Baudžiamoji byla Nr. 1A-187/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.1.2,1.2.14.10,1.2.22.3. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teisėjų: Elenos Vainienės, Jono Algimanto Venckaus,
sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,
dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei Lisauskienei,
gynėjai advokatei Elenai Žilėnienei,
nuteistiesiems P. D., R. S.,
specialistui Jonui Balsiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. D. ir R. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:
P. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;
- pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija)– dvidešimčiai parų arešto;
- pagal BK 254 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 5 dalimis, paskirtos bausmės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį subendrintos apėmimo būdu ir P. D. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metamas šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 254 straipsnio 1 dalį ir P. D. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metamas trims mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėtos bausmės, paskirtos Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. baudžiamuoju įsakymu ir Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžiu, ir P. D. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metamas šešiems mėnesiams ir 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo P. D. nukentėjusiajam P. K. priteista 310 Lt turtinei žalai atlyginti.
R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 254 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi prie paskirtos bausmės visiškai pridėta bausmė, paskirta Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu ir R. S. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metamas vienam mėnesiui. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistųjų R. S. ir P. D. solidariai nukentėjusiajam A. M. priteista 90 Lt turtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
P. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad XXXX m. birželio XX d., apie X val. žirklėmis išdaužė automobilio „XXX XXX“, valst. Nr. XXX XXX, priklausančio P. K., stovėjusio šalia namo Nr.(duomenys neskelbtini), dešinės pusės galinių durelių stiklą, įsibrovė į šio automobilio vidų ir slapta pagrobė P. K. priklausantį turtą, t. y. plokštelių grotuvą „XXXX“, kurio vertė 300 Lt ir pultelį nuo kiemo vartų, kurio vertė 80 Lt, taip padarė nukentėjusiajam 380 Lt turtinę žalą.
P. D. ir R. S. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad XXXX m. birželio XX d., apie X val. veikdami kartu, R. S. stovint ir stebint aplinką, šalia namo (duomenys neskelbtini), P. D. supjaustė automobilio „XXX XXX“, valst. Nr. XXX XXX, priklausančio A. M., galinių durelių lango gumas ir išėmęs stiklą, įsibrovė į šio automobilio vidų ir slapta pagrobė A. M. priklausantį dujinį pistoletą „XXXX“ su penkiais šoviniais, padarydami nukentėjusiajam 205 Lt turtinę žalą.
Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, nes jam paskirta bausmė yra per griežta. Apeliantas prašo jo nusikalstamą veiką iš BK 254 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 2 dalį. Skunde nurodo, kad ginklas „XXXX“ nėra priskiriamas prie šaunamųjų ginklų, nes dujiniam pistoletui įsigyti nereikia specialaus leidimo. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis teistas vienuolika kartų, įrašytas į narkologinę įskaitą. Tačiau teismas neatsižvelgė ir nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad padaryta nusikalstama veika nėra priskiriama prie sunkių nusikaltimų, tikslo pavogti ginklą neturėjo. Prašo atsižvelgti į tai, kad gailisi padaręs nusikaltimą, iki jo padarymo augino mažametę dukrą, buvo užsiregistravęs Vilniaus miesto darbo biržoje.
Nuteistasis P. D. apeliaciniame skunde prašo paskirti jam švelnesnę bausmę. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirta bausmė yra per griežta. Apeliantas prašo teismo atsižvelgti į tai, kad yra jauno amžiaus, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi, laisvės atėmimo bausme nuteistas pirmą kartą, dėl to padarė teigiamas išvadas ir kritiškai vertina savo poelgį.
R. S., P. D. ir jų gynėja prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų R. S. ir P. D. apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų R. S. ir P. D. kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. R. S. ir P. D. kaltė padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje, 254 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliantai neginčija faktinių bylos aplinkybių, tačiau nesutinka su jiems paskirtomis laisvės atėmimo bausmėmis ir prašo sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes. Taip pat apeliantas R. S. skunde prašo jo veiką iš BK 254 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 2 dalį. Prašymas motyvuojamas tuo, kad ginklas „XXXX“ nėra priskiriamas prie šaunamųjų ginklų.
Apeliaciniame skunde nuteistojo R. S. nurodomi argumentai dėl netinkamo šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimo inkriminavimo yra nepagrįsti. Baudžiamosios teisės teorijoje pažymima, kad vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK specialiosios dalies normose yra išskiriami pagrindiniai, esminiai požymiai, pagal kuriuos pavojinga veika yra pripažįstama nusikalstama ir ją galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų.
Apeliacinio teismo teisėjo kolegija pažymi, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje įstatymo leidėjas numatė baudžiamąją atsakomybę už kvalifikuotą svetimo turto pagrobimą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais BK 178 straipsnyje. Neatlygintinas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas turtą užvaldo visiškai neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas tik simboliškai arba aiškiai neteisingai. Visi išvardyti pagrobimo požymiai yra objektyvieji vagystės požymiai. Subjektyvioji šio nusikaltimo pusė yra ypatinga tuo, kad vagystė gali būti padaryta tik tyčia: kaltininkas suvokia, kad turtas svetimas, ir nori jį neatlygintinai užvaldyti, supranta, kad šių veiksmų nukentėjusiajam bus padaryta materialinė žala. Taigi, šio nusikaltimo subjektyviajai pusei būtina, kad asmuo ne tik tyčia paimtų svetimą turtą, bet ir turėtų tikslą jį pasisavinti.
Baudžiamajai atsakomybei kilti itin svarbus yra vagystės dalyko (pagrobto daikto) įvertinimas. Teismų praktikoje nurodoma, kad vagystės dalyku nelaikomi iš civilinės apyvartos išimti daiktai arba kurių apyvarta yra ribota: narkotinės medžiagos, ginklai, šaudmenys, radioaktyvios ar nuodingos medžiagos. Pažymėtina, kad tokių daiktų pagrobimas kvalifikuojamas pagal kitus BK straipsnius (BK 119, 254, 263 straipsnius ir kt.), t. y. speciali norma. Šaunamojo ginklo pagrobimas pirmiausia pažeidžia ne turtinį objektą, o visuomenės saugumą, todėl šaunamųjų daiktų pagrobimas yra kvalifikuojamas pagal BK 254 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šaunamojo ginklo ir šaudmenų pagrobimas yra svetimo turto pagrobimo speciali norma, tačiau šiam nusikaltimui konstatuoti būtinos tos pačios sąlygos, kaip ir svetimo turto pagrobimui. Todėl, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs šį nusikaltimą būtina nustatyti, kad asmuo grobdamas šaunamąjį ginklą ir šaudmenis turėjo tikslą juos pasisavinti arba perduoti kitiems.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas veikos, numatytos BK 254 straipsnio 1 dalyje, inkriminavimą R. S. ir P. D. pagrindė byloje surinktų ir teismo posėdyje įvertintų įrodymų visuma. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nuteistieji neneigė ginklo pagrobimo fakto. R. S. parodė, kad XXXX m. birželio XX d., apie XX val., veikdamas kartu su P. D., šalia namo (duomenys neskelbtini), jis (R. S.) stebėjo aplinką, o P. D. supjaustė automobilio „XXX XXXX“, valst. Nr. XXX XXX, priklausančio A. M., galinių durelių lango gumas ir išėmęs stiklą, įsibrovė į šio automobilio vidų, iš kur slapta pagrobė dujinį pistoletą „XXXX“ su penkiais šoviniais (t. 1, b. l. 109; 126-127). Nuteistasis P. D. minėtas R. S. aplinkybes patvirtino ir pripažino, kad jie iš minėto automobilio pagrobė A. M. priklausantį dujinį pistoletą „XXXX“ su penkiais šoviniais, kurį už skolą atidavė R. S. (t. 1, b. l. 91). Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde pažymi, kad tikslo pagrobti ginklą neturėjo. Apeliacinis teismas pažymi, kad suprantama, jog nuteistieji, įsibraudami į automobilio vidų, konkrečiai nežinojo ir nesitikėjo ten rasti ir pagrobti būtent šaunamąjį ginklą bei penkis šovinius. Akivaizdu, kad nutiestieji tiesiog siekė pagrobti materialinę vertę turinčius daiktus. Tačiau nuteistieji automobilyje suradę ginklą ir penkis šovinius, aiškiai suvokė, kokios rūšies bei paskirties daiktą jie siekia pagrobti ir užvaldyti. Teismų praktikoje pažymima, kad nagrinėjamo nusikaltimo subjektyviajai pusei pakanka kaltininko suvokimo, kad jis siekia užvaldyti kitam asmeniui priklausantį ginklą bei šovinius. Iš bylos aplinkybių matyti, kad P. D. ir R. S. suprato, kad jie pagrobia būtent ginklą, t. y. nusikalstamą veiką padarė veikdami tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).
Apeliantas R. S. skunde taip pat nurodo, kad ginklas „XXXX“ nėra priskiriamas prie šaunamųjų ginklų, nes dujiniam pistoletui įsigyti nereikia specialaus leidimo. Tačiau apeliacinio proceso metu ištirtais įrodymais nustatyta ir įrodyta, kad nuteistieji pagrobė būtent šaunamąjį ginklą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nešaunamojo ir šaunamojo ginklo sąvokų turinys atskleidžiamas 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme Nr. IX-705 (toliau – Įstatymas). Šio Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad šaunamasis ginklas – įrenginys ar daiktas, sukonstruotas ar pritaikytas kaip ginklas, iš kurio sprogstamųjų medžiagų degimo produktų slėgio jėga gali būti paleisti kulkos, sviediniai arba kenksmingos, dirginančiosios medžiagos mechaniškai, termiškai, chemiškai ar kitaip taikiniui per atstumą paveikti arba duotas garso ar šviesos signalas. Šaunamaisiais ginklais šiame įstatyme laikomos ir pagrindinės šaunamųjų ginklų dalys. Atkreipiamas dėmesys, kad Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad dujiniai pistoletai (revolveriai) priskiriami šaunamiesiems ginklams. Remiantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktu patvirtinama, jog D kategorijos ginklams yra priskiriami dujiniai ginklai. Tai, kad dujinis pistoletas „XXXX“ Nr. XXXXX ir penki 9 mm kalibro dujiniai šoviniai priklauso D kategorijos ginklams ir šaudmenims, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu daiktų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (t. 1, b. l. 50-53). Apeliacinio proceso metu apklaustas specialistas Jonas Balsys parodė, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 2 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad dujiniai pistoletai (revolveriai) ir šoviniai priskiriami D kategorijos šaunamiesiems ginklams ir šaudmenims, apžiūrimas dujinis pistoletas techniškai tvarkingas ir tinkamas šaudyti. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagrobtas dujinis pistoletas yra šaunamais ginklas, priskirtinas D kategorijos ginklams, o pagrobti penki šoviniai – D kategorijos ginklams skirti šaudmenys. Todėl nuteistųjų R. S., tiek P. D. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 254 straipsnio 1 dalį, teisingai. Tai, kad šios kategorijos ginklams nėra nustatyta speciali įsigijimo ar saugojimo tvarka, neturi reikšmės nuteistųjų veikos kvalifikavimui.
Apeliaciniuose skunduose nuteistieji P. D. ir R. S. kritiškai vertina savo poelgius, gailisi ir prašo sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Vilniaus apygardos teismas, skirdamas apeliantams bausmes, atsižvelgė į jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį. P. D. padarė apysunkį ir sunkų nusikaltimus (BK 11 straipsnio 4, 5 dalys) bei baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis), o R. S. padarė sunkų nusikaltimą. Nuteistieji veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, vertinant kaltininko asmenybę, būtina išskirti asmenybės požymius, kurie lemia asmens pavojingumą bei požymius, kurie tam įtakos neturi. Kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, apibūdinantys jį iki nusikalstamos veikos padarymo (ankstesnės nusikalstamos veikos ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, narkotinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą, vertybinė orientacija, požiūris į šeimą, darbą, mokslą ir pan.), nusikalstamos veikos padarymo metu (ar apsvaigęs nuo alkoholio, ar narkotinių medžiagų, ar blaivus ir pan.) ir po nusikalstamos veikos padarymo (atvykimas ir prisipažinimas, gailėjimasis, padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimas ir pan.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad nuteistasis R. S. nusikalstamas veikas sistemingai daro nuo 2000 metų, dauguma jų – vagystės. Iki skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio priėmimo jis buvo teistas daugiau nei 10 kartų. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistajam paskirtos bausmės jokios įtakos nedaro, jis vos atlikęs bausmę ir išėjęs į laisvę, vėl daro naujus nusikaltimus, kol jį sulaiko policijos pareigūnai. Teisėjų kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės rodo, kad R. S. padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, jo antivisuomeninės nuostatos susiformavusios ir padarytos nusikalstamos veikos yra jo gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys. Teisėjų kolegijos nuomone, svarbi ir ta aplinkybė, kad R. S. nedirba, neturi jokio kito legalaus pragyvenimo šaltinio, yra įrašytas į narkologinę įskaitą, jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant opioidus, nustatytas priklausomybės sindromas.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, taip pat įvertino nuteistojo P. D. asmenybę (nedirba, prisipažįsta vartojant narkotikus, neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio, iki šių nusikalstamų veikų padarymo taip pat darė nusikalstamas veikas (vagystes)). Pažymėtina tai, kad šis P. D. asmenybės įvertinimas turi didelę reikšmę vertinant kaltininko pavojingumą ir duoda pagrindą manyti, kad nuteistasis taip pat yra linkęs nusikalsti.
Iš bylos medžiagos matyti, kad R. S. ir P. D. savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų pripažino visiškai, davė išsamius parodymus, todėl prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis pagrįstai pripažinti jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat atsižvelgiama, kad nėra jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistieji apeliaciniuose skunduose neišdėstė jokių naujų įtikinamų argumentų, dėl kurių jiems reikėtų paskirtas laisvės atėmimo bausmes švelninti. Nuteistųjų nurodyti argumentai, kad P. D. yra jauno amžiaus, laisvės atėmimo bausme nuteistas pirmą kartą, kritiškai vertina savo poelgį, o R. S. iki nusikaltimo padarymo augino mažametę dukrą, buvo užsiregistravęs Vilniaus miesto darbo biržoje yra nepakankami ir neįtikinami, kad būtų galima sušvelninti jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta jokių nuteistiesiems teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų jiems paskirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Todėl pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems paskyrė laisvės atėmimo bausmes motyvuotai ir teisingai.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 63 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tokiu atveju, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, o po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Atkreipiamas dėmesys, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką, tokiu atveju, kai priėmus nuosprendį nustatoma, kad asmuo iki šio nuosprendžio priėmimo dar yra padaręs kitą nusikalstamą veiką, paskirta bausmė už naują nusikalstamą veiką turi būti subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos, – su subendrinta bausme. Bausmes, paskirtas nauju nuosprendžiu bendrinant su ankstesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, kitos bausmės subendrinamos, taikant apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo būdą. Teisėjų kolegijos nuomone, P. D. ir R. S. parenkant bausmių rūšis, nustatant jų dydį bei bendrinant už padarytas nusikalstamas veikas paskirtas laisvės atėmimo bausmes, baudžiamojo įstatymo reikalavimai nepažeisti, tokiu būdu užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas bei nepažeidžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimai bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų P. D. ir R. S. apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkas Kęstutis Jucys
Teisėjai Elena Vainienė
Jonas Algimantas Venckus