Civilinė byla Nr. e2-1119-1153/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11710-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.28; 3.1.7.6; 3.2.6.1

 (S)

        VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 3 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Tomas Malijauskas,

sekretoriaujant Ingridai Valickienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Greiti autosprendimai“ atstovei advokatei Gabrielei Lenkšaitei, atsakovui A. G., atsakovo atstovei advokatei Agnei Paškevičiūtei, nedalyvaujant trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, uždarosios akcinės bendrovės „Kunikov“ atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Greiti autosprendimai“ ieškinį atsakovui A. G. dėl įpareigojimo grąžinti automobilį, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Kunikov“.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

1.       Vilniaus miesto apylinkės teisme priimtas nagrinėjimui ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Greiti autosprendimai“ ieškinys, kuriuo ieškovė prašo: 1) įpareigoti atsakovą A. G. grąžinti ieškovei UAB „Greiti autosprendimai“ transporto priemonę – automobilį BMW 520, pagaminimo metai 2012, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini); 2) priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodo, kad 2023 m. gruodžio 27 d. ieškovė, atsakovas ir trečiasis asmuo UAB „Kunikov“ sudarė Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PPS231227-1, pagal kurią UAB „Kunikov“ pardavė, o ieškovė nupirko transporto priemonę: automobilį BWM 520, pagaminimo metai 2012, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini). 2023 m. gruodžio 27 d. ieškovė ir atsakovas sudarė Transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutartį Nr. VNS231227-1. Sutartimi ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovui laikinai, atlygintinai naudoti automobilį, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, su galimybe įsigyti automobilį nuosavybės teise, o atsakovas įsipareigojo mokėti įmokas ir vykdyti kitus įsipareigojimus sutartyje nustatyta tvarka. Automobilis buvo perduotas atsakovui pirkimo sutarties ir sutarties sudarymo dieną – 2023 m. gruodžio 27 d. Vėliau ieškovė gavo atsakovo 2024 m. vasario 27 d. pretenziją, adresuotą tiek ieškovei, tiek automobilio pardavėjui UAB „Kunikov“. Pretenzijoje nurodyta, kad automobilis turi defektų ir prašoma neatlygintinai per protingą terminą pašalinti daikto trūkumus arba atlyginti pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti arba prašo grąžinti sumokėtą kainą ir atsisako sutarties, remiantis tuo, kad netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas, pardavėjui pačiam apmokant automobilio susigrąžinimo išlaidas. Automobilio buvimo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovo pretenzija susijusi su automobilio defektais, ieškovė kartu su UAB „Kunikov“ prašė atsakovo pristatyti automobilį apžiūrai tam, kad būtų įvertinti defektai, jų apimtis. UAB „Kunikov“, kaip automobilio pardavėjas, sutiko ištaisyti iki pardavimo atsiradusius defektus, jei tokie būtų nustatyti. Atsakovas kategoriškai atsisakė pristatyti automobilį apžiūrai į Lietuvą, nesutiko, kad UAB „Kunikov“ jį apžiūrėtų, įvertintų ir esant poreikiui – remontuotų. Atsakovas kategoriškai nurodė, kad automobilio negrąžins, jeigu jam nebus sumokėtos jo nuostoliais įvardijamos sumos, reikalavo automobilį transportuoti savo lėšomis. Visgi, galiausiai ieškovei pradėjus organizuoti automobilio transportavimo procesą, atsakovas atsisakė nurodyti automobilio stovėjimo vietą ir geranoriškai jį perduoti. Po tokių piktybinių atsakovo veiksmų ieškovė suprato, kad atsakovas nebevykdys sutarties ir 2024 m. balandžio 10 d. išsiuntė atsakovui pranešimą dėl sutarties nutraukimo. Pranešimu ieškovė suteikė atsakovui 5 dienas padengti pagal sutartį susidariusį įsiskolinimą ir tęsti sutarties vykdymą. Visgi skola nebuvo sumokėta, sutartis 2024 m. balandžio 15 d. buvo nutraukta, buvo pareikalauta atsakovo grąžinti automobilį. Automobilis nebuvo grąžintas. Ieškovė kreipėsi 2024 m. balandžio 30 d. į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl automobilio pasisavinimo. 2024 m. gegužės 9 d. buvo gautas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, argumentuojant tuo, kad tarp šalių yra susiklostę civiliniai santykiai ir šalys turi teisę bei realią galimybę savo pažeistas teises ginti civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Nepaisant to, kad ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti, su atsakovu buvo susisiekta ir jo paprašyta paaiškinti susiklosčiusią situaciją. Atsakovas pripažino, kad atjungė GPS signalą automobilyje, tai reiškia, kad ieškovas negali nustatyti automobilio buvimo vietos. Po ilgų geranoriškų ieškovo pastangų susitarti su atsakovu dėl automobilio grąžinimo nepavyko. Atsakovas atsisakė grąžinti automobilį, pateikė neadekvačias sąlygas (sumokėti net 52 791 Eur). Sutarčiai nutrūkus, atsakovas neturi jokio teisėto pagrindo naudotis automobiliu, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl automobilio išreikalavimo. Pažymi, kad sutarties bendrųjų sąlygų 2.1 punkte buvo nustatyta, kad „Šia Sutartimi Davėjas įsipareigoja suteikti Gavėjui laikinai, atlygintinai naudoti Transporto priemonę, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, su galimybe įsigyti Transporto priemonę nuosavybės teise, o Gavėjas įsipareigoja mokėti Įmokas ir vykdyti kitus įsipareigojimus Sutartyje nustatyta tvarka“. Sutarties Bendrųjų sąlygų 5.1. punkte nustatyta, kad „Gavėjas ne vėliau kaip Sutarties pasirašymo dieną įsipareigoja sumokėti Davėjui Sutarties Specialiosios dalies 5.1 punkte nurodytą Užstatą ir Specialiosios dalies 5.2 punkte nurodyto dydžio Sutarties mokestį bei kitus mokėjimus, nurodytus Specialios dalies 5.4 punkte“. Sutarties Bendrųjų sąlygų 5.2 punkte nustatyta, kad „Gavėjas įsipareigoja mokėti Grafike nurodytais terminais Grafike nurodyto dydžio įmokas“. Pagal sutartį atsakovas sumokėjo sutarties 5.1 punkte nurodytą užstatą, tačiau daugiau jokių įmokų nemokėjo, tai reiškia, kad pažeidė sutarties bendrųjų sąlygų 5.2 punktą. Taip pat atsakovas nevykdė ir kitų ieškovės reikalavimų, kuriuos įsipareigojo vykdyti sutartimi, t. y. sutarties bendrųjų sąlygų 7.3.3 punkto, kuriame numatyta, jog „Gavėjas įsipareigoja Davėjui pareikalavus, iš karto pateikti Transporto priemonę Davėjui, jo atstovams ir / ar jo pakviestiems specialistams patikrinti arba apžiūrėti“. Sutarties Bendrųjų sąlygų 7.3.6 punkte nustatyta, kad „ Gavėjas įsipareigoja neišvežti Transporto priemonės už Lietuvos Respublikos ribų be išankstinio rašytinio Davėjo leidimo“. Nors atsakovas pateikė ieškovei pretenziją dėl automobilio defektų, tačiau ieškovė neturėjo galimybės apžiūrėti automobilio ir įvertinti, ar defektai realiai egzistuoja, jei taip, dėl kokių priežasčių jie atsirado ir kas už šiuos defektus atsakingas. Ieškovė nedavė sutikimo atsakovui išvežti automobilį už Lietuvos Respublikos ribų. Pagal atsakovo pateiktą pretenziją ir vykusią komunikaciją matyti, kad automobilis buvo išgabentas į Nyderlandų Karalystę. Atsakovas kategoriškai atsisakė pateikti automobilį apžiūrai, atsisakė sudaryti sąlygas ieškovei atsiimti automobilį jo būklės įvertinimui, nebuvo pagrindo stabdyti mokėjimų pagal sutartį. Ieškovė neturėjo kitos išeities, tik kaip inicijuoti sutarties nutraukimą ir reikalauti grąžinti automobilį. Sutarties bendrųjų sąlygų 12.4 numatyti pagrindai, kuriems egzistuojant ieškovė turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai. Net nevertinant pagrindo nutraukti sutartį dėl sutarties bendrųjų sąlygų 5.2 punkto pažeidimo – įmokų nemokėjimo, ieškovė galėjo nutraukti sutartį ir dėl sutarties bendrųjų sąlygų 7.3.3 punkto ir 7.3.6 punkto pažeidimų. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 12.5.4 punktą, kad „Jeigu Sutartis nutraukiama dėl Gavėjo kaltės, nuo jo priklausančių priežasčių ar jam priskirtų rizikų bei atsakomybių ir Sutartyje nenumatytos kitokios Sutarties nutraukimo pasekmės, Gavėjas privalo Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinti Davėjui Transporto priemonę, išskyrus atvejus, kai Gavėjas nusprendžia įsigyti ir įsigyja Transporto priemonę Davėjo pasiūlytomis sąlygomis“. Automobilis iki šio ieškinio pateikimo dienos ieškovei nebuvo grąžintas, atsakovas atsisako tai padaryti ir nesudaro galimybės ieškovei pačiai pasiimti automobilio – nenurodo automobilio buvimo vietos, neduoda leidimo automobilio išsivežti. Ieškovei nėra žinoma automobilio vieta, atsakovas yra atjungęs GPS sistemą, ieškovė taip pat neturi raktų. Kadangi sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės, atsakovas turi pareigą grąžinti automobilį, o jam to nepadarius, automobilis yra išreikalautinas priverstiniu būdu.

3.       Atsakovas A. G. atsiliepimu į ieškinį sutiko su ieškiniu iš dalies, t. y. sutinka dėl automobilio grąžinimo ieškovei, tačiau numatant, kad transporto priemonę iš atsakovo nurodytos vietos (Nyderlanduose) ieškovė atsiima savo kaštais, taip pat prašo atmesti ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad atsižvelgiant į ieškovės elgesį ir kitas aktualias aplinkybes, transporto priemonės gabenimo į Lietuvos Respubliką kaštai turi tekti ieškovei, taip pat nepriteistos bylinėjimosi išlaidos. Nurodo, kad atsakovas su savo transporto priemone pateko į eismo įvykį ir turėjo tikslą įsigyti kitą transporto priemonę, su kuria galėtų parvežti savo šeimą į nuolatinę gyvenamąją vietą Nyderlanduose. Apsilankęs Gariūnų turgavietėje atsakovas rado ginčo transporto priemonę. Atsakovas klausė pardavėjų apie automobilio būklę, apie turėtus eismo įvykius. UAB „Kunikov“ atstovas patikino, kad transporto priemonė yra tvarkinga, kokybiška, eismo įvykių nebuvo. UAB „Kunikov“ pasiūlė transporto priemonę pirkti išsimokėtinai ir palydėjo atsakovą iki už kelių šimtų metrų įsikūrusią ieškovės veiklos vietą. Ieškovė paprašė pateikti duomenis apie gaunamas pajamas, atsakovas juos pateikė. Tiek ieškovė UAB „Greiti autosprendimai“, tiek trečiasis asmuo UAB „Kunikov“ patikino atsakovą, kad ginčo transporto priemonės būklė yra puiki, problemų su transporto priemone nebus. 2023 m. gruodžio 27 d. šalys sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kuriuo ieškovė nupirko UAB „Kunikov“ nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę, kurią išsirinko atsakovas. Transporto priemonės nuosavybės teisė perėjo ieškovei pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dieną. Tą pačią dieną tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta Transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutartis Nr. VNS231227-1, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui laikinai atlygintinai naudoti transporto priemonę, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, su galimybe įsigyti transporto priemonę nuosavybės teise, o atsakovas įsipareigojo mokėti įmokas ir vykdyti kitus įsipareigojimus naudojimosi sutartyje nustatyta tvarka. 2023 m. gruodžio 27 d. tarp ieškovės, atsakovo ir trečiojo asmens pasirašytas transporto priemonės perdavimo–priėmimo aktas. Perdavimo-priėmimo aktu transporto priemonė perduota A. G. Vykdamas į tėvų namus, atsakovas suprato, kad yra problemų su akumuliatoriumi, kuris buvo pakeistas. 2024 m. sausio 3 d. atsakovas su šeima vyko atgal į Nyderlandus, nuvažiavus apie 1 300 km, transporto priemonė nebevažiavo taip, kaip turėtų. Atsakovas susisiekė telefonu su UAB „Kunikov“ atstovu, taip pat vėliau jam rašė per Viber programą, siuntė nuotraukas, transporto priemonės tyrimo ataskaitas. Dėl transporto priemonės gedimo likusius 350 km atsakovas su šeima važiavo dvi paras. Taip pat atsakovas atliko paiešką internete ir nustatė, kad transporto priemonė anksčiau turėjo eismo įvykių. 2024 m. sausio 18 d. atsakovas teikė tiek ieškovei, tiek trečiajam asmeniui pretenziją dėl transporto priemonės, tačiau nesulaukė jokios reakcijos, vėliau pateikė pakartotinę pretenziją 2024 m. vasario 27 d. Atsakovas prašė UAB „Kunikov“ neatlygintinai pašalinti transporto priemonės trūkumus arba grąžinti atsakovui jo sumokėtą transporto priemonės pirkimo–pardavimo kainos dalį. 2024 m. balandžio 10 d. sutarties nutraukimo ieškovė pareikalavo atsakovo sumokėti ieškovei 948,42 Eur dydžio įsiskolinimą, o nesant galimybės padengti įsiskolinimo – grąžinti transporto priemonę. Įspėjo, kad nepadengus skolos ir negrąžinus transporto priemonės, naudojimosi sutartis bus nutraukta nuo 2024 m. balandžio 15 d. bei nurodė tokio naudojimosi sutarties nutraukimo pasekmes. 2024 m. balandžio 30 d. ieškovė kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą atsakovo atžvilgiu, bet 2024 m. gegužės 2 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Mano, kad šiuo atveju susiklostė situacija, kurioje UAB „Kunikov“ pardavė netinkamos kokybės prekę – transporto priemonę ieškovei, o transporto priemonės valdytojas ir naudotojas – A. G., sumokėjęs dalį transporto priemonės pirkimo–pardavimo kainos, priėmęs transporto priemonę, negali šia transporto priemone naudotis nuo 2024 m. sausio 5 d. Transporto priemonė yra Nyderlanduose, prie faktinė atsakovo gyvenamosios vietos. Atsakovas, ieškovė ir trečiasis asmuo nerado sutarimo dėl transporto priemonės patikrinimo ir atgabenimo į Lietuvos Respubliką, taip pat sutarimo dėl atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo. Pažymi, kad naudojimosi sutarties sąlygos patvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos naudojimosi sutarties tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui – transporto priemonei įsigyti. Pasinaudojęs teisę išpirkti iš ieškovės transporto priemonę, atsakovas turėtų būti sumokėjęs už ją 12 837,36 Eur. Nors šiuo atveju naudojimosi sutartis tiesiogiai neįtvirtina atsakovo pareigos įsigyti transporto priemonės, tačiau tokia sutarties sąlyga, kai vartotojui numatyta teisė, bet ne pareiga įsigyti sutarties objektą, už kurį jis jau turėjo būti sumokėjęs visą kainą (ar net didesnę kainą), teismų praktikoje vertintina kaip formali ir sutartyje įtvirtinta, siekiant išvengti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo. Šiuo atveju ieškovė nėra įrašyta į vartojimo kredito davėjų sąrašą, todėl mano, kad šiuo atveju ieškovė net neturėjo teisės sudaryti naudojimosi sutarties tokiomis sąlygomis, kokiomis ji buvo pasiūlyta atsakovui ir sudaryta su atsakovu. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui. Didžioji dalis sutarčių sąlygų nebuvo individualiai aptartos su atsakovu. Atsakovas negalėjo daryti jokios įtakos minėtų sutarčių turiniui. Atsakovas vertina tam tikras pirkimo–pardavimo sutarties bei naudojimosi sutarties sąlygas kaip nesąžiningas. Pavyzdžiui, sutarties 7.3.6 punkto sąlyga, pagal kurią atsakovas įsipareigojo neišvežti transporto priemonės už Lietuvos Respublikos ribų be išankstinio rašytinio ieškovės leidimo (tokia sąlyga negalėjo būti įtraukta į naudojimosi sutartį vien dėl to, kad ieškovei sudarant šią sutartį buvo žinoma, kad transporto priemone atsakovas naudosis ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovas, kaip vartotojas, pateko į nepavydėtiną situaciją. Jis sumokėjo 2 000 Eur trečiajam asmeniui UAB „Kunikov“, negali naudotis transporto priemone, tačiau nei UAB „Kunikov“, nei ieškovė nesiūlo jokių priimtinų išeičių iš šios situacijos. Atsakovas supranta, kad transporto priemonė nuosavybės teise priklauso ieškovei, supranta, kad turi ją grąžinti ieškovei, tačiau mano, kad tokios situacijos nebūtų buvę, jeigu ieškovė ir transporto priemonės pardavėjas būtų tinkamai komunikavę bei bendradarbiavę su atsakovu, išgirdę bei supratę atsakovo argumentus dėl transporto priemonės kokybės. Ieškovė turėjo pareigą nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, turėjo reikalauti iš UAB „Kunikov“ grąžinti pagal šią sutartį sumokėtas sumas.

4.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Kunikov“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Teismo posėdyje teiktų proceso dalyvių paaiškinimų esmė

5.       Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes ir prašė ieškinį tenkinti. Papildomai pažymėjo, kad ginčo dėl automobilio nuosavybės teisės ir sutarties nutraukimo nėra. Ieškovė reikalavo atsakovo ne kartą grąžinti automobilį, tačiau atsakovas negrąžina geranoriškai automobilio, nebendradarbiauja. Mano, kad ginčas teisme kilo išimtinai dėl atsakovo veiksmų, nenorėjimo geranoriškai spręsti situacijos. Ieškovė nutraukė sutartį dėl atsakovo netinkamo jos vykdymo. Pažymėjo, kad atsakovas teikė pretenzijas dėl automobilio galimų defektų, bet neteikė automobilio patikrinti ar apžiūrėti, automobilį išvežė be ieškovės leidimo į užsienį, nemokėjo sutartų įmokų, išjungė automobilio GPS įrangą. Ieškovė neturėjo realios galimybės apžiūrėti automobilio ir jo susigrąžinti. Net ir po sutarties nutraukimo atsakovas negrąžino automobilio. Visos bylinėjimosi išlaidos atsirado išimtinai dėl atsakovo veiksmų. Automobilį išsirinko pas trečiąjį asmenį UAB „Kunikov“ pats atsakovas. Pats atsakovas nurodo, kad apžiūrėjo automobilį, jį tenkino automobilio būklė. Situacija galėjo taikiai išsispręsti, jeigu atsakovas būtų bendradarbiavęs šioje situacijoje. Atsakovas žinojo, kad automobilis 12 metų senumo, naudotas, automobilis gali turėti trūkumų ir jie gali atsirasti bet kokiu momentu. Pats atsakovas nurodo, kad nuvažiavo su automobiliu dar virš 2 000 km, turėjo ilgą kelionę į užsienį. Ieškovė neturėjo galimybės nustatyti kokie tai buvo atsakovo nurodyti atsakovo gedimai ir dėl kokių priežasčių, kada jie atsirado (ar jie atsirado kelionės metu, ar buvo kitų priežasčių). Atsakovas reiškė tik pretenzijas ir nieko nedarė, tokie veiksmai turi būti laikomi nebendradarbiavimu. Pateiktos serviso ataskaitos, tačiau iš jų negalima suprasti tai kokie automobilio defektai yra, neaišku kaip atsirado automobilio gedimai. Ginčo ribos yra ieškinio reikalavimai, ieškovė reikalavo tik grąžinti automobilį, šioje byloje ar kitoje byloje atsakovas nereiškė jokių reikalavimų nei UAB „Kunikov“, nei ieškovei. Ieškovė veikė šioje situacijoje kaip finansuotoja, o sprendė dėl automobilio pasirinkimo atsakovas, jis išsirinko trečiojo asmens automobilį, jį apžiūrėjęs. Sutartį rengė ieškovė, tačiau atsakovui ji buvo pateikta susipažinti, pats atsakovas patvirtino teismo posėdžio metu, kad su sutartimi tinkamai susipažino ir turėjo galimybes atidžiai perskaityti. Ieškovė dėl tokių atsakovo veiksmų negauna jokių pajamų iš šio automobilio ir dar automobilis neteisėtai negrąžinamas. Ieškovė neginčija, kad galimai automobilis sugedo, bet neaišku nei gedimo priežastys, nei gedimo laikas, atsakovas nesuteikė galimybių apžiūrėti transporto priemonę, ją išsivežė į užsienį. Nors šioje byloje ginčo ribos pagal ieškinio reikalavimus nėra dėl nuostolių priteisimo, neįrodinėjama žala, bet atsakovas ir neįrodo, jog automobilio gedimai ar defektai galėjo būti dėl ieškovo kaltės. Toks automobilis dar pravažiavo virš 2 000 km, visokių situacijų galėjo būti ir kelyje, gedimai atsirasti ir dėl pačio važiavimo (kelionės į užsienį). Ieškovės atstovė įsitikinusi, kad automobilis ieškovei (kuris ieškovei priklauso nuosavybės teise) turi būti grąžintas ir atlygintos bylinėjimosi išlaidos. Mano, kad šiuo atveju atsakovas vadovaujasi principais ir emocijomis, bet ne teisės aktais ar sutartimis.

6.       Teismo posėdžio metu atsakovas ir jo atstovė palaikė atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes, sutiko su ieškiniu tik iš dalies – sutinka dėl automobilio grąžinimo, bet su sąlyga, jog susigrąžinti automobilį turi pati ieškovė savo lėšomis, taip pat nesutinka atlyginti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Papildomai atsakovas paaiškino, kad jam prireikė automobilio, kai atsakovas sudaužė savo automobilį važiuojant į Lietuvą, pats gyvena užsienyje (Olandijoje). Ginčo automobilį rado Gariūnuose, jį apžiūrėjo, jį apžiūros metu konsultavo, kaip suprato, UAB „Kunikov“ vadybininkas, atstovas ar sargas, tiksliai nežino. Minėtas asmuo patikino, kad automobilis neturi defektų, nebuvo anksčiau daužtas. Atsakovas paklausė dėl sąlygų išsimokėtinai, tuomet buvo palydėtas į ieškovės budelę. Budelėje tarėsi dėl sutarties sąlygų sudarymo. Sutartys sudarytos tą pačią dieną. Atsakovas tarėsi dėl ginčo automobilio su UAB „Kunikov“ atstovu, o po to ir su ieškovės atstovu. Atsakovui tiko sąlygos, bet išvažiavus pastebėti pirmi automobilio trūkumai. Pirmiausia automobilio akumuliatorius, o galiausiai važiuojant į Olandiją prasidėjo įvairios kitos problemos. Dėl šių problemų atsakovas kreipėsi į UAB „Kunikov“, galiausiai siuntė rašytines pretenzijas tiek UAB „Kunikov“, tiek ieškovei UAB „Greiti autosprendimai“. Tačiau situacija neišsisprendė. Pažymėjo, kad atsakovas tikėjosi, jog pirko automobilį be defektų, bet buvo apgautas, sužinojo ir tai, kad automobilis praeityje buvo daužtas. Pagrindinė problema – subyrėjusi automobilio greičių dėžė. Dėl sutarties sudarymo paaiškino atsakovas, kad perskaitė visas sutarties sąlygas, su jomis susipažino detaliai, turėjo laiko susipažinti. Atsakovas turėjo pastebėjimų (klausė) sudarant sutartį dėl sutarties sąlygos išvykimui į užsienį, kadangi atsakovas planavo automobilį naudoti užsienyje, kadangi ten gyvena, tačiau suprato, kad problemų dėl šios sąlygos nebus, mano, kad ir atsakovo algalapiai, kuriuos teikė ieškovei susipažinti, tikėtinai rodė, jog atsakovas gauna pajamas užsienyje. Atsakovas sutinka, kad ieškovė pasiimtų ginčo automobilį, bet nesutinka daugiau mokėti, nenori patirti daugiau išlaidų. Atsakovas sutinka su ieškovės atliktu sutarties nutraukimu, neketina jo ginčyti. Atsakovas nežino pagal sutarties sąlygas kaip turi būti grąžintas automobilis po sutarties nutraukimo. Atsakovas konsultavosi su teisininkais dėl šios situacijos, jam paaiškino, kad būtų sunkus procesas, rekomendavo nereikšti pretenzijas dėl defektų automobilio pardavėjui. Atsakovas mano, kad jo kaltė pasireiškė tuo, jog žioplai pasitikėjo šioje situacijoje tiek pardavėjo UAB „Kunikov“ atstovu, tiek ieškovės atstovu. Automobilis subyrėjo vos po 2 300 km nuvažiavimo. Pažymi ir tai, kad atsakovas yra vartotojas, jam svarbiausia buvo, kad automobilis būtų be defektų. Nurodo, kad atsakovas siekė bendradarbiavimo, priešingai nei nurodo ieškovė.

7.       Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Kunikov“ atstovas teismo posėdyje nedalyvavo (apie teismo posėdį pranešta tinkamai).

k o n s t a t u o j a: 

III. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados

Ieškinys tenkinamas visiškai

8.       Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2023 m. gruodžio 27 d. ieškovė UAB „Greiti autosprendimai“ (kaip pirkėjas), atsakovas A. G. (kaip gavėjas) ir trečiasis asmuo UAB „Kunikov“ (kaip pardavėjas) sudarė Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PPS231227-1, kurios pagrindu ieškovė nusipirko transporto priemonę BMW 520, pagaminimo metai 2012, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini) (sutarties 2.1 punktas). Sutartyje nurodyta, kad pardavėjas UAB „Kunikov“ prieš sudarant sutartį, nurodo šiuos jam žinomus transporto priemonės trūkumus: nėra (sutarties 2.2 punktas); ši transporto priemonė išsirinkta gavėjo (atsakovo) ir ją pirkėjas (ieškovė) įsipareigojo nupirkti bei perduoti gavėjui (atsakovui) sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis (sutarties 2.3-2.4 punktai). Transporto priemonės nuosavybės teise pirkėjui (ieškovei) pereina nuo šios sutarties pasirašymo momento (sutarties 3.1 punktas). Tą pačią dieną (2023 m. gruodžio 27 d.) ieškovė UAB „Greiti autosprendimai“ ir atsakovas A. G. sudarė Transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutartį Nr. VNS231227-1, kuria ieškovė (kaip davėja) įsipareigojo atsakovui (kaip gavėjas) laikinai, atlygintinai naudoti transporto priemonę, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, su galimybe įsigyti transporto priemonę nuosavybės teise, o gavėjas įsipareigojo mokėti įmokas ir vykdyti kitus įsipareigojimus sutartyje nustatyta tvarka. Sutartyje kartu buvo įtvirtintos ir šios sąlygos – Sutarties 4.5 punkte šalys susitarė, kad bet kokias pretenzijas, susijusias su transporto priemone, įskaitant kokybę, komplektiškumą ir pan., gavėjas turi reikšti tiesiogiai pardavėjui; Gavėjo teisės ir įsipareigojimai: 7.3.3 punkte davėjui pareikalavus, iš karto pateikti transporto priemonę davėjui, jo atstovams ir/ar jo pakviestiems specialistams patikrinti arba apžiūrėti; 7.3.6 punkte neišvežti transporto priemonės už Lietuvos Respublikos ribų be išankstinio rašytinio davėjo leidimo; 7.5 punkte pasibaigus transporto priemonės valdymo ir naudojimosi terminui arba sutartį nutraukus prieš terminą ir gavėjui neketinant įsigyti transporto priemonės, gavėjas privalo savo lėšomis ne vėliau kaip kitą darbo dieną po Transporto priemonės valdymo ir naudojimosi termino pasibaigimo grąžinti davėjui transporto priemonę. Sutarties 12.4 nustatyta, kad davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, apie tai ne vėliau kaip prieš 5 kalendorines dienas pranešęs gavėjui, jei įvyksta bet kuris iš toliau nurodytų veiksmų ir per 5 kalendorines dienas atitinkamos aplinkybės nėra pašalinamos (jeigu atitinkamas aplinkybes pašalinti įmanoma): 12.4.1 gavėjas visiškai arba iš dalies nesumokėjo sutartyje numatytų mokėjimų arba jų dalies, o pradelsta suma sudaro ne mažiau nei 1 proc. pirkimo kainos ir vėlavimas tęsiasi ilgiau nei 14 kalendorinių dienų; 12.4.3 gavėjas naudoja transporto priemonę ne pagal sutarties sąlygas ar transporto priemonės paskirtį. Sutarties 12.5 nustatyta, kad jeigu sutartis nutraukiama dėl gavėjo kaltės, nuo jo priklausančių priežasčių ar jam priskirtų rizikų bei atsakomybių ir sutartyje nenumatytos kitokios sutarties nutraukimo pasekmės, gavėjas: sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinti davėjui transporto priemonę, išskyrus atvejus, kai gavėjas nusprendžia įsigyti ir įsigyja Transporto priemonę davėjo pasiūlytomis sąlygomis (sutarties 12.5.4). Teismui pateiktas 2023 m. gruodžio 27 d. transporto priemonės perdavimo aktas (nurodyta automobilio rida 269 039 km, automobilio trūkumų nenurodyta. Tą pačią dieną (2023 m. gruodžio 27 d.) atsakovas atliko užstato įmoką (2 000 Eur) už ginčo transporto priemonę UAB „Kunikov“. Pateikti duomenys, kad atsakovas siuntė ieškovei 2023 m. gruodžio 27 d. algalapius. 2024 m. sausio 9 d. ir 2024 m. vasario 27 d. atsakovas A. G. teikė UAB „Kunikov“ ir UAB „Greiti autosprendimai“ pretenzijas dėl ginčo transporto priemonės, kuriose nurodyta, jog pradėjus naudoti transporto priemonę pastebėtos įvairios automobilio problemos: akumuliatoriaus gedimas, greičių dėžės defektas, išsilieję tepalai po transporto priemonės kapotu. Transporto priemone negalima naudotis, reikalingas remontas, prašė, kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti (trūkumus pirkėjas renkasi pašalinti specializuotame BMW automobilių servise, kad būtų užtikrinama automobilio kokybė) arba prašo grąžinti sumokėtą kainą ir atsisako sutarties, remiantis tuo, kad netinkamos kokybės daikto perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Informavo, kad įmokos sustabdomos, kol nebus išspręsta pretenzija. Nurodyta, kad automobilis yra Olandijoje, galima rasti pagal GPS adresą, (duomenys neskelbtini). Pateikta byloje 2024 m. kovo 15 d. el. laiško kopija (kurią rašė atsakovui autofino.lt, Gariūnų automobilių turgus), nurodyta, kad susipažinta su pretenzija, siūlo grąžinti automobilį pardavėjui arba nurodyti iš kurios Lietuvos vietos pardavėjas gali jį pasiimti. Reikalavimas pasiimti automobilį iš Olandijos yra nepagrįstas, kadangi pagal valdymo ir naudojimosi sutarties sąlygas atsakovas išvyko su automobiliu iš Lietuvos be raštiško sutikimo, laukia atsakymo. Pateikta 2024 m. balandžio 5 d. el. laiško kopija (kurią rašė atsakovui autofino.lt, Gariūnų automobilių turgus), nurodyta, kad siekiant įvertinti situaciją ir pretenzijos pagrįstumą, turi būti atlikta nepriklausoma automobilio apžiūra Lietuvoje, tik tuomet bus galima priimti sprendimą dėl tolesnių veiksmų. Kadangi atsakovas išvyko iš Lietuvos be raštiško sutikimo, prašo atsakovo pargabenti automobilį į Lietuvą ir nurodyti, kokiu adresu galima jį atsiimti. Atsisakant automobilį grąžinti į Lietuvos teritoriją, bus prašoma sudaryti sąlygas jį transportuoti patiems ir atlyginti dėl to patirtas išlaidas. Pateiktas 2024 m. balandžio 6 d. atsakovo el. laiškas, kuriame nesutinka su automobilio transportavimu į Lietuvą, nurodant įvairias priežastis. 2024 m. balandžio 6 d. pateiktas atsakovui el. laiškas, kuriame prašoma sudaryti sąlygas parsigabenti automobilį patiems, prašoma nurodyti: 1) kokiu adresu atsiimti automobilį; 2) Kas ir kokiu būdu galės perduoti automobilio dokumentus ir raktus. Kokiais kontaktais galima susisiekti su šiuo žmogumi? Paaiškinta, kad kai automobilis bus grąžintas, sutartis bus nutraukta, bus galima grąžinti užstatą, taip pat bus aiški ir galutinė visų nuostolių sumą. Tą pačią dieną el. paštu atsakovas nurodė, kad padengus jo nuostolius ir pridėjus prie nuostolių tralo išlaidų sumą, tuomet atsakovas organizuotų automobilio grąžinimą į Lietuvą. 2024 m. balandžio 10 d. ieškovė pateikė atsakovui pranešimą dėl sutarties nutraukimo, kuriame reikalaujama padengti iki 2024 m. balandžio 15 d. susidariusį įsiskolinimą (948,42 Eur), nurodoma, kad neturint galimybių padengti įsiskolinimo, prašoma nedelsiant grąžinti transporto priemonę. Išaiškinta, kad nepadengus skolos ir negrąžinus transporto priemonės, 2024 m. balandžio 15 d. sutartis bus nutraukta. 2024 m. balandžio 16 d. el. paštu atsakovui pateiktas reikalavimas pristatyti transporto priemonę po sutarties nutraukimo. 2024 m. balandžio 30 d. ieškovė pateikė skundą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (mano, kad atsakovas siekė pasisavinti bendrovės turtą – ginčo transporto priemonę), 2024 m. gegužės 9 d. priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, padarant išvadą, jog tarp šalių susiklostė civiliniai santykiai, todėl pažeistų teisių gynimas ir jų atkūrimas turėtų būti nustatytas civilinės teisės normų, pasitelkiant civilinio proceso galimybes. Nutarime pažymėta, kad atitinkamai tai, jog A. G. pagal sudarytą sutartį neįvykdė sutarties sąlygų ar vykdė jas netinkamai, nėra savaime pagrindas konstatuoti, jog jis padarė nusikalstamą veiką. 2024 m. gegužės 20 d. el. paštu buvo užklausta atsakovo kokio dydžio nuostolius prašoma atlyginti, tą pačią dieną atsakovas el. paštu atrašė, kad bendrai 52 791 Eur. Pateikta teismui Carvertical ataskaita, kurioje pateikta informacija apie anksčiau automobilio turėtus eismo įvykius. Pateikta serviso „KOHL automobile GmBH“ ginčo transporto priemonės išlaidų sąmata remontui (bendrai 5 134,16 Eur sumai) ir sąskaitos. Pateiktas Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašas, kuriame nurodyta, kad ginčo transporto priemonės valdytojas-savininkas nurodyta ieškovė UAB „Greiti autosprendimai“. Pateikti vieši duomenys iš interneto, kad atstumas tarp Vilniaus-Amsterdamo yra 1 652,70 km.

9.       Nagrinėjamu atveju tarp šalių ginčas kilo dėl jų 2023 m. gruodžio 27 d. sudarytos sutarties, pavadintos transporto priemonės valdymo ir naudojimo sutartimi, po kurios nutraukimo ieškovė prašo įpareigoti atsakovą grąžinti jai priklausančią transporto priemonę. Tarp šalių nėra ginčo, kad ginčo transporto priemonė BMW 520, pagaminimo metai 2012, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso ieškovei. Taip pat nėra ginčo, kad ši transporto priemonė buvo perduota atsakovui tą pačią dieną 2023 m. gruodžio 27 d. perdavimo aktu. Ši 2023 m. gruodžio 27 d. transporto priemonės valdymo ir naudojimo sutartis buvo nutraukta ieškovės 2024 m. balandžio 10 d. pranešimu dėl atsakovo kaltės. Atsakovas (jo atstovė) patvirtino posėdžio metu, kad šio vienašališko sutarties nutraukimo neketina ginčyti. Po sutarties nutraukimo atsakovas ginčo transporto priemonės ieškovei negrąžino.

10.       CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kasacinio teismo konstatuota, kad šis principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Sprendžiant dėl šalių įrodinėjimo pareigos, pažymėtina, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 3K-3-112/2008).

11.       Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-148-381/2024).

12.       CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, suteikiantis asmenimis, sudarantiems sutartis, teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, sudaro pagrindą spręsti, kad CK normomis, atsižvelgiant į civilinėje teisėje vyraujantį dispozityvųjį metodą, nesiekiama detaliai sureguliuoti visų sutartinių teisinių santykių formų. Taigi šalių sudaroma sutartis gali atitikti, bet gali ir neatitikti vienos iš CK reglamentuojamų sutarčių rūšių, arba ji gali turėti kelių sutarčių požymių. Sprendžiant dėl iš šalių sudarytos sutarties kylančių įsipareigojimų vykdymo ir šalių atsakomybės pagal sutartį, visų pirma turi būti vadovaujamasi sutarties nuostatomis, kiek jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, ir tik tada, jeigu tam tikras klausimas šalių neaptartas, turi būti vadovaujamasi CK įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

13.       Civiliniame kodekse išperkamosios nuomos sutarties sąvoka nepateikiama, tačiau CK 6.503 straipsnyje nurodyta galimybė nuomojamą daiktą išpirkti. Pagal šio straipsnio 1 dalį įstatymai arba nuomos sutartis gali nustatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje nustatytą kainą (išperkamoji nuoma). Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad kaip išperkamosios nuomos sutartis gali būti kvalifikuojama sutartis, kai fizinis asmuo asmeniniams poreikiams tenkinti siekia įsigyti daiktą, perimdamas jo valdymą ir naudojimą, o už daiktą jo savininkui sumoka periodinėmis įmokomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011, 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013). Taigi išperkamosios nuomos sutarties tikslas – sumokėjus visas sutartyje nurodytas įmokas įgyti nuosavybės teisę į sutarties dalyku esantį daiktą. CK nereglamentuojami išperkamosios nuomos sutarčių nutraukimo padariniai ir šalių atsakomybė pagal šią sutartį, todėl, sprendžiant ginčus dėl šalių atsakomybės pagal išperkamosios nuomos sutartį, visų pirma turi būti vadovaujamasi konkrečios sutarties ir bendrosiomis civilinę bei sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis nuostatomis (CK 6.245–6.262 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

14.       CK 6.522 straipsnio 1 dalyje transporto priemonės nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutartis apibrėžiama kaip sutartis, pagal kurią nuomotojas įsipareigoja suteikti už užmokestį transporto priemonę nuomininkui laikinai valdyti ir naudotis, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį, nuomos laikotarpiu nuomininkas privalo techniškai prižiūrėti transporto priemonę, užtikrinti tinkamą jos būklę, atlikti einamąjį ir kapitalinį remontą, jeigu sutartis nenustato ko kita. Transporto priemonių nuoma iš kitų nuomos sutarčių išsiskiria specifiniu nuomos objektu – transporto priemonės valdymas ir naudojimas reikalauja užtikrinti kvalifikuotą vairavimą ir techninę eksploataciją. Transporto priemonių nuomos santykių reglamentavimas skiriasi priklausomai nuo to, kuriai šaliai – nuomotojui ar nuomininkui – tenka šios pareigos. Transporto priemonių nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų santykių reglamentavimui, kaip specialiosios, skirtos CK 6.522–6.529 straipsnių normos, santykiams, kurių nurodytos normos nereglamentuoja, pagal bendrąsias teisės normų konkurencijos taisykles taikomos bendrosios nuomos sutarčių taisyklės (CK 6.477–6.503 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2011).

15.       Šalių sudarytos Transporto priemonės valdymo ir naudojimo sutarties bendrosios dalies 2.1 punkte apibrėžta, kad šia sutartimi davėjas (t. y. ieškovė) įsipareigoja suteikti gavėjui (t. y. atsakovei) laikinai, atlygintinai naudoti transporto priemonę, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, su galimybe įsigyti transporto priemonę nuosavybės teise, o gavėjas įsipareigoja mokėti įmokas ir vykdyti kitus įsipareigojimus sutartyje nustatyta tvarka. 3.1 punktu davėjas įsipareigojo gavėjui perduodamą transporto priemonę nupirkti iš gavėjo pasirinkto pardavėjo. Sutarties 11.2 punkte šalys aptarė, kad pasibaigus sutarties terminui gavėjas, tinkamai vykdęs savo sutartinius įsipareigojimus ir neturintis skolos davėjui pagal sutartį, turi teisę įsigyti transporto priemonę davėjo pasiūlytomis sąlygomis, atsižvelgiant į transporto priemonės vertę konkrečiu laikotarpiu. Sutarties 11.1 punkte numatyta, kad šalys aiškiai susitaria, kad gavėjas neturi pareigos įsigyti transporto priemonę ir atsisakius ją įsigyti nebus taikomi jokios nepagrįstos sankcijos ir mokesčiai. Gavėjui nepasinaudojus teise įsigyti transporto priemonę, gavėjas savo sąskaita privalo grąžinti transporto priemonę davėjui.

16.       Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, šalių paaiškinimus, kad ieškovė įsigijo ir išnuomojo atsakovui jo išsirinktą automobilį su teise jį įsigyti, o atsakovo ketinimai buvo sumokėjus įmokas tapti automobilio savininku, ieškovės ir atsakovo sudaryta sutartis vertintina kaip mišri sutartis, turinti tiek transporto priemonių nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų (CK 6.522 straipsnio 1 dalis), tiek išperkamosios nuomos (išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą) (CK 6.503 straipsnio 1 dalis), požymių.

17.       Aptariamoji sutartis turi finansinės nuomos (lizingo) sutarties elementų – nuomotojas, privačios nuosavybės teise įgydamas išperkamosios nuomos objektą, perduoda jį nuomininkui valdyti ir naudoti, kuris turi teisę sutartyje numatytomis sąlygomis išpirkti jį per išperkamosios nuomos terminą savo nuosavybėn, tačiau būtina lizingo sutarties sąlyga – daikto naudojimas verslo tikslais (CK 6.567 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas yra fizinis asmuo, sutarties objektas buvo naudojamas asmeniniams ar šeimos poreikiams, bet ne verslui, dėl to aptariama sutartis nekvalifikuotina kaip lizingo sutartis ir sprendžiant ginčą netaikytinos teisės normos, reglamentuojančios lizingo teisinius santykius, o šalių ginčas spręstinas pagal šalių sudarytos transporto priemonės valdymo ir naudojimo sutarties nuostatas, CK bendrąsias sutartinius santykius reglamentuojančias normas, CK 6.522–6.528 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias transporto priemonių nuomą neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, taip pat bendrąsias nuomos sutartinius santykius reglamentuojančias normas.

18.       Aplinkybė, kad šalių sudaryta transporto priemonės valdymo ir naudojimo sutartis laikytina turinti ir aptartų finansinės nuomos (lizingo) požymių, kartu su išperkamosios nuomos požymiais, patvirtina tai, kad sutartis atitinka tikruosius atsakovo ketinimus – jo paaiškinimu, ketino išsimokėtinai įsigyti automobilį.

19.       Sutartis sudaryta juridinio ir fizinio asmens, sutartyje nenurodoma, kad daiktas atsakovui perduodamas ne jo asmeniniams poreikiams, todėl vertinama, kad ieškovė ir atsakovas sudarė sutartį, kuri atitinka vartojimo sutarties požymius bei sprendžiant šalių ginčą papildomai taikomos apsauginės bendrosios vartojimo sutarčių taisyklės, numatytos CK 6.2281-6.22824 straipsniuose.

20.       Iš bylos duomenų nustatyta, kad kilo ginčas dėl galimų ieškovės nupirkto ir vėliau perduoto naudotis (išnuomoto) atsakovui automobilio defektų. Atsakovas kvestionavo ir teikė pretenzijas iki teismo tiek pardavėjui, tiek ieškovei, kad nusipirko defektuotą transporto priemonę, vyko įvairūs susirašinėjimai, atsakovas nustojo mokėti sutartines įmokas ieškovei. Taipogi 2024 m. balandžio 10 d. pranešimu ieškovė nutraukė nuo 2024 m. balandžio 15 d. transporto priemonės valdymo ir naudojimo sutartį (pagrinde pranešime dėl sutarties nutraukimo nurodyta, kad dėl nemokėtų atsakovo įmokų už transporto priemonę, nepadengto susidariusio įsiskolinimo pagal sutartį). Šio teisminio proceso metu atsakovas (jo atstovė) patvirtino, kad neketina ginčyti šio ieškovės atlikto vienašališko sutarties nutraukimo, taip pat iki šiol nereiškė jokių reikalavimų teismine tvarka dėl automobilio galimų defektų nei automobilio pardavėjui, nei ieškovei, atitinkamai reiškiant reikalavimus dėl patirtų nuostolių ar kitų reikalavimų, kurie buvo akcentuoti pretenzijose. Kaip paaiškino pats atsakovas teismo posėdžio metu, dėl šios situacijos (reikšti reikalavimus dėl automobilio defektų bei nuostolių atlyginimo) diskutavo su teisininkais ir jam paaiškino, kad būtų sunkus teisminis procesas, rekomendavo nereikšti pretenzijas dėl defektų automobilio pardavėjui. Rašytiniai byloje esantys įrodymai rodo, kad ieškovė po sutarties nutraukimo ne kartą prašė ir ragino atsakovą grąžinti ieškovei priklausančią transporto priemonę ar nurodyti transporto priemonės buvimo vietą, bendradarbiauti dėl jos grąžinimo, spręsti šį klausimą, tačiau atsakovas reiškė iš esmės atsakymuose priešinius reikalavimus, reikalavo įvairių nuostolių atlyginimo, nesprendė automobilio grąžinimo klausimo (galima suprasti iš susirašinėjimo, jog akcentavo tai, kad jam turi būti pirmiau atlyginti jo nurodomi patirti nuostoliai, tarp jų moralinė kompensacija). Faktiškai automobilis nebuvo iki šio teisminio proceso grąžintas ieškovei, o teisminio proceso metu atsakovo pozicija pasikeitė, jau nurodant kitą poziciją, kad sutinka grąžinti ginčo automobilį ieškovei, tačiau su sąlyga, kad jį atsiimti turi pati ieškovė, savo išlaidomis, taip pat nesutinka su šio ginčo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

21.       Sutarties 12.5 nustatyta, kad jeigu sutartis nutraukiama dėl gavėjo kaltės, nuo jo priklausančių priežasčių ar jam priskirtų rizikų bei atsakomybių ir sutartyje nenumatytos kitokios sutarties nutraukimo pasekmės, gavėjas: sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinti davėjui transporto priemonę. Kaip minėta, atsakovas neginčijo vienašališko ieškovės sutarties nutraukimo ir jo pagrindo, t. y. faktiškai sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės, jam nemokant sutartinių įmokų, taip pat atsakovas per visą šį laiką nereiškė jokių reikalavimų teismine tvarka nei pardavėjui, nei ieškovei dėl nurodomų automobilio galimų defektų, nors ieškovė ne kartą prašė spręsti jai priklausančio automobilio grąžinimo klausimo, atsakovas šio klausimo nesprendė kol nebus įvykdyti jo priešiniai reikalavimai, susiję su jo nuostolių padengimu. Taigi faktiškai atsakovas buvo pritaikęs kitam asmeniui priklausančio daikto sulaikymą (jau po sutarties nutraukimo ir nelikus pagrindui jam toliau naudotis ginčo automobiliu, kuris priklausė ieškovei), nors pats atsakovas nesiėmė veiksmų, jog būtų patvirtinta jo reikalavimo teisė į daikto savininką, kad būtų galima šį daiktą sulaikyti, kol bus patenkintas jo reikalavimas. Faktiškai atsakovas tik reiškė įvairias pretenzijas tiek pardavėjo (trečiojo asmens UAB „Kunikov“), tiek ieškovės atžvilgiu iki teismo, bet neinicijavo faktiškai jokių reikalavimų teismine tvarka (nereiškė jokių reikalavimų dėl ginčo transporto priemonės teisminiame procese, įrodinėjant automobilio defektus, nuostolius ir pan.). Kaip pats atsakovas paaiškino, jam teisininkai rekomendavo nepradėti tokio proceso. Teismo posėdžio metu buvo matyti, kad atsakovas buvo dėl šios susidariusios situacijos ypač emocionalus, priėmęs šią situaciją asmeniškai, kaltino tiek automobilio pardavėją, tiek ieškovę (nevengdamas juos vadinti aferistais), jautėsi apgautas, tačiau teismui klausiant, kaip turėjo būti sprendžiamas ginčo automobilio grąžinimo klausimas po sutarties nutraukimo (kurio jis neginčija), negalėjo aiškiai paaiškinti, tiesiog palaikė savo teisme jau pasirinktą poziciją – sutinka grąžinti automobilį, bet jis turi būti grąžintas ieškovės lėšomis, taip pat ieškovei neatlygintos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Taip pat matėsi iš atsakovo pozicijos, kad jis sutapatino ieškovę UAB „Greiti autosprendimai“ ir trečiąjį asmenį UAB „Kunikov“, juos prilygindamas abu kaip automobilio pardavėjus, veikiančius išvien, nors faktiškai automobilio pardavėju buvo trečiasis asmuo UAB „Kunikov“, t. y. ieškovė pirko būtent paties atsakovo išsirinktą ir apžiūrėtą automobilį iš šio trečiojo asmens, o ieškovė tik po šios sutarties (įsigijusi transporto priemonę iš trečiojo asmens) sudarė sutartį su atsakovu, perduodant atlygintinai naudoti transporto priemonę, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, su galimybe ateityje įsigyti transporto priemonę nuosavybės teise, o gavėjas įsipareigojo mokėti įmokas ir vykdyti kitus įsipareigojimus sutartyje nustatyta tvarka. Taip pat ir sutartyje nurodyta (sutarties 4.2.1), kad transporto priemonės perdavimo metu būtent gavėjas (atsakovas) savo lėšomis bei jėgomis atlikti transporto priemonės patikrą ir įsitikinti, kad transporto priemonė yra be defektų, trūkumų, atitinka šios sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei taikomų teisės aktų reikalavimus ir specifikacijas. Tačiau iš teismo posėdžio metu atsakovo pozicijos buvo matyti, kad atsakovas visiškai ignoravo tokią prisiimtą sutarties sąlygą ir laikė, jog būtent ieškovė turėjo užtikrinti, kad transporto priemonė be defektų, nors transporto priemonę apžiūrinėjo ir išsirinko iš automobilio pardavėjo UAB „Kunikov“ būtent atsakovas.

22.       Taip pat ginčo byloje buvo keliami klausimai ir dėl kitų ginčo sutarties sąlygų, kurių nevykdymu buvo kaltinamas atsakovas, t. y. kad atsakovas vengė pristatyti automobilį davėjui pagal sutartį apžiūrai ir tai, kad atsakovas išvežė automobilį į užsienį be ieškovės rašytinio leidimo, o konkrečiai – 7.3.3 punkte davėjui pareikalavus, iš karto pateikti transporto priemonę davėjui, jo atstovams ir/ar jo pakviestiems specialistams patikrinti arba apžiūrėti; 7.3.6 punkte neišvežti transporto priemonės už Lietuvos Respublikos ribų be išankstinio rašytinio davėjo leidimo. Nors teismo posėdžio metu ieškovės atstovė nurodė (paaiškino), kad kartu ir dėl šių sutarties punktų nutraukta ginčo sutartis, tačiau faktiškai šie punktai siųstame sutarties nutraukimo pranešime atsakovui nebuvo minimi. Bet kuriuo atveju, šiuo atveju reikšminga aplinkybė yra ta, kad atsakovas neginčija ieškovės atlikto ginčo sutarties nutraukimo ir jį tenkina, jog ši sutartis nutraukta, jis nebeketina įsigyti ginčo transporto priemonės, kurią jis laiko defektuota, ji jam nereikalinga, bet nenori patirtų jokių daugiau išlaidų dėl automobilio grąžinimo ieškovei bei mano, kad nėra atsakingas už ginčo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kartu kiekviena iš šalių kartu kaltina viena kita dėl netinkamo tarpusavio bendradarbiavimo.

23.       Teismas pažymi, kad CK 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog prisiimtos prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. CK 6.200 straipsnio 1 dalis numato, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Papildomai atsakovui, kaip vartotojui, suteikiama apsauga skirta išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma vartotojo apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), todėl nereiškia, kad vartotojas gali tam tikra apimtimi nevykdyti prievolių ar naudotis įstatymo jam suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdamas išvengti ar pakeisti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo, ignoruoti sutarties sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

24.       Šiuo atveju teismas teismo posėdžio metu klausė ginčo šalių dėl sutarties sudarymo aplinkybių, abi ginčo šalys patvirtina, kad ginčo sutarties sąlygas rengė ieškovė. Nors atsakovo atstovė teismo posėdžio bandė įrodinėti, kad neva sutarties sąlygos neaiškios, surašytos mažu šriftu ir pan., atsakovas (kaip vartotojas) negalėjo tinkamai su jomis susipažinti, tačiau pats atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino ir paaiškino teismui reikšmingas kitokias aplinkybes, kad sudaromų sutarčių sąlygas atidžiai perskaitė, turėjo laiko su jomis susipažinti (niekas jo neskubino), perskaitė visas ginčo sutarties sąlygas, jas suprato ir su jomis susipažino prieš pasirašant. Taip pat atsakovas pripažino, kad matė ir perskaitė sudaromos sutarties sąlygą dėl automobilio neišvežimo į užsienį be rašytinio leidimo, paaiškino, kad dėl šios sąlygos klausė sudarant sutartį (ieškovės pusė tai neigia), atsakovas paaiškino, kad jį patikino, jog problemų dėl tokios sąlygos nebus (kaip buvo iš tikrųjų dėl šios sutarties sąlygos aptarimo, įrodymų byloje nėra). Tačiau šie atsakovo paaiškinimai teismo posėdžio patvirtina, kad atsakovui buvo žinomos visos ginčo sutarties sąlygos ir su jomis tinkamai susipažino prieš sutarties pasirašymą, jas patvirtino (pasirašęs)), jam buvo suteiktas pakankamas laikas su jomis susipažinti ir byloje nėra įrodymų, jog atsakovas negalėjo įtakoti jų pakeitimo (ar nesutinkant pakeisti (koreguoti), tiesiog nesudaryti sutarties). Faktiškai atsakovas sudarė tokią ginčo sutartį, kokia ji yra, susipažinęs su visomis sutarties sąlygomis ir apie jas žinodamas. Taigi esant tokioms aplinkybėms papildoma vartotojo apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), todėl nereiškia, kad vartotojas (vien būdamas tokiu statusu) gali tam tikra apimtimi nevykdyti prievolių ar naudotis įstatymo jam suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdamas išvengti ar pakeisti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo, ignoruoti sutarties sąlygas, vykdyti jas pats kaip nori. Kaip minėta, vien vartotojo statusas nesuteikia ignoruoti sutarties sąlygų (iš teismo posėdžio metu, teismui klausiant atsakovo, kaip jis supranta sąlygas dėl automobilio grąžinimo po ginčo sutarties nutraukimo, buvo matyti, kad atsakovas net vykstant šiam teisminiam procesui nežinojo ką numato jo paties sudarytos sutarties sąlygos dėl automobilio grąžinimo po sutarties nutraukimo, toliau akcentavo savo patirtus išgyvenimus, nuoskaudas ir išlaidas, nuostolius, bet pabrėžiant, šių reikalavimų neįrodinėjant teismine tvarka su atitinkamais reikalavimais. Taip pat buvo matyti atsakovo veiksmų nenuoseklumas, kadangi iki teismo atsakovas nenorėjo grąžinti automobilio iki kol nebus patenkinti jo priešiniai reikalavimai (kas atitinka faktinio daikto sulaikymo požymius), o teisminio proceso metu (kai jo atžvilgiu jau pareikšti konkretūs reikalavimai) jau pakeitė šią poziciją – sutinkant grąžinti, bet tai turi būti atlikta ieškovės išlaidomis. Teismas supranta, kad tam tikros situacijos (kaip ginčo atveju) gali sukelti didelius išgyvenimus, neigiamas emocijas, išlaidas ir pan., tačiau turi būti išlaikomas racionalumas, turi būti įvertinamos visos sudarytos sutarties sąlygos ir pan. (nes ir automobilis gali sugesti dėl įvairiausių priežasčių, nuo paties vairuotojo vairavimo ypatumų iki automobilio defektų, ypač pabrėžiant, kad atsakovas pirko 12 metų senumo automobilį, pats nupirktas automobilis dar buvo iškart naudojamas pakankamai didelei kelionei į užsienį). Neturint pakankamai teisinių žinių dėl susiklosčiusios situacijos teisinio įvertinimo, atsakovas turėjo pasikonsultuoti dėl atitinkamų tolesnių veiksmų atlikimo (pvz., sulaikymo daikto ar dėl kreipimosi į teismą su reikalavimais dėl nuostolių atlyginimo ar pan.) su teisininkais, pasirinkti atitinkamą asmenį, kuris, jo vertinimu, atsakingas dėl susidariusios situacijos ir atitinkamų nuostolių (jeigu jų buvo) ir šias aplinkybes įrodinėti teismine tvarka, norėdamas sulaikyti svetimą (jam nepriklausantį) daiktą. Būdamas rūpestingas atsakovas turėjo suprasti, kad visos šios sutarties sąlygos, su kuriomis jis tinkamai susipažino, jas patvirtino, jam bus privalomos, atsakovas turėjo apsvarstyti galimas rizikas, nes sudarytos sutarties sąlygas reikės ateityje vykdyti. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė galėjo suklaidinti atsakovą dėl ginčo sutarties sąlygų sudarymo, o tai, kad automobilis turi ar neturi defektų, ar sugedo, dėl kokių priežasčių sugedo, ar dėl visų šių aplinkybių atsakovas patyrė nuostolių ir pan., tai būtų atitinkamas atskiras ginčas, tačiau atsakovas (rekomenduotas teisininkų, pats taip paaiškino teisme) nusprendė tokių reikalavimų nereikšti ir teismine tvarka tokio ginčo neplėtoti, taip pat neginčyti vienašališko sutarties nutraukimo, kuris atliktas dėl jo kaltės (nutraukimas įvyko dėl nemokėtų sutartinių įmokų). Šioje byloje abiejų ginčo šalių pripažįstamas faktas, kad ginčo automobilis šiuo metu yra sugedęs. Atsakovas pripažįsta, kad nepaisant sudarytos sutarties sąlygų, ieškovės ne vienkartinio reikalavimo grąžinti (spręsti) automobilio grąžinimo, jis neteikė automobilio susipažinti ieškovei (sutarties 7.3.3 punktas, kuris numato davėjui pareikalavus, iš karto pateikti transporto priemonę davėjui, jo atstovams ir/ar jo pakviestiems specialistams patikrinti arba apžiūrėti, jog šie galėtų patys įvertinti automobilį), taip pat automobilis buvo išvežtas į užsienį be raštiško leidimo (atsakovas ir jo atstovė kvestionavo šią sutarties sąlygą, teikiant įrodymą – atsakovo algalapius, kurie rodė, jog atsakovas gavo pajamas užsienyje, todėl, atsakovo vertinimu, ieškovė turėjo suprasti, kad automobilis ir bus naudojamas užsienyje). Teismo vertinimu, tai buvo viena iš priežasčių kodėl atsakovas iki šiol negrąžino šio automobilio ieškovei, t. y. kadangi ginčo automobilis yra Olandijoje, jis sugedęs (nurodyta, kad šiuo metu automobilis nevažiuoja, jam reikalingas remontas), tai reiškia, kad siekiant tokios būklės automobilio atgabenimo (grąžinimo) ieškovei į Lietuvą, būtų patirtos papildomos transportavimo išlaidos arba automobilis grąžinimo kelionei turės būti suremontuotas. Tačiau šiuo atveju sutarties sąlygos numatė, kad dar nenutraukus sutarties, ieškovei pareikalavus, atsakovas turėjo pristatyti automobilį apžiūrai ieškovei ar jos pasitelktiems specialistams, o po sutarties nutraukimo dėl atsakovo kaltės (kas įvyko šiuo atveju ir šis sutarties nutraukimas nebuvo ginčijamas) automobilio grąžinimo pareiga tenka būtent atsakovui. Sutarties 12.5 punkte nustatyta, kad jeigu sutartis nutraukiama dėl gavėjo kaltės, nuo jo priklausančių priežasčių ar jam priskirtų rizikų bei atsakomybių ir sutartyje nenumatytos kitokios sutarties nutraukimo pasekmės, gavėjas: sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinti davėjui transporto priemonę, išskyrus atvejus, kai gavėjas nusprendžia įsigyti ir įsigyja Transporto priemonę davėjo pasiūlytomis sąlygomis (sutarties 12.5.4). Atsakovas nurodė, kad neketina įsigyti šios transporto priemonės, jau yra įsigijęs kitą automobilį, taigi atsakovas po ginčo sutarties nutraukimo (neginčijant atlikto vienašališko sutarties nutraukimo) turėjo grąžinti ginčo transporto priemonę ieškovei pagal sutarties sąlygas, vykdant sudarytos ginčo sutarties sąlygas (nesant pagrindo sulaikyti daiktą, kaip tai faktiškai padarė atsakovas, siekdamas priešinių reikalavimų patenkinimų, kurių įgyvendinimo atsakovas toliau nesiekė, apsiribojo tik ikiteisminėmis pretenzijomis, todėl sulaikyti toliau daikto be teisėto pagrindo atsakovas neturėjo). Sutarties sąlygos nenumatė, kad šį grąžinimo procesą turi finansuoti ieškovė (kaip to prašo atsakovas) ir pats atsakovas, sudaręs tokias ginčo sutarties sąlygas, jas perskaitęs, turėjo suprasti ir faktiškai prisiėmė tokią sutartinę atsakomybę, jog šį automobilį išvežus į užsienį, ieškovei pareikalavus ar po sutarties nutraukimo dėl jo kaltės reikės grąžinti ieškovei, t. y. faktiniam šiuo metu šio automobilio savininkui. 

25.       Byloje taipogi nenustatyta, kad šiuo atveju nebuvo įgyvendintas reikalavimas pateikti sutarties informaciją vartotojui (kadangi šiuo atveju atsakovas buvo vartotojas) aiškiai ir suprantamai, pats atsakovas patvirtino, kad su sutarties sąlygomis (prieš jas sudarant) turėjo galimybę susipažinti ir perskaityti, tą faktiškai ir padarė. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą taip pat nurodyta, kad verslininko pareiga informuoti vartotoją (informacijos atskleidimo pareiga) laikoma tinkamai įvykdyta, jeigu vartotojui suteikiama visa teisės aktuose reikalaujama informacija, ir tokia informacija suteikta pakankamai aiškiai ir suprantamai. Teisinis reguliavimas nepateikia reikalavimo pateikti informaciją „aiškiai ir suprantamai“ apibrėžimo ar gairių, kaip šis reikalavimas turėtų būti vertinamas. Remiantis kasacinio teismo praktika, reikalavimą pateikti vartotojui informaciją „aiškiai ir suprantamai“ galima būtų apibrėžti kaip apimantį informacijos prieinamumą, vartotojui realios galimybės susipažinti su informacija sudarymą, jos pateikimą įskaitomai, aiškia, paprasto stiliaus, gerai struktūruota kalba. Teismas turi spręsti į šias aplinkybes, atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir paties vartotojo pastabumo lygį, rūpestingumo lygį. Vidutinis vartotojas turi būti pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus. Nagrinėjamu atveju, teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu, sprendžia, kad iš esmės pateiktos informacijos gana pakako, jog vidutinis vartotojas galėtų įvertinti kokią sutartį sudaro ir kokiomis sąlygomis. Taigi faktiškai pagal susiklosčiusias aplinkybes, vertinama, kad vartotojui (atsakovui) buvo pateikta informacija gana pakankamai aiškiai ir suprantamai, o taip pat nenustatyta, kad atsakovui (kaip vartotojui) buvo užkirstos galimybės gauti dar daugiau informacijos ar, kad atsakovas neturėjo galimybės įtakoti sutarties sąlygų pakeitimo (ar tiesiog kitai šaliai nesutikus, tiesiog nesudaryti sutarties). Nenustatytas joks spaudimas sudarant sutartį iš ieškovės pusės.

26.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.38 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti prievolių vykdymo principai, pagal kuriuos prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Sutarties šalys privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu (CK 6.4 straipsnis).

27.       Pažymėtina, kad dėl tokių panašių ginčo situacijų kaip šioje ginčo byloje ne kartą pasisakyta ir apygardos teismų praktikoje (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 28 d. civilinėje byloje Nr. e2A-674-910/2019), kai tokio pobūdžio sutartis nutraukiama vienašališka ir sutarties nutraukimas nebeginčijamas, tačiau negrąžinamas automobilis, nors ir sutartyje numatytas grąžinimas. Išaiškinta, kad automobilis priklauso ieškovui ir nutraukus tokio pobūdžio sutartį, atsakovas netenka turėto teisėto pagrindo naudotis sutarties dalyku buvusiu automobiliu ir turi jį grąžinti.  

28.       Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nėra šalių teisinio ginčo dėl ieškovės atlikto vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo. Ginčas kilęs dėl sutarties nutraukimo teisini padarinių, t. y. ieškovės teisės reikalauti iš atsakovo grąžinti automobilį po sutarties nutraukimo. Ginčo atveju nutraukus sutartį, atsakovas neteko turėto teisinio pagrindo toliau naudotis sutarties dalyku buvusiu automobiliu. Atsakovo pareigą nutraukus ginčo sutartį dėl atsakovo kaltės grąžinti ieškovei įtvirtino ir šalių sudaryta sutartis. Atsakovas apie pareigą grąžinti ieškovei automobilį ne kartą buvo informuotas asmeniškai. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo po sutarties nutraukimo būtų bendradarbiavęs su ieškove ir ėmęsis priemonių operatyviai sugrąžinti daiktą ieškovei (CPK 178, 185 straipsniai), buvo sulaikęs daiktą dėl priešinių reikalavimų pretenzijose, tačiau šių reikalavimų (nurodytų pretenzijose iki teismo) pagrįstumo nesiekė įtvirtinti teismine tvarka. Ieškovei sutarties dalyku buvęs automobilis iki šiol neperduotas, automobilis, atsakovo teigimu, yra Olandijoje, prie jo gyvenamosios vietos. Po sutarties nutraukimo, ieškovė toliau liko vienintelė teisėta šio automobilio savininkė, kai šis automobilis buvo nupirktas iš UAB „Kunikov“, išlaikydama teisę disponuoti šiuo daiktu. Todėl po sutarties nutraukimo, ieškovė, būdama teisėta sutarties dalyko (automobilio) savininkė, įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti sutarties dalyku buvusį automobilį, o atsakovas turi pareigą grąžinti šį daiktą. Įvertinus nurodytas aplinkybes, ieškovės reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo grąžinti ieškovei sutarties dalyką (automobilį) tenkinamas.

29.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

30.       Ieškinys patenkintas visiškai (tenkintas vienintelis ieškovės pareikštas reikalavimas), todėl laikoma, kad ieškinys tenkintas 100 proc. Atsižvelgiant į tai atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

31.       Ieškovė nurodo, kad patyrė šias bylinėjimosi išlaidas – 191 Eur sumokėtas žyminis mokestis ir 2 148,10 Eur už teisinę advokato pagalbą, bendrai 2 339,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.

32.       Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos už sumokėtą žyminį mokestį laikomos pagrįstomis, kadangi faktiškai patirtos.

33.       Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas. Teismas pažymi, kad CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

34.       Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacija, rekomendacija) 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015).

35.       Iš suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumo matyti, kad ieškovės atstovė (advokatė) teikė ieškovei įvairias teisines paslaugas (nuo procesinių dokumentų rengimo iki atstovavimo keliose posėdžiuose), nurodytas išlaidų dydis neviršija rekomendacinių dydžių, įvertinus bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą ir kitas svarbias aplinkybes, ieškovės nurodytas bylinėjimosi išlaidų dydis už teisines paslaugas laikomas pagrįstas.

36.       Taigi ieškovas patyrė bendrai 2 339,10 Eur pagrįstų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas prašė nepriteisti ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, tačiau šiuo atveju nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė CPK 93 straipsnio 4 dalies pagrindų nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, kadangi faktiškai ieškovės procesinis elgesys byloje buvo tinkamas, o priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos iš esmės susidarė dėl pačio atsakovo pasirinktos pozicijos iki teismo (nesiekiant grąžinti ginčo automobilio ieškovei po sutarties nutraukimo, nors buvo ne kartą raginamas tai padaryti dar iki teismo, o tai (atsakovo pareigą grąžinti automobilį po įvykusio sutarties nutraukimo) nustatė ir šalių sutartis, buvo sulaikęs daiktą be pakankamo teisinio pagrindo, tik reiškiant pretenzijas, tačiau jų faktiškai neįgyvendinant (įrodinėjant) teismine tvarka), o teisminio proceso metu, nors teismas ne kartą siūlė išspręsti ginčą taikiai, netęsti toliau ginčo (išvengti didesnių bylinėjimosi išlaidų), buvo matyti, kad būtent atsakovas nesiekė taikaus sprendimo iki pat ginčo pabaigos, tvirtai laikėsi tik savo pozicijos. Atsakovo atstovė buvo pažymėjusi, kad siekė rekomenduoti atsakovui susitarti taikiai, tačiau atsakovas nesutiko. Atitinkamai įvykus byloje daugiau posėdžių, siekiant išspręsti ginčą, buvo patirta daugiau bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas, todėl teismas neturi pagrindo šių išlaidų mažinti, kadangi faktiškai jos pagrįstos.

37.       Byloje patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl nėra priteisiamos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

Ieškovės UAB „Greiti autosprendimai“ ieškinį tenkinti visiškai.

Įpareigoti atsakovą A. G., a. k. (duomenys neskelbtini), grąžinti ieškovei UAB „Greiti autosprendimai“ (j. a. k. 304800868) transporto priemonę – automobilį BMW, pagaminimo metai 2012, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini).

Priteisti ieškovei UAB „Greiti autosprendimai“ (j. a. k. 304800868) iš atsakovo A. G., a. k. (duomenys neskelbtini), 2 339,10 Eur (du tūkstančius tris šimtus trisdešimt devynis eurus ir 10 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                  Tomas Malijauskas

.