Civilinė byla Nr. 2-215/2013

Procesinio sprendimo kategorija 126.8.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 2013 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Vasarienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (kreditoriaus) uždarosios akcinės bendrovės „SAP“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 27 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo (kreditoriaus) uždarosios akcinės bendrovės „SAP“ prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, uždarosios akcinės bendrovės „Duomenų bazės ir technologijos“ bankroto byloje Nr. B2-2626-577/2012.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi UAB „Duomenų bazės ir technologijos“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Valnetas“, 2011 m. spalio 21 d. nutartimi patvirtino kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą.

Kreditorius UAB „SAP“ 2012 m. kovo 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, prašydamas pripažinti UAB „Duomenų bazės ir technologijos“ bankrotą tyčiniu; pripažinus bankrotą tyčiniu, įpareigoti UAB „Duomenų bazės ir technologijos“ bankroto administratorių UAB „Valnetas“ patikrinti UAB „Duomenų bazės ir technologijos“ sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį, skaičiuojant iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad UAB „Duomenų bazės ir technologijos“ negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais; pripažinus bankrotą tyčiniu, pranešti apie tai prokurorui.

Prašymą kreditorius motyvavo tuo, kad, pasak jo, pagrįstų abejonių dėl atsakovo tyčinio bankroto kelia tai, kad įprastinis atsakovo ir pareiškėjo bendradarbiavimas pagal sutartis nebuvo itin intensyvus – per 2010 metus atsakovas parsisiuntė iš pareiškėjo programinės įrangos Business Objects iš viso už 524 457,85 Lt. Didžioji dalis užsakymų buvo suformuota ir įvykdyta 2010 m. spalio – gruodžio mėnesiais. Šiuo laikotarpiu atsakovas parsisiuntė iš pareiškėjo programinės įrangos Business Objects iš viso už 435 153,97 Lt, t. y. beveik 83 procentai visų 2010 metų užsakymų buvo pateikti ir įvykdyti būtent 2010 m. spalio – gruodžio mėnesiais. Visi šie užsakymai, anot kreditoriaus, taip ir liko neapmokėti, todėl UAB „SAP“ 2011 m. balandžio 21 d. buvo pareiškęs ieškinį dėl įsiskolinimo priteisimo. Pažymėjo, kad atsakovas, gavęs pinigus iš savo kontrahentų, juos iš karto pervesdavo toliau (pinigų gavimo 2010 m. spalio – gruodžio mėnesiais datos beveik sutampa su pinigų išleidimo datomis), t. y. pinigus, gautus už licencijas, įsigytas iš pareiškėjo, atsakovas ne sumokėjo pareiškėjui, o pervedė savo akcininkui SIA „Data Pro“. Iš viso per 2010 metus atsakovas savo akcininkui pervedė 587 302,85 Lt. Pasak kreditoriaus, šie atsiskaitymai vertintini bendrame faktinės situacijos kontekste, t. y. atsižvelgtina į tai, kad dvi sąskaitos, kurias atsakovas apmokėjo, buvo išrašytos 2003 ir 2005 metais, todėl kyla abejonių, ar šios sąskaitos 2010 metais nebuvo apmokėtos pakartotinai, kadangi nuo jų išrašymo iki apmokėjimo praėjo ilgas laiko tarpas. Be to, sutartys, kuriomis administratorius grindžia 2003 ir 2005 metais išrašytų sąskaitų apmokėjimą, buvo pasirašytos atitinkamai 2009 m. spalio 1 d. ir     2010 m. sausio 25 d., tai reiškia, kad sąskaitos negalėjo būti išrašytos anksčiau negu buvo sudarytos atitinkamos sutartys.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad 2011 m. balandžio 1 d. su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui kreipėsi būtent atsakovo akcininkas SIA „Data Pro“, kuris visiškai kontroliavo atsakovo veiklą bei gavo iš atsakovo dideles pinigų sumas neilgai likus iki bankroto. 2012 m. kovo 9 d. bankroto byla Latvijoje buvo iškelta ir atsakovo akcininkui SIA „Data Pro“.

Pareiškėjui kelia abejonių taip pat buvusio atsakovo vadovo veiksmai – atsakovas buvo laimėjęs viešąjį pirkimą, tačiau praėjus 4 dienoms, nusprendė atleisti beveik visus darbuotojus, tą pačią dieną dar nurašė dalį atsakovo ilgalaikio turto. 2011 m. sausio 6 d. Juridinių asmenų registre buvo įregistruota UAB „DBITS LT“, kurios buveinės adresas sutampa su buvusio atsakovo direktoriaus V. L. gyvenamosios vietos adresu. Šios įmonės vadovu ir vieninteliu akcininku yra nurodytas V. L.. Pats įmonės pavadinimas yra panašus į atsakovo pavadinimą, tiek atsakovo, tiek naujos įmonės veikla yra praktiškai tapati. Anot kreditoriaus, įtarimų kelia ir per 2010 – 2011 metus buvusio atsakovo vadovo iš atsakovo gautos pinigų sumos.

2010 m. rugpjūčio 18 d. 6500 Lt atsakovui pervedė Ž. L., nurodydama mokėjimo paskirtyje „už automobilio lizingą“. Kreditoriaus teigimu, tikėtina, kad Ž. L. yra buvusio atsakovo direktoriaus V. L. giminaitė. Pareiškėjui nebuvo žinoma aplinkybė, kad atsakovas turi teisę vykdyti lizingo veiklą. Laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d., t. y. per 15 mėnesių, buvęs atsakovo direktorius gavo 17 atlyginimų, kurių dydžiai skiriasi beveik kiekviename mokėjime. Šių aplinkybių pagrindu pareiškėjas daro išvadą, kad atsakovas siekė išvengti atsiskaitymo su juo bei mano, kad egzistuoja tyčinio bankroto požymiai.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 27 d. nutartimi kreditoriaus UAB „SAP“ prašymą dėl BUAB „Duomenų bazės ir technologijos“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.

Teismas, nustatęs, jog atsakovo skola akcininkui buvo susidariusi iki 2010 metų, t. y. anksčiau, nei atsirado įsipareigojimas pareiškėjui, sprendė, jog aplinkybė, kad atsakovas atsiskaitė su vienu kreditoriumi, o ne kitu kreditoriumi, negali būti laikoma tyčinio bankroto pažymiu.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog aplinkybė, kad pareiškėjo ir atsakovo bendradarbiavimo suintensyvėjimas 2010 metais spalio – gruodžio mėnesiais kelia abejonių dėl tyčinio bankroto, bei pažymėjo, kad atsakovas vykdė veiklą, užsakė iš pareiškėjo programinę įrangą bei ją perdavė naudotis galutiniam vartotojui, todėl padarė išvadą, kad atsakovo bendradarbiavimas su pareiškėju buvo įprastinė veikla, kurios intensyvumas priklausė nuo atsakovo pardavimų galutiniam vartotojui, o tai, kad pareiškėjo nurodomu periodu veikla suaktyvėjo, pasak teismo, negali būti laikoma tyčinio bankroto požymiu.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, susijusį su tuo, kad dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi pats akcininkas, nurodydamas, kad Įmonių bankroto įstatyme įmonės savininkui kyla pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais (8 str. 1 d.).

Pareiškėjo nurodomos pinigų sumos, kurias atsakovo vadovas gavo iš atsakovo, anot teismo, negali būti laikomos priežastimi atsakovo bankroto pripažinimui tyčiniu, kadangi vadovui buvo pervedamas atlyginimas bei išmokos už automobilio nuomą. Atlyginimas buvo nustatytas vienintelio akcininko 2008 m. gegužės 1 d. sprendimu, o 2010 m. rugpjūčio 18 d. atsakovas ir direktorius pasirašė nuomos sutartį Nr. 2010/08/18-1, kurios pagrindu direktorius atsakovui perdavė nuomos teise naudotis jam priklausantį automobilį už fiksuotą sumą per mėnesį.

Teismas taip pat pažymėjo, kad aplinkybes, susijusias su įmonės valdymo organų narių, jų dalyvių ar su jais susijusių asmenų neteisėtais veiksmais ar neveikimu, reikia įrodyti pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. Tik nustačius, kad įmonės dalyvių ir/ar valdymo organų sprendimai, neveikimas nulėmė įmonė bankrotą ir iš esmės apsunkino kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu. Nenustačius tokio priežastinio ryšio, pasak teismo, nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė bankrutavo tyčia. Teismas padarė išvadą, kad įrodymų, patvirtinančių, jog iki bankroto bylos iškėlimo buvo sudaryti kokie nors sandoriai ar įmonė tyčia paslėpė, iššvaistė, dovanojo ar sunaikino savo turtą arba vykdė kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų, byloje nepateikta, todėl sprendė, jog nėra nustatyta įmonės dalyvių ir (ar) valdymo organų sprendimų, neveikimo, kurie nulėmė įmonės tyčinį bankrotą. Todėl teismas pripažino nesant pagrindo pripažinti BUAB ,,Duomenų bazės ir technologijos“ bankrotą tyčiniu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

              Kreditorius UAB „SAP“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo   2012 m. liepos 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: pripažinti UAB „Duomenų bazės ir technologijos“ bankrotą tyčiniu; pripažinus bankrotą tyčiniu, įpareigoti UAB „Duomenų bazės ir technologijos“ bankroto administratorių UAB „Valnetas“ patikrinti UAB „Duomenų bazės ir technologijos“ sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį, skaičiuojant iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad UAB „Duomenų bazės ir technologijos“ negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais; pripažinus bankrotą tyčiniu, pranešti apie tai prokurorui. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovo veiklos suintensyvėjimas tam tikru periodu negali būti laikomas tyčinio bankroto požymiu, padarė nepagrįstą išvadą. Per laikotarpį nuo 2010 m. spalio 29 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. atsakovas iš viso parsisiuntė iš pareiškėjo 83 procentus visos per 2010 metus parsisiųstos programinės įrangos. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad jokios veiklos ateityje atsakovas neplanavo: 1) 2010 m. spalio 29 d. atsakovas išsprendė klausimus dėl bendrovės turto nurašymo; 2) 2010 m. spalio 29 d. atleido iš darbo iš esmės visus darbuotojus nuo 2010 m. spalio 29 d.; 3) laimėjęs Valstybinės mokesčių inspekcijos skelbtą viešąjį pirkimą, nenuvyko pasirašyti sutarties. Atsakovo vadovo veiksmai buvo nukreipti ne į bandymą tęsti įmonės veiklą, dėti pastangas siekiant išvengti bankroto, o į tai, kad būtų surinkta kaip įmanoma didesnė pinigų suma, kuri būtų pervesta atsakovo akcininkui. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, veikdamas per trečiąjį asmenį, sąmoningai ir tendencingai blogino savo galimybes atsiskaityti su pareiškėju.
2. Atsakovas nebandė bent iš dalies atsiskaityti su pareiškėju, nors dar 2010 m. gruodžio   31 d. atsakovo banko sąskaitos likutis buvo 105 133,36 Lt. Anot apelianto, pirmenybės suteikimas vienam kreditoriui (šiuo atveju - atsakovo akcininkui) ar atsiskaitymas tik su tam tikrais, o ne visais kreditoriais, taip pat gali būti pripažįstamas vienu iš tyčinio bankroto požymių.
3. Pirmosios instancijos teismas atsakovo akcininką nepagrįstai prilygino bet kuriam kitam kreditoriui. Nepriklausomai nuo to, kad akcininkas galimai buvo atsakovo kreditorius pagal sutartis, apelianto įsitikinimu, atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, atsakovo mokėjimai savo akcininkui nelaikytini sąžiningais veiksmais. Vienintelis atsakovo akcininkas žinojo arba turėjo žinoti apie atsakovo finansinę būklę ir turėjo užtikrinti bent jau dalinį atsiskaitymą su visais kreditoriais, tačiau jis, susirinkęs iš atsakovo pinigus, kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėjo įsitikinimu, sąžiningas asmuo, įvertinęs atsakovo finansinę situaciją, t. y. tai, kad atsakovas neturi turto, kurio užtektų atsiskaityti su visais kreditoriais, turėjo iš karto kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne pirmiausia pasirūpinti savo interesais. Be to, mokėjimo terminai akcininko atžvilgiu atsakovui buvo suėję dar prieš atsakovui parsisiunčiant programinę įrangą iš pareiškėjo 2010 m. IV ketvirtyje. Vadinasi, atsakovas, prieš užsisakydamas ir parsisiųsdamas programinę įrangą iš pareiškėjo, jau aiškiai žinojo, kad su pareiškėju neatsiskaitys. Apelianto nuomone, vertinant atsakovo atliktus mokėjimus akcininkui, taikytina CK 6.67 straipsnio 2 punkto nesąžiningumo prezumpcija.
4. Tiek trečiasis asmuo, tiek atsakovo akcininkas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo svarstyti gerokai anksčiau, kadangi atsakovo finansinė situacija 2010 m. spalio mėnesį ir 2011 m. kovo mėnesį (prieš bankroto bylos atsakovui iškėlimą) buvo analogiška.
5. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog atsakovas privalėjo atsiskaityti su kreditoriumi, kurio skola atsirado anksčiau, neatkreipė dėmesio į tai, kad dalis rašytinių įrodymų yra prieštaringi: 1) 2003 m. gruodžio 30 d. sąskaitoje Nr. 73 nėra nurodytas jos apmokėjimo terminas, ūkinės operacijos pavadinimas nurodytas aptakiai, jokia atitinkama sutartis pateikta nebuvo, todėl nėra pagrindo teigti, jog yra suėjęs mokėjimo terminas pagal šią sąskaitą; 2) SIA „DataPro“ bankroto administratorius savo rašte nurodė, kad 2003 m. gruodžio 30 d. sąskaita Nr. 37 buvo visai neapmokėta, o 2004 m. gruodžio 18 d. sąskaita Nr. 79 buvo apmokėta tik iš dalies, o tuo tarpu atsakovo bankroto administratorius 2012 m. vasario 13 d. rašte nurodė, kad 2003 m. gruodžio 30 d. sąskaita 73 buvo apmokėta. Be to, atsakovo 2010 m. finansiniuose dokumentuose nurodyta, kad 2010 m. gruodžio 31 d. nebuvo jokios atsakovo mokėtinos sumos akcininkui SIA „DataPro“.
6. Anot apelianto, iš atsakovo pateiktų finansinių dokumentų apskritai negali būti daromos jokios vienareikšmiškos ir neginčytinos išvados apie atsakovo ir jo akcininko tarpusavio santykių pobūdį ir apimtį. Atsakovas, atlikdamas mokėjimus savo akcininkui 2010 m., dalyje mokėjimo nurodymų neįrašė mokėjimo paskirties, todėl Vilniaus apygardos teismui nebuvo pagrindo neginčijamai konstatuoti, kad su atsakovo akcininku buvo atsiskaityta kaip su kreditoriumi, o ne dėl kokių nors kitų priežasčių.
7. Teismas nesivadovavo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika tyčinio bankroto klausimu. 2012 m. kovo 20 d. pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytas aplinkybes ir įrodymus teismas vertino atskirai, o ne analizavo kartu su prieštaringais įrodymais bendrame kontekste. Trečiasis asmuo 2011 m. sausio 6 d. Juridinių asmenų registre įregistravo UAB „DBITS LT“, kurios pavadinimas yra itin panašus į atsakovo pavadinimą, kuris buvo dažnai naudojamas atsakovo veikloje. Naujo juridinio asmens su panašiu pavadinimu ir analogiška veikla įsteigimas turėjo būti vertinamas visų faktinių aplinkybių kontekste. Atsakovo finansinė padėtis bankroto iškėlimo dieną buvo tokia kaip ir prieš 2010 m. spalio mėnesį, tačiau užuot inicijavęs bankroto bylos iškėlimą, trečiasis asmuo ir atsakovo akcininkas nusprendė pasinaudoti pareiškėju ir pašalinti atsakovo akcininką iš būsimo kreditorių sąrašo. Atsakovas, prisiimdamas papildomus įsipareigojimus pareiškėjo atžvilgiu, jau žinojo, kad su pareiškėju neatsiskaitys, todėl tokie veiksmai laikytini papildomų įsipareigojimų prisiėmimu, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi.
8. Pareiškėjo nuomone, egzistuoja visos būtinos įrodinėtinos sąlygos pripažinti, kad atsakovas bankrutavo tyčia.

              Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Duomenų bazės ir technologijos“ prašo atmesti UAB „SAP“ atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Taip pat prašo iš apelianto priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, tinkamai išanalizavo bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių visumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovo bendrovės bankrotą tyčiniu.
2. Apelianto ir atsakovo bendradarbiavimo bei atsakovo vadovo veiksmai, tiek vertinant juos atskirai, tiek kaip visumą, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovo įmonės bankrotas yra tyčinis, be to, jie nėra susiję su atsakovo mokumu ir jam įtakos neturėjo.
3. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl atsakovo atliktų mokėjimų akcininkui, nesąžiningumo prezumpcijos taikymo bei atsakovo akcininko pareigų netinkamo vykdymo:           1) pinigai buvo pervesti akcininkui, nes mokėjimo terminai apeliantui už jo suteiktas paslaugas nebuvo suėję. Atsakovo įsiskolinimai akcininkui realiai egzistavo, todėl jokios tyčios nei atsakovo akcininko, nei įmonės vadovo veiksmuose nebuvo. 2005 - 2010 m. laikotarpiu įmonei vadovavo du skirtingi asmenys ir atsakovo skola akcininkui bei jos apmokėjimas įvyko, įmonei vadovaujant šiems skirtingiems asmenims. Tai taip pat patvirtina, jog atsakovo bendrovė nebuvo tyčia privesta prie bankroto. 2) CK 6.67 straipsnyje numatytos nesąžiningumo prezumpcijos nagrinėjamoje byloje netaikytinos, kadangi šis teisinis reglamentavimas apibrėžia vieną iš actio Pauliana taikymo sąlygų. 3) Teismas pagrįstai nurodė, jog aplinkybė, kad atsakovo akcininkas kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui, nesuponuoja išvados, jog tai tyčinio bankroto požymis, kadangi tokią pareigą juridinio asmens savininkui imperatyviai numato ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis. Faktas, kad atsakovo akcininkas kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo ne 2010 m. spalio mėnesį, o vėliau, taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad tai yra tyčinio bankroto požymis. Šiuo atveju galėtų būti sprendžiamas akcininko atsakomybės, laiku nepateikus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, klausimas (ĮBĮ 8 str. 4 d.), tačiau tai yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.
4. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl pateiktų įrodymų, pagrindžiančių atsakovo skolas akcininkui, prieštaringumo. Pagal atsakovo akcininko pateiktus duomenis matyti, kad bankrutuojanti SIA „DataPro“ bendrovė galėjo pareikšti kreditorinį reikalavimą atsakovo įmonei. Atsakovo akcininkui to nepadarius, atsakovo bankroto administratorius neturi jokio pagrindo laikyti nurodytą bendrovę atsakovo kreditoriumi, be to, šios aplinkybės yra niekaip nesusijusios sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.
5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog įrodymų, patvirtinančių, kad iki bankroto bylos iškėlimo buvo sudaryti kokie nors sandoriai ar įmonė tyčia paslėpė, iššvaistė, dovanojo ar sunaikino savo turtą arba vykdė kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų, byloje nepateikta (, todėl pareiškėjo prašymas atmestas pagrįstai.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 27 d. nutartis paliktina nepakeista.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo kreditoriaus prašymą pripažinti atsakovo bankrotą tyčiniu.

Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas yra apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Jo požymiai yra aplinkybės, jog įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba vykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Taigi bankrotą pripažinti tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, kuris sukėlė įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2002; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).

Sprendžiant įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai bei kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Be to, įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai, įmonei esant faktiškai nemokiai dar labiau pabloginantys jos turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-412/2010). Sąmoningas įmonės bei jos kreditorių reikalavimų patenkinimo sužlugdymas, t. y. tyčinis bankrotas yra ir tuomet, kai įmonės dalininkai priima sprendimus ar atlieka veiksmus, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę bei verslą perkelti į kitą jų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę.

Aukščiau išdėstytas aplinkybes, susijusias su įmonės valdymo organų narių, jų dalyvių ar su jais susijusių asmenų neteisėtais veiksmais ar neveikimu, reikia įrodyti pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles (CPK 12, 178 str.). Tik nustatęs, kad įmonės dalyvių ir (ar) valdymo organų sprendimai, neveikimas (teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymas) nulėmė įmonės bankrotą ir (ar) iš esmės apsunkino įmonės kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, t. y. priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių, teismas gali įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Jeigu toks priežastinis ryšys nenustatytas, nėra pagrindo pripažinti, kad įmonė bankrutavo tyčia.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš esmės vertino ir analizavo kreditoriaus UAB „SAP“ prašyme nurodytas aplinkybes, kurios, kreditoriaus nuomone, sudarė pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nėra būtina ištirti ir įvertinti visos bendrovės veiklos, taip pat nebūtina nustatyti konkrečių veiksmų, kurie sukėlė įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, iš esmės pasisakė dėl visų esminių pareiškime pripažinti bankrotą tyčiniu išdėstytų aplinkybių, reikšmingų nuspręsti, ar bankrotas yra tyčinis, ar ne.

Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutartį, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į faktinę bylos situaciją ir nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo veiklos suintensyvėjimas tam tikru periodu negali būti laikomas tyčinio bankroto požymiu. Anot apelianto, atsakovo vadovo – trečiojo asmens V. L. – veiksmai buvo nukreipti ne į bandymą išvengti bankroto, o į tai, kad būtų surinkta kuo didesnė pinigų suma, kuri buvo pervesta atsakovo akcininkui. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovas nebandė net iš dalies atsiskaityti su juo ir tai, pasak apelianto, gali būti pripažįstama vienu iš tyčinio bankroto požymių.

Teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad atsakovas iš pareiškėjo užsakytą programinę įrangą parduodavo galutiniam vartotojui, yra pagrindas teigti, jog atsakovo užsakymų intensyvumas priklausė nuo jo klientų poreikių. Šiuo atveju byloje yra įrodymų, patvirtinančių, jog 2010 metais iš pareiškėjo įsigyjamų programinių įrangų poreikis buvo didelis (1-64 b. l., 2 t.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog aplinkybė, kad pareiškėjo nurodomu periodu atsakovo veikla suaktyvėjo, negali būti laikoma tyčinio bankroto požymiu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad atsakovas 2010 m. spalio 29 d. išsprendė klausimus dėl bendrovės turto nurašymo (100 b. l., 2 t.), atleido iš darbo penkis darbuotojus (99 b. l., 2 t.) nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog atsakovas jokios veiklos ateityje neplanavo vykdyti. Pažymėtina, kad kiekviena bendrovė, vykdydama savo ūkinę – komercinę veiklą, priima sprendimus nurašyti netinkamą naudoti turtą. Apeliantas nepateikė įrodymų, jog turtas buvo nurašytas nepagrįstai. Nesant duomenų, kiek atsakovas iš viso turėjo darbuotojų, taip pat nėra pagrindo teigti, jog atleidžiant 5 darbuotojus, buvo siekiama nebevykdyti veiklos (atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad darbuotojai buvo atleisti jų pačių prašymu). Taip pat pažymėtina, kad nesant kitų įrodymų, įrodančių tyčinio bankroto požymius, šios aplinkybės (taip pat ir tai, kad atsakovas nesudarė su Valstybine mokesčių inspekcija viešojo pirkimo sutarties) pačios savaime negali įrodyti, jog atsakovas buvo privestas prie bankroto tyčia.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2010 metais gavęs pinigų, atsakovas neatsiskaitė su pareiškėju už įsigytas programines įrangas, o 2010 m. spalio 29 d. – 2010 m. lapkričio 11 d. pavedimais pervedė pinigus akcininkui (65-92 b. l., 2 t.). Apeliantas teigia, kad nepaisant to, jog akcininkas galimai buvo atsakovo kreditorius pagal sutartis, atsakovo mokėjimai savo akcininkui nelaikytini sąžiningais veiksmais, o atsakovo vienintelis akcininkas, žinodamas apie atsakovo finansinę būklę, turėjo užtikrinti bent jau dalinį atsiskaitymą su visais kreditoriais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, versle apskritai nėra draudžiama sudarinėti sandorių tarp tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių asmenų. Tokie sandoriai savaime nėra niekiniai ir negaliojantys. Be to, jie automatiškai negali būti pripažinti tyčinio bankroto požymiu, jei nėra įrodoma, jog jais buvo siekiama išvengti įsipareigojimų vykdymo kreditoriams.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš bylos duomenų matyti, kad tuo metu, kai buvo atliekami mokėjimai akcininkui, mokėjimo terminai apeliantui už jo suteiktas paslaugas nebuvo suėję (pats apeliantas pripažino, jog terminas pirmajam mokėjimui suėjo 2010 m. lapkričio 30 d. (204 b. l., 1 t.), o tuo tarpu, akcininkui įsipareigojimai jau buvo suėję (tai patvirtina byloje esančios atsakovui akcininko išrašytos sąskaitos – faktūros bei sutartys 181-194 b. l., 1 t.). Todėl šiuo atveju atsakovo veiksmai, kai yra pirmiau atsiskaitoma su kreditoriais, kuriems yra suėjęs mokėjimo terminas, nesant byloje duomenų, paneigiančių apmokėjimo pagrįstumą, negali būti savaime vertinami, kaip tyčiniai, kuriais buvo siekiama dirbtinai surinkti pinigų sumą ir juos pervesti atsakovo akcininkui.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad byloje pateiktos sąskaitos – faktūros bei sutartys, pagal kurias atsakovas privalėjo atsiskaityti su akcininku, įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčytos, nėra pripažintos niekinėmis, todėl nėra pagrindo teigti, jog pagal jas atsakovas neprivalėjo atsiskaityti su akcininku.

Tai, kad 2003 m. gruodžio 30 d. sąskaitoje Nr. 73  (191 b. l., 1 t.) nėra nurodytas jos apmokėjimo terminas, o ūkinės operacijos pavadinimas nurodytas aptakiai ir nebuvo pateikta atitinkama sutartis, taip pat nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas. Šiuo atveju vien aplinkybė, kad minėta sąskaita – faktūra buvo išrašyta pakankamai seniai, savaime leidžia pagrįstai manyti, jog jos apmokėjimo terminas jau yra suėjęs. Nedetalizuotas ūkinės operacijos pavadinimo nurodymas savaime nelemia sąskaitos – faktūros negaliojimo. Be to, ūkinės operacijos įvykdymą nebūtina įforminti atskira sutartimi. Pati PVM sąskaita-faktūra – tai dokumentas, kuriuo įforminamas prekių arba paslaugų teikimas, todėl įsipareigojimo buvimo faktui įrodyti pakanka pateikti tokio pobūdžio dokumentą, jei byloje nėra pateikta įrodymų, paneigiančių šios sąskaitos galiojimą.  

Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, kurios konkrečiai sąskaitos – faktūros liko neapmokėtos, taip pat jog 2010 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose, konkrečiai lentelėje  Nr. 7 „sandoriai su susijusiais juridiniais asmenims“, nėra nurodyta, kad atsakovas yra skolingas akcininkui, šiuo atveju teisinės reikšmės neturi. Šiuo atveju esminę reikšmę turi nustatyta faktinė aplinkybė, jog atsakovas turėjo pagrindą pirmiau atsiskaityti su savo akcininku, o ne su pareiškėju UAB „SAP“, o ar buvo atsiskaityta visiškai, ar ne, ir kuri sąskaita – faktūra liko neapmokėta, šiuo atveju nepaneigia išvados, kad atsakovo atlikti mokėjimai akcininkui savaime nelaikytini tyčinio bankroto požymiu.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, jog nagrinėjamu atveju, vertinant atsakovo veiksmus, yra pagrindas vadovautis CK 6.67 straipsnio 2 punkte įtvirtinta prezumpcija. Šiuo atveju  pagrįstas yra atsakovo teiginys, jog CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes šis teisinis reglamentavimas apibrėžia vieną iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygų.

Vertinant atsakovo veiksmus, atsiskaitant su jo akcininku, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2010 m. pabaigoje atsakovas vykdė savo atsiskaitymus ir su kitais savo kitais kreditoriais, valstybės institucijomis, darbuotojais, o taip pat ir su apeliantu (90-91 b. l., 2 t.). Ši aplinkybė nepatvirtina tyčinio bankroto požymių egzistavimo ir paneigia apelianto argumentus, jog atsakovas nebandė net iš dalies atsiskaityti su pareiškėju.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovo teiginiu, jog tai, kad trečiasis asmuo V. L. įkūrė įmonę UAB „DBITS“, kurios pavadinimas yra panašus į atsakovo pavadinimą, šiuo atveju taipogi negali būti laikoma tyčinio bankroto požymiu. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, jog buvo atlikti kokie nors mokėjimai iš atsakovo į naują įmonę, ar atlikti kokie nors sandoriai, kurie būtų tyčia nulėmę atsakovo bankrotą.

Pagrįstas yra pirmosios instancijos teismo teiginys, jog vien tas faktas, kad akcininkas kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui, taip pat nesuponuoja išvados, jog tai yra tyčinio bankroto požymis, kadangi tokią pareigą juridinio asmens savininkui imperatyviai nustato ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis. Be to, tai, kad akcininkas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ne       2010 m. spalio mėnesį, o vėliau, taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovas tyčia buvo privestas prie bankroto. Įvertinus 2008-2010 m. atsakovo finansinės atskaitomybės duomenis (per vienerius metus mokėtinų įsipareigojimų ir turimo turto santykį) (110-112, 130-131, 157-148 b. l., 3 t.), yra pagrindas teigti, jog atsakovas visą šį laikotarpį iš esmės balansavo ties nemokumo riba. Tik 2010 m., žymiai pablogėjus finansinei padėčiai (pradėjus veikti nuostolingai), buvo nuspręsta kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo (1 b. l., 1 t.). Pažymėtina, kad teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei ĮBĮ suteikia ir jos kreditoriams, tačiau šiuo atveju pareiškėjas UAB „SAP“ šia teise nepasinaudojo (ĮBĮ 5 str. 1 d. 1 p.), o tik prisijungė prie akcininko pareikšto ieškinio. Kita vertus, nustačius, kad kreditoriai patyrė žalos dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, įstatymas suteikia teisę kreiptis į teismą su ieškiniu įmonės vadovui ar kitam asmeniui (asmenims), įmonėje turintiems teisę priimti atitinkamą sprendimą dėl tokios žalos atlyginimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Todėl nustačius, jog nagrinėjamu atveju atsakovo buvęs vadovas ar akcininkas netinkamai vykdė ĮBĮ nustatytas pareigas, išlieka galimybė kreiptis į teismą su ieškiniu dėl tokios žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog pinigų pervedimai atsakovo vadovui taip pat negali būti laikomi pagrindu atsakovo bankrotą pripažinti tyčiniu, nes vadovui buvo pervedamas atlyginimas bei išmokos už automobilio nuomą. Kadangi apeliantas atskirajame skunde šios teismo išvados neginčija ir nenurodo argumentų, leidžiančių daryti kitokias išvadas, teisėjų kolegija dėl šios išvados pagrįstumo plačiau nepasisako.

Įvertinusi skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į atskirajame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog įrodymų, patvirtinančių, kad iki bankroto bylos iškėlimo buvo sudaryti kokie nors sandoriai ar įmonė tyčia paslėpė, iššvaistė, dovanojo ar sunaikino savo turtą arba vykdė kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų, byloje nepateikta, ir nėra nustatyta įmonės dalyvių ir (ar) valdymo organų sprendimų, neveikimo, kurie nulėmė įmonės tyčinį bankrotą, yra pagrįsta.

Kiti atskirojo skundo argumentai nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui teisinės reikšmės neturi, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias tyčinį bankrotą, ir nenukrypo nuo teismų suformuotos praktikos tyčinio bankroto klausimu, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos tesimo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Iš bylos ir informacinės teismų sistemos Liteko duomenų matyti, jog atsakovo bankroto administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl UAB „Duomenų bazės ir technologijos“ buvusio vadovo V. L. ir akcininko SIA „DataPro“ atsakomybės ir nuostolių atlyginimo už netinkamą įmonės valdymą, vadovavimą ir teisės aktų nustatytų pareigų pažeidimą. Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad išnagrinėjus minėtą ieškinį ir paaiškėjus naujoms aplinkybėms apie bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių teisėtumą bei kitą šios įmonės veiklą, iš kurių galima būtų daryti išvadą apie tai, kad tokiais sandoriais ir/ar veikla buvo siekiama įmonės nemokumo, ši nutartis neužkerta kelio atsakovo kreditoriams ar administratoriui kreiptis į teimą su prašymu dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu.

Atsakovas prašo priteisti iš pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme jo patirtas bylinėjimosi išlaidas – iš viso 1210 Lt.

Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.15 punkte nustatyta, jog už atskirojo skundo ar kito dokumento, kuriame rašytinio proceso metu pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, surašymą neturėtų būti priteisiama daugiau kaip 0,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos. Todėl teisėjų kolegija iš pareiškėjo UAB „SAP“ atsakovui  priteisia tik dalį prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidos sumos – t. y. 425 Lt  (CPK 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 27 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti iš kreditoriaus UAB „SAP“ atsakovui BUAB „Duomenų bazės ir technologijos“ 425 Lt (keturis šimtus dvidešimt penkis litus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                                                    Algirdas Gailiūnas

                                                                                                 Donatas Šernas

                                                                                                 Dalia Vasarienė