Civilinė byla Nr. e3K-3-42-1120/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10420-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.5; 2.6.16.8.1; 3.1.10.7

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė) ir Agnės Tikniūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Konarskio turgelio, trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, uždarosios akcinės bendrovės verslo centro „1000 litų“ ir trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, V. O. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 14 d. sprendimo ir 2024 m. spalio 21 d. papildomos nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Konarskio turgelio ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, uždarosios akcinės bendrovės verslo centro ,,1000 litų“ ieškinius atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, J. S., Z. K. S., uždaroji akcinė bendrovė ,,Ceilonas“, V. O., J. O., uždaroji akcinės bendrovė ,,Sitos namai“, V. R. A., J. A., A. K., K. K., Vilniaus miesto savivaldybė. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių termino administraciniam aktui ginčyti praleidimo padarinius ir šio termino atnaujinimą, teismo pareigą išnagrinėti byloje reiškiamus reikalavimus ir pagrįsti savo sprendimą, ir dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės sklypo dalių, reikalingų jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, nustatymo tvarką, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė: 1) atnaujinti terminą paduoti skundą dėl atsakovės direktoriaus 2022 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1T-6-(5.59E.) ,,Dėl UAB „Konarskio turgelis“ ir UAB Verslo centro „1000 litų“ skundų išnagrinėjimo“ (toliau – Sprendimas) ir dėl atsakovės Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2021 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. 49VĮ-2076-(14.49.2E.) ,,Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), dalių dydžio nustatymo“ (toliau – Įsakymas); 2) panaikinti Sprendimą ir Įsakymą; 3) įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti klausimą dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), dalių, reikalingų savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti, nustatymo.

3.       Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 170/5269 dalys pirmiau minėto žemės sklypo, taip pat žemės sklype esantys statiniai: keturi pastatai – prekybos paviljonai, pastatas – sandėlis ir pastatas – viešasis tualetas. Pastatuose yra vykdoma ūkinė komercinė veikla (prekiaujama gėlėmis). Įsakymu buvo nustatytos žemės sklypo dalys, reikalingos jame esantiems statiniams eksploatuoti, pagal UAB „Kampara“ matininko 2021 m. lapkričio 10 d. parengtą žemės sklypo planą, tačiau šis planas pažeidžia teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Ieškovė apie Įsakymą ir planą buvo informuota tik 2022 m. sausio 4 d. elektroniniu paštu, planas nebuvo su ja suderintas. Statiniams eksploatuoti skirtos žemės sklypo dalys yra apskaičiuotos neteisingai ir neatitinka realios situacijos, planas turi techninių trūkumų. Kai kuriems pastatams (be kita ko, priklausantiems ieškovei) eksploatuoti skirtos žemės sklypo dalys yra per mažos ir neatitinka minimalių Kitos paskirties valstybinės žemės sklypų, parduodamų ar išnuomojamų ne aukciono būdu, administravimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2020 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 3D-40, (toliau – Metodika) nurodytų dydžių, o kitiems pastatams nepagrįstai skirtas per didelis žemės sklypo plotas, be to, plane yra palikta skaičiavimo klaidų. Statiniams yra neproporcingai paskirstytos bendrai naudotis skirtos žemės sklypo dalys. Matininkas parengė planą nenuvykęs į žemės sklypą, nepatikrinęs realios situacijos ir neatlikęs matavimų vietoje. Iš plano sprendinių nėra aišku, kuri žemės sklypo dalis yra privati, o kuri – valstybinė.

4.       Ieškovė nurodė, kad tuo atveju, jeigu teismas vertintų, kad ji praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytą vieno mėnesio terminą administraciniam aktui ginčyti, šis terminas praleistas nežymiai. Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi atsisakius priimti ieškovės skundą, ieškovė jau 2022 m. balandžio 29 d. pateikė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui.

5.       Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, prašė panaikinti atsakovės Sprendimą ir Įsakymą; įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti klausimą dėl žemės sklype esantiems savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti reikalingų žemės sklypo dalių nustatymo. 

6.       Trečiasis asmuo nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso žemės sklype esantys statiniai, t. y. du pastatai – parduotuvės ir pastatas – stoginė; taip pat jis valdo nuomos teise 0,1047 ha ir 0,1277 ha ploto žemės sklypo dalis. Įsakymu trečiojo asmens statiniams eksploatuoti skirtos žemės sklypo dalys neatitinka nuomojamų dalių. Planas neatitinka realios faktinės situacijos. Įsakyme nėra nurodytos žemės sklype esančios valstybinės ir privačios žemės dalys, nėra apskaičiuotos ir nurodytos bendrai ir atskirai naudojamos žemės sklypo dalys. Savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalys yra nustatytos pažeidžiant teisės aktuose nustatytą tvarką, Įsakyme yra nurodyti klaidingi duomenys, taip pat savavališkai sumažinta trečiojo asmens nuomojama žemės sklypo dalis. Planas turi techninių trūkumų, be to, su juo nebuvo tinkamai supažindinti suinteresuoti asmenys.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 12 d. sprendimu priėmė ieškovės ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, ieškinių dalies dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti klausimą dėl savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti reikalingų žemės sklypo dalių nustatymo atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė; patenkino ieškovės ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, ieškinius ir panaikino atsakovės Įsakymą ir Sprendimą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 25 d. papildomu sprendimu paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8.       Teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (4963/5269 dalys) (iki 2024 m. sausio 25 d. jį patikėjimo teise valdė atsakovė, vėliau – Vilniaus miesto savivaldybė), ieškovei (170/5269 dalių), tretiesiems asmenims V. O. ir J. O. (136/5269 dalys). Žemės sklype yra įregistruoti šie pastatai: 1) keturi pastatai – prekybos paviljonai, pastatas – sandėlis, pastatas – viešasis tualetas, nuosavybės teise priklausantys ieškovei; 2) du pastatai – parduotuvės, pastatas – stoginė, nuosavybės teise priklausantys trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus; 3) pastatas – sandėlis, priklausantis tretiesiems asmenims V. O. ir J. O.; 4) pastatas – kepykla, nuosavybės teise priklausantis trečiajam asmeniui UAB „Ceilonas“; 5) pastatas – kavinė ir alaus baras, nuosavybės teise priklausantis tretiesiems asmenims J. S. ir Z. K. S.; 6) pastatas – garažas, nuosavybės teise priklausantis tretiesiems asmenims V. R. A., J. A., A. K. ir K. K. (iki 2023 m. lapkričio 24 d. priklausė T. U., V. P.-U., V. R. A., J. A., A. K. ir K. K.); 7) pastatas – prekybos, nuosavybės teise priklausantis trečiajam asmeniui UAB „Sitos namai“. Ieškovė, trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, taip pat T. U., V. R. A., J. A. ir A. K. pateikė prašymus nupirkti žemės sklypo dalis, reikalingas statiniams eksploatuoti, UAB ,,Sitos namai“ prašė sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį. Atsakovės Vilniaus miesto skyrius, atsižvelgdamas į gautus prašymus ir įvertinęs aplinkybes, kad žemės sklype yra keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai, priklausantys skirtingiems asmenims, žemės sklypo byloje esantis planas neatitinka realios situacijos (dalis statinių yra nugriauta, kiti – rekonstruoti), statiniui – garažui nėra išskirta žemės sklypo dalis, visas žemės sklypas yra valdomas nuomos ar nuosavybės teise privačių asmenų, informavo pareiškėjus, kad asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti naudojamo žemės sklypo dalį, turi pateikti žemės sklypo planą, kuriame būtų išskirtos kiekvienam tokiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalys ir nustatytas šių dalių plotas. T. U. pateikė atsakovei prašymą patvirtinti UAB ,,Kampara“ parengtą žemės sklypo planą ir leisti išsipirkti jam tenkančią žemės sklypo dalį. Atsakovės Vilniaus miesto skyrius, vadovaudamasis šiuo planu, priėmė Įsakymą ir nustatė žemės sklypo dalis, reikalingas jame esantiems statiniams eksploatuoti. Ieškovė ir trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, pateikė atsakovei skundą, prašydami panaikinti Įsakymą, tačiau ši Sprendimu jo netenkino.

9.       Teismas nurodė, kad ieškovė gavo Įsakymą ir žemės sklypo planą 2022 m. sausio 4 d. elektroniniu laišku ir, nepraleisdama 20 darbo dienų termino, pateikė atsakovės direktoriui skundą, o šis 2022 m. kovo 15 d. priėmė Sprendimą; 2022 m. kovo 16 d. elektroniniu paštu jis buvo išsiųstas ieškovei. Sprendime nurodyta, kad, vadovaujantis ABTĮ, jis gali būti skundžiamas teismui per mėnesį nuo jo gavimo dienos. Ieškovė, nepraleidusi šio termino, 2022 m. balandžio 15 d. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, tačiau teismas 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi atsisakė jį priimti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, todėl ieškovė 2022 m. balandžio 29 d. pateikė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui. Ieškinys pateiktas praleidus ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą, tačiau teismas vertino, kad ieškovė praleido jį dėl svarbių priežasčių ir yra pagrindas jį atnaujinti. Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, nepraleido termino Įsakymui ginčyti: jis gavo Įsakymą 2022 m. sausio 4 d., 2022 m. sausio 14 d. pateikė dėl jo skundą, Sprendimas dėl šio skundo jam buvo įteiktas 2022 m. kovo 16 d., trečiasis asmuo 2022 m. balandžio 15 d. pateikė dėl jo skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, 2022 m. balandžio 19 d. skundas buvo priimtas, tačiau 2022 m. rugpjūčio 4 d. specialioji teisėjų kolegija nusprendė, kad ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, ir byla buvo persiųsta Vilniaus miesto apylinkės teismui.

10.       Teismas nurodė, kad nustatant statiniams eksploatuoti reikalingą ir naudojamą valstybinės žemės plotą, be kita ko, buvo vadovaujamasi Metodika. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4-629/2023 pripažino, kad Metodikos 6, 10 ir 11 punktai tiek, kiek pagal juos apskaičiuotas ne aukciono būdu parduodamo valstybinės žemės sklypo dydis nėra būtinas ar pakankamas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktui. Tačiau teismas pažymėjo, kad Metodikos nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis įstatymui nuo 2023 m. gegužės 24 d., o žemės sklypo planas parengtas 2021 m. lapkričio 10 d., Įsakymas priimtas 2021 m. gruodžio 17 d. Todėl, vertinant plano ir Įsakymo atitiktį teisės aktų reikalavimams, nėra pagrindo nevertinti jų atitikties Metodikos nuostatoms, galiojusioms juos priimant.

11.       Teismas nurodė, kad žemės sklypo plane yra išskirtos žemės sklypo dalys, skirtos jame esantiems statiniams eksploatuoti, ir paliktas bendrai naudojamas žemės sklypo plotas (statiniams šio ploto dalys išskirtos tokio pat dydžio, kaip ir jiems skirtos atskirai naudojamos dalys). Planas neturi aiškinamojo rašto, todėl jo sudarymo principai nėra aiškūs. Sprendime ir plane nėra pasisakyta apie plane pateiktų skaičiavimų rezultatus, gautus plotus. Planą parengęs specialistas, apklaustas teismo posėdyje, negalėjo paaiškinti, kaip skaičiavo statiniams eksploatuoti reikalingus plotus. Nors atsakovė nurodė patikrinusi, kaip apskaičiuoti statiniams išskirti plotai, iš Sprendime pateiktos lentelės nėra aišku, kaip jie buvo apskaičiuoti; šių aplinkybių negalėjo paaiškinti kaip liudytojos apklaustos buvusios atsakovės darbuotojos. Plane statiniams eksploatuoti yra skirtos žemės sklypo dalys, kuriose yra šie statiniai, ir atitinkami plotai, esantys bendrai naudoti paskirtoje žemės sklypo dalyje. Pagal Metodikos 6 punktą, minimalus statiniui eksploatuoti skirtinas plotas susideda iš statinio užimamo ploto ir statiniui prižiūrėti reikalingo ploto; teismas vertino, kad statiniui eksploatuoti reikalingas plotas negali būti abstrakčiai nustatytas bendrai naudojamoje žemės sklypo dalyje, jis turi būti konkrečiai apibrėžtas ir tiesiogiai susijęs su pastatu. Atliekant skaičiavimus pagal Metodikoje nurodytas formules, turi būti naudojamas pastato užimamas plotas, kurį sudaro ne sienų, o labiausiai išsikišusių statinio konstrukcijų horizontali projekcija į žemės paviršių, todėl būtina atlikti matavimus vietoje, užfiksuojant labiausiai išsikišusias statinio konstrukcijas, ir pagal tai apskaičiuoti pastato faktiškai užimamą plotą. Rengiant žemės sklypo planą nebuvo atsižvelgta į šį reikalavimą.

12.       Teismas nurodė, kad plane atlikti skaičiavimai yra su aritmetinėmis klaidomis, aplink visus statinius nustatytos žemės sklypo dalys nesiekia minimalaus pagal Metodiką galimo nustatyti ploto, likusi teritorija (2517 kv. m dalis 5269 kv. m ploto žemės sklypo) yra paskirta naudoti bendrai. Statiniams eksploatuoti skirtos dalys yra paskirstytos neproporcingai. Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypo naudojimo būdas yra komercinės paskirties objektų naudojimo teritorija, bendrai naudojamas plotas turi būti paliekamas tik ten, kur jis yra neišvengiamai būtinas, o žemės sklypo plotas turi būti priskiriamas kiekvienam statiniui pagal faktinį naudojimą. Atskiroms žemės sklypo dalims tenkantys bendro naudojimo plotai yra apskaičiuoti neproporcingai, bendrai naudoti skirta ieškovės komercinei veiklai faktiškai naudojama žemės sklypo dalis. Nors atsakovė nurodo, kad plane išskirtos žemės sklypo dalys yra vientisos, kai kurios dalys yra nustatytos ne vienoje tiesėje, yra netaisyklingų formų. Planas turi daug techninių trūkumų: jame turėjo būti nurodyta, kuri konkreti žemės sklypo dalis priklauso valstybei, o kuri – privatiems asmenims, kitoje plano pusėje nenurodyti žemės sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plotai, plano koordinačių žiniaraštis neatitinka patvirtintos formos ir kt.

13.       Teismas nustatė, kad planas buvo rengiamas trečiojo asmens T. U. užsakymu, su juo pasirašytinai buvo supažindinti kai kurie suinteresuoti asmenys. Kiti žemės sklypo nuomininkai ir savininkai apie parengtą planą buvo informuoti tik priėmus Įsakymą. Teismas vertino, kad šie asmenys nepagrįstai nebuvo supažindinti su planu iki tol, kol buvo priimtas Įsakymas. Atsakovė buvo nurodžiusi žemės sklypo savininkams ir nuomininkams, kad asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti naudojamo žemės sklypo dalį, su prašymu turi pateikti jo planą, su kuriuo turi būti pasirašytinai supažindinti kiti žemės sklypo savininkai ir naudotojai, bet vėliau ji patvirtino planą nepaisydama to, kad su juo buvo supažindinta tik dalis žemės sklypo naudotojų.

14.       Teismas padarė išvadą, kad Įsakymas buvo priimtas pažeidžiant Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto ir Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, (toliau – Taisyklės) 8 punkto nuostatas, protingumo, proporcingumo principus, todėl yra pagrindas jį panaikinti. Atsakovės Sprendime yra konstatuota, kad Įsakymas yra teisėtas, todėl teismas panaikino ir jį. Ieškovė ir trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, atsisakė reikalavimo įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti klausimą dėl žemės sklypo dalių, reikalingų jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti, nustatymo, kadangi šiuo metu šią funkciją atlieka ne atsakovė, o trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė. Teismas nutraukė šią bylos dalį.

15.       Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Sitos namai“ apeliacinius skundus, 2024 m. spalio 14 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkinti byloje pareikšti reikalavimai, ir dėl šios bylos dalies priėmė naują sprendimą – ieškovės ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, ieškinius atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; panaikino pirmosios instancijos teismo priimtą papildomą sprendimą; paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. spalio 21 d. papildoma nutartimi išsprendė klausimą dėl byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

16.       Kolegija nurodė, kad ieškovė praleido ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą Įsakymui ginčyti. Įvertinusi ieškovės nurodytas termino praleidimo priežastis (ieškovė per nustatytą terminą buvo pateikusi skundą administraciniam teismui), kolegija nusprendė, kad jos nėra reikšmingos. Klaidingas kreipimasis į teismą, neturintį kompetencijos nagrinėti ginčą, nėra pateisinama priežastis atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, juo labiau kad ieškovė yra juridinis asmuo, jai teisines paslaugas teikia kvalifikuotas teisininkas, todėl jai keliami aukštesni rūpestingumo, profesionalumo standartai. Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, nepraleido termino Įsakymui ginčyti, todėl kolegija vertino argumentus dėl ginčo esmės.

17.       Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis byloje atitinkamomis Metodikos nuostatomis, nes, teismui priimant sprendimą, jos buvo pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui. Tai, kad Įsakymas priimtas anksčiau, nei Metodikos nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis įstatymui, nesudaro pagrindo jas taikyti priimant teismo sprendimą.

18.       Kolegija pažymėjo, kad tuo metu, kai buvo priimtas Įsakymas ir Sprendimas, atsakovė, kaip valstybinės žemės patikėtinė, turėjo kompetenciją nuomoti valstybinės žemės sklypus ne aukciono būdu, juos parduoti, nustatyti žemės sklypo dalis, reikalingas jame esantiems statiniams eksploatuoti, nagrinėti prašymus, rengti nuomos ar pirkimo–pardavimo sutartis ir atlikti kitus veiksmus, todėl tik ji galėjo nuspręsti, ar parengtas planas yra tikslingas ir naudingas, taip pat, remdamasi teisės aktais, nustatyti, koks valstybinės žemės sklypo plotas yra reikalingas konkrečiam statiniui eksploatuoti pagal paskirtį. Žemės sklypo dalys, reikalingos statiniams eksploatuoti, kiekvienu konkrečiu atveju nustatomos atsižvelgiant į Taisyklių 8 punkte nurodytus kriterijus ir faktinę situaciją. Kolegija nurodė, kad valstybinės žemės patikėtinė, įvertinusi pateiktą planą su išskirtomis dalimis, skirtomis žemės sklype esantiems statiniams eksploatuoti, priima galutinį sprendimą dėl žemės sklypo dalių – patvirtina planą ir priima administracinį sprendimą (įsakymą) nustatyti dalis.

19.       Kolegija sutiko su atsakovės argumentais, kad teisės aktuose nėra aptarta, kaip žemės sklypo naudotojai turėtų būti informuojami apie priimtą įsakymą nustatyti žemės sklypo dalis, reikalingas savarankiškai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti. Kolegija konstatavo, kad žemės sklypo nuomininkai ir savininkai pagrįstai nebuvo supažindinti su planu iki tol, kol buvo priimtas Įsakymas, nes teisės aktuose nėra reikalavimo viešinti tokius planus. Naudotojai buvo informuoti apie parengtą planą ir Įsakymą raštu; jiems buvo suteikta galimybė ginti jų galimai pažeistas teises ginčijant Įsakymą. Ieškovė ir trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, anksčiau kreipėsi į atsakovę, prašydami parduoti jiems atitinkamas žemės sklypo dalis, tačiau vėliau neatliko jokių veiksmų ir nesirūpino, kad būtų parengtas žemės sklypo planas. Atsakovė, vykdydama jai pavestas funkcijas ir siekdama nustatyti žemės sklypo dalis, reikalingas savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, privalo vadovautis teisės aktuose nustatytais kriterijais ir laikytis juose įtvirtintų procedūrų, tačiau neturi pareigos priimamus sprendimus iš anksto suderinti arba gauti pritarimą iš visų suinteresuotų asmenų.

20.       Kolegija nusprendė, kad žemės sklypo planas ir jo pagrindu priimtas Įsakymas atitinka žemės teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nepažeidžia savininkų teisių ar teisėtų interesų tinkamai eksploatuoti statinius pagal jų tiesioginę paskirtį

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

21.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 14 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jos ieškinys, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. spalio 21 d. papildomą nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Byla yra nagrinėjama civilinio proceso tvarka, todėl joje turi būti taikoma kasacinio teismo praktika, kad teismas, spręsdamas ieškinio senaties (ir tas pačias pasekmes sukeliančių kreipimosi į teismą procesinių terminų) taikymo klausimus, turi patikrinti ne tik tai, ar toks terminas nėra praleistas, bet ir tai, ar terminas nebuvo nutrauktas, ar nėra priežasčių jį atnaujinti ir kt. Teismas nevertino visų reikšmingų aplinkybių ir taikė įstatymą itin formaliai.

21.2.                      ABTĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiuo atveju yra aktualus klausimas dėl galimybės nutraukti ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pareiškėjo veiksmais, tačiau ABTĮ nėra įtvirtinta tokia galimybė. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas savo esme ir paskirtimi yra artimas ieškinio senaties terminui. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.130 straipsnį, ieškinio senaties terminas nutraukiamas, be kita ko, kai yra pareiškiamas ieškinys. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ieškinio senaties terminą nurodytu pagrindu gali nutraukti ir suinteresuoto asmens veiksmai, sukeliantys teisinius padarinius, analogiškus kreipimuisi į teismą (teisių pripažinimą). Nagrinėjamu atveju ieškovė padavė skundą administraciniam teismui per ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, taigi, ji laiku išreiškė valią dėl administracinių aktų panaikinimo. Nors ieškovė per klaidą kreipėsi ne į tą teismą, klaida buvo operatyviai ištaisyta. Nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip nesąžiningas ar aplaidus ieškovės elgesys.

21.3.                      Byloje yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2021 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. aAS-58-520/2021), kad tuo atveju, kai pareiškėjas, manydamas, jog jo teisės buvo pažeistos, operatyviai siekė jas apginti ir nepraleidęs termino padavė skundą dėl sprendimo panaikinimo administraciniam teismui, o šiam konstatavus, kad byla teisminga kitam teismui, nedelsdamas padavė skundą šiam teismui, yra prielaidos atnaujinti nežymiai praleistą terminą. Byloje susiklostė būtent tokia situacija – atsakovė Sprendime neaiškiai nurodė jo apskundimo tvarką, todėl ieškovė sąžiningai suklydo, paduodama skundą teismui, ir, klaidai paaiškėjus, nedelsdama kreipėsi į skundą nagrinėti kompetentingą teismą, prašydama atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Priešingai nei vertino apeliacinės instancijos teismas, šios aplinkybės sudarė pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Teismas nepagrįstai atmetė ieškinį vien dėl termino praleidimo ir užkirto kelią išnagrinėti ginčą iš esmės.

22.       Kasaciniu skundu trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 14 d. sprendimą ir 2024 m. spalio 21 d. papildomą nutartį; palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 12 d. sprendimą ir 2024 m. birželio 25 d. papildomą sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, ir iš jos kylantį gero administravimo principą, susiaurino iš jo kylančias viešojo administravimo subjektų pareigas. Iki tol, kol buvo priimtas Įsakymas, su žemės sklypo planu buvo supažindinti tik keli suinteresuoti asmenys, visi kiti žemės sklypo nuomininkai ir savininkai apie parengtą planą ir jo pagrindu vykdytą žemės sklypo dalių, reikalingų savarankiškai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti, nustatymo procedūrą buvo informuoti tik po to, kai Įsakymas jau buvo priimtas. Atsakovė, gavusi planą ir prašymą nustatyti žemės sklypo dalis, įgyvendindama gero administravimo principą, turėjo apie tai informuoti visus asmenis, kurių teisėms ir teisėtiems interesams gali turėti įtakos prašymo išnagrinėjimas. Jos veiksmai, kai ji neinformavo suinteresuotų asmenų apie prašymo nagrinėjimą ir priėmė Įsakymą jiems nežinant, nėra suderinami su iš gero administravimo principo kylančiais reikalavimais dirbti rūpestingai ir atidžiai, veikti objektyviai ir nešališkai, bendradarbiauti su suinteresuotais asmenimis, vengti formalaus ir biurokratinio viešojo administravimo funkcijų vykdymo. Nors teismas teisingai nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatyta suinteresuotų asmenų informavimo procedūra, šis reikalavimas kyla iš gero administravimo principo.

22.2.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 263 straipsnį, nes neatsakė į esminius ginčo klausimus. Byloje buvo svarbu įvertinti, ar žemės sklypo planas, kurio pagrindu buvo priimtas Įsakymas, atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad planas ir Įsakymas prieštarauja žemės teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms. Apeliaciniame teisme buvo keliami klausimai dėl šios pirmosios instancijos teismo išvados, tačiau apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl jis minėtą išvadą vertino kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismas tik pacitavo teisės aktų nuostatas, kurias turi atitikti planas, tačiau sprendimo turinys nepatvirtina, kad teismas vertino planą pagal nurodytus reikalavimus.

22.3.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 3 straipsnio 4 dalį ir ABTĮ 118 straipsnį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šių teisės normų taikymo klausimais. Pagal minėtas nuostatas, norminis administracinis aktas paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas pripažinti jį neteisėtu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 24 d., praėjus daugiau nei aštuoniolikai mėnesių nuo tada, kai buvo parengtas planas ir priimtas Įsakymas, administracinėje byloje Nr. eI-4-629/2023 pripažino, kad Metodikos 6, 10 ir 11 punktai prieštarauja Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktui, tačiau jis nenustatė, kad ši Metodikos dalis negali būti taikoma nuo priėmimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Metodikos nuostatomis, teismui priimant sprendimą pripažintomis prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, neatsižvelgdamas į tai, kad byloje nebuvo aplinkybių, su kuriomis teisės aktuose ir kasacinio teismo praktikoje yra siejama galimybė netaikyti neteisėtu pripažinto norminio administracinio akto nuo jo priėmimo dienos: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nebuvo nustatęs, kad neteisėta Metodikos dalis negali būti taikoma nuo priėmimo dienos; šioje byloje nebuvo keliamas Metodikos neteisėtumo klausimas, nebuvo siekiama revizuoti jos teisėtumą teisme nagrinėjant individualią bylą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino prieštaraujančiomis įstatymui tik tam tikras Metodikos nuostatas, todėl bet kokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti Įsakymo ir plano atitiktį likusioms nuostatoms. 

23.       Kasaciniu skundu trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. O. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 14 d. sprendimą ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 12 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nevertino žemės sklypo plano atitikties teisės aktų nuostatoms ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotiems reikalavimams. Teismas nevertino faktinės situacijos ir statinių naudojimo poreikio. Jis nurodė, esą planas yra teisėtas, savo poziciją grįsdamas vien tik tuo, kad valstybinės žemės patikėtinė (atsakovė), įvertinusi planą su išskirtomis žemės sklypo dalimis, reikalingomis jame esantiems statiniams eksploatuoti, turi priimti galutinį sprendimą ir nustatyti atitinkamas dalis; nuomininkai negali patys spręsti, kokio ploto ir konfigūracijos žemės sklypo dalis priskirtina jiems nuosavybės teise priklausančiam ar nuomos pagrindu valdomam statiniui; teismo kompetencijai nepavesta atsakyti į klausimą, kokio ploto žemės sklypas yra būtinas konkretiems pastatams eksploatuoti. Žemės įstatyme ir Taisyklėse, taip pat kasacinio teismo praktikoje yra suformuluoti tokie esminiai valstybinės žemės sklypo dalių, reikalingų statiniams eksploatuoti, nustatymo principai: nustatant žemės sklypo dalis yra siekiama užtikrinti žemės sklype esančių statinių realų faktinį naudojimą pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų paskirtį; kiekvieno statinio naudojimo poreikiai turi būti įvertinami individualiai, atsižvelgiant į konkrečias statinio ir jame vykdomos veiklos savybes; lemiamą reikšmę turi faktinės situacijos įvertinimas, o ne žemės sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys. Apeliacinės instancijos teismas nevertino šių aplinkybių ir formuoja ydingą praktiką, kad valstybinės žemės patikėtinis turi visišką diskreciją savo nuožiūra nustatyti bet kokias valstybinės žemės sklypo dalis statiniams eksploatuoti, neatsižvelgdamas į objektyvų poreikį eksploatuoti statinius pagal teisės aktuose ir kasacinio teismo praktikoje įtvirtintus reikalavimus.

23.2.                      Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nebuvo pagrindo atnaujinti ieškovės praleistą ABTĮ nustatytą terminą. Teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą, jei šis praleistas dėl svarbių priežasčių. Trečiajam asmeniui ir ieškovei nuosavybės teise priklauso atitinkamos dalys žemės sklypo ir pastatų, be to, dalis žemės sklypo ieškovei yra išnuomota. Taigi, Įsakymas yra susijęs su viena iš svarbiausių teisių – nuosavybės ir valstybinės žemės nuomos. Ieškovė buvo aktyvi ir, nepraleisdama ABTĮ nustatyto termino, ginčijo Įsakymą ir Sprendimą, tačiau administracinis teismas atsisakė priimti jos skundą. Ieškovė nedelsdama po to pateikė ieškinį. Tokios aplinkybės teismų praktikoje yra nurodomos kaip reikšmingos sprendžiant termino atnaujinimo klausimą.

24.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo jų netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

24.1.                      Asmens teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinta laikantis įstatymuose nustatytų reikalavimų, be kita ko, reikalavimo kreiptis į teismą per įstatyme nustatytą terminą. Ieškovei atstovauja profesionalūs teisininkai (advokatai); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2024 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-175-1047/2024) nurodyta, kad jiems, kaip profesine veikla besiverčiantiems asmenims, yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai nei kitiems visuomenės nariams, todėl advokatai privalo patikimai, atidžiai, rūpestingai, sąžiningai ir nuosekliai atstovauti atstovaujamojo interesams ir ginti jo teises. Ieškovė praleido terminą ieškiniui pateikti, o pateikusi ieškinį nenurodė jokių pagrįstų termino atnaujinimo priežasčių, išskyrus savo klaidą. Teismas pagrįstai nurodė, kad tai nėra pateisinama priežastis atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

24.2.                      Pagal Taisykles, žemės sklypo planą su išskirtomis dalimis, reikalingomis savarankiškai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti, parengia matininkas, suderinęs jo turinį su užsakovais – žemės sklypo naudotojais. Valstybinės žemės nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo iniciatyvos teisė yra suteikta asmenims, pageidaujantiems sudaryti sutartį, todėl jie pagal žemės sklypo buvimo vietą pageidaujamo įgyti valstybinės žemės sklypo patikėtiniui turėjo pateikti prašymą išnuomoti (parduoti) žemės sklypą (jo dalį) ir kitus Taisyklėse nurodytus dokumentus. Kai žemės sklype yra keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai, tokie asmenys turi parengti planą su išskirtomis žemės sklypo dalimis, reikalingomis šiems statiniams eksploatuoti. Valstybinės žemės patikėtinis, įvertinęs pateiktą planą, turi priimti galutinį sprendimą dėl nuomotinų žemės sklypo dalių – patvirtinti planą ir priimti administracinį sprendimą. Atsakovė teisės aktuose nurodyta tvarka nustatė valstybinės žemės sklypo dalis, reikalingas jame esantiems statiniams eksploatuoti, pagal nustatyta tvarka parengtą žemės sklypo planą. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad žemės nuomininkas neturi teisės pats nuspręsti, kokio ploto ir konfigūracijos žemės sklypo dalis turi tekti jo valdomam statiniui, nes tokią teisę turi valstybinės žemės nuomotojas.

24.3.                      Teisės aktuose nebuvo įtvirtinta, kaip valstybinės žemės sklypo naudotojai turėtų būti informuojami apie tai, kad yra rengiamas ir derinamas planas su išskirtomis žemės sklypo dalimis savarankiškai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti ir kad jo pagrindu yra priimtas įsakymas. Nepaisant to, valstybinės žemės naudotojai buvo informuoti apie priimtą Įsakymą ir planą, jiems buvo sudaryta galimybė ginti savo galimai pažeistas teises ginčijant Įsakymą. Nors žemės sklypo planas nebuvo suderintas su visais žemės sklypo naudotojais, tai nedaro jo neteisėto, nes jie buvo raštu informuoti apie parengtą planą ir priimtą Įsakymą.

24.4.                      Planas ir jo pagrindu priimtas Įsakymas atitiko jų parengimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas ir nepažeidė žemės sklypo naudotojų teisių. Plane yra išskirtos minimalios žemės sklypo dalys, tenkančios visiems statiniams eksploatuoti, bendro naudojimo dalis, paskirstyta proporcingai statiniams atskirai naudoti išskirtoms dalims; šis plotas užtikrina galimybę patekti prie statinių ir tinkamai juos eksploatuoti. Išskirti plotai yra vientisi ir racionalūs, jie nustatyti atsižvelgiant į tai, kad žemės sklype yra daug statinių, o vienas iš esminių kriterijų, taikomų nustatant žemės sklypo dalis jau suformuotame ir naudojamame žemės sklype, yra faktinė situacija – statinių išsidėstymas, faktiškai naudojama teritorija jiems eksploatuoti. Atsakovė Sprendime išsamiai paaiškino, kad, pagal Metodikos reikalavimus, žemės sklypo plane pastatams eksploatuoti išskirtos žemės sklypo dalys yra didesnės nei galimas minimalus plotas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Metodikos 6, 10 ir 11 punktus pripažino prieštaraujančiais Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktui. Nors trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. O. pateikė kasacinį skundą, pažymėtina, kad jo ir J. O. statiniams eksploatuoti anksčiau skirta žemės sklypo dalis plane ir Įsakyme nebuvo pakeista, todėl jų teisės nebuvo pažeistos.

25.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Sitos namai“ atsiliepimu į kasacinius skundus prašo jų netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

25.1.                      Byloje nenustatyta jokių objektyvių ir išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškovės praleistą terminą administraciniam aktui ginčyti. Ieškovės klaida nelaikytina svarbia priežastimi, juo labiau kad ieškovė yra verslininkė, todėl jai keliami aukštesni atidumo standartai; ieškovei viso proceso metu buvo teikiama profesionalų teisinė pagalba. Teismų praktikoje nei maža termino praleidimo trukmė, nei subjektyvios priežastys, pavyzdžiui, ieškovo klaida dėl apskundimo tvarkos, pačios savaime nėra vertinamos kaip pateisinamos priežastys, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Ieškovei praleidus procesinį terminą, byla turėjo būti nutraukta CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu. Kasacinių skundų argumentai, kad teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias termino praleidimo teisines pasekmes, yra formalūs, nes teismas išnagrinėjo ginčą iš esmės.

25.2.                      Teismas turi kompetenciją patikrinti, ar Įsakymas atitinka teisės aktuose keliamus reikalavimus, tačiau jis nekompetentingas spręsti, ar konkretiems statiniams eksploatuoti skirtos žemės sklypo dalys atitinka tikslingumo ir naudingumo reikalavimus, taip pat atsakyti į kitokius ūkinio pobūdžio klausimus. Šie klausimai priskirtini atsakovės ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės kompetencijai. Statiniams skirtinos žemės sklypo dalys nustatomos pagal Taisyklėse įtvirtintus kriterijus ir faktinę situaciją. Pagal ginčo santykiams taikytiną teisinį reglamentavimą, matininkas, rengdamas tokio pobūdžio planus, turi nustatyti tam tikrus sprendinius savo nuožiūra, todėl apeliacinės instancijos teismas ginčijamą Įsakymą pagrįstai patikrino tik teisėtumo požiūriu ir nesprendė klausimų, priskirtinų matininko nuožiūrai. Kasaciniais skundais yra siekiama sudaryti situaciją, kai žemės sklypo dalys, reikalingos jame esantiems statiniams eksploatuoti, būtų nustatytos atsižvelgiant į tai, kaip faktiškai neteisėtai yra naudojamas valstybinės žemės sklypas (faktiškai naudojama žemė, užstatyta neregistruotais objektais – kioskais, stalais ir kt., po paviljonų rekonstrukcijos atsirado teisės aktuose nustatyta tvarka nesuformuota ir neįregistruota stoginė), tačiau savavališkai pastatyti neteisėti statiniai ir kilnojamieji daiktai nesukuria teisės nuomoti valstybinę žemę.

25.3.                      Atsakovė neturėjo derinti plano su išskirtomis žemės sklypo dalimis, reikalingomis jame esantiems statiniams eksploatuoti, su žemės sklypo naudotojais. Priėmusi Įsakymą, atsakovė operatyviai juos apie tai informavo.

25.4.                      Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, Metodika Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu yra pripažinta iš dalies negaliojančia. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Metodika negali būti vadovaujamasi. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑486/2008). Metodika neturi būti taikoma ir dėl to, kad ji buvo priimta nesant teisinio pagrindo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras neturėjo įgaliojimų ją priimti. Jokie teisės aktai žemės ūkio ministrui nesuteikė teisės priimti teisės aktus, nustatančius išnuomojamos ar parduodamos valstybinės žemės plotą, reikalingą statiniams eksploatuoti pagal paskirtį. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 2.2 punkte nustatyta, kad žemės ūkio ministras tvirtina pagal Taisykles parduodamų ar išnuomojamų valstybinės žemės sklypų administravimo metodiką, tačiau administravimas yra suprantamas tik kaip valdymas; Metodikoje gali būti tik detalizuota, kaip turėtų būti įgyvendinti aukštesnės galios teisės aktai. Metodikoje nustatytas reglamentavimas konkuruoja su aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų, kasaciniuose skunduose keliamų teisės klausimų

26.       CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu neperžengdamas kasacinio skundo ribų; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai tik teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).

27.       Nagrinėjamu atveju kasaciniuose skunduose yra keliami dvejopo pobūdžio klausimai. Pirma, ieškovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, kasaciniuose skunduose kelia klausimą dėl teisės normų, reglamentuojančių ABTĮ nustatyto termino kreiptis į teismą praleidimo teisinius padarinius ir galimybę šį terminą atnaujinti, – jie nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, pripažindamas, jog ieškovės nurodytos priežastys, dėl kurių ji praleido ABTĮ nustatytą terminą Sprendimui ir Įsakymui ginčyti teisme, nėra reikšmingos ir nesudaro pagrindo jo atnaujinti. Antra, trečiųjų asmenų kasaciniuose skunduose yra keliami klausimai, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertindamas ginčijamo Įsakymo turinį ir jo priėmimo tvarką, t. y. ar teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė galėjo iš anksto neinformuoti žemės sklype esančių statinių savininkų apie ketinimą nustatyti jo dalis, reikalingas šiems statiniams eksploatuoti pagal paskirtį, ir neturėjo su jais suderinti šių žemės sklypo dalių; ar teismas pagrįstai nurodė, kad vertinant Įsakymo teisėtumą netaikytinos Metodikos nuostatos; ar teismas pakankamai įvertino Įsakymo turinį (juo nustatytų žemės sklypo dalių, reikalingų konkretiems statiniams eksploatuoti, teisėtumą) ir tinkamai motyvavo priimtą sprendimą. Šie klausimai sudaro bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme dalyką. 

Dėl ABTĮ nustatyto termino kreiptis į teismą praleidimo teisinių padarinių ir pagrindo atnaujinti šį terminą 

28.       Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

29.       Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatskiriamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymuose nustatytų procesinių reikalavimų; vienas iš tokių reikalavimų – tai reikalavimas kreiptis į teismą per įstatyme nustatytą terminą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-1120/2023, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

30.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, o kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

31.       Bendrieji skundų administraciniam teismui padavimo terminai yra nustatyti ABTĮ 28 ir 29 straipsniuose. ABTĮ 28 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą ne teismo tvarka išnagrinėjus administracinį ginčą, galima skųsti administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu specialiame įstatyme nenustatyta kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui yra paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Taigi, pagal aptariamas nuostatas, abiem atvejais skundas teismui gali būti paduodamas per vieno mėnesio terminą, skaičiuojamą atitinkamai nuo sprendimo išnagrinėjus ginčą ne teismo tvarka priėmimo dienos arba nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo ar įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

32.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad reikalavimas paduoti skundą per įstatyme nustatytą terminą – tai viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-417-552/2017). Praleidus įstatyme nustatytą administracinio akto apskundimo terminą ir nesant pagrindo jį atnaujinti, konstatuojama, kad šios prielaidos kreiptis į teismą nėra – tokiu atveju asmuo praranda teisę pareikšti ieškinį teisme, nes išnyksta procesinė teisė pateikti ieškinį dėl administracinio akto panaikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-1075/2023, 43 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). ABTĮ nustatytą terminą praleidusiam asmeniui tenka neigiami jo delsimo kreiptis į teismą padariniai.

33.       Nors CPK 137 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nėra įtvirtintas atsisakymo priimti ieškinį pagrindas, asmeniui kreipusis į teismą dėl administracinio akto panaikinimo, kai šio administracinio akto apskundimo terminas yra pasibaigęs ir pagal įstatymą nebegali būti atnaujintas, kasacinis teismas, atsižvelgdamas, be kita ko, į ABTĮ nustatytus šio termino praleidimo padarinius, išaiškino, kad tokiu atveju būtina vadovautis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu atsisakymo priimti ieškinį pagrindu, aiškinant jį kaip apimantį ir negalimumą nagrinėti bylą teisme dėl to, kad yra pasibaigusi asmens procesinė subjektinė teisė ir ši procesinio pobūdžio aplinkybė daro negalimą teismo procesą dėl administracinio akto panaikinimo. Taigi, jei bylos iškėlimo stadijoje yra galimybė nustatyti, kad administracinio akto apskundimo terminas yra praleistas ir nėra pagrindo jo atnaujinti, teismas atsisako priimti ieškinį. Šioms aplinkybėms paaiškėjus po bylos iškėlimo teisme, yra pagrindas bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-214-823/2023, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

34.       Pažymėtina, kad pirmiau minėtas ABTĮ nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą nėra naikinamasis. ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose; skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Aptariamo straipsnio 2 dalyje detalizuota, kad prašyme atnaujinti terminą turi būti nurodytos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Toks teisinis reglamentavimas patvirtina, kad praleistas terminas kreiptis į teismą gali būti teismo atnaujintas, tačiau tokia galimybė yra taikoma tik tais atvejais, kai termino praleidimą nulėmė susiklosčiusios svarbios aplinkybės.

35.       Teismų praktikoje nurodoma, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą įstatyme nustatytą terminą, gali būti pripažįstamos tik šio termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą turi būti atsižvelgiama į tokių svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat į tai, ar joms išnykus asmuo kreipėsi į teismą per protingą terminą, be to, turi būti vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus ir rūpestingo elgesio standartai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 70 punktas ir jame nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika). 

36.       Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad praleistas ABTĮ nustatytas terminas gali būti atnaujintas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo išskirtinės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-701/2020, 70 punktas ir jame nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika). Tačiau kartu teismų praktikoje pažymima, kad iš esmės sąžiningai veikęs asmuo neturėtų prarasti vienos iš pagrindinių teisių – teisės kreiptis į teismą – dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių ar atsitiktinių aplinkybių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-58-520/2021). Nuspręsti, kokias termino praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis, o kokias – nesvarbiomis, yra palikta teismui, kuris turi šias aplinkybes įvertinti atsižvelgdamas į konkrečioje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-301-789/2024). 

37.       Teismo vertinimas, ar asmens nurodytos termino praleidimo priežastys yra reikšmingos, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti pagrįstas individualiomis bylos aplinkybėmis, todėl priklausomai nuo byloje susiklosčiusios faktinės situacijos tos pačios aplinkybės skirtingose bylose gali būti vertinamos skirtingai. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad aplinkybė, jog asmuo kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia priežastimi atnaujinti terminą skundui paduoti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-596-525/2024), tačiau tam tikrais atvejais šio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad egzistuoja pagrindas atnaujinti praleistą ABTĮ nustatytą terminą, kai asmuo, pareiškęs reikalavimą teisme, neturinčiame kompetencijos išnagrinėti ginčą, dėl to praleido terminą kreiptis į kompetentingą administracinį teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-58-520/2021; 2021 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-656-556/2021). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat atkreipiamas dėmesys, kad neaiškiai nurodyta akto apskundimo tvarka gali sudaryti pagrindą atnaujinti praleistą jo apskundimo terminą, tačiau kartu joje pažymima, kad ir tokiu atveju taip pat reikia įvertinti visumą susiklosčiusių aplinkybių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-178-756/2022).

38.       Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė, nepraleisdama ABTĮ nustatyto termino, pateikė skundą dėl atsakovės Įsakymo ir sprendimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau pastarasis teismas atsisakė priimti jos skundą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Dėl šios priežasties ieškovė pareiškė reikalavimus pripažinti negaliojančiais minėtus Įsakymą ir Sprendimą bendrosios kompetencijos teisme, praleidusi ABTĮ nustatytą terminą šiems aktams ginčyti, ir prašė teismo atnaujinti jos praleistą terminą. Bylą išnagrinėję teismai tokį ieškovės prašymą vertino skirtingai: pirmosios instancijos teismas jį tenkino, nurodęs, kad ieškovė praleido terminą dėl svarbios priežasties, o apeliacinės instancijos teismas, priešingai, pripažino, kad ieškovės nurodyta termino praleidimo priežastis nėra reikšminga, todėl atsisakė atnaujinti praleistą terminą Įsakymui ir Sprendimui ginčyti. Grįsdamas tokį sprendimą, apeliacinės instancijos teismas kaip reikšmingas nurodė aplinkybes, kad ieškovė yra juridinis asmuo ir jai yra keliami aukštesni atidumo standartai, be to, jos interesams byloje atstovauja profesionalus teisininkas (advokatas).

39.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė pirmiau aptartas ABTĮ nuostatas, pripažindamas, kad ieškovė be pateisinamos priežasties praleido terminą Įsakymui ir Sprendimui ginčyti, todėl šis terminas jai neturi būti atnaujintas. Spręsdamas termino atnaujinimo klausimą, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo anksčiau aptartais išaiškinimais, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti visumą individualių byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių, nulėmusių termino praleidimą, todėl nepagrįstai atsižvelgė iš esmės tik į ieškovės statusą ir jai teiktą teisinę pagalbą ir nepaisė kitų termino atnaujinimo klausimui išspręsti reikšmės turinčių aplinkybių.

40.       Visų pirma, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas atnaujinti ieškovės praleistą terminą Įsakymui ir Sprendimui ginčyti, apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti pačiame Sprendime nurodytą jo apskundimo tvarką. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė Sprendime nurodė, kad „šis sprendimas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos gali būti skundžiamas teismui“. Tačiau ginčijamame Sprendime atsakovė aiškiai nenurodė, kokiam – bendrosios kompetencijos ar specializuotam – teismui jis turėtų būti skundžiamas. Tokios aplinkybės suponuoja išvadą, kad Sprendime nurodyta apskundimo tvarka nėra aiški ir galėjo sudaryti pagrindą jo adresatams sąžiningai suklysti dėl to, kuriame konkrečiame teisme šis Sprendimas turėtų būti ginčijamas. 

41.       Antra, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą šiuo atveju buvo reikšminga įvertinti ir ieškovės elgesį jai ginčijant Sprendimą ir Įsakymą. Kaip minėta pirmiau, ieškovė, nesutikdama su nurodytais aktais, pradinį skundą administraciniam teismui pateikė nepraleidusi ABTĮ nustatyto termino. Byloje nustatyta, kad administracinis teismas atsisakė priimti ieškovės pateiktą skundą 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi, o ieškovė, reaguodama į tokį teismo sprendimą, jau 2022 m. balandžio 29 d. pateikė ieškinį bendrosios kompetencijos teismui. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo vertinti, kad ieškovė nepagrįstai delsė įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą ar elgėsi aplaidžiai. Priešingai, šios aplinkybės rodo, kad ieškovė buvo atidi ir rūpestinga, nes, sužinojusi, kad jos skundas, pateiktas administraciniam teismui, nebuvo priimtas, nedelsdama per protingą terminą pateikė ieškinį bendrosios kompetencijos teismui, paaiškindama jame termino praleidimo priežastis ir suformuluodama prašymą teismui šį terminą atnaujinti.

42.       Trečia, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovės nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbos, turėjo įvertinti ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, ieškinio, kuriame yra ginčijami tie patys Įsakymas ir Sprendimas, pateikimo ir priėmimo aplinkybes. Byloje nustatyta, kad pastarasis trečiasis asmuo, kaip ir ieškovė, pirmiausia pateikė skundą administraciniam teismui, taigi, jis taip pat suklydo dėl Sprendimo ginčijimo tvarkos. Tačiau, kitaip nei ieškovės skundas, šio asmens pateiktas skundas buvo priimtas nagrinėti administraciniame teisme, o vėliau specialios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti nutartimi buvo perduotas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Vadinasi, šiuo atveju susiklostė situacija, kai dėl skirtingų asmenų skundų, pateiktų ginčijant tuos pačius Įsakymą ir Sprendimą, priėmimo buvo priimti du iš esmės skirtingi procesiniai sprendimai ir tai nulėmė skirtingų teisinių padarinių šiems asmenims atsiradimą: trečiojo asmens skundas buvo priimtas nagrinėti administraciniame teisme ir vėliau buvo perduotas bendrosios kompetencijos teismui, todėl yra laikoma, kad jis kreipėsi į teismą nepraleidęs ABTĮ nustatyto termino, savo ruožtu ieškovės skundas nebuvo priimtas, todėl ji pati turėjo reikšti ieškinį bendrosios kompetencijos teisme jau praleidusi šį terminą. Tokia situacija neatitinka teisingumo ir sąžiningumo reikalavimų.

43.       Šios nutarties 40–42 punktuose išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovė rūpestingai siekė įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, laikydamasi ABTĮ nustatytų terminų, bet sąžiningai suklydo dėl Sprendimo ir Įsakymo ginčijimo tvarkos, todėl pateikė ieškinį bendrosios kompetencijos teismui, nežymiai praleidusi ABTĮ nustatytą terminą. Byloje nėra nustatyta, kad ieškovė siekė piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis ir sąmoningai laiku neginčijo Įsakymo ir Sprendimo. Nors apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė yra juridinis asmuo, o jos interesams atstovauja profesionalus teisininkas, pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad Sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka nebuvo aiški ir kitiems subjektams. Įvertinus šias byloje susiklosčiusias aplinkybes, yra pagrindas pripažinti, kad nagrinėjamu atveju ABTĮ nustatytas terminas Įsakymui ir Sprendimui ginčyti buvo praleistas dėl pateisinamų priežasčių, ir šį terminą atnaujinti. Ieškovė praleido terminą nežymiai, be to, savarankiškus reikalavimus panaikinti Įsakymą ir Sprendimą per ABTĮ nustatytą terminą yra pareiškęs ir trečiasis asmuo, todėl, atnaujinus ieškovės praleistą terminą, nebus paneigta jo paskirtis – termino atnaujinimas neturės neigiamos įtakos susiklosčiusių teisinių santykių stabilumui. 

Dėl valstybinės žemės sklype esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti reikalingų žemės sklypo dalių nustatymo tvarkos ir tokioms žemės sklypo dalims teisės aktuose keliamų reikalavimų, teismo pareigos įvertinti nustatytų žemės sklypo dalių teisėtumą 

44.       Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad valstybinė žemė – tai visuomenei reikšmingas viešasis turtas, todėl valstybinės žemės teisiniams santykiams yra būdingas imperatyvus reglamentavimas ir teisinis apibrėžtumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-1075/2022, 24 punktas). Valstybinė žemė turi būti naudojama racionaliai ir efektyviai, siekiant užtikrinti didžiausią naudą visuomenei. Įgyvendinant šį siekį, Žemės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) nuostatose (9 straipsnio 5 dalis ir 10 straipsnio 4 dalis) yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad valstybinė žemė yra perleidžiama ar išnuomojama aukciono būdu asmeniui, kuris už šį žemės sklypą pasiūlo atitinkamai didžiausią kainą ar nuomos mokestį. Šis valstybinės žemės perleidimo privatiems asmenims būdas įstatyme yra nurodytas kaip prioritetinis, tačiau kartu Žemės įstatyme yra išvardyti ir atvejai, kai žemė yra parduodama ar nuomojama ne aukciono būdu. Vienas iš tokių atvejų yra nustatytas Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte ir 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte. Aptariamose nuostatose nurodyta, kad valstybinės žemės sklypai nuomojami ir parduodami be aukciono tuo atveju, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais (nuomos atveju – taip pat jų nuomojamais) statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui; valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. 

45.       Ankstesniame šios nutarties punkte nurodytas reglamentavimas, užtikrinantis žemės sklype esančių statinių ir įrenginių savininkams (nuomotojams) galimybę lengvatine tvarka įgyti nuosavybės teise ar išsinuomoti šiais statiniais užstatytą valstybinės žemės sklypą, nėra savitikslis. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad valstybinės žemės nuomos lengvatinėmis sąlygomis instituto paskirtis – sudaryti sąlygas šioje žemėje esančių statinių savininkams ar nuomininkams užtikrinti tinkamą jų statinių eksploatavimą. Valstybinė žemė gali būti išnuomojama (parduodama) ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausančiu (jo nuomojamu) statiniu, kuris turi aiškią funkcinę priklausomybę, apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, ir yra būtina šio asmens, kaip savininko (nuomininko), turimoms teisėms į statinį įgyvendinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-823/2022, 20 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, valstybinės žemės pardavimo ar nuomos ne aukciono būdu sąlyga – tai būtinybė naudoti šią žemę siekiant turėti galimybę naudoti pagal paskirtį joje esantį statinį ar įrenginį. Todėl fiziniams ir juridiniams asmenims jų turimiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti ne aukciono tvarka gali būti parduodamas ar išnuomojamas tik tokio ploto valstybinės žemės sklypas, kuris yra būtinas šiam tikslui įgyvendinti.  

46.       Reikalavimas žemės sklype esančių savarankiškai funkcionuojančių statinių ir įrenginių savininkams (nuomininkams) parduoti ar nuomoti tik tokį žemės sklypo plotą, kuris yra būtinas šiems objektams eksploatuoti pagal jų tikslinę paskirtį, yra taikomas ir tuo atveju, kai viename valstybei priklausančiame žemės sklype yra pastatyti keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai ar įrenginiai. Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. rugsėjo 2 d. iki 2022 m. sausio 1 d.), detalizuojančių naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos tvarką, 8 punkte yra nurodyta, kad tuo atveju, kai pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, kurie Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip atskiri objektai (pagrindiniai daiktai), eksploatuoti yra suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas, kiekvieno statinio ar įrenginio savininkui, o jeigu statinys ar įrenginys priklauso keliems asmenims, – statinio ar įrenginio bendraturčiams parduodama žemės sklypo dalis, reikalinga šiam atskiram statiniui ar įrenginiui (pagrindiniam daiktui) su priklausiniais (jeigu jų yra) eksploatuoti. Šioje Taisyklių nuostatoje taip pat detalizuota, kad parduodamų žemės sklypo dalių dydis nustatomas pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, nustatyta tvarka parengtą parduodamo žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje, kuriame turi būti išskirtos kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalys ir nustatytas šių dalių plotas. Vadovaujantis Taisyklių 33 punktu, tokia pačia tvarka nustatomos ir savarankiškų žemės sklype esančių statinių ir įrenginių savininkams nuomotinos žemės sklypo dalys.

47.       Atsižvelgiant į tai, jog galimybė įgyti nuosavybės teise ar nuomoti valstybinę žemę lengvatine tvarka yra skirta tam, kad būtų užtikrintas šiuose žemės sklypuose esančių statinių savininkų (nuomininkų) interesas jais naudotis pagal paskirtį, šiems asmenims yra suteikta ir iniciatyvos teisė siekti sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo ar nuomos sutartį. Vadovaujantis Taisyklių 12 ir 34 punktais, asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti ar nuomoti be aukciono naudojamus valstybinės žemės sklypus, šio žemės sklypo pardavėjui ar nuomotojui turi pateikti prašymą parduoti (nuomoti) žemės sklypą (jo dalį), taip pat kitus Taisyklėse nurodytus dokumentus, be kita ko, naudojamo žemės sklypo plano, kuriame būtų pažymėti esami statiniai ir įrenginiai (jeigu jų yra ir kai žemės sklypas yra suformuotas), įstatymuose nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, o tuo atveju, kai žemės sklype yra keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai ar įrenginiai, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip atskiri objektai (pagrindiniai daiktai), pateikiamame naudojamo žemės sklypo plane turi būti išskirtos kiekvienam tokiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalys ir nustatytas šių dalių plotas pagal Taisyklių 8 punktą. Vadinasi, pagal aptariamą reglamentavimą, būtent asmuo, pageidaujantis sudaryti žemės sklypo dalies, reikalingos jo valdomam statiniui ar įrenginiui naudoti pagal nustatytą paskirtį, pirkimo–pardavimo ar nuomos sutartį, valstybinės žemės pardavėjui (nuomotojui) turi pateikti žemės sklypo planą su išskirtomis žemės sklypo dalimis, skirtomis jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti.

48.       Nors pareiga parengti ankstesniame šios nutarties punkte nurodytą žemės sklypo planą pagal Taisykles yra nustatyta asmeniui, pageidaujančiam pirkti ar nuomoti šio žemės sklypo dalį, pareiga pagal pateiktą planą nustatyti valstybiniame žemės sklype esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti reikalingas konkrečias šio žemės sklypo dalis tenka jo pardavėjui ar nuomotojui. Tokia pareiga yra tiesiogiai įtvirtinta Taisyklių 16.2 ir 37.2 punktuose, nurodant, kad valstybinės žemės pardavėjas ir nuomotojas, turėdamas visus atitinkamuose Taisyklių punktuose nurodytus dokumentus, Taisyklių 8 punkte nurodytu atveju pagal žemės sklypo planą nustato parduodamų ar nuomojamų žemės sklypo dalių dydį. Ši valstybinės žemės pardavėjo (nuomotojo) pareiga yra susijusi su anksčiau šioje nutartyje jau minėtu reikalavimu valstybinės žemės sklype esančių statinių ir įrenginių savininkams lengvatine tvarka parduoti (nuomoti) tik tokį valstybinės žemės plotą, kuris yra reikalingas siekiant naudoti pagal paskirtį šį statinį ar įrenginį. Valstybinės žemės sklypo pardavėjas (nuomotojas), gavęs asmens, siekiančio įgyti nuosavybės ar nuomos teise valstybinės žemės sklypo dalį, parengtą planą su išskirtomis žemės sklypo dalimis, reikalingomis jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, turi įvertinti, ar pateiktame plane šiems objektams naudoti išskirtos žemės sklypo dalys yra nustatytos tinkamai, nepažeidžiant teisės aktuose keliamų reikalavimų.

49.       Aplinkybė, kad valstybinės žemės pardavėjas ar nuomotojas, o ne asmuo, siekiantis nuosavybės ar nuomos teise įgyti valstybinės žemės sklypo dalį, nustato žemės sklype esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal paskirtį reikalingas šio žemės sklypo dalis, yra pabrėžiama ir kasacinio teismo praktikoje. Antai kasacinis teismas, aiškindamas Taisyklių nuostatas, yra nurodęs, kad būtent atitinkama valstybės institucija, atstovaujanti valstybei sudarant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo ar nuomos sutartis, teisės aktuose nustatyta tvarka nustato išnuomojamo valstybinės žemės sklypo dydį, būtiną konkrečiam ant valstybinės žemės stovinčiam statiniui eksploatuoti, pagal nustatyta tvarka parengtą nuomojamo žemės sklypo planą, kuriame turi būti išskirtos kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalys ir nustatytas šių dalių plotas. Kasacinis teismas nurodė, kad nei CK, nei Žemės įstatymo, nei Taisyklių nuostatos nesuteikia teisės valstybinės žemės sklypų nuomininkams patiems tarpusavio susitarimu nustatyti, kaip ir kokiomis dalimis jie naudosis valstybinės žemės sklypu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-611/2019, 48 ir 49 punktai). 

50.       Pagal pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, valstybinės žemės pardavėjas (nuomotojas) ne tik turi pats nustatyti, kokio ploto valstybinės žemės sklypo dalys yra reikalingos jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, bet taip pat neturi pareigos, atlikdamas šią funkciją, konsultuotis su žemės sklype esančių statinių savininkais ir nuomininkais dėl konkretiems objektams eksploatuoti reikalingų žemės sklypo dalių. Kaip pagrįstai nurodė bylą išnagrinėję teismai, Žemės įstatyme ir Taisyklėse nėra nustatyta valstybinės žemės pardavėjo (nuomotojo) pareiga, gavus potencialaus pirkėjo (nuomininko) parengtą žemės sklypo planą su išskirtomis dalimis, reikalingomis jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, informuoti kitų žemės sklype esančių statinių savininkus ir nuomininkus apie pateiktą planą, prašyti pateikti savo nuomones dėl jame nurodytų konkretiems statiniams eksploatuoti išskirtų žemės sklypo dalių, derinti su jais tokių dalių plotus ir konfigūraciją, prašyti juos pritarti planui ir pan. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu yra nurodyta, kad atsakovė, vykdydama jai pavestas funkcijas – nustatydama valstybinės žemės dalis, reikalingas savarankiškai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti, privalo laikytis viešosios teisės normose, reglamentuojančiose valstybinės žemės nuomą, nustatytų kriterijų ir procedūrų, todėl, teisės aktuose nesant nustatyto reikalavimo derinti nuomotino valstybinės žemės sklypo dalių paskirstymo statinių savininkams projektą su esamu žemės sklypo dalies nuomininku, atsakovė, prieš priimdama įsakymą nustatyti žemės sklypo dalis, neprivalo jų derinti net ir su juo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-695/2020, 28 punktas). Apibendrinus pasakytina, kad pareiga įvertinti ir nustatyti žemės sklypo dalis, reikalingas jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, kaip minėta, yra suteikta valstybinės žemės pardavėjui (nuomotojui), o ne pirkėjams (nuomininkams).

51.       Priešingos išvados nesuponuoja trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad valstybinės žemės pardavėjo (nuomotojo) pareiga informuoti žemės sklype esančių statinių savininkus apie gautą šio žemės sklypo planą su jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams naudoti paskirtomis žemės sklypo dalimis ir pradėtą žemės sklypo dalių nustatymo procedūrą, nors ir nėra tiesiogiai įtvirtinta žemės teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose, kyla iš Konstitucijoje nustatyto gero administravimo principo. Trečiasis asmuo kasaciniame skunde nurodo, kad atsakovė turėjo sudaryti galimybę visiems žemės sklype esančių statinių savininkams pareikšti savo nuomonę dėl pateikto žemės sklypo plano, pateikti pastabas, išdėstyti savo turimą informaciją ir pan. Tokie trečiojo asmens išdėstyti argumentai rodo, kad, jo vertinimu, atsakovė, nustatydama valstybinės žemės sklypo dalis, reikalingas jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti pagal paskirtį, turėjo konsultuotis su visais žemės sklype esančių statinių savininkais ir derinti su jais savo sprendimą. Vis dėlto tokia pozicija nedera su šioje nutarties dalyje anksčiau aptartu reglamentavimu, pagal kurį būtent valstybinės žemės pardavėjas ar nuomotojas (šiuo atveju – atsakovė) turi pareigą įvertinti ir nustatyti, kokios žemės sklypo dalys yra reikalingos jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, o potencialūs šių žemės sklypo dalių pirkėjai ir nuomotojai šioje procedūroje dalyvauja pateikdami žemės sklypo planą su išskirtomis žemės sklypo dalimis, jų vertinimu, reikalingomis tam, kad jame esantys statiniai ir įrenginiai galėtų būti tinkamai naudojami pagal jų tikslinę paskirtį.

52.       Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į byloje nustatytą aplinkybę, kad atsakovė informavo visus asmenis, pateikusius prašymus nupirkti ar išsinuomoti žemės sklypo dalį, reikalingą jiems priklausantiems statiniams eksploatuoti, jog, pagal Taisyklių nuostatas, tokį prašymą reiškiantis asmuo turi pateikti jai žemės sklypo planą su Taisyklių 8 punkte nustatyta tvarka išskirtomis žemės sklypo dalimis, reikalingomis jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti. Byloje nustatyta, kad minėtą žemės sklypo planą pateikė tik vienas iš prašymą įgyti žemės sklypo dalį pareiškusių asmenų. Nei ieškovė, nei trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, šio atsakovės pasiūlymo neįvykdė. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad visi asmenys, išreiškę pageidavimą pirkti ar nuomoti valstybei priklausančias žemės sklypo dalis, turėjo galimybę pateikti atsakovei Taisyklėse nurodytą planą, kurį gavusi atsakovė turėtų įvertinti jame siūlomas nustatyti statiniams eksploatuoti reikalingas žemės sklypo dalis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad atsakovė, Įsakymu nustačiusi žemės sklype esantiems statiniams eksploatuoti reikalingas jo dalis, visiems statinių savininkams išsiuntė šį Įsakymą, taip sudarydama galimybę asmenims, nesutinkantiems su paskirtomis žemės sklypo dalimis ir manantiems, kad jų teisės buvo pažeistos, jas apginti ginčijant šį Įsakymą. Todėl nėra pagrindo sutikti su trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, kasaciniame skunde išdėstytu argumentu, kad iš anksto neinformavus visų žemės sklypo naudotojų apie gautą planą buvo pažeistos jų teisės ir gero administravimo principas.

53.       Kita vertus, nors apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad būtent atsakovė turėjo diskreciją nustatyti Įsakymu žemės sklypo dalis, reikalingas jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti, pažymėtina, kad ši atsakovės teisė nėra absoliuti – atsakovė negali nustatyti tokių žemės sklypo dalių pasikliaudama vien tik savo nuožiūra, nepaisydama teisės aktuose nustatytų reikalavimų, taikytinų disponuojant valstybine žeme. Atsakovės pareiga nustatyti žemės sklypo dalis, reikalingas jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, neapsiriboja ir vien tik formaliu asmens, pageidaujančio pirkti ar nuomoti žemės sklypo dalį, pateiktame plane išskirtų žemės sklypo dalių patvirtinimu priimant įsakymą. Kaip minėta, atsakovė, gavusi planą su išskirtomis žemės sklypo dalimis, reikalingomis jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, prieš patvirtindama jį įsakymu, visų pirma turi įvertinti, ar šiame plane išskirtos žemės sklypo dalys atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir užtikrina žemės perleidimo lengvatine tvarką tikslą – galimybę naudoti statinius pagal paskirtį.

54.       Kaip teisingai kasaciniame skunde nurodė trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, iš Konstitucijos 5 straipsnio nuostatos, kad valdžios institucijos tarnauja žmonėms, kyla gero administravimo principas, įpareigojantis atsakovę pagrįsti savo sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje, atskleidžiant šio principo turinį, nurodyta, kad pagal gero administravimo principą valstybės institucijos privalo dirbti rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502-916/2015). Su gero administravimo principu yra siejama ir viešojo administravimo subjekto pareiga motyvuoti savo priimtą sprendimą ir atskleisti jo priėmimo motyvus asmeniui, kuriam jis yra adresuotas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad reikalavimas viešojo administravimo subjektams tinkamai pagrįsti priimtą sprendimą siejamas taip pat su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013). Todėl atsakovė, įgyvendinusi jai suteiktą diskreciją Įsakymu nustatyti žemės sklypo dalis, reikalingas jame esantiems statiniams eksploatuoti, turi pareigą motyvuoti ir pagrįsti savo priimtą sprendimą, taip užtikrindama, kad visiems suinteresuotiems asmenims būtų aiškūs jo priėmimo motyvai, ir užkirsdama kelią abejonėms, kad sprendimas paskirti atitinkamas žemės sklypo dalis konkretiems jame esantiems statiniams eksploatuoti buvo priimtas neobjektyviai, atsižvelgiant tik į asmens, pateikusio žemės sklypo planą, kurio pagrindu buvo priimtas Įsakymas, interesus ir nepaisant kitų jame esančių statinių savininkų poreikio juos naudoti pagal paskirtį. 

55.       Priešingai nei vertino apeliacinės instancijos teismas, pirmiau nurodyta aplinkybė, kad teisės aktuose buvo įtvirtinta būtent atsakovės kompetencija nustatyti, kokios žemės sklypo dalys yra reikalingos jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, nepašalina ir teismo pareigos, kilus ginčui dėl nustatytų žemės sklypo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinti, ar Įsakymo turinys atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Tokia teismo pareiga kyla iš CPK nuostatų, įtvirtinančių reikalavimą teismui motyvuoti ir pagrįsti savo priimtą sprendimą, reglamentuojančių teismo sprendimo turiniui keliamus reikalavimus, nustatančių, kokius klausimus, priimdamas sprendimą, teismas turi išspręsti (CPK 263, 265, 270, 331 straipsniai). Pagal CPK išdėstytą reglamentavimą, sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje teismas turi pagrįsti išvadas, išdėstytas sprendimo rezoliucinėje dalyje, t. y. jis turi įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus ir nustatyti ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikyti ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nurodyti argumentus, kodėl jis nelaiko patikimais ir nesiremia konkrečiais įrodymais, atmeta kaip nepagrįstus šalių nurodytas argumentus ir pan. Tik išsamiai ištyręs visas bylai teisingai išspręsti reikšmės galinčias turėti aplinkybes ir sprendime (nutartyje) išdėstęs argumentus dėl šių aplinkybių nustatymo ir vertinimo, teismas gali priimti byloje teisingą ir teisėtą sprendimą, taip, be kita ko, įgyvendindamas ir dalyvaujančių byloje asmenų teisę būti išklausytiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-701/2023, 23 punktas). Nagrinėjamu atveju byloje kilus ginčui dėl to, ar Įsakymu buvo tinkamai nustatytos žemės sklypo dalys, reikalingos jame esantiems statiniams eksploatuoti, teismas turėjo įvertinti, ar Įsakymo ir plano, kurio pagrindu jis buvo priimtas, turinys atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, ar egzistuoja dalyvaujančių byloje asmenų nurodyti jų trūkumai, ar šie trūkumai nėra formalūs ir turi įtakos Įsakymo teisėtumui.

56.       Bendrosios taisyklės, kuriomis turi būti vadovaujamasi nustatant valstybinės žemės sklypo dalis, reikalingas jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, yra išdėstytos jau minėtame Taisyklių 8 punkte. Pagal šią nuostatą, valstybinės žemės sklype išskiriant kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingą atskirą žemės sklypo dalį, turi būti siekiama, kad ši dalis būtų taisyklingos formos, vientisa, kad kiekvieno statinio ar įrenginio savininkui (bendraturčiui) būtų patogu naudotis žemės sklypu, ir tokio ploto, kad būtų užtikrinamas kiekvieno statinio ar įrenginio ir jų priklausinių tinkamas naudojimas pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Jeigu žemės sklype, be kiekvienam statiniui ar įrenginiui išskirtos atskiros žemės sklypo dalies, išskiriamas ir bendras visiems (ar keliems) žemės sklype esantiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingas žemės plotas (plotai) – bendro naudojimo plotas: kiemas, automobilių stovėjimo vieta, žalia veja, žaidimų aikštelė ir kita, šis bendro naudojimo plotas paskirstomas proporcingai kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui, kuriam išskirtas bendro naudojimo plotas, išskirtos atskiros žemės sklypo dalies plotui ir parduodamas statinių ar įrenginių, kuriems išskirtas šis bendro naudojimo plotas, savininkams (bendraturčiams). Žemės sklype esantis bendro naudojimo plotas (plotai) išskiriamas tik tiems žemės sklype esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams, kuriems eksploatuoti pagal tiesioginę paskirtį bendro naudojimo ploto reikia.

57.       Taisyklių 8 punkte taip pat nurodyta, kad, valstybinės žemės sklype išskiriant kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingą žemės sklypo dalį, turi būti užtikrinamas patekimas (privažiavimas) nuo įvažiavimo į žemės sklypą į kiekvienam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti išskirtą atskirą žemės sklypo dalį. Žemės sklypo plane nurodyta žemės sklypo dalis nuo įvažiavimo į žemės sklypą iki kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti išskirtos atskiros žemės sklypo dalies laikoma visiems žemės sklype esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams reikalingu bendro naudojimo plotu. Jis paskirstomas proporcingai kiekvienam statiniui ar įrenginiui išskirtos atskiros žemės sklypo dalies plotui ir parduodamas šių statinių ar įrenginių savininkams, o jeigu statiniai ar įrenginiai priklauso keliems asmenims, – šių statinių ar įrenginių bendraturčiams.

58.       Įvertinus šios nutarties 56 ir 57 punktuose išdėstytą reglamentavimą, matyti, kad Taisyklių 8 punkte nėra nustatyta konkrečių taisyklių, kaip turėtų būti apskaičiuojama tam tikrus parametrus atitinkančiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalinga valstybinės žemės sklypo dalis. Pagal aptariamą nuostatą, nustatant žemės sklypo dalis, reikalingas jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, turi būti laikomasi šių pagrindinių reikalavimų: 1) turėtų būti siekiama išskirti vientisas ir taisyklingos formos žemės sklypo dalis, kurios būtų patogios naudoti ir užtikrintų galimybę naudoti statinį ar įrenginį pagal paskirtį; 2) nustatant minėtiems objektams reikalingas naudoti žemės sklypo dalis, gali būti išskirtas jiems atskirai naudoti skirtas plotas ir bendrai naudojamas žemės sklypo plotas, paskirstomas proporcingai kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui, kuriam išskirtas bendro naudojimo plotas, išskirtos atskiros žemės sklypo dalies plotui; 3) turi būti užtikrinta galimybė patekti nuo įvažiavimo į žemės sklypą iki kiekvienam statiniui (įrenginiui) atskirai naudoti skirtos žemės sklypo dalies; ši žemės sklypo dalis, skirta tam, kad būtų užtikrinama galimybė patekti į konkretiems statiniams ar įrenginiams atskirai naudoti paskirtas dalis, turi būti palikta kaip bendrai naudoti skirtas žemės sklypo plotas ir paskirstyta proporcingai kiekvienam statiniui ar įrenginiui išskirtos atskiros žemės sklypo dalies plotui. Nurodyti bendri principai taikytini konkrečiu atveju atsižvelgus į žemės sklype susiklosčiusią faktinę situaciją (žemės sklypo konfigūraciją, užstatymą, jame esančių statinių paskirtį ir pan.).

59.       Kasaciniuose skunduose taip pat keliamas klausimas, kokiu teisės aktu turėjo vadovautis apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl Įsakymo teisėtumo (teigiama, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog vertinant Įsakymo teisėtumą netaikytinos Metodikos nuostatos). Šioje nutartyje aptarti Taisyklėse išdėstyti bendri reikalavimai Įsakymo priėmimo metu buvo detalizuoti Metodikoje (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. spalio 8 d. iki 2024 m. rugpjūčio 1 d.). Šiame teisės akte buvo pateikta konkreti formulė, skirta apskaičiuoti mažiausiam valstybinės žemės sklypo dydžiui, reikalingam statiniams eksploatuoti (Metodikos 6 punktas); nurodyti atvejai, kai valstybinės žemės plotas, viršijantis apskaičiuotą mažiausią dydį, gali būti priskiriamas prie esamiems statiniams eksploatuoti reikalingo valstybinės žemės ploto (Metodikos 10 punktas); pateiktos išimtys, kai valstybinės žemės dydis, viršijantis Metodikos 10 punkte nurodytą valstybinės žemės plotą, gali būti priskiriamas prie esamiems statiniams eksploatuoti reikalingos valstybinės žemės (jeigu yra naudojamas su statinio eksploatacija susijusiems poreikiams tenkinti) (Metodikos 11 punktas) ir kt. Nors Metodika galiojo Įsakymo priėmimo metu, nagrinėjant šią bylą teisme kai kurios Metodikos nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4-629/2023 konstatavo, kad Metodikos 6, 10 ir 11 punktai (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2020 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. 3D-680 redakcija) tiek, kiek pagal juos apskaičiuotas ne aukciono būdu parduodamo valstybinės žemės sklypo dydis nėra būtinas ar pakankamas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, prieštarauja Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktui.

60.       CPK 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad norminis administracinis aktas ar jo dalis laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai buvo oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas pripažinti jį neteisėtu. Iš esmės analogiška nuostata yra įtvirtinta ir ABTĮ 118 straipsnio, reglamentuojančio norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu pasekmes, 1 dalyje. Šio straipsnio 2 dalyje papildomai nustatyta, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Taigi, teisės aktuose nustatyta bendra taisyklė, kad, pripažinus norminį administracinį aktą neteisėtu, šio sprendimo padariniai yra taikomi ateityje galintiems susiklostyti teisiniams santykiams (aktas negali būti taikomas nuo oficialaus sprendimo pripažinti jį neteisėtu paskelbimo), o nuo jo priėmimo dienos administracinis aktas netaikomas, kai taip nustato jį neteisėtu pripažinęs teismas. Tačiau juose nėra nurodyta, kaip turėtų būti vertinama tokia kaip nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija, kai administracinis aktas galiojo priimant ginčijamą Įsakymą, bet iki bylos dėl jo teisėtumo išnagrinėjimo buvo pripažintas neteisėtu. Todėl bylą išnagrinėję teismai skirtingai vertino galimybę nagrinėjam ginčui taikyti Metodikos nuostatas. Pirmosios instancijos teismas ir jo pozicijai kasaciniame skunde pritariantis trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, laikė, kad Metodikos nuostatos turi būti taikomos vertinant Įsakymo teisėtumą, nes atsakovei priimant Įsakymą jos nebuvo pripažintos neteisėtomis. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi priešingos pozicijos ir nurodė nesant pagrindo vadovautis neteisėtu pripažintu teisės aktu. 

61.       Kaip minėta, pagal CPK ir ABTĮ įtvirtintą bendrą taisyklę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo dėl norminio akto teisėtumo galia yra nukreipta į ateitį, tačiau joje vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas“ nėra imperatyvaus pobūdžio, todėl kasacinio teismo praktikoje yra padaryta išvada, kad yra galimos šios bendro pobūdžio taisyklės išimtys. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, nurodė, kad tokios išimtys yra taikomos, kai teisės akto teisėtumas yra revizuojamas teisme nagrinėjant individualią bylą. Priešingu atveju toks konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, nes norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių padarinių teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2012; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-421/2017, 34 punktas).

62.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu taip pat yra išaiškinta, kad, įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu neteisėtu pripažintas norminis teisės aktas (jo dalis) nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išspręsti galutinai. Pripažinus poįstatyminių teisės aktų neteisėtumą vienoje administracinėje byloje, analogiškos teisinės pasekmės turėtų būti sukuriamos ir kitoje administracinėje byloje, kurioje galutinis teismo sprendimas dar nėra priimtas. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisinio stabilumo neįgijęs administracinis aktas yra teisėtas, nors jis ir buvo priimtas remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio administracinio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1634-821/2024, 49 punktas ir jame nurodyta šio teismo praktika).

63.       Anksčiau aptarti išaiškinimai suponuoja išvadą, kad neteisėtu pripažintas administracinis aktas negali būti taikomas tiek toje individualioje byloje, kurioje buvo iškeltas klausimas dėl šio administracinio akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, tiek ir kitose bylose, kuriose tuo metu dar nėra priimtas galutinis teismo sprendimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Metodikos nuostatos, kurios bylos nagrinėjimo metu buvo pripažintos neteisėtomis, negali būti taikomos vertinant byloje pareikštus reikalavimus. Nors trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, kasaciniame skunde nurodo, kad net ir padaręs pirmiau minėtą išvadą apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti tas Metodikos nuostatas, kurios nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis įstatymams, tačiau toks argumentas kasaciniame skunde nurodytas deklaratyviai, nedetalizuojant, kokios kitos Metodikos nuostatos šiuo atveju yra aktualios ir turėjo būti, bet nebuvo pritaikytos.

64.       Atsižvelgdamas į tai, kad byloje netaikytinos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pripažintos neteisėtomis Metodikos nuostatos, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, pagrįstai vadovavosi bendromis Žemės įstatymo nuostatomis, įtvirtinančiomis reikalavimus, kad statiniui eksploatuoti parduodama ar nuomojama žemės sklypo dalis užtikrintų galimybę jį naudoti pagal paskirtį, taip pat Taisyklių 8 punkto nuostatomis. Tačiau, kaip pagrįstai nurodo kasacinius skundus pateikę tretieji asmenys, apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir nepagrindė Įsakymo turinio atitikties pirmiau nurodytų teisės aktų reikalavimams. Apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, tik nurodė, kad atsakovė turi diskreciją pati nustatyti, kokios žemės sklypo dalys yra reikalingos jame esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams eksploatuoti, ir nerevizavo jos priimto sprendimo atitikties teisės aktams. Tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai neatitinka šioje nutartyje pateiktų išaiškinimų dėl atsakovės pareigos laikytis gero administravimo principo ir pagrįsti savo priimtą sprendimą, taip pat teisės aktuose keliamų reikalavimų teismui tinkamai pagrįsti savo priimtą sprendimą.

Dėl bylos procesinės baigties, bylinėjimosi išlaidų, byloje pateiktų rašytinių paaiškinimų

65.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir vadovavosi teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais, pripažindamas, kad atsakovė neturėjo pareigos, prieš priimdama ginčijamą Įsakymą, supažindinti visų žemės sklype esančių statinių savininkus su jai pateiktu planu ir derinti su jais nustatomas šiems statiniams eksploatuoti reikalingas žemės sklypo dalis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepažeidė teisės aktų nuostatų ir nenukrypo nuo teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų, kai nustatė, kad, vertinant šioje byloje pareikštus reikalavimus, neturi būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neteisėtomis pripažintomis Metodikos nuostatomis. 

66.       Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir vadovavosi teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais, pripažindamas, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškovės praleisto termino Sprendimui ir Įsakymui ginčyti teisme. Be to, teismas nesivadovavo teisės aktuose įtvirtintu gero administravimo principu ir pažeidė tiek žemės teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tiek ir proceso teisės normose nustatytą teismo pareigą motyvuoti sprendimą ir atsakyti į byloje keliamus reikalavimus, kai pripažino, kad atsakovė turi neribotą diskreciją savo nuožiūra nustatyti valstybiniame žemės sklype esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti reikalingas šio žemės sklypo dalis, ir nevertino, ar tokios jos nustatytos dalys atitinka teisės aktuose išdėstytus reikalavimus. Dėl šios priežasties yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kad byloje būtų įvertinta, ar Įsakymu nustatytos žemės sklypo dalys, reikalingos jame esantiems statiniams naudoti pagal paskirtį, atitinka šios nutartyje aptartuose teisės aktuose keliamus reikalavimus (žr. nutarties 56–58, 64 punktus). Panaikinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl ginčo esmės, teisėjų kolegija panaikina ir papildomą nutartį, kuria buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, nes šis klausimas turi būti išspręstas atsižvelgiant į bylos baigtį. Byla grąžintina nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, kuriam ji teisminga.

67.       Ieškovė ir trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, pateikė kasaciniam teismui prašymus atlyginti jiems po 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant kasacinius skundus, ir šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (ieškovė pateikė teismui 2024 m. lapkričio 8 d. sąskaitą ir 2024 m. lapkričio 14 d. mokėjimo nurodymą; trečiasis asmuo – 2024 m. gruodžio 19 d. sąskaitą ir mokėjimo nurodymą). Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Sitos namai“ prašo priteisti jai iš kasacinius skundus pateikusi asmenų 2662 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms rengiant atsiliepimą į kasacinius skundus, atlyginti. Patirtas išlaidas trečiasis asmuo grindžia 2025 m. sausio 14 d. sąskaita ir 2025 m. vasario 5 d. mokėjimo nurodymu. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nagrinėjant bylą kasaciniame teisme buvo patirta 45,16 Eur dokumentų įteikimo išlaidų. Teisėjų kolegija, panaikinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir grąžinusi bylą iš naujo nagrinėti šiam teismui, nesprendžia klausimo dėl nurodytų byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Šis klausimas turės būti išspręstas išnagrinėjus iš esmės visus byloje pareikštus reikalavimus.

68.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Sitos namai“ pateikė kasaciniam teismui papildomus rašytinius paaiškinimus (informacinį pranešimą). Trečiasis asmuo nurodė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atliko patikrinimą ginčo žemės sklype ir konstatavo, jog valstybinė žemė yra užimta kilnojamaisiais daiktais. Tokios aplinkybės, trečiojo asmens teigimu, patvirtina jo išdėstytus argumentus, kad kasacinius skundus pateikę asmenys žemės sklype yra pastatę neregistruotų statinių ir kilnojamųjų daiktų, o jiems eksploatuoti siekia naudoti užimtą valstybinę žemę. Taigi, trečiasis asmuo, teikdamas rašytinius paaiškinimus, siekia pagrįsti, kad egzistuoja, jo vertinimu, bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės, ir papildo savo atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytus argumentus.

69.       Teisėjų kolegija atsisako priimti trečiojo asmens pateiktą procesinį dokumentą. Visų pirma, kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą, nenustato naujų faktinių aplinkybių, bet yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Antra, civilinį procesą reglamentuojančios teisės normos nesuteikia dalyvaujantiems byloje asmenims galimybės kasaciniame teisme papildyti pateiktą atsiliepimą į kasacinį skundą ar reikšti papildomus rašytinius paaiškinimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-313/2022, 20 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, uždarosios akcinės bendrovės „Sitos namai“ 2025 m. kovo 7 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus (informacinį pranešimą) ir grąžinti šiuos paaiškinimus juos padavusiam asmeniui.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 14 d. sprendimą ir 2024 m. spalio 21 d. papildomą nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos        Goda Ambrasaitė-Balynienė

        Danguolė Bublienė 

        Agnė Tikniūtė