Civilinė byla
Nr. 3K-3-351/2013
Teisminio
proceso Nr. 2-07-3-00001-2012-8 Procesinio
sprendimo kategorijos: 63.1; 75.7; 114.3;
114.4; 114.8.3; 114.9.2; 114.11
(S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. birželio
18 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Algio Norkūno, Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės
(kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. (Ž.)
kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovo A. K. (Ž.) ieškinį atsakovams S.
G. , V. G. dėl skolos grąžinimo.
Teisėjų
kolegija
n
u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje
keliami paskolos teisinių santykių kvalifikavimo, sutuoktinio prisiimtos
prievolės pripažinimo bendra sutuoktinių prievole, įrodymų leistinumo ir
liudytojų parodymų vertinimo kausimai.
Ieškovas
A. K. prašė teismo priteisti iš atsakovų S.
G. ir V. G. solidariai 35 000 Lt skolos, 8,77 proc.
dydžio metinių palūkanų, skaičiuotinų nuo 2008 m. vasario 14 d. iki visiško
paskolos grąžinimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuotinų nuo 2008 m.
vasario 25 d. iki visiško paskolos grąžinimo, ir 5 proc. dydžio metinių
palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad žodiniu susitarimu atsakovas pasiskolino iš ieškovo 35 000
Lt. Rašytinė šalių sutartis dėl paskolos suteikimo nebuvo surašyta. Ieškovas
pinigus atsakovui sumokėjo 2008 m. vasario 14 d. bankiniu mokėjimo nurodymu,
kuriame užfiksuota, kad 35 000 Lt paskola suteikiama atsakovui iki 2008 m.
vasario 25 d. Nustatytu terminu skola nebuvo grąžinta. Kadangi paskolos
sutartis sudaryta atsakovui esant santuokoje, tai tikėtina, kad pinigus atsakovas
skolinosi šeimos interesams ir poreikiams tenkinti, todėl atsakovai, kaip
sutuoktiniai, pagal paskolos sutartį turi atsakyti solidariai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių
miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m.
lapkričio 5 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012
m. birželio 8 d. sprendimą.
Dėl
šalių teisinių santykių kvalifikavimo teismai, nagrinėdami bylą, rėmėsi CK
6.870 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į kasacinio
teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J.
A.
L. v.
B. V. , bylos Nr. 3K-3-558/2007; 2008 m. kovo
26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. L. Z. v. K. Ž. , bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2008 m. balandžio 1
d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R. , bylos Nr. 3K-3-203/2008; kt.).
Teismai
nustatė, kad rašytinės formos paskolos sutarties šalys nebuvo sudariusios.
2008 m. vasario 14 d. banko mokėjimo nurodymas patvirtina faktą, kad
ieškovas pervedė atsakovui S. G. 35
000 Lt, pavedime nurodant mokėjimo paskirtį – suteikiama paskola S. G. iki 2008 m. vasario 25 d. Pinigų pervedimas yra tam
tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolių,
susijusių su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių
santykių pagrindu. Ieškovo nurodymas pavedime yra vienašališka sąlyga; nėra kitos
privalomos tokiam sandoriui sudaryti sąlygos – atsakovo įsipareigojimo grąžinti
skolą. Ieškovas pervedė į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą 35 000 Lt, tačiau
byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovui pervestų lėšų paskirtį, todėl mokėjimo
nurodymas patvirtina tik pinigų pervedimo ir gavimo faktą, tačiau pagal CPK
6.871 straipsnį tai nepatvirtina šalių paskolos sutarties sudarymo fakto. Ieškovas
neargumentavo šalių susitarimo tikslo, nenurodė priežasčių, lėmusių trumpą skolos
grąžinimo terminą. Teismai, įvertinę byloje esančių įrodymų visumą, šalių teisinius
santykius kvalifikavo kaip pirkimo–pardavimo.
Dėl
įrodymų vertinimo teismai vadovavosi CPK 178, 185 straipsniais, apeliacinės
instancijos teismas atsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio
19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos
apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008
m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v.
P. N. , bylos Nr. 3K-3-440/2008; 2009 m. vasario 9 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v.
UAB ,,GeoTec-Baltija“, bylos Nr. 3K-3-20/2009; kt.).
Teismai
konstatavo, kad sandorio neįvykdymo padarinius, pinigų negrąžinimą, atsakovo
nepagrįstą praturtėjimą ieškovo sąskaita turėjo įrodyti ne atsakovas, bet
ieškovas. Atsakovas iš ieškovo gautus 35 000 Lt 2008 m. vasario 14 d.
tarptautinio mokėjimo pavedimu konvertavo į eurus ir pervedė juos į įmonės vardu
veikusio A. A. S. sąskaitą Italijos banke, nurodydamas
mokėjimo paskirtį – už automobilius. Byloje esanti pažyma–sąskaita yra panaikinta,
negalioja kaip ūkinę operaciją patvirtinantis įmonės buhalterinis dokumentas,
tačiau kaip rašytinis įrodymas vertintina kartu su kitais įrodymais. Ši pažyma
patvirtina, kad iš atsakovo įmonės M. Ž. vardu ketinta pirkti automobilį. Atsakovo
nurodyta aplinkybę, kad automobilis, kurį atsisakė pirkti ieškovas, buvo
netrukus parduotas, patvirtina pateikti 2008 m. vasario 21 d. kasos pajamų ir
išlaidų orderiai, kuriuose įrašytas pagrindas – paskolos grąžinimas pagal
mokėjimo nurodymą 2008 m. vasario 14 d. Be to, šiuose dokumentuose nurodyta
grąžintina 34 409 Lt suma, atskaičius suteiktos paslaugos kainą už automobilio suradimą,
laikytina atitinkančia skirtą automobiliui įsigyti sumą. Automobilių pardavėjas
A. A. S. ieškovui 2008 m. vasario 14 d.
išrašė tik vieną 9840 eurų sąskaitą. Kita sąskaita išrašyta ne ieškovui, bet S. G. individualiai įmonei
„Markata“, kuri yra PVM mokėtoja, kas galbūt lėmė skirtingų kainų nurodymą. Pinigų
grąžinimo faktas ieškovui įrodytas ne tik liudytojų parodymais, bet ir
rašytiniais įrodymais, o jų visuma leidžia taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalyje
nustatytą rašytinės formos nesilaikymo padarinių taisyklės išimtį. Atsakovas
pinigų grąžinimo faktą ieškovui įrodinėjo savo paaiškinimais, įmonės dokumentais
ir liudytojų parodymais.
Apeliacinės
instancijos teismas nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 11 d. rašytinė paskolos
sutartis, kuria atsakovas paskolino pinigus ieškovui, tik patvirtina aplinkybę,
kad šiam buvo žinomas rašytinės paskolos sutarties formos reikalavimas ir kad
tarp šalių susiklostę paskoliniai santykiai būdavo įforminami tinkamai. Po
pusantrų metų nuo ginčijamo sandorio sudarymo tarp šalių buvo draugiški
santykiai ir naujo sandorio sudarymas logiškai paneigia atsakovo galiojusią
kokią nors prievolę ieškovui, nes šalys nenurodė apie skolos grąžinimą ar
įskaitymą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį
skundą argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius
sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų
solidariai visas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas,
remdamasis CK 1.93 straipsnio 2 dalimi, 6.870 straipsnio 1, 2 dalimis,
6.871 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio
17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Belgijos UAB „Lenaers
ir Co“ v. L. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-486/2005; 2007
m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A.
L. v.
B. V. , bylos Nr. 3K-3-558/2007; 2011 m. birželio
17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. J. A. G. v. R.
Š. , bylos Nr. 3K-3-290/2011), kasaciniame skunde nurodo, kad
banko sąskaitos išrašas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, taigi juo galima
įrodinėti paskolos sutarties sudarymo faktą. Teismai nepagrįstai laikė, kad šis
dokumentas patvirtina tik pinigų perdavimo faktą S. G. ,
o ne paskolos teisinius santykius (CPK 185 straipsnis). Atsakovas, norėdamas
paneigti, kad pinigus gavo kaip paskolą, turėjo įrodyti, kad paskolos sutartis
nebuvo sudaryta, t. y. kad pinigus iš ieškovo jis gavo ne pagal paskolos sutartį,
o kitu pagrindu (CPK 178 straipsnis, CK 6.875 straipsnio 1 dalis; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5
d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. v. V. K. , bylos Nr. 3K-3-377/2009). Atsakovas, priimdamas
ir panaudodamas lėšas, pervestas į jo sąskaitą kaip paskolą, negrąžindamas
tokių lėšų, konkliudentiniais veiksmais išreiškė savo valią sudaryti paskolos
sutartį, įskaitant ir pareigą laiku grąžinti lėšas, mokėti palūkanas ir kt. (CK
1.71 straipsnis).
Teismai
netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, ir tokia nuostata atitinka
kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004
m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų,
reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“; Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje pagal N. C. pareiškimą,
bylos Nr. 3K-3-439/2008). Ieškovas nepagrįstai teismų buvo pripažintas
atsakingu už tai, kur atsakovas panaudojo pasiskolintus pinigus (CK 4.47
straipsnio 1 punktas), ir tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio
21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. M. v.
R. J. , bylos Nr. 3K-3-546/2011). Teismai
neatsižvelgė į tai, kad sąskaitos, išrašytos ieškovui ir S. G.
individualiai įmonei „Markata“, teismui pateiktos paties atsakovo savo
pozicijai patvirtinti. Be to, vienos dienos sąskaitoje pirkėju nurodytas A. Ž. , o kitos – S. G. individuali įmonė
„Markata“, sąskaitose reikšmingai skiriasi to paties automobilio kaina, sąskaita
ieškovui nebuvo įteikta, ant jos nėra ne tik ieškovo, bet ir sąskaitą
išrašiusio asmens parašų. Atsakovo S. G. individualios įmonės
„Markata“ surašytoje perbrauktoje pažymoje–sąskaitoje pirkėju nurodoma M. Ž.,
su kuria ieškovas išsiskyrė 2006 m., nuo to laiko jokių artimų ryšių su ja nepalaikė.
2007–2008 m. pagal paskolos sutartis ieškovas skolino buvusiai sutuoktinei
pinigų, dėl to ir šiuo metu tarp jų vyksta teisminiai ginčai. Pažymėtina, kad
M. Ž. kaip pirkėjos pavardė nebuvo įrašyta kitose atsakovo pateiktose
sąskaitose, išrašytose įmonės Auto 90 ir A. A. S. Be to, nurodytoje pažymoje–sąskaitoje
buvo įrašyta, kad automobilis perkamas už 25 600 Lt, t. y. už gerokai
mažesnę kainą nei suma, kurią atsakovui pervedė ieškovas kaip paskolą. Teismai neatsižvelgė
į tai, kad ieškovas lėšas pervedė į asmeninę atsakovo sąskaitą jo prašymu,
jokių sutarčių dėl automobilio pirkimo su atsakovo įmonę tuo laiku nesudarė.
Juridinio asmens ir jo dalyvio turto atskirumas yra vienas pagrindinių
juridinio asmens požymių (CK 2.50 straipsnio 1, 2 dalys). Į tai
neatsižvelgdami teismai netinkamai vertino kasos išlaidų orderį, pažeidė
sutarčių laisvės principą, nes ieškovas niekada neišreiškė valios sudaryti
sandorį su atsakovo įmone.
Pagal
kasacinio teismo formuojamą praktiką kreditorius turi įrodyti, kad paskolą
suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26
d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. L. Z. v. K. Ž., bylos Nr.
3K-3-187/2008). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs įrodymų vertinimo
taisyklių taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“,
bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje pagal N. C. pareiškimą, bylos Nr.
3K-3-439/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If
P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011). Atsakovai
pinigų grąžinimo faktą įrodinėjo savo paaiškinimais, liudytojų parodymais ir S. G. individualios įmonės „Markata“ kasos išlaidų orderiu. Ieškovo
nuomone, suinteresuoto asmens paaiškinimai visais atvejais yra neobjektyvūs,
todėl teismo rėmimasis atsakovų paaiškinimais, ignoruojant ieškovo paaiškinimus,
vertintinas kaip įrodymų vertinimo taisyklių ir šalių lygiateisiškumo ir rungimosi
principų pažeidimas (CPK 12, 17 straipsniai). Rėmimasis liudytojų parodymais,
siekiant patvirtinti pinigų grąžinimą pagal paskolos sutartį, kuriai nustatytas
rašytinės formos reikalavimas, kvestionuotinas CK 1.93 straipsnio 2 dalies
pagrindu. Teismai, nusprendę leisti atsakovui pinigų ieškovui grąžinimo faktą
įrodinėti liudytojų parodymais, neįvertino liudytojų ir atsakovų ryšių bei jų
įtakos liudytojų parodymams, tai prieštarauja formuojamai kasacinio teismo praktikai
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. v. AB
„Vilniaus pergalė“, bylos Nr. 3K-3-158/2008). Atsakovo kviestų
liudytojų parodymai yra netikslūs. Į bylą pateiktas įmonės kasos išlaidų
orderis tik patvirtina, kad atsakovas, kaip atskaitingas asmuo, iš įmonės kasos
paėmė tam tikrą pinigų sumą. Duomenų, kaip ši suma buvo panaudota, byloje
nepateikta (Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr.
179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių
9 punktas). Teismai turėjo įvertinti, kad atsakovai yra verslininkai, todėl
jiems keltini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą atsakovai prašo kasacinį procesą byloje nutraukti arba kasacinį
skundą atmesti ir palikti galioti bylą nagrinėjusių teismų procesinius
sprendimus. Atsakovai nurodo, kad kasacinį skundą paduodančiu asmeniu yra
nurodytas A. K. , tačiau kasacinio skundo jis nepasirašė.
Remiantis CPK 350 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 359 straipsnio 5 dalimi
kasacinis procesas byloje nutrauktinas. Be to, atsakovai, remdamiesi CK 6.156,
6.870 straipsniais, 6.871 straipsnio l dalimi, nurodo, kad teiginį, jog
pervesti 35 000 Lt buvo ne paskola, bet automobilio ieškovui nupirkimui ir
pargabenimui iš Italijos skirti pinigai, jie pagrindė argumentais, kurie nepaneigti.
Taip pat byloje nepaneigta, kad, pasikeitus ieškovo nuostatai dėl transporto
priemonės įsigijimo, pinigai jam buvo grąžinti.
Teisėjų
kolegija
k
o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
teisinio santykio kvalifikavimo, kai nesilaikyta paskolos sutarties privalomos rašytinės
formos, o pagal mokėjimo nurodyme pažymėtą paskirtį lėšos pervestos kaip
paskola
Kasaciniame
skunde keliamas teisinių santykių kvalifikavimo klausimas, kai viena šalis
banko pavedimu, kurio mokėjimo paskirtis nurodo paskolos teisinius santykius,
perveda kitai šaliai pinigus, o ši juos priima.
Teisinė
ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo
santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Sprendžiant tarp bylos
šalių kilusį ginčą, tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį
reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir
teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K.-N.
v. A. L., bylos Nr. 3K-3-534/2008; 2010 m. liepos 30 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje N. P. v. UAB „Ukmergės statyba“, bylos
Nr. 3K-3-348/2010; 2012 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB
,,Vainiūnų agroservisas“ v. V. G., bylos Nr. 3K-3-106/2012; 2013 m.
balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žaliakalnio
žėrutis“ v. A. S. , bylos Nr. 3k-3-225/2013; kt.).
CK
6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių
teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne. Šis
principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį,
išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų
sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. CK
6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77
straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje
išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti raštu, tačiau šis sąrašas
nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą
rašytinę formą ir kitiems sandoriams. Vienas tokių atvejų yra paskolos
sutartis, kurios formą reglamentuoja CK 6.871 straipsnio 1 dalis, pagal kurią
fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos
suma viršija 2000 Lt. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro
sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas
įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Nesant tokio imperatyvaus nurodymo,
žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo,
įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio
sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis,
6.875 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje S. A. v. V. K. , bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. spalio 4 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. A. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-368/2011; kt.).
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad rašytinės formos paskolos sutarties šalys nebuvo
sudariusios; 2008 m. vasario 14 d. banko mokėjimo nurodymu ieškovas pervedė
atsakovui 35 000 Lt, nurodant mokėjimo paskirtį – suteikiama paskola S. G. iki 2008 m. vasario 25 d. Ieškovas,
remdamasis šiuo banko mokėjimo nurodymu, įrodinėjo tarp šalių susiklosčiusius
paskolos teisinius santykius reikalaudamas grąžinti 35 000 Lt skolą. Atsakovas S. G. ginčijo šalių paskolinius teisinius santykius, nurodydamas,
kad faktiškai buvo susiklostę automobilio pirkimo–pardavimo teisiniai
santykiai.
Remiantis
kasacinio teismo praktika bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš
paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti,
jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be
to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu
atsižvelgti į įstatymo įtvirtintas prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes,
kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta
priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž. , bylos Nr.
3K-3-187/2008). Pagal CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas paskolos
sutartis pripažįstama realine, nes paskolos teisiniams santykiams atsirasti
vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Kad paskolos santykiai atsirastų
ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl
sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn
ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį
daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R. , bylos Nr.
3K-3-203/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. S. A., bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. birželio 17 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje H.-J. A. G. v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-290/2011; 2011 m. gruodžio 29 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. L. P. ,
bylos Nr. 3K-3-544/2011; kt.).
Nagrinėjamos
bylos atveju atsakovas pinigų gavimo fakto neginčijo. Iš ieškovo gautus 35 000
Lt atsakovas 2008 m. vasario 14 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu konvertavo į
eurus ir pervedė juos į įmonės vardu veikusio A. A. S. sąskaitą
Italijos banke, nurodydamas mokėjimo paskirtį – už automobilius. Taigi
atsakovas S. G. iš ieškovo gautą 35 000 Lt sumą, kuri jam
pervesta kaip paskola, priėmė ir ja disponavo. Ieškovo pinigų pervedimas,
kuriame nurodyta, kad pinigai pervesti kaip paskola, ir atsakovo S. G. veiksmai šiuos pinigus priimant suteikia pagrindą vertinti,
kad pinigus atsakovas gavo kaip paskolą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad
protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas,
kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais
patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Lėšų, pervestų kaip paskola,
priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK
6.870 straipsnio 1 dalis), nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo
teisinį pagrindą. Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo
įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas
grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto. Tokia išvada
atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. A. v. V. K. , bylos
Nr. 3K-3-377/2009). Dėl to atsakovas, norėdamas paneigti paskolos santykių tarp
šalių buvimą, privalėjo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes
pinigus iš ieškovo jis gavo ne pagal paskolos sutartį, o kitu pagrindu (CPK 178
straipsnis, CK 6.875 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad 2008 m. vasario 14 d. banko mokėjimo nurodymas
vertintinas kaip rašytinis įrodymas, kuris laikytinas tinkamu įrodymu,
patvirtinančiu ne tik lėšų pervedimo, bet ir paskolos sutarties sudarymo faktą.
Atsakovo S. G. veiksmai (ieškovo pinigų su nuoroda –
paskola – priėmimas ir disponavimas jais) patvirtina ieškovo reikštą šioje
byloje poziciją, t. y. šalių paskolinius teisinius santykius (CK 6.870
straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje ieškovo valia pirkti iš atsakovo S. G. individualios įmonės „Markata“ automobilį niekur nėra
išreikšta. Byloje nėra tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo
tokia ieškovo valia, netiesioginiai įrodymai yra prieštaringi, o ieškovas bylos
nagrinėjimo metu prieštaravo dėl šalių teisinio santykio kaip pirkimo–pardavimo
sutarties kvalifikavimo. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas S.
G. neįrodė, kad buvo sudaryta ne paskolos sutartis, o ieškovas ketino
pirkti iš atsakovo įmonės – S. G. individualios įmonės
„Markata“ automobilį (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą
nagrinėję teismai, nustatę tarp šalių susiklosčiusius automobilio
pirkimo–pardavimo teisinius santykius, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų
vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178, 185 straipsnis). Teismai,
nagrinėdami pareikšto ieškinio pagrindą ir atsakovų atsikirtimus į jį, netinkamai
taikė CK 6.870 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai ginčo santykį kvalifikavo ne
kaip paskolos, o kaip automobilio pirkimo–pardavimo teisinį santykį ir dėl šio
pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 346 straipsnio 2 dalies
1 punktas).
Dėl
įrodinėjimo taisyklių taikymo nustatant paskolos grąžinimo faktą
CK
1.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymo reikalaujamos formos
nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas
įsakmiai nurodytas įstatyme. Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu
sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo,
įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio
sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis,
6.875 straipsnio 2 dalis). Tokiais atvejais sandorio sudarymo faktą šalis turi
įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais. Taigi sandorio
šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu
prisiima riziką ir dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui.
Paskolos
sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos
įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti
galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai
ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje E. K. v. A.
G. , bylos Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K. , bylos
Nr. 3K-3-235/2009; kt.).
Kasacinio
teismo teisėjų kolegija pažymi, kad rašytinės sandorių formos reikalavimas ir
draudimas remtis liudytojų parodymais šį reikalavimą pažeidus (CK 1.93
straipsnio 2 dalis) įstatyme nustatyti tam, kad civiliniuose teisiniuose
santykiuose sukurtų daugiau stabilumo, sumažintų ginčų tikimybę bei palengvintų
kilusių ginčų sprendimą, o ne tam, kad pasunkintų civilinę apyvartą ir
įrodinėjimo procesą. Rašytiniai įrodymai paprastai laikomi aiškesni ir
patikimesni nei kitos įrodinėjimo priemonės, jie yra atsparūs laiko poveikiui,
skirtingai nei liudytojų parodymai, kuriems neišvengiamai daro įtaką tiek laiko
veiksnys, tiek liudytojo požiūris į aplinkybes, apie kurias jis duoda
parodymus. Dėl rašytinių įrodymų privalumų, lyginant su liudytojų parodymais, kai
kurios aplinkybės, tarp jų – ir sandorio, sudaryto nesilaikius privalomos
rašytinės formos, sudarymo ar įvykdymo faktas (CK 1.93 straipsnio 2 dalis),
negali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais.
CK
1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių
taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų
parodymais netaikyti, kai konstatuojama esminė sąlyga – jeigu tai prieštarautų
sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams; įstatyme nustatytas
nebaigtinis aplinkybių, įgalinančių teismą taikyti nurodytą įrodinėjimo
taisyklę, sąrašas: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio
sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai
yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo
aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4)
atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas
svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų
sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Ginčijant paskolos sutartį
įstatymo leidžiama netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais ir tais
atvejais, kai sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant
arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju,
arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių (CK 6.875 straipsnio 2 dalis). Kasacinio
teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalies
ir 6.875 straipsnio 2 dalies normos suteikia bylą nagrinėjančiam teismui
diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės paskolos sandorio formos
nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau jos negali
būti aiškinamos kaip suteikiančios teismui absoliučią sprendimo laisvę.
Diskrecija, kaip valstybės institucijai įstatymo suteikta sprendimo laisvė,
visais atvejais yra santykinė; tai reiškia, kad teismo diskrecija turi atitikti
įstatyme nustatytas aktualių teisinių santykių reguliavimo ribas ir negali jų
viršyti. Tokios ribos yra principinė įrodinėjimo taisyklės taikymo sąlyga: turi
būti konstatuota, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų
sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Tokia teismo išvada visais
atvejais turi būti atitinkamai motyvuota ir pagrįsta konkrečiomis bylos
aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž. , bylos Nr.
3K-3-203/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-377/2009; kt.).
Minėta,
kad pagal bendrąją įrodymų naštos paskirstymo taisyklę iš paskolos sutarties
kilusiuose ginčuose skolininkui nustatyta pareiga įrodyti, jog jis paskolą
grąžino. Be to, atkreiptinas dėmesys į įstatymo nustatytą prezumpciją – pagal
CK 6.65 straipsnį skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra
pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta, todėl kreditorius, norėdamas šią prezumpciją
nuginčyti, turėtų įrodyti, kad yra priešingai. Tuo atveju, kai skolininkas
nepateikia skolos dokumento ar pakvitavimo, skolininkui tenka pareiga įrodyti
pinigų grąžinimą (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje atsakovas S. G. , įrodinėdamas pinigų grąžinimą ieškovui, nepateikė tai
patvirtinančio dokumento (nustatyta, kad rašytinė paskolos sutartis nebuvo
sudaryta; duomenų buvus pakvitavimą nepateikta), rėmėsi liudytojų parodymais, 2008
m. kovo 21 d. kasos pajamų ir išlaidų orderių kopijomis. Bylą nagrinėję
teismai, nustatinėdami pinigų grąžinimo ieškovui faktą, rėmėsi teismo posėdžių
metu apklaustų liudytojų parodymais, tačiau iš esmės nemotyvavo, kodėl nusprendė
leisti privalomosios rašytinės sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims
remtis liudytojų parodymais (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.871
straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja,
kad nagrinėjamoje byloje nebuvo CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytų ar
kitokių aplinkybių, įgalinančių teismą taikyti nurodytą rašytinės sandorio
formos nesilaikymo padarinių taisyklės išimtį, pagal kurią teismui suteikta
teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti. Byloje nenustatyta tokių
aplinkybių, kurioms esant šalims nebuvo galima sudaryti sandorio raštu ir
atitinkamai raštu įforminti pinigų grąžinimą. Be to, byloje nepateikta kitokių
rašytinių įrodymų, kurie netiesiogiai patvirtintų pinigų ieškovui grąžinimą. Kaip
jau nutartyje nurodyta, sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo
sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo
kilus ginčui. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, nuspręsdami, jog
atsakovas S. G. grąžino ieškovui pinigus, pažeidė įrodymų
leistinumo taisykles, nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, netinkamai taikė
įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178, 185
straipsnis, CK 1.93 straipsnio 2, 6 dalys, 6.871 straipsnio 1 dalis).
Byloje nesant pateiktų paskolos grąžinimą patvirtinančių rašytinių įrodymų,
taip pat pagrindo remtis byloje apklaustų liudytojų parodymais, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad 35 000 Lt grąžinimo faktas nustatytas pažeidžiant CPK
178, 185 straipsnių nuostatas, todėl tokia teismų nustatyta aplinkybe
kasacinis teismas nėra saistomas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia panaikinti
bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir dėl dalies ieškinio
reikalavimų priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo
35 000 Lt skolą tenkinti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl
sutuoktinio prisiimtos prievolės pripažinimo bendra sutuoktinių prievole
Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija,
jog sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, taikoma
tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris
sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės
yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Procesinė pareiga
įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai,
siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra
abiejų sutuoktinių prievole (CPK 178 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d.
nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A. , bylos Nr. 3K-P-186/2010). Nagrinėjamoje byloje
nepateikta įrodymų, kad sandoris su ieškovu buvo sudarytas atsakovų šeimos
interesais, todėl nėra pagrindo paskolos sutartį pripažinti bendra atsakovų prievole
(CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Dėl nurodytos priežasties teisėjų
kolegija sprendžia, kad ieškovo reikalavimas priteisti 35 000 Lt skolą ir
palūkanas ne tik iš atsakovo S. G. , bet ir iš jo
sutuoktinės atsakovės V. G. (solidariai), yra
nepagrįstas, todėl teismų procesinių sprendimų dalys atmesti ieškinio
reikalavimus, pareikštus atsakovei V. G. , paliktinos
nepakeistos.
Dėl
reikalavimo priteisti palūkanas
Pareikšdamas
ieškinį ieškovas prašė priteisti iš atsakovo S. G. ne tik
35 000 Lt skolą, bet ir 8,77 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuotinų nuo
2008 m. vasario 14 d. iki visiško paskolos grąžinimo, 5 proc. dydžio metinių
palūkanų, skaičiuotinų nuo 2008 m. vasario 25 d. iki visiško paskolos grąžinimo,
ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki
teismo sprendimo visiško įvykdymo. Bylą nagrinėję teismai, šalių teisinių
santykių nekvalifikavę kaip paskolos ir konstatavę, kad ieškovo reikalavimas
priteisti iš atsakovo S. G. 35
000 Lt skolos yra nepagrįstas, dėl palūkanų priteisimo nepasisakė ir nesprendė.
Teisėjų kolegijai konstatavus, kad tarp ieškovo ir atsakovo S.
G. buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, kad atsakovas skolos
ieškovui negrąžino, ir nusprendus, kad skola priteistina iš atsakovo S. G. , bylos dalis dėl palūkanų priteisimo iš S. G. grąžintina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš
naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl
kasacinio skundo pasirašymo
Atsiliepime
į kasacinį skundą atsakovas nurodo, kad kasacinis procesas turėtų būti
nutrauktas, nes jo nepasirašė kasatorius. Su šiuo argumentu kasacinio teismo
teisėjų kolegija nesutinka.
Remiantis
CPK 347 straipsnio 3 dalimi, kasacinį skundą surašo advokatas, o kasacinį
skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo. Byloje paduotą
kasacinį skundą pasirašė advokatas G. Ž. , nurodydamas,
kad jis surašė kasacinį skundą ir pasirašo jį A. K. (Ž.)
vardu. Kartu su kasaciniu skundu pateiktas teisinių paslaugų sutarties,
sudarytos advokato G. Ž. ir kliento A. K.
, išrašas patvirtina, kad advokatas turi teisę kliento vardu pasirašyti
kasacinius skundus. Įstatymas nedraudžia procesinės pareigos pasirašyti
kasacinį skundą įgyvendinti per atstovą (CPK 54 straipsnio 1 dalis), o CPK 347
straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama tokiu būdu, kad tik asmeniškai
atliktas kasacinio skundo pasirašymas išreiškia kasatoriaus valią paduoti
kasacinį skundą. Kai advokatas kasacinį skundą pasirašo ne tik patvirtindamas
aplinkybę, kad jis surašė kasacinį skundą, bet ir būdamas tinkamai įgaliotas atstovaujamojo
vardu paduoda kasacinį skundą, toks kasacinio skundo pasirašymas atitinka CPK
347 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. pažymą apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 33,27 Lt
tokių išlaidų. Teisėjų kolegijai nusprendus priteisti ieškovui iš atsakovo S. G. 35 000 Lt skolos, nurodytos išlaidos į valstybės
biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96
straipsnis). Atsižvelgiant į priteistą ieškovui 35 000 Lt sumą perskirstytinos
šalių bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys, 96 straipsnio 1
dalis). Teisėjų kolegijai nusprendus, kad bylos dalis dėl palūkanų priteisimo
grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šioje ieškinio
reikalavimų dalyje šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas
spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų
paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4, 5
punktais, 362 straipsniu,
n
u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m.
lapkričio 5 d. nutarties, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d.
sprendimo dalis, kuriomis atmesti ieškovo A. K. reikalavimai
priteisti iš atsakovo S. G. 35 000 (trisdešimt penkis
tūkstančius) Lt skolos ir iš ieškovo A. K. priteistos
bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir priimti naują sprendimą:
Tenkinti
dalį ieškinio – priteisti ieškovui A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo S. G. (a.k.
(duomenys neskelbtini) 35 000 (trisdešimt penkis
tūkstančius) Lt skolos.
Priteisti
iš atsakovo S. G. (a.k. (duomenys
neskelbtini) 920 (devynis šimtus dvidešimt) Lt žyminio mokesčio,
mokėtino pirmosios instancijos teisme, 13,60 Lt (trylika Lt 60 ct) išlaidų, susijusių
su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, 1050 (vieną
tūkstantį penkiasdešimt) Lt žyminio mokesčio, mokėtino apeliacinės instancijos
teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija
(juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).
Priteisti
ieškovui A. K. (a.k. (duomenys
neskelbtini) iš atsakovo S. G. (a.k. (duomenys
neskelbtini) 130 (vieno šimto trisdešimties) Lt žyminio mokesčio, sumokėto
pirmosios instancijos teisme.
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5
d. nutarties, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimo
dalis, kuriomis atmesti ieškovo A. K. reikalavimai
priteisti iš atsakovo S. G. 8,77 proc. dydžio metinių
palūkanų, skaičiuotinų nuo 2008 m. vasario 14 d. iki visiško paskolos
grąžinimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuotinų nuo 2008 m. vasario 25
d. iki visiško paskolos grąžinimo, ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo
priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,
panaikinti ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti
apeliacine tvarka iš naujo.
Kitas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2012 m. lapkričio 5 d. nutarties ir Šiaulių miesto
apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti
iš atsakovo S. G. (a.k. (duomenys
neskelbtini) 1050 (vieną tūkstantį penkiasdešimt) Lt žyminio mokesčio,
mokėtino kasaciniame teisme, 33,27 Lt (trisdešimt tris Lt 27 ct) išlaidų, susijusių
su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas
– Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos
kodas 5660).
Ši
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja
nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis
Norkūnas
Rimvydas
Norkus
Janina
Stripeikienė