Administracinė byla Nr. A-4784-492/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00044-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 16.6; 15.2.3.2; 35.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovams Širvintų rajono savivaldybės administracijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Širvintų rajono savivaldybės administracijos, dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja R. V. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. sausio 5 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydama: 1) panaikinti Širvintų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2015 m. gruodžio 8 d. įsakymą Nr. 10-949 „Dėl R. V. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) nustatyti, kad R. V. iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos skyrius) vedėjo, karjeros valstybės tarnautojo pareigų (pareigybės lygis – A, kategorija – 13) atleidžiama teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; 3) priteisti iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos pareiškėjos darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki teismo sprendimo įvykdymo; 4) priteisti iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos Lietuvos Respublikos darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką; 5) priteisti iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėja su Įsakymu, kuriuo buvo atleista iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigų, nesutiko. Ji teigė, kad pareigybės panaikinimas nėra realus, todėl atsakovo veiksmais buvo pažeistos R. V. teisės ir įstatymo nustatytos garantijos. Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 1-103 buvo pakeistas didžiausias leistinas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis bei gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičius, ir pakeista savivaldybės administracijos struktūra. Nuo šios datos vietoje Vaiko teisių apsaugos skyriaus buvo įsteigtas Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos poskyris (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos poskyris), tačiau abiejų struktūrinių padalinių pagrindiniai uždaviniai, funkcijos, įskaitant padalinio vedėjo funkcijas, yra analogiški. Iš esmės Vaiko teisių apsaugos skyrius realiai egzistavo pareiškėjai einant šio skyriaus vadovo pareigas ir toks liko panaikinus ginčijamą pareigybę, taigi jos pareigybė yra išlikusi. Tvirtino, kad buvo atliktas struktūrinis pertvarkymas, kuris savaime nelemia nei paties Vaiko teisių apsaugos skyriaus funkcijų pakeitimo, nei jos vadovo funkcijos – tinkamai organizuoti skyriaus darbą, pakeitimo.
R. V. pažymėjo, kad jai nebuvo sudarytos galimybės dalyvauti vedėjo pareigybės panaikinimo procese, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 43 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ši norma yra skirta valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, tai yra atitinkama garantija tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas ar, jo sutikimu, užimti žemesnės kategorijos pareigas, t. y. darbdavys nuo pranešimo apie atitinkamos pareigybės panaikinimą įteikimo dienos iki nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam tarnautojui visą informaciją apie esamas laisvas pareigas ar pareigas, kurias numato įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį ar kitokį institucijos pertvarkymą. Pirmiausia įvertinama galimybė palikti tarnautoją analogiškose pareigose, po to sprendžiama dėl galimybės perkelti jį į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, o nesant tokios galimybės – siūlomos žemesnės kategorijos pareigos. Pareiškėja Širvintų rajono savivaldybėje dirba daugiau nei 10 metų, todėl ji turėjo teisę pretenduoti į to paties ar kito skyriaus vedėjo pareigas, jų nesant – į kitas pareigas, tačiau atsakovas ne tik nesiūlė užimti naujai steigiamų vedėjo ar jo pavaduotojo pareigybių, bet ir nesuteikė jokios informacijos nei apie laisvas, nei apie naujai steigiamas pareigybes. Atsakovas 2015 m. gruodžio 7 d. pasiūlė eiti vieninteles Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygio 9 kategorijos), t. y. 4 kategorijomis žemesnę pareigybę, taip pažeisdamas pareiškėjos pirmenybės teisę likti valstybės tarnyboje. Pareiškėjos nuomone, jos pažeistos teisės turi būti ginamos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 300 straipsnio 4 dalyje nustatytu alternatyviu pažeistų darbuotojo teisių gynybos būdu. Be to, atsižvelgiant į tai, kad R. V. iš pareigų buvo atleista nepagrįstai, ji patyrė dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, sutriko pareiškėjos miegas ir pablogėjo sveikata, todėl jai turėtų būti priteistas ir neturtinės žalos atlyginimas.
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovai palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsakovas Širvintų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti ir jam iš R. V. priteisti teismo išlaidų atlyginimą.
Atsakovas nurodė, kad siekiant optimizuoti darbuotojų ir valstybės tarnautojų darbo krūvį, Širvintų rajono savivaldybės taryba 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu patvirtino naują administracijos struktūrą ir sumažino atsakovo darbuotojų bei valstybės tarnautojų skaičių. Dėl šių struktūrinių pertvarkymų Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos (A lygio, 13 kategorijos) pareigybė buvo panaikinta. Panaikinus Vaiko teisių apsaugos skyrių, vietoj jo buvo įsteigtas iš esmės naujas struktūrinis padalinys – Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyrius, kurio funkcijos buvo išplėstos ir papildomai apima su socialine parama susijusius klausimus. Naujai atsiradusios Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigos iš esmės skyrėsi nuo iki pertvarkymo pareiškėjos eitų pareigų – skirtinga pareigybių kategorija, funkcijų apimtis, atskaitomybė.
Atsakovas teigė, kad R. V. iš pareigų buvo atleista laikantis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjai buvo pasiūlyta eiti vyriausiojo specialisto pareigas (pareigybės lygis – A, kategorija – 9), kurios yra tos pačios kategorijos, kaip ir Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo pareigybė, bei kurios, atsižvelgiant į pareigybių aprašymų turinį, labiau atitiko R. V. ankstesnės struktūros Širvintų rajono savivaldybės administracijoje eitas pareigas. Į aukštesnės kategorijos pareigas pareiškėja objektyviai negalėjo būti paskirta, kadangi poskyryje tokių pareigybių nebuvo. Be to, R. V. Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pareigos negalėjo būti siūlomos, nes ji neatitiko šiai pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų, tokių kaip aukštasis universitetinis ar jam prilygintas fizinių mokslų studijų krypties išsilavinimas, vairuotojo pažymėjimas (B kategorija). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai iš eilės buvo siūlomos kitos – vyriausiojo specialisto (pareigybės lygis – A, kategorija – 9) pareigos. R. V. siūlomų vyriausiojo specialisto pareigų atsisakius, ji, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, buvo atleista iš tarnybos, o į Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo pareigas buvo paskirta valstybės tarnautoja G. V., kuri atitiko visus specialiuosius pareigybės aprašymo reikalavimus. Kadangi pareiškėjos atleidimas buvo teisėtas, nėra pagrindo tenkinti jos skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, R. V. neįrodė, kad patyrė didesnių išgyvenimų, nei įprastai patiriami, kai asmuo atleidžiamas iš darbo.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Teismas panaikino Įsakymą, R. V. 2015 m. gruodžio 10 d. atleidimą iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą pripažino neteisėtu ir laikė, kad pareiškėja iš šių pareigų yra atleista teismo sprendimu nuo jo įteisėjimo dienos. Taip pat teismas pareiškėjai iš atsakovo Administracijos priteisė 10 617,46 Eur atlyginimą (neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, po 58,66 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną (dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis) nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Administracijos, priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas nustatė, kad Širvintų rajono savivaldybės administracijos taryba 2015 m. rugpjūčio 4 d. priėmė sprendimą Nr. 1-103, kuriame nustatė nuo 2015 m. gruodžio 11 d. didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių – 122 ir patvirtino naują administracijos struktūrą. Šiuo sprendimu buvo panaikintas Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, taip pat panaikinant šio skyriaus vedėjos pareigybę, kurią užėmė pareiškėja. Minėtu sprendimu buvo įsteigtas naujas Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyrius. Atsakovas 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. (6.17)-13-2125 R. V. įspėjo apie užimamos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigų panaikinimą nuo 2015 m. gruodžio 11 d. Širvintų rajono savivaldybės administracija 2015 m. gruodžio 7 d. raštu pasiūlė pareiškėjai nuo 2015 m. gruodžio 11 d. Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko teisių apsaugos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas (pareigybės lygis – A, kategorija – 9). Administracijos direktorius 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 10-918 nuo 2015 m. gruodžio 11 d. įsteigė naują Širvintų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo pareigybę, nustatydamas specialiuosius reikalavimus turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities išsilavinimą bei vairuotojo pažymėjimą. Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 10-949 R. V. 2015 m. gruodžio 10 d. pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą buvo atleista iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo, karjeros valstybės tarnautojo, pareigų.
Remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) taip, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad neteisėtas viešojo administravimo subjekto struktūros pertvarkymas negali būti pagrindas atleisti valstybės tarnautoją iš einamų pareigų.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5117-629/2016 patenkino Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą pakeisti Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 1-103, kuriuo taryba nustatė nuo 2015 m. gruodžio 11 d. didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių bei patvirtino naują Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūrą, ir palikti galioti senoje Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūros redakcijoje nustatytą atskirtą savivaldybės administracijos struktūrinį padalinį – Vaiko teisių apsaugos skyrių. Teismas šioje byloje nustatė, kad Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūriniai pokyčiai, kuriais panaikintas atskiras Vaiko teisių apsaugos skyrius, taigi taip pat panaikinant šio skyriaus vedėjos, tiesiogiai pavaldžios administracijos direktoriui, pareigas, prieštarauja administracijos nuostatams, taigi yra neteisėti ir nepagrįsti. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2016 m. gegužės 24 d.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio nuostatas ir įvertinus aplinkybę, jog Įsakymas buvo priimtas įgyvendinant Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-103, kuris administracinėje byloje Nr. eI-5117-629/2016 pripažintas neteisėtu, nėra pagrindo tas pačias nustatytas prejudicinę galią turinčias aplinkybes vertinti kitaip. Teismas padarė išvadą, kad panaikinus Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-103, šalys turi būti grąžinamos į status quo ir tai savaime sukelia atsakovui pareigą atlikti veiksmus, susijusius su ankstesnės padėties atkūrimu, t. y. grąžinti Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūrą į buvusią padėtį, paliekant atskirą Vaiko teisių apsaugos skyrių. Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūros reformą pripažinus neteisėta ir atkūrus buvusį Vaiko teisių apsaugos skyrių, pareiškėjos atleidimas iš einamų pareigų pripažintinas įvykdytas nesant teisėto pagrindo, taigi darytina išvada, kad R. V. iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigų buvo atleista neteisėtai, o Įsakymas turi būti panaikintas.
R. V. paaiškinimai patvirtina, kad byloje egzistuoja subjektyvios aplinkybės, lemiančios jos nenorą grįžti į eitas Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigas, todėl tai laikytina pakankamu pagrindu taikyti DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatas.
Nustačius, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas, priimamas sprendimas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir darbuotojui priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Laikomasi nuostatos, kad įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, mokėtinos neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui, paskirtis – socialinė, t. y. kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą. Kadangi neigiamas teisines pasekmes pareiškėjai sukėlė atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 8 d. įsakymas Nr. 10-949, kuriuo ji buvo atleista iš tarnybos, neigiamų padarinių rizika ir pareiga mokėti už neteisėtai atleisto valstybės tarnautojo priverstines pravaikštas, nepaisant atsakovo kaltės buvimo ar nebuvimo, tenka valstybės tarnautoją atleidusiam darbdaviui, t. y. Širvintų rajono savivaldybės administracijai. Įvertinęs administracinėje byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad R. V. atleidimo dieną vienos dienos vidutinis darbo užmokestis buvo 58,66 Eur, vidutinis mėnesio darbo užmokestis – 1 231,86 Eur ir padarė išvadą, kad pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos įskaitytinai turėtų būti priteista 10 617,46 Eur, neatskaičius mokesčių, o nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – po 58,66 Eur už kiekvieną darbo dieną.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismui nusprendus taikyti DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojo teisių gynimo būdą, konstatuojama, jog darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Tai reiškia, kad įstatymo pagrindu toks darbuotojas laikomas dirbusiu visą laikotarpį nuo jo neteisėto atleidimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, vadinasi, teisė į DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą išeitinę išmoką, kurią įstatymas suteikia visiems darbuotojams, atleidžiamiems iš darbo pagal DK 129 straipsnį ar 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, jam išlieka. Vien aplinkybė, kad darbo sutartis laikoma nutraukta teismo sprendimu, nesudaro pagrindo šią teisę paneigti ar susiaurinti. Toks DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto pažeistų darbo teisių gynimo būdo aiškinimas nereiškia, jog darbuotojui kompensuojama didesniu mastu, nei jis būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti, todėl tokiais atvejais darbuotojui priteisiama vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumo už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, suma nemažinama atleidžiant darbuotoją jam išmokėtos DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos apimtimi.
Teismas nustatė, kad 2015 m. gruodžio 10 d. atleidžiant R. V. iš darbo, buvo nuspręsta jai išmokėti šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, priklausantį darbo užmokestį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas už darbo laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 24 d. iki 2015 m. gegužės 23 d., todėl nėra pagrindo antrą kartą išmokėti išeitinę išmoką.
Teismas pažymėjo, kad Administracijos neteisėtų veiksmų atlikimo faktas buvo nustatytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5117-629/2016, todėl atsakovo kaltė bei neteisėti veiksmai laikomi įrodytais. Pareiškėjai tenka įrodyti aplinkybę, jog ji patyrė žalą, kuri atsirado būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Byloje esantis 2015 m. rugpjūčio 13 d. medicinos dokumentų išrašas bei 2016 m. balandžio 20 d. medicininis pažymėjimas patvirtina, kad R. V. buvo nustatyta vidutinio sunkumo depresija. Atsižvelgęs į bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja dėl neteisėto atleidimo galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų, galėjusių pasireikšti nerimu dėl be pagrindo prarasto darbo, netikrumo dėl savo ateities, sunkumų susirasti kvalifikaciją atitinkantį darbą. R. V. patirtą neturtinę žalą teismas įvertino 500 Eur suma.
III.
Atsakovas Administracija 2016 m. rugsėjo 29 d. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti, ir jam iš R. V. priteisti teismo išlaidų atlyginimą.
Administracija iš dalies sutinka su teismo argumentu, kad Įsakymas buvo priimtas įgyvendinant Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 1-103, tačiau pažymi, kad šis įsakymas yra atskiras administracinis aktas, kuris nebuvo nagrinėjimo administracinėje byloje Nr. eI-5117-629/2016 dalyku. Teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimas buvo priimtas ir įsiteisėjo tik dėl apskųstos Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 1-103 dalies, tačiau ne dėl Įsakymo, kuriuo buvo patvirtintos naujos pareigybės bei panaikinta R. V. pareigybė, teisėtumo, byloje nebuvo pasisakyta dėl atsakovo direktorės kompetencijoje priimtų sprendimų, tuo labiau, kad nei pareiškėja, nei atsakovas nurodytoje byloje nedalyvavo. Pažymi, kad Širvintų rajono savivaldybės administracija yra atskiras viešasis juridinis asmuo – savivaldybės įstaiga, atliekanti viešojo administravimo funkcijas. Nors pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, įgaliojimus tvirtinti savivaldybės administracijos struktūrą bei didžiausią leistiną pareigybių skaičių, kurio savivaldybės administracijos direktorius negali viršyti, turi savivaldybės taryba, tačiau savivaldybės administracijos direktorius savarankiškai steigia ir panaikina pareigybes, nustato konkretų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių savivaldybės administracijoje, tvirtina pareigybių sąrašą, pareigybių aprašymus, t. y. laisvai organizuoja darbą įstaigoje. Teigia, kad įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas į atsakovo struktūrą grąžinti panaikintą Vaiko teisių apsaugos skyrių pats savaime negali nulemti R. V. atleidimo iš pareigų neteisėtumo, kadangi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 9 punktas nustato tik tai, kad valstybės tarnautojas yra atleidžiamas iš pareigų, kai panaikinama jo pareigybė. Ši įstatymo norma teismų praktikoje siejama su viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymu, vidinės organizacinės struktūros projektavimu ir su tuo susijusiu atitinkamos pareigybės panaikinimu. Vadovaujantis Širvintų rajono savivaldybės administracijos nuostatų 25 punktu, savivaldybės administracijos struktūrinių padalinių vidaus struktūrą nustato šių padalinių nuostatai, kuriuos tvirtina savivaldybės administracijos direktorius, todėl nagrinėjamu atveju struktūriniai pertvarkymai turėtų būti suprantami ne vien tik kaip Širvintų rajono savivaldybės tarybos tvirtinama administracijos struktūra (struktūriniai padaliniai) ir jos pakeitimai, tačiau taip pat ir savivaldybės administracijos direktoriaus vykdomas vidinės atsakovo organizacinės struktūros tvarkymas.
Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovas tvirtina, kad net panaikinto Vaiko teisių skyriaus grąžinimas į naują struktūrą kaip atskiro skyriaus, o ne skyriuje įsteigto poskyrio, nepaneigia fakto, kad atsakovo direktorė turėjo kompetenciją savarankiškai nuo Širvintų rajono savivaldybės tarybos spręsti, ar darbo organizavimas padalinyje, vykdančiame valstybės perduotas funkcijas vaiko teisių apsaugos srityje, yra tinkamas, bei, esant poreikiui, jį perorganizuoti: spręsti, kiek struktūriniame padalinyje turi būti pareigybių, kokias ir kiek funkcijų priskirti kiekvienai šių pareigybių, kad geriausiai būtų užtikrintas tinkamas darbas struktūriniame padalinyje, tvirtinti pareigybių aprašymus ir atlikti kitus veiksmus kompetencijos ribose.
Nebuvo paneigta, kad atsižvelgdamas į Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 1-103, atsakovas vykdė realius struktūrinius pertvarkymus visos savivaldybės administracijos struktūros mastu. Administracinėje byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovas nuo 2015 m. gruodžio 11 d. veikia naujos struktūros mastu: Širvintų rajono savivaldybės administracijoje iki 11 sumažintas skyrių skaičius, perskirstytos funkcijos struktūriniams padaliniams ir juose įsteigtoms naujoms pareigybėms, sukurti nauji padaliniai, sumažintas bendras pareigybių skaičius. Struktūrinių pertvarkymų realumą, be kita ko, patvirtina aplinkybė, kad ir šiuo metu visas atsakovo funkcijas vykdo žymiai mažesnis valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičius. Realūs pakeitimai buvo padaryti ir reorganizuojant Vaiko teisių apsaugos skyrių: iki struktūrinių pertvarkymų veikusiame Vaiko teisių apsaugos skyriuje buvo 3 pareigybės: Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo (pareigybės lygis – A, kategorija – 13), Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto (pareigybės lygis – A, kategorija – 11) bei Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto (pareigybės lygis – A, kategorija – 10); nuo 2015 m. gruodžio 11 d. pradėjusiame veikti Vaiko teisių apsaugos poskyryje, kuris buvo įsteigtas Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriuje, funkcijas vaiko teisių apsaugos srityje buvo paskirta vykdyti 4 pareigybėms: Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo (pareigybės lygis – A, kategorija – 9), dviem Vaiko teisių poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybėms (pareigybės lygis – A, kategorija – 9) bei poskyrio vyresniojo specialisto, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigybei. Nuo 2015 m. gruodžio 11 d. panaikinus Vaiko teisių apsaugos skyrių, visos šiam skyriui priskirtos funkcijos buvo perkeltos į Vaiko teisių apsaugos poskyrį. Ginčo dėl to, kad atsakovas neatsisakė jokių valstybės deleguotų funkcijų vaiko teisių apsaugos srityje, byloje nėra. Pertvarkymai pasireiškė tolygesniu šių funkcijų paskirstymu valstybės tarnautojams, vietoje 3 pareigybių įsteigiant 4 naujas pareigybes, sumažinant valstybės tarnautojams tenkantį darbo krūvį bei tokiu būdu siekiant užtikrinti sklandesnį, efektyvesnį su vaiko teisių apsauga susijusių funkcijų vykdymą.
Apeliantas pažymi, kad panaikintas Vaiko teisių apsaugos skyrius, kaip struktūrinis padalinys, teismo sprendimu buvo grąžintas ne dėl to, kad darbas naujame Vaiko teisių apsaugos poskyryje buvo organizuojamas netinkamai, ar atsakovas apskritai neužtikrino kurių nors su vaiko teisių apsauga susijusių funkcijų vykdymo, tačiau iš esmės dėl formalių priežasčių, t. y. dėl Bendrųjų vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatų 19, 20, 21 punktų, pagal kuriuos šis struktūrinis padalinys numatytas būtent kaip skyrius, kuriam vadovauja tiesiogiai savivaldybės administracijos direktoriui pavaldus skyriaus vedėjas. Mano, kad vien dėl to pripažinti vidinį atsakovo direktorės kompetencijos ribose vykdytą pertvarkymą neteisėtu yra nepagrįsta. Be to, įsiteisėjęs teismo sprendimas neįpareigojo Širvintų rajono savivaldybės administracijos gražinti į skyrių jame iki struktūrinių pertvarkymų pradžios buvusias pareigybes su buvusiais pareigybių aprašymais. Teigia, kad teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes bei priėmė nepagrįstą Įsakymą. Pareiškėjai atleisti iš pareigų egzistavo Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 9 punkte įtvirtintas pagrindas, todėl teismas privalėjo nustatyti, ar R. V. buvo atleista laikantis to paties įstatymo 43 straipsnyje įtvirtintų garantijų, o ne konstatuoti pareigybės panaikinimo neteisėtumą vien formaliu pagrindu. Pareiškėjai 2015 m. gruodžio 7 d. buvo pasiūlyta eiti Vaiko teisių apsaugos poskyrio vyriausio specialisto pareigas (pareigybės lygis – A, kategorija – 9), tačiau ji su siūlymu nesutiko, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista jos garantija likti tarnyboje.
Atsakovui nėra aišku, kokiomis teisės normomis vadovaudamasis teismas R. V. iš atsakovo priteisė sumas nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo, kadangi ši sprendimo dalis nėra motyvuota. Pažymi, kad pagal DK 300 straipsnio 4 dalį, vidutinis darbo užmokestis yra priteisiamas būtent iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, bet ne iki jo visiško įvykdymo. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino, ar pareiškėja nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo priėmimo nebuvo įsidarbinusi kitoje darbovietėje ir negavo su darbo užmokesčiu susijusių pajamų. Atsakymas į šį klausimą turi esminę reikšmę priteisiamos kompensacijos dydžiui, nes nustačius, kad darbuotojas (tarnautojas) buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, jam teismo sprendimu priteisiamas ne visas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį, o tik darbo užmokesčio skirtumas. Be to, apskaičiavęs, kad R. V. priteistinas 10 617,46 Eur dydžio vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, teismas neanalizavo, ar priteista suma nėra per didelė ir neproporcinga tariamam valstybės tarnautojo teisių pažeidimui.
Apelianto nuomone, teismas turėjo vadovautis taip pat ir darbo teisės principais: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir kt., vertinti priteistiną sumą konkrečios bylos aplinkybių kontekste, tuo pačiu įvertinant, ar sankcijos griežtumas atitinka darbdavio padaryto pažeidimo atleidžiant darbuotoją pobūdį ir priežastis, turėjusias įtakos priverstinės pravaikštos trukmei. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos atleidimas iš pareigų teismo buvo pripažintas neteisėtu iš esmės ne dėl atsakovo, o dėl Širvintų rajono savivaldybės tarybos padaryto pažeidimo. Be to, šioje byloje procesas užsitęsė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo Širvintų rajono savivaldybės administracijos veiksmų, kadangi byla teismo iniciatyva buvo sustabdyta, kol bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-5117-629/2016, o tai turėjo tiesioginę įtaką priteistos kompensacijos dydžiui. Teismas taip pat neįvertino, kad R. V. atleidimas iš pareigų buvo pripažintas neteisėtu vien dėl formalių priežasčių, atleidimo iš tarnybos pagrindas neužkirto kelio pareiškėjai dirbti, o atleidžiant iš tarnybos, jai buvo išmokėta 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, priklausantis darbo užmokestis bei kompensacija už nepanaudotas atostogas, iš viso – 5 037,70 Eur. Teigia, kad teismo priteista 10 617,46 Eur dydžio kompensacija yra neadekvati, visiškai paneigianti kompensacinę jos paskirtį. Teismas taip pat turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovas yra ne pelningai veikiantis ar didžiulius finansinius resursus valdantis verslo subjektas, o viešiesiems interesams tenkinti įsteigtas juridinis asmuo, išlaikomas iš mokesčiais surenkamų piniginių lėšų, todėl kompensacijos priteisimas visa apimtimi laikytinas neproporcinga našta Širvintų rajono savivaldybės administracijai, o kartu ir savivaldybės biudžetui.
Apeliantas mano, kad net jei teismo sprendimo dalis dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo būtų pripažinta pagrįsta ir teisėta, R. V. neįrodė likusių dviejų civilinės atsakomybės sąlygų – patirtos žalos bei priežastinio ryšio tarp Širvintų rajono savivaldybės administracijos veiksmų ir atsiradusios žalos. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai vidutinio sunkumo depresija buvo konstatuota dar 2015 m. rugpjūčio 13 d., o iš pareigų ji buvo atleista tik 2015 m. gruodžio 11 d., todėl jos sveikatos problemos negali būti siejamos su išgyvenimais, patirtais netekus pragyvenimo šaltinio. Nors pareiškėjai minėta liga buvo konstatuota panašiu su įspėjimo apie pareigybės panaikinimą įteikimo metu, tačiau įspėjimo įteikimas dar nereiškė, kad su R. V. valstybės tarnybos teisiniai santykiai tikrai nutrūks. Įspėjimo lapelyje buvo aiškiai nurodyta, jog jai iki pareigybės panaikinimo bus pasiūlytos kitos pareigos, o tai ir buvo padaryta. Gavusi įspėjimo lapelį, pareiškėja neturėjo pagrindo padaryti išvados, kad ji tikrai bus atleista iš tarnybos ir dėl to patirti tokių išgyvenimų, dėl kurių tektų kreiptis net į gydymo įstaigą, todėl konstatuotina, kad R. V. neįrodė, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp jos sveikatos pablogėjimo ir atleidimo iš pareigų. Jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos pareiškėjai atsiradimą, nebuvo pateikta, todėl jos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turėjo būti atmestas.
Pareiškėja 2016 m. spalio 11 d. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
R. V. paaiškino, kad faktiškai įvykdžius reorganizaciją, valstybės tarnautojų, dirbančių su vaiko teisėmis, skaičius padidėjo, taigi Širvintų rajono savivaldybėje veikusio Vaiko teisių apsaugos skyriaus žmogiškieji ištekliai nebuvo optimizuoti. Nurodo, kad panaikinus R. V. pareigybę, naujai Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo pareigybei papildomai nebuvo priskirtos funkcijos, kurių ji, eidama Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigas, nevykdė ar negalėtų vykdyti dėl turimo išsilavinimo. Palyginus Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pareigybės aprašymą ir naujos Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo pareigybės aprašymus, akivaizdu, kad įsteigus naują pareigybę, neatsirado naujų, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme nenumatytų funkcijų, ar funkcijų, kurių pareiškėja nebūtų galėjusi atlikti pagal turimą išsilavinimą.
Pareiškėja pažymi, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus reorganizacija administracinėje byloje eI-5117-629/2016 buvo pripažinta kaip atlikta pažeidžiant įstatymus bei viršijant kompetenciją. Įsakymas buvo priimtas remiantis Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 1-103 2 punktu patvirtintos Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūros 11 punktu, kuris administracinėje byloje eI-5117-629/2016 buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu Širvintų rajono savivaldybės tarybą įpareigojo pakeisti 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 1-103 2 punktu patvirtintos Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūros 11 punktą ir palikti galioti ankstesnėje Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūros redakcijoje nustatytą atskirą savivaldybės administracijos struktūrinį padalinį – Vaiko teisių apsaugos skyrių. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs.
R. V. atkreipia dėmesį, kad atsakovas su ja nėra atsiskaitęs, o pagal galiojantį teisinį reguliavimą, kai uždelsiamą atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Ginčo dėl fakto, kad R. V. atleista pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 9 dalį, numatančią išeitinės išmokos mokėjimą nepriklausomai, ar atleidimas buvo teisėtas, nėra. Teismui pripažinus, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius buvo panaikintas neteisėtai, pareiškėjos atleidimas iš užimtų Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigų taip pat yra neteisėtas. Vaiko teisių apsaugos skyrius vykdė valstybės deleguotą funkciją ir pagal galiojančius teisės aktus negalėjo būti jungiamas su kitais struktūriniais padaliniais. Tai atsakovas žinojo. Vaiko teisių apsaugos skyrius puikiai vykdė savo funkcijas, pavedimus ir nebuvo nusiskundimų dėl jo atliekamo darbo. R. V. nuomone, Vaiko teisių apsaugos skyrius buvo panaikintas siekiant „atsikratyti“ nepageidaujamų asmenų ir įdarbinti Darbo partijos ar jiems prijaučiančius. Pareiškėjai buvo daromas spaudimas, kad iš darbo išeitų savo noru, kadangi jos brolis iki 2015 m. dirbo Širvintų rajono savivaldybės meru ir labai kritikavo naująją merę. R. V. to nepadarius, Vaiko teisių apsaugos skyrius buvo sujungtas su Socialinės paramos skyriumi. Šie klausimai su pareiškėja nebuvo derinami. R. V. teigia, kad prieš ją buvo taikomas mobingas. Žinių apie Vaiko teisių apsaugos skyriaus reorganizaciją, neteisėtų vadovų veiksmų tikrinant globėjus, didelio darbo ir psichologinio krūvio R. V. neatlaikė ir susirgo. Ji daugiau nei mėnesį buvo nedarbinga. Buvo tikrinama, ar pareiškėja nesimuliuoja ligos, vadovai ją žemino, teikė neteisingas pastabas, neteisingai skyrė priedus už pavojingas darbo sąlygas. R. V. mano, kad galėjo būti persekiojama ir dėl savo šeimos narių veiksmų.
Atsakovas R. V. pasiūlė dirbti vyriausiąja specialiste, nors jos žinių ir kompetencijos pakako ir aukštesnėms pareigoms. Teisės aktai nustato specialius reikalavimus dirbantiems Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje, o kai kurie nauji šio skyriaus darbuotojai neturi nei tinkamo išsilavinimo, nei patirties.
Atkreipė dėmesį, kad moralinė žala pareiškėjai yra padaryta ir dėl to, kad dėl amžiaus jai labai sunku susirasti darbą, atitinkantį turimą išsilavinimą. Siekdama sustiprinti savo kompetencijas ir profesionaliai atstovauti vaikų interesus teismuose, R. V. 2012 m. baigė teisės magistro studijas Mykolo Romerio universitete. Tam ji paaukojo 3 metų užtarnautas kasmetines atostogas bei išeigines, už studijas reikėjo mokėti 15 000 Lt, nors tuo metu atlyginimas buvo daug mažesnis. Kadangi ji nėra baigusi bakalauro studijų, dirbti teisinio darbo pareiškėjos nepriima, susirasti darbą jai sudėtingiau ir dėl amžiaus, todėl jokių pajamų, susijusių su darbo santykiais, nuo atleidimo iš darbo ji neturėjo. Nuo 2016 m. gegužės mėnesio R. V. registruojasi Darbo biržos Širvintų skyriuje. Nuo 2016 m. spalio 5 d. ji įsidarbino visuomeninėje organizacijoje „Gelbėkit vaikus“ pagal terminuotą darbo sutartį 2 mėnesiams.
R. V. nuomone, yra neteisinga pirkti advokatų paslaugas, kai Širvintų rajono savivaldybėje yra Teisės skyrius ir jo specialistai – teisininkai, kurie galėtų atstovauti atsakovui. Nors Administracija pažymi, kad per didelė suma už priverstinės pravaikštos laiką pažeistų kitų darbuotojų interesus, tačiau brangių advokato paslaugų neatsisako.
Atkreipia dėmesį, kad į posėdį pareiškėja buvo kvietusi liudytojus, tačiau teismas jų neapklausė, paaiškino, kad pakanka dokumentų, o bylą nagrinės tik po to, kai bus išnagrinėta byla Nr. eI-5117-629/20 ir įsiteisės sprendimas šioje byloje. R. V. nuomone, teismas bylos nevilkino, ją išnagrinėjo vadovaudamasis teisės aktais, teismų praktika ir priėmė teisingą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, įsigaliojusio 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 8 d. įsakymo Nr. 10-949 „Dėl R. V. atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų“ teisėtumo ir pagrįstumo bei neteisėto atleidimo padarinių, taip pat neturtinės žalos atlyginimo.
Įsakymu, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu (kai yra panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė), pareiškėja 2015 m. gruodžio 10 d. buvo atleista iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos karjeros valstybės tarnautojos pareigų (pareigybės lygis – A, kategorija – 13).
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino skundžiamą Įsakymą iš esmės dėl to, jog Įsakymas priimtas įgyvendinant Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-103, kuris pripažintas neteisėtu administracinėje byloje Nr. el-5117-629/2016; panaikinus Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-103 šalys grąžinamos į status quo; administracijos struktūros reformą pripažinus neteisėta ir atkūrus buvusį Vaiko teisių apsaugos skyrių, pareiškėjos atleidimas iš einamų pareigų pripažintinas įvykdytas nesant teisėto pagrindo.
Atsakovas Administracija apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, jog įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas į atsakovo struktūrą grąžinti panaikintą Vaiko teisių apsaugos skyrių pats savaime negali nulemti R. V. atleidimo iš pareigų neteisėtumo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog bendroji viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnyje. Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje deklaruojamas toks vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas, vadovaudamasis įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdamas į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai įvertinęs Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011). Pažymėtina, jog viešojo administravimo subjektas įgyvendindamas diskreciją savo struktūros tvarkymo srityje yra saistomas imperatyvių teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, jog vertinant struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą (valstybės tarnybos sąvoka pateikiama Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 1 d.) ir konkretaus valstybės tarnautojo teises (žr., pvz., 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-904/2008; 2010 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-684/2010 ir kt.). Tačiau, kaip matyti iš minėtos teismo praktikos, visų pirma yra svarbus struktūros pakeitimų teisėtumo kriterijus, t. y. jog struktūros pakeitimai būtų padaryti laikantis teisės aktų reikalavimų.
Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 1-103 buvo pradėta Širvintų rajono savivaldybės tarybos administracijos struktūros pertvarka, kurios metu buvo panaikintas atskiras Vaiko teisių apsaugos skyrius, tokiu būdu panaikinant Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigybę, kurią užėmė pareiškėja. Pareiškėja Širvintų rajono savivaldybės administracijos 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. (6.17)-13-2125 buvo įspėta apie užimamos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigų panaikinimą nuo 2015 m. gruodžio 11 d. (I t., b. l. 21). Pareiškėjos teigimu, Vaiko teisių apsaugos skyrius iš Administracijos struktūros buvo pašalintas neteisėtai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant ginčą dėl pareiškėjos atleidimo taikant Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, aktualus yra tinkamas viešojo administravimo subjektui suteiktos diskrecijos teisės organizuoti savo struktūrą įgyvendinimas (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1836/2014; 2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-212/2014), t. y. tai, ar struktūriniai pertvarkymai Širvintų rajono savivaldybės administracijoje, iš esmės nulėmę pareiškėjos pareigybės panaikinimą, buvo atlikti nepažeidžiant imperatyvių teisės aktų reikalavimų.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5117-629/2016 pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas buvo tenkintas visiškai ir Širvintų rajono savivaldybės taryba įpareigota pakeisti 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 1-103 „Dėl didžiausio leistino Širvintų rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičiaus nustatymo ir Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintos Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūros 11 punktą ir palikti galioti ankstesnėje Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūros redakcijoje nustatytą atskirą savivaldybės administracijos struktūrinį padalinį – Vaiko teisių apsaugos skyrių. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5117-629/2016, kuriuo nustatė, kad Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūriniai pokyčiai, kuriais panaikintas Vaiko teisių apsaugos skyrius, yra neteisėti. Tokia išvada buvo padaryta iš esmės dėl to, jog keisdama struktūrą Širvintų rajono savivaldybės taryba nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1983 patvirtintų Bendrųjų vaiko teisių apsaugos skyrių nuostatų, pagal kurias Vaiko teisių apsaugos skyrius turi būti steigiamas kaip atskiras savivaldybės administracijos struktūros padalinys (20, 21 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5117-629/2016 įsiteisėjo 2016 m. gegužės 24 d. Įsiteisėjęs sprendimas turi res judicata galią. Būtent įsiteisėjęs teismo sprendimas, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenimis ir visoms valdžios institucijoms. Tokio sprendimo priėmimas ir atitinkamų faktų (aplinkybių) konstatavimas jame reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai, visiems laikams ir teismo nustatytos aplinkybės (faktai) nebegali būti revizuojami kokių nors kitų institucijų. Teisės teorijoje akcentuojama, jog būtent teismo sprendimai kartu su pozityviosios teisės normomis garantuoja tam tikrą visuomenės gyvenimo stabilumą, visuomeninių santykių apibrėžtumą ir aiškumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-54/2012).
Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5117-629/2016 Administracijos struktūros dalies reformą pripažinus neteisėta ir atkūrus buvusį Vaiko teisių apsaugos skyrių pareiškėjos atleidimas iš einamų pareigų įvykdytas nesant teisėto pagrindo. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kadangi šiuo atveju viešojo administravimo subjektas (Širvintų rajono savivaldybės taryba), spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, savo diskrecijos teisę tvarkyti savo struktūrą įgyvendino pažeisdamas imperatyvius teisės aktų reikalavimus (šios aplinkybės yra konstatuotas res judicata galią turinčiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5117-629/2016), tai atitinkamai lemia, jog pareiškėjos atleidimas, motyvuojant jį pareigybės panaikinimu dėl tokių struktūrinių pokyčių, kurie teismo sprendimu yra pripažinti neteisėtais, taip pat negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Konstatuojant priešingai, būtų pažeistas vienas iš pagrindinių teisės principų, kad iš neteisės negali atsirasti teisė (ex iniuria non oritur ius) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2718/2011; 2015 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2561-552/2015; 2016 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-426-602/2016 ir kt.).
Atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui atsakovas sutiko, jog pareiškėjos pareigybė (Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigybė) buvo panaikinta struktūrinių pertvarkymų Administracijoje pagrindu. Apeliaciniame skunde atsakovas iš dalies sutinka su ta aplinkybe, jog Įsakymas, kuriuo pareiškėja atleista iš pareigų, buvo priimtas įgyvendinant minėtą Širvintų rajono savivaldybės sprendimą dėl naujos Administracijos struktūros įgyvendinimo, tačiau pažymi, jog Įsakymas yra atskiras administracinis aktas, kuris nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku administracinėje byloje Nr. eI-5117-629/2016, be to, Administracijos direktorius turi teisę tvarkyti vidinę Administracijos organizacijos struktūrą.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja iš Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigų buvo atleista būtent Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Vaiko teisių apsaugos skyriaus, kaip Administracijos struktūros dalies, panaikinimas šiuo atveju buvo esminis veiksnys, lėmęs pareiškėjos atleidimą, t. y. pareiškėjos pareigybės panaikinimas buvo Administracijos struktūros pokyčių pasekmė. Atsakovas pareiškėjos atleidimo negrindė jokiomis kitomis aplinkybėmis.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog Vietos savivaldos įstatyme savivaldybės administracijos struktūros, nuostatų ir darbo užmokesčio fondo tvirtinimas, didžiausio leistino valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičiaus savivaldybės administracijoje nustatymas savivaldybės administracijos direktoriaus siūlymu mero teikimu yra priskirtas prie išimtinės savivaldybės tarybos kompetencijos (16 str. 2 d. 10 p.). Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 1-103, kuriuo patvirtinti Administracijos struktūros pokyčiai, 4 punktu Administracijos direktorius įpareigotas atlikti visus būtinus veiksmus, susijusius su šio sprendimo įgyvendinimu. Taigi Administracijos direktoriaus kompetencija tvarkyti Administracijos struktūrą šiuo atveju buvo apibrėžta minėtu sprendimu. Tai, jog struktūriniai pokyčiai Administracijoje buvo įgyvendinami vadovaujantis Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimu ir Administracija neturėjo pagrindo juo nesivadovauti, taip pat kiti atsakovo argumentai dėl to, jog Administracijos direktorius laisvai organizuoja darbą įstaigoje, nepaneigia to, jog pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta neteisėtu pagrindu. Neteisėta Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 1-103 dalimi sukelti padariniai turi būti pašalinti, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, grąžinant šalis į pradinę padėtį, panaikinant Įsakymą, kuriuo pareiškėja atleista iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigų ir apginant pareiškėjos teises.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3884-438/2016, kuria vadovaujasi atsakovas, nustatyta aplinkybė, kad Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūros pertvarka nuo 2015 m. gruodžio 11 d. realiai įvyko, jos pasekmėje buvo sujungti iki tol veikę savivaldybės administracijos struktūriniai padaliniai, atitinkamai sumažinant buvusių juose pareigybių skaičių, nevertintina kaip su šioje byloje padarytomis išvadomis nederanti aplinkybė. Be to, pastarąja nutartimi bylos nagrinėjimas grąžintas pirmosios instancijos teismui iš naujo ir minėta byla nėra susijusi su Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 1-103 dalimi, kuria buvo patvirtinta Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūra be Vaikų teisių apsaugos skyriaus, o su kitais Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūrinių pokyčių nulemtais klausimais.
Kita vertus, nors Širvintų rajono savivaldybės administracijos struktūros pokyčiai, atlikti nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų Vaikų teisių apsaugos skyriaus panaikinimo aspektu, šiuo atveju yra pakankamas pagrindas Įsakymo panaikinimui, be kita ko, dėmesys atkreiptinas ir į kitas su pareiškėjos atleidimu susijusias aplinkybes.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas (žr., pvz., 2011 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011; 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013 ir kt.).
Iš bylos duomenų matyti, kad po Širvintų rajono savivaldybės administracijos pertvarkos 2015 m. rugpjūčio 4 d., buvo panaikintas Vaiko teisių apsaugos skyrius, nuo 2015 m. gruodžio 11 d. įsteigiant Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyrių ir į jį inkorporuojant Vaiko teisių apsaugos poskyrį, kurio sudėtį, vietoje Vaiko teisių apsaugos skyriuje buvusių 3 pareigybių, sudarė 4 pareigybės. Atitinkamai iš šių keturių pareigybių trejos pareigybės – Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo ir vyresniųjų specialistų – priskirtos karjeros valstybės tarnautojų rūšiai, nustatant joms A lygio 9 kategoriją (t. I, b. l. 15–17; 54–55; II t., 89–98).
Įvertinus panaikintos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo (A lygio 13 kategorijos) pareigybės aprašymą ir naujai įsteigtų Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo (A lygio 14 kategorijos) ir šio skyriaus Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo (A lygio 9 kategorijos) pareigybės aprašymą, konstatuotina, kad ankstesnės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo funkcijos iš esmės buvo paskirstytos tarp Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo ir Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo pareigybių (I t., b. l. 22–25; 56–60; 61–64).
Pareiškėja buvo A lygio 13 kategorijos karjeros valstybės tarnautoja, kas įrodo, kad jos lygis ir kategorija buvo aukštesnė nei nustatyti naujojo Vaiko teisių apsaugos poskyrio pareigybėms. Visa tai savo ruožtu lemia, kad pareiškėja galėjo pretenduoti užimti pareigybes Vaiko teisių apsaugos poskyryje, o atsakovas turėjo pareigą šias pareigybes pasiūlyti užimti pareiškėjai, išskyrus tai, jei į šias pareigybes paskirti asmenys, pagal Darbo kodekso 135 straipsnio nuostatas turėjo pirmumo teisę prieš pareiškėją.
Iš bylos duomenų matyti, jog Administracijos 2015 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (6.17)-13-3333 pareiškėjai buvo siūloma užimti Administracijoje naujai įsteigtos Socialinės paramos ir vaiko teisų apsaugos skyriaus Vaiko teisių apsaugos poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas (lygis – A, kategorija – 9) (I t., b. l. 10). Tačiau pareiškėjai nebuvo siūloma užimti Socialinės paramos ir vaiko teisų apsaugos skyriaus Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo pareigų (lygis – A, kategorija – 9). Iš minėtos pareigybės aprašymo (I t., b. l. 61–64) matyti, jog Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo pareigybei, į kurią perkelta daugelis Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo (A lygio 13 kategorijos) pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų (pvz., rengia ir įgyvendina vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos priemones, tarp jų ir skirtas vaiko teisių pažeidimų prevencijai gerinti (7.3 p.); suteikia vaikui vardą ir pavardę, kai registruojamas vaiko, kurio tėvai nežinomi, gimimas (7.4 p.); lankosi socialinės rizikos ir globėjų (rūpintojų) šeimose bei kitose, rašo buities tyrimo ir apsilankymo šeimoje aktus (7.7 p.); tvarko galimų įvaikinti vaikų ir norinčių įvaikinti vaikų asmens bylas (7.12 p.) ir kt.), numatyti specialieji reikalavimai – turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities išsilavinimą (magistro kvalifikacinį laipsnį) (6.1 p.) ir turėti vairuotojo pažymėjimą (B kategorija) (6.9 p.). Atsakovo teigimu, minėtų kriterijų pareiškėja neatitiko, dėl to šios pareigos jai nebuvo siūlomos. Tačiau teisėjų kolegija nevertina, jog šie atsakovo argumentai patvirtina, kad buvo užtikrinta tinkama karjeros valstybės tarnautojos atleidimo iš valstybės tarnybos procedūra.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, jog būtina kiekvienu atveju vertinti, ar specialiųjų reikalavimų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (žr. 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009; 2011 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-686/2011; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimo I dalį, skelbtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 24, 2013, p. 466). Sprendžiant dėl asmens galimybės užimti vienas ar kitas pareigas, dėl jo atitikimo bendriesiems ir specialiesiems pareigybės reikalavimas, reikia atsižvelgti į tokių reikalavimų pagrįstumą ir realumą, nes dirbtinai nustatytos sąlygos neturėtų paneigti asmens pirmumo teisės likti tarnyboje. Tik toks vertinimas gali užtikrinti veiksmingą, o ne formalų teisės aktuose valstybės tarnautojams numatytų garantijų įgyvendinimą (žr., pvz., 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2495/2012).
Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo pareigybė yra skirta įgyvendinti teisės aktus, susijusius su vaiko teisių apsauga, taip pat skyriaus darbo organizavimui, smurtą patyrusių vaikų apskaitos bei pagalbos jiems organizavimui, išvadų ir dokumentų teikimui dėl vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros, įvaikinimo organizavimui, su tuo susijusių dokumentų tvarkymu ir apskaita (I t., b. l. 61–64). Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas šiuo atveju nepateikė argumentų, kuo yra grindžiamas naujai įsteigtai Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo pareigybei numatytas reikalavimas turėti specialų išsilavinimą (aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą fizinių mokslų studijų srities išsilavinimą (magistro kvalifikacinį laipsnį), taip pat reikalavimas turėti vairuotojo pažymėjimą (B kategorija), kai ankstesnei Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjo pareigybei buvo keliamas aukštojo universitetinio ar jam prilyginto socialinių mokslų srities teisės, edukologijos, psichologijos ar socialinio darbo krypties išsilavinimas, o reikalavimo turėti vairuotojo pažymėjimą nebuvo numatyta. Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų, kodėl naujai įsteigto Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo pareigybei yra būtina turėti aukštojo universitetinio ar jam prilyginto fizinių mokslų studijų srities išsilavinimą (magistro kvalifikacinis laipsnis), taip pat vairuotojo pažymėjimą. Specialaus aukštojo universitetinio ar jam prilyginto fizinių mokslų studijų srities išsilavinimo (magistro kvalifikacinis laipsnis) reikalavimo, kuris yra keliamas Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjo pareigybei, kuri savo paskirtimi, veiklos sritimi, uždaviniais ir funkcijomis iš esmės nesiskiria nuo Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo pareigybės funkcijų, nėra pagrindo laikyti objektyviai pagrįstu ir konstituciškai pateisinamu. Nesant atsakovo pagrindimo, tokia pat išvada darytina ir dėl specialaus reikalavimo turėti vairuotojo pažymėjimą (B kategorija).
Taigi netgi ir įvertinus papildomas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos atleidimu, matyti, jog atsakovas neužtikrino pareiškėjai Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos, t. y. tinkamai neatliko įstatyme nustatytos valstybės tarnautojo atleidimo iš užimamų pareigų procedūros.
Dėl pareiškėjos teisių pagal DK 300 straipsnio 4 dalį gynimo
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.), t. y. Valstybės tarnybos įstatyme yra expressis verbis įtvirtintas subsidiarus kitų teisės aktų taikymas. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymo normomis taikytinos DK nuostatos, reglamentuojančios neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016 ir kt.).
Kai teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3147/2012).
Pareiškėja prašė priteisti iš Administracijos jai darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki teismo sprendimo įvykdymo, taip pat DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką. Pareiškėja reikalavimo grąžinti ją į darbą nereiškė ir prašė jos teises ginti DK 300 straipsnio 4 dalyje numatytu būdu.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje egzistuoja subjektyvios aplinkybės, lemiančios pareiškėjos nenorą grįžti į eitas Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigas, todėl taikytos DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatos. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje susiklosčiusią situaciją, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju pareiškėjos teisės gintinos DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytu alternatyviu pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdu.
DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
Pareiškėja prašė priteisti jai iš atsakovo DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išmoką. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. gruodžio 10 d. atleidžiant R. V. iš darbo, buvo nuspręsta jai išmokėti šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, priklausantį darbo užmokestį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas už darbo laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 24 d. iki 2015 m. gegužės 23 d., todėl nėra pagrindo antrą kartą jai išmokėti išeitinę išmoką.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja yra atleista iš valstybės tarnybos, o valstybės tarnautojams mokamų išeitinių išmokų ir kompensacijų dydį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnis. DK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos išeitinės išmokos pagal savo esmę, prigimtį atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatytas išeitines išmokas, mokamas iš pareigų atleidžiamam valstybės tarnautojui pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Įvertinus DK 140 straipsnio 1 dalyje, Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatytas išeitines išmokas, jų mokėjimo sąlygas, darytina išvada, kad šiuose įstatymuose numatytų išeitinių išmokų tikslas yra užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams bei valstybės tarnautojams, netekusiems darbo (tarnybos) dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015).
Atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikti duomenys patvirtina, jog atleidžiant pareiškėją jai buvo išmokėta 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka (II t., b. l. 129–130). Pareiškėja byloje neginčijo, kad jai neteisingai buvo apskaičiuota ar išmokėta išeitinė išmoka pagal Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, todėl darytina išvada, kad pareiškėjai yra išmokėta išeitinė išmoka pagal Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas ir ji atitinka DK 300 straipsnio 4 dalyje numatytą išeitinę išmoką, kuri turi būti sumokėta tuo atveju, kai valstybės tarnautojas nėra grąžinamas į valstybės tarnybą. Dėl to, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pakartotinai ši išmoka nepriteistina.
Administracijos 2016 m. sausio 19 d. pažyma patvirtinta, jog R. V. vienos dienos vidutinis darbo užmokestis atleidimo dieną buvo 58,66 Eur, vidutinis mėnesio darbo užmokestis – 1 231,86 Eur (I t., b. l. 115).
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos įskaitytinai turėtų būti priteista 10 617,46 Eur, neatskaičius mokesčių, o nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – po 58,66 Eur už kiekvieną darbo dieną. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atliktus skaičiavimus, sutinka, jog už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. (įskaitytinai) pareiškėjai turi būti priteisiama 10 617,46 Eur, neatskaičius mokesčių, t. y. už 13 darbo dienų 2015 m. gruodžio mėn. (13 d. d. x 58,66 Eur = 762,58 Eur) ir už likusius aštuonis mėnesius (8 mėn. x 1 231,86 Eur = 9 854,88 Eur). Nors atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar pareiškėja po atleidimo iš Administracijos nebuvo įsidarbinusi kitoje darbovietėje ir negavo su darbo užmokesčiu susijusiu pajamų, tačiau pareiškėjai neigiant šią aplinkybę ir byloje nesant jokių duomenų apie galimą pareiškėjos darbą iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, dėl šios aplinkybės nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje laikyti nepagrįstu, ir tai, jog pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės atskirai neaptarė savo sprendime, nelaikytina esminiu sprendimo trūkumu. Tačiau pastebėtina, jog atsakovas teisingai nurodė, kad pagal DK 300 straipsnio 4 dalį, vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką priteisiamas nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o ne iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju toliau turi būti sprendžiama dėl atlyginimo pareiškėjai priteisimo už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo iki šioje byloje apeliacine tvarka priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodė duomenis, kad ji 2016 m. spalio 5 d. pagal terminuotą darbo sutartį dviem mėnesiams įsidarbino visuomeninėje organizacijoje „Gelbėkit vaikus“. Tokiu atveju taikant DK 300 straipsnio 4 dalį pareiškėjai turėtų būti priteistas darbo užmokesčio skirtumas už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Be to, svarbu pažymėti, kad atsakovas kelia pareiškėjai priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydžio klausimą ir mano, jog ši suma yra neproporcingai didelė.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 300 straipsnio 4 dalies teisės normos paskirtį ir siekiamus tikslus, vadovaujasi ir darbo teisės principais: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir kt., įtvirtintais DK 2, 35, 36 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2012). DK 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama priteistina suma turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015 ir kt.). Spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016).
Teisėjų kolegija, nagrinėdama vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisinimo klausimą pareiškėjai, pažymi, kad aplinkybių apie pareiškėjos gautą darbo užmokestį visuomeninėje organizacijoje „Gelbėkit vaikus“ nustatymui turėtų būti renkami nauji įrodymai, dėl ko bylos nagrinėjimas užsitęstų. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į operatyvumo ir ekonomiškumo principus (ABTĮ 11 str.), bei į tai, jog šiuo atveju bylos nagrinėjimas daugiau nei vieną mėnesį buvo sustabdytas (Viliaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi sustabdytas (II t., b. l. 101–102), o 2016 m. birželio 15 d. – atnaujintas (II t., b. l. 104), taip pat į tai, jog pati pareiškėja nurodė, kad nuo 2016 m. spalio 5 d. ji pradėjo dirbi, kas rodo, jog tolesnių praradimų dėl neteisėto atleidimo iš darbo pareiškėja nepatyrė, vertina, jog tinkamam bylos išnagrinėjimui nėra būtina tęsti bylinėjimąsi, rinkti naujus įrodymus ir mano, kad yra pagrindas pareiškėjai nepriteisti viso vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjos atleidimo iš tarnybos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atitinkamai priteistiną kompensaciją sumažinant. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai už laikotarpį po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo priteistinas toks vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydis, kuris atitinka vidutinio darbo užmokesčio dydį iki pareiškėjos įsidarbinimo visuomeninėje organizacijoje „Gelbėkit vaikus“ (2016 m. spalio 5 d.), t. y. vidutinio darbo užmokesčio dydis už 1 mėn. (1 231,86 Eur) ir 2 darbo dienas (58,66 Eur x 2), iš viso – 1 349,18 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks kompensacijos dydis pareiškėjai atitinka jos tikslus, esmę bei bendruosius teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo ir šalių pusiausvyros principus. Teisėjų kolegija pažymi, kad, įvertinus pareiškėjos atleidimo iš Administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pareigų pagrindą bei tai, kad iš byloje esančių duomenų visumos galima daryti išvadą, jog atliekant Administracijos struktūros pakeitimus Širvintų rajono savivaldybėje buvo žinoma, kad tokie pakeitimai, susiję su Vaikų teisių apsaugos skyriaus panaikinimu, neatitinka imperatyvių teisės aktų normų (Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2015 m. lapkričio 6 d. teikimu Nr. 1T-9 pasiūlė Širvintų rajono savivaldybės tarybai artimiausiame posėdyje svarstyti struktūros pakeitimo klausimą, t. y. palikti galioti senojoje struktūros redakcijoje nustatytą atskirą savivaldybės administracijos struktūrinį padalinį – Vaiko teisių apsaugos skyrių, tačiau į šį pasiūlymą nebuvo atsižvelgta (Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5117-629/2016); byloje pateiktas ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. rugpjūčio 31 d. raštas Nr. (16.3-42)SD-5456, kuriame išdėstoma nuomonė, jog Širvintų rajono savivaldybės tarnyba, jungdama Vaiko teisių apsaugos skyrių su kitu savivaldybės padaliniu pažeistų galiojantį teisinį reguliavimą ir tokiu būdu būtų apsunkintas įstatymais nustatytų valstybės deleguotų funkcijų vykdymas), tai, jog pareiškėja Širvintų rajono savivaldybėje dirbo daugiau nei dvidešimt metų, daugiau mažinti pareiškėjai priteistiną kompensaciją nėra pagrindo.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, sumažindama pareiškėjai dėl neteisėto atleidimo priteistiną vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš tarnybos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sumą, ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjai priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, nurodydama, jog pareiškėjai iš atsakovo priteistinas 11 966,64 Eur (1 349,18 Eur + 10 617,46 Eur) (neatskaičius mokesčių) atlyginimas už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjos atleidimo iš tarnybos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palieka nepakeistą.
Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėja iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pareigų Administracijoje yra atleista šio teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja dėl neteisėto atleidimo galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų, galėjusių pasireikšti nerimu dėl be pagrindo prarasto darbo, netikrumo dėl savo ateities, sunkumų susirasti kvalifikaciją atitinkantį darbą. Pareiškėjos patirtą neturtinę žalą teismas įvertino 500 Eur suma.
Atsakovo teigimu, pareiškėjos sveikatos problemos negali būti siejamos su išgyvenimais, patirtais netekus pragyvenimo šaltinio, nes atsirado dar iki jos atleidimo, taip pat pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp jos sveikatos pablogėjimo ir atleidimo iš pareigų.
Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjai motyvus, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi tinkamais teisės aktais, aktualia teismų praktika bei pagrįstai įvertino, jog pareiškėja dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama pinigais. Vertindama pareiškėjos atleidimo iš tarnybos Administracijoje aplinkybes, nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėja dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, galimybės tęsti darbą valstybės tarnyboje ribojimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1806/2012; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-67/2012 ir kt.). Tai, jog pateikti medicininiai dokumentai patvirtina pareiškėjos sveikatos pablogėjimą po to, kai ji buvo įspėta apie pareigybės panaikinimą (I t., b. l. 140–141), rodo, kad pareiškėjos patirti neigiami išgyvenimai buvo susiję su jos atleidimo iš tarnybos procesu. Be to, dėl neturtinės žalos prigimties neturtinė žala ne visada gali būti pagrindžiama konkrečiais įrodymais (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-67/2012; 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1806/2012 ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus dėl nepagrįsto neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjai ir pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje palieka nepakeistą.
Atsakovas apeliaciniame skunde prašė priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė išlaidų apeliacinės instancijos teisme apskaičiavimo ir pagrindimo (ABTĮ 41 str.), dėl to šis prašymas nenagrinėtinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo rezoliucinės dalies ketvirtąja pastraipą pakeisti ir išdėstyti ją taip:
„Priteisti pareiškėjai R. V. iš atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos 11 966,64 Eur (vienuolika tūkstančių devynis šimtus šešiasdešimt šešis eurus šešiasdešimt keturis euro centus) (neatskaičius mokesčių) atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjos R. V. atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos“.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Dainius Raižys
Virginija Volskienė