Civilinė byla Nr.e2-319-278/2020
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00125-2016-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.2.4.1.1; 2.6.7; 3.2.3.1; 3.2.4.4; 3.2.4.11; 3.2.6.5
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 16 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Valiulienė,
sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,
dalyvaujant atsakovės atstovui nemokumo administratoriui Lygaudui Petroniui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir UAB) „Ingeo“ ieškinį atsakovėms bankrutavusiai UAB „Reflektorius“, UAB „Vikingų giria“, trečiajam asmeniui UAB „Ausviga“ dėl restitucijos taikymo, sandorį pripažinus negaliojančiu, ir
n u s t a t ė :
ieškovė bankrutavusios UAB „Reflektorius“ kreditorė UAB „Ingeo“, be kitų reikalavimų, 2018-12-21 ieškiniu (patikslintu skundu), UAB „Reflektorius“ bankroto byloje, prašė teismo pripažinti bankrutavusios UAB „Reflektorius“ bankroto administratoriaus Lygaudo Petronio ir UAB „Vikingų giria“ 2018 m. rugpjūčio 27 d. sudarytą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria perleista reikalavimo teisė į iš G. P. priteistą 35 000 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas, neteisėta nuo sutarties sudarymo momento ir taikyti restituciją. UAB „Ingeo“ nurodė, kad bankrutavusios UAB „Reflektorius“ naudai Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 27 d. sprendimu, civilinėje byloje Nr. 2-2425-812/2017, priteisė iš atsakovės G. P. 35 000 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas. Dėl šio turto pardavimo 2018 m. kovo 9 d. bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimas nustatė turto pardavimo tvarką (trimis etapais po 7 dienas nuo paskelbimo turtas parduodamas didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui). Teigė, kad 2018 m. liepos 11 d. UAB „Ingeo“ pateikė siūlymą įsigyti reikalavimą už 500 Eur ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą parduoti reikalavimą bendrovės siūloma kaina. Nurodė, kad kreditorių susirinkimo nutarimas nebuvo apskųstas ir (arba) panaikintas, tačiau 2018 m. rugpjūčio 24 d. į bankrutavusios įmonės sąskaitą buvo pervestas 600 Eur mokėjimas iš UAB „Vikingų giria“ ir 2018 m. rugpjūčio 27 d. bankrutavusi UAB „Reflektorius“, atstovaujama bankroto administratoriaus, su UAB „Vikingų giria“ sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią reikalavimo teisė į G. P. skolą buvo perleista minėtai bendrovei. Ieškovė UAB „Ingeo“ nurodė, kad UAB „Vikingų giria“ vadovė yra G. P. brolienė, kas preziumuoja šalių nesąžiningumą. Teigė, kad tokiais veiksmais bankroto administratorius pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau ir ĮBĮ) numatytą bendrovės turto pardavimo tvarką, sąmoningai ir tyčia nevykdė bankrutavusios UAB „Reflektorius“ kreditorių 2018 m. kovo 9 d. bei 2018 m. rugpjūčio 14 d. susirinkimų nutarimų ir neteisėtai sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Be to, nurodė, kad reikalavimo teisė turėjo būti pardavinėjama ne laisvo pardavimo, o varžytynių būdu.
Panevėžio apygardos teismas 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - pripažino Reikalavimo teisių perleidimo sutartį negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento, kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 17 d. nutartimi sprendimo dalį, kuria, 2018 m. rugpjūčio 27 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažinus negaliojančia nuo sudarymo momento, nuspręsta netaikyti restitucijos, panaikino ir restitucijos taikymo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
UAB „Ingeo“ prašo taikant restitucijos klausimą nustatyti Reikalavimo teisės vertę buvusią reikalavimo metu, nes nėra aišku kokią tiksliai sumą įmonei turi grąžinti neteisėtu sandoriu reikalavimo teisę įsigijusi UAB „Vikingų giria“, nes ši įmonė iš UAB „Ausviga“ už tą pačią reikalavimo teisę gavo 5 000 Eur.
Atsakovės bankrutavusios UAB „Reflektorius“ bankroto administratorius L. Petronis prašo restitucijos netaikyti, nes Panevėžio apygardos teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimu yra panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimas, kurio pagrindu iš G. P. buvo priteistas žalos atlyginimas ir palūkanos. Nurodo, kad bankrutavusi įmonė neturi reikalavimo teisės į G. P., todėl netenka prasmės spręsti restitucijos klausimo.
Ieškinys dėl restitucijos taikymo atmestinas.
Byloje nustatyta, kad 2020 m. kovo 17 d. įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eB2-29-755/2019 ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-258-381/2020 (toliau – teismų sprendimai), visiškai patenkintas ieškovės UAB „Ingeo“ ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2018 m. rugpjūčio 27 d. bankrutavusios UAB „Reflektorius“ ir UAB „Vikingų giria“ sudarytą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir nuspręsta šią sutartį pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento. Minėtais teismų sprendimais konstatuota, kad parduodant bankrutavusios įmonės turtą buvo pažeisti imperatyvūs įstatymo reikalavimai, todėl Reikalavimo teisių perleidimo sutartis pripažintina negaliojančia (ĮBĮ 33 straipsnis, CK 1.80 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pripažinus sandorį negaliojančiu restitucija natūra netaikytina, nes 2018 m. rugpjūčio 31 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi atsakovė UAB „Vikingų giria“ ginčo reikalavimą pardavė trečiajam asmeniui UAB „Ausviga“ ir šios sutarties ieškovė UAB „Ingeo“ neginčija, o reikalavimo teisės įgijėjo sąžiningumas nenuginčytas. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 17 d. nutartimi konstatavo, jog tai, kad nėra pagrindo restitucijos taikyti UAB „Ausviga“ atžvilgiu, nepaneigia galimybės taikyti restituciją tarp niekine pripažintos Reikalavimo teisių perleidimo sutarties šalių – bankrutavusios UAB „Reflektorius“ ir UAB „Vikingų giria“, bankrutavusią įmonę įpareigojant grąžinti UAB „Vikingų giria“ minėto sandorio pagrindu gautus 600 Eur, o UAB „Vikingų giria“ įpareigojant grąžinti bankrutavusiai UAB „Reflektorius“ sandorio pagrindu perleistos reikalavimo teisės vertę pinigais. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, nors ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui yra reikšminga reikalavimo teisės nominali vertė, tačiau restitucijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal reikalavimo teisės rinkos vertę.
Civilinio kodekso (toliau ir CK) nuostatos numato, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, teismas privalo spręsti klausimą dėl restitucijos taikymo (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.222 straipsnis, 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; kt.). Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). CK 6.147 straipsnyje numatyta, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę.
Restitucijos klausimo išsprendimui nagrinėjamoje byloje svarbi aplinkybė yra reikalavimo teisės galiojimas ir jo dydis. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį, kuria paliktas nepakeistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimas, kuriuo iš atsakovės G. P. bankrutavusios UAB „Reflektorius“ naudai prateistas 35 000 Eur žalos atlyginimas bei palūkanos ir byla perduota apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pakartotinai apeliacine tvarka išnagrinėjęs atsakovės G. P. apeliacinį skundą, Panevėžio apygardos teismas 2020 m. spalio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-3-589/2020 panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimą dalyje dėl 35 000 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės G. P. ir priėmė naują sprendimą - ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Reflektorius“ ieškinį atsakovei G. P. atmetė (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Įvertinus minėtą aplinkybę konstatuotina, kad tiek UAB „Vikingų giria“, tiek vėliau ir UAB „Ausviga“ įsigytas reikalavimas negali būti nukreiptas vykdymui į G. P. ir tenkinamas. Nors Reikalavimo teisių perleidimo sutartimis reikalavimą naujas kreditorius įgyja savo rizika, tačiau konstatuoti, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartis pripažinus negaliojančiomis negali būti taikoma restitucija, nėra pakankamo pagrindo. Kaip minėta aukščiau, 2018 m. rugpjūčio 27 d. sudarant Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, UAB „Vikingų giria“ bankrutavusiai įmonei sumokėjo 600 Eur, todėl minėtą sutartį pripažinus negaliojančia, bankrutavusi įmonė gautą sumą turėtų grąžinti UAB „Vikingų giria“. Tačiau, įvertinus, kad UAB „Vikingų giria“ jau 2018 m. rugpjūčio 31 d. reikalavimą pardavė UAB „Ausviga“ už 5 000 Eur, teismas daro išvadą, kad įgydama reikalavimą iš bankrutavusios įmonės UAB „Vikingų giria“ nebuvo sąžininga. Nors šalys turi teisę susitarti dėl reikalavimo kainos, tačiau darytina išvada, kad pervesdama bankrutavusiai UAB „Reflektorius“ 600 Eur už 35 000 Eur reikalavimą, UAB „Vikingų giria“ žinojo ir suprato, kad įgyjamo reikalavimo vertė yra ženkliai didesnė, ką patvirtina tik po 4 (keturių) dienų sudarytas sandoris su UAB „Ausviga“ ir, kad siūloma kaina už reikalavimą pažeidžia bankrutavusios įmonės kreditorių interesus, sumažina jų galimybę didesne dalimi (suma) atgauti savo finansinį reikalavimą iš bankrutavusios UAB „Reflektorius“. Esant minėtiems duomenims, teismas daro išvadą nesant pagrindo nagrinėjamoje byloje taikyti restituciją ir įpareigoti bankrutavusią įmonę grąžinti UAB „Vikingų giria“ 600 Eur (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Nors bylos duomenys leidžia konstatuoti, kad nominali ginčo reikalavimo teisės vertė, sudarant Reikalavimo teisių perleidimo sutartį 2018 m. rugpjūčio 27 d. buvo ne mažesnė nei 5 000 Eur, ką patvirtina UAB „Vikingų giria“ ir UAB „Ausviga“ 2018 m. rugpjūčio 31 d. sudarytas sandoris, įpareigoti UAB „Vikingų giria“ gautą sumą (5 000 Eur) pervesti bankrutavusiai įmonei, konstatavus, jog reikalavimo teisė į G. P. yra išnykusi, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).
Dėl paminėto, pripažinus 2018 m. rugpjūčio 27 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį negaliojančia restitucija netaikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).
Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovei UAB „Ingeo“ teismui padavus skundą (ieškinį), UAB „Ausviga“ patyrė 1 000 Eur atstovavimo išlaidų. Iš dalies tenkinant ieškovės reikalavimus Panevėžio apygardos teismas 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu konstatavo, kad iš atstovavimo sutarties turinio matyti, jog atstovas įsipareigojo atstovauti bendrovei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paruošti atsiliepimą į ieškinį, teikti konsultacijas, be to, atstovas dalyvavo teismo posėdyje. Įvertinęs minėtus duomenis bei tai, kad ieškinys tenkinamas iš dalies, iš UAB „Ingeo“ trečiojo asmens UAB „Ausviga“ naudai teismas priteisė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Minėta sprendimo dalis, išnagrinėjus apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 17 d. nutartimi nėra pakeista ar panaikinta, todėl klausimas dėl UAB „Ausviga“ patirtų bylinėjimosi išlaidų nagrinėjamoje byloje nespręstinas, nes papildomi duomenys apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikti (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Nustatyta, kad UAB „Vikingų giria“, paduodama apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo už apeliacinį skundą 2019 m. birželio 28 d. yra sumokėjusi 100 Eur žyminį mokestį. Lietuvos apeliaciniam teismui 2020 m. kovo 17 d. nutartimi perdavus restitucijos klausimą spręsti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas perduotas pirmosios instancijos teismui. Kadangi atsakovė UAB „Vikingų giria“ apeliaciniu skundu ginčijo tik dalį sprendimo, kuriuo 2018 m. rugpjūčio 27 d. sudaryta Reikalavimo teisių perleidimo sutartis pripažinta negaliojančia, o atsakovės skundas buvo atmestas, atsakovės patirtos išlaidos, sprendžiant restitucijos klausimą, nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 4-5 dalys). Kiti duomenys apie byloje dalyvaujančių asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas nagrinėjamoje byloje, teismui nepateikti (CPK 93, 98 straipsniai).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 270 straipsniais teismas
n u s p r e n d ž i a :
uždarosios akcinės bendrovės „Ingeo“ 2018 m. gruodžio 21 d. ieškinio (patikslinto skundo) reikalavimą dėl restitucijos taikymo atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per šį teismą.
Teisėja Birutė Valiulienė