Civilinė byla Nr. e3K-3-82-403/2026

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02286-2025-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.1; 3.4.4.5.1

             (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkės), Algirdo Taminsko (pranešėjo) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Kontmena“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Laugina“ ieškinį atsakovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Kontmena“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. A.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus reikalavimų pobūdį, jų teikimo tvarką skolininkui iškėlus nemokumo bylą, aiškinimo ir taikymo. 

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 11 000 Eur nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2018 m. gegužės 30 d. ieškovė (nuomotoja) ir atsakovė (nuomininkė) sudarė turto nuomos sutartį, pagal kurią nuomininkė išsinuomojo iš nuomotojos nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą ir transporto priemones (toliau – ir Nuomos sutartis). Kartu su kitomis transporto priemonėmis buvo išnuomota ir priekaba „Schmitz SK.124“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir CAT krautuvas, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir ginčo transporto priemonės). Atsakovė įsipareigojimus pagal Nuomos sutartį vykdė netinkamai, t. y. nemokėjo nuomos mokesčio ir komunalinių paslaugų mokesčių, susijusių su nekilnojamojo turto priežiūra, todėl ieškovės nemokumo administratorius inicijavo Nuomos sutarties nutraukimą. 2020 m. gegužės 5 d. pranešimu atsakovė buvo įspėta apie skolą ir planuojamą Nuomos sutarties nutraukimą nuo 2020 m. birželio 9 d., jei skola nebus padengta per papildomai nustatytą terminą (iki 2020 m. birželio 8 d.). Atsakovė, nepaisydama turimos pareigos ir daugkartinių teismo įpareigojimų, jai skirtų baudų, taip ir neperdavė (negrąžino) ieškovės nemokumo administratoriui Nuomos sutartyje nurodyto turto. UAB „Verslavita“ 2018 m. balandžio 3 d. konsultacijoje dėl turto pardavimo rinkos kainos nurodyta, kad priekabos „Schmitz SK.124“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo rinkos kaina yra 3 000 Eur, o krautuvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo rinkos kaina yra 8 000 Eur. Bendra negrąžintų ieškovei priklausančių transporto priemonių rinkos kaina yra 11 000 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gegužės 27 d. nutartimi ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės bankroto administravimui skirtas lėšas.

5.       Teismas nusprendė, kad nenustačius, jog ginčo transporto priemonės nebuvo grąžintos ieškovei, nėra pagrindo priteisti iš atsakovės ieškovei nuostolių atlyginimo. 

6.       Teismas nurodė, kad ieškovė, kreipusis į atsakovę ir neatgavusi transporto priemonių, nuo 2020 m. rugsėjo 17 d. žinojo apie ieškinyje nurodomą jos teisių pažeidimą. Šiuo atveju ieškovė ieškinį pareiškė 2025 m. sausio 24 d., t. y. praėjus daugiau kaip 4 metams ir 4 mėnesiams. Teismas nusprendė, kad ieškinys atmetamas ir dėl senaties termino praleidimo. Pažymėjo, kad ieškovė savo reikalavimus turėjo reikšti bankroto byloje, kurioje yra patvirtinti jos, kaip kreditorės, reikalavimai. UAB „Kontmena“ bankroto byloje kreditoriaus reikalavimai turėjo būti pareikšti iki 2023 m. kovo 9 d. Ieškiniu reiškiami reikalavimai atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo, todėl jie turėjo būti reiškiami bankroto byloje per teismo nustatytą terminą.

7.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, 2025 m. spalio 7 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškovės ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 11 000 Eur nuostolių atlyginimą, bankroto administravimui skirtų lėšų atlyginimą. 

8.       Kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė bendra ginčo teisenos tvarka kreipėsi į teismą su reikalavimu atsakovei dėl žalos atlyginimo, o ne dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo. Atsižvelgdama į tai, kolegija nurodė, kad pirmiausia turėjo būti išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo, o sprendimui įsiteisėjus atsirastų pagrindas kreiptis į teismą dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atsakovės bankroto byloje.

9.       Kolegija nurodė, kad atsakovė neįrodė, jog perdavė ginčo turtą ieškovei, jog ieškovė vienašališkai jį perėmė arba turėjo galimybę perimti. Atsižvelgdama į tai, kolegija padarė išvadą, kad atsakovė neįvykdė įstatyme įtvirtintos pareigos, turto nuomos sutarčiai pasibaigus, grąžinti ieškovei šiai priklausančio ginčo turto, kuris atsakovei buvo perduotas laikinai valdyti ir naudoti turto nuomos sutarties pagrindu. Nurodyti atsakovės veiksmai yra neteisėti ir sudaro pagrindą atsakovei taikyti civilinę atsakomybę.

10.       Kolegija padarė išvadą, kad ieškovė dėl atsakovės netinkamo įstatyme įtvirtintos nuomininko pareigos, pasibaigus nuomos sutarčiai, grąžinti ieškovei ginčo turtą vykdymo prarado 11 000 Eur vertės turtą, t. y. patyrė tokio dydžio nuostolius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 7 d. nutartį ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 27 d. nutartį nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netaikė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio nuostatų. Iš JANĮ 41 straipsnio normų akivaizdu, kad kreditoriaus reikalavimai bankrutuojančiai įmonei gali būti pareikšti tik per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą, išskyrus tuos atvejus, kai teismas kreditoriaus reikalavimo pateikimo praleidimo termino priežastis laiko svarbiomis. Jokių naujų kreditoriaus reikalavimų, kurie dėl tam tikrų priežasčių galėtų susiformuoti, atsirasti po atsakovės bankroto bylos iškėlimo, JANĮ nėra nurodyta, išskyrus tuos atvejus, jei teismas nuspręstų, kad terminas kreditoriaus reikalavimams pateikti praleistas pagrįstai, dėl svarbių priežasčių, ir tokį terminą teismas atnaujintų. Priešingai, jeigu kreditorius nepateikia reikalavimo per nustatytą terminą, jo reikalavimo teisė pasibaigia (JANĮ 41 straipsnio 6 dalis).

11.2.                      Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo aiškinimu ir nurodymu, kad kreditoriaus pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, tačiau tai, priešingai nei nusprendė apeliacinės instancijos teismas, nereiškia, kad reikalavimai ir yra nagrinėjami bendrąja ginčo teisena nesilaikant imperatyvių ir specialiųjų JANĮ taisyklių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju pareikštas kreditoriaus reikalavimas negali būti laikomas nauju, nes ieškovei apie jos teisių pažeidimą buvo žinoma iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo, reikalavimai kildinami iš dar 2020 metais nutrauktos turto nuomos sutarties, tačiau per įstatymo nustatytą terminą atsakovės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nebuvo pareikšti.

11.3.                      Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi išaiškinimais, kad egzistuoja trečioji kreditorių reikalavimų tenkinimo grupė, t. y. naujai reiškiami reikalavimai, kuriems netaikomi terminai, nustatyti JANĮ, išdėstytais bylose, kuriose faktinės aplinkybės visiškai neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, buvo sprendžiamas klausimas dėl kreditoriaus teisės juridinio asmens bankroto byloje ginčyti kito kreditoriaus reikalavimą, aiškinimo ir taikymo, o 2022 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-943/2022 buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kreditorių reikalavimų tvirtinimą įmonės bankroto procese užsienio arbitražo sprendimo pagrindu. Kasacinio teismo išaiškinimai, kad nauji kreditorių reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti iki bankroto bylos iškėlimo skolininkui dienos, perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, yra pateikti bylose, kuriose ieškinio reikalavimai teismuose buvo pareikšti iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-381/2024, arba sprendžiant visiškai kitus klausimus, pavyzdžiui, dėl kreditoriaus reikalavimo, kilusio iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su jos savininku, kaip fiziniu asmeniu, tvirtinimo individualios įmonės bankroto byloje tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011).

11.4.                      Apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas JANĮ 41 straipsnio 6 dalies teisės normos (nepasisakydamas dėl jos taikymo), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią JANĮ yra specialusis CK atžvilgiu. Kasacinio teismo ne kartą išaiškinta, kad bendrieji civilinės teisės institutai bei normos bankroto teisėje taikomi tiek, kiek jie neprieštarauja bankroto instituto paskirčiai ir specialiosioms JANĮ normoms. Bendrosios civilinės teisės taisyklės specialiosiomis bankroto teisės normomis yra modifikuojamos. Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas (JANĮ 42 straipsnio 1 dalis). Nemokumo procese kreditoriai savo reikalavimus turi teisę įgyvendinti tik JANĮ nustatyta tvarka. Taigi, asmenys, siekiantys, kad būtų patenkinti jų finansiniai reikalavimai, pareikšti bankrutuojančiam juridiniam asmeniui, ir būtų tinkamai apginti jų interesai kito juridinio asmens bankroto procese, savo teises turi įgyvendinti laikydamiesi specialiame įstatyme nustatytos tvarkos ir sąlygų.

11.5.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą.

12.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

12.1.                      Atsakovė nurodo, kad teismas ieškinį dėl nuostolių atlyginimo turėjo išnagrinėti pagal JANĮ 41 straipsnį, tačiau ši įstatymo nuostata reglamentuoja kreditorių reikalavimų pateikimo tvarką. Nei JANĮ 41 straipsnis, nei kitos JANĮ nuostatos nereglamentuoja civilinių bylų dėl nuostolių atlyginimo nagrinėjimo taisyklių. Atsižvelgiant į tai, ieškovės ieškinys dėl nuostolių atlyginimo pagrįstai buvo išnagrinėtas taikant bendrąsias CPK nustatytas ginčo teisenos taisykles ir vadovaujantis ginčo teisingam išsprendimui aktualiomis CK nuostatomis.

12.2.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė bendra ginčo teisenos tvarka kreipėsi į teismą su reikalavimu atsakovei dėl žalos atlyginimo, o ne dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, todėl atsakovės bankroto bylą nagrinėjantis teismas, gavęs jam perduotą sustabdytą civilinę bylą, turėjo ją atnaujinti ir išnagrinėti bendrąja ginčo teisenos tvarka, dėl ginčo esmės priimdamas procesinį dokumentą – sprendimą, o ne nutartį (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Ieškovei pareiškus ieškinį dėl nuostolių atlyginimo kreditoriaus reikalavimo (ne)tvirtinimas nesudarė šios bylos nagrinėjimo dalyko. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti JANĮ 41 straipsnio nuostatų. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išaiškinimais, kad pirmiausia turėjo būti išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo, o sprendimui įsiteisėjus atsirastų pagrindas kreiptis į teismą dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo (patikslinimo) atsakovės bankroto byloje. Kasaciniame skunde atsakovė nenurodo argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad nagrinėjamu atveju teismas turėjo teisę ir kartu pareigą peržengti ieškovės pareikštu ieškiniu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas ir vietoj bylos dėl nuostolių atlyginimo išnagrinėti prašymą dėl kreditoriaus reikalavimo patikslinimo, kai ieškovė tokio prašymo nebuvo pareiškusi.

12.3.                      Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė išaiškinimo, kad kreditoriaus reikalavimai gali būti nagrinėjami nesilaikant imperatyvių ir specialiųjų JANĮ taisyklių. Iš skundžiamos nutarties turinio aiškiai matyti, kad teismas byloje kilusį ginčą kvalifikavo kaip ieškinį dėl žalos atlyginimo, o ne prašymą dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo ar patikslinimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad, tik išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovės pareikštą ieškinį atsakovei dėl nuostolių atlyginimo, tenkinus ieškinį ieškovei atsirastų pagrindas kreiptis į teismą dėl savo, kaip kreditorės, reikalavimo patikslinimo atsakovės bankroto byloje. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nesprendė klausimo dėl ieškovės finansinio reikalavimo atsakovei bankroto byloje patikslinimo, padidinant jį 11 000 Eur suma, ir juo labiau skundžiama nutartimi ieškovės kreditoriaus reikalavimas atsakovės bankroto byloje nebuvo tikslinamas.

12.4.                      JANĮ 41–42 straipsniai nereglamentuoja patvirtintų kreditorių reikalavimų tikslinimo procedūros juridinių asmenų bankroto procese. Todėl spręstina, kad kreditoriaus patvirtintam finansiniam reikalavimui patikslinti JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti terminai netaikytini. Ieškovė, laikydamasi JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų terminų, yra pareiškusi finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje, šis reikalavimas buvo patvirtintas iš dalies ir patikslintas vėlesnėmis teismo nutartimis. Dėl šių priežasčių negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad ieškovė yra praleidusi JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą prašymui dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo pateikti.

12.5.                      Ieškovė nesutinka su atsakovės kasacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju yra taikytinas JANĮ 41 straipsnis taip pat ir tuo pagrindu, kad kreditorių reikalavimai gali būti tikslinami, kai vykdant bankroto procedūras atsiranda naujų aplinkybių, dėl kurių keičiasi reikalavimų dydis arba reikalavimas pasibaigia. Kreditorių reikalavimai gali būti tikslinami tik pareiškėjui pateikus įrodymų, pagrindžiančių naujai paaiškėjusias (atsiradusias) aplinkybes, dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi ir kurios lemia patvirtintų kreditorių reikalavimų dydžio pasikeitimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019). Ieškovė, laikydamasi JANĮ 41 straipsnio nuostatų, atsakovės bankroto byloje pareiškė kreditoriaus reikalavimą, teismas jį iš dalies patvirtino. Tačiau atsakovės bankroto bylos iškėlimo momentu ginčas dėl ieškovės patirtų 11 000 Eur nuostolių už negrąžintas transporto priemones atlyginimo nebuvo išspręstas. Tik išnagrinėjus civilinę bylą dėl nuostolių atlyginimo ir skundžiama nutartimi tenkinus ieškovės ieškinį ji įgijo teisinę prielaidą kreiptis į atsakovės bankroto bylą nagrinėjantį teismą su prašymu patikslinti jos, kaip kreditorės, reikalavimą. Atsakovės bankroto bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-282-880/2025 nutarė patikslinti ieškovės finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje, padidinant jį 11 000 Eur suma. Nutartis yra įsiteisėjusi. Atsakovė Vilniaus apygardos teismui neteikė prieštaravimų į ieškovės prašymą dėl jos kreditoriaus reikalavimo patikslinimo. Atsakovė Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 15 d. nutarties dėl ieškovės kreditoriaus reikalavimų patikslinimo neskundė.

12.6.                      Kadangi atsakovė laikėsi pozicijos, kad ieškovės reikalavimas negali būti tikslinamas tuo pagrindu, jog jis nebuvo pareikštas per įstatyme nustatytą terminą, todėl yra pasibaigęs, ji privalėjo savo argumentus išdėstyti Vilniaus apygardos teismui, atsiliepdama į ieškovės prašymą dėl kreditoriaus reikalavimo tikslinimo. Kitaip tariant, atsakovė neturėjo teisės kvestionuoti ieškovės reikalavimo teisės dėl 11 000 Eur, tačiau galėjo ir turėjo Vilniaus apygardos teismui teikti savo argumentus, kad ieškovės kreditoriaus reikalavimas negali būti tikslinamas dėl procedūrinių pažeidimų ir kt. Vilniaus apygardos teismas, 2025 m. spalio 15 d. nutartimi patikslindamas ieškovės kreditoriaus reikalavimą, nekonstatavo, kad prašymas dėl šio reikalavimo patikslinimo būtų pateiktas praleidus JANĮ 41 straipsnio terminus ar kad šis reikalavimas laikytinas pasibaigusiu ir kt. Priešingai – Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 15 d. nutartimi, kurios teisėtumo ir pagrįstumo atsakovė nekvestionuoja, pripažino, kad ieškovės prašymas dėl jos kreditoriaus reikalavimo patikslinimo atsakovės bankroto byloje yra teisėtas ir pagrįstas.

12.7.                      Ieškovė nesutinka su atsakovės kasacinio skundo argumentais, kad jeigu kreditorius nepateikia reikalavimo per JANĮ 41 straipsnyje nustatytą terminą, jo reikalavimo teisė pasibaigia (JANĮ 41 straipsnio 6 dalis). Kreditoriui net ir praleidus JANĮ 41 straipsnyje nustatytą kreditoriaus reikalavimo pateikimo terminą, jo reikalavimo teisė automatiškai nepasibaigia, nes teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus nustatytus terminus, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis.

12.8.                      Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius ieškovės atskirojo skundo ir atsakovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus. Iš skundžiamoje nutartyje teismo pateiktų motyvų aišku, kodėl teismas nepritarė atsakovės argumentams, kad nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys turėjo būti nagrinėjamas kaip kreditoriaus reikalavimas ir tuo pagrindu netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių ginčo aplinkybių, teismo argumentai ir motyvai yra išsamūs, pagrįsti aktualiomis teisės normomis ir teismų jurisprudencija bei išsamiu bylos aplinkybių vertinimu. Dėl visų nurodytų priežasčių laikytina, kad bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatų, o teismo priimta skundžiama nutartis yra tinkamai motyvuota.

13.       Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų ir taikytino teisinio reguliavimo

14.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nuostatos, kad kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama atsakovės kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

15.       Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu.

16.       Nagrinėjamoje byloje, be kita ko, išsiskyrė teismų pozicija dėl ieškovės reikalavimo nagrinėjimo tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bankroto byloje spręstinas ieškovės kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimas, ir konstatavo, kad pirmiausia turėjo būti išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo, o sprendimui įsiteisėjus atsirastų pagrindas kreiptis į teismą dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atsakovės bankroto byloje. Šią poziciją apeliacinės instancijos teismas argumentavo tuo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė bendra ginčo teisenos tvarka kreipėsi į teismą su reikalavimu atsakovei dėl žalos atlyginimo, o ne dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo.

17.       Atsakovė kasaciniu skundu iš esmės sutinka, kad kreditorės pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, tačiau tai, priešingai nei nusprendė apeliacinės instancijos teismas, nereiškia, kad reikalavimai ir yra nagrinėjami bendrąja ginčo teisena nesilaikant imperatyvių ir specialiųjų JANĮ taisyklių. Atsakovė nesutinka, kad ieškovės reikalavimas priskirtinas trečiajai kreditorių reikalavimų kategorijai. Atsakovė taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netaikė JANĮ 41 straipsnio nuostatų ir dėl jų nepasisakė, todėl dėl šio materialiosios teisės pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla. 

18.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio skundo argumentus, toliau pasisakys dėl kreditorių reikalavimų pobūdžio ir jų teikimo tvarkos skolininkui iškėlus nemokumo bylą.

19.       Juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus nuo 2020 m. sausio 1 d. reglamentuoja JANĮ, pakeitęs iki tol galiojusius Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ) ir Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymą.

20.       Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 7 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2023 m. kovo 24 d.), o ieškinį dėl 11 000 Eur priteisimo ieškovė pareiškė 2025 m. sausio 24 d., darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju taikytinos JANĮ nuostatos. JANĮ įtvirtintos kreditorių reikalavimų tvirtinimo principinės nuostatos, palyginti su anksčiau galiojusio ĮBĮ nuostatomis, nepasikeitė, todėl teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju tikslinga vadovautis šiuo klausimu suformuota kasacinio teismo praktika aiškinant ĮBĮ nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-781/2025, 29 punktas).

Dėl kreditorių reikalavimų pobūdžio, jų teikimo tvarkos skolininkui iškėlus nemokumo bylą

21.       Kasacinio teismo praktika dėl kreditorių reikalavimų skirstymo ir vertinimo pagal jų apibrėžtumo lygį ir jų įgyvendinimo etapą yra nuosekli ir suformuota. Pirma, tai kreditorių reikalavimai, kurių pagrįstumas jau patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba įsigaliojusiu viešojo administravimo subjekto (mokesčių administravimo institucijos, socialinio draudimo institucijos ir kt.) administraciniu aktu. Tokiu atveju bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodamas įsiteisėjęs teismo sprendimas arba įsigaliojęs viešojo administravimo subjekto administracinis aktas arba vykdomasis raštas, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas iš skolininko. Antra, tai kreditorių reikalavimai, kurie pareikšti savarankiškose civilinėse bylose, kuriose teismų sprendimai nėra priimti iki skolininkui iškeliant bankroto bylą. Tokiu atveju bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodama civilinė byla, kurioje skolininkui pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai. Trečia, tai nauji kreditorių reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti iki bankroto bylos iškėlimo skolininkui dienos. Tokiu atveju teismui perduodamas kreditoriaus reikalavimas bei jį patvirtinantys dokumentai, o teismas sprendžia, ar reikalavimas yra visiškai ar iš dalies pagrįstas, ir jį visiškai ar iš dalies patvirtina arba atsisako tvirtinti. Pastaruoju atveju kreditoriaus pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021, 48 punktas). 

22.       Kaip minėta, byloje nustatyta, kad atsakovei nemokumo byla iškelta 2023 m. vasario 7 d. (nutartis įsiteisėjo 2023 m. kovo 24 d.). Ieškovė 2025 m. sausio 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės žalos atlyginimą, kildinamą iš šalių sudarytos Nuomos sutarties netinkamo vykdymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas, nustatęs, kad atsakovei iškelta bankroto byla, 2025 m. vasario 10 d. nutartimi civilinę bylą sustabdė ir perdavė ją atsakovės bankroto bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui. Taigi, ieškovė ieškiniu reiškė reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, kuris atsakovei dar nebuvo pareikštas iki jos nemokumo bylos iškėlimo dienos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, nusprendžia, kad ieškovės reikalavimas patenka į trečią kreditorių reikalavimų kategoriją (žr. šios nutarties 21 punktą).

23.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įmonių nemokumo procese pasirinktas teisinio reguliavimo modelis grindžiamas bylų akumuliavimo principu (lot. vis attractiva concursus), kuris reiškia, kad skolininko kreditorių reikalavimų pagrįstumas yra svarstomas tik nemokumo bylą nagrinėjančiame teisme įmonės bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011).

24.       JANĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Kreditorių reikalavimų pateikimas reglamentuojamas JANĮ 41 straipsnyje. Kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas (1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šis 30 dienų terminas yra atnaujinamasis – šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismas turi teisę priimti iki nemokumo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Teisės doktrinoje nurodoma, kad kuo ilgesnis yra termino finansiniam reikalavimui pateikti praleidimo laikotarpis, tuo objektyvesnės priežastys, pateisinančios pažeidimą, turi egzistuoti, kad būtų pripažinta, jog finansinis reikalavimas gali būti priimtas tvirtinti (Jokubauskas, R. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija. Ksiegarnia Akademicka, 2021, p. 133). Jeigu kreditorius nepateikia reikalavimo per nustatytą terminą ir teismas termino praleidimo priežasčių nepripažįsta svarbiomis, jo reikalavimo teisė pasibaigia (JANĮ 41 straipsnio 6 dalis).

25.       Kasacinis teismas dėl kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimo stadijų yra nurodęs, kad pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2014 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014; kt.). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismas, gavęs reikiamus duomenis, sprendžia, ar reikalavimas yra tinkamai pareikštas (nėra praleistas įstatyme nustatytas pareiškimo terminas), jis yra pagrįstas, pateikti jo pagrįstumą įrodantys duomenys. Įvertinęs šias aplinkybes, nemokumo bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą tvirtinti pareikštą reikalavimą arba jo netvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-313/2023, 20 punktas).

26.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad ginčas dėl kreditorių reikalavimo pagrįstumo bankroto bylą nagrinėjančiame teisme gali būti nagrinėjamas tik antrosios ir trečiosios grupės kreditorių reikalavimų atžvilgiu, t. y. dėl tų kreditorių reikalavimų, kurių pagrįstumas dar nėra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Pakartotinis kreditorių reikalavimų, jau patvirtintų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, pagrįstumo tikrinimas bankroto bylą nagrinėjančio teismo nėra ir negali būti atliekamas, nes tai pažeistų įsiteisėjusio teismo sprendimo visuotinio privalomumo principą ir paneigtų ankstesnio įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021, 50 punktas).

27.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tais atvejais, kai nemokumo administratorius pateikia teismui tvirtinti neginčijamus kreditorių reikalavimus ir juos patvirtinančius įrodymus, teismas, atlikęs preliminarų įrodymų vertinimą, ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos rašytinio proceso tvarka patvirtina kreditorių reikalavimus (JANĮ 42 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai dėl konkrečių kreditorių reikalavimų yra kilęs ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-781/2025, 31 punktas). Kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; 2025 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-781/2025, 29 punktas).

28.       Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytą reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, kad, skolininkui iškėlus nemokumo bylą, kreditoriai reikalavimus turi reikšti ne tiesiogiai teismui, o nemokumo administratoriui. Pastarasis, įvertinęs kreditorių pateiktų reikalavimų pagrįstumą, nemokumo bylą nagrinėjančiam teismui teikia argumentuotą nuomonę dėl pareikštų kreditorių reikalavimų, atitinkamai suformuluodamas nemokumo bylą nagrinėjančiam teismui prašymą juos tvirtinti arba jų netvirtinti. Nemokumo bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą, turi įvertinti kreditoriaus materialiojo reikalavimo pagrįstumą ir atitinkamai jį patvirtinti arba jo netvirtinti. Tais atvejais, kai dėl nemokumo administratoriaus teismui pateiktų tvirtinti konkrečių kreditorių reikalavimų jau yra kilęs ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą. Teismas turi teisę spręsti kreditoriaus reikalavimo, atsiradusio iki nemokumo bylos iškėlimo, tvirtinimo klausimą, net ir tais atvejais, kai jis pateiktas praleidus JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatytą kreditorių reikalavimų pateikimo nemokumo administratoriui terminą, jeigu teismas šio termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Kuo ilgesnis yra termino finansiniam reikalavimui pateikti praleidimo laikotarpis, tuo svarbesnės objektyvios priežastys, pateisinančios šio termino praleidimą, turi egzistuoti, kad būtų pripažinta, jog finansinis reikalavimas gali būti priimtas tvirtinti.

29.       Įvertinusi visa, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija išaiškina, kad jeigu kreditoriaus reikalavimas nemokiam juridiniam asmeniui atsiranda po JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyto kreditorių reikalavimų pateikimo nemokumo byloje termino prasidėjimo arba jo pabaigos ir dėl tokio kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo kyla ginčas, jį pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles turi nagrinėti nemokumo bylą nagrinėjantis teismas. Šis teismas, spręsdamas tokio reikalavimo tvirtinimo klausimą, pirmiausia privalo įvertinti termino kreditoriaus reikalavimui pateikti praleidimo priežastis, trukmę ir kitas šio termino atnaujinimo klausimui tinkamai išspręsti reikšmingas aplinkybes, kadangi gali būti patvirtintas tik toks finansinis reikalavimas, kurio pateikimo tvirtinti terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

30.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog tik išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir sprendimui įsiteisėjus atsirastų pagrindas kreiptis į teismą dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atsakovės bankroto byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas tenkina ieškinį dėl žalos atlyginimo, jeigu nustato, kad toks reikalavimas yra pagrįstas. Tai, be kita ko, reiškia, kad tokį reikalavimą ieškovė turėjo kreipdamasi į teismą, t. y. teismas procesiniu sprendimu negali sukurti reikalavimo, kurio ieškovė neturi.

31.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ieškovės reikalavimo nagrinėjimo tvarką ir dėl šios priežasties neįvertino formalaus reikalavimo kreditoriaus reikalavimui pareikšti t. y. nepasisakė dėl JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino (ne)praleidimo, jeigu jis praleistas, dėl teisinio pagrindo terminą atnaujinti (JANĮ 41 straipsnio 4 dalis), o nesant tam pagrindo, dėl JANĮ 41 straipsnio 6 dalies taikymo, nusprendžia panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti apeliacinės instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti nustatyta, kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti, jog atsakovė yra praradusi ieškovės jai išnuomotas transporto priemones, todėl ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė atlygintų jai žalą, kadangi šis momentas turi būti vertinamas kaip ieškovės turtinio reikalavimo atsakovei atsiradimo momentas.

32.        Pasisakydama dėl ieškovės atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą nurodyto argumento, jog atsakovės bankroto bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-282-880/2025 nutarė patikslinti ieškovės finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje, padidinant jį 11 000 Eur suma, ši nutartis įsiteisėjo ir nebuvo apskųsta, teisėjų kolegija pažymi, kad ši ieškovės nurodoma nutartis buvo priimta procesinio sprendimo, dėl kurio teisėtumo sprendžiama nagrinėjamoje byloje, pagrindu, o tai reiškia, kad nuo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo, kuris bus priimtas nagrinėjamoje byloje po to, kai šis teismas iš naujo išnagrinės bylą, priklausys, ar bus pagrindas mažinti ieškovės finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje. 

33.       Pasisakydama dėl ieškovės atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą nurodyto argumento, kad jos finansinis reikalavimas atsakovės bankroto byloje buvo patikslintas padidinant jį 11 000 Eur, teisėjų kolegija pažymi, kad finansinis reikalavimas dėl 11 000 Eur yra naujas reikalavimas, kurio ieškovė nebuvo pareiškusi ir kuris nėra susijęs su finansiniu reikalavimu, kurį atsakovės bankroto byloje ieškovė buvo pareiškusi ir kuris buvo patvirtintas. Kreditorių reikalavimų tikslinimas sietinas su naujomis aplinkybėmis, atsiradusiomis vykdant bankroto procedūras. Jeigu bankroto byloje patvirtinamas dar vienas jau esamo kreditoriaus naujai pareikštas reikalavimas, kuris nėra nulemtas bankroto procedūrų vykdymo, tai nėra bankroto byloje patvirtinto finansinio reikalavimo tikslinimas, todėl jam, skirtingai nei jau patvirtintų bankroto byloje finansinių reikalavimų patikslinimui, taikomas kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti bankroto byloje nustatytas terminas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34.       Teisėjų kolegijai nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui.

35.       Pažymėtina, kad šioje byloje kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Danguolė Bublienė

        Algirdas Taminskas

        Jūratė Varanauskaitė