Administracinė byla Nr. I3-9228-402/2024

            Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01615-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.1; 19.3.2; 55.1.1

 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 14 d.

     Kaunas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjui S. S. (S. S.), pareiškėjo atstovei advokatei A. J.,

atsakovo atstovei K. K.,

vertėjaujant Tadui Tvarijonui,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė:

        Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024-04-11 sprendimą Nr. 24S97727 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas skunde (1 t. b. l. 20-30) nurodė, taip pat pareiškėjas ir jo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ginčijamas Sprendimas grindžiamas tik prielaidomis, bet ne konkrečiais faktais, susietais su pareiškėju. Nors Sprendime, nurodyta, kad Valstybės saugumo departamento (toliau - ir VSD) gautas raštas dėl pareiškėjo, šiame rašte yra tik bendro pobūdžio informacija, ji nėra individualizuota nes nėra nurodyta jokių duomenų ar atvejų, kurie būtų susieti konkrečiai su pareiškėju. Pareiškėjas pildydamas klausimyną išreiškė savo neigiamą požiūrį į karą Ukrainoje, Ukrainos teritorijos dalies – Krymo ir Sevastopolio – okupaciją ir aneksiją. Pareiškėjas yra gimęs Ukrainoje, jo motina ukrainiečių tautybės, jo sutuoktinė ukrainiečių tautybės Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjas nuo 2009 m. nuolatos gyvena Lietuvoje, iki senatvės pensijos, kol leido sveikata, dirbo, savo likusį gyvenimą sieja su Lietuva, nes čia jis ne tik įgijo išsilavinimą, sukūrė šeimą su Lietuvoje gimusia ukrainiečių tautybės sutuoktine, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, Lietuvoje gyvena ir turi nekilnojamąjį turtą – namą (duomenys neskelbtini), bet tai yra ir pareiškėjo namai. Pareiškėjas taip dažnai vyksta į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį dėl pareiškėjo sveikatos būklės, dėl diagnozuotos onkologinės plaučių ligos, nes jam rekomenduota būti kuo daugiau prie jūros, nes ten drėgnas ir mažiau užterštas oras ir dėl ekonominių sumetimų, nes ten yra pigesnis pragyvenimas nuomojant būstą poilsiui iš privačių asmenų. Tokiais veiksmais pareiškėjas nepažeidė jokių įstatymų nustatytų draudimų. Pareiškėjas yra 65 metų amžiaus, prieš keturis metus jam diagnozuota onkologinė plaučių liga. Dėl to nėra pagrindo net daryti prielaidą, kad su pareiškėju kaip agentu Rusijos žvalgybos tarnybos siektų dirbti, nes toks darbas dėl, neabejotina, jam patiriamų sąnaudų yra pateisinamas, tik tada, kai orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, kurios šiuo atveju dėl pareiškėjo amžiaus ir sveikatos būklės nėra. Pareiškėjas yra integravęsis į Lietuvos Respubliką, su Lietuva jį sieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, sutuoktinė turi nekilnojamojo turto. Lietuva yra vieninteliai namai ir pagrindinė valstybė su kuria jis turi ryšį ir nori nugyventi likusį savo gyvenimą. Pareiškėjo ryšiai su Rusijos Federacija yra tai, kad jis gauna pensija ir ten gyvena jo sūnus. Tačiau pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką 2010 m. ir nuo 2012-11-26 iki 2020-08-17 pareiškėjas dirbo UAB „Montuotojas“ ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Tačiau per dirbtą beveik aštuonerių metų laikotarpį pareiškėjas neturėjo galimybės įgyti teisę į senatvės pensiją, kurios dydis galėtų užtikrinti pragyvenimą. Nuo 2010 m. iki 2019 m. pareiškėjui buvo išduodamas leidimas laikinai gyventi, o būtina sąlyga jį gauti, turėti lėšų pragyvenimui. Tik dėl nurodytų objektyvių ekonominių ir socialinių, bet ne politinių priežasčių pareiškėjas neatsisakė pensijos, kuri jam mokama Rusijos Federacijos. Pareiškėjo šeima yra jo sutuoktinė, o sūnus gyvena atskirai Rusijos Federacijoje. Atsakovas itin formaliai vertino pareiškėjo prašymą, nes spręsdami, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, nevertino ir neatsižvelgė į aplinkybes, susijusias su pareiškėjo ir jo sutuoktinės kilme, pasaulėžiūra, patirtimis, nevertino tikėtino pareiškėjo elgesio ar asmeninės pozicijos, nuostatų ateityje, t. y. nevertino konkrečių su pareiškėju susijusių aplinkybių. Šiuo atveju, tiek VSD, tiek atsakovas, priimdamas Sprendimą, išdėstė tik bendro pobūdžio situacijos prognozavimą, tačiau būtent pareiškėjo atžvilgiu tokie procesai grindžiami vien tik spėjimas ir įtarimais, nors turi būti paremti nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Nagrinėjamu atveju, nebuvo renkami jokie įrodymai ar faktai apie pareiškėją. Priešingai, pareiškėjo vertinimas ir išvada, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, pagrįsti prielaidomis, nes pareiškėjo atveju jokia žvalgybinė veikla apskritai net nebuvo vykdoma. Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 str. 5 d. reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, jokių juridinių faktų viseto nenustatė, priešingai, Sprendimą priėmė remdamasis prielaidomis, kurių pagrindu neįmanoma padaryti išvados, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t. b. l. 160-165). Nurodo, kad VSD Išvada yra pagrįsta asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Mano, jog reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Nesutinka, kad ginčijamame Sprendime nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Pagal jau suformuotą teismų praktiką, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Be to, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad, nors esminis jo pagrindas yra Išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Mano, kad pareiškėjo šeiminiai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva negali tapti pretekstu ignoruoti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Aplinkybės, kurias pareiškėjas nurodo skunde nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai, Migracijos departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas. Tolesnė pareiškėjo teisinė padėtis bus sprendžiama atskirais sprendimais, kuriuose bus vertinamos visos su juo susijusios aplinkybės, taip pat ar yra Įstatymo 130 straipsnio pagrindai, draudžiantys išsiųsti arba grąžinti į užsienietį į kilmės valstybę. Migracijos departamentas kiekvienu atveju išanalizuoja užsieniečio individualią situaciją. Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į skundą, kuriuo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t. b. l. 147-151). VSD nuomone, skundžiamas atsakovo Sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir jo ryšius, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėjas, tarnaudamas Rusijos Federacijos kariuomenėje, išreiškė lojalumą Rusijos Federacijai ir palaikė Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tokiu būdu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose – 2022 ir 2023 metų grėsmių vertinimo ataskaitose. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės ir kiti nurodyti argumentai negali būti vertinami labiau nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumas.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024-04-11 sprendimo Nr. 24S97727, kuriuo panaikintas pareikėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Nr. LT7456285 buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2024-01-22. 2023-10-21 pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu ir užpildė Migracijos departamento klausimyną (II t. b. l. 3-5, I t. b. l. 167-174). Pildydamas Migracijos departamento klausimyną, pareiškėjas nurodė, kad 1990–2009 m. jis pagal kontraktą tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje (dirbo oro gynybos inžinieriumi ir turėjo majoro laipsnį).

Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, gimęs Ukrainoje. Savo gyvenamąją vietą jis nuo 2010 m. deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Pirmasis leidimas nuolat gyventi pareiškėjui išduotas 2019 m. Nuo 2010 m. iki 2019 m. pareiškėjui buvo išduodamas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjo sutuoktinė E. Š., gim. (duomenys neskelbtini), (santuoka sudaryta 1980 m.) yra Lietuvos Respublikos pilietė, kurios gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo sūnus I. S., gim. (duomenys neskelbtini), yra Rusijos Federacijos pilietis, kuriam yra išduotas leidimas nuolat gyventi (galiojo iki 2022-04-24, o dėl dokumento keitimo užsienietis nesikreipė). Pareiškėjas nuo 2012-11-26 iki 2020-08-17 Lietuvos Respublikoje dirbo ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Pildydamas Migracijos departamento klausimyną pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2020 m. yra pensijoje. Remiantis VSATIS duomenimis, pareiškėjas dažnai vyksta į Rusijos Federaciją ir grįžta į Lietuvą.

Migracijos departamentas gavo VSD raštą Nr. 18-2472, kuriame nurodyta, kad asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, asmuo, tarnaudamas Rusijos Federacijos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD turimais duomenimis, asmuo periodiškai vyksta į Rusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD įsitikinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo (I t. b. l. 153-154).

Migracijos departamentas 2024-04-11 priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 24S97727, kuriuo panaikino Leidimą nuolat gyventi Nr. LT7456285 (I t. b. l. 175-179).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento priimtu sprendimu, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2015-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, 2017-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvokos neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Nagrinėjamu atveju, priimdamas skundžiamą sprendimą, Migracijos departamentas vertino atsakymus, pateiktus pildant Migracijos departamento klausimyną. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“, pažymėjo, kad jis nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o atsakydamas į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“, pažymėjo, jog Krymas priklauso Ukrainai. Tačiau, vadovaudamasis valstybės saugumo departamento raštu, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad yra reali tikimybė, jog pareiškėjas gali būti išnaudojamas Rusijos Federacijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, nes pareiškėjas nuo 1990–2009 m. pagal kontraktą tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje (dirbo oro gynybos inžinieriumi ir turėjo majoro laipsnį).

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017-06-20 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017).

Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui iš esmės sieja tik su faktine aplinkybe, kad pareiškėjas nuo 1990–2009 m. pagal kontraktą tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje (dirbo oro gynybos inžinieriumi ir turėjo majoro laipsnį) ir todėl jis yra galimas potencialus verbavimo taikinys Rusijos režimo jėgos struktūroms.

Būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2016-07-14 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019-10-16 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010).

Teismas pažymi, kad turi būti vertinama pareiškėjo atliekamų, planuojamų atlikti arba realiai galimai atliktų veiksmų grėsmių visuma, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą, proporcingumą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks pareiškėjo vertinimas nebuvo atliktas.

Byloje nustatyta, jog nurodytame klausimyne pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 1990–2009 m. pagal kontraktą tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje (dirbo oro gynybos inžinieriumi ir turėjo majoro laipsnį), taip pat nurodė, jog neturėjo kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis, nepalaiko ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybės institucijose, neturi ryšių su žvalgybos ir saugumo tarnybomis. Į klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ atsakė neigiamai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas, pildydamas klausimyną, aiškiai nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, taip pat nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau, vertinant pareiškėjo keliamą grėsmę, nei atsakovo, nei trečiojo suinteresuoto asmens šie klausimai nebebuvo analizuojami šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika kontekste. Teismas nepritaria atsakovo atsiliepime nurodytam argumentui, jog grėsmė valstybės saugumui susijusi ne tiek su konkrečiomis pareigomis, o su lojalumu Rusijos Federacijos institucijoms.

Teismas pažymi, kad visus klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip bendrą visumą. Nagrinėjamu atveju nepritarimas Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, nurodymas, jog Krymas priklauso Ukrainai, liudija pareiškėjo, kaip turinčio priešingas Rusijos politikai pažiūras, naudai. Todėl tik visuma individualiu vertinimu pagrįstų argumentų turi lemti atsakovo sprendimą. Išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, kurios galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, ir kuri turi egzistuoti jau priimant atitinkamą sprendimą, turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Teismas pažymi, kad, sprendžiant dėl pareiškėjo pavojingumo Lietuvos saugumui, pareiškėjo keliama grėsmė turėtų būti vertinama kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižlegiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju, sprendžiant klausimą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, toks vertinimas nebuvo atliktas.

Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėją su Rusijos Federacija sietų nuolatinio pobūdžio ryšiai. Pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2010 m. deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvoje, nuo 2010 m. iki 2019 m. turėjo leidimus laikinai gyventi, 2019 m. jam buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, yra išsilaikęs lietuvių kalbos egzaminą, sudaryta santuoka su Lietuvos Respublikos piliete, jos deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, nuo 2012-11-26 iki 2020-08-17 dirbo Lietuvos Respublikoje UAB „Montuotojas“ ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos, nuo 2020 m. yra senatvės pensijoje. Taigi, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą. Nėra informacijos ir apie tai, ar kokie nors pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą sprendimą. Pažymėtina, jog, nenustačius konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina akivaizdžiai formalia.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-2220/2012).

2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą. Direktyvos 6 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali atmesti prašymą šeimos nariams atvykti ir gyventi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos interesų. Priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė apsvarsto, be 17 straipsnio, šeimos nario padaryto nusikaltimo viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui sunkumą ar rūšį arba tokio asmens keliamus pavojus (OL L 251, 2003 10 3, p. 0012–0018).

Sutiktina, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti teisė. Tai yra ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-02-18 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-10-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-342/2010, 2019-10-16 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019, 2020-02-18 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020).

Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys, ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Hasanbasic prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 52166/09)), ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai, kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 60286/09)). Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00), 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)).

Kaip jau minėta, pareiškėjas gyvenamąją vietą nuo 2010 m. deklaruoja Lietuvos Respublikoje adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo sutuoktinė E. Š. yra Lietuvos Respublikos pilietė, jos Lietuvos Respublikos pilietės pase įrašyta tautybė – ukrainietė, jos deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje adresu: (duomenys neskelbtini). Teismas atkreipia dėmesį, kad skundžiamame Migracijos departamento sprendime dalis šių aplinkybių nurodytos kaip nustatytos, tačiau, kaip matyti iš sprendimo turinio, Migracijos departamentas šių aplinkybių proporcingumo aspektu nevertino. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ilgą laiką gyvena Lietuvos Respublikoje, yra čia sukūręs socialinius, ekonominius ryšius, turi šeimą ir yra senyvo amžiaus žmogus, Departamentas turėjo itin kruopščiai atlikti individualų vertinimą dėl pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui, tačiau to nepadarė. Departamentas iš esmės perkėlė VSD išvadą ir surinktas faktines aplinkybes į savo Sprendimą, tačiau individualaus vertinimo, kurį turėjo atlikti pareiškėjo atžvilgiu, neatliko. Teismo įsitikinimu, sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo asmeniui, kuris daugiau negu dešimtmetį gyvena ir savo gyvenimą kuria Lietuvos Respublikoje kartu su savo sutuoktine, turi ypač skausmingas pasekmes, todėl toks sprendimas turi būti argumentuotas ir motyvuotas, proporcingas bei adekvatus.

Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktai reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys LVAT praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014-02-10 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., LVAT 2015-02-18 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012-07-20 nutartį, priimtą administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012-08-03 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens VSD teiginiais dėl neabejotino ir tiesioginio Rusijos priešiškumo demokratija pagrįstai pasaulio tvarkai fakto bei jos kaip valstybės agresorės teisinės padėties. Tačiau, nepaisant to, šios bylos kontekste, pareiškėjo situacija turi būti įvertinta individualiai, vertinant surinktų duomenų visumą. Tačiau to padaryta nebuvo. Akivaizdu, jog į ginčijamą sprendimą buvo perkelta valstybės saugumo departamento išvada, kurioje nurodyta, jog, atsižvelgdamas į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, valstybės saugumo departamentas vertina, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023-11-29 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2451-1188/2023).

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patirtintų Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 45 punkte nurodyta, jog į prašymą institucija atsako atsižvelgdama į jo turinį: 1) į prašymą suteikti administracinę paslaugą atsakoma suteikiant prašomą vieną iš VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodytų administracinių paslaugų (ar prašomas kelias administracines paslaugas) arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti; 2) į prašymą pakonsultuoti asmenį jam aktualiu klausimu atsakoma suteikiant konsultaciją pagal institucijai nustatytą kompetenciją arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti; 3) į prašymą priimti administracinį sprendimą atsakoma VAĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka; 4) į prašymą, nenurodytą Taisyklių 45.1–45.3 papunkčiuose, atsakoma laisva forma.

Kaip jau minėta, pareiškėjas turėjo leidimą nuolat gyventi Nr. LT7456285, kuris atsakovo pareiškėjui buvo išduotas 2019-01-22 ir galiojo iki 2024-01-22. Pareiškėjas atsakovui 2024-10-21 pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes baigiasi jo (išduoto leidimo nuolat gyventi) galiojimas (II t., b. l. 3-4). Atsakovas pagal pareiškėjo pateiktą prašymą pradėjo administracinę procedūrą, kurią užbaigė priimdamas Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, remdamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatančiu, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Teismas pažymi, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, šis leidimas įforminamas penkeriems metams, o praėjus šiam terminui – keičiamas (Įstatymo 53 str. 4 d.). Tokia išvada darytina, be kita ko, įvertinus Įstatymo 56 straipsnio 1 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį leidimas nuolat gyventi yra negaliojantis, kai pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas, taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 109 punktą, kuriame įtvirtinta, kad Įstatymo 56 straipsnio 1 punkte nurodytas leidimas nuolat gyventi negalioja nuo jame įrašytos galiojimo pabaigos datos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog, jei viešojo administravimo subjektui yra pateiktas konkretus prašymas priimti tam tikrą administracinį sprendimą, šis subjektas ir turi priimti tokį administracinį sprendimą (teigiamą arba neigiamą), kaip jį įpareigojo įstatymų leidėjas, užuot priėmus kitos rūšies administracinį sprendimą. Atsakovas, spręsdamas pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi pagrįstumą, šį prašymą perkvalifikavo ir pagal šį pareiškėjo prašymą dėl leidimo pakeitimo priėmė sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo. Tačiau šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens prašymo perkvalifikavimas, iš esmės nepriimant įstatyme numatytų sprendimų, prilyginamas pareigos motyvuoti priimamus administracinius aktus pažeidimui. Tokia situacija taip pat nėra suderinama su VAĮ įtvirtintu objektyvumo principu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-16 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015).

Iš bylos duomenų matyti, jog Migracijos departamentas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 90 punktu, priėmė 2024-04-17 sprendimą Nr. 24S102214 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą (II t. , b. l. 84-85). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai motyvuotu sprendimu dėl pareiškėjo 2023-10-21 prašymo pakeisti jam išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje nelaikytinas 2024-04-17 sprendimas Nr. 24S102214 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą, pirmiausiai dėl to, nes pastarasis sprendimas grindžiamas ginčijamu sprendimu, kuriuo, kaip minėta, nepagrįstai panaikintas pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7456285. Antra, Migracijos departamento 2024-04-17 sprendimas Nr. 24S102214 priimtas vadovaujantis Tvarkos aprašo 90 punktu, kuriame nustatyta, kad „pateikto prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu prašymo nagrinėjimo laikotarpiu priimamas aprašo 104 ir 105 punktuose nurodytas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi, kurį prašoma pakeisti“. Šiame kontekste paminėtina, kad prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimo nutraukimas Tvarkos aprašo 90 punkto pagrindu taikymas siejamas ne su leidimo užsieniečiui nuolat gyventi Lietuvoje baigimu galioti, o su vieno iš Tvarkos aprašo 104 ir 105 punktuose nurodytųjų Migracijos departamento sprendimų panaikinti užsieniečiui išduotą galiojantį leidimą nuolat gyventi Lietuvoje priėmimu paminėtuose Tvarkos aprašo punktuose nurodytais pagrindais.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, tinkamai neišsprendęs pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi, šį prašymą perkvalifikavo ir priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Dėl šiame sprendime išdėstytų motyvų toks atsakovo priimtas sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl jis turi būti naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodydamas, kad byloje patyrė 4 285,82 Eur bylinėjimosi išlaidų (skundo parengimas, atskirojo skundo parengimas, rašytinių paaiškinimų parengimas, teisinis vertinimas, teisinės konsultacijos, atstovavimas teismo posėdyje. Į bylą pateikė šias bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus ( II t., b. l. 109-122).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos) (2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2016-12-07 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

Susipažinusi su pareiškėjo prašymais atlyginti bylinėjimosi išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme bei įrodymais, kuriais grindžiami šie prašymai (kasos pajamų orderiais, PVM sąskaitomis faktūromis (II t., 112-122), ir įvertinusi juos pagal ABTĮ 56 straipsnio reikalavimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad jie patvirtina patirtų išlaidų realumą ir sąsajumą su suteiktomis teisinėmis paslaugomis šioje administracinėje byloje. Teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, įvertinęs pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma (4 285,82 Eur) yra neproporcinga, todėl mažintina ir pareiškėjui iš atsakovo priteistina 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Byloje pateikti duomenys apie tai, kad pareiškėjas yra sumokėjęs 31,19 Eur žyminio mokesčio už skundą (I t., b. l. 4). Pareiškėjo sumokėtas žyminis mokestis priskiriamas bylos nagrinėjimo išlaidoms, todėl taip pat yra priteistinas pareiškėjui iš atsakovo. Iš viso pareiškėjui priteistina 3 031,19 Eur suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalimi 2 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024-04-11 sprendimą Nr. 24S97727.

Priteisti pareiškėjui S. S. (S. S.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 3 031,19 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai                                                                               Rimantas Giedraitis

                                                                               Janina Vitunskienė 

                                                                                                           Natalja Zelionkienė