Administracinė byla Nr. A-2136-525/2019
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00023-2018-3
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Panevėžio AVPK), 8 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Areštinė), atlyginti laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 2017 m. gegužės 15 d.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčo laikotarpiu jis periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidusiomis jo privatumą ir sukėlusiomis jam didelius dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas nurodė, kad areštinės kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas asmeniui, kuris, pareiškėjo teigimu, turėjo būti 5,5 kv. m. Pareiškėjas teigė, kad kameros nevėdinamos, jose buvo šalta ir drėgna, daugumos kamerų langai buvo sudužę arba neužsidarydavo, dėl to jis turėjo kęsti šaltį, jam buvo pakilusi aukšta temperatūra. Pareiškėjui taip pat nebuvo užtikrintas privalumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, kadangi jie neatskirti nuo kamerų gyvenamosios dalies ir net minimaliai neuždengti nuo durų, kuriose įrengti stebėjimo langeliai. Kamerose nebuvo šilto vandens ir veidrodžių, dėl to pareiškėjas negalėjo nusiskusti ir buvo priverstas atrodyti netvarkingai.
3. Atsakovas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsiliepime Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas vienas arba dar su vienu, dviem ar trimis asmenimis, todėl pareiškėjui dažniausiai tekdavo teisės aktuose nustatytas kameros plotas.
5. Panevėžio AVPK nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas Areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus, kadangi veikiančioms areštinėms higienos normos kitokio kamerų sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Pažymėjo, kad pareiškėjo pretenzijos dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo yra nepagrįstos, nes sanitariniai mazgai atskirti sienele, juose įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus, be to, sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti.
6. Atsakovas nurodė, kad 2005 m. Panevėžio AVPK areštinės antrame korpuse (kameros Nr. 11–26), o 2013 m. pirmame poste (kameros Nr. 1–10) buvo atliktas remontas, kurio metu pakeisti langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema. Areštinėje patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, patalpų šildymo sistema prijungta prie Panevėžio miesto centralizuoto šildymo tinklų.
7. Panevėžio AVPK nurodė, jog nėra pateikta jokių duomenų, kad būtų buvę atlikti veiksmai, kuriais pareiškėjui būtų siekta sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Ginčo laikotarpiu iš pareiškėjo jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų nebuvo gauta, medicininė pagalba ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo teikta. Panevėžio AVPK vertinimu, ginčo laikotarpiu pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio taikymo požiūriu, juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Pažymėjo, kad prašoma priteisti suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos.
II.
8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė R. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 200 Eur neturtinei žalai, kurią pareiškėjas patyrė laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 2017 m. gegužės 15 d. dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK Areštinėje, atlyginti.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK Areštinėje buvo laikomas 2016 m. birželio 21 d.–2017 m. gegužės 15 d. laikotarpiu. Panevėžio AVPK atsiliepime ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. kovo 7 d. tarnybiniame pranešime „Dėl R. B. laikymo areštinėje“ nurodymą, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas iki 2017 m. gegužės 25 d., teismas vertino kaip rašymo apsirikimą.
10. Teismas, remdamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, apibendrinęs duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK Areštinėje, kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių, įvertinęs duomenis apie sanitarinio mazgo kamerose užimamą plotą, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 59 paras kamerose Nr. 2, 3, 4, 9, 12, 13, 15, 16, 17, 18; iš jų - 9 paras pareiškėjas buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (2017 m. sausio 3-5 dienomis teko 4,5 kv. m; balandžio 25-27 dienomis – 4,42 kv. m; gegužės 13-15 dienomis 4,74 kv. m ploto), o 50 parų – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 5,02 kv. m iki 10,1 kv. m ploto). Todėl teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK 9 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
11. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo, nurodė, kad Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2018 m. kovo 7 d. tarnybiniame pranešime „Dėl R. B. skundo“ nurodė, kad visose areštinės kamerose sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą; 2018 m. kovo 5 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų“ nurodė, kad, 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 m. pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus ir taip juos uždengti; asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, sanitariniams mazgams užsidengti naudoja jiems išduodamas arba savo turimas paklodes; 2018 m. kovo 5 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerų stebėjimo langelių“ nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerų duryse esantys langeliai yra skirti stebėti areštinės kamerose esančių asmenų elgesį; pro kamerų durų stebėjimo langelius pareigūnai mato beveik visą kamerą, išskyrus kamerų dešinėje arba kairėje pusėje prie durų esančius kampus, kuriuose įrengti sanitariniai mazgai; stebėjimą vykdantys pareigūnai mato dalį sanitarinio mazgo. Nors Panevėžio AVPK tvirtino, kad buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, tačiau tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.
12. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, jog kamerose buvo šalta ir drėgna, kameros nevėdinamos, į sanitarinius mazgus nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, juose neįrengti veidrodžiai, nurodė, kad 2005 metais areštinės antrame korpuse (kameros Nr. 11-26), o 2013 metais – pirmame korpuse (kameros Nr. 1-10) buvo atlikti kapitaliniai remonto darbai – pakeisti langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema, sumontuotas naujas apšvietimas. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos ministerijos Panevėžio departamento 2016 m. spalio 7 d. atlikto periodinio Panevėžio AVPK areštinės patikrinimo metu buvo nustatyta, jog areštinėje yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, kamerų langai yra varstomi, areštinėje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Be to, Panevėžio AVPK pateikė duomenis apie Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos ministerijos Panevėžio departamento 2017 m. vasario 10 d. atliktos operatyvios kontrolės rezultatus. Šios kontrolės metu buvo patikrintos Panevėžio AVPK areštinės kameros Nr. 4, Nr. 8, Nr. 12 ir Nr. 18 ir nustatyta, kad jose veikia mechaninė ištraukiamoji vėdinimo sistema; kamerose įrengti dvigubo stiklo paketų langai su grotomis, langai užsidaro sandariai; kameros Nr. 18 langas įskilęs lauko pusėje, tačiau dėl to lango sandarumas nepažeistas. Kontrolės metu nurodytose kamerose buvo atlikti oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio matavimai ir nustatyta, kad gauti rezultatai atitiko Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodytus dydžius. Teismas R. B. skundo teiginius, kad ginčo laikotarpiu areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo užtikrinama teisės aktų reikalavimus atitinkanti temperatūra ir drėgmė, vertino kaip nepagrįstus, atitinkamai nekonstatavo Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme.
13. Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad į kameras nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, teismas, vadovaudamasis Higienos normos 134:2015 18 punktu, nustatančiu, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, sprendė, kad Panevėžio AVPK neprivalėjo užtikrinti šilto vandens tiekimo į areštinės kameras, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų nekonstatavo.
14. Teismas nurodė, kad Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. kovo 7 d. tarnybiniame pranešime „Dėl R. B. skundo“ nurodyta, kad 2015 m. rugsėjo mėnesį buvo nupirkti veidrodžiai ir sumontuoti visose 26 areštinės kamerose. Šiuos policijos pareigūno paaiškinimus patvirtina 2015 m. rugsėjo 8 d. prekybos įmonės išrašyta sąskaita-faktūra apie veidrodžių pirkimą. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog areštinės sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžių, yra nepagrįsti byloje nustatytais duomenimis, todėl juos atmetė.
15. Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 9 paras, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas ir ilgiausiai truko 3 paras iš eilės; teisė į privatumą buvo pažeista 59 paras, tačiau pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, kadangi pareiškėjas į areštinę būdavo pristatomas 1-3 kartus per mėnesį ir joje būdavo laikomas nuo 4 iki 15 parų; pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių suėmimo vykdymo sąlygų žalingą poveikį jo fizinės ir psichinės sveikatos būklei. Be to, byloje nenustatyta, kad Panevėžio AVPK Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
16. Teismas sprendė, kad teisės pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Tačiau teismas vertino, kad nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti pareiškėjo nurodytą sumą, kadangi pareiškėjo prašoma priteisti suma neatitinka jo realiai patirtų neigiamų išgyvenimų bei nepatogumų. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, atsižvelgęs į suformuotą teisminę praktiką analogiškose bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, sprendė, kad 200 Eur suma yra pakankama pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti, kurią priteisė pareiškėjui iš atsakovo.
III.
17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir pareiškėjo reikalavimą atmesti, pripažinti teisės pažeidimo faktą kaip pakankamą satisfakciją patirtai žalai atlyginti.
18. Atsakovas nurodo, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, įvertino eilę aplinkybių, t. y. nurodė, kad teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, tačiau tuo pačiu pasisakė, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, jog dėl Panevėžio AVPK areštinėje laikymo sąlygų pareiškėjui atsirado žalingų padarinių, kurie būtų reikšmingi dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
19. Teismų praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, jog neturtinės žalos atsiradimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai asmenį veikiantys veiksniai yra intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, sukėlę ne menko laipsnio, o gilias ilgalaikes pasekmes. Nagrinėjamoje byloje nustatytas teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimas, tačiau neįrodyta, kad toks pažeidimas turėjo neigiamų pasekmių sulaikytojo sveikatos būklei, fizinei ar psichinei būsenai. Skundžiamame sprendime konstatuota, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo Panevėžio AVPK pareiškėjui neužtikrino 9 paras, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas ir ilgiausiai truko 3 paras iš eilės. Toks pareiškėjo teisių pažeidimas yra mažareikšmis ir smulkmeniškas, nes ši pareiškėjo teisė buvo pažeista neilgą laiko tarpą, gyvenamojo ploto norma pažeista nežymiai (pažeidimo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 4,42 kv. m iki 4,74 kv. m). Pažymi, kad Panevėžio AVPK Areštinė nebuvo gavusi iš pareiškėjo skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų.
20. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl nepagrįstai nustatė pažeidimą. Pareiškėjas skunde išdėstė subjektyvius, teorinio pobūdžio pasvarstymus ir teiginius apie tariamai patirtą neturtinę žalą ir neįvardijo konkrečių aplinkybių dėl neva patirtų pažeminimų ar privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo atvejų. Pareiškėjas dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo nusiskundimų Panevėžio AVPK Areštinei nebuvo pateikęs. Pažymi, kad sanitariniai mazgai Panevėžio AVPK Areštinėje įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, šią aplinkybę patvirtina pateikti įrodymai ir kompetentingų institucijų patikrinimų aktai.
21. Panevėžio AVPK pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pažeistai teisei apginti.
22. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
23. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas bei privatumas, todėl pagrįstai nustatė atsakovo neteisėtus veiksmus, atitinkamai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Prašo sprendimą palikti galioti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Panevėžio AVPK Areštinės veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, privatumo bei higienos reikalavimų, atlyginimo.
25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, sprendė, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų (vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo (9 paros) bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (59 paras)), todėl pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų. Teismas vertino, kad šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, dėl to priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
26. Atsakovas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad pareiškėjui, atsižvelgiant į konstatuotus pažeidimus, jų trukmę ir kitas aplinkybes, teismas nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo nuomone, šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas būtų pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtus nepatogumus.
27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.
28. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
29. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė privatumo pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, iš kurių matyti, jog, pavyzdžiui, žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017 ir kt.). Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui Areštinėje 59 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Todėl atsakovo apeliacinio skundo teiginiai šiuo klausimu yra nepagrįsti ir atmestini.
30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu, jo būdu ir dydžiu, pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nei vienas kriterijus atskirai.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
32. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog vien pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, todėl priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai nurodytu klausimu yra nepagrįsti ir atmestini. Taip pat teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.
34. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau minėtus neturtinės žalos priteisimo kriterijus, šioje byloje nustatytus pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimus (9 paras neužtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros ploto reikalavimas ir 59 paras privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais) ir dėl to patirtus nepatogumus, naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriose atsakovu dalyvauja Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, ir kuriose konstatuotas ploto trūkumas ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos suma yra adekvati pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti, mažinti ją nėra pagrindo.
35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pagrįstai pareiškėjo teisei apginti priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė