Baudžiamoji byla Nr. 2K-432-139/2015
Proceso Nr. 1-41-1-02169-2013-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.2.4.5; 2.4.5.2.1; 2.4.7.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,
išteisintajam G. D.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės pavaduotojos Aušros Jovaišaitės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 3 d. nuosprendžio.
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu G. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 23 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.
Iš nuteistojo G. D. priteista Šiaulių teritorinei ligonių kasai 409,49 Lt (118,59 Eur) už nukentėjusiajam M. S. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 3 d. nuosprendžiu panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo G. D. išteisintas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimo, prokurorės, prašiusios kasacinį patenkinti, išteisintojo, prašiusio prokurorės kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
G. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. lapkričio 16 d., apie 2 val., Šiauliuose, Pikeliškės g. 39 namo kieme, sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajam M. S. į kairę ausį ir padarė sužalojimą – kairės ausies būgnelio plyšimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau kaip dešimt dienų.
Kasaciniu skundu Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės pavaduotoja A. Jovaišaitė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pirmenybę suteikė išteisintojo G. D. , o ne nukentėjusiojo M. S. ir liudytojo R. Ž. parodymams. Skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog G. D. neigė sudavęs smūgį M. S., nes pastarasis baigiamojoje kalboje nurodė, kad galėjo smogti M. S. į ausį, bet tik po to, kai jis gavo nuo R. Ž. buteliu per galvą. G. D. tokį veiksmą prieš M. S. vertina kaip būtinąją gintį nuo R. Ž. panaudoto smurto. Tačiau kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas apie G. D. nurodytą jo atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, nuosprendyje neužsimena, todėl daro išvadą, jog būtinosios ginties sąlygų nebuvo. Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog R. Ž. nematė, kaip buvo smogta M. S., tačiau to nepagrindė jokiais logiškai paaiškinamais argumentais. Skunde pažymėta, kad R. Ž. nepatvirtino nematęs, jog G. D. smogė M. S., o tiesiog nurodė, kad neprisimena, taip pat pažymėjo, jog įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu prisiminė geriau, kai nurodė, kad matė, kaip M. S. buvo suduotas smūgis. Teismas konstatavo, kad muštynės vyko tarp G. D., M. S. ir R. Ž. po R. Ž. smūgio G. D. į galvą, tačiau nemotyvavo, kodėl buvo atmesti R. Ž. parodymai, kad tarp jo ir M. S. jokio kontakto nebuvo, tą patvirtino ir nukentėjusysis M. S. . Kasatorė pažymi, kad teismo medicinos specialistas, apklaustas teisme, taip pat patvirtino, jog M. S. sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiojo nurodytu būdu bei laiku, girtumas slopino skausmą, nukentėjusysis klausos sutrikimo ir galvos svaigimo pojūčius galėjo pajusti ne iš karto, o praėjus tam tikram laikui. Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino visų ikiteisminio tyrimo metu surinktų bei teisme ištirtų įrodymų, jų nesusiejo į vieningą ir nuoseklią bei logiškai paaiškinamą grandinę, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvadas dėl G. D. veikos prokurorė laiko pagrįstomis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad būtent G. D. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), pažeidė BPK 303 straipsnio 6 dalį, nes bylos neperdavė prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įrodymų tyrimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme
Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį G. D. nuteisti jį pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiojo M. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, priėmė naują nuosprendį, kuriuo G. D. išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Toks išteisinimo pagrindas numatytas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte, jis reiškia, kad nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau nėra įrodymų, kad ją padarė būtent išteisintasis G. D. .
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadą dėl G. D. kaltumo sužalojus nukentėjusįjį M. S. . Apeliacinės instancijos teismas dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo iš viso nepasisakė, taip pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimą nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pabrėžta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.) Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas jokių pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo trūkumų nenurodė. Iš paties apeliacinės instancijos teismo pateikto kitokio negu pirmosios instancijos teismo atlikto tų pačių įrodymų vertinimo matyti, kad šiam teismui kilo abejonių dėl to, kas sudavė smūgį nukentėjusiajam M. S. . Teismas, trumpai atpasakojęs byloje apklaustų asmenų parodymus, sprendė, kad nukentėjusiajam M. S. sužalojimas galėjo būti padarytas konflikto tarp jo, išteisintojo G. D. ir liudytojo R. Ž. metu, o nustatyti, kas galėjo suduoti nukentėjusiajam smūgį į kairę ausį, nėra galimybės. Teismas nepaaiškino, kodėl nėra galimybės nustatyti nukentėjusįjį M. S. sužalojusį asmenį, juo labiau kad jokių procesinių veiksmų tą padaryti nesiėmė, nors pagal paties teismo išvadą nukentėjusįjį sužaloti galėjo tik du asmenys – išteisintasis G. D. arba liudytojas R. Ž. . Apeliacinės instancijos teismas, savaip interpretuodamas teismo medicinos specialisto paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, akcentavo tą aplinkybę, kad nukentėjusiojo M. S. parodymai dėl patirto šoko ir sąmonės praradimo nepasitvirtino. Iš apeliacinės instancijos teismo argumentų iš viso neaišku, kokią reikšmę bylai išspręsti teisingai turi ši aplinkybė (BPK 20 straipsnio 3 dalis),
Kitas apeliacinės instancijos teismo argumentas yra tas, kad nė vienas iš apklaustų asmenų tiesiogiai nematė smūgio momento, o bylos duomenys dėl asmenų buvimo vietos sužalojimo momentu nevienareikšmiai. Kolegija pažymi, kad visus šiuos duomenis yra ištyręs ir įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, nepasisakęs dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, o pats konstatavęs vien tik duomenų prieštaringumą ir nesiėmęs priemonių jam pašalinti, teigia abejones vertinantis kaltinamojo naudai, nors tokia išvada galima tik ėmusis visų įstatyme numatytų priemonių abejonėms šalinti, bet nepavykus to padaryti. Šiame kontekste Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015 yra atkreipęs dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos nuostatą, kad tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti bylą dėl faktų ir dėl teisės bei atlikti visapusišką pareiškėjo kaltumo ar nekaltumo klausimo vertinimą, šis teismas dėl proceso teisingumo sumetimų negali išspręsti šių klausimų be tiesioginio įrodymų vertinimo. EŽTT, be kita ko, pažymėjo, kad liudytojo parodymų tikrumo vertinimas yra sudėtingas uždavinys, kuris paprastai negali būti įvykdomas tik perskaičius užrašytus parodymus (pavyzdžiui, Dan v. Moldova, no. 8999/07, judgment of 5 July 2011). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui iškėlus abejonių dėl nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų įrodomosios reikšmės, šis teismas pats turėjo atlikti įrodymų tyrimą, apklausti šiuos asmenis ir tik tada vertinti jų parodymus bei priimti atitinkamą sprendimą.
Išdėstyti BPK reikalavimų pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, todėl šio teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 3 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Armanas Abramavičius
Vladislovas Ranonis