Baudžiamoji byla Nr. 2K- 216/2013

                                                                                         Proceso Nr. 1-30-1-00803-2011-0

                                                                         Procesinio sprendimo kategorija:

                                   1.2.29.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Pliopliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. F. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 3 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis - L. F. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 300 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1 300 Lt) bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

            L. F. nuteista už tai, kad, būdama UAB „Translaiva“ buhaltere, ne anksčiau kaip 2010 m. rugsėjo 1 d. (tikslesnė data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti) nenustatytoje vietoje, siekdama įtraukti automobilio „Mercedes-Benz S600“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), reg. UAB „Translaiva“ vardu, Kasko draudimo išlaidas į bendrovės buhalterinę apskaitą, suklastojo tikrą dokumentą – 2010 m. rugsėjo 1 d. pinigų priėmimo kvitą, serija VIP Nr. 0205505, grafoje „Sumokėjau“ virš įrašo „K.G.“ padarydama savo ranka rankraštinį įrašą „Ž. K.“. Po to šį tikrą jos suklastotą dokumentą panaudojo įtraukdama jį į bendrovės „Translaiva“ buhalterinę apskaitą.

Kasaciniu skundu nuteistoji  L. F. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas formaliai vertino dokumento klastojimo faktą ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (skunde nurodomos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-387/2008). Ne bet kokie neatitinkantys tikrovės duomenys gali būti vertinami kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus.  Kasatorė pažymi, kad veikos pavojingumas reiškia, jog tokia veika daro žalą ir kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms tiek visuomeninėms tiek asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei dokumente įrašyti tikrovės ne visai atitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų prasme, nes negali padaryti žalos reikšmingoms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Pasak kasatorės, jos atlikta ūkinė operacija atitinka ūkinį įvykį neiškreipiant tikrovės, pinigai asmeniui, ketinusiam įsigyti įmonei priklausantį automobilį ir sumokėjusiam už jo draudimą, buvo grąžinti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai  nekreipė dėmesio į faktą, jog iš įmonės vadovų nesulaukusi tinkamai sutvarkytų dokumentų už automobilio „Mercedes-Benz S600“  Kasko draudimą, 6090 Lt, nurodytų kvite, L. F. neįtraukė į įmonės sąnaudas, ir taip šia suma nebuvo sumažintas įmonės pelno mokestis. Ranka pieštuku įrašytas įrašas tebuvo priminimas vadovui pataisyti netikslumus. Kasatorės veiksmai nepadarė žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, niekas dėl pieštuku įrašyto pataisymo neįgijo, neprarado bei neišvengė nei teisių, nei pareigų, nebuvo ir negalėjo būti pažeistos fizinių ar juridinių asmenų teisės arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingi padariniai, toks dokumento „suklastojimas“ nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos.

            Kasacinis skundas tenkintinas.

 Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

            BK 300 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.

            BK 11 straipsnio 1 dalis nurodo, kad nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė.  Ši BK nuostata reiškia, jog nusikalstama veika ne tik turi formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą BK straipsnyje, bet ir pavojingumo reikalavimą. Nenustačius veikos pavojingumo, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma. Veikos pavojingumas – tai  veikos savybė padaryti žalą visuomeniniams žmonių santykiams, fiziniams ar juridiniams asmenims. Kartu tai ir kriterijus, pagal kurį įstatymų leidėjas diferencijuoja deliktus į nusikaltimus, administracinius ir drausminius nusižengimus bei civilinius teisinius santykius. Negali būti nusikaltimu visuomenei pavojinga veika, jeigu ji nenumatyta baudžiamajame įstatyme. Lygiai taip pat negali būti laikoma nusikaltimu veika, formaliai atitinkanti Baudžiamojo kodekso straipsnį, bet neturtinti visuomenei pavojingo pobūdžio.

            Atsižvelgiant į tai ir į nagrinėjamos bylos nustatytas aplinkybes, kasacinio skundo teiginys, kad L. F. inkriminuotoje veikoje nėra pavojingumo požymio, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti naikintinas, yra pagrįstas.

            Teismų praktikoje pripažįstama, kad ne bet kokių tikrovę neatitinkančių duomenų įrašymas į dokumentą gali būti vertinamas kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010,                  2K-559/2011). Pirmosios instancijos teismas L. F. išteisino, nes konstatavo, kad tokia veika, kuri jai buvo inkriminuojama, nepavojinga, ji nesukelia pavojaus nusikalstamos veikos pagal BK 300 straipsnį objektui. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių valstybei padarytą žalą, įmonės mokestiniai įsipareigojimai nesumažėjo, BK 300 straipsnio saugomai vertybei, valdymo tvarkai, nekilo joks pavojus, žala nebuvo padaryta. Tokia teismo išvada teisinga, nes nors pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, kurių sudėtis formali (kaip ir BK 300 straipsnio 1 dalis, pagal kurią padariniai nėra būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis, nusikaltimas laikomas baigtu nuo įstatymo dispozicijoje nurodytų veikų padarymo momento), padarinių numatymas ir konstatavimas nėra būtinas, tačiau, sprendžiant, ar veika atitinka nusikaltimo turinį, turi būti nustatytas padarytos veikos pavojingumo laipsnis. Nustatant padarytos veikos pavojingumo laipsnį esminę reikšmę turi padarytos žalos dydis, kurio faktą šioje byloje pirmosios instancijos teismas paneigė motyvuotomis išvadomis.

            Pirmosios instancijos teismas L. F. išteisino, nurodydamas, kad ji neturėjo tikslo ir motyvo klastoti dokumento, siekdama dokumentuose įtvirtinti tikrovės neatitinkančią informaciją ir tokiu būdu sumažinti bendrovės išlaidas, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių valstybei padarytą žalą neteisėtai sumažinus pelno mokestį, jos veiksmai nelaikytini pavojinga veika, todėl ji pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako. Pirmosios instancijos teismas savo išvada konstatavo, kad, nesant veikoje pavojingumo požymio, L. F. reikia išteisinti BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.                     

            Tuo tarpu priešingai, apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs išteisinamąjį ir priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismo išvados dėl nesamo pavojingumo L. F. veikoje motyvuotai nepaneigė, teismas nurodė tik tai, kad L. F. veiksmai sukėlė teisines pasekmes, kurios yra būtinos nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymis. Tačiau apie teisinių pasekmių pavojingumą teismas nepasisakė, to neargumentavo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad L. F. tikslas buvo finansinio dokumento – pinigų priėmimo kvito – duomenis sutvarkyti taip, kad „buhalteriškai“ jie būtų tvarkingi. Tačiau šis motyvas nepagrindžia veikos pavojingumo požymio. Apeliacinės instancijos teismas, pateikdamas apkaltinamąsias išvadas, nenurodė motyvų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo teiginius dėl veikos pavojingumo nebuvimo. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigta versija dėl to, kad L. F., pieštuku padariusi įrašą, norėjo tik priminti įmonėms vadovams apie tai, kaip tūrėtų atrodyti dokumentas, juolab kad šią aplinkybę patvirtino V. S., įmonėje dirbęs komercijos direktoriumi. Šioje byloje vertinant veikos pavojingumą, svarbią reikšmę turi ta aplinkybė, kad L. F. pinigų priėmimo kvite nurodytos sumokėtos už automobilio draudimą pinigų sumos neįtraukė į išlaidas ir taip nesumažino bendrovei mokėtino pelno mokesčio, tačiau ši aplinkybė apeliacinės instancijos teisme nebuvo įvertinta aplinkybių visumos kontekste atsižvelgiant ne į formalųjį  dokumentų klastojimo požymį, bet veikos turinio (pavojingumo) aspektą.

            Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

                 Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2012 m. lapkričio 2 d. nuosprendį dėl L. F. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

                 Palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 3 d. išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai                                                                                                             Vytautas Piesliakas

                                                                                                                         Dalia Bajerčiūtė

                                                                                                                         Antanas Klimavičius