LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios J. M. individualios įmonės administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Vildirena“ atskirąjį skundą dėl dalies Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 4 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditorės Z. M. patikslintas kreditorinis reikalavimas, J. M. individualios įmonės bankroto byloje Nr. B2-122-343/2006.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Kauno apygardos teismas 2004 m. lapkričio 24 d. nutartimi į J. M. individualios įmonės kreditorių sąrašą įtraukė Z. M. ir patvirtino šios kreditorės kreditorinį reikalavimą 100 316,23 Lt (t. 1, b. l. 144). Z. M. 2006 m. liepos 21 d. sumokėjo VSDFV Prienų skyriui 2 654 Lt ir Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 21 697,07 Lt (t. 2, b. l. 29-31), taip padengdama jų kreditorinius reikalavimus bankrutavusiai J. M. individualiai įmonei.

Kauno apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 4 d. nutartimi patvirtino kreditorės Z. M. patikslintą kreditorinį reikalavimą 124 667,30 Lt. Teismas nurodė, jog Z. M. kreditorinis reikalavimas padidinamas, jai padengus VSDFV Prienų skyriaus ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinius reikalavimus.

Bankrutavusios J. M. individualios įmonės administratorius UAB ,,Vildirena“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 4 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas Z. M. patikslintas kreditorinis reikalavimas 124 667,30 Lt. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. 2006 m. liepos 20 d. sutartis, kurioje nurodyta, kad Z. M. apmoka J. M. IĮ kreditorinius reikalavimus, sudaryta ne tarp J. M. IĮ ir Z. M., o tarp J. M., kaip fizinio asmens, ir Z. M.. Šio sandorio vykdymas visiškai nesusijęs su bankroto byla ir joje neturi būti nagrinėjamas.
2. J. M., vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio septintosios dalies 2 punktu, nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą dienos yra netekęs įmonės vadovo įgaliojimų ir negali sudaryti sandorių, pagal kuriuos kiti asmenys įgytų teises į bankrutuojančios įmonės turto dalį. Tokius sandorius gali sudaryti tik administratorius, kuriam pagal ĮBĮ pavesta bankrutuojančios įmonės turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti.
3. Z. M. sumokėjo pinigus ne ĮBĮ nustatyta tvarka į bankroto administratoriaus valdomą J. M. IĮ kaupiamąją sąskaitą, o tiesiogiai sutartimi J. M. nurodytiems asmenims (kreditoriams). Tai rodo, kad skolos padengimas nesietinas su bankroto byla.
4. Pagal 2006 m. liepos 20 d. sutarties 2 punktą Z. M. negali perimti kreditorinio reikalavimo bankroto byloje, nes kreditorinius reikalavimus tvirtina teismas, o ne šalys sutartimi.
5. 2006 m. liepos 20 d. sutartis galėtų būti pripažinta negaliojančia CK 1.90 ar 1.91 straipsnio pagrindu. Vadovaujantis CK 1.80 pirmąja dalimi, šio sandorio 2 punktas yra niekinis, nes sudarytas pažeidžiant ĮBĮ 10 straipsnio imperatyvias nuostatas. Be to, šalys sudarė sąlyginį sandorį su 2 punkte nustatyta naikinamąja sąlyga, kuri įvykti negali, nes teismas negali patvirtinti iš tokio sandorio kylančių kreditorinių reikalavimų ( CK 1 66 str. 3 d., 1.68 str. 2 d.).
6. Teismas nenagrinėjo 2006 m. liepos 20 d. sandorio teisėtumo, nesiaiškino, ar kreditorinis reikalavimas pateiktas laikantis ĮBĮ nustatytos tvarkos, priėmė visiškai nemotyvuotą nutartį.
7. Teismas Z. M. kreditorinį reikalavimą priėmė ir patvirtino pažeisdamas ĮBĮ 10 straipsnio 9 punkte nustatytus terminus bei ĮBĮ 26 straipsnio nuostatas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad kreditorė Z. M. 2006 m. liepos 21 d. sumokėjo antros eilės kreditoriams VSDFV Prienų skyriui 2 654 Lt ir Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 21 697,07 Lt (t. 2, b. l. 29-31). VSDFV Prienų skyrius Kauno apygardos teismui 2006 m. rugpjūčio 25 d. atsiliepime nurodė, kad Z. M. pilnai padengė jo kreditorinį reikalavimą, patvirtintą 2004 m. vasario 24 d. nutartimi (t. 2, b. l. 55). Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2006 m. rugpjūčio 19 d. rašte Nr. (15.4-14) K-7650 Kauno apygardos teismui nurodė, jog jos 21 697,01 Lt finansinis reikalavimas 2006 m. liepos 21 d. mokėjimo pavedimu (kuriuo Z. M. pervedė pinigus) buvo patenkintas, o J. M. individuali įmonė pagal pateiktas deklaracijas ir apskaičiavimus nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai biudžetui neskolinga (t. 2, b. l. 49).

Pagal CPK pirmojo skirsnio pirmosios dalies nuostatas, bankroto bylos nagrinėjamos pagal minėto kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų. Toks specialus įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kt., taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja minėto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 3 d.).

CK 6.50 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad dėl įvairių priežasčių už skolininką prievolę gali įvykdyti kitas asmuo tiek skolininko prašymu, tiek savo iniciatyva. Taigi prievolė gali būti įvykdyta visais atvejais, išskyrus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2005 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje BAB ,,Ekinsta“ bankroto byloje Nr. 3K-3-583/2005, išaiškino, kad, esant iškeltai bankroto bylai, turi būti vadovaujamasi ne tik CK 6.50 straipsnyje įtvirtinta bendrąja norma, bet ir specialiosiomis normomis, įtvirtintomis ĮBĮ 10 straipsnio septintosios dalies 3 punkte, 26 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse, nustatančiomis specifinę kreditoriaus pakeitimo, trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už bankrutuojančią įmonę, tvarką bankroto bylose. ĮBĮ 10 straipsnio septintosios dalies 3 punkte įtvirtinta taisyklė, draudžianti vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo (prievolė už bankrutavusią J. M. individualią įmonę įvykdyta po bankroto bylos iškėlimo). Vadovaujantis šia norma bankrutuojančiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles. Šis draudimas taikytinas ir trečiajam asmeniui, kai pastarasis ima vykdyti bankrutuojančios įmonės prievoles be kreditoriaus sutikimo po bankroto bylos iškėlimo. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aukščiau paminėtoje nutartyje suformuota praktika, ši norma turi būti aiškinama sistemiškai su ĮBĮ 26 straipsnio antrosios ir trečiosios dalių nuostatomis. ĮBĮ 26 straipsnio antrojoje dalyje numatyta kreditoriaus teisė atsisakyti visų ar dalies savo reikalavimų, šis atsisakymas turi būti pateiktas teismui raštu, o teismas tokį atsisakymą turi priimti surašydamas nutartį. Vadovaudamasis minėto įstatymo 26 straipsnio trečiąja dalimi, kreditorius turi teisę savo reikalavimus perleisti kitam kreditoriui ar asmeniui. Vadinasi, esant kreditoriaus sutikimui, kitas kreditorius ar trečiasis asmuo turi teisę perimti jo kreditorinį reikalavimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kreditoriams VSDFV Prienų skyriui ir Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai patvirtinus, jog prievolė jiems įvykdyta tinkamai, Z. M. įvykdė šiems kreditoriams prievolę už skolininką bankrutavusią J. M. individualią įmonę ir turi teisę perimti jų kreditorinius reikalavimus.

Atskirojo skundo argumentas, kad teismas Z. M. kreditorinį reikalavimą priėmė ir patvirtino pažeisdamas ĮBĮ 10 straipsnio devintajame punkte nustatytus terminus, yra atmestinas, kadangi pagal ĮBĮ 26 straipsnio pirmąją dalį kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.

Atmestinas ir atskirojo skundo argumentas, kad skundžiama nutartis yra nemotyvuota, kadangi joje nurodyta, jog Z. M. kreditorinis reikalavimas padidinamas, jai padengus VSDFV Prienų skyriaus ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinius reikalavimus.

Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 4 d. nutartis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.