Civilinė byla Nr. 3K-3-100/2012
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00562-2010-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 127.2; 127.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal restruktūrizuojamos žemės ūkio bendrovės „Agrowill Alanta“ restruktūrizavimo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Restrus“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nutarties, kuria pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Amilista“ įtraukta į restruktūrizuojamos žemės ūkio bendrovės „Agrowill Alanta“ kreditorių sąrašą, peržiūrėjimo; trečiasis asmuo – antstolė Nijolė Viešchnickienė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių restruktūrizavimo byloje pareikštų kreditorių finansinių reikalavimų pateikimo ir tvirtinimo tvarkos aiškinimo ir taikymo.
BUAB „Amilista“ ir ŽŪB „Agrowill Alanta“ 2008 m. gegužės 27 d. sudarė Statybos rangos sutartis Nr. 08-18, Nr. 08-19. ŽŪB „Agrowill Alanta“ už atliktus darbus neatsiskaitė. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 26 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, pagal kurią ŽŪB „Agrowill Alanta“ įsipareigojo savo skolą UAB „Amilista“ padengti nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. Per taikos sutartyje nustatytą laiką ŽŪB „Agrowill Alanta“ įsipareigojimo iki galo neįvykdė. BUAB „Amilista“ vykdomąjį raštą dėl skolos išieškojimo pateikė vykdyti antstoliui.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi ŽŪB „Agrowill Alanta“ iškėlė restruktūrizavimo bylą ir administratoriumi paskyrė UAB „Restrus“. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 2 d. nutartimi patvirtino RŽŪB „Agrowill Alanta“ kreditorių sąrašą. BUAB „Amilista“ bankroto administratorius sužinojęs, kad nebuvo įtrauktas į RŽŪB „Agrowill Alanta“ kreditorių sąrašą, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu, kuris buvo gautas 2011 m. kovo 3 d., patvirtinti 275 112,87 Lt reikalavimą ŽŪB „Agrowill Alanta“ restruktūrizavimo byloje ir jį įtraukti į kreditorių sąrašus. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 5 d. nutartimi įpareigojo BUAB „Amilista“ pateikti praleisto kreditoriaus reikalavimo pateikimo termino svarbias priežastis. BUAB „Amilista“ bankroto administratorius preziumavo, kad antstolis, gavęs informaciją apie restruktūrizavimo bylos skolininkui ŽŪB „Agrowill Alanta“ iškėlimą, vykdomąją bylą sustabdys ir persiųs restruktūrizavimo bylą iškėlusiam teismui, todėl BUAB „Amilista“ bankroto administratorius neteikė kreditoriaus reikalavimo RŽŪB „Agrowill Alanta“ administratoriui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 22 d. nutartimi prašymą patvirtinti BUAB „Amilista“ finansinį reikalavimą RŽŪB „Agrowill Alanta“ restruktūrizavimo byloje atmetė.
Teismas nutartyje nurodė, kad BUAB „Amilista“ bankroto administratorius finansinius reikalavimus pateikė praleidęs teismo nustatytą terminą. Pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) 19 straipsnį teismas turi teisę priimti (patvirtinti) kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti praleidus teismo nustatytą terminą, jei termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Tokių priežasčių BUAB „Amilista“ bankroto administratorius teismui nepateikė. BUAB „Amilista“ administratorius nurodė, kad jis preziumavo, jog antstolė, kurios žinioje buvo vykdomoji byla dėl RŽŪB „Agrowill Alanta“, gavusi informaciją apie restruktūrizavimo bylos iškėlimą, vykdomąją bylą sustabdys ir persiųs restruktūrizavimo bylą iškėlusiam teismui. Tokiu būdu bus patvirtintas BUAB „Amilista“ turimas finansinis reikalavimas UAB „Agrowill Alanta“ restruktūrizavimo byloje. Teismas, vertindamas termino praleidimo priežastis, atkreipė dėmesį į tai, kad BUAB „Amilista“ interesams atstovavo bankroto administratorius, kuriam keliami didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai, bei preziumuojama, kad jis gerai išmano įmonių bankroto bei restruktūrizavimą reglamentuojančius teisės aktus, jų metu vykdomas procedūras.
Vadovaujantis ĮRĮ 7 straipsnio 7 dalies 4 punktu ir 19 straipsnio 1 punktu teigtina, kad būtent kreditorius ar jo įgaliotas asmuo turi pateikti restruktūrizavimo administratoriui savo finansinius reikalavimus ir taip išreikšti savo valią, o ne tikėtis, jog tą atliks kitas, trečiasis, su kreditoriumi nesusijęs asmuo. Teismo vertinimu, BUAB „Amilista“ finansinių reikalavimų patvirtinimas, kai artimiausiu metu teismo bus svarstomas restruktūrizavimo plano patvirtinimo klausimas, sudarytų pagrindą nepagrįstai užvilkinti įmonės restruktūrizavimo procesą bei pažeistų tiek pačios restruktūrizuojamos įmonės, tiek ir jos kreditorių teises bei teisėtus interesus. Dėl to, nenustačius termino kreditorių reikalavimams pareikšti praleidimo svarbių priežasčių, netenkintinas BUAB „Amilista“ administratoriaus prašymas patvirtinti jo finansinius reikalavimus.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 23 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartį ir išsprendė klausimą iš esmės – pareiškėją BUAB „Amilista“ įtraukė į RŽŪB „Agrowill Alanta“ kreditorių sąrašą.
Kolegija nutartyje nurodė, kad kreditorius pateikęs vykdyti vykdomąjį dokumentą išreiškė valią dėl savo kaip kreditoriaus teisių skolininko atžvilgiu. Dėl to, iškėlus įmonei restruktūrizavimo bylą ir antstoliui persiuntus vykdomąjį dokumentą pagal kompetenciją, kreditorius nebeturi pakartotinai reikšti administratoriui reikalavimo įtraukti jį į kreditorių sąrašą su vykdomajame dokumente nurodyta finansinio reikalavimo suma (neišieškota suma), nes plačiąja prasme, per Įmonių restruktūrizavimo įstatyme nustatytus terminus persiuntus vykdomąjį dokumentą restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui, yra toliau vykdomas išieškojimas šio vykdomojo dokumento pagrindu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu RŽŪB „Agrowill Alanta“ restruktūrizavimo administratorius UAB „Restrus“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.
Apeliacinės instancijos teismas šiam ginčui taikydamas ĮRĮ, priimto 2001 m. kovo 20 d., nuostatas, pagrįstai vadovavosi iki 2010 m. liepos 2 d. priimto ĮRĮ pakeitimo įsigaliojimo, nes pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priimtas iki 2010 m. spalio 1 d.
Kasatorius teigia, kad šis teismas netinkamai aiškino ĮRĮ 9 straipsnį, kaip įpareigojantį antstolį perduoti visus dokumentus restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui. Vertindamas kreditoriaus valią dėl jo teisių skolininko atžvilgiu išreiškimą, teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas BUAB „Amilista“ išreiškė savo valią dėl susidariusios skolos išieškojimo dar iki RŽŪB „Agrowill Alanta“ statuso pasikeitimo, t. y. iki jos restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Dėl to ši aplinkybė negali būti vertinama kaip BUAB „Amilista“ kreditoriaus pareikštas reikalavimas įtraukti jį į kreditorių sąrašą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos nagrinėjamoje byloje, t. y. kad antstolis vykdomąją bylą persiuntė restruktūrizavimo administratoriui. Netinkamai „plačiąja prasme“ aiškinta ir taikyta ĮRĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, kaip numatanti ne tiktai išieškojimo pagal vykdomuosius dokumentus sustabdymą, bet ir kaip finansinio reikalavimo pateikimo restruktūrizavimo administratoriui ir teismui taisyklė.
Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjas prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai aiškino taikytiną ĮRĮ redakciją, nes restruktūrizavimo byla RŽUB „Agrowill Alanta“ buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi, todėl ginčo teisiniams santykiams turėjo būti taikoma ĮRĮ redakcija, galiojusi po 2010 m. spalio 1 d.
Sistemiškai aiškinant šio Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 23 straipsnio nuostatas darytina išvada, kad restruktūrizuojamos įmonės administratorius turi pareigą pateikti tikslų kreditorių sąrašą, grindžiamą ne tik kreditorių pateiktais reikalavimais, bet ir kitų teismų sprendimais. RŽŪB „Agrowill Alanta“ restruktūrizavimo administratoriui buvo žinoma apie pareiškėjui priteistą sumą ir vykdomąją bylą, todėl pareiškėjo finansiniai reikalavimai buvo aiškūs, žinomi ir turėjo būti įtraukti į kreditorių pateiktus reikalavimus. BUAB „Amilista“ prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą buvo pateiktas iki Vilniaus apygardos teismo nutarties dėl RŽUB „Agrowill Alanta“ restruktūrizavimo plano patvirtinimo. Dėl to, remiantis ĮRĮ 23 straipsnio 3 dalies nuostata, teigtina, kad naikinamasis terminas finansiniams reikalavimams pareikšti nebuvo praleistas. Kadangi teisinis reguliavimas tarp bankroto ir restruktūrizavimo procesų yra itin artimas, tai antstolis CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktą privalo taikyti pagal analogiją su bankroto procesu, t. y. patvarkymu sustabdyti vykdomąją bylą ir ją perduoti restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui. Taip pat neturėtų būti laikoma precedentu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta 2010 m. balandžio 19 d. civilinėje byloje UAB „Technikos jėga“ v. „Visagino statybininkai“, bylos Nr. 3K-3-175/2010, nes iš esmės skiriasi šios bylos ir kasatoriaus nurodytos bylos ratio decidendi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įstatymų normų taikymo laiko atžvilgiu
Kasaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ĮRĮ normas, galiojusias iki 2010 m. spalio 1 d., o atsiliepime nurodo, kad teismas turėjo taikyti po šios datos galiojusias ĮRĮ normas. Pagal šį kasatoriaus argumentą, turintį reikšmės sprendžiant, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, turi būti išsiaiškintas įstatymo normų taikymas laiko atžvilgiu, nes po pareiškimo priėmimo teisme Įmonių restruktūrizavimo įstatymas 2010 m. liepos 2 d. Nr. XI-978 įstatymu buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.
Vienas bendrosios teisės principų yra tas, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 16 d. nutarime konstatavo, kad negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Šios taisyklės esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį“, t. y. jie netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams, atsiradusiems iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. lapkričio 29 d. ir kt. nutarimuose, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatavo, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo.
Byloje nustatyta, kad pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme gautas 2010 m. vasario 11 d. Restruktūrizavimo bylą šis teismas iškėlė 2010 m. lapkričio 15 d., t. y. tada, kai galiojo ĮRĮ 2010 m. liepos 2 d. Nr. XI-978 įstatymu pakeista ir išdėstyta nauja ĮRĮ redakcija.
Iš pirmosios instancijos teismo pateiktų įstatymo straipsnių normų numeracijos ir nuostatų, kuriomis yra remiamasi, turinio bei apeliacinės instancijos teismo motyvų darytina išvada, kad teismai taikė ĮRĮ, galiojusį iki 2010 m. spalio 1 d. Taigi teismai taikė Įmonių restruktūrizavimo įstatymą Nr. IX-218, priimtą 2001 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XI-560 redakciją (nuo 2009 m. gruodžio 28 d.) (Žin., 2009, Nr. 153-6898).
Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. liepos 2 d, įstatymo Nr. XI-978 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įsigaliojus šiam įstatymui, iki jo įsigaliojimo pradėtų restruktūrizuoti įmonių restruktūrizavimas atliekamas pagal teisės normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi šiuo atveju būtina išsiaiškinti pirmiau nurodytoje įstatymo normoje pavartotos nuostatos „pradėtų restruktūrizuoti įmonių restruktūrizavimas“ turinį.
ĮRĮ (2009 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XI-560 redakcija) ši nuostata nevartojama, tačiau iš įstatymo normų turinio ir sisteminės jų analizės galima daryti išvadą, kad įmonės restruktūrizavimas pradedamas būtent nuo to momento, kai įsiteisėja teismo nutartis iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą ĮRĮ (2009 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XI-560 redakcija) 7 straipsnio 4 ir 5 dalys, 11 straipsnio 3 dalis ir kt.). ĮRĮ (2009 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XI-560 redakcija) nustatyti taip pat kiti veiksmai, kurie turi būti atliekami iki restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo, pvz., siūlymas restruktūrizuoti įmonę, kelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 4 straipsnis), pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimas (ĮRĮ 5 straipsnis), pareiškimo iškelti restruktūrizavimo bylą gavimas teisme ir pasirengimas restruktūrizavimo bylą nagrinėti teisme (ĮRĮ 6 straipsnis), prielaidos iškelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 straipsnio 1 dalis). Iš įstatymo normų darytina išvada, kad nurodytų veiksmų atlikimas ir prielaidų iškelti restruktūrizavimo bylą buvimas dar nereiškė, jog restruktūrizavimo byla bus iškelta, nes teismas galėjo jos ir neiškelti (ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalis).
Minėta, kad Įmonių restruktūrizavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-978, priimto 2010 m. liepos 2 d, 1 straipsniu ĮRĮ buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, kuri su atitinkamais pakeitimais galioja ir šiuo metu. Šio ĮRĮ 7 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo įmonė įgyja restruktūrizuojamos įmonės statusą. Restruktūrizuojamos įmonės statusas ir jo įgijimo data yra Juridinių asmenų registro duomenys. Minėta, kad atsakovui restruktūrizavimo byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi. Taigi šiai nutarčiai įsiteisėjus atsakovas įgijo restruktūrizuojamos įmonės statusą. Iki šios teismo nutarties įsiteisėjimo atsakovas tokio statuso neturėjo. Šioje byloje teismai turėjo taikyti Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 2010 m. liepos 2 d. išdėstytas naujos redakcijos, įsigaliojusios nuo 2010 m. spalio 1 d., normas.
Dėl įmonių restruktūrizavimo įstatymo 2010 m. liepos 2 d pakeisto ir išdėstyto nauja redakcija taikytinų normų aiškinimo
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi nustatytą 45 dienų terminą finansiniams reikalavimams pareikšti. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas ĮRĮ, konstatavo, kad po restruktūrizavimo bylos iškėlimo, antstoliui persiuntus vykdomąjį dokumentą pagal kompetenciją, kreditorius nebeturi pakartotinai reikšti administratoriui reikalavimo įtraukti jį į kreditorių sąrašą su vykdomajame dokumente nurodyta finansinio reikalavimo suma (neišieškota suma). Pažymėtina, kad pateiktas apeliacinės instancijos teismo išaiškinimas teisėjų kolegijos laikytinas neteisingu dėl šių motyvų:
Pirma, Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi nuo jos įsiteisėjimo dienos restruktūrizuojamos ŽŪB „Agrowill Alanta“ kreditoriams nustatė 45 dienų terminą finansiniams reikalavimams, atsiradusiems iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, pareikšti. CPK 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ši įstatymo norma galiojo ir restruktūrizavimo bylos iškėlimo metu). Taigi kreditoriai, norėję, kad jų reikalavimai būtų patvirtinti, turėjo teismo sprendimu nustatytą pareigą pareikšti savo finansinius reikalavimus ir jos nevykdymo negali pateisinti termino praleidimu, išskyrus tuos atvejus, kai jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Termino praleidimo negalima pateisinti kreditorius manymu ar įsitikinimu, kad įstatymo norma aiškintina kitaip, negu ją aiškino ir taikė teismas.
Antra, ĮRĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai per teismo nustatytą laikotarpį perduoda restruktūrizavimo administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikia juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodo, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Šioje normoje kreditoriai neskirstomi į tuos, kurie restruktūrizuojamai įmonei buvo žinomi, galėjo būti žinomi ar nebuvo žinomi. Pagal šią įstatymo normą kiekvienas kreditorius, kuris turėjo (turi) reikalavimo teisę restruktūrizuojamai įmonei, turi pareikšti savo finansinius reikalavimus įstatymo nustatyta tvarka. Už jį to negali padaryti joks kitas trečiasis asmuo, kuris neįgaliotas kreditoriaus.
Trečia, ĮRĮ 8 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos sustabdomas išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus ir reikalavimų įskaitymas. Antstolis ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos perduoda įmonės restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui įmonės turto, kuris iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto ir vykdomuosius dokumentus ir praneša apie tai turto saugotojui ir išieškotojui. Kreditoriaus reikalavimai, kurių nepatenkino antstolis, tenkinami šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi pagal šią įstatymo normą pareiga atlikti atitinkamus veiksmus nustatyta antstoliui. Tačiau šių pareigų antstoliui nustatymas nereiškia, kad kreditorius yra atleidžiamas nuo pareigos pareikšti savo reikalavimus restruktūrizuojamai įmonei.
Ketvirta, CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kuriuo remiasi kasatorius, nustatytas privalomasis vykdomosios bylos ir vykdymo veiksmų sustabdymas tuo atveju, kai skolininkui iškelta restruktūrizavimo byla ir vykdomasis dokumentas persiunčiamas restruktūrizavimo bylą iškėlusiam teismui yra įtvirtintas 2011 m. birželio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-1480, įsigaliojusiu nuo 2011 m. spalio 1 d. (Žin., 2011, Nr. 85-4126). Antstoliams įstatymu nustatyta pareiga neatleidžia kreditoriaus nuo pareigos pareikšti savo reikalavimus restruktūrizuojamai įmonei ĮRĮ nustatyta tvarka.
Esant tokiam reglamentavimui, darytina išvada, kad laiko atžvilgiu teismai neteisingai taikė materialiosios teisės normas. Atkreiptinas dėmesys į teismų nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, t. y. pereinamąjį pasikeitusį reglamentavimą, ir į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 26 d. nutartimi patvirtinto šalių sudarytą taikos sutartį, kurioje užfiksuotas ŽŪB „Agrowill Alanta“ finansinis įsipareigojimas kasatoriui ir ŽŪB „Agrowill Alanta“ prievolė jį atlyginti. Atsižvelgdamas į tai, kad finansinis įsipareigojimas abejonių nekelia, kasacinis teismas konstatuoja, jog vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais nebūtų teisinga panaikinti iš esmės teisingą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad tik neteisingas teisės normos nurodymas, kai tai neturi įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis), pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Microsoft Korporacijos (JAV) ir kt. v. UAB ,,Fima“, bylos Nr. 3K-3-132/2003; 2005 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Unilever N. V. (Olandija) v. UAB „Varta“ (Lietuva), bylos Nr. 3K-3-150/2005; 2008 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. ir UAB „Kriptonika“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-135/2008; 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-105/2008, ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios nutarties panaikinimas taip pat prieštarautų CPK 7 straipsnyje įtvirtintiems proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams.
Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, tačiau pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą. Dėl to darytina išvada, kad padaryti materialiosios teisės normų taikymo netikslumai nesudaro pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. kovo 20 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 37,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Jos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš restruktūrizuojamos žemės ūkio bendrovės „Agrowill Alanta“, juridinio asmens kodas 1167527719, 37,50 (trisdešimt septynis litus 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Zigmas Levickis
Antanas Simniškis