Baudžiamoji byla Nr. 1A-487-988/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52000-2019-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 2.4.6.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. spalio 14 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Aistei Bareikei,
dalyvaujant prokurorui Mariui Zupkauskui,
nuteistajam M. S. (M. S.) ir jo gynėjui advokatui Povilui Eigminui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį 1 metų laisvės apribojimo bausme.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 3 punktais, 6 dalimi įpareigotas M. S. laisvės apribojimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ir būti gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu, mokymusi arba lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš M. S. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 16,79 Eur turtinės žalos atlyginimas.
Civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo S. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista S. V. naudai iš M. S. 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas ir 750 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. S. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: jis 2019 m. gruodžio 7 d., apie 17.02 val., viešoje vietoje – Vilniuje, ties Pavilnionių g. 35, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, kitų asmenų akivaizdoje, S. V. priėjus prie jo automobilio tyčia dujomis papurškė pastarajam į akis, po ko, S. V. atsitraukus nuo jo automobilio, išlipo iš savo automobilio ir tęsdamas nusikalstamus veiksmus priėjo prie S. V. ir jam dar kartą tyčia papurškė į akis dujų, tuo padarydamas nukentėjusiajam S. V. abiejų akių pirmo laipsnio ragenų ir junginių maišelių nudegimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu ir taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šiais veiksmais M. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. M. S. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. nuosprendį BPK 328 straipsnio 3 punkto pagrindu ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Jeigu toks nebus priimtas, tai skirti bausmę atsižvelgiant į tai, kad turi kvietimą dirbti Jungtinėje Karalystėje.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis dėl M. S. paskirtos bausmės bei jos dydžio yra neteisingas, kadangi teismas skirdamas jam bausmę nuosekliai neišnagrinėjo visų jam inkriminuojamų nusikalstamos veikos epizodų.
2.2. Be to, kaltinimai dėl pagal BK 284 straipsnio paremti vien tik liudytojų prieštaringais parodymais, kurie teismo perkelti į nuosprendį, bet išvados tokių parodymų pagrindu yra neobjektyvios ir perdėtai jį kaltinančios. Neatsižvelgta į tai, kad kitų objektyvių įrodymų, įrodančių jo kaltę dėl veikos atlikimo byloje nėra arba jie yra prieštaringi. Tokių prieštaringų įrodymų pagrindu jis negalėjo būti nuteistas.
2.3. M. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad veiką pradėjo, išprovokavo pats nukentėjusysis, kuris pasielgė agresyviai, nes, pribėgęs prie kaltinamojo automobilio, nepagrįstai įkišo galvą į M. S. vairuojamą transporto priemonę pro langą taip pažeisdamas M. S. saugią erdvę, norėdamas paklausti, kodėl anas vairuojąs netinkamai. Kaltinamasis, išsigandęs tokio elgesio bei būdamas transporto priemonėje prie vairo, tai yra apribotoje erdvėje, nes negalėjo pasitraukti nuo tokio gąsdinančio elgesio, papurškė gindamasis dujų balionėliu nukentėjusiajam į veidą. Tai yra M. S. tik gynėsi nuo S. V. agresyvių veiksmų.
2.4. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuosprendyje nurodoma, jog S. V. priėjus prie automobilio M. S. tyčia dujomis papurškė į akis. Toks konstatavimas neatitinka byloje esančių įrodymų, kuriuos nurodė pats nukentėjusysis S. V. ir liudytoja I. J.. Abu paminėtieji nurodė, kad S. V. įlindo (su galva ir rankomis) į automobilio saloną pro nuleistą durelių lango stiklą ir tik tada M. S., išsigandęs, papurškė į įlindusio žmogaus pusę.
2.5. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog M. S. automobilyje papurškė dujų gindamas savo laisves nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi ir todėl tai turi būti traktuojama kaip būtinoji gintis, nes S. V. įlindimas į automobilį pro nuleistą durų langą, sukėlęs M. S. sumišimą bei išgąstį, yra ne kas kita kaip priešingas teisei veiksmas, kurio niekaip negalima priskirti bei pateisinti, kad tai teisėtas ir pagrįstas veiksmas.
2.6. Apeliantas nurodė, kad aptariant veiką, kuri vystėsi tada, kai abu piliečiai išlipo iš transporto priemonių, teismas privalėtų vadovautis filmuota medžiaga, esančia byloje. Be to, primintina, kad kažkodėl S. V., kuris yra pripažintas nukentėjusiuoju, pateikta filmuota medžiaga yra trumpesnė, tikriausiai siekiant sau palankesnių aplinkybių.
2.7. Aptarė, kad iš filmuotos medžiagos matyti, jog nukentėjusysis pribėga prie kaltinamojo ir pastarasis vėl priverstas gintis, kadangi esantis ribojo judrumo, nes be vienos kojos, ir negalintis iš įvykio vietos pabėgti. Ir, kaip parodė liudytoja I. J., M. S. papurškė į orą bei į visas puses, o ne konkrečiai į nukentėjusiojo veidą. Be to, kaip matyti iš filmuotos medžiagos, atstumas tarp jų buvo toks didelis, kad konkrečios žalos S. V. tai negalėjo sukelti. M. S. ir šiuo atveju tik gynėsi nuo S. V. agresyvaus elgesio, kuris kėlė aplinkiniams žmonėms išgąstį bei trikdė visuomenės rimtį.
2.8. Pažymėjo, kad kitokie parodymai negu nuosprendyje yra pateikti liudytojos I. J. tiek 2020 m. sausio 15 d. apklausoje, tiek teismo posėdžio metu, kuri pasakė, kad, išlipęs iš automobilio, šlubuojantis vyras, ištiesęs ranką, pradėjo purkšti dujomis į įvairias puses. Taip pat parodė teisme, kad M. S. porą kartų papurškė būdamas lauke į orą netaikydamas į žmogų (S. V.). Vertindamas tokius liudytojos parodymus teismas kažkodėl padarė išvadą, kad M. S. išlipo iš automobilio, priėjo prie S. V. ir jam dar kartą tyčia papurškė į akis dujų. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kuri yra visai priešinga byloje esančiai medžiagai.
2.9. Apeliantas vertino, kad įžūlus elgesys nėra M. S. būdingas šioje byloje. Atvirkščiai, taip vadinamas nukentėjusysis įžūliai pasielgė, nes, pribėgęs prie M. S. transporto priemonės, įkišo galvą į saloną, ko pasėkoje M. S. turėjo gintis purkšdamas dujas iš balionėlio į S. V. pusę.
2.10. Pastebėjo, kad S. V. veiksmai sustabdė transporto eismą ir tuo sutrikdė visuomenės tvarką bei rimtį. Byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad S. V. transporto priemonė trukdė eismui ir ją pašaliniai asmenys bandė patraukti.
2.11. Apeliaciniame skunde teigė, kad, kaip parodė kaltinamasis, S. V. atsiprašė M. S. ir, sėdęs į savo transporto priemonę, nuvažiavo, o po to nuvažiavo ir M. S.. Tai yra S. V. sveikatos būklė buvo tokia, kad jis galėjo vairuoti automobilį. O po kelių dienų atliktas sveikatos tyrimas, nes įvykis buvo 7-ąją dieną, o į gydytojus kreiptasi tik 10-ąją, kuriame neva yra neigiamos pasekmės to įvykio, kurio dalyviu buvo ir M. S., neatlaiko kritikos, nes nėra priežastinio ryšio su byloje minimais įvykiais ir nėra jokių tiesioginių sąsajų su šia byla bei tokio laiko tapo yra didelė abejonė dėl priežastingumo.
2.12. Pažymėjo, kad tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojos parodymai, kurie buvo duoti ikiteisminiame tyrime ir teisme, ne tik papildo abejones, kad ikiteisminis tyrimas atliktas nepilnai, bet parodo, kad jis atliktas tendencinga linkme, tik kaltinant M. S.. Tai yra sukelia daugybę abejonių, kurios turi būti vertinamos M. S. naudai.
2.13. Apeliantas argumentuoja, kad nuosprendyje rašoma, jog M. S. pozicija laikytina tik gynybine, tačiau iš byloje esančios medžiagos matyti, kad tokia jo pozicija yra pagrįsta tiek liudytojos I. J., tiek nukentėjusiojo S. V. parodymais.
2.14. Atkreipė dėmesį į tai, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo veiksmai, o veika, jeigu ji buvo padaryta, tai tik dėl didelio susijaudinimo bei sumišimo ir todėl tai turi būti vertinama kaip būtinoji gintis. Paminėtos aplinkybės yra priskiriamos prie atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
2.15. Apeliaciniame skunde nurodė, kad skundžiamas nuosprendis dėl jam paskirtos bausmės dydžio bei priteisto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo yra neteisingas, kadangi teismas skirdamas bausmę bei priteisdamas per didelį civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos neatsižvelgė į tai, kad M. S. nedirba bei yra neįgalus.
2.16. Teigė, kad teismas priteisė atlyginti 1 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri jam yra labai didelė atsižvelgiant į tai, kokios jis yra sveikatos būklės bei kad nedirbantis.
2.17. Apeliantas pažymėjo, kad nukentėjusieji, kurie ikiteisminiame tyrime neturėjo kaltinamiesiems pretenzijų, netikėtai ir nemoraliai teisme reiškė neadekvačius ieškinius su juose reikalaujamomis priteisti sumomis, kurios aiškiai prasilenkia su teismų praktika.
2.18. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes bei išsiaiškintas abejones ir netikslumus, kurios traktuotinos kaltinamojo naudai, apeliantas teismo prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, o jeigu toks nebus priimtas, tai skirti bausmę atsižvelgiant į tai, kad turi kvietimą dirbti Jungtinėje Karalystėje.
2.19. Keičiant nuosprendį prašo atsižvelgti į tai, kad pusantrų metų jam buvo taikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmetamas
4. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuojama, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant pirmosios instancijos teismas esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų nepadarė, tinkamai taikė bausmių skyrimo taisykles, nuteistojo M. S. veika kvalifikuota tinkamai ir už jas paskirta bausmė yra proporcinga ir teisinga, civiliniai ieškiniai išspręsti tinkamai.
Dėl įrodymų vertinimo M. S. pripažįstant kaltu pagal BK 284 straipsnį
5. BK 284 straipsnyje numatyta, kad tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
5.1. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. birželio 6 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-697/2019 7 punktas).
5.2. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. sausio 19 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-222/2017 6 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
5.3. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tyčia, o motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje nurodytos veikos sudėties požymiai: šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie, tačiau veikos motyvų ir tikslų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159-976/2021 ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika, 10 punktas).
6. Nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde ginčija apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą, laikydamas, kad šis teismas netinkamai įvertino prieštaringus liudytojų parodymus. Neatsižvelgta į tai, kad kitų objektyvių įrodymų, įrodančių jo kaltę dėl veikos atlikimo, byloje nėra arba jie yra prieštaringi.
7. Pažymima, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nutartys baudžiamosiose bylose 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).
8. Pagrindinis nuteistojo apeliacinio skundo argumentas yra susijęs su dar ikiteisminio tyrimo metu pateikta jo versija, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantys nukentėjusiojo veiksmai, o veika, jeigu ji buvo padaryta, tai tik dėl didelio susijaudinimo bei sumišimo ir todėl tai turi būti vertinama kaip būtinoji gintis.
9. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, plačiai ir išsamiai išanalizavęs tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus, todėl 2021 m. birželio 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nešališkai ir tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu.
10. Apeliaciniame skunde dėl pirmojo veikos epizodo (M. S. dujų purškimo į S. V. M. S. sėdint automobilyje, vairuotojo pusėje) nurodoma, kad veiką pradėjo, išprovokavo pats nukentėjusysis, kuris pasielgė agresyviai, nes, pribėgęs prie M. S. automobilio, nepagrįstai įkišo galvą į M. S. vairuojamą transporto priemonę pro langą taip pažeisdamas M. S. saugią erdvę, norėdamas paklausti, kodėl šis vairuojąs netinkamai. M. S., išsigandęs tokio elgesio bei būdamas transporto priemonėje prie vairo, tai yra apribotoje erdvėje, nes negalėjo pasitraukti nuo tokio gąsdinančio elgesio, papurškė gindamasis dujų balionėliu nukentėjusiajam į veidą. M. S. automobilyje papurškė dujų gindamas savo laisves nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi ir todėl tai turi būti traktuojama kaip būtinoji gintis. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliacinio skundo pozicija nesutinka.
11. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
11.1. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.
11.2. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymima, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.
11.3. Paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų), ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416-942/2016).
12. M. S. apeliaciniame skunde aiškia realios žalos grėsme laiko tai, kad S. V. įkišo galvą į M. S. vairuojamą transporto priemonę pro langą norėdamas paklausti, kodėl M. S. vairuoja netinkamai.
12.1. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad jeigu ir S. V. buvo įkišęs galvą į M. S. automobilį, tai toks kėsinimasis negali būti laikomas realiu, šiuo atveju jis egzistavo besiginančiojo vaizduotėje, o ne objektyviai; be to, toks kėsinamasis nebuvo ir akivaizdus, nes jis net nebuvo prasidėjęs. Pažymima, kad galvos įkišimas į automobilio saloną, neatliekant kitų agresyvių veiksmų, negali būti laikomas prasidėjusiu pavojingu kėsinimusi, nes toks veiksmas jokio realaus pavojaus nesukelia.
12.2. Apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo parodymais, kurie yra nuoseklūs, neprieštaringi, juos patvirtina ir papildo kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, be kita ko, I. J. parodymai. S. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad automobilyje buvo atviras langas, jis priėjo prie jo, pasilenkė, galimai įkišo galvą. Iš jo pusės nebuvo tokių veiksmų, kaip M. S. pasakoja, kad sulaužė automobilio dureles ar įvirto pusę kūno su kumščiais. Pastebėjo baltą debesį. Jis nuo jo atšoko, pradėjo bėgti, blaškytis, jam pradėjo gniaužti gerklę. Liudytoja I. J. parodė, kad vienas vyras, priėjęs prie kitos mašinos, pradėjo aiškinti, kalbėtis, rėkti ir tas kitas vyras, kuris sėdėjo mašinoje, ištraukė dujų balionėlį ir pradėjo purkšti. Vyriškis, kuris priėjo, pasilenkė prie lango. Iki pusės įlindo į mašiną, galva ir dalis iki rankų. Nematė tiksliai, ar buvo įkištos rankos.
12.3. Nors M. S. teigė, kad išsigando, buvo susijaudinęs, tačiau be galvos įkišimo (jeigu tai ir buvo) S. V. daugiau jokių veiksmų neatliko, todėl manoma, kad M. S. nepakankamai sukontroliavo savo elgesį, nors galėjo ir turėjo konfliktą išspręsti be smurto. Nors M. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad S. V. pradėjo lįsti su kumščiais pro atidarytą langą, jis iki pečių (su pečiais) įlindo į mašiną, su viena ranka sugniaužtu kumščiu, M. S. buvo įsitikinęs, kad jis nori jam smogti į veidą, tačiau byloje nėra tokius M. S. parodymus patvirtinančių įrodymų.
13. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmasis konfliktas (kurio metu buvo papurkšta dujų į įkišusio į automobilį S. V. veidą) prasidėjo dėl S. V. veiksmų, tačiau M. S. atsakas į tokį veiksmą buvo neadekvatus ir neproporcingas. Tai reiškia, kad M. S. smurtą naudojo puolimo, bet ne gynybos tikslais, dėl ko būtinoji gintis tokioje situacijoje pagal minėtą teismų praktiką nėra galima.
14. Pažymima ir tai, kad kilusi antroji dujų papurškimo situacija vėlesnio įvykio eigos metu, kai M. S. išlipo iš automobilio, neperaugo į būtinosios ginties situaciją, kadangi, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl žemiau nurodomų priežasčių neatitiko tų pačių kėsinimosi pavojingumo, realumo ir akivaizdumo kriterijų.
15. M. S. apeliaciniame skunde teigė, kad iš filmuotos medžiagos matyti, jog nukentėjusysis pribėga prie kaltinamojo ir pastarasis vėl priverstas gintis nuo S. V. agresyvaus elgesio, kadangi esantis riboto judrumo, nes be vienos kojos, ir negalintis iš įvykio vietos pabėgti.
15.1. Apygardos teismas pastebi, jog iš filmuotos medžiagos pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ 0 val. 00 min. 00 sek. – 0 val. 00 min. 04 sek. matyti, kad S. V. apibėga M. S. šonu, puslankiu, maždaug 1 m atstumu, jokių aktyvių veiksmų M. S. atžvilgiu neatlieka ir nesirengia atlikti. Netgi jeigu ir, kaip teisiamajame posėdyje parodė M. S., S. V. pribėgo sugniaužęs kumščius, matyti, kad jis nesirengia pulti M. S..
15.2. M. S. matomai stambesnis už S. V., nesimato, kad M. S. naudotų kažkokias pagalbines priemones dėl savo neįgalumo, be to, bylos duomenimis, M. S. yra jaunesnis, todėl abejotina, kad S. V. būtų puolęs M. S., tuo labiau, gavęs dujų prieš tai. Taigi neaišku, nuo kokių S. V. veiksmų M. S. gynėsi, kuo pasireiškė agresyvus S. V. elgesys.
16. Apeliaciniame skunde dėl šio antrojo epizodo taip pat argumentuojama, kad, kaip parodė liudytoja I. J., M. S. papurškė į orą bei į visas puses, o ne konkrečiai į nukentėjusiojo veidą. Be to, apeliantas nurodė, kad liudytoja I. J. tiek 2020 m. sausio 15 d. apklausoje, tiek teismo posėdžio metu parodė, kad, išlipęs iš automobilio, šlubuojantis vyras, ištiesęs ranką, pradėjo purkšti dujomis į įvairias puses. Taip pat I. J. parodė teisme, kad M. S. porą kartų papurškė būdamas lauke į orą netaikydamas į žmogų (S. V.). Vertindamas tokius liudytojos parodymus teismas kažkodėl padarė išvadą, kad M. S. išlipo iš automobilio, priėjo prie S. V. ir jam dar kartą tyčia papurškė į akis dujų. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kuri yra visai priešinga byloje esančiai medžiagai.
16.1. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš filmuotos medžiagos pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ 0 val. 00 min. 03 sek. aiškiai matyti, kad M. S. papurškia dujų tiesiai į S. V.. Be to, M. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis matė, jog dujos papuolė į S. V. akis. Nors apeliantas teigia, kad atstumas tarp jų buvo toks didelis, kad konkrečios žalos S. V. tai negalėjo sukelti, tačiau iš šio vaizdo įrašo vizualiai matyti, kad purškimo metu atstumas buvo tik apie 1 m.
16.2. Taip pat šiame vaizdo įraše 0 val. 00 min. 14 sek. – 0 val. 00 min. 17 sek. girdėti atokiau stovinčios moters balsas, kuri kosti, sako „vaikai, einam toliau, nes dujos labai“. Taigi galima spręsti, jog netgi jeigu ir M. S. kažkuriuo momentu purškė į orą bei į visas puses, o ne konkrečiai į nukentėjusiojo veidą, dujos vis tiek jam galėjo turėti poveikį, kadangi sklandė aplink jį.
17. Apeliantas teigia, kad po įvykio S. V. sveikatos būklė buvo pakankamai gera, kadangi jis sėdo į automobilį ir išvažiavo. Apygardos teismas pastebi, kad tai nereiškia, jog S. V. sveikata nebuvo sutrikdyta. Pirma, iš minėto vaizdo įrašo matyti, jog S. V. bėgo nuo M. S.. S. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis pradėjo dusti. Antra, kaip jau minėta, moteris vaizdo įraše, kuri buvo per atstumą nuo konflikto dalyvių, kosėjo dėl dujų. Trečia, neatmetama, kad vairuoti S. V. galėjo ir po dujų papurškimo.
18. M. S. pastebėjo, kad nukentėjusysis kreipėsi į gydytojus praėjus tik 3 dienoms po įvykio, todėl nustatyti sužalojimai nėra susiję priežastiniu ryšiu su įvykiu. Apygardos teismas nesutinka su šiuo argumentu, kadangi, kaip minėta, įvykio metu S. V. jautė poveikį jo sveikatai, byloje nėra duomenų, kad per tas 3 dienas S. V. būtų kitur susižalojęs, 3 dienos nėra toks ilgas laiko tarpas, kad paneigtų šį priežastinį ryšį.
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentas, kad S. V. veiksmai sustabdė transporto eismą ir tuo sutrikdė visuomenės tvarką bei rimtį, nes S. V. transporto priemonė trukdė eismui ir ją pašaliniai asmenys bandė patraukti, nėra reikšmingas, kadangi šiuo atveju sprendžiama dėl M. S., o ne dėl S. V. atsakomybės.
20. Apibendrindama išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog S. V. neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti pripažinti kėsinimusi pažeisti įstatymų saugomas vertybes, o tariama jo provokacija buvo tik M. S. vaizduotėje, būtent tik vienas M. S. naudojo puolamuosius veiksmus. Todėl teismas sprendžia, kad M. S. šioje situacijoje neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Kartu tai reiškia, kad nesant būtinosios ginties situacijos nėra pagrindo vertinti, ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos.
21. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad M. S. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Nesant abejonių dėl to, kad M. S. šiuos veiksmus abu kartus atliko ne gindamasis, o puldamas, konstatuojama, kad jis pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį.
Dėl M. S. paskirtos bausmės
22. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Pirmosios instancijos teismas, pakankamai detaliai ir išsamiai nuosprendyje aptarė bei parinkdamas bausmės rūšį ir dydį atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam M. S. paskyrė teisingą bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.
23. M. S. padarė nesunkų nusikaltimą, kuris atitinka tokios nusikalstamos veikos rūšinį pavojingumą ir yra pavojingas, nes M. S. viešoje vietoje, kur vyko kelių eismas, purškė dujas į S. V. du kartus, į veido sritį taip keldamas realią grėsmę jo sveikatai ir (ar) gyvybei, įvykį matė kiti žmonės, tarp jų ir vaikai.
24. Nusikalstamą veiką M. S. padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Nagrinėjamu atveju darydamas nusikalstamą veiką M. S. suvokė pavojingą jos pobūdį, norėjo taip veikti, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų norėjo.
25. M. S. BK 284 straipsnyje numatyto nusikalstamo veiksmo (fizinio smurto) padarymo motyvas ir tikslas buvo drausminti S. V., kuris turėjo jam pastabų dėl vairavimo. Vis dėlto tokios priežastys negali būti laikomos svarbiomis, teisinančiomis nusikaltimo padarymą.
26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esantys, žemiau išdėstomi, duomenys nevienareikšmiškai charakterizuoja nuteistąjį M. S..
27. Nors Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis M. S. praeityje teistas, tačiau teistumas išnykęs.
28. Žemesnysis teismas teisingai pastebėjo, kad M. S. per vienerius metus iki nusikalstamos veikos padarymo 3 kartus baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 1, b. l. 90), kas rodo, kad jis linkęs nesilaikyti teisės aktų nustatytos tvarkos ir visuomenės gyvenimo taisyklių.
29. Apylinkės teismas aptarė ir kitus M. S. charakterizuojančius duomenis, kad M. S. išsituokęs, tačiau su sugyventine augina mažametį vaiką, išlaiko kitus nepilnamečius vaikus, nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, turi neįgalumą (nustatytas 30 procentų darbingumo lygis) (t. 1, b. l. 86, 88, 89), iš kaltinamojo žodžių – uždarbiauja neoficialiai, duomenų apie gydymą psichikos sveikatos įstaigose, Vilniaus priklausomybės ligų centre nėra.
30. M. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pagrįstai nebuvo pripažinta M. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nukentėjusiojo neva provokuojantis elgesys, nes, kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo ir kitos bylos medžiagos, M. S. veiksmai prieš S. V. buvo agresyvūs, nevienkartiniai ir smurtiniai, o tuo metu S. V. tik įkišo galvą į M. S. automobilį norėdamas pasikalbėti su M. S.. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad smurtinę konflikto dalį inicijavo ir pradėjo būtent nuteistasis, o S. V. elgesys M. S. padarytam nusikaltimui neturėjo esminės įtakos.
31. Pažymima, kad savo nusikalstamais veiksmais M. S. padarė turtinę ir neturtinę žalą kitiems asmenims, kuri priteista nuosprendžiu. Dėl M. S. smurtinių veiksmų padarant BK 284 straipsnyje nurodytą nusikaltimą nukentėjusysis nuo šios nusikalstamos veikos patyrė 1 000 Eur dydžio neturtinę žalą, taip pat Vilniaus teritorinės ligonių kasa patyrė iš viso 16,79 Eur gydymo išlaidų. Bendra patenkintų reikalavimų suma sudaro santykinai nemažą, 1 016,79 Eur dydžio, sumą. Byloje nėra duomenų, kad po nusikaltimo padarymo ar tyrimo arba bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu M. S. ėmėsi veiksmų siekdamas atlyginti savo veiksmais padarytą žalą.
32. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta M. S. paskyrus laisvės apribojimo bausmę nustatant įpareigojimus.
33. Pažymima, jog M. S. paskirtos bausmės trukmė ir įpareigojimai buvo parinkti proporcingi ir teisingi, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes. Už BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmes, iš kurių ir laisvės apribojimo bausmę, kuri pagal BK 48 straipsnio 2 dalį gali trukti nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Nagrinėjamu atveju už šio nusikaltimo padarymą apylinkės teismas M. S. paskyrė 1 metų laisvės apribojimo bausmę, tai yra mažesnę, nei vidurkis. Taip pat buvo paskirti individualizuoti įpareigojimai – laisvės apribojimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ir būti gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu, mokymusi arba lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose. Nors M. S. teigia norintis važiuoti dirbti į užsienį (turi realią galimybę ten dirbti, nes yra kviečiamas), tačiau dėl šios priežasties keisti paskirtos bausmės ar įpareigojimų dydį nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirti įpareigojimai nėra akivaizdžiai neproporcingi ar nagrinėjamu atveju sukeliantys daugiau neigiamų pasekmių nuteistajam nei tai yra būtina, siekiant BK 41 ir 54 straipsnyje numatytų tikslų. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog nuteistasis M. S. bausmės vykdymo metu turi teisę kreiptis su motyvuotu prašymu į bausmę vykdančią instituciją, kad jam būtų leidžiama išvykti dirbti į užsienį, prašyme nurodant tikslią vykimo vietą, laiką ir kitą svarbią informaciją, o bausmę vykdanti institucija turi šiuos prašymus svarstyti ir priimti atitinkamus sprendimus. Pažymima, kad M. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, skiriant mažesnę nei vidurkis bausmę su įpareigojimais, buvo vertintos visos aplinkybės, charakterizuojančios tiek nuteistąjį, tiek jo padarytą veiką.
34. Apibendrindamas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų skiriant bausmės rūšį ir parenkant jų dydį, įpareigojimus, konstatuoja, jog M. S. paskirta laisvės apribojimo bausmė bei nustatyti jos trukmė ir įpareigojimai yra proporcingi ir nėra per griežti.
Dėl nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo
35. Nagrinėjamoje byloje civilinį ieškinį pareiškė, be kita ko, nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. V., kuris reikalavo 2 000 Eur jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Skundžiamu nuosprendžiu priteistas 1 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Apeliantas teigia, kad teismas priteisdamas per didelį civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos neatsižvelgė į tai, kad M. S. nedirba bei yra neįgalus. Kita vertus, jis nurodė, kad turi kvietimą dirbti Jungtinėje Karalystėje.
36. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 11 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-334-699/2017 7.1 papunktis ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
37. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymima, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170-699/2016 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
38. Laikydamasis tokių teismų praktikoje formuojamų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų apygardos teismas pastebi, kad teismų praktikoje priteisiamas neturtinės žalos dydis bylose dėl fizinio nežymaus sveikatos sutrikdymo (tai atitinka BK 140 straipsnio dispoziciją), kurį apima BK 284 straipsnis, labai svyruoja ir priklauso nuo daugelio aplinkybių. Sukėlus skausmą žmogui ar nežymiai sutrikdžius sveikatą (BK 140 straipsnis) neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas nuo 145 iki 1 000 Eur (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr.1A-730-851/2018 6.5 papunktis ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; be to, žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. gegužės 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-648/2015. Teismų praktika. 2015, 43, p. 329-339; Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. rugsėjo 9 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-309-654/2019 26 punktas; Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. birželio 20 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-389-497/2017). Taigi priteista 1 000 Eur dydžio neturtinės žalos suma, atsižvelgiant į tai, kad buvo papurkšta du kartus ašarinės pipirinės dujos, sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas, taip pat į tai, kad padarytas BK 284 straipsnyje numatytas nusikaltimas, vertinama kaip atitinkanti ir (ar) neviršijanti teismų priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo tokio pobūdžio bylose.
39. Apygardos teismas pažymi, kad pati aplinkybė, jog M. S. turi 70 proc. nedarbingumą, nereiškia, kad jis negali atlyginti 1 000 Eur dydžio neturtinę žalą, tuo labiau, kad pats nurodė, jog dirba neoficialiai, turi kvietimą dirbti Jungtinėje Karalystėje, gauna pašalpą ir pensiją. Apygardos teismas pažymi, kad dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, tvarkos ir laiko sprendžiama teismo sprendimo vykdymo procese. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 624 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu skolininkas per raginime įvykdyti sprendimą nustatytą terminą teismo sprendimo neįvykdo, antstolis ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos dienos, kurią pasibaigė terminas įvykdyti sprendimą, pradeda jį vykdyti priverstinai. Vadovaujantis CPK 625 straipsnio 1 dalimi vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis šio kodekso nustatyta tvarka savo iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių prašymu savo patvarkymu vykdymo veiksmus gali atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui. Taigi įstatymas numato, jog antstolis gali spręsti dėl vykdymo veiksmų atidėjimo ir vykdomosios bylos sustabdymo, tokiu būdu M. S. neturėdamas galimybės iš karto sumokėti visos iš jo priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos turės galimybę kreiptis į antstolį dėl atitinkamų sprendimų priėmimo vykdomojoje byloje.
40. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – M. S. kaltė padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką yra įrodyta, o jam paskirta bausmė už padarytą nusikalstamą veiką nėra per griežta, todėl jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistojo M. S. (M. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Ugnė Gailiūnienė
Valerij Lauš
Darius Pranka