės perdavimo–priėmimo akto ir jos teisinės registracijos panaikinimo, nuosavybės teisių gynimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių savininko reikalavimą pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnis), besikreipiančio į teismą asmens teisinį suinteresuotumą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė UAB „Knygų karta“ ieškiniu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo panaikinti 2014 m. birželio 27 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. (9-4)-182V, sudaryto atsakovų Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės, dalį, kuria valstybė perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn 1555 kv. m bendro ploto automobilių stovėjimo aikštelę Vilniaus m., Upės g., unikalus Nr. 4400-2868-5500 (toliau – ir Aikštelė), panaikinti Aikštelės teisinę registraciją atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės vardu 2014 m. birželio 27 d. perdavimo–priėmimo akto pagrindu, uždrausti atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei nugriauti aikštelę ar atlikti kitus veiksmus, ribojančius aikštelės naudojimą automobiliams statyti, žmonėms išlipti, įlipti, kroviniams pakrauti, iškrauti.

3.       Ieškovė nurodė, kad nuosavybės teise valdo pastatą – kavinę (toliau – ir Pastatas), esančią Vilniuje, Upės g. 6. Pagal 2001 m. birželio 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 351 patikslintus Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius ir patvirtintą Neries upės dešiniojo kranto teritorijos prie Baltojo tilto detalųjį planą (toliau – ir Detalusis planas) prie Pastato numatyta įrengti 25 automobilių stovėjimo vietas. 2003 m. birželio 4 d. buvo išduotas statybos leidimas Pastato rekonstrukcijai Nr. NR/722/03-0768. Įgyvendinant Detaliojo plano sprendinius, Pastato rekonstrukcijos metu numatyta tarp Pastato ir upės krantinės įrengti 29 vietų automobilių stovėjimo aikštelę (toliau – ir Aikštelė). Pastato rekonstrukcija buvo baigta, o Pastatas pripažintas tinkamu naudoti 2003 m. spalio 1 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu. Aikštelė buvo įrengta 2003 m. Pastato savininko lėšomis Pastato rekonstrukcijos metu. Ieškovė nurodė, kad jai tik šiuo metu tapo žinoma, jog 2003 m. tuomečio Pastato savininko jėgomis ir lėšomis įrengta Aikštelė Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise. Nuosavybės įregistravimo pagrindas – 1998 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 870 ir 2014 m. birželio 27 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. (9-4)-182V. Be to, ieškovei tapo žinoma, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė Dešinės Neries krantinės pusės sutvarkymo, dviračių, pėsčiųjų takų, Vilniuje, statybos darbų su darbo projekto parengimu viešojo pirkimo konkursą. Iš prie konkurso dokumentų pateiktų projekto dokumentų matyti, kad prie Pastato esanti Aikštelė yra numatyta griauti, o jos vietoje įrengiama vaikų žaidimo aikštelė. 2017 m. rugpjūčio 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės išduotame leidime statyti statinius, kurio pagrindu organizuojamas ir vykdomas konkursas, Aikštelės kaip savarankiško ir įgyvendinant projektą griaunamo statinio nėra. Ieškovė teigė, kad nurodyti atsakovių veiksmai, Pastato rekonstrukcijos metu sukurtą Aikštelę 2014 m. birželio 27 d. perdavimo–priėmimo akto pagrindu perduodant ir registruojant kaip Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybę, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai projektuojant ir organizuojant Aikštelės, kurios sukūrimas ir naudojimas tiesiogiai susijęs su ieškovei priklausančio Pastato visaverčiu naudojimu, nugriovimo darbus, pažeidžia ieškovės interesus. Aikštelė niekada nepriklausė valstybei, nebuvo jos valdoma nuosavybės teise. Todėl 2014 m. birželio 27 d. akto atsakovės neturėjo pagrindo sudaryti ta apimtimi, kuria Lietuvos valstybė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduoda Aikštelę. Aikštelė yra būtina tinkamam Pastato naudojimui pagal tiesioginę jo paskirtį – visuomeninio maitinimo paslaugoms teikti. Ankstesnio Pastato savininko sukurta Aikštelė ir galimybė ją naudoti Pastato tarnybiniam ir lankytojų transportui buvo vienas iš ieškovės apsisprendimo įsigyti Pastatą pagrindų. 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: uždraudė atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, nugriauti automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Vilniuje, Upės g., unikalus Nr. 4400-2868-5500. Kitą ieškovės UAB „Knygų karta“ ieškinio dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismo sprendime nustatytos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas pateikiami toliau.

5.       Ieškovei nuosavybės teise priklauso pastatas – kavinė, esanti Vilniuje, Upės g. 6, unikalus Nr. 1099-5035-4017, kurios bendras plotas 952,41 kv. m, statybos metai 1995 m., rekonstravimo metai 2003 m. Ieškovė nuosavybės teisę į Pastatą įgijo 2015 m. gegužės 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. JK-3174 ir 2015 m. birželio 26 d. perdavimo–priėmimo akto pagrindu. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Pastatas rekonstravimo metu 2003 m. nuosavybės teise priklausė UAB „Turto valdymo centras“, ši 2017 m. spalio 31 d. buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Prie Pastato suformuotas 706 kv. m žemės sklypas, esantis Vilniuje, Upės g. 6, unikalus Nr. 0101-0032-0028. Šis sklypas priklauso ieškovei nuosavybės teise 2017 m. liepos 24 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-17-240-4927 pagrindu. 

6.       Pastatui rekonstruoti UAB „Turto valdymo centras“ 2003 m. birželio 4 d. buvo išduotas leidimas vykdyti statybos darbus Nr. NR/700/03-0768 (toliau – Statybos leidimas). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas, 2003 m. birželio 4 d. išduodamas specialiąsias projektavimo sąlygas statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti Nr. 596, tam pritarė leisdamas sutvarkyti prieigas ir privažiavimus vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 351 patvirtinto Neries upės dešiniojo kranto teritorijos prie Baltojo tilto detaliojo plano sprendiniais, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus 2003 m. sausio 29 d. sutikimu Nr. 02-07-70 (toliau – Sutikimas), 2003 m. balandžio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus ir UAB „Turto valdymo centras“ sudaryta susisiekimo komunikacijų plėtros sutartimi (toliau – Sutartis) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus sąlygomis. Šiuose dokumentuose buvo nurodyti konkretūs kelių ir prieigų prie Pastato sutvarkymo sprendiniai. Be kita ko, Detaliajame plane buvo nurodyta įrengti 25 stovėjimo vietas tarnybiniam transportui prie Pastato, o aptarnavimo privažiavimams panaudoti dalį pėsčiųjų takų, kuriais galima privažiuoti prie visų planuojamų aptarnavimo objektų. Sutikime buvo nustatyta pareiga UAB „Turto valdymo centras“ aikštelę įrengti gatvės raudonųjų linijų ribose ir ją perduoti neatlygintinai Vilniaus miesto savivaldybei. Ši UAB „Turto valdymo centras“ pareiga buvo įtvirtinta ir detalizuota taip pat Sutartyje. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyrius Sutartį su UAB „Turto valdymo centras“ pasirašė kaip asmuo, įgaliotas valdyti savivaldybės turtą patikėjimo teise gatvės raudonųjų linijų ribose, kuriam UAB „Turto valdymo centras“ kaip statytoja įsipareigojo perduoti pagal Sutartį už savo lėšas atliktus rangos darbus (Sutarties 3.1 punktas).

7.       Ieškovės į bylą pateiktas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2003 m. spalio 1 d. surašytas kavinės rekonstrukcijos Upės g. 6 pripažinimo tinkamu naudoti aktas (toliau – Aktas) liudija, kad Pastato rekonstrukcija pagal Statybos leidimą ir Projektą UAB „Turto valdymo centras“ buvo atlikta ir kaip atitinkanti nustatytus reikalavimus pripažinta tinkama naudoti. Akte nėra jokių duomenų apie tai, kad tam tikri Projekte nurodyti darbai, tarp jų kelių ir prieigų prie Pastato sutvarkymo darbai, UAB „Turto valdymo centras“ nebuvo atlikti.

8.       Prie Pastato esanti 1555 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelė Vilniuje, Upės g., unikalus Nr. 4400-2868-5500, šiuo metu Nekilnojamojo turto registre yra registruota atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise 1998 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 870 ir 2014 m. birželio 27 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. (9-4)-182V pagrindu. Pagal Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą Nr. 44/1676440 Aikštelės kadastriniai matavimai atlikti 2014 m. sausio 17 d., o jos statybos metai nurodyti 1995 m. Byloje nėra jokių duomenų, liudijančių Aikštelės statybos faktą 1995 metais. Priešingai, ieškovės į bylą pateiktas Projektas, jo teritorijos sutvarkymo ir bendro lauko inžinerinių tinklų plano dalis liudija, kad UAB „Turto valdymo centras“ atliekant Projekte nurodytus automobilių stovėjimo aikštelės darbus, jokios kitos automobilių stovėjimo aikštelės nebuvo. Į Vilniaus miesto savivaldybės apskaitą Aikštelė įtraukta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 30-465 „Dėl nekilnojamojo turto įrašymo į savivaldybės apskaitą“ (1.4 punktas). Aikštelė stovi valstybinėje žemėje. 2014 m. birželio 27 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. (9-4)-182V, kuris Nekilnojamojo turto registre nurodytas kaip nuosavybės teisės į Aikštelę įgijimo pagrindas, sudarytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotojo asmens – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos kanclerio Roberto Klovo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Valdo Klimantavičiaus, o juo Aikštelė perduota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn kaip valstybės nekilnojamojo turto objektas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870. Atsakovės į bylą pateiktas Neries krantinių rekonstravimo, pėsčiųjų ir dviračių takų nuo Žirmūnų g. 1F iki Upės g. 21 statybos projekto aiškinamasis raštas, Aikštelės ardymo planas patvirtina aplinkybę, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, įgyvendindama šį statybos projektą, kurio įgyvendinimui (rangovo parinkimui) jau paskelbtas Dešinės Neries krantinės pusės sutvarkymo, dviračių, pėsčiųjų takų, Vilniuje, konkursas, ketina išardyti visas į statybvietę patenkančias senas asfaltbetonio dangas, kelio bortus, taip pat išardyti Aikštelę, kuri patenka į I etapo (nuo Žirmūnų g. 1F (Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso) iki Upės g. 21) projektavimo darbų vykdymo ribas (nuo gatvės važiuojamosios dalies borto iki remonto darbų krantinėje) (1, 4.2 punktai), o jos vietoje įrengti dvi vaikų žaidimo aikšteles. Ketinimą nugriauti Aikštelę, įgyvendindama minėtą statybos projektą, atsakovė bylos nagrinėjimo teisme patvirtino. Byloje nėra duomenų, kad Aikštelė būtų nugriauta. 

9.       Dėl ieškovės reikalavimų panaikinti 2014 m. birželio 27 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. (9-4)-182V dalį, kuria Aikštelė perduota atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, ir panaikinti Aikštelės teisinę registraciją atsakovės vardu – CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. CK 1.78 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2011).

10.       Nors savo suinteresuotumą šių reikalavimų atžvilgiu ieškovė grindžia tuo, kad ji yra šalia Aikštelės esančio Pastato savininkė, o Aikštelė yra reikšminga galimybei Pastatą eksploatuoti pagal paskirtį, teismo vertinimu, šis ieškovės nurodomas suinteresuotumas neapima jos teisės ginčyti nuosavybės teisę į Aikštelę ar jos įgijimo pagrindą. Reiškiamu ieškiniu ieškovė savo suinteresuotumą įvardija tik kaip teisės naudotis Aikštele Pastato eksploatavimui pagal paskirtį užtikrinti gynimą, nes šios Aikštelės savininkė atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė kėsinasi ją pažeisti, Aikštelę nugriaudama. Reiškiamu ieškiniu ieškovė neįrodinėja turėjusi ar turinti nuosavybės teisę į Aikštelę, kurios ji nepagrįstai būtų netekusi, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymas jai nesuteikia.

11.       Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2011). Todėl teismas sprendė atmesti nurodytą ieškinio dalį CPK 5 straipsnio pagrindu. 

12.       Dėl ieškovės reikalavimo atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei nugriauti Aikštelę ar atlikti kitus veiksmus, ribojančius Aikštelės naudojimą automobiliams statyti, žmonėms išlipti ir įlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti – ieškovė įrodė, kad atsakovės veikla kelia realų pavojų ir yra reali žalos tikimybė. CK 4.98 straipsnis nustato, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, o CK 6.255 straipsnio 1 dalis nustato, kad realus pavojus, jog ateityje gali būti padaryta žalos, yra pagrindas prevenciniam ieškiniui pareikšti, t. y. ieškiniui, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę. 

13.       Ieškovė yra Pastato, kurio paskirtis – maitinimo, savininkė, kuriai pagal statybos techninį reglamentą STR 2.06.04:2010 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. D1-533, tenka pareiga užtikrinti privalomų automobilių stovėjimo vietų prie Pastato buvimą (112, 117 punktai). Įgyvendindama šią pareigą, ieškovė naudojasi prie Pastato esančia atsakovei priklausančia Aikštele automobiliams joje statyti, žmonėms išlipti ir įlipti, kroviniam pakrauti ir iškrauti. Galimybės privažiuoti prie Pastato kitu būdu nei per Aikštelę, taip pat galimybės statyti automobilius ties Pastatu kitoje nei Aikštelės vietoje nėra: Pastatui eksploatuoti suformuotas 706 kv. m žemės sklypas, esantis Vilniuje, Upės g. 6, yra užstatytas 100 proc.; privažiavimo iš kitos pusės, kitos automobilių stovėjimo vietos ties Pastatu, įvertinus Pastato buvimo vietą – dešiniajame Neries upės krante, prie (ant) Baltojo tilto, nėra. Todėl Aikštelės, ieškovės faktiškai naudojamos automobiliams statyti, žmonėms išlipti ir įlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti, buvimas yra akivaizdžiai susijęs su ieškovės teise Pastatą naudoti pagal paskirtį. 

14.       Ieškovės į bylą pateikti įrodymai, pagrindžiantys Pastato rekonstrukcijos 2003 m. aplinkybes, patvirtina, kad Pastato savininkas, siekdamas užtikrinti galimybę Pastatą naudoti maitinimo veiklai, Sutartimi įsipareigojo tokią Aikštelę įrengti savo lėšomis ir ją perduoti Vilniaus miesto savivaldybei. Tai liudija ir į bylą pateiktas Detalusis planas, kuriame tokios automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas dabartinės Aikštelės vietoje buvo nustatytas būtent Pastato tarnybiniam transportui. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės sutikimas dėl Aikštelės įrengimo valstybinėje žemėje, išreikštas Sutikime ir Sutartyje ankstesniam Pastato savininkui, liudija ne ką kita, o tuo metu galiojusiame statybos techniniame reglamente STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, kuris patvirtintas 1999 m. kovo 2 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 61, nustatytą privalomą savivaldybės pritarimą įrengti automobilių saugojimo ir stovėjimo vietas ne toliau kaip 150 m nuo prekybos ir visuomeninio maitinimo įstaigų, kai jų įrengti prie konkretaus statinio tam statiniui skirto žemės sklypo ribose nėra galimybės (3.2 punktas). Todėl šio Sutikimo panaikinimas, pasireiškiantis atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu nugriauti Aikštelę, teismo vertinimu, akivaizdžiai kelia grėsmę ieškovės įstatymo saugomam interesui Pastatą eksploatuoti pagal paskirtį (CK 4.37, 4.98 straipsniai). 

15.       Teismas sutiko su atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės argumentu, kad ši Aikštelė yra valstybinėje žemėje, kad ieškovė jokių nuosavybės teisių į Aikštelę neturi, bet tai nepaneigia ieškovės teisės reikalauti, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, spręsdama dėl Aikštelės likimo, be pagrindo nevaržytų ieškovės teisės Pastatą naudoti pagal paskirtį. Nors CK 1.137 straipsnis nustato, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, šio straipsnio nuostatos taip pat įtvirtina, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. CK 1.137 straipsnio 3 dalis tiesiogiai nustato, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. 

16.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, pagrįsdama tokį ieškovės teisių Pastatą naudoti pagal paskirtį suvaržymą, nurodė Neries krantinių rekonstravimo, pėsčiųjų ir dviračių takų nuo Žirmūnų g. 1F iki Upės g. 21, Vilniuje, statybos projektą, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 28 d. priimtą sprendimą Nr. 1-1856 „Dėl Vilniaus miesto dviračių takų specialiojo plano tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus miesto dviračių takų specialusis planas ir jo sprendiniai. Teismo vertinimu, šie atsakovės į bylą pateikti įrodymai nepagrindžia šių atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą teritorijos naudojimo reglamentas, taip pat inžinerinei ir socialinei infrastruktūrai reikalingų teritorijų ir (ar) inžinerinių komunikacijų koridorių ribos, turi būti nustatomi detaliuosiuose planuose (2 straipsnio 2 dalis, 17 straipsnio 1 dalis, 6 dalies 2, 3 punktai, 18 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Aikštelės įrengimas, be kita ko, Pastato aptarnavimui užtikrinti, buvo nustatytas būtent Detaliajame plane. Byloje nėra duomenų, kad šis Detalusis planas teisės aktų nustatyta tvarka buvo pakeistas ar patikslintas. Taip pat byloje nėra duomenų, kurie leistų teismui spręsti, jog šiuo atveju Detaliojo plano pakeitimas ar patikslinimas nebuvo reikalingas (Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1, 4 dalys). Todėl atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai, kuriais ji, teisės aktų nustatyta tvarka nepakeitusi Detaliojo plano, privalomo valstybės ir savivaldybių institucijoms, taip pat visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms, imasi veiksmų nugriauti Aikštelę, teismo pripažinti neteisėtais ir be pagrindo besikėsinančiais suvaržyti ieškovės teisę eksploatuoti Pastatą pagal paskirtį (Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis). 

17.       Spręsdamas dėl ieškovės pareikšto reikalavimo apimties – uždrausti atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei ne tik nugriauti Aikštelę, bet ir atlikti kitus veiksmus, ribojančius Aikštelės naudojimą automobiliams statyti, žmonėms įlipti ir išlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti, teismas pažymėjo, kad ieškovės ieškinio dalis dėl uždraudimo atlikti kitus veiksmus yra abstraktus, nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis reikalavimas (ieškovė nenurodė, kokius kitus veiksmus atsakovė kėsinasi atlikti). Todėl šį ieškovės reikalavimą teismas tenkino iš dalies uždrausdamas atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei nugriauti Aikštelę (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). 

18.       Apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB „Knygų karta“ ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. spalio 15 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkinta ieškovės UAB „Knygų karta“ ieškinio dalis, ir ieškinį atmetė.

19.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, vykdant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 351, kuriuo buvo patvirtintas detalusis planas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Miesto ūkio skyriaus ir statytojos UAB „Turto valdymo centras“ (pastato Upės g. 6 tuometė savininkė) 2003 m. balandžio 8 d. Susisiekimo komunikacijų plėtros sutartimi statytoja įsipareigojo savo lėšomis įrengti laikino privažiavimo prie kavinės Upės g. 6, stacionarios 18 vietų ir dviejų laikinų 11 vietų automobilių stovėjimo aikšteles ir jas perduoti naudotojui, t. y. Miesto ūkio skyriui. Sutartimi buvo leista įrengti visų aikštelių 687 kv. m dydžio stacionarią ir laikinas automobilių stovėjimo aikšteles, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, jog detaliajame plane buvo nurodytas būtent tokio dydžio automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas, kokia buvo įrengta ir įregistruota atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, ir kad naudojimosi šia Aikštele teises yra įgijusi ieškovė. 

20.       Automobilių stovėjimo aikštelė Vilniuje, Upės g., 1555 kv. m ploto, įregistruota savininkei Vilniaus miesto savivaldybei 2014 m. birželio 27 d. perdavimo–priėmimo akto pagrindu. Ieškovė reiškia ieškinį, prašydama uždrausti atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei nugriauti 1555 kv. m ploto Aikštelę, nors, vykdydama Pastato Upės g. 6 rekonstrukciją, 2003 m. statytoja įrengė vieną stacionarią ir dvi laikinas automobilių stovėjimo aikšteles, jų bendras plotas 687 kv. m. Todėl ieškovė nepagrįstai teigė, kad buvusios Pastato savininkės lėšomis buvo įrengta Aikštelė, kuri įregistruota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise. Byloje nepateikta duomenų, kad buvusi pastato savininkė įrengė 1555 kv. m ploto Aikštelę, kad tokio dydžio Aikštelė pagal Detaliojo plano sprendinius buvo skirta tinkamam Pastato eksploatavimui užtikrinti ir buvo būtina Pastato rekonstrukcijos sąlyga. Teismas sprendė, kad Aikštelės, viršijančios 687 kv. m, griovimas nepažeidžia ieškovės, kaip Pastato savininkės, teisių. 

21.       Statytoja 2003 m. Susisiekimo komunikacijų plėtros sutartimi buvo įpareigota įrengti ne tik stacionarią aikštelę, bet ir 11 vietų laikinas automobilių stovėjimo aikšteles, dėl to statytoja ir pastato savininkė turėjo suvokti, kad leidimas įrengti laikinas stovėjimo aikšteles gali užtikrinti jai teisę laikinai naudotis šiomis aikštelėmis, ji neturėjo pagrindo tikėtis, kad turės galimybę nuolat naudotis šiomis aikštelėmis, taip pat ginti savo tariamą teisę nuolat naudotis aikštelėmis. Iš kavinės rekonstrukcijos techninio projekto nėra galimybės nustatyti, kokio dydžio automobilių stovėjimo aikštelė buvo suprojektuota prie pastato. 

22.       Ieškovė byloje pateikė aiškinamąjį raštą, parengtą remiantis 2000 m. sausio 6 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu Nr. 14V „Dėl leidimo miesto Plėtros departamentui rengti sklypo dešiniojo Neries kranto žemutinėje terasoje prie Baltojo tilto nedidelių veiklos mastų detalųjį planą“. Aiškinamuoju raštu šalia Baltojo tilto kavinės nustatytos vietos tik tarnybiniam transportui, todėl, teismo vertinimu, ieškovės teisių nepažeis dalies aikštelės išgriovimas, nes tarnybiniam transportui yra pakankamas ir mažesnis nei 29 vietų automobilių stovėjimas, kavinės veikla gali būti vykdoma, turint kelias vietas automobiliams laikyti, t. y. tokioms funkcijoms kaip krovinių pakrovimas ir iškrovimas, kavinės įrenginių priežiūra ir remontas, vykdyti. Byloje nepateikta įrodymų, kad aikštelė buvo įrengta automobilių statymo paslaugoms teikti, ieškovė nevykdo automobilių statymo paslaugų, taip pat nevykdo žmonių pavežimo paslaugos, kurioms teikti būtų reikalinga aikštelė žmonėms įlipti ir išlipti, automobiliams statyti. Privažiavimas prie pastato, turint tikslą, kad atvykę žmonės galėtų išlipti iš transporto priemonės ir į ją įlipti, taip pat privažiavimas, skirtas prekėms atvežti ar kitokiai su visuomeninio maitinimo veikla susijusiai funkcijai atlikti, nėra tapatu automobilių stovėjimo aikštelei, todėl padarius išvadą, kad toks privažiavimas prie pastato yra būtinas, nereiškia, kad yra būtina ir automobilių stovėjimo aikštelė. 

23.       Tai, kad ieškovė nuomojasi tik tą valstybinės žemės sklypo dalį, kurioje yra pastatas, tačiau nesinuomoja šalia įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, leidžia daryti išvadą, kad ieškovės veiklai automobilių stovėjimo aikštelė nėra būtina, todėl Neries krantinių rekonstravimo projekte nurodytas Aikštelės ardymas ir vaikų žaidimo aikštelės įrengimas nepažeidžia ieškovės, kaip pastato savininkės, teisių. Savivaldybės turtas negali būti naudojamas išskirtinai privataus subjekto interesams ir gerovei. Ginčo teritorijoje vykdomas Vandentiekio, buitinio ir paviršinių nuotekų tinklų, pėsčiųjų ir dviračių takų statybos projektas, vandentiekio, buitinių ir paviršinių nuotekų tinklų, Neries krantinių nuo Žirmūnų g. 1F iki Upės g. 21, Vilniuje, rekonstravimo projektas neprieštarauja 2001 m. birželio 27 d. savivaldybės sprendimu patvirtintiems detaliojo plano sprendiniams. 

24.       Ieškovė nurodė, kad pastato rekonstrukcijos ir aikštelės sukūrimo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 10 lentelės 6.1 punktas nustatė, kad prie kavinių, restoranų, alaus barų turi būti įrengiamos automobilių stovėjimo vietos – ne mažiau kaip 1 vieta kiekvieniems 15 kv. m salės ploto. To paties statybos techninio reglamento 2.8 punkte nustatyta, kad prie visuomeninių, prekybos, gydymo, administracinių ir kitų pastatų įėjimų ir išėjimų turi būti nustatytos automobilių sustojimo vietos žmonėms įlipti ir išlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti nepriklausomai nuo nustatytų stovėjimo vietų prie šių objektų, o 3.1, 3.2 punktuose nustatyta, kad visos automobilių saugojimo ir stovėjimo vietos prie konkretaus statinio planuojamos tam statiniui skirto žemės sklypo ribose, o jeigu nėra techninių galimybių tai padaryti ir jeigu tam nustatytąja tvarka pritaria savivaldybė, saugojimo ir stovėjimo vietos gali būti įrengtos ne toliau kaip 150 m nuo gyvenamųjų namų, prekybos ir visuomeninio maitinimo įstaigų. Teismo vertinimu, tai, kad buvo užstatytas visas žemės sklypo, skirto statinio statybai, plotas ir nurodytos statybos techninio reglamento taisyklės buvo pažeistos tuo, kad statiniui skirto sklypo ribose nebuvo suplanuotos ir įrengtos automobilių saugojimo ir stovėjimo vietos, atsakomybė turi tekti institucijai, suplanavusiai tokią statybą ir išdavusiai leidimą statyti tokį statinį, tačiau šis pažeidimas negali sukelti pasekmių Vilniaus miesto savivaldybei jos valdomo nuosavybės teisėmis sklypo atžvilgiu. Privalomas savivaldybės pritarimas įrengti automobilių saugojimo ir stovėjimo vietas ne toliau kaip 150 m nuo prekybos ir visuomeninio maitinimo įstaigų, kai jų įrengti prie konkretaus statinio tam statiniui skirto žemės sklypo ribose nėra galimybės, nenurodytas. Tai, kad yra įrengtos automobilių stovėjimo vietos Vilniaus miesto gatvėse, kurios yra artimiausiai nuo kavinės, leidžia daryti išvadą, kad Aikštelės panaikinimas neturės įtakos tinkamam ir visaverčiam Pastato eksploatavimui.

25.       Ieškovės reikalavimas panaikinti 2014 m. birželio 27 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. (9-4)-182V, sudaryto atsakovių Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės, dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduota 1555 kv. m bendro ploto automobilių stovėjimo aikštelė, esanti Vilniaus m., Upės g., ir panaikinti Aikštelės teisinę registraciją atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės vardu nepagrįstas, nes ieškovės teisių nepažeidžia tai, kad tokiu perdavimu pasikeičia turto savininkas ir turtas pereina iš valstybės nuosavybės į savivaldybės nuosavybę. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870, 4 punktą, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu, galėjo būti perduodamos savivaldybėms automobilių stovėjimo ir saugojimo aikštelės.

26.       Atsakovės neginčijo fakto, kad Aikštelė sukurta buvusio pastato savininkės lėšomis, tačiau nei Sutartyje, kurios pagrindu buvo leista savininkei – statytojai įrengti stacionarią ir laikinas automobilių stovėjimo aikšteles, nei kituose rašytiniuose įrodymuose nėra nurodyta, kad aikštelės įrengiamos kavinės, esančios Upės g. 6, eksploatavimo reikmėms. Ieškovė teigė, kad aikštelės sukūrimo priežastis – užtikrinti teisės aktų reikalavimus dėl privalomo automobilių stovėjimo vietų skaičiaus prie pastato, tačiau tokių įrodymų byloje nepateikta. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad automobilių stovėjimo aikštelė iš dalies buvo įrengta buvusios savininkės, pastato statytojos, lėšomis, remiantis 2003 m. balandžio 8 d. Susisiekimo komunikacijų plėtros sutartimi, tačiau ši Sutartis ir Aikštelės įrengimas buvusios savininkės ir statytojos lėšomis nesuteikia dabartinei pastato savininkei teisių valdyti aikštelę, t. y. ja naudotis savo interesais ir daryti įtaką jos likimui. 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

27.       Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Knygų karta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 15 d. sprendimą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis buvo atmesta, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 4.98 straipsnį ir savininko teisių gynybą reglamentuojančias teisės normas. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio negatorinio ieškinio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas (savininkas) turi įrodyti du dalykus: pirma, kad jis yra turto savininkas ir, antra, kad jo teisės yra pažeistos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008). Apeliacinės instancijos teismas nevertino pareikšto negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygų egzistavimo, nepagrįstai nenustatė būtinosios negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygos – ieškovės teisių pažeidimo, be teisinio pagrindo susiaurino ieškovės teisių pažeidimo nustatymo apimtį, nepagrįstai konstatuodamas, kad ieškovė nevykdo automobilių stovėjimo ar žmonių pavežimo paslaugų, kurioms būtų reikalinga aikštelė žmonėms įlipti ir išlipti ar automobiliams statyti, dėl ko Aikštelės nugriovimas esą nepažeidžia ieškovės teisių. Teisės aktai nenustato, kad automobilių stovėjimo aikštelės gali būti formuojamos tik automobilių stovėjimo ar žmonių pavežimo paslaugoms teikti. Aikštelė prie Pastato buvo suformuota 2003 metų Pastato rekonstrukcijos metu kaip viena iš būtinųjų Pastato tinkamo eksploatavimo pagal paskirtį sąlygų. Nugriovus Aikštelę, bus iš esmės pažeistos ieškovės kaip Pastato savininkės teisės, nes galimybė tinkamai naudoti jai priklausantį Pastatą – kavinę pagal maitinimo paslaugų teikimo paskirtį bus iš esmės apsunkinta, Pastatas nuvertės, o ieškovė patirs nuostolius. Pastate veikia komercinę maitinimo paslaugų veiklą vykdančios įstaigos (kavinės, restoranai), Aikštelė naudojama Pastato lankytojų automobiliams statyti, žmonėms įlipti, išlipti, tarnybiniam transportui, taip pat atvežamiems kroviniams pakrauti, iškrauti, t. y. iš esmės privažiuoti prie Pastato, nes kito tiesioginio privažiavimo prie Pastato dėl jo padėties išskirtinumo (Baltojo tilto kavinė) nėra. Nugriovus Aikštelę, Pastato nuomininkai ketina nutraukti nuomos sutartis, nes klientai, tarnybinis transportas negalės privažiuoti prie Pastato. Byloje pateikta UAB „Capital vertinimas“ išplėstinės formos informacinė išvada apie galimą turto kainos pasikeitimą patvirtina, kad nugriovus Aikštelę Pastato rinkos vertė sumažės apie 25 proc.

27.2.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė statybą ir teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas (Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1–3 dalys, statybos techninis reglamentas STR 2.06.04:2010 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai“), nes leido (neuždraudė) nugriauti Aikštelę, kurios įrengimas Pastatui eksploatuoti buvo nustatytas 2001 m. birželio 27 d. Detaliajame plane, nors Detalusis planas, siekiant pakeisti teritoriją prie Baltojo tilto, t. y. vietoj nugriautinos Aikštelės įrengti vaikų žaidimų zoną, nėra pakeistas. Teismas nepagrįstai atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei leido atlikti Detalųjį planą keičiančius veiksmus, nepakeitus Detaliojo plano sprendinių, taip pažeisdamas Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, kurios įtvirtina, kad detalieji planai yra privalomi ir galioja neterminuotai arba tol, kol parengiami ir patvirtinami juos keičiantys to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai. Taip sukuriama ydinga praktika, kad savivaldybės vienašališkai, neatsižvelgdamos į Teritorijų planavimo įstatyme nustatytas procedūras, gali keisti miesto teritorijos planavimo sprendinius, tai reiškia, kad savivaldybei suteikiama teisė savo interesus įgyvendinti kitų privačių asmenų teisių įgyvendinimo sąskaita, o tai iš esmės prieštarauja CK 1.137 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir CK 4.37, 4.98 straipsniams. 

27.3.                      Apeliacinės instancijos teismas, neuždrausdamas nugriauti Pastatui eksploatuoti reikalingos Aikštelės, pažeidė normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus (statybos techninis reglamentas STR 2.06.04:2010 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai“) užtikrinti privalomų automobilių stovėjimo vietų prie Pastato skaičiaus buvimą – visuomeninio maitinimo pastatams turi būti įrengiama 1 automobilio stovėjimo vieta kiekvienam 15 kv. m  salės ploto. Toks pat normatyvas nustatytas ir galiojusio statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 10 lentelės 6.1 punkte. Atlikus pastato rekonstrukciją įrengta daugiau nei 600 kv. m maitinimo salių ploto. Nugriovus Aikštelę, esant, pavyzdžiui, gaisro pavojui, prie Pastato negalės privažiuoti priešgaisrinės apsaugos ar greitosios pagalbos automobiliai, negalės būti užtikrintas žmonių su negalia ir kitų Pastato lankytojų tiek saugus patekimas į Pastatą, tiek evakuacija iš jo. Atsakovė, priimdama sprendimus dėl Aikštelės, turinčius reikšmės ir kitų asmenų teisių įgyvendinimui, likimo, turėjo kompleksiškai vertinti tokių sprendimų teisines pasekmes ir numatyti reikalingas kompensacines priemones (įrengiant papildomas automobilių statymo vietas artimiausioje aplinkoje ar pan.). Automobilių stovėjimo vietų viešosiose teritorijose 200 metrų spinduliu aplink Vilniuje, Upės g. 6, esantį kavinės pastatą fotofiksacija patvirtina, kad dar neatlikus Aikštelės griovimo darbų Upės gatvėje prie prekybos centro CUP (Centrinė universalinė parduotuvė) įrengtos automobilių stovėjimo vietos yra perpildytos ir papildomas automobilių statymo poreikis šią situaciją tik dar labiau pablogins. Be to, Vilniaus miesto savivaldybė vykdo statybos rangos darbus, kuriais siekiama gretimoje teritorijoje įrengti vandens transporto ir sporto aikštynų, vasaros lauko kavinių ir kitas zonas, dėl to dar labiau padidės automobilių statymo poreikis. Aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybė vykdo Neries krantinių rekonstravimo, pėsčiųjų ir dviračių takų nuo Žirmūnų g. 1F iki Upės g. 21, Vilniuje, statybos projektą, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 28 d. priimtą sprendimą Nr. 1-1856 „Dėl Vilniaus miesto dviračių takų specialiojo plano tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus miesto dviračių takų specialusis planas ir jo sprendiniai, nepagrindžia Aikštelės nugriovimo teisėtumo. Minėtu tarybos sprendimu patvirtintame specialiajame plane nurodyta dviračių takų trasa dešiniajame Neries krante nuo Žaliojo tilto iki Baravyko gatvės tęsis palei Upės gatvę (maždaug 100 atstumu nuo ginčo Aikštelės).

27.4.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto ir teisėto teismo sprendimo priėmimo (CPK 185 straipsnis, 331 straipsnio 4 dalis) – neįvertino byloje esančių įrodymų, kad Aikštelė buvo suformuota Pastato rekonstrukcijos metu 2003 m. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Pastatui – kavinei eksploatuoti nėra būtina automobilių stovėjimo aikštelė, dėl to jos nugriovimas esą nepažeis ieškovės kaip Pastato savininkės teisių, prieštarauja bylos įrodymams, patvirtinantiems, kad Aikštelės nugriovimas apsunkins Pastato naudojimą komercinei maitinimo veiklai, tai sukels ieškovei tiesioginių ir netiesioginių nuostolių, taip pat sumažins Pastato vertę, tai pažeis ieškovės teises CK 4.98 straipsnio prasme. 

27.5.                      Teismas, pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus, motyvuojamojoje sprendimo dalyje nenurodė teisės normos, įstatymo ar kito teisės akto, kurių pagrindu darė atitinkamas išvadas dėl ieškinio nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra iš esmės teisiškai nemotyvuotas (CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punkto pažeidimas). Sprendime nėra jokių argumentų, dėl kurių teismas būtų atmetęs kokius nors byloje esančius įrodymus (CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimas). CPK 185 straipsnio pagrindu apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti ieškovės į bylą pateiktus įrodymus dėl Aikštelės sukūrimo ir Pastato tinkamo eksploatavimo pagal paskirtį priežastinio ryšio bei Aikštelės nugriovimo neigiamų padarinių kaip ieškovės teisių pažeidimo CK 4.98 straipsnio prasme. Teismas neįvardijo, kokių įrodymų pagrindu padarė išvadas, kad Aikštelės nugriovimas ieškovės teisių nepažeis, nes automobilius galima statytis kitose šalia Pastato esančiose Vilniaus miesto gatvėse.

27.6.                      Savininko teisių turinį sudaro teisė valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisės turinį sudarančias teises asmuo įgyja tapdamas savininku, o šių teisių turinį galima nustatyti pagal nuosavybės teisės įgijimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2007). Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką Nekilnojamojo turto registro duomenų teisinės reikšmės klausimais, yra konstatavęs, kad teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija ir iškeliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Aikštelė buvo sukurta 2003 metais vykdant Pastato rekonstrukciją tuometės Pastato savininkės jėgomis ir lėšomis, Detaliojo plano sprendinių ir 2003 m. balandžio 8 d. Susisiekimo komunikacijų plėtros sutarties pagrindu, siekiant užtikrinti teisės aktų reikalavimus dėl privalomo automobilių stovėjimo vietų skaičiaus prie Pastato ir tinkamą Pastato eksploatavimą. Byloje nėra įrodymų, kad iki ar po 2003 m. Pastato rekonstrukcijos būtų atlikti kokie nors Aikštelės sukūrimo ar valstybės nuosavybės teisės įgijimo veiksmai. Todėl ieškovė turi teisinį suinteresuotumą ir teisę reikalauti, kad Aikštelės likimas būtų sprendžiamas, laikantis teisės aktų reikalavimų ir atsižvelgiant į įvardytas jos sukūrimo aplinkybes, o viešame registre nebūtų tikrovės neatitinkančių Aikštelės sukūrimo ir nuosavybės registracijos duomenų. 

27.7.                      Teismai pažeidė Aikštelės kaip nekilnojamojo daikto registraciją ir nuosavybės savivaldybių nuosavybėn perdavimą reglamentuojančias teisės normas (Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnis, CK 4.262 straipsnis), nes nepagrįstai nepripažino negaliojančiu imperatyviosioms Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo teisės normoms prieštaraujančios perdavimo–priėmimo akto dalies dėl Aikštelės perdavimo savivaldybės nuosavybėn bei nepagrįstai nepanaikino Aikštelės teisinės registracijos atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės vardu. Teismai sukūrė ydingą praktiką, kad gali likti galioti tikrovės neatitinkantys, neteisingi nekilnojamojo daikto sukūrimą ir jo nuosavybės registraciją patvirtinantys duomenys vien tuo pagrindu, kad ieškovė nereiškia reikalavimų dėl jos pačios nuosavybės teisių į Aikštelę. 

27.8.                      Nekilnojamojo turto registre nurodytas tikrovės neatitinkantis Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės į Aikštelę įgijimo pagrindas – 1998 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 870 ir 2014 m. birželio 27 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. (9-4)-182V, kuris naikintinas. 1998 m. liepos 13 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 870 patvirtintame Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto valstybės turto perdavimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas) nustatyta, kad pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą savivaldybių nuosavybėn priskirtas turtas, nurodytas šio įstatymo 3 straipsnyje, turi būti iki 2015 m. sausio 1 d. perduotas savivaldybių nuosavybėn. Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnyje išvardytas savivaldybės nuosavybėn perduodamas turtas, kuris: 1) iki perdavimo priklauso valstybei nuosavybės teise; 2) yra valdomas savivaldybių ar jų įsteigtų įmonių, biudžetinių ar viešųjų įstaigų; 3) yra reikalingas savivaldybių funkcijoms vykdyti. Įvertinus Aikštelės sukūrimo ir eksploatavimo sąlygas, jos paskirtį ir faktinį statusą, Aikštelė neatitinka nė vieno iš nurodytų įstatymo kriterijų. Aikštelė niekada nepriklausė valstybei ir nebuvo jos valdoma nuosavybės teise. Aikštelė buvo sukurta privataus asmens jėgomis ir lėšomis pagal šio asmens su Vilniaus miesto savivaldybės struktūriniu padaliniu sudarytą sutartį, o tai patvirtina Aikštelės sukūrimo ne valstybės lėšomis ir ne valstybės pavedimu faktą. Aikštelė neatitinka įstatyme nustatytų turto, priskiriamo savivaldybių nuosavybėn, kriterijų, valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės atstovai neturėjo teisinio pagrindo sudaryti 2014 m. birželio 27 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. (9-4)-182V ta apimtimi, kuria valstybė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perduoda Aikštelę. Išvadas dėl tikrovės neatitinkančio Aikštelės teisinės registracijos pagrindo taip pat patvirtina į bylą kartu su 2018 m. spalio 26 d. prašymu pateikti Aikštelės nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylos dokumentai: 2014 m. sausio 17 d. Vilniaus miesto savivaldybės raštas, kuriame nurodoma, kad automobilių stovėjimo aikštelės Vilniuje, Upės g. 6, statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1995 m. (prašymo priedas Nr. 1), bei Aikštelės kadastrinių matavimų bylos kadastro duomenų lentelė, kurioje nurodyti Aikštelės statybos metai – 1995 metai. Tai akivaizdžiai tikrovės neatitinkantys duomenys, kurių pagrindu atlikta Aikštelės teisinė registracija savivaldybės vardu.

27.9.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, aiškinant ir taikant negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygas ir ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-403/2018; 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019; 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019), pagal kurią negatoriniu ieškiniu gali būti ginama savininko teisė naudoti daiktą pagal paskirtį, kuri, be kita ko, reiškia savininko galimybę gauti naudos iš daikto naudingų vartojamųjų savybių, o daikto savininko teisių pažeidimas dėl aplinkybių, nesusijusių su valdymo netekimu, gali pasireikšti kaip galimybės naudotis daiktu pagal jo paskirtį visiškai ar iš dalies praradimas, apribojimas ar kitoks apsunkinimas. Jeigu daikto savininkui yra trukdoma ar kitaip varžoma jo teisė naudoti daiktą pagal paskirtį, tai yra pagrindas spręsti, kad yra pažeidžiamos savininko teisės ir jos teismo turi būti ginamos, patenkinant negatorinio ieškinio reikalavimus, o daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, kad Aikštelės nugriovimas yra tiesiogiai susijęs su ieškovės kaip Pastato savininkės teisės tinkamai naudoti Pastatą pagal paskirtį įgyvendinimu ir sukels jai nuostolius, lems Pastato nuvertėjimą, dėl to be teisinio pagrindo atmetė ieškinį, taip pažeisdamas ieškovės kaip Pastato savininkės teisę valdyti nuosavybę savo nuožiūra ir gauti iš to naudą. 

28.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų sprendimus.

28.1.                      Ieškovė nuosavybės teise valdo tik šalia ginčo objekto esantį žemės sklypą Vilniuje, Upės g. 6, ir jame esantį Pastatą – kavinę. Aikštelė nuosavybės teise ieškovei niekada nepriklausė, ieškovė taip pat jos nevaldė, ja nedisponavo jokiais kitais teisėtais pagrindais nei ankstesni, nei greta Aikštelės esančio Pastato – kavinės savininkai, Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruotos ir jokios kitos ieškovės daiktinės teisės į Aikštelę. Nors Aikštelė buvo įrengta dar 2003 metais, tačiau nėra jokių duomenų, kad per visus praėjusius 15 metų būtų siekiama ar bandoma ginčo objektą įsiregistruoti nuosavybės teise. 

28.2.                      Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principas gali būti įgyvendinamas tik esant esminei sąlygai – turtas savininkui pirmiausia turi priklausyti. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nustatyti CK 4.47 straipsnyje. Byloje pateikti dokumentai ir duomenys, pvz., 2003 m. balandžio 8 d. Susisiekimo komunikacijų plėtros sutartis, tik patvirtina faktą, kad Aikštelė ne tik kad niekada nepriklausė ieškovei ar kitai ankstesnei Pastato – kavinės savininkei, bet net nebuvo nustatyta, kad ginčo nekilnojamojo turto objektas galėtų ateityje būti valdomas nuosavybės teise minėtų subjektų. Pagal minėtos sutarties 3.1 punktą statytoja buvo įsipareigojusi ne tik savo lėšomis atlikti sutartyje aptartus rangos darbus, bet ir perduoti juos naudotojui, t. y. Vilniaus miesto savivaldybei. Viena iš sutarties šalių –UAB „Turto valdymo centras“ – laiku neįvykdė visų sutarties sąlygų, t. y. įrengti objektai nebuvo perduoti kitai sutarties šaliai. 

28.3.                      Dėl CK 4.98 straipsnio – negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Vilniaus apygardos teismas sprendime argumentuotai nurodė, kad tai, jog ieškovė nuomojasi tik tą valstybinės žemės sklypo dalį, kurioje yra pastatas, tačiau nesinuomoja šalia įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, leidžia daryti išvadą, kad ieškovės veiklai automobilių stovėjimo aikštelė nėra būtina, todėl Neries krantinių rekonstravimo projekte nurodytas Aikštelės ardymas ir vaikų žaidimo aikštelės įrengimas nepažeidžia ieškovės, kaip pastato savininkės, teisių. Automobilių stovėjimo aikštelė yra savarankiškas nekilnojamasis daiktas, įrengtas valstybinėje žemėje. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Aikštelė ieškovei nepriklausė, todėl nėra galimas jos teisių pažeidimas. Nėra duomenų, kad Aikštelė yra besąlygiškai susijusi su Pastato eksploatavimu neapibrėžtą laiką. Ieškovė automobilių stovėjimo aikštele, esančia valstybinėje žemėje, naudojasi neturėdama teisinio pagrindo. Ieškovė pareikštu ieškiniu neįrodinėja turėjusi ar turinti nuosavybės teisę į aikštelę. Ji neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo ginčyti atsakovių sudarytą 2014 m. birželio 27 d. perdavimo–priėmimo aktą ir jo pagrindu atliktą Aikštelės teisinę registraciją Vilniaus miesto savivaldybės vardu.

28.4.                      Statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 107 punkte nustatyta, kad statant, rekonstruojant, remontuojant statinius ir (ar) keičiant jų paskirtį privalomos automobilių stovėjimo vietos įrengiamos šio statinio ar statinių grupės žemės sklypo ribose, išskyrus šio skyriaus 112 punkte nurodytus atvejus. Nurodyto reglamentavimo pagrindu darytina išvada, kad privalomos automobilių stovėjimo vietos privalo būti įrengiamos pirmiausia statinio žemės sklypo ribose, o tik nesant galimybės ir nurodytais konkrečiais atvejais automobilių stovėjimo klausimas spręstinas kitais teisės aktuose apibrėžtais būdais. Upės gatvėje įrengtos viešos automobilių stovėjimo vietos. Neries upės dešiniojo kranto teritorijos prie Baltojo tilto detaliojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 351, aiškinamojo rašto skyriuje „Parkingų sistema“ nurodyta, kad „numatyta įrengti 270 parkavimo vietų Upės gatvės pietinėje pusėje, išplatinant važiuojamąją dalį iki 4 eismo juostų bei 25 parkavimo vietas tarnybiniam transportui prie Baltojo tilto“. Tai patvirtina, kad ne tik Aikštelė galėjo ir galėtų užtikrinti Pastato eksploatavimą pagal paskirtį ir laikytina vienintele galimybe statyti automobilius ginčo teritorijoje. 

28.5.                      Statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 117 punkte nustatyta, kad prie visuomeninių pastatų įėjimų ir išėjimų turi būti nustatytos automobilių sustojimo vietos žmonėms įlipti ir išlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti nepriklausomai nuo numatytų stovėjimo vietų prie šių objektų. Pagal Vandentiekio, buitinių ir paviršinių nuotekų tinklų, pėsčiųjų ir dviračių takų statybos projektą, vandentiekio, buitinių ir paviršinių nuotekų tinklų, Neries krantinių nuo Žirmūnų g. 1F iki Upės g. 21, Vilniuje, rekonstravimo projektą matyti, kad iki sklypo, kuriame yra ir ieškovei priklausantis Pastatas, yra paliktas privažiavimas nuo Upės gatvės, pažymėta kaip „sustiprinta trinkelių danga (sunkiasvoriam transportui)“. Akivaizdu, kad net ir pagal parengtą Projektą statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ reikalavimai yra išlaikomi. Taip sudarytos visos sąlygos ir aplinkybės įgyvendinti statybos techninių reglamentų reikalavimus.

28.6.                      Prevenciniu ieškiniu negali būti reikalaujama nutraukti savaime teisėtus veiksmus, nes prevencinio ieškinio tenkinimo viena iš sąlygų – realus pavojus daryti žalą. Jis suprantamas kaip protinga ir pagrįsta tikimybė, kad žala atsiras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008). Šalia veikiančios ir ateityje atsirasiančios komercinės įmonės, siūlančios vandens transporto ir sporto aikštynų nuomą, užsiimančios vasaros lauko kavinių veikla ir kt., taip pat veiks be papildomų automobilių stovėjimo aikštelių, tad šioje zonoje visiems verslo subjektams sąlygos bus vienodos. Teritorijai, kurioje yra ir ginčo Aikštelė, gautas statybos leidimas. Automobilių stovėjimo aikštelė viduryje rekreacinės zonos neatitinka bendros Neries krantinės vystymo vizijos. Aikštelės buvimas negali būti laikomas besąlygiškai susijęs tik su ieškovės teise Pastatą naudoti pagal paskirtį, taip pat nėra jokių pagrįstų įrodymų, kad ieškovė turėtų teisėtų lūkesčių neterminuotai ir besąlygiškai naudotis Aikštele ir joje įrengtomis automobilių stovėjimo vietomis išimtinai savo patogumui. Teismas, gindamas savininko teises pagal negatorinį ieškinį, tenkina savininko reikalavimus ta apimtimi, kiek konkrečiu atveju reikia, t. y. veiksmingai pašalina savininko teisių suvaržymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019). Akto ir teisinės registracijos panaikinimas nebūtų proporcinga savininkės teisių, net jei ir būtų pripažinta, kad jos gali būti pažeistos, gynimo priemonė. 

28.7.                      Dėl tariamai pažeistų statybą ir teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės normų – nors pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 351 patvirtinto Neries upės dešiniojo kranto teritorijos prie Baltojo tilto detaliojo plano sprendinius buvo nustatyta įrengti ginčo teritorijoje stovėjimo vietas, tačiau šią dieną svarbūs bei aktualūs ir kiti teritorijoje galiojantys teritorijų planavimo dokumentai, žemės valdos projektai ir kiti dokumentai, kurie nėra panaikinti ar pripažinti neteisėtais (automobilių stovėjimo aikštelė vidury rekreacinės zonos neatitinka bendros Neries krantinės vystymo vizijos). Nebuvo prielaidų keisti Detalųjį planą, nes jame nurodyti žemės naudojimo būdai – rekreacinės ir bendro naudojimo teritorijos savo turiniu neprieštarauja viešosios erdvės – aikštelės bei pėsčiųjų ir dviratininkų jungties planavimui. 

28.8.                      Vertinant apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą įrodymų vertinimo kontekste, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, priešingai negu pirmosios instancijos teismas, skundžiamą sprendimą priėmęs apeliacinės instancijos teismas įvertino aplinkybę, jog ieškovė nuomojasi tik tą valstybinės žemės sklypo dalį, kurioje yra pastatas, tačiau nesinuomoja šalia įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovės veiklai automobilių stovėjimo aikštelė nėra būtina, todėl Neries krantinių rekonstravimo projekte nustatytas aikštelės ardymas ir vaikų žaidimo aikštelės įrengimas nepažeidžia ieškovės, kaip pastato savininkės, teisių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Vilniaus apygardos teismo sprendimas yra pakankamai išsamus ir aiškus, be kita ko, atskleistos bylai reikšmingos aplinkybės, įvertintas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo teisėtumas ir priimtas pagrįstas sprendimas, o tai, kad sprendime, ieškovės teigimu, nebuvo atsakyta į visus apeliacinio skundo argumentus, nesudaro pagrindo abejoti Vilniaus apygardos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu iš esmės. 

28.9.                      Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, aiškinant ir taikant negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygas ir ypatumus, pagal kurią negatoriniu ieškiniu gali būti ginama savininko teisė naudoti daiktą pagal paskirtį, tačiau nagrinėjamos bylos ir ieškovės cituojamų faktinės aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios į ankstesnių kasacinio teismo nagrinėtų bylų, kuriomis remiasi ieškovė, aplinkybes. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

29.        Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis atmesta, ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistus. Toliau pateikiami esminiai atsiliepimo argumentai:

29.1.                      Vykdydama Pastato rekonstrukciją 2003 m. statytoja įrengė vieną stacionarią ir dvi laikinas automobilių stovėjimo aikšteles, jų visų plotas 687 kv. m. Ieškovė nepagrįstai teigė, kad Pastato savininkės lėšomis įrengta 1555 kv. m aikštelė įregistruota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise. 2003 m. Susisiekimo komunikacijų plėtros sutartyje nurodyta įrengti ne tik stacionarią, bet ir 11 vietų laikiną aikšteles – jų įrengimas galėjo suteikti tik teisę laikinai, o ne nuolat naudotis aikštelėmis ir nesudaro pagrindo ginti tariamą teisę nuolat naudotis visa aikštele. Aikštelė nebuvo įrengta automobilių stovėjimo paslaugoms teikti, o kavinės veiklai pakanka kelių vietų automobiliams privažiuoti. Ieškovė nuomojasi tik žemės sklypą, kuriame yra Pastatas, ir nėra Aikštelės, todėl jos veiklai Aikštelė nebūtina, o Neries krantinių rekonstravimo projekte nurodytas Aikštelės ardymas nepažeidžia ieškovės kaip Pastato savininkės teisių, projektas neprieštarauja Detaliojo plano sprendiniams.

29.2.                      Galiojusio statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 3.1, 3.2 punktuose nustatyta, kad visos automobilių stovėjimo ir saugojimo vietos prie statinio planuojamos tam statiniui skirto žemės sklypo ribose, o jeigu nėra techninių galimybių tai padaryti ir jeigu tam nustatyta tvarka pritaria savivaldybė, saugojimo ir stovėjimo vietos gali būti įrengtos ne toliau kaip 150 m nuo visuomeninio maitinimo įstaigų. Tai, kad visas sklypo plotas buvo Pastato užstatytas, negali sukelti pasekmių Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise valdomam turtui. Prie Pastato esančiose gatvėse įrengtos automobilių stovėjimo vietos gali būti naudojamos ir Pastatui eksploatuoti. Pagal statybos techninį reglamentą STR 2.06.04:2010 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai“ pareiga statinio žemės sklypo ribose įrengti privalomas automobilių stovėjimo vietas tenka tik statant, rekonstruojant, remontuojant statinius ar keičiant jų paskirtį. Nėra duomenų, kad ieškovė vykdytų Pastato statybos darbus. Todėl nėra pareigos prie Pastato esančiame kitos savininkės sklype išsaugoti Aikštelę.

29.3.                      2014 m. birželio 27 d. perdavimo–priėmimo aktas sudarytas vadovaujantis Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu, jo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyta, kad savivaldybių nuosavybėn perduodamos ir automobilių stovėjimo bei saugojimo aikštelės. Apeliacinės instancijos teismas sprendime padarė pagrįstas išvadas, remdamasis surinktų įrodymų visumos vertinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl savininko teisių gynimo

30.       Ieškinyje, teikiamame teismui, be kita ko, turi būti aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes; taip pat ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2–4 punktai). Teismas nei ieškinio dalyko, nei faktinio pagrindo keisti negali. Teisinio savo reikalavimų pagrindo ieškovas nurodyti neprivalo, o ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-254-1075/2019 57 punktą; 2019 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-334-823/2019 37 punktą). Taigi, teismas turi pareigą teisiškai kvalifikuoti ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes.

31.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė, be kitų reikalavimų, prašė uždrausti atsakovei nugriauti Aikštelę, esančią prie jai nuosavybės teise priklausančio statinio, t. y. siekė išsaugoti esamą padėtį. Nurodė, kad, išgriovus automobilių stovėjimo aikštelę, bus apribota jos teisė naudoti statinį pagal paskirtį – kavinės veiklai. Teisiniu reikalavimo pagrindu nurodė CK 4.98 straipsnį, reglamentuojantį nuosavybės teisės gynimą nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu. Kasaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad jos teisės turi būti ginamos negatorinio ieškinio pagrindu, t. y. kad būtų pašalinti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu pagal paskirtį suvaržymai, nesusiję su valdymo netekimu.

32.       Pirmosios instancijos teismas aptariamą reikalavimą kvalifikavo kaip prevencinį ieškinį, nurodydamas, kad žala ieškovei dar nėra padaryta, ji gali atsirasti vėliau, o tai atitinka CK 6.255 straipsnyje nustatyto prevencinio ieškinio sąlygas, paskirtį, tačiau kartu konstatavo CK 4.37 straipsnio, ir CK 4.98 straipsnio pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas, nors tiesiogiai sprendime ir nenurodė teisės normos, taikomos šiam ieškovės reikalavimui, pareikštą ieškinį traktavo kaip negatorinį, kadangi aiškinosi, ar yra ieškovės nuosavybės teisės pažeidimas, nesusijęs su valdymo netekimu, ir, jo nenustatęs, ieškinį atmetė.

33.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad negatorinis ieškinys, remiantis CK 4.99 straipsniu, susijęs su asmens daiktinių teisių pažeidimų pašalinimu, o prevencinio ieškinio reikalavimai yra prievolinio teisinio pobūdžio ir skirti užkirsti kelią žalos atsiradimui ateityje. Vien ta aplinkybė, kad CK 4.99 straipsnio pagrindu asmuo gali reikalauti uždrausti ateityje atlikti konkrečius minėtame straipsnyje nurodytus veiksmus, nedaro šių reikalavimų prevencinio ieškinio reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527-695/2016, 47 punktas). Nors šis išaiškinimas pateiktas žemės sklypo savininko teisių gynimo kontekste, tačiau reikšmingas ginant ir kitokio turto savininko teises. Atsižvelgdama į šį išaiškinimą ir į faktinį ieškinio pagrindą bei dalyką (siekį pašalinti trukdymus naudotis daiktu ankstesnėmis sąlygomis), teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo santykiams taikytinas negatorinio ieškinio institutas.   

34.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis), aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems savininko teisės, nors nesusijusios su valdymo netekimu, pažeidimo faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; kt.). Jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka, todėl savininko teisių suvaržymas laikytinas teisėtai įvykdytu. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Ar savininko teises suvaržęs asmuo elgiasi teisėtai, gali būti sprendžiama ir pagal tai, ar jis elgiasi pagal sutikimus, susitarimus, leidimus ar kitokius sandorius, kurie sudaryti ir galioja tarp savininko ir savininko teises varžančio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019, 38 punktas).

35.       Savininko teisių pažeidimas dėl aplinkybių, nesusijusių su valdymo netekimu, gali pasireikšti kaip galimybės naudotis daiktu pagal jo paskirtį visiškai ar iš dalies praradimas, apribojimas ar kitoks apsunkinimas. Teismui aiškinantis, ar buvo pažeistos savininko teisės, svarbus yra savininko teisių turinys (apimtis). Gintinų savininko teisių apimtis gali priklausyti nuo to, kokie apribojimai ar naudojimosi daiktu sąlygos yra nustatyti savininko daiktui tiek jo sukūrimo, tiek įgijimo, tiek naudojimosi metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019, 36 punktas).

36.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė, gindama, jos manymu, pažeistas savo teises, ypač pabrėžia Aikštelės sukūrimo aplinkybes ir jų svarbą ginčo sprendimui. Sutiktina su ieškovės pozicija, kad atliekant kavinės rekonstrukciją Aikštelė įrengta, iš dalies siekiant kavinės veiklos suderinamumo su tuo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų ir miestelių susisiekimo sistemos“ (toliau – ir STR 2.06.01:1999), patvirtinto aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 62 ir taikomo rengiant miestų, miestelių ir kaimų bendruosius ir detaliuosius bei specialiuosius planus, reikalavimais. Pagal STR 2.06.01:1999 3 skyriaus „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ 2.3 punktą reikalingas stovėjimo vietų skaičius nustatomas pagal 10 lentelę. Pagal 10 lentelės 6.1 punktą orientacinis automobilių stovėjimo vietų skaičius kavinėms, restoranams, alaus barams – 1 vieta 15 kv. m salės ploto. Pagal reglamento minėto skyriaus nuostatas visos automobilių saugojimo ir stovėjimo vietos prie konkretaus statinio planuojamos tam statiniui skirto žemės sklypo ribose (3.1 punktas), o jeigu nėra techninių galimybių tai padaryti ir jeigu tam nustatytąja tvarka pritaria savivaldybė, saugojimo ir stovėjimo vietos gali būti įrengtos ne toliau kaip 150 m nuo gyvenamųjų namų, prekybos ir visuomeninio maitinimo įstaigų (3.2 punktas). 

37.       Šiuo metu galioja aplinkos ministro 2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. D1-533 patvirtinta statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2010 (toliau – ir STR 2.06.04:2010) „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ redakcija. Pagal STR 2.06.04:2010 minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius šioje byloje aktualiems statiniams (maitinimo) išliko nepakitęs (107 punkto 30 lentelės 8 pozicija). Išliko ir nuostata dėl automobilių stovėjimo vietų įrengimo statinio ar statinių grupės žemės sklypo ribose, išskyrus 112 punkte nurodytus atvejus.  STR 2.06.04:2010 atsirado nuostata, kad 107 punkto 30 lentelėje nurodytas minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius savivaldybės tarybos sprendimu gali būti mažinamas arba didinamas ir nurodyti atvejai, kada tokie sprendimai galimi ir kokie jų įgyvendinimo būdai (108 punktas). Taigi aptartos statybos techninių reglamentų nuostatos skirtos automobilių stovėjimo vietų poreikiui nustatyti ir tokių vietų išdėstymui. Pagrindinė vietų išdėstymo taisyklė – jos turi būti įrengiamos statinio, kuriam reikalingos automobilių stovėjimo vietos, sklypo ribose, ir tik nesant tam galimybės gali būti taikomi alternatyvūs teisės aktuose nustatyti išdėstymo būdai.

38.       Nagrinėjamu atveju visų pirma paminėtina, kad ieškovė nei nuosavybės teisės, nei kitu pagrindu (pvz., nuomos ar kitokios sutarties) įgytų teisių nei į automobilių stovėjimo aikštelę, nei į žemės sklypą, kuriame ji įrengta, neturi. Pagal susisiekimo komunikacijų plėtros sutartį ankstesnis statinio savininkas pastatytą aikštelę turėjo perduoti savivaldybei. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad ginčo automobilių stovėjimo aikštelė būtų skirta išimtinai kavinės poreikiams (klientų ir personalo automobiliams statyti), o kito transporto patekimas į ją būtų apribotas. Automobilių stovėjimo vietos įrengtos ne statinio žemės sklype. Dalis automobilių stovėjimo vietų (dalis aikštelės) ir privažiavimas prie jos kavinės rekonstrukcijos projektiniuose dokumentuose įvardijami kaip laikini. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad ieškovė negalėjo turėti teisėto lūkesčio, jog visą kavinės veiklos laikotarpį ji galės savo reikmėms naudoti Aikštelę.

39.       Minėta, kad Aikštelė įrengta ne pastato, kuriame veikia kavinė, sklype, o šalia jo esančioje teritorijoje, t. y. kaip išimtis prieš tai aptartų statybos techninių reglamentų nuostatų prasme. Panaikinus Aikštelę automobilių statymo vietų išdėstymas spręstinas kitu, alternatyviu STR 2.06.04:2010 nurodytu būdu. Byloje nustatyta, kad aplinkinėse gatvėse ir teritorijose yra įrengtos viešos automobilių stovėjimo vietos, kuriomis galėtų naudotis ir ieškovės klientai. Ieškovės argumentai, kad toks sprendimas neįmanomas dėl didelio aplinkinių aikštelių užimtumo, atmestini. Sutiktina, kad dėl kavinės lokacijos miesto centre, didelio aplinkinių objektų lankomumo automobilių statymo problema gali egzistuoti, tačiau ši problema aktuali ir kitoms paslaugas toje pačioje teritorijoje teikiančioms įstaigoms bei įmonėms. Todėl toks sprendimas neturėtų būti vertinamas kaip išskirtinis ieškovės teisių suvaržymas, o priešingai – juo būtų sulygintos ieškovės ir daugelio kitų aplinkinėje teritorijoje išsidėsčiusių verslo subjektų veiklos sąlygos.

40.       Paminėtina ir tai, kad teritorija, kurioje yra ieškovės Pastatas, pertvarkoma pagal Neries krantinių rekonstravimo, pėsčiųjų ir dviračių takų nuo Žirmūnų g. 1 F iki Upės g.21, Vilniuje, statybos projektą. Iš šio projekto aiškinamojo rašto matyti, kad jį įgyvendinant planuojama sutvarkyti, apželdinti teritorijas, sukurti poilsio ir aktyvaus laisvalaikio praleidimo infrastruktūras, atviras visuomenei. Šiuo atveju esant konkurencijai tarp viešojo intereso, atitinkančio didelės dalies Vilniaus gyventojų ir svečių poreikius, ir privataus savininko intereso palankesnėmis sąlygomis eksploatuoti statinį, prioritetas teiktinas viešajam interesui.

41.       Ieškovės argumentai apie galimai mažėsiančią Pastato pardavimo kainą ar nuomininkų, plėtojančių kavinės veiklą, praradimo dėl sumažėsiančio šių pelno grįsti prielaidomis, neatsižvelgiant į tai, kad bus pertvarkyta visa teritorija tarp Upės gatvės ir Neries upės, joje bus sukurtos poilsio ir aktyvaus sporto zonos, keisis teritorijos patrauklumas ir lankytojų srautai.

42.       Išdėstytų argumentų pagrindu, atsižvelgiant į ieškovės teisės naudotis jai priklausančiu Pastatu turinį, savininko teisių apimtį, šiuo konkrečiu atveju spręstina, kad ieškovė nepagrindė ir neįrodė savo kaip statinio savininkės teisių pažeidimo, gintino CK 4.98 straipsnio pagrindu.

43.       Ieškovė, be kita ko, nurodė, kad šiuo atveju nesilaikyta Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio reikalavimų, nustatančių, kad: detalieji planai galioja neterminuotai arba tol, kol parengiami ir patvirtinami juos keičiantys to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai (2 dalis); detalieji planai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms ir suteikia teisę joms veikti planuojant lėšas. Detalieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms (3 dalis). Ieškovė nurodė, kad 2001 m. birželio 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu Nr. 351 patvirtinto Neries upės dešiniojo kranto teritorijos prie Baltojo tilto detaliojo plano sprendiniais nustatyta prie Baltojo tilto kavinės įrengti 25 stovėjimo vietas tarnybiniam transportui. Detalusis planas įstatymų nustatyta tvarka nepakeistas.

44.       Kaip nurodyta nutarties 34 punkte, šiuo atveju pareiga įrodyti savo veiksmų teisėtumą, taip pat ir tai, kad Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos, teko atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei. Atsakovė teikė argumentus dėl savo veiksmų atitikties ieškovės nurodomoms Teritorijų planavimo įstatymo normoms, t. y. kad detaliojo plano keitimas šiuo atveju nereikalingas. Apeliacinės instancijos teismo sprendime dėl jų nepasisakyta, o tik nurodyta, kad Vandentiekio, buitinio ir paviršinių nuotekų tinklų, pėsčiųjų ir dviračių takų statybos projektas, vandentiekio, buitinių ir paviršinių nuotekų tinklų, Neries krantinių nuo Žirmūnų g. 1F iki Upės g. 21, Vilniuje, rekonstravimo projektas, kuriuo nustatytas aikštelės griovimas, detaliojo plano sprendiniams neprieštarauja, tačiau ši išvada nepakankamai motyvuota.

45.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, šiuo atveju ieškovei neįrodžius savo teisių pažeidimo, gintino pagal CK 4.98 straipsnį, galutiniam bylos rezultatui tampa nebeaktualus atsakovės veiksmų teisėtumo vertinimas Teritorijų planavimo įstatymo normų atžvilgiu, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas aiškiai ir vienareikšmiškai nepasisakė dėl teritorijų planavimo dokumentų (ne)pažeidimo nagrinėjamu atveju, atmestini kaip teisiškai nereikšmingi.

Dėl besikreipiančio į teismą asmens teisinio suinteresuotumo

46.       Asmens teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnyje. Ši konstitucinė teisė detalizuota CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nustatant, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

47.       Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, ir išaiškinta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: tai būtent besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396-2011; 2019 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019 75 punktą; 2019 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019 35.6 punktą). Ir priešingai – asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-267-611/2019, 17 punktas).

48.       Jei asmuo kreipiasi į teismą su ieškiniu gindamas jam pačiam priklausančią teisę arba interesą, tai jis privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas, nes teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-706/2013). Asmuo neturi teisės kreiptis į teismą prašydamas apginti ne jo paties, o kito asmens teisę, nes tai reikštų neleistiną įsikišimą į kito asmens laisvės sritį.

49.       Pažymėtina ir tai, kad teisinis suinteresuotumas, pagrindžiantis teisę į teisminę gynybą, negali būti paneigiamas argumentais dėl tokio kreipimosi tikslingumo ar besikreipiančio asmens reiškiamų reikalavimų pagrįstumo; sprendžiant, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą, nevertinamos aplinkybės, kurios yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir kurių pagrindu teismas sprendžia, ar patenkinti ar atmesti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019, 35.9 punktas). Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad yra pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019, 35.2 punktas).

50.       Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad 2014 m. birželio 27 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. (9-4)-182V, sudaryto atsakovų Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės, ieškovės prašoma panaikinti dalis, kuria valstybė perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn 1555 kv. m bendro ploto automobilių stovėjimo aikštelę Vilniaus m., Upės g., unikalus Nr. 4400-2868-5500, nepažeidžia ieškovės teisių ar įstatymo saugomo intereso, ir šį reikalavimą atmetė. Teismai nurodė, kad ieškovė neįrodinėja kada nors turėjusi nuosavybės teisę į Aikštelę, ketinusi ją įgyti ar nepagrįstai jos netekusi, todėl Aikštelės savininko pasikeitimas nedaro jokios įtakos jos teisėms. Teisėjų kolegija su tokiu teismų vertinimu sutinka ir pažymi, kad teisė ginti viešąjį interesą pareiškiant ieškinį teisme įstatymų nustatytais atvejais suteikta prokurorui, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir kitiems asmenims (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnis) ir tik tokie viešąjį interesą ginantys subjektai gali ginti ne savo, o kitų asmenų pažeistus teises bei interesus. Ieškovei tokia teisė nesuteikta.

51.       Kasaciniame skunde ieškovė neteikia argumentų, susijusių su jos teisinio intereso egzistavimu ginčyti Aikštelės perdavimo–priėmimo aktą, o tik nurodo argumentus, ieškovės manymu, pagrindžiančius akto ydingumą. Dėl šių, kaip ir kitų kasaciniame skunde išdėstytų teisiškai nereikšmingų argumentų teisėjų kolegija nepasisako.

52.       Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad pagrindo juos naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

53.       Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme nesusidarė 3 Eur siekianti išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas nepriteistinas. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                        Birutė Janavičiūtė 

                                        Sigita Rudėnaitė 

                                        Dalia Vasarienė