Civilinė byla Nr. e2A-579-553/2024
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00567-2024-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.4.1; 3.3.1.19.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 14 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AUTOVICI“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AUTOVICI“ ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „CPO LT“ dėl perkančiosios organizacijos sprendimo panaikinimo ir susijusių reikalavimų, išvadas teikiančios institucijos – Viešųjų pirkimų tarnyba, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „AUTOVICI“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) panaikinti kaip neteisėtą atsakovės 2024 m. balandžio 26 d. sprendimą atmesti ieškovės paraišką, pateiktą viešajame pirkime „Lengvųjų automobilių užsakymai (lengvųjų automobilių pirkimas–pardavimas ir lengvųjų automobilių nuoma) per „CPO LT“ elektroninį katalogą dinaminėje pirkimų sistemoje“ (Pirkimo Nr. 521242) (toliau – Pirkimas); 2) grąžinti ieškovę į dinaminę pirkimo sistemą, ieškovei leidžiant dalyvauti atnaujintuose varžymuose dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo – teikti pasiūlymus pagal konkrečius kvietimus; 3) priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad pateikus paraišką Pirkime, atsakovė 2023 m. sausio 23 d. informavo ieškovę apie tai, jog ši buvo įvertinta ir jai leista dalyvauti Dinaminėje pirkimo sistemoje (toliau – ir DPS). Tuo tikslu ieškovė per 5 darbo dienas turėjo užsiregistruoti (kartu su atstovais) CPO kataloge.
3. 2023 m. rugpjūčio 23 d. atsakovė informavo ieškovę apie tai, kad bus vykdoma tiekėjų, kuriems leista dalyvauti DPS, planinė pašalinimo pagrindų nebuvimo ir kvalifikacijos atitikties patikra. Vykdant patikrinimą, ieškovė 2023 m. rugsėjo 4 d. atsakovei pateikė reikalautus dokumentus ir informaciją, kurią 2023 m. rugsėjo 19 d. papildė.
4. 2024 m. balandžio 26 d. atsakovė informavo ieškovę apie jos paraiškos atmetimą Pirkimo sąlygų A dalies 15.13.1 papunkčio ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkto pagrindais. Atsakovė pažymėjo, kad VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkte nurodyta, jog perkančioji organizacija gali atmesti paraišką ar pasiūlymą, jeigu turi kompetentingų institucijų informacijos, kad šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti subjektai turi interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Atsakovė nurodė, kad perkančioji organizacija gavo kompetentingos institucijos – Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – ir Koordinavimo komisija) išvadą dėl ieškovės, todėl, įvertinusi joje nurodytus argumentus, nutarė pašalinti ieškovę iš Pirkimo procedūrų.
5. Ieškovė, nesutikdama su atsakovės 2024 m. balandžio 26 d. sprendimu, pateikė perkančiajai organizacijai pretenziją, kuria reikalavo panaikinti ginčijamą sprendimą bei grąžinti ieškovę atgal į DPS, leidžiant jai su kitais ūkio subjektais varžytis dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo – teikti pasiūlymus pagal konkrečius kvietimus.
6. Ieškovė nurodė, kad Pirkimo objektai – transporto priemonės, kurių atskiros sudedamosios dalys, vadovaujantis Pirkimo sąlygomis, buvo patikrintos grėsmės nacionalinio saugumo aspektu. Ieškovės vertinimu, bet kokiu atveju VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkto aiškinimas ir taikymas turi būti atliekamas ne izoliuotai, o visame VPĮ imperatyvų kontekste.
7. Ieškovės vertinimu, atsakovė taip lakoniškai motyvavo ginčijamą sprendimą, kad ieškovė konkrečiai nežino, kokiais pagrindais ir dėl kurių teisinių argumentų jai ginti savo pažeistas teises. Tokia atsakovės pozicija iš esmės suponuoja inkvizicinį ir iš anksto atsakovės naudai nulemtą procesą, kuriame ieškovei nesuteikiamos galimybės realiai apginti savo teisėtus interesus. Ieškovė pažymėjo, kad vienintelis jos teises pažeidžiantis teisės aktas, su kuriuo ji buvo supažindinta, yra ginčijamas sprendimas. Atsakovė, be kelių Koordinavimo komisijos išvados teiginių ir teisinio reguliavimo, ieškovei nepateikė jokių konkretesnių savo veiksmų paaiškinimo. Ieškovė nebuvo supažindinta su pačia Koordinavimo komisijos išvada, o atsakovė plačiau nepaaiškino, kaip ji šią išvadą gavo. Ieškovės įsitikinimu, perkančiajai organizacija savo veiksmus ydingai grindžiant ir specialaus teisės akto Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (toliau – ir NSUSOAĮ) nuostatomis, ieškovei buvo apribota teisė į veiksmingą pažeistų teisių gynybą.
8. Ieškovė nurodė, kad įvertinus Pirkimo sąlygas matyti, jog vieną kartą patikrinta paraiška daugiau nebetikrinama, nebent perkančiajai organizacijai kilo abejonių. Nors ieškovė pašalinimo pagrindų turi neatitikti visą DPS galiojimo laikotarpį, tačiau galimai vėliau nustatyta (ar naujai atsiradusi neatitiktis) bet kokiu atveju nesuponuoja paraiškos atmetimo. Tai aiškiai matyti iš Pirkimo sąlygų A dalies XV ir XVI skyrių nuostatų ir jų taikymo atskirties atitinkamos DPS procedūros atžvilgiu. Perkančioji organizacija nesikreipė į ieškovę paaiškinti kilusių neaiškumų, pateikti papildomos informacijos ar dokumentų.
9. Ieškovės vertinimu, Koordinavimo komisija veikė pagal ydingą teisinį pagrindą, todėl jų veiksmai yra neteisėti, nepagrįsti, stokoja aiškumo ir nuoseklumo. NSUSOAĮ 19 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad Koordinavimo komisija suinteresuotų subjektų prašymu ar savo iniciatyva teikia informaciją, nuomonę, išvadas, rekomendacijas, taip pat įpareigojimus investuotojui, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiai įmonei, sandorio šaliai ar trečiajam asmeniui dėl kitų nacionalinio saugumo interesams užtikrinti būtinų priemonių, susijusių su nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsauga. „Kitos priemonės“ NSUSOAĮ 19 straipsnio 2 dalies 10 punkto prasme nėra nei subjekto patikra, nei rekomendacija Vyriausybei dėl jo atitikties nacionaliniam saugumui ir pan., o patarimai atitinkamiems subjektams dėl svarbių objektų apsaugos. Ginčijamas atsakovės sprendimas ir Koordinavimo komisijos išvada dėl tariamos ieškovės neatitikties nacionalinio saugumo interesams grindžiama NSUSOAĮ 11 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tačiau ieškovė nelaikytina investuotoju, kurio sąvoka detaliai apibrėžta NSUSOAĮ 2 straipsnio 2 dalyje. Koordinavimo komisijos išvadoje, kuria galimai rėmėsi perkančioji organizacija, ir atsakyme į pretenziją nurodyta, kad ieškovė turi ar turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio subjektais. Tačiau, iš šio teiginio nėra aišku, ar ieškovė turi ar turėjo ryšių, be to, ar tie ryšiai didina riziką ar kelia grėsmę. Šių ryšių egzistavimas ir jo poveikis šalies saugumui yra tik tikėtinas, bet ne nustatytas.
10. Ieškovė nurodė, kad ji buvo siejama su Vičiūnų įmonių grupe, kuri valdė žuvies perdirbimo gamyklą Kaliningrado srityje. Tačiau nurodyta įmonė (gamykla), kaip ir kitas verslas Rusijoje, yra parduotas ir ši aplinkybė yra visuotinai žinoma. Dėl to nei Vičiūnų grupė, nei tuo labiau ieškovė neturi jokių ryšių su užsienio subjektais, kurie didintų riziką nacionaliniam saugumui. Ieškovė pažymėjo, kad tai, jog jos akcininko tėvo V. M. valdytos bendrovės vykdė veiklą Rusijos Federacijoje, nereiškia, jog jo sūnaus bendrovė – ieškovė, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
11. Atsakovė ydingai aiškina VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkto reguliavimą, neva užtenka gauti kompetentingos institucijos informaciją ir, nepriklausomai nuo gautos informacijos turinio ir patikimumo, tik dėl informaciją suteikusio subjekto „kompetencijos“ tiekėjo pasiūlymas (paraiška) atmetamas. Tokia VPĮ nuostatų interpretacija neatitinka skaidrumo ir objektyvumo imperatyvų, taip pat nedera su bendruoju tiekėjų pašalinimo reglamentavimu. Ieškovės vertinimu, tokiais veiksmais atsakovė nukrypo nuo Pirkimo sąlygų, o tiekėjo pašalinimas iš konkurso nurodytu pagrindu nėra privalomas. Perkančioji organizacija privalėjo, prieš galutinai atmetusi ieškovės paraišką, leisti jai pasiaiškinti, pateikti savo nuomonę ir vertinimą. Be to, perkančioji organizacija privalėjo leisti tiekėjui apsivalyti ar reabilituotis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
13. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad atsakovė ginčijamą sprendimą atmesti ieškovės paraišką priėmė, nukrypdama nuo Pirkimo sąlygų bei tokiu būdu pažeisdama tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principus. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Pirkimui be kita ko buvo taikomos ir VPĮ 45 straipsnio 21 dalies 1–5 punktuose įtvirtintos paraiškos ar pasiūlymo atmetimo sąlygos, o atsakovė privalėjo šių nuostatų laikytis.
14. Teismas sutiko su Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir VPT) pozicija, kad Pirkimo sąlygų 5.13 papunktis (kuris savo turiniu atitinka VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalį) taikomas esant šių sąlygų visumai: 1) turi būti paskelbta mobilizacija, karo ar nepaprastoji padėtis arba Vyriausybė, įvertinusi riziką, kad veiksniai, dėl kurių buvo ar gali būti paskelbta mobilizacija, įvesta karo ar nepaprastoji padėtis, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, yra priėmusi sprendimą dėl šios nuostatos taikymo; 2) nustatoma bent viena sąlyga, nurodyta VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 1–5 punktuose.
15. Teismas nurodė, kad 2022 m. rugsėjo 14 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 925 „Dėl Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 45 straipsnio 21 dalies, Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo 58 straipsnio 41 dalies ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymo 33 straipsnio 9 dalies taikymo“ 1 punkte nustatyta, jog VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalis taikoma perkančiosioms organizacijoms, atliekančioms viešuosius pirkimus. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad pirmoji sąlyga, kuriai esant perkančioji organizacija galėjo remtis Pirkimo sąlygų 15.13.1 papunkčiu, nustatyta. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta ir antroji sąlyga, kuriai esant perkančioji organizacija galėjo remtis Pirkimo sąlygų 15.13.1 papunkčiu, nes atsakovė gavo informacijos iš kompetentingų institucijų – Koordinavimo komisijos išvadą (raštą), apimančią kitų institucijų pateiktus duomenis, jog ieškovė turi ar praeityje turėjo interesų (ryšių), galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovė pagrįstai nutarė, jog egzistuoja pagrindas atmesti ieškovės paraišką ir pašalinti ją iš DPS.
16. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad Pirkimo sąlygų A dalies 15.13.1 papunktis ir VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punktas suponuoja atsakovės teisę atmesti tiekėjo paraišką šios paraiškos vertinimo metu, o ne vėliau, kai tiekėjas jau dalyvauja konkrečiuose pirkimuose. Teismas pažymėjo, kad ieškovės paraiškos įvertinimas, kaip atitinkančios Pirkimo sąlygas, nėra kliūtis šiai paraiškai atmesti dėl vėliau (po nurodyto įvertinimo) paaiškėjusių aplinkybių, jog ją pateikusi tiekėja neatitinka reikalavimų, susijusių su nacionalinio saugumo interesų užtikrinimu. Be to, teismas sutiko su atsakove, kad jos sukurtu pirkimo moduliu turi teisę naudotis visi pirkimo vykdytojai (įskaitant ir valstybinės reikšmės įmones), todėl pačios DPS, kaip pirkimų būdo, forma ir ypatumai lemia būtinybę sudaryti galimybę patikrinti ir pakartotinai vertinti atitinkamo tiekėjo tinkamumo patikrą viso DPS galiojimo metu.
17. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad nebuvo užtikrintas veiksmingos teisių gynybos principas. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nurodė sprendimo dėl ieškovės pasiūlymo atmetimo esmę, faktinį ir teisinį pagrindą, kiek tai neprieštaravo teisės aktų reikalavimams. Detalesnis ieškovės paraiškos atmetimo priežasčių paaiškinimas nebuvo leistinas, siekiant išvengti konfidencialios informacijos, esančios 2024 m. balandžio 12 d. Koordinavimo komisijos rašte Nr. S-1079 ,,Dėl informacijos pateikimo“ atskleidimo ir perdavimo. Be to, teismas nurodė, kad nors ieškovė teigia, jog buvo pažeista jos teisė į veiksmingą teisių gynybą, tačiau dalį šių priežasčių ieškovė selektyviai nurodo tiek perkančiajai organizacijai pateiktoje pretenzijoje, tiek ir savo procesiniuose dokumentuose, taigi akivaizdu, kad ieškovei yra žinoma dėl kokių priežasčių ir kuo remiantis kompetentingos valstybės institucijos perdavė informaciją, o atsakovė nusprendė, jog ieškovė turi interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
18. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad ginčijamas atsakovės sprendimas neatitinka NSUSOAĮ ir VPĮ nuostatų. Teismas pritarė VPT išvadai, kad VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkte nurodyta tiekėjo pašalinimo iš Pirkimo sąlyga nesudaro pagrindo teigti, jog perkančioji organizacija, gavusi kompetentingos institucijos pateiktą informaciją, turi kvestionuoti šios informacijos turinį ir diskrecijos teisę nuspręsti, kad ši informacija nėra pakankama tiekėjo paraiškai ar pasiūlymui atmesti. Teismo vertinimu, priešingu atveju, t. y. nesivadovaudama minėtomis normomis ir iš kompetentingų institucijų gauta informacija bei su ieškove sudarydama viešojo pirkimo sutartį, t. y. vertindama (papildomai) visą situaciją kitaip, nei tą padarė minėtos įstatymo specialiai tam įgalintos institucijos, sudarydama sandorį su tiekėja, galimai keliančia grėsmę nacionaliniam saugumui, atsakovė ne tik būtų pažeidusi VPĮ reikalavimus, bet ir prisiėmusi su tuo susijusias rizikas.
19. Teismas pažymėjo, kad perkančiųjų organizacijų pareiga vertinti tiekėjų pašalinimo iš pirkimo procedūros proporcingumą bei „apsivalymo“ mechanizmas yra taikytini būtent tais atvejais, kai tiekėjai atitinka VPĮ 46 straipsnio atitinkamose dalyse įtvirtintus pašalinimo pagrindus. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo ne dėl tiekėjo pašalinimo iš pirkimo procedūros, esant bent vienam VPĮ 46 straipsnyje įtvirtintam pašalinimo pagrindui, o dėl atsakovės priimto ginčijamo sprendimo pašalinti ieškovę iš DPS VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkte nurodytu pagrindu, o tai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju VPĮ nuostatos, susijusios su proporcingumo vertinimu ir „apsivalymo“ instituto taikymu, nėra aktualios. Teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai sutapatina tiekėjų pašalinimo pagrindus, numatytus VPĮ 46 straipsnyje su visiškai atskira VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkto nuostata, susijusia su nacionaliniu saugumu.
20. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors ieškovė nuolat akcentuoja, jog ji nelaikytina kaip turinti interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, o Koordinavimo komisijos raštas neturi realaus teisinio ir faktinio pagrindo, tačiau, pasikeitus geopolitinei situacijai, buvo peržiūrėti ir sugriežtinti su nacionaliniu saugumu susiję viešųjų pirkimų reikalavimai. Dėl to perkančiajai organizacijai gavus iš atitinkamų kompetentingų institucijų informaciją, kad subjektas turi interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, ieškovės paraiška ir buvo atmesta. Teismas taip pat akcentavo, kad sprendžiant dėl paraišką pateikusio tiekėjo grėsmės nacionaliniam saugumui galimybės, atliekamas savo esme perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė nacionaliniam saugumui, todėl iš esmės pakanka pagrįsto manymo (įsitikinimo), jog ieškovės veiksmai, ryšiai ar interesai kompetentingų institucijų surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
21. Teismas atmetė ieškovės prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Teismas pažymėjo, kad nacionalinis teismas nėra įpareigotas kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, taip pat, jog ESTT priima sprendimą tik tuo atveju, kai pateikti klausimai susiję su Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimu. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė laikosi pozicijos, jog VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punktas yra išskirtinai nacionalinio reguliavimo objektas, kurio specifiškumas nulemtas Lietuvos Respublikos nacionalinių interesų apsaugos. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad nėra pakankamos sąsajos tarp Europos Sąjungos teisės ir VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkto. Be to, teismas nurodė, kad šios nuostatos aiškinimas, atsižvelgiant į Chartijos nuostatas, apskritai nėra galimas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
22. Apeliantė (ieškovė) UAB „AUTOVICI“ apeliaciniu skundu prašo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Teismas, pripažindamas dalį bylos medžiagos nevieša, nepriimdamas į bylą laiku ir tinkamai pateiktų ieškovės procesinių dokumentų ir prašymų, bylos nagrinėjimu neužtikrino ieškovės teisės į teisingą teismą. Teismas nemotyvuotai, vienpusiškai ir išimtinai ieškovės nenaudai išnagrinėjo šalių ginčą. Atsakovė tiek ikiteisminėje ginčo stadijoje, tiek teismo procese užėmė teisiškai nepagrįstą poziciją – ginčijamą sprendimą grįsti išimtinai Koordinavimo komisijos išvada, tačiau šios nepateikti dėl tariamo slaptumo. Tokiu būdu susiklostė ieškovės teisių gynybos veiksmingumą pažeidžianti uždaro rato situacija, kai ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimą galima remiantis tik paties šio sprendimo egzistavimu, kadangi jokie konkretūs argumentai jame nepateikti. Apeliantės įsitikinimu, teismas, įslaptinęs atsakovės į bylą pateiktus dokumentus, šiurkščiai pažeidė teismo proceso viešumo imperatyvą, neužtikrino ieškovės teisės į teisingą teismą ir pažeidė proceso šalių lygiateisiškumą, kadangi ginčą nagrinėjo pagal šalims skirtinga apimtimi prieinamą informaciją.
22.2. Teismas atsisakė priimti tiek ieškovės pareiškimą dėl ieškinio pagrindo pakeitimo, tiek dubliko III.3 dalį, kurioje buvo nurodyti išsamūs teisiniai argumentai dėl Koordinavimo komisijos išvados nepagrįstumo. Teismas tokį sprendimą grindė medžiagos slaptumu ir proceso koncentruotumu, tačiau tokia teismo pozicija yra nepagrįsta, nes tokiu būdu buvo suvaržytos ieškovės teisės į gynybą bei neužtikrintas nešališkas ir lygiateisis procesas. Tai, kad ieškovė atsitiktinai susipažino su neskundžiama Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 14 d. nutartimi įslaptintais dokumentais, nesuponuoja apeliantės veiksmų vertinimo kaip neteisėtų. Be to, tai, kad atitinkami dokumentai pripažįstami kaip nevieša bylos medžiaga, nekeičia šių dokumentų esmės procese – tai vis tiek bylos medžiaga, kuri sudaro ginčo nagrinėjimo dalyką. Teismo argumentai dėl viešojo pirkimo ginčo bylų specifikos, pagal kurią pretenzijoje nurodyti argumentai turi sutapti su ieškinio argumentais (pagrindu), yra nepagrįsti, nes objektyviai buvo neįmanoma visapusiškai atsikirsti į dokumentą, su kuriuo ieškovė buvo nesupažindinta. Byloje susiklostė situacija, kuomet ieškovė liko neišklausyta, jai neleista pasisakyti dėl dokumentų, kurie yra bylos medžiaga.
22.3. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ginčijamas atsakovės sprendimas yra tinkamai ir pakankamai motyvuotas. Ginčijamame teismo procesiniame sprendime dominuoja itin lakoniškos išvados ir argumentai, kurie nėra plačiau paaiškinti. Toks teismo pasirinktas motyvavimo būdas neleidžia suprasti, kodėl teismas atmetė atitinkamus ieškovės argumentus kaip nepagrįstus. Teismas apskritai ignoravo didžiąją dalį ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytų išsamių argumentų dėl VPĮ ir NSUSOAĮ nuostatų aiškinimo ir taikymo, dėl jų nepasisakydamas. Dėl kitų aspektų teismas nusprendė itin selektyviai ir nevisapusiškai. Ieškovės įsitikinimu, teismas, be kita ko, nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę suteikė byloje pateiktoms institucijų nuomonėms. Tik dėl šių institucijų statuso teismas perrašė VPT ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) išvadų kai kuriuos teiginius, jų neverifikavęs kitos bylos medžiagos ir teisinio reguliavimo kontekste.
22.4. Apeliantė nurodo, kad perkančiosios organizacijos privalo taikyti įvairias jautrios informacijos pateikimo priemones, kurios negali lemti „tuščio lapo“ situacijos. Be to, Koordinavimo komisijos išvadoje nebuvo nei valstybės, nei tarnybos ar kitokio pobūdžio paslapties (komercinės), kurią, ypač vykstant teisminiam ginčui, turėtų teisę gauti atsakovė, bet ne ieškovė. Perkančiosios organizacijos sprendimo motyvavimo kokybė negali priklausyti nuo tiekėjo (ieškovės) valios spėlioti tikrąsias ginčijamų veiksmų priežastis ir sėkmės šias atspėti. Apeliantės vertinimu, teismas ne tik netinkamai apibrėžė ginčo ribas, formaliai įvertino ginčijamo atsakovės sprendimo ir atsakymo į pretenziją turinį, bet ir nepagrįstai taikė kitoms faktinėms aplinkybėms suformuluotą jurisprudenciją.
22.5. Teismas dėl ginčijamo atsakovės sprendimo teisėtumo VPĮ ir NSUSOAĮ normų pagrindu priėjo prie teisiškai nepagrįstų išvadų, pagal kurias perkančiųjų organizacijų sprendimai tapo nebeskųstini, o kompetentingų institucijų nuomonės nekvestionuotinos. Byloje nėra ginčo, kad Koordinavimo komisijos išvada yra ginčijamo atsakovės sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, tačiau Koordinavimo komisijos išvada nelaikytina viešojo administravimo subjekto sprendimu, todėl negalėjo būti atskirai (savarankiškai) apskųsta administracinių bylų teisenos tvarka. Apeliantės vertinimu, tai, kad ginčijamo atsakovės sprendimo teisėtumas vertinamas VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkto pagrindu, nereiškia, jog ieškovė savo teises gina tik dėl aplinkybių, ar kompetentingos institucijos yra pateikusios „išvadas“, egzistavimo, nevertinant šių išvadų turinio, pagrįstumo, aktualumo ir teisėtumo, taip pat šias išvadas pateikusių subjektų kompetencijos. Priešingu atveju, kaip ir susiklostė byloje, tokios „išvados“, nors ir sukuria neigiamus padarinius subjektams, bet tampa nebeapskundžiamos. Be to, Lietuvos įstatymų leidėjas tik po ginčijamo atsakovės sprendimo priėmimo VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 6 punkte įtvirtino naują tiekėjų pašalinimo iš pirkimo procedūrų pagrindą dėl tam tikrų ūkio subjekto ar jo dalyvių (akcininkų) esamų (o ne buvusių) sąsajų. Vis dėlto šis pašalinimo pagrindas apibrėžtas objektyviai, jo papildomai nekvalifikuojant kaip grėsmę nacionaliniam saugumui.
22.6. Apeliantė taip pat pažymi, kad pati Koordinavimo komisija jokio konkretaus vertinimo neatliko, o tik persiuntė iš kitų institucijų gautą informaciją. Taigi „išvada“ iš tiesų yra tik lydraštis, kuriame subendrinta kitų institucijų, tarp kurių ir tokių, kurios veikia su nagrinėjamu klausimu nesusijusioje srityje. Pati Koordinavimo komisija 2024 m. gegužės 27 d. rašte atsakovei aiškiai nurodė, kad nėra pasisakiusi dėl ieškovės padėties vertinimo. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad galima išvada apie keliamą ūkio subjekto grėsmę NSUSOAĮ nuostatų pagrindu teikiama griežtai laikantis šio įstatymo reikalavimų. Koordinavimo komisijos veiksmai pagal NSUSOAĮ yra aiškiai sureguliuoti ir apima tik investuotojo, sandorio ir trečiojo asmens patikrą, nustačius papildomas atitinkamas aplinkybes (sąlygas). Byloje nenustatyta, kad ieškovė atitiktų nors vieną iš šių sąlygų. Iš Koordinavimo komisijos „išvados“ aiškiai matyti, kad STT ir AOTD ieškovės padėtį vertino kaip investuotojo, tačiau ieškovė ne perka (investuoja), o parduoda. Ieškovės įsitikinimu, „išvadoje“ jos padėties kaip investuotojo vertinimas atliktas, siekiant „pritempti“ NSUSOAĮ taikymą. Be to, VPĮ, priešingai nei NSUSOAĮ, vertinama tik dabartinė, egzistuojanti grėsmė, o pati grėsmė apibrėžta nevienodai.
22.7. Apeliantė nurodo, kad Koordinavimo komisija laikosi pozicijos, jog ji neturi kompetencijos spręsti dėl VPĮ taikymo. Būtent perkančiosios organizacijos atsakingos už VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkto taikymą. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) taip pat laikosi analogiškos pozicijos. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad perkančiosios organizacijos tam tikrais atvejais gali neatsižvelgti į kompetentingos institucijos nuomonę VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkto taikymo kontekste.
22.8. Apeliantė taip pat pažymi, kad iš ginčijamo procesinio sprendimo matyti, jog teismas pasisakė, kad kompetentingų institucijų nuomonė dėl ūkio subjektų rizikos (keliamos grėsmės) yra nekvestionuojama. Tokia teismo argumentacija suponuoja ieškovės ir visų kitų tiekėjų teisių į teisminę gynybą paneigimą.
22.9. Teismas, ydingai aiškindamas VPĮ nuostatas, padarė neteisingą išvadą, kad ginčijamas atsakovės sprendimas priimtas išimtinai pagal nacionalinės teisės normas, kurių aiškinimas ir taikymas priklauso tik nacionalinių teismų kompetencijai. Apeliantė pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog tokio pobūdžio bylų Lietuvos teismuose sprendžiama nedaug. Dėl to poreikį konkrečiai išsiaiškinti Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (toliau – Direktyva 2014/24/ES) ir Tarybos 1989 m. gruodžio 21 d. direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo, iš dalies pakeistos 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/66/EB (toliau – Direktyva 89/665/EEB) (taip pat Chartijos) nuostatų turinį šioje srityje patvirtina ir naujos Lietuvos įstatymų leidėjo iniciatyvos papildomai sureguliuoti tiekėjų pašalinimo pagrindus, įtvirtintus VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalyje. Atsižvelgiant į tai, yra būtina kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Nors nacionalinis teismas nėra saistomas tokio prašymo ir gali jį atmesti, tačiau bet kokiu atveju jis privalo šį atsisakymą motyvuoti. Dėl to diskrecijos kreiptis į ESTT įgyvendinimas negali būti nemotyvuojamas įstatymų nustatyta tvarka.
22.10. Byloje nėra ginčo, kad VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkte įtvirtintas tiekėjų pašalinimo pagrindas nenustatytas Direktyvoje 2014/24 ar ankstesniame ES reguliavime. Vis dėlto tai savaime nereiškia, kad šis reguliavimas bendrai nepatenka į ES teisės sritį, o virš nacionalinės teisės aiškinimas būtų nereikšmingas ir neracionalus. Ieškovė nurodo, kad ESTT yra pasisakęs dėl tam tikrų savitų nacionalinių priemonių, in concreto (konkrečiai) – tiekėjų pašalinimo pagrindų, kurie nebuvo įtvirtinti ES teisėje. ESTT jau yra pasisakęs, kokiais atvejais valstybės narės gali tai daryti, kokių kriterijų pagrindu tokius pašalinimo pagrindus taikyti. Būtent tokia situacija susiklostė ir šiuo atveju. Tai, kad teismas pernelyg siaurai apibrėžė ESTT kompetenciją, matyti iš kasacinio teismo kreipimosi į šį teismą praktikos.
23. Atsakovė VšĮ „CPO LT“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašo atmesti apeliantės prašymą dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, palikti nepakeistą skundžiamą sprendimą, o apeliantės apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
23.1. Ieškovė neturėjo teisinio pagrindo susipažinti su Koordinavimo komisijos išvada. Atsakovė, gavusi Koordinavimo komisijos išvadą, pakartotinai kreipėsi į Koordinavimo komisiją, prašydama paaiškinti, ar, esant poreikiui, išvados turinys gali būti išviešintas ieškovei, tačiau Koordinavimo komisija vienareikšmiškai nurodė, kad ieškovė su išvada negali būti supažindinta. Dėl to atsakovė ieškovei atskleidė tiek informacijos, kiek jai buvo leista atskleisti, bei prašė Koordinavimo komisijos raštą pripažinti nevieša informacija. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad teismas dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša turėjo spręsti tik gavęs kompetentingų institucijų, kurių pateikta informacija ir sudarė Koordinavimo komisijos išvados turinį, nuomonę. Tokie ieškovės teiginiai akivaizdžiai prieštarauja jos pozicijai, kurios ji laikėsi bylos nagrinėjimo metu, t. y. ieškovė buvo įsitikinusi, kad turi teisę susipažinti su visa informacija, o teismas yra pajėgus pats priimti tokį sprendimą, neįpareigodamas kompetentingas institucijas pateikti savo pozicijas.
23.2. Ieškovė nepagrįstai remiasi ESTT 2021 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. C-927/19, nes minėtame sprendime ESTT nagrinėjo situaciją ir pasisakė dėl tokių atvejų, kaip turėtų elgtis perkančioji organizacija, į kurią ūkio subjektas kreipiasi su prašymu pateikti konfidencialia laikomą informaciją, esančią konkurento, su kuriuo nuspręsta sudaryti sutartį, pasiūlyme. Nors ieškovė siekia įrodyti, kad Koordinavimo komisijos išvados įslaptinimas tariamai sutrukdė jai įgyvendinti savo teisių gynybą, tačiau akivaizdu, jog šie teiginiai neatitinka faktinių aplinkybių, nes ji puikiai suprato, kokios galimos grėsmės nacionaliniam saugumui minimos Koordinavimo komisijos išvadoje, ir byloje visapusiškai naudojosi teisių gynimo priemonėmis. Atsakovės vertinimu, teismas pagrįstai priėmė sprendimą dalį bylos medžiagos pripažinti nevieša, o ieškovės siekis kvestionuoti šiuos sprendimus remiantis informacija, su kuria jis teisiškai neturėjo pagrindo susipažinti, yra iš esmės ydinga ir tokie teiginiai neturėtų būti vertinami.
23.3. Atsakovė nurodo, kad šios bylos ginčo objektu negali būti Koordinavimo komisijos išvados turinys, nes šią išvadą rengė ne atsakovė bei už joje nurodytus išaiškinimus nėra atsakinga. Dėl to ieškovės siekis šios bylos kontekste ginčyti Koordinavimo komisijos pateiktos išvados turinį nėra teisiškai tinkamas. Be to, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 4233 straipsnio 3 dalies nuostatas, ieškinio pagrindas turi sutapti su tiekėjo kreipimesi, pareikštame išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju ieškovė ginčija teismo procesinius veiksmus ne dėl to, kad neturėjo galimybės pasisakyti dėl kompetentingų institucijų išvadų, o dėl to, jog siekė pateikti naujus siurprizinius įrodymus dėl Koordinavimo komisijos turinio, t. y. įrodymus, nesusijusius su ginčo objektu. Atsakovės vertinimu, teismas priėmė sprendimą, griežtai laikydamasis CPK nuostatų ir Lietuvos teismų formuojamos praktikos.
23.4. Atsakovės įsitikinimu, teismas sprendime pasisakė dėl esminių ginčo aspektų. Aplinkybė, kad sprendime nebuvo pasisakyta dėl kiekvieno argumento, kaip vylėsi ieškovė, nereiškia, jog sprendimas yra nemotyvuotas, nes teismas iš esmės neturėjo pareigos pasisakyti dėl absoliučiai visų ginčo argumentų ir tai nedaro sprendimo negaliojančiu. Ieškovė savo teisę susipažinti su Koordinavimo komisijos išvados turiniu grindžia nesusijusia ESTT praktika, kito tiekėjo pateiktos konfidencialios informacijos turinį prilygindama nacionalinio saugumo užtikrinimui svarbiai informacijai.
23.5. Ieškovės argumentai, kad Koordinavimo komisijos išvada negali būti vadinama „išvada“ bei tokia pozicija grindžiama byloje nevieša pripažinta medžiaga, yra formalūs ir nepagrįsti. Vien tai, kad Koordinavimo komisija nurodė, jog ji nepriėmė administracinio akto (išvados), visiškai nereiškia, kad jos raštu ir pateikta informacija atsakovė galėjo nesivadovauti ir pan. Atsakovės vertinimu, nors Koordinavimo komisijos raštas nebuvo pavadintas „išvada“, tačiau jis parengtas ir priimtas remiantis Koordinavimo komisijos veiklą reglamentuojančiais aktais, pateiktas raštas ir vertinimai dėl faktinių aplinkybių, aktualiu momentu. Be to, raštas skirtas atsakovei priimant sprendimus dėl pirkimų ir aiškiai įvardinta, kad pateikta informacija turi būti naudojama priimant sprendimą pagal VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalį.
23.6. Atsakovė taip pat pažymi, kad VSD savo išvadoje aiškiai nurodo, jog VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkto tikslas – Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. VSD nurodė ne tik tokios informacijos ir duomenų privalomumą VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkto taikymo prasme, tačiau ir tai, kad UAB „AUTOVICI“ atžvilgiu konstatuoti interesai, galintys kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
23.7. Atsakovės vertinimu, teismas tinkamai aiškino viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą, nurodydamas, kad Pirkimo sąlygos ir VPĮ nuostatos nesudaro pagrindo teigti, jog perkančioji organizacija, gavusi kompetentingos institucijos pateiktą informaciją, turi kvestionuoti šios informacijos turinį ir diskrecijos teisę spręsti, kad ši informacija nėra pakankama tiekėjo paraiškai ar pasiūlymui atmesti. Šio Pirkimo sąlygų A dalies 15.13.1 papunktyje buvo aiškiai suformuluotas paraiškos atmetimo pagrindas. Byloje esanti informacija bei VPT patvirtino, kad tais atvejais, kai Pirkimo vykdymo metu perkančioji organizacija gauna informaciją iš Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos, kurioje pateikta informacija apie tiekėją, turintį interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, tokiu atveju perkančioji organizacija privalo vadovautis tokia informacija ir taikyti VPĮ 45 straipsnio 21 dalies 5 punktą.
23.8. Atsakovės įsitikinimu, ieškovės prašymas kreiptis į ESTT yra nepagrįstas, nes prašymo tikslas yra orientuotas į ginčui neaktualias nuostatas, susijusias su tiekėjų pašalinimo pagrindais, Chartijos taikymu arba nacionalinio saugumo klausimais, analizuojant Koordinavimo komisijos pateiktos išvados turinį, o tai taip pat nėra šio ginčo objektas. Akivaizdu, kad teismas pats gal išspręsti byloje kilusius klausimus, todėl ieškovės prašymas buvo pagrįstai teismo atmestas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
24. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
25. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribų.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
26. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė VšĮ „CPO LT“ vykdė viešąjį pirkimą „Lengvųjų automobilių užsakymai (lengvųjų automobilių pirkimas–pardavimas ir lengvųjų automobilių nuoma) per CPO LT elektroninį katalogą dinaminėje pirkimų sistemoje“ (Pirkimo Nr. 521242).
27. Ieškovei pateikus paraišką, 2023 m. sausio 23 d. atsakovė informavo ieškovę apie tai, kad jai leista dalyvauti DPS.
28. 2023 m. kovo 30 d. atsakovė informavo ieškovę apie Pirkimo dokumentų patikslinimą, t. y. kad keičiama Pirkimo dokumentų sąlyga dėl pašalinimo pagrindų – be kitų nuostatų ir papildymų, įtraukiamas VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punktas.
29. 2023 m. rugpjūčio 23 d. atsakovė informavo ieškovę, kad bus vykdoma tiekėjų, kuriems leista dalyvauti DPS, planinė pašalinimo pagrindų nebuvimo ir kvalifikacijos atitikties patikra, taip pat ieškovė buvo įpareigota pateikti papildomus duomenis.
30. 2023 m. rugsėjo 4 d. ieškovė atsakovei pateikė dėl planinio patikrinimo prašomus pateikti dokumentus ir informaciją, kurią 2023 m. rugsėjo 19 d. papildė (patikslino EBVPD).
31. Koordinavimo komisija, atsakydama į atsakovės paklausimą, pateikė raštą, pagrįstą kompetentingų institucijų surinkta informacija, kuriame nurodė, kad tikėtina, jog UAB ,,AUTOVICI“, kuri kartu su kitais tiekėjais dalyvauja VšĮ „CPO LT“ dinaminės pirkimų sistemos pagrindu sukurtame pirkimų modulyje visiems pirkimo vykdytojams (įskaitant ir visas nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbias įmones, ir ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros valdytojus) įsigyti naujus lengvuosius automobilius, atitinka NSUSOAĮ 11 straipsnio l dalies 2 punkte nurodytus kriterijus – kreipimosi į Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis.
32. Perkančioji organizacija, įvertinusi gautą informaciją, 2024 m. balandžio 26 d. sprendimu informavo ieškovę apie jos paraiškos atmetimą Pirkimo sąlygų A dalies 15.13.1 papunkčio ir VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkto pagrindais. Atsakovė, atmesdama ieškovės paraišką, nurodė paraiškos atmetimo pagrindą bei tai, kad atsakovė gavo Koordinavimo komisijos raštą dėl ieškovės interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
33. 2024 m. gegužės 6 d. ieškovė pateikė pretenziją, kuria reikalavo panaikinti 2024 m. balandžio 26 d. atsakovės sprendimą, grąžinti ieškovę atgal į DPS leidžiant su kitais ūkio subjektais varžytis dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo – teikti pasiūlymus pagal konkrečius kvietimus.
34. 2024 m. gegužės 17 d. atsakovė pateikė atsakymą į pretenziją, kuriuo netenkino ieškovės pretenzijos. Atsakovė nurodė, kad sprendimas, atmesti ieškovės paraišką, yra priimtas atsižvelgus į Koordinavimo komisijos pateiktą raštą, iš kurio duomenų nustatyta, jog tiekėjas turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis.
35. VPT pateiktoje išvadoje nurodė, kad atsakovė Pirkimo sąlygų 15.13.1 papunktyje nustačiusi, jog atmeta tiekėjo paraišką, jeigu yra bent viena iš VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 1, 2, 4, 5 punktuose numatytų sąlygų, nurodytų Pirkimo dokumentų A dalies 6 priede, ir Pirkimo sąlygų 15.4 papunktyje nurodžiusi, kad „Atmetus tiekėjo paraišką, jam neleidžiama dalyvauti DPS“, gavusi informacijos iš kompetentingų institucijų dėl tiekėjo turimų interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, pagrįstai nusprendė, jog egzistuoja pagrindas atmesti UAB „AUTOVICI“ paraišką ir pašalinti ją iš DPS. VPT vertinimu, VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkte nurodyta tiekėjo pašalinimo iš Pirkimo sąlyga nesudaro pagrindo teigti, kad perkančioji organizacija, gavusi kompetentingos institucijos pateiktą informaciją, turi kvestionuoti šios informacijos turinį ir diskrecijos teisę spręsti, jog ši informacija nėra pakankama tiekėjo paraiškai ar pasiūlymui atmesti.
36. Ieškovė, nesutikdama su atsakovės atsakymu, pateikė ieškinį bei tvirtino, kad atsakovė nukrypo nuo Pirkimo sąlygų ir pažeidė tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principus. Ieškovės vertinimu, ginčijamas atsakovės sprendimas yra nemotyvuotas, jo turinys neaiškus. Dėl to buvo paneigta ieškovės teisė į gynybą. Be to, ginčijamas atsakovės sprendimas neatitinka NSUSOAĮ ir VPĮ nuostatų, kadangi buvo priimtas pagal ydingus teisinius pagrindus. Ieškovės įsitikinimu, atsakovė privalėjo kreiptis į ją, prašydama paaiškinti turimą informaciją ir suteikti teisę ieškovei „apsivalyti“, nes ieškovė nelaikytina kaip turinti interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
37. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pritarė VPT išvadoje pateiktam vertinimui, kad atsakovė, Pirkimo sąlygų A dalies 15.13.1 papunktyje įtvirtinusi aiškias paraiškos ar pasiūlymo atmetimo sąlygas, esant nustatytai šioms sąlygoms taikyti būtinų faktinių aplinkybių visumai, pagrįstai nusprendė, jog egzistuoja pagrindas atmesti ieškovės paraišką ir pašalinti ją iš DPS. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad perkančiosios organizacijos sprendimas atmesti ieškovės paraišką yra nemotyvuotas ar jog buvo pažeista ieškovės teisė į gynybą. Teismas pažymėjo, kad ieškovei buvo pakankamai atskleisti jos paraiškos atmetimo motyvai, todėl jos teisės į veiksmingą teisių gynybą nebuvo pažeistos. Teismas nurodė, kad perkančioji organizacija, gavusi kompetentingos institucijos pateiktą informaciją, neturi kvestionuoti šios informacijos turinį ir diskrecijos teisės spręsti, jog ši informacija nėra pakankama tiekėjo paraiškai ar pasiūlymui atmesti. Teismo vertinimu, perkančioji organizacija, sudarydama sandorį su tiekėja, galimai keliančia grėsmę nacionaliniam saugumui, ne tik būtų pažeidusi VPĮ reikalavimus, bet ir prisiėmusi su tuo susijusias rizikas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju VPĮ nuostatos, susijusios su proporcingumo vertinimu ir „apsivalymo“ instituto taikymu, nėra aktualios, taip pat, jog nėra pagrindo kreiptis į ESTT, nes prašomi pateikti prejudiciniai klausimai siejami su nacionalinio reguliavimo kvalifikavimu ir vertinimu, o ne su Europos Sąjungos teisės nuostatų aiškinimu, kuris būtų aktualus nagrinėjamai bylai.
38. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodo, kad: 1) teismas nepagrįstai įslaptino Koordinavimo komisijos išvadą, kurios pagrindu atsakovė, vadovaudamasi Pirkimo sąlygų A dalies 15.13.1 papunkčiu ir VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punktu, priėmė sprendimą atmesti ieškovės paraišką; 2) teismas, pripažindamas nevieša Koordinavimo komisijos išvadą bei nepriimdamas į bylą ieškovės pateiktų procesinių dokumentų ir prašymų, neužtikrino ieškovės teisės į teisingą teismą; 3) teismas nepagrįstai nusprendė, kad ginčijamas atsakovės sprendimas yra tinkamai ir pakankamai motyvuotas; 4) teismas netinkamai aiškino VPĮ ir NSUSOAĮ normas, todėl perkančiųjų organizacijų sprendimai tapo nebeskųstini, o kompetentingų institucijų nuomonės nekvestionuotinos; 5) teismas netinkamai aiškina VPĮ nuostatas, todėl padarė neteisingą išvadą, kad ginčijamas atsakovės sprendimas priimtas išimtinai pagal nacionalinės teisės normas, kurių aiškinimas ir taikymas priklauso tik nacionalinių teismų kompetencijai.
39. Taigi, nagrinėjamoje byloje apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad perkančioji organizacija, gavusi iš kompetentingų institucijų informaciją apie ieškovės UAB „AUTOVICI“ interesus, galinčius kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, remdamasi VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalimi, pagrįstai atmetė ieškovės paraišką.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
40. Apeliantė nurodo, kad perkančioji organizacija savo sprendimą atmesti apeliantės paraišką Pirkimo sąlygų A dalies 15.13.1 papunkčiu ir VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punktu nustatytais pagrindais išimtinai grindžia Koordinavimo komisijos raštu, tačiau nepagrįstai jo turinio neatskleidžia apeliantei. Apeliantės vertinimu, tokiu būdu jai nepagrįstai buvo apribota teisė į teisminę gynybą bei susiaurintos bylos nagrinėjimo ribos, nes teismas visiškai nepasisakė dėl Koordinavimo komisijos rašto turinio, jo nevertino. Be to, apeliantės vertinimu, perkančiosios organizacijos 2024 m. balandžio 26 d. sprendimas, kuriuo buvo atmesta apeliantės paraiška, tinkamai nemotyvuotas, neaiškus.
41. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovės UAB „AUTOVICI“ paraiška buvo atmesta, vadovaujantis Pirkimo sąlygų A dalies 15.13.1 papunkčio ir VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkto pagrindais – iš esmės dėl gautos iš Koordinavimo komisijos informacijos apie ieškovės UAB „AUTOVICI“ interesus, galinčius kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
42. Atsakovės patvirtintų Pirkimo dokumentų 15.13.1 papunktyje nurodyta, kad komisija atmeta tiekėjo paraišką, jeigu yra bent viena iš VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 1, 2, 4, 5 punktuose numatytų sąlygų, nurodytų pirkimo dokumentų A dalies 6 priede. Tiekėjas deklaruoja VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 1, 2, 4, 5 punktuose numatytų sąlygų nebuvimą, teikdamas deklaraciją, tačiau jeigu perkančiajai organizacijai kils abejonių dėl tiekėjo nurodytos informacijos, įrodančios VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 1, 2 punktų reikalavimus, teisingumo, ji prašys ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą pateikusio tiekėjo pateikti informaciją patvirtinančius pirkimo dokumentų A dalies 6 priede nurodytus dokumentus. Perkančioji organizacija pasiliko teisę šių dokumentų paprašyti iš visų tiekėjų bet kuriuo pirkimo procedūros metu, jeigu tai būtina siekiant užtikrinti tinkamą pirkimo procedūros atlikimą.
43. Pirkimo sąlygų A dalies 6 priede „Reikalavimai tiekėjams“ buvo pateikta nuoroda į VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalį, kuri numato, kad mobilizacijos, karo, nepaprastosios padėties atveju ar kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įvertinusi riziką, kad veiksniai, dėl kurių buvo ar gali būti paskelbta mobilizacija, įvesta karo ar nepaprastoji padėtis, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, yra priėmusi sprendimą dėl šios nuostatos taikymo, perkančioji organizacija gali atmesti paraišką ar pasiūlymą, jeigu yra bent viena iš šių perkančiosios organizacijos pasirinktų sąlygų ar sąlygos dalių: 1) tiekėjas, jo subtiekėjas, ūkio subjektai, kurių pajėgumais remiamasi, tiekėjo siūlomų prekių (įskaitant jų sudedamąsias dalis, pakuotes) gamintojas ar juos kontroliuojantys asmenys yra juridiniai asmenys, registruoti VPĮ 92 straipsnio 15 dalyje numatytame sąraše nurodytose valstybėse ar teritorijose; 2) tiekėjas, jo subtiekėjas, ūkio subjektas, kurio pajėgumais remiamasi, tiekėjo siūlomų prekių (įskaitant jų sudedamąsias dalis, pakuotes) gamintojas ar juos kontroliuojantys asmenys yra fiziniai asmenys, nuolat gyvenantys VPĮ 92 straipsnio 15 dalyje numatytame sąraše nurodytose valstybėse ar teritorijose arba turintys šių valstybių pilietybę; 3) prekių (įskaitant jų sudedamąsias dalis, pakuotes) kilmė yra ar paslaugos teikiamos iš VPĮ 92 straipsnio 15 dalyje numatytame sąraše nurodytų valstybių ar teritorijų; 4) Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi NSUSOAĮ įtvirtintais kriterijais, yra priėmusi sprendimą, patvirtinantį, kad šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti subjektai ar su jais ketinamas sudaryti (sudarytas) sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų; 5) perkančioji organizacija turi kompetentingų institucijų informacijos, kad šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti subjektai turi interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
44. Taigi, nagrinėjamu atveju Pirkimui be kita ko buvo taikomos ir VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 1–5 punktuose įtvirtintos paraiškos ar pasiūlymo atmetimo sąlygos ir perkančioji organizacija privalėjo šių nuostatų laikytis. Be to, aukščiau nurodytos Pirkimo sąlygų, su kuriomis, teikdami pasiūlymus Pirkime, sutiko visi jame dalyvaujantys tiekėjai, įskaitant ieškovę, nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino tiek VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies taikymo galimybę, tiek aiškiai numatė tiekėjo konkrečiame pirkime pateikto pasiūlymo atmetimą tuo atveju, jeigu jis netenkina visų tiek minėtame, tiek kituose įstatymuose, teisės aktuose bei pačiose Pirkimo sąlygose įtvirtintų sąlygų, įskaitant ir susijusių su nacionaliniu saugumu.
45. Nagrinėjamam ginčui aktualių teisės normų lingvistinis, sisteminis ir loginis teisės aiškinimo metodai duoda pagrindą daryti išvadą, kad perkantysis subjektas turi teisę pagal VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalį atmesti tiekėjo pasiūlymą, esant šių būtinų sąlygų visumai: pirmoji – turi būti paskelbta (įvesta) mobilizacijos, karo ar nepaprastoji padėtis arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įvertinusi riziką, kad veiksniai, dėl kurių buvo ar gali būti paskelbta mobilizacija, įvesta karo ar nepaprastoji padėtis, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, turi būti priėmusi sprendimą dėl šios nuostatos taikymo; antroji sąlyga – turi būti nustatyta bent viena iš alternatyvių VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 1 – 5 punktuose nurodytų sąlygų ar sąlygos dalių. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo nustatytos abi nurodytos sąlygos.
46. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2022 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Nr. 925 nustatė, kad VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalis yra taikoma perkantiesiems subjektams, atliekantiems pirkimus, taigi nagrinėjamu atveju – ir atsakovei, kaip perkančiajam subjektui, atliekančiam VPĮ numatytus viešuosius pirkimus.
47. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2022 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl LR Viešųjų pirkimų įstatymo 92 straipsnio 13, 14 ir 15 dalių nuostatų įgyvendinimo“ patvirtino Valstybių ar teritorijų, su kuriomis susijusiems viešųjų pirkimų pasiūlymams taikomos VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies nuostatos, taip pat Valstybių ar teritorijų, kurių tiekėjai, jų subtiekėjai, ūkio subjektai, kurių pajėgumais remiamasis, gamintojai, techninės ar programinės įrangos priežiūrą ir laikymą vykdantys asmenys ar juos kontroliuojantys asmenys nelaikomi patikimais sąrašus, kuriuose yra nurodyta, pavyzdžiui, Rusijos Federacija, Baltarusijos Respublika, Rusijos Federacijos aneksuotas Krymas, Moldovos Respublikos Vyriausybės nekontroliuojama Padnestrės teritorija, Sakartvelo Respublikos Vyriausybės nekontroliuojamos Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijos.
48. Atsakovė iš kompetentingos institucijos – Koordinavimo komisijos, gavo raštą, pagrįstą kitų institucijų pateiktais duomenimis, kuriame nurodyta, kad ieškovė atitinka NSUSOAĮ 11 straipsnio l dalies 2 punkte nurodytus kriterijus, t. y. Koordinavimo komisija nurodė, jog kreipimosi į ją metu apeliantė UAB „AUTOVICI“ turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis. Koordinavimo komisija taip pat pažymėjo, kad šiuo raštu teikiama informacija skirta priemonės, numatytos VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalyje pritaikymui ir su tuo susijusių sprendimų priėmimui.
49. Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliantės argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino neviešu šį Koordinavimo komisijos raštą, pažymi, jog Koordinavimo komisija, pateikusi raštą, be kita ko jame nurodė, kad rašte esanti informacija yra konfidenciali ir negali būti niekam atskleista. Atsakovė, siekdama aiškumo, gavusi Koordinavimo komisijos raštą, pakartotinai kreipėsi į Koordinavimo komisiją, prašydama paaiškinti, ar, esant poreikiui, išvados turinys gali būti išviešintas apeliantei UAB „AUTOVICI“. Koordinavimo komisija, atsakydama į atsakovės paklausimą, vienareikšmiškai nurodė, kad apeliantė UAB „AUTOVICI“ su išvada negali būti supažindinta. Tiek STT, tiek VSD (išvadą teikiančios institucijos) į bylą pateiktose išvadose nurodė, kad Koordinavimo komisijai teikiamai informacijai yra taikoma apsauga (Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 9 straipsnis; o VSD pateiktas 2024 m. kovo 19 d. raštas Nr. 19-246S yra įslaptintas dokumentas su slaptumo žyma „Slaptai“), tokiu būdu patvirtindamos atsakovės poziciją dėl jai suteiktos teisės atskleisti gautą informaciją apimties. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija nusprendžia, kad perkančioji organizacija pagrįstai atskleidė apeliantei tiek informacijos, kiek jai buvo suteikta teisė ją atskleisti, ir pagrįstai kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydama dalį bylos medžiagos pripažinti nevieša. Pažymėtina ir tai, kad byloje nustatytos aplinkybės, kurių apeliantė ir neneigia, jog su Koordinavimo komisijos raštu, vėliau teismo pripažintu nevieša bylos medžiaga, ji susipažino.
50. Vertinant ieškovės galimybes veiksmingai ginti savo galbūt pažeistas teises, atsižvelgtina į kasacinio teismo išaiškinimus, kad viešojo pirkimo komisijos sprendimų motyvai ir pagrindai reikšmingi tiekėjams, nes šie jiems leidžia suprasti perkančiosios organizacijos veiksmų galimo (ne)teisėtumo bei jų interesų užtikrinimo ar pažeidimo pobūdį ir apimtį, todėl suponuoja tiekėjų galimybę tinkamai ir veiksmingai ginti savo pažeistas teises.
51. Perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumas ir jų atitiktis reikalavimui motyvuoti komisijos sprendimus turi būti vertinami atsižvelgiant į tai, kokių padaryta pažeidimų, – ar dėl sprendimų motyvų nebuvimo iš viso, ar dėl jų glaustumo, neinformatyvumo, abstraktumo, pavėluoto jų išsamaus pateikimo arba kitokių jų trūkumų, taip pat ar šie trūkumai buvo esminiai, ar jie buvo ištaisyti. Šios aplinkybės nustatomos įvertinant perkančiosios organizacijos Viešojo pirkimo komisijos protokolo turinį ir kitus pirkimo procedūrų dokumentus (pretenzijas, atsakymus į pretenzijas, kitą susirašinėjimo medžiagą). Pagal šiuos duomenis turi būti įvertinama, ar nukrypimas nuo reikalavimo motyvuoti komisijos sprendimą yra esminis, t. y. pažeidžiantis viešųjų pirkimų pamatines nuostatas dėl pirkimo procedūrų skaidrumo, viešojo pirkimo dalyvių lygiateisiškumo ir kt. Vertinant tiekėjų informuotumo pakankamumą, atsižvelgtina į tai, ar atskiri dokumentai, kuriuose įtvirtinti perkančiosios organizacijos sprendimai (protokolai, pranešimas apie konkurso rezultatus), nors ir būdami lakoniški, glausti ir stokojantys išsamumo, užtikrina minimalios informacijos tiekėjui, reikalingos ginant savo galbūt pažeistas teises, pateikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2011; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-674-969/2015).
52. Nors apeliantė siekia įrodyti, kad Koordinavimo komisijos išvados įslaptinimas sutrukdė jai įgyvendinti savo teisių gynybą, tačiau nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Perkančioji organizacija 2024 m. balandžio 26 d. sprendime, kuriuo apeliantės paraiška buvo atmesta, nurodė, kad buvo gauta Koordinavimo komisijos išvada dėl UAB „AUTOVICI“, sudaranti pagrindą vertinti, jog nurodytas subjektas turi interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Atmesdama apeliantės pretenziją perkančioji organizacija 2024 m. gegužės 16 d. rašte nurodė, kad Koordinavimo komisija pateikė raštą su kompetentingų institucijų surinkta informacija, iš kurios duomenų nustatyta, jog tiekėjas turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis, kad ši išvada apima ir kitų kompetentingų valstybės institucijų turimą informaciją apie tiekėją, todėl kvestionuoti Koordinavimo komisijos ar kitų jos išvadoje nurodytų institucijų kompetencijos spręsti dėl tiekėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui CPO LT pagrindo neturi. Taip pat buvo nurodytos Pirkimo sąlygų ir VPĮ nuostatos, kuriomis vadovaujantis atsakovė, gavusi iš minėtų institucijų informaciją, atmetė apeliantės paraišką (Pirkimo sąlygų A dalies 15.13.1 papunktis ir VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punktas). Taigi atsakovė nurodė sprendimo dėl apeliantės pasiūlymo atmetimo esmę, faktinį ir teisinį pagrindą, kiek tai neprieštaravo teisės aktų reikalavimams (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 15 straipsnio 1 dalis; Žvalgybos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis). Kaip jau nurodyta aukščiau, pateikti daugiau informacijos atsakovė neturėjo teisės.
53. Tačiau, nepaisant to, byloje esančių duomenų analizė patvirtina, kad apeliantė suprato, kokios galimos grėsmės nacionaliniam saugumui minimos Koordinavimo komisijos rašte. Apeliantė jas įvardija tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde, t. y. apeliantė išsamiai aprašo, kodėl ji yra siejama su Rusijos Federacija, bei nurodo, kad bylos nagrinėjimo diena visi ryšiai su Rusijos Federacija yra nutraukti. Nors Koordinavimo komisijos raštas, kuriuo pripažinta, kad apeliantė UAB „AUTOVICI“ kreipimosi į Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, buvo pripažintas nevieša bylos dalimi, apeliantė pateikė perkančiajai organizacijai pretenziją, o vėliau ir ieškinį teismui, nurodydama visas faktines aplinkybes bei pateikdama atitinkamus įrodymus, pagrindžiančius jos argumentus, t. y. laikydamasi įstatyme įtvirtintų reikalavimų įgyvendino savo teisę į teisminę gynybą. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad tik apeliantei leidus susipažinti su Koordinavimo komisijos raštu, būtų tinkamai užtikrinta jos teisė į teisminę gynybą ar nepažeistos jos teisės ir interesai. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, kokios papildomos informacijos nepateikimas galėjo apriboti jos teisių gynybą, kuomet aplinkybės dėl įmonės verslo sąsajų netolimoje praeityje su Rusijos Federacija nebuvo ir nėra ginčijamos.
54. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliantės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl Koordinavimo komisijos rašte išdėstytų argumentų. Visų pirma pažymėtina tai, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra perkančiosios organizacijos priimto 2024 m. balandžio 26 d. sprendimo, kuriuo atmesta apeliantės paraiška, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Dėl to pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti ir pasisakyti dėl aplinkybių, sudarančių ginčo dalyko esmę. Antra, šios bylos ginčo objektu negali būti Koordinavimo komisijos rašto turinio duomenys, įstatymo nustatyta tvarka gauti ir pateikti kitų kompetentingų institucijų, kurios atitinkamus duomenis surenka ir išvadas teikia, vadovaudamosi jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 „Dėl Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Nurodyto Koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašo turinys patvirtina, kad Koordinavimo komisija išvadas (vertinimą) atlieka jai kitų kompetentingų institucijų pateiktų duomenų (išvadų) pagrindu. Taigi, ginčui išspręsti aktualių aplinkybių kontekste, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą ištirti ir įvertinti Koordinavimo komisijos raštą tokia apimtimi, ar jame yra pateikti duomenys, kad apeliantė turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis. Tokią pareigą pirmosios instancijos teismas įvykdė, o detalus informacijos turinio nagrinėjimas ir atitinkamų motyvų išdėstymas yra negalimas, nes informacija, kurią perkančiajai organizacijai rašte nurodė Koordinavimo komisija, yra konfidenciali (sudaro valstybės paslaptį).
55. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad tai, jog perkančioji organizacija, šiuo konkrečiu atveju, atmetė apeliantės paraišką, gavusi iš kompetentingų institucijų informaciją, kad apeliantė turi ar ateityje turėjo ryšių didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui, nesudaro pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog toks perkančiosios organizacijos sprendimas pasidaro nebeapskundžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad perkančiosios organizacijos priimti sprendimai yra ginčijami VPĮ nustatyta tvarka (VPĮ 101 straipsnis). Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2022 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Nr. 925 nustačius, kad „Viešųjų pirkimų įstatymo 45 straipsnio 21 dalis <...> taikoma perkančiosioms organizacijoms, atliekančioms viešuosius pirkimus <...>“, o atsakovei papildžius Pirkimo dokumentus, įskaitant ir nuostatas dėl Viešųjų pirkimų įstatymo 45 straipsnio 2(1) dalies taikymo bei Pirkimo dokumentuose aiškiai nurodžius, jog „Komisija atmeta tiekėjo paraišką jeigu yra bent viena iš VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 1, 2, 4, 5 punktuose numatytų sąlygų nurodytų pirkimo dokumentų A dalies 6 priede. <...>“, gavusi informacijos iš kompetentingų institucijų dėl tiekėjo (šiuo atveju apeliantės) turimų interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, privalėjo atmesti apeliantės paraišką ir pašalinti ją iš DPS. Teisėjų kolegijos vertinimu, kvestionuoti gautos informacijos turinį ar į ją neatsižvelgti ir spręsti, kad ši informacija yra nepakankama, įtraukus į Pirkimo sąlygas tokį paraiškos atmetimo pagrindą, perkančioji organizacija negalėjo. Pažymėtina, kad tokiems argumentams pritaria ir Viešųjų pirkimų tarnyba pateikusi į bylą išvadą.
56. Nors apeliantė viso proceso metu teigė, kad bylos nagrinėjimo metu nebeegzistavo pagrindinė faktinė aplinkybė, kurios pagrindu kompetentingos institucijos neigiamai įvertino jos padėtį, t. y. apeliantės vadovo ir akcininko vadovaujama kita Lietuvos bendrovė pardavė verslą Kaliningrado srityje 2024 m. balandžio 18 d. ir apeliantei turi būti suteikta galimybė apsivalyti bei reabilituotis, tačiau su tokiais apeliantės argumentais, nėra pagrindo sutikti. Kaip jau minėta, Pirkimo sąlygose buvo aiškiai suformuluotas paraiškos atmetimo pagrindas: „Komisija atmeta tiekėjo paraišką jeigu yra bent viena iš VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 1, 2, 4, 5 punktuose numatytų sąlygų, nurodytų Pirkimo dokumentų A dalies 6 priede. VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkte nurodyta, kad ši įstatymo nuostata gali būti taikoma, jei perkančioji organizacija turi kompetentingų institucijų informacijos, jog šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti subjektai turi interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Byloje esantys duomenys bei Viešųjų pirkimų tarnyba patvirtino, kad tais atvejais, kai Pirkimo vykdymo metu perkančioji organizacija gauna informaciją iš Koordinavimo komisijos, kurioje pateikta informacija apie tiekėją, turintį interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, tokiu atveju perkančioji organizacija turi vadovautis tokia informacija ir taikyti VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punktą. Be to, Koordinavimo komisija, apibendrindama surinktą informaciją apie apeliantę UAB „AUTOVICI“, taip pat nurodė, kad raštu teikiama informacija skirta priemonės, numatytos VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalyje pritaikymui ir su tuo susijusių sprendimų priėmimui.
57. Apeliantė taip pat teigia, kad atsakovė turėjo leisti jai „apsivalyti“, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi į bylą pateiktoje išvadoje nurodytais VPT išaiškinimais, jog perkančiųjų organizacijų pareiga vertinti tiekėjų pašalinimo iš pirkimo procedūros proporcingumą bei „apsivalymo“ mechanizmas yra taikytini būtent tais atvejais, kai tiekėjai atitinka VPĮ 46 straipsnio atitinkamose dalyse įtvirtintus pašalinimo pagrindus. Kadangi nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo ne dėl tiekėjo pašalinimo iš pirkimo procedūros, esant bent vienam VPĮ 46 straipsnyje įtvirtintam pašalinimo pagrindui, o dėl atsakovės priimto sprendimo pašalinti ieškovę iš DPS VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalies 5 punkte nurodytu pagrindu, nagrinėjamu atveju VPĮ nuostatos, susijusios su proporcingumo vertinimu ir „apsivalymo“ instituto taikymu, nėra aktualios.
58. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju perkančiosios organizacijos sprendimą atmesti apeliantės paraišką iš esmės lėmė ne paties perkančiojo subjekto valia ar apsisprendimas (diskrecija), o privalomas teisės aktas ir jame įtvirtina teisės norma – VPĮ 45 straipsnio 2 (1) dalies bei jo taikymą įtvirtinančios atitinkamos Pirkimo sąlygų nuostatos, kuriais perkančioji organizacija privalėjo vadovautis ir kurių privalėjo laikytis, vykdydama viešojo pirkimo procedūras. Priešingu atveju, t. y. nesivadovaudama minėtomis normomis bei iš kompetentingų institucijų gauta informacija bei su apeliante sudarydama viešojo pirkimo sutartį, t. y. ignoruodama imperatyvų įstatyminį teisės aktą ir vertindama (papildomai) visą situaciją kitaip, nei tą padarė minėtos įstatymo specialiai tam įgalintos institucijos, sudarydama sandorį su tiekėja, galimai keliančia grėsmę nacionaliniam saugumui bei prisiimdama su tuo susijusias rizikas, perkančioji organizacija būtų pažeidusi imperatyvias įstatymo normas, kitų teisės aktų reikalavimus, valstybės interesus, o tuo pačiu ir nepatenkinusi pačios perkančiosios organizacijos poreikio. Be to, teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose laikomasi principo, kad perkančioji organizacija visais atvejais gali laikyti, kad tiekėjas nėra patikimas ir kelia pavojų nacionaliniam ar kitos valstybės narės saugumui, jeigu ji gauna kompetentingų institucijų pateiktą tai patvirtinančią informaciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-772-790/2022).
59. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas apeliantės teiginių pagrįstumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina apeliantės nurodytus pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime neapsiribojo vien tik teisės aktų išvardijimu ar faktinių aplinkybių aprašymu, o pateikė savo paties atliktą nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas detaliai neatsakė į kiekvieną apeliantės argumentą, savaime nėra pagrindas išvadai, kad tikrinamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Dėl išdėstytų argumentų apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo ginčijamo sprendimo taip pat atmetami, kaip nepagrįsti.
60. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei nustatytus duomenis, teisėjų kolegija nusprendžia, kad šiuo atveju egzistavo aukščiau nurodytose imperatyviose teisės normose (VPĮ 45 straipsnio 2(1) dalis) bei pačiose Pirkimo sąlygose (15.13.1 punktas) numatytas pagrindas, tuo pačiu atsakovės, kaip perkančiojo subjekto, teisė atmesti tiekėjos UAB „AUTOVICI“ paraišką.
Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą
61. Apeliantė UAB „AUTOVICI“ tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde išdėstė prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl šių klausimų: 1) ar Direktyvos 2014/24/ES 18 straipsnyje įtvirtinti viešųjų pirkimų lygiateisiškumo, skaidrumo ir proporcingumo principai, 56 straipsnis, kuriame apibrėžta bendroji tiekėjų pasiūlymų vertinimo tvarka, bei 57 straipsnio nuostatos, kuriose reglamentuojami tiekėjų pašalinimo pagrindai, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad nacionalinis reguliavimas, pagal kurį atmetamas ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas, jei perkančioji organizacija turi kompetentingos institucijos informacijos apie tai, kad atitinkamas ūkio subjektas turi interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, (i) kvalifikuotinas tiekėjų pašalinimo pagrindu šios direktyvos 57 straipsnio taikymo prasme ir (ii) tokiam pašalinimui taikoma šios direktyvos 57 straipsnio nuostatose įtvirtinta tvarka, įskaitant, bet neapsiribojant, tiekėjų pašalinimo proporcingumo vertinimą, prašymą pristatyti taisomąsias priemones, ribotą pašalinimo terminą ir pan.; 2) nepriklausomai nuo atsakymų į pirmąjį klausimą, ar Direktyvos 2014/24/ES 18 straipsnyje įtvirtinti viešųjų pirkimų skaidrumo, lygiateisiškumo ir proporcingumo principai, be kita ko, taip kaip jie aiškinami ESTT jurisprudencijoje (pvz., sprendime Michaniki, C-213/07), turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad aptariamas nacionalinis reguliavimas viršija tai, kas būtina šio reguliavimo tikslams pasiekti, atsižvelgiant į tai, jog dėl grėsmės nacionalinio saugumo interesams sprendžiama ne pagal aiškius, iš anksto apibrėžtus kriterijus, o pagal kompetentingos institucijos vertinimą, kuriam atskirai nėra keliami konkretūs turinio ir formos reikalavimai; 3) ar Chartijos 15 straipsnyje ir 16 straipsnyje, kuriuose reguliuojama asmenų teisė užsiimti veikla ir laisvė užsiimti verslu, Direktyvos 2014/24/ES 18 straipsnyje įtvirtinti viešųjų pirkimų skaidrumo, lygiateisiškumo ir proporcingumo principai ir 57 straipsnyje nustatyti tiekėjų pašalinimo pagrindai, turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad aptariamas nacionalinis reguliavimas nesuderinamas su nurodytomis ES viešųjų pirkimų teisės normomis tiek, kiek iš viešojo pirkimo gali būti pašalinamas tiekėjas dėl jo atstovo (direktoriaus, akcininko) netiesioginių ryšių su kita įmone, kuri vykdė ekonominę veiklą Rusijos Federacijoje; ar atsižvelgiant į ESTT išaiškinimus sprendime Michaniki, tokiems ūkio subjekto atstovams bet kokiu atveju turi būti leidžiama pasiaiškinti, kad jų asmeninė padėtis nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui; 4) ar Direktyvos 89/665/EEB 1 straipsnio 1 dalies 3 pastraipa turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad perkančiosios organizacijos sprendimas pašalinti tiekėją dėl galimos grėsmės nacionaliniam saugumui yra skųstinas sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis pagrįstas kitos kompetentingos institucijos išvada; ar, be kita ko, atsižvelgiant į ESTT praktiką (pvz., 2018 m. spalio 24 d. sprendimą Vossloh Laeis, C-124/17; 2020 m. sausio 30 d. sprendimą Tim, C-395/18; 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą Infraestruturas de Portugal ir Futrifer Ind?strias Ferrovi?rias, C-66/22), Direktyvos 89/665/EEB 1 straipsnio 1 dalies 3 pastraipa ir Direktyvos 2014/24/ES 18 straipsnis, 56 straipsnis ir 57 straipsnio nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad perkančioji organizacija turi pareigą pati patikrinti gautos informacijos tikrumą, patikimumą, o, esant poreikiui, neatsižvelgti į kompetentingos institucijos išvadą; 5) ar Direktyvos 2014/24/ES 18 straipsnyje įtvirtinti viešųjų pirkimų skaidrumo, lygiateisiškumo ir proporcingumo principai ir Direktyvos 89/665/EEB 1 straipsnio 1 dalies 3 pastraipoje ir 3 dalyje, kuriose, be kita ko, nustatyta valstybių narių pareiga užtikrinti išsamią ir veiksmingą perkančiųjų organizacijų sprendimų peržiūrą, turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad bet kokiu atveju perkančioji organizacija, prieš pašalindama tiekėją dėl jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, privalo (i) atlikti individualų tiekėjo padėties vertinimą, (ii) apie šį vertinimą išsamiai informuoti tiekėją, šiam nurodant konkrečius jo keliamos grėsmės elementus; (iii) pačiai iš esmės išnagrinėti tiekėjo pateiktą pretenziją dėl jos sprendimo pašalinti tiekėją; 6) ar penktajame klausime nurodytos ES viešųjų pirkimų teisės normos, ES bendrasis gero administravimo principas ir Chartijos 47 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į veiksmingą teisminę gynybą, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad, be kita ko, atsižvelgiant į ESTT sprendimą Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras, C-927/19, konfidencialios informacijos, susijusios su kompetentingos institucijos pateikta išvada dėl galimų grėsmių nacionaliniam saugumui, atskleidimas pašalintam tiekėjui privalo būti atliktas tokiu būdu, kad pastarasis galėtų suprasti, kokios pagrindinės aplinkybės lėmė jo pasiūlymo atmetimą; 7) ar Chartijos 17 straipsnis, kuriame reguliuojama teisė į nuosavybę, Direktyvos 2014/24/ES 18 straipsnyje įtvirtinti viešųjų pirkimų skaidrumo, lygiateisiškumo ir proporcingumo principai ir 57 straipsnyje nustatyti tiekėjų pašalinimo pagrindai, be kita ko, atsižvelgiant į ESTT 2018 m. spalio 24 d. sprendimą Vossloh Laeis, C-124/17, turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad tiekėjas negali būti šalinamas iš viešojo pirkimo, jei tokio perkančiosios organizacijos sprendimo priėmimo metu išnyko aplinkybės, dėl kurių kompetentinga institucija pateikė išvadą apie galimai jo keliamą grėsmę nacionalinio saugumo reikalavimams, nepriklausomai nuo to, kad ši institucija savo iniciatyva ar perkančiosios organizacijos prašymu neatnaujino ūkio subjekto asmeninės padėties vertinimo.
62. Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalimi, ESTT priima prejudicinius sprendimus dėl sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo išaiškinimo. Pažymėtina, kad šalies pateiktas prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Taigi, teismai nėra įpareigoti kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei šalių keliamas ES teisės klausimas nėra aktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo ESTT pateikto išaiškinimo ES teisės klausimu. Tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės taikymas yra akivaizdus ir dėl jo nekyla jokių pagrįstų abejonių, teismas neturi kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Kilus neaiškumų dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, tik teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismui, privalo kreiptis dėl teisės išaiškinimo į ESTT (ESTT 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas byloje C-160/14, ECLI:EU:C:2015:565). Taigi, teismai iš esmės turi diskrecijos teisę patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, siekiant tinkamai išspręsti bylą, reikia atsakyti į Europos Sąjungos teisės klausimus ar ne.
63. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl esamo teisinio reguliavimo teisėtumo. Pažymėtina, kad byloje sprendžiamas klausimas ne dėl ieškovės, kaip tiekėjos pašalinimo iš pirkimo procedūrų ir atitinkamus tiekėjo pašalinimo pagrindus, kurių sąrašas yra baigtinis, numatančių teisės normų taikymo, o dėl tiekėjo paraiškos atmetimo. Byloje iš esmės sprendžiamas klausimas tik dėl nacionalinės teisės normų, įtvirtintų VPĮ ir minėtuose Vyriausybės nutarimuose, taikymo, o nacionalinės valstybių narių teisės aiškinimas, pagal bendrąją taisyklę, nėra prejudicinio sprendimo dalykas. Pareiga kreiptis dėl tokio sprendimo priėmimo teismui kyla tik tuomet, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, o tuo atveju, kai teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. ESTT neturi kompetencijos taikyti ES teisės ginčo faktinei situacijai, negali nagrinėti sprendimo dėl to, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas konkrečiai ginčo faktinei situacijai, taip pat neturi ir kompetencijos spręsti dėl nacionalinės teisės normų suderinamumo su ES teise apskritai.
64. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apeliantės UAB „AUTOVICI“ prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo
65. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė VPĮ normas, reglamentuojančias paraiškos atmetimą, nustačius, jog tiekėjas turi (praeityje turėjo) interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisingai išaiškino Pirkimų dokumentuose nustatytų paraiškų atmetimo turinį, vadovavosi aktualia teismų praktika ir teisingai, nepažeisdamas turinio viršenybės prieš formą principo, įvertino ginčo situaciją, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
66. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
67. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos).
68. Atmetus ieškovės UAB „AUTOVICI“ apeliacinį skundą, atsakovė VšĮ „CPO LT“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimą iš apeliantės.
69. Atsakovė pateikė prašymą dėl 3 811,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, priteisimo bei tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (sąskaitą faktūrą, lėšų pervedimo nurodymą). Už advokato teisines paslaugas apmokėta 2024 m. IV ketvirtį (2024 m. spalio mėn.), todėl bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimui imamas 2024 m. II ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 193,40 Eur. Vadinasi, pagal Rekomendacijas, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nagrinėjamu atveju yra 2 851,42 Eur (2 193,40 x 1,3 (8.11 punktas)). Kadangi atsakovės prašoma priteisti suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, atsakovei iš ieškovės priteisiama 2 851,42 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei viešajai įstaigai „CPO LT“, juridinio asmens kodas 302913276, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AUTOVICI“, juridinio asmens kodas 300956542, 2 851,42 Eur (du tūkstančius aštuoni šimtus penkiasdešimt vieną eurą 42 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Giedrė Čėsnienė
Aldona Tilindienė
Vigintas Višinskis