Administracinė byla Nr. A-3752-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02450-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėja N. J. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, ir prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6227 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 26 d. prašymą; 3) priteisti pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai sumažintos valstybinio socialinio draudimo pensijos dalį – 3 875,54 Eur.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), jai buvo mokama sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja teigė, kad 2013 m. rugpjūčio 2 d. VSDFV Kauno skyriui padavė prašymą išmokėti neteisėtai sumažintą pensijos dalį. Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Kauno skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu atsisakė patenkinti prašymą, todėl šį sprendimą ji apskundė VSDFV, kuri 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimu atsisakė nagrinėti skundą ir pasiūlė pateikti trejų metų termino praleidimą pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėja nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 12 d. VSDFV pateikė patikslintą skundą, prašydama atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau VSDFV Sprendimu tokio prašymo netenkino. Pareiškėja teigė, jog VSDFV sprendimai yra nemotyvuoti, juose nevertintos termino praleidimo priežastys, nesivadovauta galiojančia teismine praktika bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) suformuotu precedentu dėl pensiją gaunančių asmenų teisių pažeidimo. Taip pat pareiškėja nurodė, kad turėjo teisėtą lūkestį, jog sumažinta pensija bus grąžinta.

Pareiškėja teigė, kad nepraleido termino apskųsti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą, ir paaiškino, kad senatis buvo pritaikyta atsižvelgus į pirmos sumažintos (pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos išmokėjimo datą, t. y. 2010 m. sausio mėnesį, nors tuo metu galiojo įstatymas, vadovaujantis kuriuo buvo priimtas sprendimas mokėti sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėja pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tam tikros Laikinojo įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), buvo priimtas tik 2012 m. vasario 6 d., todėl tuo metu, kai buvo išmokėta pirma sumažinta senatvės pensija, ji vadovavosi galiojančiais įstatymais. Pareiškėja akcentavo, kad tik oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, ji sužinojo apie pažeistas teises, todėl, vadovaujantis protingumo principu, senaties terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Taip pat pareiškėja prašė vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose. Pareiškėja pažymėjo, kad pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, todėl VSDFV privalėjo tinkamai išnagrinėti jos skundą, jį motyvuoti ir taip sudaryti galimybę apginti pažeistas teises.

Atsakovas VSDFV prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pirma pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl pareiškėja apie pensijos sumažinimą sužinojo 2010 m. sausio mėnesį ir praleido Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą sprendimo apskundimo terminą. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėja patikslintame skunde nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad šioje byloje neliko ginčo, kai 2015 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas (toliau – ir Kompensavimo įstatymas). Atsakovas paaiškino, kad Kompensavimo įstatyme nustatyta pensijų, sumažintų pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį kompensavimo tvarka, kompensacijos pradedamos mokėti 2016 metais ir bus išmokėtos per trejus metus. Atsakovas nurodė, kad VSDFV Kauno skyrius pareiškėjai 33 procentų nuo jos prašomos priteisti 3 875,54 Eur sumos išmokės 2016 metų antrojo ketvirčio paskutinį mėnesį, o 2017 ir 2018 metų pirmojo ketvirčio paskutinį mėnesį bus išmokėta po 33 ir 34 procentų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu pareiškėjos N. J. skundą atmetė.

Teismas, nustatęs, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimą – senatvės pensijos sumažinimą, sužinojo 2010 m. sausio mėnesį gavusi pirmą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją, padarė išvadą, jog į VSDFV su skundu pareiškėja turėjo kreiptis iki 2013 m. sausio mėnesio, tačiau į VSDFV kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 26 d., t. y. praleidusi teritorinio skyriaus veiksmų apskundimo terminą. Teismas pažymėjo, kad VSDFV Kauno skyriui pareiškėja 2013 m. birželio 13 d. bei 2013 m. rugpjūčio 2 d. buvo pateikusi prašymus, tačiau net ir skaičiuojant terminą nuo šių dokumentų pateikimo, senaties terminas yra praleistas.

Teismas nustatė, kad šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartyje konstatuota, jog pareiškėja yra praleidusi terminą kreiptis į išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Teismas pažymėjo, kad VSDFV, nustačiusi senaties termino praleidimo faktą, turėjo vadovautis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu ir nustatyti terminą papildomiems dokumentams dėl senaties termino praleidimo priežasčių pateikti, todėl teismas padarė išvadą, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, šį sprendimą pareiškėja įvykdė pateikdama papildomus dokumentus.

Teismas akcentavo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartyje pripažino, kad VSDFV Sprendimas turi būti laikomas sprendimu, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas. Teismas pažymėjo, kad nurodytoje nutartyje daroma dvilypė išvada, nes nurodoma, jog pareiškėja nepateikė objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą atnaujinti senaties terminą, todėl vadovaujantis Taisyklių 31 punktu skundas dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų nenagrinėjamas, t. y. nebuvo pasinaudota privaloma išankstine nagrinėjimo ne teisme tvarka, kartu konstatuojama, jog pareiškėjos skundą dėl teritorinio skyriaus veiksmų buvo atsisakyta patenkinti, o tai reiškia, jog išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka buvo pasinaudota, t. y. senaties terminas buvo atnaujintas.

Teismas, atsižvelgęs į šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtoje nutartyje padarytą išvadą, kad pareiškėja nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą, todėl atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose, padarė išvadą, jog šioje byloje neaptaria senaties termino praleidimo priežasčių aktualumo klausimo. Teismas pažymėjo, kad bylai reikšmingas juridinis faktas yra konstatuotas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartimi.

Teismas pažymėjo, kad iš esmės šiuo metu tarp šalių nėra likę ginčo dėl pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį sumažintos pensijos grąžinimo. Teismas akcentavo, kad pareiškėja šioje byloje siekė, jog jai būtų sugrąžinta neišmokėta senatvės pensijos dalis – 16 847,35 Lt. Teismas nustatė, kad 2015 m. birželio 30 d. buvo priimtas ir 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Kompensavimo įstatymas, kuriame nustatyta pensijų, sumažintų pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, kompensavimo tvarka, kompensacijas pradedant mokėti 2016 metais ir išmokant per trejus metus. Teismas nustatė, kad VSDFV teritorinis skyrius pareiškėjai 33 procentus nuo jos prašomos priteisti sumos išmokės 2016 metų antrojo ketvirčio paskutinį mėnesį, o 2017 ir 2018 metų pirmojo ketvirčio paskutinį mėnesį bus išmokėta po 33 ir 34 procentų. Teismas konstatavo, kad pensijos kompensacija pareiškėjai bus išmokama pagal Kompensavimo įstatymą, bei akcentavo, jog tarp šalių jokių ginčų dėl kompensacijų mokėjimo nėra kilę, pareiškėjos teisių pažeidimas yra pašalintas nustačius senatvės pensijos kompensavimo tvarką. Teismas pažymėjo, kad kreipimosi į teismą pagrindas yra siekis apginti savo pažeistas teises, tačiau šiuo metu pareiškėjos teisės ir neteisėtai sumažintos pensijos gavimas yra užtikrintas naujai priimtu teisės aktu, kuris nustato detalią neišmokėtos pensijos grąžinimo tvarką. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjos teisės jau yra apgintos, todėl skundą atmetė.

III.

Pareiškėja N. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti skundo reikalavimai, t. y. būtų panaikintas Sprendimas, VSDFV įpareigota išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 26 d. prašymą bei pareiškėjai priteista nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai sumažinta valstybinio socialinio draudimo pensijos dalis – 3 875,54 Eur.

Pareiškėja nurodo, kad teismas neteisingai suprato Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartyje padarytas išvadas, nukrypo nuo naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėja akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartyje nurodė, jog pareiškėjos skundas, nepaisant praleisto trejų metų senaties termino, buvo išnagrinėtas ikiteismine tvarka ir byloje turi būti sprendžiamas klausimas tik dėl kompensacijos dydžio. Pareiškėja teigia, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo iš naujo vertinti aplinkybių dėl senaties termino atnaujinimo, nes šios aplinkybės buvo nustatytos bei įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartyje. Pareiškėja vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, bei Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d., 2010 m. balandžio 20 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimais ir teigia, kad taikant Konstitucijai prieštaraujančias teisės normas (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) pareiškėjos pažeistos teisės į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apgintos visa apimtimi.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsakovas nurodo, kad pritaria teismo padarytoms išvadoms. Atsakovas pažymi, jog Kompensavimo įstatymu nustačius sumažintos senatvės pensijos kompensavimo tvarką, nesuprantamas pareiškėjos prašymas tenkinti skundo reikalavimus, iš jų ir įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos prašymą, nes skundo reikalavimų patenkinimas pareiškėjai nesukels jokių teisinių pasekmių, o VSDFV bus įpareigota iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą, o jį išnagrinėjus priimtas sprendimas neturės jokios teisinės reikšmės.

Atsakovas VSDFV su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsakovas teigia, kad teismas įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties įpareigojimą ir priėmė nagrinėti pareiškėjos reikalavimą – priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai sumažintą valstybinio socialinio draudimo pensijos dalį – 3 875,54 Eur. Atsakovas pritaria teismo padarytai išvadai, kad tarp šalių nebėra ginčo dėl pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį sumažintos pensijos grąžinimo, nes pareiškėjos prašomos priteisti senatvės pensijos dalies kompensavimo tvarka nustatyta Kompensavimo įstatymu. Atsakovas taip pat akcentuoja, kad pareiškėjos reikalavimų – panaikinti Sprendimą bei įpareigoti VSDFV iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą – tenkinimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos N. J. skundas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja siekia, kad jai būtų priteista pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėta dalis, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Remdamasi byloje esančiais duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad 2013 m. liepos 18 d. pareiškėja VSDFV Kauno skyriui padavė prašymą išmokėti neteisėtai sumažintos pensijos dalį (b. l. 65), o VSDFV Kauno skyrius 2013 m. rugpjūčio 6 d. raštu (b. l. 64) pareiškėjai paaiškino pensijos sumažinimo priežastis ir nurodė, kad nėra teisinio pagrindo patenkinti jos prašymą išmokėti pensijos dalį. 2013 m. rugpjūčio 26 d. VSDFV paduotu skundu (b. l. 18–19) pareiškėja paprašė išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendime (b. l. 77–78) pareiškėjai nurodė, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėnesio skaičiuotiną (pirmos Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko), trejų metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, ir dėl to yra atsisakyta nagrinėti jos skundą, bei pasiūlyta iki 2013 m. rugsėjo 16 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Šiame sprendime VSDFV informavo pareiškėją, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, o priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka. VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendime taip pat nurodyta, jog VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 6 d. rašte nurodyta teisinga informacija. 2013 m. rugsėjo 12 d. prašyme (b. l. 21–22) pareiškėja nurodė, kad apie savo teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo tik įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui. VSDFV 2013 m. rugsėjo 20 d. priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, kad trejų metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, konstatavo, jog pareiškėja nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, ir dėl to atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje administracinėje byloje priimtoje 2015 m. liepos 8 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjos VSDFV Kauno skyriui paduotas 2013 m. rugpjūčio 2 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad paduodama prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėja nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą, ir tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose. Tačiau apeliacinės instancijos teismas kartu nustatė, jog atsakovas VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendime nurodė, kad pritaria VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugpjūčio 6 d. rašte nurodytai informacijai – kad nėra teisinio pagrindo patenkinti jos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad tokia išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos – VSDFV dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, bei atsižvelgęs į tai, kad tikslindama skundą pareiškėja nepareiškė prašymo išmokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintos senatvės pensijos dalį, nutarė bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose, kuriose sprendžiamas iš esmės analogiškas klausimas dėl sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies priteisimo, nustačius, kad asmuo praleido terminą pasinaudoti privaloma šio pobūdžio ginčams nustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tačiau išankstinio ginčų nagrinėjimo institucijai – VSDFV, sprendime, kuriuo dėl praleisto termino atsisakoma ikiteismine tvarka nagrinėti asmens skundą, išreiškus poziciją dėl ginčo esmės, pripažįstama, kad asmuo pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir bylą nagrinėjantis teismas turi nagrinėti asmens skundo reikalavimą dėl sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies priteisimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-593-822/2015; 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-725-822/2015).

Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartyje padarytas išvadas, konstatuotina, jog apeliacinės instancijos teismas nors ir nurodė, kad pareiškėja praleido terminą pasinaudoti privaloma ikiteismine tvarka, tačiau nustatė, jog ikiteisminei institucijai – VSDFV – 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendime nurodžius, kad VSDFV Kauno skyrius 2013 m. rugsėjo 6 d. rašte pareiškėjai pateikė teisingą informaciją, buvo pasisakyta dėl ginčo esmės, todėl buvo baigta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra. Nustatęs, kad pareiškėja laikėsi privalomos ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarkos, teismas bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo iš esmės tik dėl to, kad pareiškėjai kelis kartus tikslinant skundą nebeliko reikalavimo priteisti sumažintos pensijos nepriemoką.

Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartyje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes šiai bylai išspręsti, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas administracinę bylą, turėjo vertinti, ar VSDFV teritorinis skyrius pagrįstai ir teisėtai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai mokėjo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi sumažintą pensiją, ar pagrįstas ir teisėtas VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimas, kuriame pateikta VSDFV pozicija dėl ginčo esmės, t. y. išnagrinėtas VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų pagrįstumas ir teisėtumas pareiškėjai mokant sumažintą pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad pripažinus, jog pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, neliko kliūčių nagrinėti pareiškėjos reikalavimo 2013 m. liepos 18 d. prašyme suformuluotą reikalavimą dėl neteisėtai sumažintos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pensijos dalies priteisimo.

Nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. rugpjūčio 10 d. (pagal spaudą ant voko) patikslino savo skundą, papildomai pareikšdama reikalavimą priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai sumažintą valstybinio socialinio draudimo pensijos dalį – 3 875,54 Eur (13 381,48 Lt) (b. l. 161–162). Šis pareiškėjos skundo reikalavimas buvo priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi (b. l. 163).

Apeliaciniu skundu skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą konstatavęs, kad įsigaliojus Kompensavimo įstatymui, kuriuo be kita ko nustatytas ir pareiškėjai mokėtos sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies kompensavimo mechanizmas, tarp šalių neliko ginčo, nes nurodytu įstatymu yra pašalintas pareiškėjos teisių pažeidimas. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad nagrinėjamoje byloje aktuali 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės ir / ar valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės ir / ar valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės ir / ar valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės ir / ar valstybinių pensijų gavėjams.

Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai, turinčiai draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, todėl atitinkamais laikotarpiais pareiškėjai buvo mokama mažesnė senatvės pensija inter alia dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, taikymo.

Pažymėtina, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktus, šio įstatymo taikymas senatvės pensijoms buvo numatytas iki 2011 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 8 straipsnis 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 buvo pripažintas netekusiu galios. Nagrinėjamam ginčui aktuali teisės norma buvo pašalinta iš Lietuvos teisės sistemos. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tai pareiškėjos teisių pažeidimo pasekmių nepašalina (žr., pvz., 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Asmens teisės kreiptis į teismą realizavimas yra neatsiejamas nuo atitinkamų įstatymais nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai – laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų – realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtą pensiją. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pažeistas pareiškėjos teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymais nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, kas nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Nagrinėjamoje byloje, asmeniui laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijos 52 straipsniu garantuojamą teisę į pensiją, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, taip pat įvertinus nagrinėjamu atveju pažeistų asmens teisių pobūdį bei jų reikšmę, siekiant, be kita ko, užtikrinti socialinį teisingumą bei asmens pasitikėjimą teise, teismas privalo pažeistas pareiškėjos teises ginti realiai ir veiksmingai. Pastebėtina, jog tokia pozicija dėl asmens teisių teisminės gynybos, pripažinus atitinkamą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, visiškai nenagrinėjęs šioje byloje teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su VSDFV Kauno skyriaus veiksmais, mokant pareiškėjai sumažintą pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir VSDFV sprendimu, kuriuo buvo pateisinti tokie veiksmai, o tik nustatęs, kad priėmus Kompensavimo įstatymą pareiškėjos teisės jau yra apgintos. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Kompensavimo įstatymas, kuriuo be kita ko yra nustatyta ir dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 straipsnio nuostatų taikymo mokėtos sumažintos pensijos kompensavimo tvarka, nesudaro pagrindo netenkinti šioje byloje pareiškėjos skundo reikalavimų, susijusių su tuo, kad VSDFV Kauno skyrius nepagrįstai pareiškėjai mokėjo sumažintą pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Kaip jau buvo minėta, šioje administracinėje byloje sprendžiamas atsakovų VSDFV bei VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, priimtų iki Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose nagrinėjamas klausimas dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusių pensijų nepriemokų priteisimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo po Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo nagrinėtose bylose, nepaisant šio įstatymo galiojimo, buvo pripažinta pareiškėjų teisė į dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusios pensijos nepriemokos priteisimą (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-822/2015; 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-919-822/2015; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1909-143/2015). Šiose bylose asmenų teisė į dėl VSDFV teritorinių skyrių Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusios pensijos nepriemokos priteisimo nėra siejama su įstatymų leidėjo pareiga nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą, bei išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjos pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo neatsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjant tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformuluotas tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles (ABTĮ 13 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Pareiškėja skunde prašė panaikinti Sprendimą. Pažymėtina, jog šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartyje konstatuota, kad pareiškėja nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą, todėl atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad įsiteisėjusio teismo sprendimu yra konstatuota, jog Sprendimas yra teisėtas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl ginčo esmės atsakovas VSDFV pasisakė kitame sprendime, priimtame 2013 m. rugsėjo 4 d.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Konstatavus, kad pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo (8 str. 1 d.) nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą, kuriuo buvo pripažinti pagrįstais ir teisėtais VSDFV Kauno skyriaus veiksmai ir atsisakyta patenkinti pareiškėjos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo.

Kaip buvo pažymėta, pareiškėja savo teisių pažeidimą kildina iš Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, nuostatų taikymo. Vadovaujantis VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 4 d. raštu (b. l. 15–16) dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo neišmokėta 13 381,48 Lt, t. y. 3 875,54 Eur. Atsakovai šios sumos neginčija, todėl tenkinant pareiškėjos skundą, VSDFV Kauno skyrius įpareigotinas šią sumą išmokėti pareiškėjai.

Pažymėtina, jog įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartimi pripažinta, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendime pasisakius dėl ginčo esmės, ginčas buvo išnagrinėtas ikiteisminėje institucijoje. Atsižvelgus į tai, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimo dėl VSDFV įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 26 d. prašymą.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog įsigaliojus Kompensavimo įstatymui tarp šalių nebeliko ginčo, ir tai sudaro pagrindą atmesti pareiškėjos skundą, padarė neteisingai išaiškinęs ir pritaikęs teisės aktų nuostatas, nukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos tokio pobūdžio bylose. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkintinas iš esmės, t. y. panaikintinas VSDFV 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimas ir VSDFV Kauno skyrius įpareigotinas pareiškėjai išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai sumažintos valstybinio socialinio draudimo pensijos dalį – 3 875,54 Eur, kiti pareiškėjos reikalavimai atmestini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos N. J. apeliacinį skundą iš esmės tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos N. J. skundą iš esmės tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5868.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių pareiškėjai N. J. išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai sumažintos valstybinio socialinio draudimo pensijos dalį – 3 875,54 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt penkis eurus 54 euro ct).

Kitus pareiškėjos N. J. skundo reikalavimus atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.