Pranešėjas Savinijus Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-117-360/2015
Teisėjas Eugenijus Antanauskas Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00090-2012-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2.; 1.2.14.4.2.; 1.2.20.5.; 1.2.20.6.; 2.4.1.
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 9 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko, teisėjų Eduardo Maškevičiaus ir Daliaus Jocio,
sekretoriaujant Redai Tamošauskaitei,
dalyvaujant prokurorui Kaziui Grigaičiui,
gynėjui advokatui Mindaugui Kepeniui,
išteisintajam A. M.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Kazio Grigaičio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisintas pagal LR BK 235 str. 1 d., 236 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo šių nusikalstamų veikų padaryme.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
A. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, būtent: jis 2012-02-03-04 00.16 val. Klaipėdos AVPK Klaipėdos m. pirmojo PK patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už pranešimą apie žinomai nebūtą nusikaltimą, ką patvirtino savo parašu, melagingai pranešė apie automobilio BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobimą, parodydamas, kad 2012-02-03, apie 23.30 val., aptiko, kad iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini) , Klaipėdoje, yra pagrobtas jam priklausantis 90000 litų vertės automobilis BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Be to, A. M. buvo kaltinamas ir tuo, kad davė melagingus parodymus: jis 2012-02-06 14.40 val. Klaipėdos apskrities VPK NTB APGTS patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, apklausiamas kaip liudytojas ir būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tai patvirtino savo parašu, melagingai parodė, kad laikotarpiu nuo 2012-02-03 19.00 val. iki 2012-02-03 23.30 val. iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini) , Klaipėdoje, buvo pagrobtas jam priklausantis 90000 litų vertės automobilis BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Taip pat jis buvo kaltinamas tuo, kad pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, o būtent: A. M. laikotarpiu nuo 2011-11-03 iki 2012-02-03, tikslus laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis realizavo jam priklausantį automobilį BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir nuo 2011-11-03 ADB „SEESAM Lietuva“ būdamas apdraudęs automobilį BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonių draudimu bei nuo draudžiamojo įvykio – vagystės, 2012 m. vasario 4 d. ADB „Seesam Lietuva“ el. paštu zalos@seesam.lt atsiuntė užpildytą pranešimą apie įvykį, pranešė apie nebūtą nusikaltimą, t .y. kad 2012-02-03 Klaipėdos m. aptiko automobilio BMW X5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrobimą, tikėdamasis gauti 92880 litų draudžiamąją išmoką, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi ADB „Seesam Lietuva“ draudiminės išmokos neišmokėjo, taigi jis pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą.
Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų pirmosios instancijos teismui netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti A. M. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. 1 d., 236 str. 1 d., 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d., ir paskirti pagal LR BK 235 str. 1 d. laisvės atėmimą 6 mėnesiams; LR BK 236 str. 1 d., laisvės atėmimą 6 mėnesiams; LR BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., laisvės atėmimą 2 metams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., paskirtą bausmę pagal LR BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. apėmimo būdu subendrinti su pagal LR BK 235 ir 236 str. paskirtomis bausmėmis, galutinę bausmę skiriant laisvės atėmimą 2 metams.
Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje numatyto reikalavimo, kadangi teismas vertino baudžiamojoje byloje suriktus duomenis atskirai, o ne kaip jų visumą bei neišsamiai, todėl nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių dėl konstatavimo, kad A. M. nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Skunde teigiama, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad iš esmės jis vertino ir analizavo tik kaltinamąjį teisinančius duomenis, kai tuo tarpu turėjo vertinti ir kitus duomenis, t. y. duomenų visumą, be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo teisėjas teisiamojo posėdžio metu proceso dalyviams praktiškai net neturėjo klausimų, iš ko sprendžiama, kad teisėjas nėra įsigilinęs į bylos esmę.
Apeliantas teigia, kad BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėčiai būtina tyčia, aplinkybę, jog išteisintasis suvokė, kad sąmoningai apgaudinėja draudimo bendrovę bei policijos pareigūnus, pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir numatė, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, patvirtina surinkti bylos duomenys: 2012-02-03 A. M. pranešęs apie neva pagrobtą jam priklausantį automobilį BMW, pateikė ne savo automobilio raktą, bet pateikė pusbrolio G. S. BMW raktą; antrą automobilio raktą, kuris turėtų priklausyti pagrobtam A. M. automobiliui, pateikė po kelių dienų, kuris, kaip vėliau nustatyta, gamykloje buvo priskirtas BMW 320d modelio automobiliui, kai kurios automobilio raktą sudarančios dalys pagamintos 2005 m. ir, tikėtina, kad raktas pagamintas gamykliniu būdu, tačiau jame esantys duomenys yra perrašyti; nustatyta, kad A. M. raktas paskutinį kartą naudotas 2012-01-25 19.46 val., t. y. 8 dienos iki neva automobilio pagrobimo, bei 2011-10-28. Apeliantas atkreipia dėmesį kad G. S. automobilio rakto panaudojimas atitinka tos dienos naudojimą (temperatūrą ir datą), skirtingai nuo A. M. automobilio, kuris pagal pateiktus raktų duomenis paskutinį kartą buvo naudotas 2012-01-25 19.46 val., bei 2011-10-28 13.29 val., lauko temperatūra, kurią fiksavo M. automobilis ir pateikė hidrometeorologijos tarnyba, skiriasi, A. M. užfiksuota –3, G.S. –14, o tuo tarpu Lietuvoje buvo – 14 laipsnių. Be to, apeliantas kelia abejonę, jei G. S. visą dieną buvo Mažeikiuose, kas galėjo atsarginiu raktu užvesti automobilį. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. M. iškelta versija dėl tariamai ne tų automobilio raktelių pateikimo ir jų atsiradimo pas jį vertintina kaip pasirinkta gynybos taktika, kadangi objektyvūs duomenys patvirtina kitas aplinkybes ir auksčiau aptartos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad A. M. pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, todėl jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 str. 182 str. 1 d., taip pat aplinkybės patvirtina, kad A. M. pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą ir davė melagingus parodymus. Skunde apeliantas teigia, kad remiantis bylos medžiaga, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, kruopščiai analizuojant ir sugretinus visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo anksčiau nurodyti duomenys ir kurie tinkamai atskleidė kaltinamojo A. M. padarytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, darytina pagrįsta išvada, kad šie A. M. veiksmai patvirtina tiek objektyvių, tiek subjektyvių jam inkriminuoto nusikaltimo požymių buvimą ir mano, kad nagrinėjamojoje byloje esančių faktinių duomenų pakanka A. M. kaltei nustatyti bei paneigti jo gynybą, kad jam inkriminuotų nusikaltimų nepadarė. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad A. M. savo kaltę neigia visiškai neatsižvelgdamas į kitų aplinkybių visumą bei nenurodydamas konkrečių, įtikinamų argumentų, kurie paneigtų jo kaltę, išvados dėl A. M. kaltės ir veikos kvalifikavimo, priešingai nei teigia kaltinamasis bei pirmosios instancijos teismas, yra pagrįstos ne prielaidomis ir spėjimais, o įrodymais. Apeliantas konstatuoja, kad esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai taikant baudžiamąjį įstatymą yra esminiai, nes jie sukliudė priimti pagrįstą ir teisingą nuosprendį.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintojo A. M. advokatas M. Kepenis prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-12-16 nuosprendį palikti nepakeistą. Advokatas akcentuoja, kad automobilis buvo suklastotas, todėl visi automobilio prietaisų ir raktelių fiksuojami duomenys negali būti laikomi tikrais, be to, tyrimo metu nebuvo nustatyta, ar automobilio prietaisai, rodantys įvairius automobilio parametrus, kuriuos fiksuoja automobilio kompiuteris, yra metrologiškai patikrinti, nors prokuroro nutarimu buvo nutarta tokį klausimą pateikti specialistui.
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).
Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje numatyto reikalavimo, nes teismas vertino baudžiamojoje byloje suriktus duomenis atskirai, o ne kaip jų visumą bei neišsamiai, todėl nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių dėl konstatavimo, kad A. M. nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.
Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnyje, įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas bei aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pakankamai duomenų, kad A. M. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas pagal BK 182 str. 1 d., 235 str. 1 d., 236 str. 1 d., ir dėl šių veikų jis pagrįstai išteisintas.
Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad teismas iš esmės vertino ir analizavo tik išteisintąjį teisinančius duomenis, o tuo tarpu turėjo vertinti ir kitus duomenis, t. y. duomenų visumą. Kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo prokuroro argumentu, kadangi skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas išnagrinėjo tiek kaltinančias, tiek teisinančias aplinkybes. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad iš esmės pagrindinis įrodymas, kuriuo grindžiama A. M. kaltė dėl visų jam pareikštų kaltinimų, ir yra tai, kad A. M. pateikė tris automobilio raktus, vienas iš kurių priklauso kitam automobiliui (A. M. giminaičio G. S. automobiliui), vienas perprogramuotas raktas, tačiau juo buvo naudotasi automobilyje, kurio VIN WBAFF41030L126945, 2012-01-25 ar 2011-10-28, tai yra gerokai anksčiau negu įvykdyta A. M. nurodyta automobilio vagystė, o trečias raktas priklauso kito modelio BMW automobiliui, kuris taip pat yra perprogramuotas negamykliniu būdu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tik šios aplinkybės ir leido padaryti išvadą, kad A. M. galbūt padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 235 str. 1 d., 236 str. 1 d. ir 22 str. 1 d. bei 182 str. 1 d., tačiau šie duomenys leidžia daryti tik prielaidą, kad A. M. galėjo įvykdyti šias nusikalstamas veikas, bet jokiu būdu ne įrodymais pagrįstą išvadą. Kolegija visiškai sutinka su šia pirmosios instancijos padaryta išvada, kaip sutinka ir su kita išvada, jog kitų įrodymų, kuriais remiantis galima neabejotinai pripažinti kaltinamojo kaltę šioje baudžiamojoje byloje, iš esmės surinkta nėra, nes aplinkybė, ar automobilis BMW X5 buvo pagrobtas, ar A. M. sąmoningai ir su jo žinia perduotas kitiems asmenims ar paslėptas, nenustatyta. Kolegija mano, kad vien duomenų, kad A. M. pateikė tris raktelius ir ištyrus juose buvusią informaciją negauta duomenų, kuriuo tiksliai raktu jis naudojosi iki pagrobiant automobilį, ir kad tarp jų nėra A. M. pagrobto automobilio originalaus rakto, nepakanka, A. M. pripažinti kaltu pagal jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d., BK 182 str. 2 d.
Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad įdomios ir keistos A. M. automobilio įsigijimo aplinkybės, tačiau visiškai nepateikia jokių konkrečių duomenų, kurie sietų tai su A. M. inkriminuojamais nusikaltimais. Galbūt automobilio įsigijimo aplinkybės ir automobilio buvimo Lietuvoje aplinkybės iš tikro ir kelia abejonių, nes pagal bylos medžiagą, tokiais pačiais identifikavimo numeriais automobiliu ir tuo pačiu laikotarpiu disponavo asmenys, gyvenantys Šveicarijoje (t. 1, b. l. 134–200), tačiau pateikus transporto priemonės registracijos liudijimą (Šveicarijos konfederacijos) ištyrimui nustatyta, kad jis yra tikras (t. 2, 66–67), todėl A. M. automobilio įsigijimo aplinkybės gal ir laikytinos keistomis, tačiau tai nėra įrodymas, kad jau pirkdamas automobilį A. M. turėjo tikslą panaudojant apgaulę gauti turtinės naudos.
Taigi kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad įrodymų, kuriais remiantis galima neabejotinai pripažinti išteisintojo A. M. kaltę šioje baudžiamojoje byloje, nėra. Faktinių duomenų, ar automobilis BMW X5 buvo pagrobtas, ar A. M. sąmoningai ir su jo žinia perduotas kitiems asmenims ar paslėptas, nenustatyta. Vien pateiktų automobilio raktų duomenys, ar A. M. pranešimas draudimo bendrovės atstovui apie dviejų raktų pateikimą policijos pareigūnams bei A. M. duotų parodymų nesutapimas su telefono išklotinėmis nėra pakankamas pagrindas pripažinti A. M. kaltu dėl įvykdytos nusikalstamos veikos pagal LR BK 22 str. 1d., BK 182 str. 2 d. A. M. be pasikėsinimo apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą (LR BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d.) buvo kaltinamas dar dviejų tyčinių nusikaltimų padarymu – pranešimu apie žinomai nebūtą nusikaltimą – automobilio vagystę (LR BK 236 str. 1 d.) bei melagingų parodymų davimą apie automobilio pavogimo aplinkybes apklausiant jį kaip liudytoją (LR BK 235 str. 1 d.). Aplinkybių nustatymas, ar automobilio vagystės faktas atitinka tikrovę ar ne, turėjo esminės reikšmės visų trijų nusikalstamų veikų kvalifikavimui, tačiau neįrodžius, kad A. M. padarė jam inkriminuojamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir BK 182 str. 2 d., negalima teigti, kad jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 235 str. 1 d. ir BK 236 str. 1 d. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo duomenis, kurie neva kaltina A. M., tačiau jų nepagrindžia ir nesieja su faktinėmis bylos aplinkybėmis. Nors apeliantas šių duomenų ir nepagrindžia, tačiau kolegijai juos išanalizavus, konstatuotina, kad apelianto nurodyti bylos duomenys negali būti pripažįstami įrodymais, kaltinančiais A. M., tai gali būti tik prielaidos, kad A. M. galbūt padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 235 str. 1 d., 236 str. 1 d. ir 22 str. 1 d. bei 182 str. 1 d.
Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-446/2013). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-429/2013).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas išnagrinėjo tiek kaltinančias, tiek teisinančias aplinkybes ir pagrįstai vadovavosi nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Baudžiamojo proceso nuostatos suponuoja, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir priimtas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos asmens kaltumą patvirtinančios aplinkybės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nustatančius, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, išteisinamasis nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK XXIII skyriaus nuostatų, nes jame nurodytos aplinkybės bei įrodymai, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas rėmėsi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. M. pagrįstai išteisintas pagal jam inkriminuotas BK 235 str. 1 d., 236 str. 1 d. ir 22 str. 1 d. bei 182 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Kazio Grigaičio apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Savinijus Katauskas
Teisėjai Eduardas Maškevičius
Dalius Jocys