Civilinė byla Nr. e2A-1211-945/2023
Teisminio proceso Nr. 2-28-3-01132-2022-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.5; 1.3.5.7; 1.3.5.10; 3.2.4.11; 3.3.1.20
(S)
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gruodžio 28 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dianos Labokaitės ir Egidijaus Tamašausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Pigu perku group“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Pigu perku group“ ieškinį atsakovui N. S. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme ir atsakovo N. S. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Pigu perku group“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Pigu perku group“ (toliau – ieškovė, darbdavys), patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė teismo pripažinti atsakovo N. S. (toliau – atsakovas, darbuotojas) reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo nepagrįstu ir jį atmesti, panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2022 m. balandžio 5 d. sprendimą darbo byloje Nr. DGKS-1609, priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovė nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 7 d. tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis, kuria atsakovas priimtas dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi. Darbo sutarties 4 punkte šalys susitarė dėl darbo laiko: vidutinė savaitinė darbo laiko norma – 52 val., 6 darbo dienų savaitė slenkančiu grafiku. Taigi, atsakovas įsipareigojo dirbti 208 val., 24 darbo dienas per mėnesį slenkančiu grafiku. Atsakovo darbo tvarką nustatė ieškovės direktoriaus patvirtintos darbo tvarkos taisyklės. Atsakovas pats žymėjo savo darbo ir poilsio laiką, darbo laiko pradžią ir pabaigą apskaitos lapuose, kuriuos pateikdavo ieškovei grįžęs iš komandiruotės. Atsakovo komandiruotės pradžia ir pabaiga yra nurodyta ieškovės direktoriaus įsakymuose dėl komandiruotės. Atsakovo darbo laikas neviršija darbo sutartimi sulygtos darbo laiko normos per mėnesį. Šalys darbo grafiką derindavo trumposiomis žinutėmis. Atsakovui buvo žinomas darbo grafikas, ieškovė niekuomet neprašė atsakovo dirbti viršvalandžius ar poilsio dienomis.
3. Atsakovas nesutiko su ieškiniu, priešieškiniu prašė teismo priteisti atsakovui iš ieškovės 12 802,99 Eur kompensaciją už neapmokėtus viršvalandžius, 3 944,59 Eur kompensaciją už darbą poilsio dienomis, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2022 m. kovo 16 d., bet ne ilgiau kaip už šešis mėnesius, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
4. Atsakovas nurodė, kad jis buvo verčiamas dirbti viršvalandžius, už kuriuos jam nebuvo sumokėta. Iš ieškovės pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad ieškovė darbo laiko apskaitą vedė kitaip, negu susitarta darbo sutartyje, t. y. buvo žymimos 8 darbo valandos per dieną (40 valandų per savaitę), 5 dienų darbo savaitė. Ieškovė nepateikė įrodymų apie sudarinėjamus darbo laiko grafikus. Atsakovas pateikė duomenis, kad jis dirbo 6, kartais 7 dienas per savaitę. Ieškovei nevykdant pareigos tinkamai žymėti atsakovo faktiškai dirbtą laiką, atsakovui nebuvo tinkamai apskaičiuojamas darbo užmokestis. Ieškovė nesudarinėjo atsakovui darbo grafiko, buvo priimami įsakymai dėl komandiruotės, o darbai skiriami SMS žinutėmis kiekvieną dieną. Atsakovas niekada nežinojo, kiek kurią dieną teks dirbti. Dažniausiai tekdavo dirbti ženkliai daugiau valandų, nei buvo susitarta darbo sutartyje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Marijampolės apylinkės teismas 2023 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino iš dalies ir priteisė atsakovui iš ieškovės 3 944,59 Eur kompensaciją už darbą poilsio dienomis, 5 300,22 Eur kompensaciją už viršvalandžius, 5 579,40 Eur netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką, priteisė valstybei iš ieškovės 334 Eur žyminį mokestį ir 12,84 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.
6. Teismas nustatė, kad 2020 m. rugsėjo 7 d. tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis, kuria atsakovas priimtas dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi. Šalys darbo sutarties 1.3 punkte susitarė, kad atsakovo mėnesinis darbo užmokestis – 1 002 Eur plius dienpinigiai už dirbtą laiką komandiruotėse, ne mažiau kaip 50 proc. 2021 m. sausio 1 d. nustatytas 1 060 Eur priskaitytas mėnesinis darbo užmokestis, 2022 m. sausio 1 d. – 1 205 Eur. Darbo sutarties 4 punkte šalys susitarė, kad vidutinė savaitinė darbo laiko norma – 52 val., 6 darbo dienų savaitė slenkančiu grafiku. Darbo sutartis nutraukta 2021 m. kovo 16 d. Darbo laiko grafikų ieškovė atsakovui nesudarinėjo. Atsakovas pats žymėjo savo darbo ir poilsio laiką, darbo laiko pradžią ir pabaigą apskaitos lapuose, kurie už tą patį laikotarpį yra kelių skirtingų užpildymų. Ieškovė negalėjo jų visų pateikti, todėl nėra galimybės pagal juos nustatyti atsakovo dirbtų dienų skaičių ir kiekvienos dienos darbo laiko pradžią ir pabaigą. Atsakovo dirbto darbo laiko trukmę ieškovė įrodinėjo savo pačios sudarytais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, pagal kuriuos visos atsakovo komandiruotėje praleistos dienos buvo vertinamos kaip darbo dienos, pažymint žiniaraštyje ne atsakovo dirbtas valandas, o raidę ,,K“, reiškiančią komandiruotę. Atsakovas darbo funkcijas atlikdavo užsienyje, atsakovo komandiruotės pradžia ir pabaiga yra nurodyta ieškovės direktoriaus įsakymuose dėl komandiruotės. Ieškovės darbuotojai atsakovui darbo užduotis pateikdavo trumposiomis žinutėmis. Atsakovas vykdė ne tik vairuotojo-ekspeditoriaus, tačiau, darbdavio prašomas, ir kitus darbus.
7. Teismas nusprendė, kad ieškovės pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai nepatvirtina, jog atsakovas dirbo taip, kaip sutarta darbo sutartyje, neviršydamas susitarto laiko. Ieškovė teigė, kad, remiantis 2020 m. rugsėjo mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiu, atsakovas dirbo 18 d. ir 144 val., tačiau iš žiniaraštyje esančių ranka darytų įrašų matyti, jog tą mėnesį atsakovas dirbo 23 d. ir 184 val. Remiantis 2020 m. spalio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiu, atsakovas dirbo 22 d. ir 176 val., tačiau žiniaraštyje nurodytos 23 d. ir 184 val., remiantis 2020 m. lapkričio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščiu, atsakovas dirbo 20 d. ir 160 val., tačiau žiniaraštyje nurodyta 30 d. ir 240 val. ir t. t. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad atsakovas pats žymėjo savo darbo ir poilsio laiką, darbo laiko pradžią ir pabaigą apskaitos lapuose, kuriuos pateikdavo ieškovei grįžęs iš komandiruotės, kadangi į bylą ieškovė pateikė tik keletą tokių lapų, tačiau jie prieštarauja anksčiau pačios ieškovės teiktiems įrodymams. Teismas konstatavo, kad šie ieškovės pateikti vienas kitam prieštaraujantys lapai negali patvirtinti atsakovo darbo ir poilsio laiko, jie neįrodo, jog buvo tinkamai vykdoma šalių sudaryta darbo sutartis.
8. Teismas sprendė, kad kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, jog šalys susitarė, kad atsakovas dirbs vairuotojo-ekspeditoriaus pareigose slenkančiu grafiku, nustatant 52 val. vidutinę savaitinę darbo laiko normą, 6 darbo dienų savaitę. Nurodęs, kad toks susitarimas įstatymų nėra draudžiamas, teismas atmetė atsakovo atstovės argumentus, jog atsakovas turėjo dirbti ne daugiau 40 valandų 5 darbo dienų savaitę. Teismas konstatavo, kad į bylą pateikti įrodymai liudija, jog atsakovas dirbo daugiau valandų, nei šalys buvo susitarę, atsakovas dirbo viršvalandžius, o taip pat poilsio dienomis, dažnai iš viso be poilsio. Teismas pažymėjo, kad pateiktų įrodymų visiškai pakanka šiems faktams nustatyti, kadangi atsakovas yra darbuotojas, silpnesnioji darbo santykių šalis, todėl įrodymų surinkimas ir pateikimas jam gali būti apsunkintas.
9. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog darbdavys, laikydamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 115 straipsnio nuostatų, darbuotojui būtų sudaręs ir pateikęs darbo grafiką, kas būtina esant suminei darbo laiko apskaitai. Įvertinęs tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovė atsakovui darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nežymėjo faktiškai dirbto laiko, nemokėjo už darbą poilsio dienomis (sekmadieniais) įstatymų nustatyta tvarka. Nors ieškovės atstovas posėdžio metu teigė, kad, esant suminei darbo laiko apskaitai, darbuotojui gali tekti dirbti ir sekmadienį, nes kitomis savaitės dienomis jam gali būti paeiliui kelios poilsio dienos, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, jog atsakovas turėjo tokias poilsio dienas, o atsakovas pateikė pakankamai įrodymų, kad tokių poilsio dienų jis neturėjo. Teismas pažymėjo, kad, nesant sudaryto darbo ir poilsio laiko grafiko, pripažintina, jog atsakovui poilsio diena visuomet turėjo būti sekmadienis. Iš DGK skaičiuotės teismas nustatė, kad, skaičiuodama atsakovui priklausantį darbo užmokestį, DGK rėmėsi atsakovo nurodytomis poilsio dieną dirbtomis valandomis, jas daugindama iš dvigubo dirbto mėnesio darbo valandos uždarbio (duomenys iš ieškovės pateiktos lentelės), neatskaičius mokesčių. Teismas nurodė pritariantis tokiai skaičiuotei ir patenkino su tuo susijusį priešieškinio reikalavimą.
10. Teismas sprendė, kad į bylą pateiktų ir ištirtų įrodymų visuma (vienas kitą nuosekliai papildantys rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai, liudytojo parodymai) leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog atsakovas, jam pačiam sutinkant, su ieškovės žinia dirbo viršvalandžius ir už šį darbą ieškovė jam nemokėjo. Teismas konstatavo, kad atsakovo nurodytas kaip faktiškai dirbtas darbo laikas nesutampa su darbdavio nurodytu laiku, t. y. iš pateiktų įrodymų matyti, jog atsakovas dirbo ženkliai daugiau darbo valandų. Teismas suskaičiavo, kad iš viso atsakovui už dirbtus viršvalandžius yra nesumokėta 5 300,22 Eur (neatskaičius mokesčių), todėl šią sumą priteisė atsakovui iš ieškovės.
11. Teismas nustatė, kad atsakovo vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių – 929,90 Eur, arba 469,97 Eur atskaičius mokesčius. Nusprendęs, kad darbdavys pažeidė pareigą laiku atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, nenustatęs, jog dėl tokio nesavalaikio atsiskaitymo būtų kaltas darbuotojas, nesant pagrindo tenkinti ieškinį, nustatęs pagrindą priešieškinį patenkinti iš dalies, nesant šalių ginčo dėl priskaičiuotų su darbo santykiais susijusių išmokų (darbo užmokesčio) dydžio, teismas atsakovui iš ieškovės priteisė netesybas už uždelstus atsiskaityti 6 mėnesius, t. y. 5 579,40 Eur (929,90 Eur × 6 mėn.), neatskaičius mokesčių, arba 2 819,82 Eur (469,97 Eur × 6 mėn.) atskaičius mokesčius.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti, priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad ieškovė yra sumokėjusi atsakovui priklausantį darbo užmokestį ir dienpinigius, dėl to ginčo nėra. Byloje kilo ginčas dėl viršvalandžių ir darbo poilsio dienomis. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad nei darbo sutarties galiojimo metu, nei darbo sutarties nutraukimo metu atsakovas nereiškė pretenzijų dėl tariamai neišmokėto darbo užmokesčio ar kitų sumų.
1.2. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad atsakovo vidutinis darbo laikas viršijo 52 val. per savaitę ir atsakovas dirbo poilsio dienomis. Teismas neįvertino aplinkybių, kad atsakovo darbo funkcijos buvo atliekamos tik jam esant komandiruotėje, atsakovas pagal darbo sutartį sulygo dirbti beveik maksimalų leistiną valandų skaičių, atsakovo darbui buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Be to, teismas nepagrįstai nenustatė, kad atsakovas dirbo pagal iš anksto nenustatytą grafiką, kadangi pats vedė savo darbo laiko apskaitą.
1.3. Nepagrįsta teismo išvada, kad darbuotojas dažnai faktiškai dirbo septynių dienų darbo savaitę. Ši teismo išvada nemotyvuota, be to, darbo sutarties 4 punktas dėl darbo laiko patvirtinta, kad atsakovas dirbo slenkančiu grafiku 6 dienas iš eilės. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų manyti, kad atsakovas dirbo 7 dienas per savaitę. Teismas nepagrįstai vadovavosi tik atsakovo paaiškinimais, kurie yra prieštaringi. Teismo išvada „dažnai faktiškai dirbo“ yra prieštaringa ir neapibrėžta.
1.4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, įrodančių, kad darbdavys, laikydamasis DK 115 straipsnio nuostatų, darbuotojui būtų sudaręs ir pateikęs darbo grafiką, kas būtina esant suminei darbo laiko apskaitai. Teismas nustatė, kad atsakovas vedė savo darbo laiko apskaitą, tačiau atsakovas teismui pateikė tik dalį darbo laiko apskaitos lapų. Įsakymuose dėl komandiruotės buvo nurodyta konkreti komandiruotės trukmė, todėl, nors atskiras darbo grafikas nebuvo sudaromas, atsakovui buvo žinomos komandiruotės dienos.
1.5. Teismas netinkamai įvertino atsakovo telefono žemėlapių kopijas, kuriuose nurodyti tik kelionių maršrutai, o ne faktiškai nuvažiuotas atstumas ir laikas. Šie duomenys nepatvirtina, kad atsakovas būtų viršijęs leistiną vairavimo laiką ar darbo sutartyje sulygtą darbo laiką.
1.6. Teismas nepagrįstai nesivadovavo paties atsakovo užpildytais ir pateiktais darbo laiko apskaitos lapais, kurie paneigia aplinkybę, kad atsakovas dirbo viršvalandžius.
1.7. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo ieškovės nurodymas dirbti viršvalandžius, nes nėra tai patvirtinančių įrodymų. Atsakovas gaudavo nurodymus SMS žinutėmis, tačiau nei vienoje iš jų nėra nurodymo dirbti viršvalandžius. Teismas turėjo nustatyti, kad atsakovo darbo laikas viršijo 52 val. per savaitę trukmę, tačiau šia aplinkybe jis nepagrįstai nesivadovavo.
1.8. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, reglamentuojančios viršvalandinį darbą.
1.9. Teismas nepagrįstai pripažino įrodymu atsakovo pateiktus savo ranka surašytas lapus su darbo valandomis, kadangi jie buvo surašyti bylos nagrinėjimo metu, todėl neatitinka įrodymui keliamo patikimumo reikalavimo.
1.10. Teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, nes atsakovui, o ne ieškovei, tenka procesinė pareiga įrodyti, kad atsakovas viršijo darbo laiko normą.
13. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Atsakovas dirbo nuo ryto iki vakaro, be konkretaus darbo pradžios ir pabaigos laiko, taip pat šeštadieniais ir sekmadieniais (nors ieškovė darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose žymėjo, kad atsakovas dirbo tik penkias darbo dienas per savaitę).
2.2. Ieškovė neturi visų darbo laiko apskaitos lapų, kas reiškia, kad šie lapai ieškovei nebuvo aktualūs arba ieškovė netinkamai vedė darbuotojo darbo laiko apskaitą, todėl pati turi prisiimti dėl to atsiradusias pasekmes.
2.3. Aplinkybė, kad atsakovas dirbo tik komandiruotėse, nepanaikina ieškovės pareigos tinkamai organizuoti ir prižiūrėti jos naudai atliekamą darbą, taip pat ir nustatyti darbo grafiką. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovui būtų sudarytas ir pateiktas susipažinti darbo grafikas, kuriame būtų nurodytos ne tik darbo dienos, bet ir pagal suminę darbo laiko apskaitą dirbančiam darbuotojui priklausantis poilsio laikas.
2.4. Atsakovo darbo laikas buvo vertintas ne tik pagal atsakovo ranka surašytas valandas, tačiau pagal tikslius „Google Maps“ programos duomenis, iš kurių matyti, kiek darbuotojas konkrečią dieną vairavo valandų ir kokį atstumą nuvažiavo. Šiuos duomenis papildė kiti byloje esantys įrodymai, atsakovo pateikta susisteminta lentelė, jo paaiškinimai, liudytojo parodymai, susirašinėjimai su darbdaviu.
2.5. Teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovo pateiktais darbo laiko apskaitos lapais, nes jų pateikta tik už labai trumpą darbo laikotarpį, be to, šie lapai buvo skirti ne darbo laiko apskaitai, o Vokietijos institucijoms, kurios tikrina vairuotojų vairavimo laiką.
2.6. Greičiausiai sąmoningai nebuvo jokio raštiško ieškovės nurodymo dirbti viršvalandžius, tačiau iš duodamų darbų kiekių ir krovinių pristatymo terminų buvo galima spręsti, kad ieškovė tikisi, jog atsakovas dirbs viršvalandžius. Atsakovas yra ne kartą sulaukęs prašymo žodžiu po darbo valandų arba tuo metu, kai jau būdavo atidirbęs visas priklausančias valandas, toliau tęsti savo darbo funkcijas. Ieškovė visada žinodavo, kad atsakovas dirba viršvalandžius ir tam pritarė.
2.7. Atsakovas vykdė įrodinėjimo pareigą ir savo reikalavimus pagrindė rašytiniais įrodymais. Iš atsakovo negali būti reikalaujama pagrįsti kiekvieną išdirbtą valandą. Ieškovė, priešingai, neįrodė savo teiginių, jog atsakovas neviršijo darbo sutartyje nustatytos darbo laiko normos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
15. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas 2020 m. rugsėjo 7 d. darbo sutarties pagrindu dirbo vairuotoju ekspeditoriumi, jog darbo santykiai nutraukti 2022 m. kovo 16 d., tačiau darbo funkcijas atsakovas vykdė iki 2022 m. sausio mėn. pabaigos. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar darbo funkcijų vykdymo laikotarpiu darbdavys tinkamai apskaitė darbuotojo darbo laiką ir apmokėjo darbuotojui už jo darbą poilsio dienomis bei viršvalandinį darbą.
16. Darbo sutarties 4 punkte, skirtame darbo laiko normai ir režimui apibrėžti, nurodoma, kad vidutinė savaitinė darbo laiko norma yra 52 val., atsakovas dirbs 6 darbo dienas per savaitę slenkančiu grafiku. Bylos nagrinėjimo eigoje atsakovės atstovė akcentavo, kad darbo sutarties nuostata dėl 52 darbo valandų per savaitę prieštarauja DK 112 straipsnio 3 daliai, numatančiai 40 darbo valandų darbo savaitę. Atsikirsdamas į šį argumentą ieškovės atstovas nurodė, kad atsakovas darbo funkcijas vykdė išskirtinai Vokietijoje, todėl Lietuvoje galiojantys ribojimai darbo laikui neturi būti taikomi. Teisėjų kolegija tokią poziciją atmeta kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Pirma, darbo sutartis ne tik parengta pagal Lietuvoje galiojančią pavyzdinę formą, bet ir numato visą eilę nuorodų į Lietuvos darbo teisę, t. y. konkrečias DK normas. Antra, kaip matyti iš darbo sutarties turinio, joje nieko neužsimenama apie darbo funkcijos vykdymo vietą kitoje valstybėje. Trečia, pats darbdavys kiekvieną atsakovo išvyką į užsienį formino kaip komandiruotę, kuri, vadovaujantis DK 107 straipsnio 1 dalimi, vertintina kaip išvykimas vykdyti darbo funkcijas kitoje, nei nuolatinė darbo vieta, vietoje.
17. Kartu pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinto Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo (toliau – Aprašas) 14.1 punkte įtvirtintas darbo ir poilsio laiko reglamentavimo kelių transporto įmonėse ypatumas – galimybė susitarti su darbuotoju dėl 48 val. vidutinės darbo laiko trukmės. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teisės aktuose minima kita sąvoka – maksimali darbo laiko trukmė – yra sietina su specialiomis situacijomis, kai darbuotojui taikoma suminė darbo laiko apskaita ir skirtingais 7 kalendorinių dienų laikotarpiais darbuotojas dirba ne vienodą darbo laiką: įprastai tokiu atveju maksimali darbuotojo atskiros savaitės darbo laiko trukmė – 52 val., neviršijant 40 val. savaitinio vidurkio per visą apskaitos laikotarpį (DK 115 straipsnio 3 dalis), o transporto įmonėse – 60 val. (Aprašo 14.1 punktas), neviršijant 48 val. savaitinio vidurkio. Kita vertus, nors DK 112 straipsnio 3 dalyje įvardintos darbo laikos normos išimtys orientuotos į mažinimo galimybę sutrumpinto ar ne viso darbo laiko atvejais, DK 35 straipsnyje, 114 straipsnio 2 punkte galimybė dirbti iki 60 val. per savaitę siejama su papildomu darbu, t. y. situacija, kai darbuotojas vykdo dvi savarankiškas darbo funkcijas, o išimtiniai atvejai, kai darbuotojas su darbdaviu susitaria dėl vidutinę darbo laiko normą viršijančio darbo laiko, DK 119 straipsnyje įvardijami kaip viršvalandžiai, kasacinio teismo praktikoje akcentuojama ir galimybė susitarti dėl padidinto darbų masto, mokant padidintą, palyginus su normaliomis sąlygomis, darbo užmokestį, net ir tais atvejais, kai vykdoma ta pati darbo funkcija (DK 144 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015, 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-1075/2022).
18. Darbo sutarties 4 punkte aptartos darbo laiko normos sąlygos vertinimui reikšmingas ir susitarimas dėl darbuotojui mokamų su darbo santykiais susijusių išmokų. Šalys darbo sutarties 1.3 punkte susitarė, kad atsakovo mėnesinis darbo užmokestis – 1 002 Eur plius dienpinigiai už dirbtą laiką komandiruotėse, ne mažiau kaip 50 proc. 2021 m. sausio 1 d. nustatytas 1 060 Eur priskaitytas mėnesinis darbo užmokestis, 2022 m. sausio 1 d. – 1 205 Eur. Ši nuostata aiškiai parodo, kad darbdavys darbo santykius įformino taip, jog darbuotojui būtų mokamas minimalus galimas darbo užmokestis, suteikiantis galimybę kartu mokėti mokesčiais neapmokestinamus dienpinigius. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 21 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi darbo santykių metu) 2.5 punktu, į komandiruotę siunčiamam darbuotojui mokami dienpinigiai yra neapmokestinami mokesčiais tik tuo atveju, jeigu darbuotojui mokamas darbo užmokestis viršija minimalią mėnesinę algą ar minimalų valandinį atlygį, padaugintus iš koeficiento 1,65. 2020 m. buvo patvirtinta 607 Eur minimali mėnesio alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. 669), kurią padauginus iš koeficiento 1,65 ir gaunamas atsakovui nustatytas 1 002 Eur darbo užmokestis (607 Eur × 1,65 = 1 001,55 Eur). 2021 m. buvo patvirtinta 642 Eur minimali mėnesio alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 14 d. nutarimas Nr. 1114), todėl darbdavys atsakovo darbo užmokestį padidino iki 1 060 Eur (642 Eur × 1,65 = 1 059,30 Eur). 2022 m. buvo patvirtinta 730 Eur minimali mėnesio alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. spalio 13 d. nutarimas Nr. 834), todėl darbdavys atsakovo darbo užmokestį padidino iki 1 205 Eur (730 Eur × 1,65 = 1 204,50 Eur). Darbdavio nurodymas, kad šį darbo užmokestį jis mokės ne už 40 val. per savaitę darbo laiko normą, bet už 52 val., iš esmės reiškia mažesnio valandinio atlygio, nei tas, kurį tektų mokėti laikantis aukščiau aptartos darbdavio strategijos nustatant darbo užmokestį atsakovui, mokėjimą.
19. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad darbo santykiuose esant poreikiui įvertinti tikrąją šalių valią reikšmingos ne tik darbo sutartyse formaliai įtvirtintos nuostatos, bet ir darbo santykių eigoje taikoma praktika. Nors ieškovės atstovas teismo posėdžiuose nuosekliai tvirtino, kad atsakovui buvo nustatyta 52 val. darbo savaitė arba 208 darbo valandos per mėnesį, paties darbdavio veiksmai fiksuojant atsakovo darbą rodo visiškai kitokį darbdavio požiūrį. Tokią išvadą leidžia daryti keletas reikšmingų aplinkybių:
6.1. Ieškovės atstovas nurodė, kad atsakovas turėjo pats vesti darbo laiko apskaitą. Teoriškai tokia galimybė yra įtvirtinta DK 120 straipsnio 4 dalyje, tačiau išimtinė situacija, kai darbuotojui suteikiama teisė savo nuožiūra organizuoti darbą, kartu su pareiga pačiam tvarkyti darbo laiko apskaitą, neatleidžia darbdavio nuo pareigų, susijusių su saugių ir sveikų darbo sąlygų nustatymu, įskaitant ir imperatyvių taisyklių, susijusių su minimalaus poilsio ir maksimalaus darbo laiko režimu, laikymąsi. Nagrinėjamu atveju darbdavys nepateikė jokių įrodymų, kad pareiga vykdyti darbo laiko apskaitą buvo perkelta darbuotojui. Priešingai, ieškovė visą atsakovo darbo laikotarpį pildė darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kaip tai numatyta DK 120 straipsnio 3 dalyje.
6.2. Nors darbdavys tvirtino, kad darbuotojas oficialioje formoje fiksuodavo duomenis apie konkrečią dieną nuvažiuotus kilometrus ir dirbtą darbo laiką, po teismo įpareigojimo į bylą pateikti vos kelis mėnesius apimantys duomenys. Ieškovas ir atsakovė taip pat pripažino į bylą pateikę to paties laikotarpio savo turiniu besiskiriančias atsakovo pildytų dokumentų versijas. Aiškindamas šią situaciją atsakovas nurodė, kad aptariamų dokumentų pildymo tikslas buvo kitas, jie buvo pildomi tam, jog, esant poreikiui, būtų pateikiami kelių transportą kontroliuojančioms institucijoms, kad šios įvertintų, ar buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų. Atsakovas pažymėjo, kad dokumentai buvo perrašomi po kelis kartus, siekiant išvengti baudų už darbo laiko režimo pažeidimus, dėl ko ir galėjo susiklostyti situacija, kai kelis kartus fiksuoti tos pačios dienos duomenys skiriasi. Darbuotojo poziciją, kad šie dokumentai negali būti vertinami kaip patvirtinantys darbuotojo vykdytą darbo laiko apskaitą, kuria vadovavosi darbdavys, patvirtina ir jau minėtas faktas, jog darbdavys turi vos keletą atsitiktinių dokumentų. Racionalaus paaiškinimo dėl to, kaip neturėdamas visų dokumentų darbdavys galėjo nustatyti, kiek laiko (dienų ir valandų) kiekvieną mėnesį atsakovas dirbo, ieškovė nepateikė.
6.3. Teikdamas paaiškinimus teismo posėdžiuose ieškovės atstovas nuosekliai akcentavo, kad atsakovas dirbdavo tik užsienyje komandiruočių metu, jog darbdavys kaip darbo dienas vertino visas atsakovo komandiruotėse praleistas dienas, kurias darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose žymėjo raidė „K“. Į bylą pateikti paties darbdavio pildyti dokumentai paneigia šiuos argumentus. Pirma, komandiruotės fakto fiksavimas yra aktualus dienpinigių apskaičiavimui, kadangi dienpinigiai mokami už visas komandiruotėje praleistas tiek darbo, tiek poilsio dienas. Faktas, kad tam tikromis dienomis atsakovas buvo komandiruotėje, pats savaime nieko nepasako apie jo dirbtą laiką. Antra, darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose darbdavys aiškiai fiksavo penkių darbo dienų 8 val. per dieną darbo laiko režimą tiek tuo metu, kai darbuotojas buvo komandiruotėje, tiek ir tarpuose tarp komandiruočių. Skirtingai, nei nurodė ieškovės atstovas, šis darbo laiko fiksavimas negali būti vertinamas kaip šablono naudojimas. Viena vertus, žiniaraščiuose fiksuojamos atsakovo atostogos (pvz., 2020 m. gruodžio mėn., 2021 m. sausio, balandžio mėn. ir t. t.) ar pravaikštos (pvz., 2021 m. lapkričio mėn.). Kita vertus, atskirais atvejais atsakovui darbo dienos buvo fiksuojamos savaitgaliais, o poilsio dienos – kitomis savaitės dienomis (pvz., 2021 m. rugpjūčio, lapkričio mėn., 2022 m. sausio mėn. žiniaraščiuose). Be to, visuose žiniaraščiuose buvo fiksuojamas ir bendras per mėnesį faktiškai dirbtų dienų ir valandų skaičius, niekuo nesusijęs nei su 52 val. 6 darbo dienų savaite, nei su komandiruotėse praleistomis dienomis.
6.4. Svarbu ir tai, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose užfiksuotų duomenų pagrindu darbdavys apskaičiuodavo ir mokėdavo atsakovui su darbo santykiais susijusias išmokas. Darbdavio pildytame dokumente, pavadintame „Asmeninė sąskaita“ (DGK medžiagos 42 lapas), o taip pat darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose (DGK medžiagos 87–103 lapai) nurodoma, kaip darbdavys skaičiuodavo atsakovui mokamą darbo užmokestį. Iš čia fiksuotų duomenų matyti, kad darbdavys atsakovo darbo dienų ir darbo valandų skaičių perkeldavo būtent iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių, iš esmės fiksuodamas, kad darbuotojas dirbo penkias dienas per savaitę ir 8 val. per dieną. Nors ieškovės atstovas nurodė, kad atsakovui visada buvo mokamas darbo sutartyje nurodytas jo mėnesinis darbo užmokestis, taip atsitikdavo tik tais mėnesiais, kai darbdavys fiksavo atsakovą dirbus visas dienas nuo pirmadienio iki penktadienio. Kai darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose darbdavys užfiksavo atsakovo atostogas, pravaikštas, darbą savaitgaliais ar poilsį kitomis savaitės dienomis, pagal tai jam buvo apskaičiuojamas kitoks darbo užmokestis. Pvz., 2020 m. gruodžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje darbdavys fiksavo 4 atostogų dienas, gruodžio 19–20 d. (šeštadienį ir sekmadienį) fiksavo darbo laiką, o gruodžio 21–22 d. (pirmadienį ir antradienį) fiksavo poilsio laiką. Jeigu būtų laikęsis pozicijos, kad darbuotojas dirbo 6 darbo dienų savaitę ir 208 val. per mėnesį, darbdavys būtų privalėjęs fiksuoti 24 darbo dienas, iš kurių atsakovas faktiškai dirbo 20 dienų, o atstogavo 4 dienas, bet darbdavys užfiksavo, jog atsakovas turėjo dirbti 21 dieną, o faktiškai dirbo 17 dienų. Skaičiuojant ieškovo vienos darbo dienos užmokestį jo mėnesio darbo užmokestis buvo padalintas ne iš 24, bet iš 21 darbo dienos ir tuomet mokėtina už dirbtas dienas suma apskaičiuota ne už 20, bet už 17 dirbtų dienų. Tokia pati situacija fiksuota 2021 m. sausio, balandžio, liepos, rugpjūčio, lapkričio, gruodžio mėn., 2022 m. sausio mėn.
20. Nutarties 19 punkte aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį ieškovė atsakovui mokėjo už 40 val. per savaitę darbo laiko normą, fiksuodama apskaitoje, kad darbuotojas dirbo 5 dienas per savaitę pirmadieniais – penktadieniais, darbuotojui dirbant po 8 val. per dieną.
21. Vertinant byloje kylantį ginčą svarbu pažymėti, kad keliant klausimą, kaip darbdavys apskaičiuodavo atsakovo dirbtą darbo laiką, ieškovės atstovas nuosekliai tvirtino, jog darbuotojo darbo laikas niekada neviršijo 52 val. per savaitę arba 208 val. per mėnesį. Atsakovas gi įrodinėjo dirbęs ženkliai daugiau, pateikdamas telefono programėlės duomenis apie judėjimą komandiruočių laikotarpiais, o taip pat savo užpildytuose lapuose minėtų duomenų pagrindu atliktus darbo laiko skaičiavimus.
22. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad nustatytos darbo laiko trukmės viršijimo faktas pats savaime nėra pakankamas konstatuoti viršvalandžius bei reikalauti apmokėjimo už darbą padidintu tarifu. Darbuotojo buvimas darbe, viršijantis jam nustatytą darbo laiko trukmę, nors galbūt ir susijęs su darbo funkcijų vykdymu, savaime nereiškia viršvalandinio darbo, jeigu taip elgiamasi nesant darbdavio nurodymo, be jo žinios ar leidimo. Viršvalandiniu gali būti pripažįstamas darbas, kuris: 1) dirbamas viršijant nustatytą darbo laiko trukmę; 2) dirbamas darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia; 3) iš esmės yra galimas tik išimtiniais įstatyme nustatytais atvejais arba esant darbuotojo rašytiniam sutikimui (prašymui) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011, 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015, 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovo pateikti įrodymai negali būti vertinami kaip patvirtinantys minėtų sąlygų egzistavimą. Teikdamas paaiškinimus 2023 m. vasario 1 d. teismo posėdyje atsakovas pripažino telefono programėlės duomenis sugeneravęs ir darbo laiko skaičiavimus atlikęs tik po to, kai, nutraukus darbo santykius, tarp šalių kilo ginčas. Ieškovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad jis reiškė pretenzijas darbdaviui dėl darbo laiko trukmės.
23. Atsakovo į bylą pateiktoje susirašinėjimo SMS žinutėmis medžiagoje buvo užfiksuotas vieną kartą darbdaviui išsakytas nenoras dirbti sekmadienį. Kita vertus, šalys darbo sutartyje buvo susitarę dirbti slenkančiu grafiku, atsakovas teikdamas paaiškinimus patvirtino susitarimą dirbti neišskiriant atskiros savaitės dienos, kaip atsakovo poilsio dienos, ir tik darbuotojo noras gauti didesnį darbo užmokestį išprovokavo nurodytą pretenzijų darbdaviui išsakymą. Atsižvelgiant į atsakovo darbo specifiką dirbant komandiruotėje, kur darbuotojo darbo laikas gali būti fiksuojamas iš esmės tik paties darbuotojo, spręsti, kad vien atsitiktiniai atsakovo pateikti duomenys apie susirašinėjimo su darbdavio atstovais metu atsakovui perduotas užduotis patvirtina didesnį atsakovui duotų darbų mastą, nei įmanoma atlikti per darbo valandas, nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas dėl įrodymų apie atsakovo dirbtus viršvalandžius pakankamumo vertintinas kaip nepagrįstas.
24. Kita vertus, kaip minėta nutarties 19 punkte, darbo sutartyje buvo įtvirtinta 52 val. per savaitę darbo laiko norma, pats darbdavys tvirtino būtent į šią normą orientavęsis, teįrodinėjo darbuotoją nedirbus daugiau valandų, bet neteikė duomenų apie mažesnę jo darbo laiko trukmę. Kartu pabrėžtina, kad, atsakovui tvirtinus, jog jam nebuvo teikiami algalapiai, darbdavys šios aplinkybės iš esmės neginčijo, tepateikė duomenis apie vieną kartą darbo santykių pabaigoje elektroniniu laišku siųstą informaciją. Kitaip tariant, spręsti, kad atsakovui buvo žinoma, jog darbdavys darbo laiko apskaitoje fiksavo jam 40 val. per savaitę darbo laiko trukmę, nėra jokio pagrindo.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga tinkamai fiksuoti darbo santykiams reikšmingas aplinkybes tenka darbdaviui. Šiuo atveju darbdavys ne tik pats netvirtino konkretaus darbuotojui taikomo darbo laiko grafiko, ne tik nereikalavo iš darbuotojo, kad šis pats apskaitytų savo darbo laiką ir apskaitos duomenis perduotų darbdaviui, formaliai fiksuodamas, kad darbuotojas dirba trumpesnį darbo laiką, nei užfiksuota darbo sutartyje, bet ir darbo sutartimi nustatytą darbo užmokestį darbuotojui išmokėjo už darbuotojo dirbtas 40 val. per savaitę.
26. Kartu darbdavys neginčijo atsakovo darbo savaitgaliais fakto. Ieškovo atstovo nuosekliai kartotas argumentas, kad visos komandiruotėje praleistos dienos vertintinos kaip darbo dienos, yra niekaip nesuderinamas su DK 114 straipsnio 4 punkto, 122 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimais, draudžiančiais darbuotojui dirbti septynias dienas iš eilės. Pabrėžtina, kad pats darbdavys mažiausiai vieną tokį atvejį yra užfiksavęs 2020 m. gruodžio mėn. Dar kartą akcentuotina, kad pareiga užtikrinti darbuotojui saugias ir sveikas darbo sąlygas, kiek tai susiję su darbo laiko režimu, tenka darbdaviui. Ieškovė neįrodinėjo išaiškinusi darbuotojui, kad jis privalo turėti bent vieną poilsio dieną per savaitę, pati fiksuodama atsakovui poilsio dienas šeštadieniais ir sekmadieniais, neįrodinėjo, jog atsakovas šiomis dienomis nedirbo, pripažino egzistavus susitarimui dirbti visas dienas, kurias atsakovas praleis komandiruotėje, neginčijo davusi atsakovui užduočių, susijusių su darbu šeštadieniais ar sekmadieniais. Kitaip tariant, pats darbdavys savo veiksmais sukūrė situaciją, kad atsakovo faktiškai dirbtas darbo laikas liko neužfiksuotas, darbo sutartimi jis iš esmės reikalavo, kad darbuotojas dirbtų 52 val. per savaitę, dirbdamas po 6 dienas, o pats darbo užmokestį darbuotojui mokėjo už 40 val., šeštadienius ir sekmadienius fiksuodamas kaip poilsio dienas, nors darbuotojo apie tai neinformavo.
27. Atsižvelgdama į aukščiau aptartų aplinkybių visumą, įvertinusi faktą, kad apeliacijos ribas apibrėžia atsakovo reikalavimas papildomas su darbo užmokesčiu susijusias išmokas išmokėti jam už komandiruotėse praleistą laiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui nebuvo sumokėta už dalį dirbto laiko, t. y. skirtumą darbdavio į darbo sutartį įtrauktos ir jo atstovo bylos nagrinėjimo eigoje pripažintos 52 val. darbo laiko per savaitę normos ir ieškovės darbo laiko apskaitoje fiksuotos 40 val. per savaitę darbo laiko trukmės komandiruočių laikotarpiais.
28. Nors atsakovas ir pirmosios instancijos teismas darbo valandas, už kurias su atsakovu nebuvo atsiskaityta, kvalifikavo kaip viršvalandžius ar darbą poilsio dienomis, teisėjų kolegija, vadovaudamasi nutarties 17 punkte pateiktu išaiškinimu, darbo laiką, už kurį darbdavys neatsiskaitė, kvalifikuoja ne kaip viršvalandžius, bet kaip padidintą darbų mastą, už kurį turi būti mokama tuo pačiu tarifu, kaip ir už darbo valandas, už kurias darbdavys su darbuotoju atsiskaitė. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas patvirtino egzistavus susitarimui dirbti daugiau nei 5 dienas per savaitę, darbo grafiko nesiejant su įprastomis darbo dienomis (nuo pirmadienio iki penktadienio). Vien aplinkybė, kad darbdavys netinkamai vedė darbo laiko apskaitą, joje užfiksuodamas tikrovės neatitinkančius duomenis, pati savaime negali būti vertinama kaip patvirtinti pirmosios instancijos teismo išvadą, jog sekmadieniai buvo atsakovo poilsio dienos. Kaip minėta, pats atsakovas teikdamas paaiškinimus teisme patvirtino, kad buvo sutarta ir dėl darbo sekmadieniais, tik kilus nepasitenkinimui dėl darbo užmokesčio dydžio darbuotojas buvo išreiškęs vienkartinę pretenziją darbdaviui, jog ateityje sekmadieniais nebedirbs. Sutikdama su atsakovo argumentu, kad su juo už atliktą darbą nebuvo tinkamai atsiskaityta, teisėjų kolegija sprendžia, jog už šiame punkte aptartas papildomas valandas darbdavys privalo sumokėti įprasto dydžio darbo užmokestį, bet ne kaip už darbą poilsio dienomis.
29. 2020 m. komandiruotės truko 99 kalendorines dienas arba 14 savaičių, todėl atsakovas turi teisę į apmokėjimą už papildomas 168 val. ((52 val. – 40 val.) × 14 sav.). Kadangi 2020 m. vidutinis mėnesio darbo valandų skaičius buvo 167,5 val. (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. A1-767 1.2.2 punktas), vienos valandos darbo užmokestis sudarė 5,98 Eur (1 002 Eur ÷ 167,5 val.). Atsakovui priklausanti suma sudaro 1 004,64 Eur (168 val. × 5,98 Eur). 2021 m. komandiruotės truko 281 kalendorinę dieną arba 40 savaičių, todėl atsakovas turi teisę į apmokėjimą už papildomas 480 val. ((52 val. – 40 val.) × 40 sav.). Kadangi 2021 m. vidutinis mėnesio darbo valandų skaičius buvo 167 val. (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. A1-1274 1.2.2 punktas), vienos valandos darbo užmokestis sudarė 6,35 Eur (1 060 Eur ÷ 167 val.). Atsakovui priklausanti suma sudaro 3 048 Eur (480 val. × 6,35 Eur). 2022 m. komandiruotės truko 25 kalendorines dienas arba 3 savaites, todėl atsakovas turi teisę į apmokėjimą už papildomas 36 val. ((52 val. – 40 val.) × 3 sav.). Kadangi 2022 m. vidutinis mėnesio darbo valandų skaičius buvo 166,8 val. (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2021 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. A1-916 1.2.2 punktas), vienos valandos darbo užmokestis sudarė 7,22 Eur (1 205 Eur ÷ 166,8 val.). Atsakovui priklausanti suma sudaro 259,92 Eur (36 val. × 7,22 Eur). Bendra suma – 4 312,56 Eur (1 004,64 Eur + 3 048 Eur + 259,92 Eur). Ši suma, kaip darbo užmokestis (prieš mokesčius), pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisiama atsakovui iš ieškovės.
30. Skundžiamu sprendimu atsakovui iš ieškovės taip pat priteistas 5 579,40 Eur vidutinis darbo užmokestis už vėlavimo atsiskaityti laiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios sumos dydžio pagrįstumo neginčijo nei viena šalis: atsakovas apeliacinio skundo byloje neteikė, todėl perskaičiuodama netesybų dydį ir jį padidindama teisėjų kolegija išeitų už apeliacijos ribų; kita vertus, apeliaciniu skundu prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jos atžvilgiu reiškiamus reikalavimus atmesti ieškovė pareigą mokėti netesybas iš esmės ginčijo tik įrodinėdama tinkamo atsiskaitymo faktą ir sąlygų taikyti netesybas nebuvimą, tačiau nenurodė jokių argumentų, kurie keltų abejonių dėl apskaičiuoto per didelio netesybų dydžio, o kartu ir sudarytų pagrindą netesybas mažinti. Dėl nurodytų priežasčių, atsižvelgdama į tai, kad netesybos priteistos esant visoms DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygoms, teisėjų kolegija skundžiamo sprendimo dalį dėl netesybų priteisimo palieka nepakeistą.
31. Pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitus, iš naujo spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimas. Ieškovė ieškinį pareiškė nesutikdama su DGK patenkintu atsakovo 3 944,59 Eur turtiniu reikalavimu. Išnagrinėjus bylą patenkintų reikalavimų suma padidėjo iki 9 891,96 Eur (4 312,56 Eur + 5 579,40 Eur), t. y. iš esmės ieškovės ieškinys buvo atmestas, taip pat buvo patenkinta atsakovo priešieškinio dalis dėl 5 947,37 Eur (9 891,96 Eur – 3 944,59 Eur). Dėl nurodytos priežasties ieškovės reikalavimas dėl jos paduodant ieškinį sumokėto žyminio mokesčio priteisimo iš atsakovo atmestinas, o atsakovo už patenkintus priešieškinio reikalavimus mokėtinas 134 Eur (5 947,37 Eur × 3 proc. × 75 proc.) žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis), nuo kurio mokėjimo atsakovas atleistas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), priteisiamas iš ieškovės valstybei (CPK 96 straipsnis).
32. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo iškilęs ginčas dėl 16 747,58 Eur (12 802,99 Eur + 3 944,59 Eur) dydžio darbo užmokesčio priteisimo, iš kurio pagrįsta pripažinta 4 312,56 Eur suma, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovei taip pat tenka pareiga atlyginti pirmosios instancijos teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, dalį – 25,75 proc. (4 312,56 Eur ÷ 16 747,58 Eur × 100 proc.) arba 3,31 Eur (12,84 Eur × 25,75 proc.) – atlyginimas.
33. Ieškovė 2023 m. vasario 13 d. pateikė duomenis apie 1 331 Eur išlaidas. Kaip matyti iš prie prašymo pridedamų dokumentų, už patikslinto ieškinio parengimą buvo sumokėta 605 Eur suma (be PVM) arba 732,05 Eur su PVM (605 Eur + 21 proc.). Kadangi patikslintas ieškinys vertintinas kaip atmestas, šios išlaidos pripažįstamos neatlygintinomis. Kitą išlaidų dalį (1 331 Eur – 732,05 Eur = 598,95 Eur) teisėjų kolegija pripažįsta realia bei pagrįsta, susijusia su pasirengimu ginčo nagrinėjimui ir atstovavimu teismo posėdžiuose, kur buvo vertinamas tiek ieškinio, tiek ir priešieškinio pagrįstumo klausimas, todėl ją tarp šalių paskirsto vadovaudamasi nutarties 32 punkte aptarta proporcija, priteisdama ieškovei iš atsakovo 444,72 Eur (598,95 Eur × (100 proc. – 25,75 proc.)) atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą.
34. Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, spręstinas bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo klausimas. Teikdama apeliacinį skundą ieškovė už 14 824,21 Eur turtinį reikalavimą sumokėjo 334 Eur žyminio mokesčio. Kadangi bendra atsakovui iš ieškovės priteista suma buvo sumažinta iki 9 891,96 Eur arba 4 932,25 Eur (14 824,21 Eur – 9 891,96 Eur), už patenkintą apeliacinio skundo dalį mokėtinas 111 Eur (4 932,25 Eur × 3 proc. × 75 proc.) žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4, 7 dalys) priteisiamas ieškovei iš atsakovo (CPK 93 straipsnis).
35. Ieškovė taip pat pateikė duomenis apie turėtas 605 Eur atstovavimo išlaidas apeliaciniame procese, o atsakovas – apie 100 Eur atstovavimo išlaidas. Kadangi apeliaciniame procese buvo nagrinėjamas ginčas dėl 14 824,21 Eur turtinio reikalavimo, patenkinta dalis dėl 4 932,25 Eur, atmesta dalis dėl 9 891,96 Eur, ieškovė turi teisę į 201,29 Eur (4 932,25 Eur ÷ 14 824,21 Eur × 605 Eur) atstovavimo išlaidų atlyginimą, o atsakovas turi teisę į 66,73 Eur (9 891,96 Eur ÷ 14 824,21 Eur × 100 Eur) atstovavimo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ekonomiškumo principu visas sudėjus ir įskaičius tarpusavyje visas atlygintinomis pripažintas šalių bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese sumas, ieškovei iš atsakovo priteisiamas 245,56 Eur (111 Eur + 201,29 Eur – 66,73 Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. gegužės 26 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:
„Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Pigu perku group“ patikslintą ieškinį atmesti, atsakovo N. S. priešieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti atsakovui N. S., gim. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Pigu perku group“, juridinio asmens kodas 303006666, 4 312,56 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus dvylika eurų 56 ct) darbo užmokesčio ir 5 579,40 Eur (penkis tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 40 ct) vidutinio darbo užmokesčio už vėlavimo atsiskaityti laiką (sumos nurodytos neatskaičius mokesčių).
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Pigu perku group“, juridinio asmens kodas 303006666, iš atsakovo N. S., gim. (duomenys neskelbtini), 444,72 Eur (keturių šimtų keturiasdešimt keturių eurų 72 ct) atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimą.
Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Pigu perku group“, juridinio asmens kodas 303006666, 134 Eur (šimtą trisdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio ir 3,31 Eur (trijų eurų 31 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.“
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Pigu perku group“, juridinio asmens kodas 303006666, iš atsakovo N. S., gim. (duomenys neskelbtini), 245,56 Eur (dviejų šimtų keturiasdešimt penkių eurų 56 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Marius Bartninkas
Diana Labokaitė
Egidijus Tamašauskas