Civilinė byla Nr. 2S-72/06

NUTARTIS

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

Vilnius                                                                                                      2007 m. sausio 30 d.

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro

kolegijos pirmininkas                                 Egidijus Žironas,

kolegijos teisėjai                                        Almos Urbanavičienės ir Tatjanos Žukauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų L. A. G. ir G. L. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. A. G. ir G. L. G. skundą dėl antstolio veiksmų aprašant ir areštuojant nepriklausantį turtą. Suinteresuoti asmenys antstolis G. M. , antstolio padėjėjas T. J., AB „Turto bankas“, UAB „Nauja energija“, UAB „NI projektai“.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

pareiškėjai L. A. G. ir Ginvilė L. G. kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolio veiksmų, prašydami panaikinti antstolio G. M. 2006-08-07 patvarkymą dėl išieškojimo tvarkos, kuriuo antstolis nusprendė vykdyti skolos pagal Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 1996-05-13 išduotą vykdomąjį raštą išieškojimą iš skolininko L.A. G. ir jo sutuoktinės G.L. G. bendro bei kiekvieno jų asmeninio turto; 2006-08-07 Turto arešto aktą, kuriuo areštavo G.L. G. asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini); 2006-08-07 patvarkymą dėl vertybinių popierių arešto, kuriuo areštuotos G.L. G. asmeninės nuosavybės teise priklausančios UAB „Nauja energija“ 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų bei UAB „NI projektai“ 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų. Nurodė, kad antstolis vadovavosi klaidinga ir nepatikrinta informacija, kad pareiškėjai nėra sudarę povedybinės sutarties, nes tokia sutartis buvo sudaryta 2003-08-28. Kadangi povedybinėje sutartyje buvo numatyta, kad turtas, įgyjamas ir įregistruojamas vieno sutuoktinio vardu, yra jo asmeninė nuosavybė, todėl areštuotas žemės sklypas ir akcijos, įgyti po povedybinės sutarties sudarymo, priklauso G.L. G. . Pareiškėja neturi jokių asmeninių įsipareigojimų AB „Turto bankui“, o prievolės, kurias įgijo L.A. G. be savo sutuoktinės sutikimo, laikomos jo asmeninėmis prievolėmis ir turi būti tenkinamos iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto arba iš bendro sutuoktinių turto, prieš tai jį padalinus. Antstolis netinkamai nustatė prievolės, kurios pagrindu priimtas teismo sprendimas ir išduotas vykdomasis raštas, teisinę prigimtį, dėl ko padarė nepagrįstą prielaidą, jog pareiškėja G.L. G. solidariai su skolininku L.A. G. atsako už jos įvykdymą. Pagal paskolos sandorio sudarymo metu galiojusio SŠK 25 str. 2 d., pagal vieno iš sutuoktinių prisiimtą prievolę sutuoktiniai atsako turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė tik tuomet, jei teismas nustato, kad tai, kas gauta pagal šią prievolę, buvo sunaudota šeimos interesais. 1994-12-22 Paskolos sutartis, nepaisant joje esančio nurodymo, kad paskola suteikiama individualaus gyvenamojo namo statybai, nebuvo panaudota šiuo ar kitais šeimos poreikius tenkinimo tikslais, ji buvo imama iš anksto žinant, kad bus panaudota kitiems tikslams. Antstolis prieš areštuodamas pareiškėjai priklausantį turtą neįkainavo anksčiau areštuoto turto – ½ dalies gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bei žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dėl ko neaišku, kuo remdamasis antstolis laiko, jog šio anksčiau areštuoto turto nepakaks skolai išieškoti.

Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 2006-11-06 nutartimi atmetė L.A. G. ir G.L. G. skundą. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju bendroji jungtinė nuosavybė yra pasibaigusi sutuoktiniams 2003-08-27 sudarius povedybinę sutartį, kurios 2.2. punkte numatyta, jog bet koks po šios sutarties sudarymo įgyjamas turtas bus kiekvieno iš jų asmeninė nuosavybė. Ginčijamais patvarkymais areštuotas pareiškėjos turtas – akcijos ir žemės sklypas – įgyti po povedybinės sutarties sudarymo ir įregistruoti kaip asmeninė G.L. G. nuosavybė. Teismas pripažino, kad išieškojimo nukreipimas į ginčijamas patvarkymais areštuotą G.L. G. priklausantį turtą yra galimas, nes L.A. G. prievolė yra bendra sutuoktinių prievolė, kylanti iš bendrų šeimos poreikių tenkinimo (LR CK 3.109 str. 1 d. 5 p., 2 d., 3.114 str. 1 d.). Teismas, padarydamas išvadą, jog išieškotina iš L. A. G. skola savo teisine prigimtimi yra bendroji sutuoktinių prievolė, vadovavosi LR CK 3.92 str. 3 d. įtvirtinta ir nagrinėjamoje byloje nepaneigta prezumpcija, kad sutuoktinis sudaro sandorius kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui reikia rašytinio kito sutuoktinio sutikimo, o taip pat 1994-12-22 paskolos sutartyje nurodytu tikslu, jog paskola suteikta individualaus gyvenamojo namo statybai. Teismas taip pat sprendė, jog aplinkybė, kad statinys įkeistas laiduotojui AB „Aurabankas“, sąlygoja išvadą, kad toks įkeitimas turtui priklausant abiems sutuoktiniams be antrojo sutuoktinio, t.y. G.L. G. , sutikimo būtų neįmanomas (SŠK 21 str. 4 d.). Teismas padarė išvadą, kad paskola buvo skirta bendriems šeimos poreikiams tenkinti, paskolos sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, nes namas buvo pastatytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusiame sklype (duomenys neskelbtini), sukurta bendroji jungtinė pareiškėjų nuosavybė, kuri turėjo būti tvarkoma iš šeimos lėšų, šiame name pareiškėjai ir gyvena, ir vykdo jiems priklausančių įmonių veiklą, iš 1996-07-16 bendros jungtinės veiklos sutarties matyti, kad tuo metu siekta šio nebaigto statyti namo projektą pakoreguoti ir pritaikyti svečių namams. Be to, yra sąlygos bei pagrindai LR CK 3.114 str. 1 d. numatytai solidariai abiejų sutuoktinių atsakomybei pagal vieno sutuoktinio sudarytą sandorį kilti, jei skolininko reikalavimams visiškai patenkinti bendro sutuoktinių turto neužtektų. Teismas atsižvelgė, kad ginčo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise anksčiau priklausė abiems pareiškėjams, šis ir kitas nekilnojamasis turtas, išskyrus tuo metu areštuotą, neatlygintų sandorių pagrindu 1995 m. įvairiais laikotarpiais buvo perleistas artimiems giminaičiams, kas leidžia preziumuoti tokių sandorių nesąžiningumą (1964 m. LR CK 57¹ str, LR CK 6.687 str.) ir siekimą išvengti prievolių savo kreditoriams vykdymo. Teismas sprendė, kad pareiškėjų nurodoma aplinkybė, kad paskola buvo panaudota kitiems tikslams, nėra įrodyta. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentą, jog  L. A. G. dar iki paskolos gavimo 1994-09-09 tarptautiniu pavedimu pervedė 448 878 JAV dolerių sumą į užsienio bendrovės sąskaitą Švedijoje, sprendė, jog nėra duomenų, kaip tai susiję su paskolos gavimu ir nepaneigia paskolos sutartyje aptarto tikslo. Kiti prie paaiškinimų pateikti dokumentai – 1996-07-16 bendrosios jungtinės veiklos sutartis, statybos rangos sutartis, atliktų darbų aktai, pristatomi finansuojančiam bankui prie sąskaitų  už atliktus darbus, namo priėmimo naudoti aktas – taip pat nepaneigia aplinkybės, kad namo statybos darbai buvo apmokėti iš tam tikslui skirtų skolintų banko lėšų. Priešingai, 1996-09-06 akte nurodoma, kad statyba įregistruota inspekcijoje dar 1994-11-14 (prieš pat gaunant paskolą), o statybos ir montavimo darbai vykdyti ūkio būdu. Teismas, atsižvelgdamas, kad įstatymas areštuoto turto vertei nustatyti leidžia skirti ekspertizę ir apie tokį būsimą veiksmą buvo pažymėta turto arešto aktuose, sprendė, kad kol nebus tokiu būdu nustatyta viso apyrašo turto vertė, nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo areštuota daugiau turto, nei yra reikalinga skolai bei vykdymo išlaidoms padengti. Teismas, vadovaudamasis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 str. 2 d., ir atsižvelgdamas, kad paskola iš sutuoktinių bendro bei asmeninio turto išieškoma jau galiojant CK, o povedybinė sutartis, kuria apspręstas turto pasidalijimo ir atsakomybės pagal sutuoktinių prievoles klausimai, taip pat sudaryta galiojant CK, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nustatant sutuoktinių turto teisinį režimą ir jų atsakomybės už prievoles buvimo pagrindus turi būti taikomas LR CK, o ne galiojusio SŠK 25 str. 2 d.

Pareiškėjai L.A. G. ir G.L. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2006-11-06 nutartį ir priimti naują nutartį – panaikinti antstolio G. M. 2006-08-07 patvarkymą dėl išieškojimo tvarkos, 2006-08-07 turto arešto aktą ir 2006-08-07 patvarkymą dėl vertybinių popierių arešto. Teismui nustačius, kad neatskleista bylos esmė ir pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliantai prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2006-11-06 nutartį ir perduoti bylą Vilniaus miesto pirmam apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Mano, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių atsakomybę pagal prievoles ir todėl priėmė nepagrįstą nutartį. Be to, teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias teismo antstolio veiksmų atlikimą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, bylą išnagrinėjo neišsamiai, todėl neatskleidė bylos esmės ir padarė nepagrįstas išvadas. Savo atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Spręsdamas apie prievolės, atsiradusios pagal paskolos sutartį, sudarytą 1994-12-22 tarp L.A. G. ir Lietuvos taupomojo banko, prigimtį, teismas nepagrįstai vadovavosi LR CK 3.92 str. 3 d. įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sudaro sandorius kito sutuoktinio sutikimu ir taip įgyta prievolė yra laikoma bendra sutuoktinių prievolė. Vadovaujantis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 2 d., darytina išvada, jog prievolių, atsiradusių iki CK įsigaliojimo, pobūdis nustatomas ir atsakomybės pagal šias prievoles klausimas turi būti sprendžiamas pagal prievolės atsiradimo metu galiojusias materialinės teisės normas. SŠK 25 str. 2 d. numatė, kad pagal vieno iš sutuoktinių prisiimtą prievolę sutuoktiniai atsako turtu, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, jeigu teismas nustato, kad tai, kas gauta pagal šią prievolę, buvo sunaudota šeimos interesais. Todėl tam, kad konstatuoti pareiškėjų solidariąją prievolę pagal 1994-12-22 paskolos sutartį, neužtenka nustatyti, kokiam tikslui paimta paskola, o būtina nustatyti, kad 1994-12-22 paskolos lėšos buvo faktiškai panaudotos šeimos interesais. Be to, byloje nėra įrodymų, kad G.L. G. buvo davusi sutikimą 1994-12-22 paskolos sutarčiai.

2. Teismas netinkami įvertinęs byloje esančius įrodymus nepagrįstai konstatavo, kad 1994-12-22 paskolos lėšos buvo panaudotos šeimos interesais, o būtent – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai. Tiek paskolos sutartyje nurodytas jos tikslas, tiek šio namo statyboms 1994-11-14 išduotas leidimas ir statinio įkeitimas laiduotojui AB „Aurabankui“, leidžia daryti tik prielaidą, bet ne išvadą apie paskolos faktinį panaudojimą gyvenamojo namo statybai. Šią prielaidą paneigia šie įrodymai:

2.1. L. A. G. tarptautiniu pavedimu pervedė 448 878 JAV dolerių (kas tuometiniu kursu atitinka paskolos sutartyje nurodytą paskolos sumą litais) į firmos „Ahlma International“ sąskaitą Švedijos banke. Teismas nepagrįstai šį įrodymą atmetė vien tuo pagrindu, kad ieškinyje AB „Aurabankas“ suklydo nurodydamas paskolos pervedimo datą („1994-09-09“), nors visi paskolos sutartį identifikuojantys duomenys atitinka;

2.2. teismas apskritai netyrė 1995-01-04 Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ pažymėjimo Nr. 048626, išduoto įkeitimo sutarties įforminimui, kuris rodo, kad prieš paskolos išmokėjimą gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini), kurio statyba turėjo būti neva finansuojama 1994-12-22 paskolos lėšomis, jau buvo beveik baigtas statyti. Be to pažymoje nurodyta beveik baigto statyti namo vertė 358 398 Lt, todėl akivaizdu, kad 1 800 000 Lt paskolos suma niekaip negalėjo būti įsisavinta šio namo statybos užbaigimui. Todėl darytina išvada, kad paskola buvo imama iš anksto žinant, kad ji bus panaudota kitu tikslu;

2.3. teismas netinkamai įvertino pareiškėjų pateiktą 1996-07-16 L.A. G. su „Kylmer Financial Inc“ sudarytą bendrosios jungtinė veiklos sutartį bei jos realų įvykdymą patvirtinančius įrodymus (rangos sutartis, atliktų darbų aktai, namo priėmimo naudoti aktas), kurie identifikuoja tikrąjį gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), statybos darbų užbaigimo finansuotoją. Iš byloje pateikto leidimo vykdyti statybos darbus matosi, jog jis L.A. G. vardu buvo perregistruotas 1996-05-15, o įrodymų, jog laikotarpiu nuo paskolos išmokėjimo iki leidimo perregistravimo ir 1996-07-16 jungtinės veiklos sutarties sudarymo vyko kokie nors gyvenamojo namo statybos darbai naudojant paskolos lėšas – nėra;

2.4. teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo išreikalauti ir prijungti prie bylos civilinę bylą Nr. 2²¹-1615/1996, kurioje yra paskolos panaudojimą ir paskolos sumos pervedimą į firmos „Ahlma International“ sąskaitą patvirtinantys įrodymai.

3. Teismas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjų argumentą, kad antstolis areštavo turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, tuo pažeisdamas LR CPK 675 str. 2 d. Todėl tiek skundžiamas 2006-08-07 turto arešto aktas, tiek 2006-08-07 patvarkymas dėl vertybinių popierių arešto, yra neteisėti, nes antstolis nenustatė prieš tai areštuoto turto kainos. Nurodo, jog iš AB „Turto bankas“ turto vertintojo parengtos vertinimo ataskaitos akivaizdu, jog pareiškėjai priklausančių akcijų areštas aiškiai viršija išieškotiną sumą bei vykdymo išlaidas.

4. Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2²¹-1615/1996 įsiteisėjo 1996-05-08 ir galėjo būti pateiktas vykdyti per tris metus nuo jo įsiteisėjimo (1964 m. LR CPK 387 str.), t.y. iki 1999-05-08. Nors vykdomasis raštas buvo pateiktas iki šios datos, jokie vykdomieji veiksmai nebuvo atliekami. Pareiškėjai mano, kad vykdymo veiksmai asmens, kuris nenurodytas kaip skolininkas vykdomajame rašte, atžvilgiu, negali būti pradėti suėjus vykdomojo rašto pateikimo terminui, nes tai pažeidžia tokio asmens teisėtų lūkesčių principą.

Antstolio G. M. atstovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2006-11-06 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėjų prievolė yra kilusi iš L.A. G. vardu su Lietuvos taupomuoju banku 1994-12-22 sudarytos paskolos sutarties Nr. 02-7-94-106, o antstolis turėjo nustatyti vykdytinos prievolės teisinę prigimtį. Nurodė, kad esant nenuginčytai bendrąja jungtine nuosavybe pareiškėjams priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo sutarčiai, kurią sudarant kitas sutuoktinis turėjo duoti rašytinį sutikimą (SŠK 21str. 4 d.), darytina išvada, kad 1994-12-22 pareiškėjo L.A. G. vardu sudaryta paskolos sutartis ir jos pagrindu gauta paskolos suma buvo panaudota pareiškėjų šeimos interesams tenkinti. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad gauta paskolos suma buvo pervesta į firmos „Ahlma International“ sąskaitą Švedijos banke, yra nepagrįsta, nes byloje nėra pateiktas tokį tarptautinio pavedimo įvykdymą patvirtinantis dokumentas.

AB Turto bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2006-11-06 nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Teismas pagrįstai taikė LR CK 3.92 str. 3 d. įtvirtintą prezumpciją, kad sutuoktinis sudaro sandorius su kito sutuoktinio sutikimu ir taip įgyta prievolė laikoma bendra sutuoktinių prievole, nes pagal LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 1 d. LR CK 3.92 str. 3 d. taikoma, nepaisant to, kad turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo. Apeliantai nepagrįstai vadovaujasi LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 2 d., numatančia LR CK VI skyriaus antrojo skirsnio normų taikymą sutuoktinių sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui, nes ši norma netaikytina LR CK VII skyriuje išdėstytoms nuostatoms dėl sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad paskola buvo skirta bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Apeliantai neįrodė, jog į firmos „Ahlma International“ sąskaitą buvo pervesti būtent paskolos pinigai, nėra įrodymų, kad pinigai buvo pervesti, o pinigų gavėjas juos tikrai gavo ir kad ieškinio priede nurodytas pareiškimas tarptautiniam pavedimui buvo iš tiesų įvykdytas. Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ 1995-01-04 pažymėjimas pats savaime nepaneigia teismo išvados dėl banko paskolos panaudojimo teisingumo. Leidimas statybas išduotas 1994-11-14, 1995-01-04 pažymėjime bendras statinio plotas nurodytas 540,55 kv.m., aktas dėl statinio priėmimo naudoti patvirtintas 1996-09-06 ir jame nurodytas bendras plotas 607,97 kv.m. Kitokių lėšų statybai finansuoti, išskyrus lėšas pagal jungtinės veiklos sutartį, apeliantas nenurodė, nepateikė įrodymų, kiek kainavo statybos darbai. Apeliantų argumentas dėl turto arešto masto yra nepagrįstas, nes areštuotas turtas nėra įkainotas LR CPK 681 str. nustatyta tvarka dėl to, kad iki šiol nėra pastato, esančio (duomenys neskelbtini), teisinės registracijos ir nėra neginčijamai nustatytas jo savininkas. LR CPK numatytas senaties terminas tik vykdomojo dokumento pateikimui ir visiškai nesiejamas si vykdymo veiksmų atlikimu.

Suinteresuotas asmuo UAB „Nauja energija“ su atskiruoju skundu sutinka ir prašo jį tenkinti skunde nurodytais motyvais.

Suinteresuotas asmuo UAB „NI projektai“ su atskiruoju skundu sutinka ir prašo jį tenkinti skunde nurodytais motyvais.

Pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir skundas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl prievolės pobūdžio

Apeliantai atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pagal prievolę, atsiradusią 1994-12-22 paskolos sutarties Nr. 02-7-94-106 pagrindu, jie kaip sutuoktiniai atsako solidariai, ir įrodinėja, kad tai buvo asmeninė L.A. G. prievolė.

Byloje nustatyta, jog L.A. G. ir G.L. G. 1980-08-02 sudarė santuoką ir iki šio laiko yra susituokę. 1994-12-22 Paskolos sutartimi Nr. 02-7-94-106 Lietuvos taupomasis bankas suteikė L.A. G. 1.800.000 Lt paskolą individualaus gyvenamojo namo statybai, paskolos grąžinimo terminą nustatant 1995-12-22 (b.l.35-36). Paskolos grąžinimo įvykdymas buvo užtikrintas 1995-01-09 Laidavimo sutartimi Nr. 15, pagal kurią laiduotojas komercinis bankas „Aurabankas“ įsipareigojo kreditoriui Lietuvos taupomajam bankui įvykdyti visas prievoles pagal 1994-12-22 Paskolos sutartį Nr. 02-7-94-106 (b.l.38). Savo galimai būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą L.A. G. užtikrino 1995-02-27 turto įkeitimo sutartimi (not. reg. Nr. K1-399, 1995-02-27 teisinė registracija Nr. 1-109), įkeisdamas gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (vykd.b.l. 10). L.A. G. laiku neįvykdžius prievolės pagal paskolos sutartį Lietuvos taupomajam bankui, paskolos gavėjo negrąžinta pinigų suma buvo nurašyta nuo laiduotojo sąskaitos, o laiduotojui perėjo visos kreditoriaus teisės ir pareigos pagal šią prievolę. Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 1996-04-18 sprendimu iš L.A. G. priteisė 2.276.733 Lt skolos AB „Aurabankas“ naudai, o įsiteisėjus šiam sprendimui 1996-05-13 išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-1615/1996, kuris 1996-07-26 buvo priimtas vykdyti teismo antstolių kontoroje prie Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo (vykd. b.l. 9).

Teismų praktikoje yra laikomasi taisyklės, jog prieš pradedant vykdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, kuriame skolininku nurodytas vienas iš sutuoktinių, antstoliui būtina išsiaiškinti, iš kokio turto turi būti vykdomas išieškojimas. Pagal LR CK trečios knygos trečio skirsnio VII skyriaus nuostatas, reglamentuojančias sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles, galimos įvairios sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles modifikacijos. Prievolės pobūdis ir jos atsiradimo pagrindas yra esminis, nustatant atsakomybės subjektus pagal prievolę ir nulemia išieškojimo nukreipimą į skirtingo teisinio režimo turtą.

Vykdomojoje byloje Nr. 0003/02/01563 iki pareiškėjų skundu dėl antstolio G. M. veiksmų skundžiamų patvarkymų ir turto arešto akto 2006-08-07 priėmimo buvo imtasi šių priverstinio vykdymo priemonių: 2003-04-25 turto arešto aktu buvo areštuotas 0,0615 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalis pastato/gyv.namo/pamatų, esančių (duomenys neskelbtini) (vykd.b.l.37-35) (buvo patikslintas 2006-03-24 turto arešto aktu (vykd.b.l.142-141)); 2003-05-13 turto arešto aktu areštuotas lengvasis automobilis Mercedes Benz, v.n. (duomenys neskelbtini) reg. liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), įkainotas 6000 Lt (vykd.b.l.51); 2003-07-22 patvarkymu dėl vykdomojo dokumento vykdymo (vykd.b.l.70), 2005-11-29 patvarkymais vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl skolos išieškojimo (vykd.b.l.106-107) antstolis nukreipė išieškojimą į skolininko L.A. G. darbo užmokestį ir kitas jam prilygintas išmokas.

Tai, jog 2003-04-25 turto arešto aktu buvo areštuotas turtas, kuris priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, atsižvelgiant į tai, kad jis buvo įgytas santuokos metu (vykd.b.l.127-126, 122-121), leidžia daryti išvadą, jog jau tuo metu antstolis nustatė, jog vykdomas išieškojimas pagal bendrą sutuoktinių prievolę. Vykdant išieškojimą pagal asmeninę sutuoktinio prievolę galimas išieškojimas iš bendro turto sutuoktinio dalies, nustatytos LR CPK 667 str. tvarka. Tai, kad apeliantai neginčijo 2003-04-25 turto arešto akto, reiškia, jog jie kartu sutiko, kad antstolis teisingai nustatė prievolės pobūdį.

Pareiškėjai skundžia antstolio G. M. veiksmus, prašydami teismą panaikinti: 2006-08-07 patvarkymą dėl išieškojimo tvarkos, kuriuo nustačius prievolės solidarų pobūdį buvo nuspręsta vykdomąjį raštą vykdyti tiek iš L.A. G. ir G.L. G. bendro, tiek iš jų asmeninio turto; 2006-08-07 patvarkymą dėl vertybinių popierių arešto, kuriuo buvo areštuotos skolininkei L.A. G. asmeninės nuosavybės teise priklausančios 100 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Nauja energija“ akcijų ir 100 vnt. paprastųjų vardinių UAB „NI projektai“ akcijų; 2006-08-07 turto arešto aktą, kuriuo buvo areštuotas L.A. G. asmeninės nuosavybės teise priklausantis 0,1683 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pripažįsta, jog ginčijamų antstolio veiksmų teisėtumo įvertinimui esminę reikšmę turi prievolės, pagal kurią vykdomas išieškojimas, pobūdžio nustatymas (asmeninė, bendroji, solidarioji sutuoktinių prievolė).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo išvadą dėl bendros sutuoktinių prievolės grindė LR CK 3.92 str. 3 d. įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sudaro sandorius kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui reikia rašytinio kito sutuoktinio sutikimo. Pagal LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – LR CK ĮĮ) 25 str. 2 d., LR CK trečios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių sandorių sudarymu, taikomos sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui. Kadangi LR CK 3.92 str. 3 d. įtvirtinta prezumpcija atitinka LR CK ĮĮ 25 str. 2 d. numatytas LR CK atitinkamų normų taikymo sąlygas (įtvirtinta LR CK trečios knygos VI skyriaus antrajame skirsnyje ir yra susijusi su sutuoktinių sandorių sudarymu), nagrinėjamu atveju ji negalėjo būti taikoma. Teisiškai vertinant bet kokį santykį, turi būti vadovaujamasi tomis teisės normomis, kurios galiojo to teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Kadangi nagrinėjamu atveju tarp Lietuvos taupomojo banko ir L.A. G. prievoliniai teisiniai santykiai susiklostė 1994-12-22 paskolos sutarties pagrindu, teisinę reikšmę nagrinėjamoje byloje turi prievolės pobūdžio nustatymas šių santykių atsiradimo momentu. Pagal paskolos sutarties sudarymo metu galiojusio SŠK 25 str. nustatytą bendrą šeimos teisės principą sutuoktiniai pagal asmenines prievoles atsako asmeniniu turtu ir savo bendro turto dalimi, o pagal bendras prievoles – bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios atsirado iki santuokos sudarymo, taip pat santuokos metu, tačiau susijusios su jo asmeniniu turtu arba jo asmeninių poreikių tenkinimu. Tuo tarpu prievolės, kurios atsiranda dėl disponavimo turtu abiejų sutuoktinių arba visos šeimos interesais, yra bendros sutuoktinių prievolės. Pagal bendras sutuoktinių prievoles jie atsako bendrai. Remiantis SŠK 25 str. 2 d. darytina išvada, jog sutuoktinių bendromis prievolėmis laikytinos ir vieno iš sutuoktinių prisiimtos prievolės, jeigu jos yra sunaudotos šeimos interesais.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad išieškoma skola atsirado iš sutuoktinio L.A. G. sandorio, sudaryto šeimos interesais. Vadovaujantis sandorio sudarymo metu galiojusio SŠK normomis, vienam iš sutuoktinių sudarant paskolos sandorį, kito sutuoktinio sutikimo reikalavimas nebuvo keliamas. Tokia išvada darytina iš SŠK 21 str. 4 d. įtvirtintos normos, nustatančios, jog kito sutuoktinio raštu išreikštas sutikimas sandoriui sudaryti reikalingas tik sandoriams dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo sudaryti. Apie G.L. G. sutikimą paskolos sandoriui sudaryti galima spręsti iš to, jog 1995-01-27 įkeitimo sutartis, užtikrinanti galimo būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą komerciniam bankui „Aurabankas“ pagal 1995-01-09 laidavimo sutartį Nr. 15, nebūtų sudaryta ir notariškai patvirtinta, nesant raštu išreikšto jos sutikimo. Todėl darytina išvada, kad G.L. G. žinojo apie paskolos sutarties sudarymą ir tam neprieštaravo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog esant paskolos sutartyje numatytam paskolos suteikimo tikslui – individualaus gyvenamojo namo statybai – pareiga įrodyti, jog faktiškai paskola buvo panaudota kitu tikslu, teko pareiškėjams. Apeliantai įrodinėja, jog gautą paskolos sumą pervedė į firmos „Ahlma International“ sąskaitą viename iš Švedijos bankų kitais tikslais, nesusijusiais su L.A. G. ir G.L. G. šeimos poreikių tenkinimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino neįrodyta, nes byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių pinigų pervedimo faktą ir tai, jog buvo pervesti būtent paskolos sutartimi gauti pinigai, o pinigų gavėjas juos gavo. Šių aplinkybių nepatvirtina ir byloje esantis AB „Aurabankas“ ieškinys dėl skolos priteisimo (b.l.78-79). Be to, pareiškėjai, nurodydami, jog pagal paskolos sutartį gauta pinigų suma buvo pervesta firmai „Ahlma International“ kitais tikslais, nesusijusiais su šeimos poreikių tenkinimu, aiškiai taip ir nenurodė pinigų pervedimo tikslo. Tik teismui palikta teisė įvertinti, ar tai, kas gauta pagal prievolę, yra sunaudota šeimos interesais. Todėl kolegija pripažįsta, jog pareiškėjai pažeidė rungimosi principą – įrodyti savo skundo pagrindą sudarančias aplinkybes (LR CPK 12 str.).

Teisėjų kolegija nesutinka, jog skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančios 1996-07-16 Bendrosios jungtinės veiklos sutarties, sudarytos tarp L.A. G. ir kompanijos „Kylmer Financial INC“, įrodomąją reikšmę. Pats šios sutarties buvimo faktas nepaneigia paskolos sumos panaudojimo individualaus gyvenamojo namo statybai, nes byloje esantys investuotojo kompanijos „Kylmer Financial INC“ pasirašyti aktai įrodo 25.389,96 Lt vertės darbų atlikimą investuotojo užsakymu, kurie savo pobūdžiu nepriskirtini statybos darbams (b.l.87-91). Pažymėtina, jog pareiškėjai nenurodė kitų lėšų statybai finansuoti šaltinių.

Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ 1995-01-04 pažymėjimas, išduotas iš karto po 1994-12-22 paskolos sutarties sudarymo, kuriame yra užfiksuotas 89 proc. pastato baigtumas, sukuriant 540,55 kv.m. naudingo ploto, nepaneigia paskolos panaudojimo šeimos interesais – individualaus gyvenamojo namo statybai. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad 1996-09-06 akte dėl statinio priėmimo naudoti fiksuojamas bendras gyvenamojo namo plotas padidėjo iki 607,97 kv. m. Be to, gyvenamajam namui buvo reikalingos lėšos jį įrengti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog byloje surinkti įrodymai įgalino pirmosios instancijos teismą konstatuoti, kad iš paskolos sutarties prievolė atsirado abiems sutuoktiniams, nes L.A. G. paskola buvo gauta ir panaudota pareiškėjų šeimos reikmėms – namo statybai, taip sukuriant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę. Paskolos sutartis buvo sudaryta sutuoktiniams gyvenant santuokoje. Akivaizdus faktas, kad gyvendami santuokoje asmenys kuria bendrąją jungtinę nuosavybę (išskyrus atvejus, kai yra aiškiai išreikštas susitarimas turtą įgyti asmeninėn vieno iš sutuoktinių nuosavybėn), tam panaudodami tiek gautas pajamas, tiek suteiktas paskolas. Nepateikus įrodymų apie tai, iš kokių kitokių nei paskolos lėšų sutuoktiniai statė namą ir nepagrindus investuotojo pagal Bendrosios jungtinės veiklos sutartį įnašo dydžio, galimas pripažinimas, kad turtui sukurti buvo panaudotos pagal sudarytą paskolos sutartį gauta paskola. Todėl nagrinėjamu atveju iš 1994-12-22 Paskolos sutarties Nr. 02-7-94-106 kilusi prievolė laikytina bendrąja sutuoktinių prievole.

Vadovaujantis LR CK 6.6 str. 1 d., solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjų solidarios atsakomybės buvimą sąlygoja 2003-08-27 Povedybinės sutarties sudarymas. Sutartyje yra įtvirtintas sutuoktinių susitarimas, jog bet koks turtas (turtinės teisės), kuris kiekvieno iš sutuoktinių yra įgytas tiek iki santuokos, tiek ir po santuokos, t.y. gyvenant susituokus, vieno iš sutuoktinių vardu ir/arba registruotas vieno iš sutuoktinių vardu, nuo sutarties sudarymo yra atitinkamai kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (2.2. punktas). Pasirinkę vadinamąjį visiško atskirumo teisinį režimą, pareiškėjai ne tik įgijo turtą asmeninės nuosavybės teise, bet ir nulėmė savo atsakomybę pagal prisiimtas prievoles – pagal asmenines prievoles sutuoktiniai atsako tik savo asmeniniu turtu, o pagal bendras prievoles ir prievoles šeimos interesais sutuoktiniai atsako solidariai (LR CK 3.114 str. 1 d., sutarties 3.3. punktas). Sutuoktinių bendra prievolė pagal 1994-12-22 Paskolos sutartį Nr. 02-7-94-106 yra iki šiol nepasibaigusi. Remiantis Paskolos sutarties 6.4 punktu, sutartis galioja iki paskolos gavėjas grąžina visą paskolą, sumoka palūkanas ir įvykdo šioje sutartyje numatytas mokėjimo prievoles (b.l.35-36). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog sutuoktiniai Povedybine sutartimi išsprendė ir savo atsakomybės pagal šią prievolę klausimą – pagal bendras prievoles atsakyti solidariai. Pažymėtina, jog pareiškėjų solidarios atsakomybės pagal paskolos sutartį konstatavimas, nesąlygoja išvados dėl pareiškėjų skundu ginčijamų antstolio G. M. 2006-08-07 patvarkymų dėl išieškojimo tvarkos, dėl vertybinių popierių arešto ir 2003-08-07 turto arešto akto teisėtumo, kurių esmė – nukreipti išieškojimą į asmeninį pareiškėjų turtą. Sutuoktinių solidarios atsakomybės atveju išieškojimo iš asmeninio sutuoktinių turto ypatumus reglamentuoja LR CK 3.113 str. Pagal šią nuostatą kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami iš asmeninio sutuoktinių turto tik nustačius, kad jiems patenkinti nepakanka bendro sutuoktinių turto. Tik nustačius, kad skundžiamais antstolio veiksmais sutuoktinių solidarios atsakomybės atveju nebuvo pažeista išieškojimo iš jų asmeninio turto tvarka, galima spręsti dėl skundžiamų antstolio procesinių veiksmų teisėtumo ir jų panaikinimo.

Dėl išieškojimo pagal sutuoktinių solidarią  prievolę tvarkos

Tiek antstolis, vykdydamas sprendimą, tiek teismas, kontroliuodamas vykdymo proceso eigą, privalo siekti, kad būtų užtikrintas išieškotojo ir skolininko lygiateisiškumas, teisingumas ir kiti teisės principai. Pagrindinė antstolio pareiga – savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymo saugomus interesus (LR CPK 634 str. 2 d.). Vykdymo procesui galioja teisėtumo principas. Tai reiškia, kad antstolis privalo veikti teisėtai, neviršyti jam įstatymų bei kitų teisės aktų suteiktų įgaliojimų. Siekiant apsaugoti skolininko ir išieškotojo interesus, areštuotas turtas turi būti įkainojamas. Tuo užtikrinamas LR CPK 675 str. 2 d. įtvirtinto principo įgyvendinimas, jog antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. LR CPK 681 str. 1 d. nustatyta, kad antstolis, areštuodamas skolininko turtą, jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą ir arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones.

Areštuoto turo vertės nustatymas turi įtakos ir tinkamam solidarios sutuoktinių atsakomybės įgyvendinimui, nes, kaip minėta, sutuoktinių solidarios atsakomybės atveju pirmiausiai kreditorių reikalavimai turi būti tenkinami iš bendro sutuoktinių turto ir tik nepakakus šio turto galimas kreditorių reikalavimų tenkinimas iš asmeninio sutuoktinių turo (LR CPK 3.113 str.). Atsižvelgiant į minėtą kodekso nuostatą, vykdymo procese būtent antstoliui tenka pareiga, įkainojant areštuotą turtą, nustatyti, ar kreditorių reikalavimams patenkinti užtenka bendrąja jungtine nuosavybe sutuoktiniams priklausančio turto.

2003-04-25 turto arešto aktu buvo areštuotas bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis sutuoktiniams priklausantis 0,0615 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalis pastato/gyvenamojo namo/pamatų, esančių (duomenys neskelbtini) (vykd. b.l. 37-35). 2003-04-25 turto arešto aktas buvo patikslintas 2006-03-24 turto arešto aktu (vykd. b.l. 142-141). Areštuojant turtą jo vertė nebuvo nustatyta. Antstolio 2006-03-24 patvarkymu skolininkas L.A. G. buvo įpareigotas per 10 d. nuo šio patvarkymo gavimo dienos atvykti į antstolių kontorą dalyvauti 2003-04-25 turto arešto akte nurodyto nekilnojamojo turto įkainojime (vykd b.l. 146-143), tačiau areštuotas turtas nebuvo įkainotas. Pažymėtina, jog neatvykus skolininkui ir išieškotojui antstolio pareiga įkainoti areštuotą turtą neišnyksta. Iš sisteminės LR CPK 681 str. įtvirtintų normų analizės darytina išvada, įkainojant areštuotą turtą skolininko ir išieškotojo dalyvavimas nėra būtinas, nes nedalyvavimo antstoliui įkainojant areštuotą turtą atveju jiems yra suteikta teisė pareikšti prieštaravimus dėl turto įkainojimo.

Antstolis G. M. , nesant sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio ir 2003-04-25 turto arešto aktu areštuoto turto įkainojimo, 2006-08-07 patvarkymu Nr. 0003/02/01563 dėl išieškojimo tvarkos nusprendė išieškojimą vykdyti ne tik iš L.A. G. ir G.L. G. bendro, bet ir iš kiekvieno jų asmeninio turto, ko pasėkoje antstolis G. M. nukreipė išieškojimą į G.L. G. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – 0,1683 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (2006-08-07 turto arešto aktas), o taip pat 100 vienetų paprastų vardinių UAB „Nauja energija“ akcijų bei 100 vienetų paprastų vardinių UAB „NI projektai“ akcijų (2006-08-07 patvarkymas dėl vertybinių popierių arešto).

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog antstolis G. M. pareiškėjų skundžiamais veiksmais pažeidė ne tik LR CK 3.113 str. ir LR CPK 674 str.2 d. bei 681 str. normas, bet ir galėjo pažeisti skolininkų L.A. G. bei G.L. G. teisėtus interesus, nes išieškojimas pirmiausiai turi būti nukreiptas į bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą jį įkainojant ir tik šio neužtekus – į kiekvienam iš jų asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Pirmosios instancijos teismas, neturėdamas duomenų dėl areštuoto turto įkainojimo LR CPK 681 str. tvarka, negalėjo padaryti išvados dėl pareiškėjų skundu ginčijamų 2006-08-07 patvarkymų ir turto arešto akto teisėtumo.

Antstolio pareiga įkainoti pareiškėjams priklausantį areštuotą 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), išliko net ir įvertinus, kad šiuo adresu naujai pastatytas gyvenamasis namas yra teisiškai neįregistruotas. Antstolis vykdymo procese taip pat turėjo įvertinti šios gyvenamojo namo dalies arešto pagal kitus arešto aktus mastą. Pažymėtina, jog vadovaujantis LR CPK 681 str. 1 d., tuo atveju, kai antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, jis gali areštuoto turto vertei nustatyti paskirti ekspertizę. Vykdomojoje byloje esantis UAB „Ober-Haus“ Nekilnojamas Turtas 2006-04-11 Preliminarus rinkos vertės nustatymas, įvertinant gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) (vykd. b.l. 158), o taip pat AB Turto banko vertinimo specialisto 2006-05-09 Turto vertinimo pažyma dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), įvertinimo (vykd. b.l. 169-165) neturi teisinės reikšmės nustatant 2003-04-25 turto arešto aktu areštuoto turto rinkos vertę sprendimų vykdymo procese, nes minėtas turtas buvo įvertintas nesilaikant LR CPK 681 str. ir 682 str. nustatytos areštuoto turto įkainojimo tvarkos. Aplinkybė, kad turtas jau yra kitų antstolių bei teisėsaugos institucijų pareigūnų nėra pagrindas papildomai areštuoti kitą turtą. Tik tinkamai nustačius areštuoto turto vertę ir konstatavus, kad jo nepakanka visiems išieškojimams, galiams išieškojimo nukreipimas į kito sutuoktinio asmeninį turtą.

Atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas netinkamai taikė ir aiškino LR CK 3.113 str. ir LR CPK 674 str. 2 d. bei 681 str. normas, skundžiama nutartis naikinama (LR CPK 330 str. 329 str. 1 d.). Nesant duomenų apie areštuoto sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto vertę, teisėjų kolegija pripažįsta, jog neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Todėl pareiškėjų L.A. G. ir G.L. G. skundas dėl antstolio G. M. veiksmų, priimant 2006-08-07 patvarkymą dėl išieškojimo tvarkos, patvarkymą dėl vertybinių popierių arešto ir 2006-08-07 turto arešto aktą, perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (LR CPK 327 str. 1 d. 2 p.). 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 3 p., teisėjų kolegija

n u t a r ė:

Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundą dėl antstolio veiksmų tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

            Kolegijos pirmininkas                                                               Egidijus Žironas                  

            Teisėjos                                                                                   Alma Urbanavičienė

                                                                                                            Tatjana Žukauskienė