Administracinė byla Nr. eI2-13466-979/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03886-2024-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.1; 55.1.3
(S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 19 d.
Vilnius
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Stankevičienės ir Faustos Vitkienės,
sekretoriaujant Giedrei Katinaitei,
dalyvaujant pareiškėjai M. S., pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Mariui Ruzui,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Kristupui Baubliui,
vertėjai Olgai Vostrenkovai,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, nuotoliniu būdu (naudojant programą „Zoom“), išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. S., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. Pareiškėja M. S. teismui pateikė skundą prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 24S159233 (toliau – Sprendimas), kuriuo nuspręsta pareiškėją įpareigoti savanoriškai išvykti į Ukrainą per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Pareiškėja skundo reikalavimus grindžia tuo, kad:
1.1. Pareiškėja yra įgijusi psichologinį išsilavinimą ir 2020 m. pagal tarptautinę programą atvyko į Lietuvą savanoriauti į VšĮ „Vilniaus SOS vaikų kaimas“. Pareiškėjai, kaip savanorei, buvo išduota nacionalinė (D) viza, pareiškėja savanoriavo beveik vienerius metus.
1.2. Rusijai 2022 m. užpuolus Ukrainą, buvo bombarduojamas pareiškėjos gimtasis miestas Charkovas, daugiabutis namas, kuriame gyveno, buvo nuniokotas sprogimų ir apšaudymų. Pajutus siaubingą karo atmosferą, pareiškėjai pasireiškė (duomenys neskelbtini), kuris buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini), pareiškėjos būklė blogėjo, o gyventi Ukrainoje tapo pavojinga, todėl nusprendė 2022 m. rugpjūčio mėn. išvykti į Lietuvą.
1.3. Pareiškėjai 2022 m. gruodžio 20 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (galiojo iki 2023 m. gruodžio 20 d.), tačiau vėlesni pareiškėjos prašymai išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, buvo atšaukti ar atmesti. Mano, kad pasibaigus leidimo galiojimo terminui atsakovas privalėjo vertinti tas pačias aplinkybes ir vadovautis teisės aktais, kuriais Ukrainos piliečiams suteikiama laikinoji apsauga.
1.4. Ukrainoje vykstantys karo veiksmai bei Rusijos plataus masto karinė invazija į Ukrainą leidžia pagrįstai numatyti potencialias ir realias rizikas dėl grėsmės gyvybei, sveikatai, laisvei grįžimo į kilmės valstybę atveju. Neatlikus individualios pareiškėjos situacijos vertinimo bei neištyrus, neapsvarsčius visų įtikinamų humanitarinių priežasčių, dėl kurių pareiškėjos grąžinimas į Ukrainą ar tam tikrą jos teritoriją galėtų būti neįmanomas arba nepagrįstas, vien iš Sprendime pateikto formalaus vertinimo nėra pagrindo spręsti apie galbūt egzistuojančias Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 130 straipsnyje nustatytas sąlygas. Todėl Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, be to, antihumaniškas, paviršutiniškas ir formalus bei neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose nurodytų reikalavimų.
2. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepimu nesutinka su pareiškėjos skundu, prašo teismo atmesti kaip nepagrįstą šiais motyvais:
2.1. Pareiškėjos leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2023 m. gruodžio 20 d., o 2024 m. kovo 20 d. pareiškėjai pasibaigė bevizio režimo laikotarpis (90 dienų per 180 dienų), todėl Sprendime konstatuota, kad pareiškėja Šengeno erdvėje yra neteisėtai. Kad įteisintų savo buvimą Lietuvos Respublikoje pareiškėja privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kadangi tik būnant teisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti pateiktas prašymas Departamentui.
2.2. Pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, bet ne Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, todėl laikinoji apsauga suteikiama ne jau gyvenantiems Lietuvoje, o tiems užsieniečiams, kurie 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau pasitraukė iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos. Kadangi pareiškėja nuo 2021 m. liepos 26 d. iki 2022 m. liepos 26 d. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl laikinoji apsauga pareiškėjai suteikta nebuvo.
2.3. Atkreipia dėmesį, kad kariniai veiksmai nevyksta visoje Ukrainos teritorijoje, o Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, kuris Ukrainos piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus, todėl pareiškėja Ukrainoje galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu jos gyvenamoje vietoje Ukrainoje taptų nesaugu.
3. Teismo posėdžio metu pareiškėja pasakojo, kad Ukrainoje, Charkove dėl karo veiksmu yra neįmanoma gyventi, Lietuvoje gyvena jau ketverius metus, nori toliau gyventi bei gauti tokią apsaugą, kurią Lietuvoje gauna kiti Ukrainiečiai ir Lietuvoje likti bent iki kol baigsis karas Ukrainoje. Atsakydama į klausimus pasakojo, kad gyvenamasis namas Charkove, kuriame gyveno, yra sugriautas, ten neįmanoma gyventi, be to, gyvenamasis rajonas yra okupuotas Rusijos. Nurodė, kad motina šiuo metu gyvena Charkovo centre, brolis, taip pat gyvena Charkove, bet negali išeiti iš namų, nes būtų paimtas į kariuomenę, o kur yra tėvas – nežinanti, mano, kad kariuomenėje. Nurodė, kad nelabai suprato kokį leidimą, suteikiantį teisę gyventi Lietuvoje, turi ir nelabai žinojo kur turinti kreiptis, pablogėjo sveikatos būklė, o nors ir kreipėsi konsultacijos, tačiau situacija neišsisprendė, be to, Departamentas paėmė pasą, o konsulinėje įstaigoje buvo pasakyta, kad esanti pati kalta. Neturėjo teisinės pagalbos ir nežinojo, kad gali skųsti Departamento sprendimą, kuriuo neišduotas leidimas gyventi Lietuvoje. Mano, kad Departamento nurodytas įstatymas dėl ukrainiečių perkėlimo į saugesnes vietoves, neveikia, o skirtas tam, kad ukrainiečiai vyrai grįžtų į Ukrainą kur būtų paimti kariauti į frontą.
4. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas prašė skundą tenkinti ir sudaryti galimybę pareiškėjai pateikti prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje, kadangi pareiškėja nori pasilikti Lietuvoje, o grįžti į Ukrainą negali dėl Ukrainoje vykstančio karo bei dėl sveikatos būklės. Akcentuoja, kad Sprendimas yra formalus, priimtas neatsižvelgiant į pareiškėjos individualią situaciją, be to, nėra pagrįstas konkrečiais duomenimis ir konkrečiomis aplinkybėmis.
5. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą vadovaujantis atsiliepime nurodytais motyvais ir argumentais.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
6. Nagrinėjamos bylos dalykas – Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir Įstatymo 127 straipsnio 1 ir 6 dalimis.
7. Sprendime konstatuota, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį užsieniečiams nustatytą buvimo laiką; priimant Sprendimą atsižvelgta į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnyje 1–2 dalyse nurodytų priežasčių dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę.
8. Pagal Įstatymo 124 straipsnio 1 dalies nuostatas, užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.
9. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.
10. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Įstatymo 127 straipsnio 6 dalis).
11. Aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę ar išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos arba dėl kurių sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, nurodytos Įstatymo 128 straipsnyje. Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką (Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1 punktas); 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 2 punktas); 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas) (Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 3 punktas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
12. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 straipsnio 2 dalis).
13. Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas), 23 punkte, be kita ko, nurodyta, kad Departamentas sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priima, jeigu atlikdamas kitas savo funkcijas nustato, kad yra Įstatymo 125 straipsnyje nustatytas pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo. Aprašo 33 punkte, be kita ko, nurodyta, kad nustačius faktinių aplinkybių, pagrindžiančių Įstatymo 125 straipsnyje nurodytus užsieniečio grąžinimo ar įpareigojimo išvykti pagrindus, atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, jeigu nėra Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių, ir įvertinus tai, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, priimamas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktais pagrįstas sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, atitinkantis VAĮ reikalavimus, be kita ko, sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo priimamas, jeigu nenustatoma Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų aplinkybių.
14. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2022 m. gruodžio 20 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760212974 galiojo iki 2023 m. gruodžio 20 d., pasibaigus bevizio režimo laikotarpiui, t. y. nuo 2024 m. kovo 20 d. pareiškėjos buvimas Šengeno erdvėje laikomas neteisėtu. Nustačius, kad pareiškėja neteisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo ir Aprašo nuostatomis, atsakovui yra pagrindas atsakovui spręsti dėl pareiškėjos grąžinimo į užsienio valstybę.
15. Pareiškėja laiko, kad Departamentas netinkamai įvertino individualias aplinkybes, t. y. ne tik nevertino pareiškėjos ekonominių bei ilgalaikių socialinių ryšių su Lietuvos Respublika, bet ir visuotinai žinomų aplinkybių, kad Charkovo mieste vyksta karo veiksmai, todėl iš esmės yra nesaugu grįžti į Ukrainą. Pateikė duomenis, kad teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje metu, t. y. iki 2024 m. kovo 20 d., ėmėsi veiksmų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, būtent, 2024 m. vasario 22 d. vizito Departamente metu teikė prašymą (pildė formą laikinosios apsaugos pagrindu).
16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), įvertinęs Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011; 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2127-1047/2024).
17. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas, konstatuodamas, jog pareiškėjos, Ukrainos pilietės, buvimas Šengeno erdvėje, yra neteisėtas nurodė tik 2014 m. spalio 20 d. įstatymą „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, t. y., kad pareiškėja galėtų kreiptis į atsakingas Ukrainos institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu pareiškėjos gyvenamojoje vietovėje Ukrainoje taptų nesaugu.
18. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Sprendimo turinio negalima pripažinti, jog buvo atliktas kompleksinis ir visapusiškas su pareiškėja susijusios informacijos vertinimas, kaip tai numato Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai. Sprendimo motyvuojamoje dalyje nepateiktas savarankiškas vertinimas dėl pareiškėjos individualių aplinkybių, socialinių, ekonominių, ir šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, taip pat nevertinta pareiškėjos individuali situacija Įstatymo 130 straipsnio 1–2 dalies kontekste, t. y. nagrinėjamu atveju apsiribota Įstatymo nuorodomis ir 2014 m. spalio 20 d. įstatymu „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“. Įvertinus tai, kad Sprendime faktinės aplinkybės, reikšmingos Įstatymo 128 ir 130 straipsnių nuostatų taikymo kontekste, nenurodytos, teismui nėra įmanoma patikrinti, ar aplinkybės buvo tinkamai įvertintos.
19. Priimant Sprendimą turėjo būti įvertintos teisės aktuose nurodytų aplinkybių visuma (gyvenimo trukmė, šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, aplinkybės nurodytos Įstatymo 130 straipsnyje), ir tik jas sistemiškai įvertinus, priimamas sprendimas dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.
20. LVAT praktikoje pažymėta, kad formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (pvz., LVAT 2015 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-708/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-816/2014).
21. Pažymėtina, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (VAĮ 3 straipsnio 1 punktas) yra įstatymo viršenybės principas, kuris, be kita ko, reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai.
22. LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, kad VAĮ 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., LVAT 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022). Administraciniame akte išdėstyto sprendimo motyvai turi būti nurodomi tokia apimtimi, kad besikreipiančiam subjektui konkrečiu individualiu atveju būtų aišku, kodėl jam nėra suteikiama prašoma teisė, kokios faktinės aplinkybės ir teisės normos tai lemia, kokius teisės aktuose numatytus veiksmus jis turėtų atlikti ar į kokius subjektus turėtų kreiptis, kad galėtų įgyvendinti savo teisėtus interesus. Kai administraciniame akte tai nėra nurodyta, motyvai negali būti vertinami kaip pakankami, o pats administracinis aktas teisėtas ir pagrįstas (pvz., LVAT 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-192-492/2022). Administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-676-502/2023). Ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (pvz., LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo (pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1328-629/2023).
23. Nagrinėjamu atveju Sprendimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis esminius VAĮ 10 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus. Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, o nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės, kas sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti.
24. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimas neatitinka keliamų reikalavimų (VAĮ 10 straipsnio 5 dalis), kadangi Departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo ir nenustatė visų teisiškai svarbių aplinkybių, t. y. nenustatė ir nevertino reikšmingų aplinkybių pagal Įstatymo 128 straipsnio ir 130 straipsnio nuostatas. Esamojoje situacijoje pripažintina, kad Departamentas neatliko individualaus, objektyvaus ir nešališko aplinkybių, reikšmingų sprendimo priėmimui nustatymo, Sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl reikalavimas dėl Spendimo panaikinimo tenkinamas (ABTĮ 88 straipsnio 2 dalis).
25. Panaikinus skundžiamą viešo administravimo subjekto sprendimą, pripažintina, kad teismo sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, todėl yra pagrindas spręsti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.
26. Pareiškėja prašo priteisti iš Departamento sumokėtą žyminį mokestį – 22,50 Eur, kitų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai iš atsakovo priteistinas sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–133 straipsniais Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos M. S. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 24S159233, kuriuo nuspręsta pareiškėją įpareigoti savanoriškai išvykti į Ukrainą per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.
Priteisti pareiškėjai M. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 Eur (dvidešimt du eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjos Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė
Agnė Stankevičienė
Fausta Vitkienė