Procesinio
sprendimo kategorijos
1.1.6.6,
2.4.7. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Tomo
Šeškausko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant R. B.,
dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,
nukentėjusiajam R. L. ir jo
atstovei advokatei Vidai Kisielienei,
R. J., asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas,
išteisintajam E. Ž. ir jo gynėjui
advokatui Liutaurui Kinderiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo N. M., nukentėjusiojo R. L. ir R. J., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, kasacinius
skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. ir Kauno
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo
25 d. nuosprendžių.
Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. nuosprendžiu
nuteistas E. Ž. pagal Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir
šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas
vieneriems metams ir jis įpareigotas be institucijos, prižiūrinčios bausmės
vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip
septynioms paroms, o vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu bei 71
straipsniu E. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė –
per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įmokėti 10 MGL (1300
Lt) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Tuo pačiu nuosprendžiu baudžiamasis procesas prieš R. J., pradėtas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį,
294 straipsnio 1 dalį, nutrauktas, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn
senaties terminams.
Nukentėjusiojo R. L. civilinis
ieškinys paliktas nenagrinėtas, jam pripažįstant teisę jį pareikšti civilinio
proceso tvarka. Priteista iš E. Ž. ir R.
J. solidariai R. L. 2000 Lt jo turėtų išlaidų
advokato pagalbai apmokėti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 25 d. nuosprendžiu R.
J. apeliacinis skundas atmestas, o pirmosios instancijos teismo
nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo E.
Ž. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikos,
turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės,
prašiusios prokuroro kasacinį skundą patenkinti, o asmens, kuriam baudžiamasis
procesas nutrauktas, R. J. ir nukentėjusiojo E. Ž. kasacinius skundus patenkinti iš dalies, nukentėjusiojo
R. L. ir jo atstovės, prašiusių prokuroro bei nukentėjusiojo
kasacinius skundus patenkinti, o R. J. kasacinį skundą atmesti,
R. J., prašiusio jo kasacinį skundą patenkinti, o
prokuroro ir nukentėjusiojo – atmesti, išteisintojo E. Ž. ir
jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti ir palikti galioti apeliacinės
instancijos teismo sprendimą, paaiškinimų,
n
u s t a t ė :
R. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2003 m. balandžio 29 d.,
nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos ir savavališkai vykdydamas ginčijamą
savo tariamą teisę į R. L. nuosavybės teisėmis
priklausantį 0,1512 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį
Kauno r., Ringaudų sen., (duomenys neskelbtini), liepė E.
Ž. pašalinti sklype pastatytus ir nukentėjusiajam R. L. nuosavybės
teisėmis priklausančius statinius: metalinį garažą, metalinį namelį, metalinį tualetą,
gelžbetonines plokštes; tą E. Ž. ir padarė, šiuos
statinius apgadindamas – taip padarė R. L. 2904 Lt
turtinę žalą.
Tęsdamas
savo nusikalstamą veiką, R. J. 2003 m. balandžio 30 d.
minėtą sklypą suarė, užsėjo pasėlius ir taip sugadino sklypą namo statybai,
padarydamas R. L. 893 Lt turtinę žalą.
Tęsdamas
savo nusikalstamą veiką, 2003 m. rugpjūčio mėnesį, tiksli data nenustatyta,
nukuldamas pasėlius anksčiau nurodytame sklype bei tą sklypą suardamas,
sunaikino jame R. L. pasodintus 50 vnt.
braškių daigų, 6 vnt. vaiskrūmių, 4 vnt. vaismedžių, padarydamas jam 205 Lt
turtinę žalą.
Tęsdamas
savo nusikalstamą veiką, 2003 m. rugpjūčio 28 d., laikotarpiu nuo 11.40 val.
iki 12.40 val., anksčiau nurodytame sklype, liepdamas E. Ž. sutrikdyti
statybinių medžiagų iškrovimo darbus, tą pastarasis ir padarė, trukdė R. L. iškrauti statybines medžiagas; taip dėl nuomojamos
technikos prastovos padarė R. L. 377 Lt turtinę žalą.
R. J. kaltinamas dar ir tuo, kad jis anksčiau išvardytais
veiksmais laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 29 d. iki 2003 m. rugpjūčio 28 d.
faktiškai užvaldė ir naudojo kaip savo R. L. nuosavybės
teisėmis priklausantį žemės sklypą, trukdė pastarajam laisvai disponuoti savo
žemės sklypu, jame auginti žemės ūkio kultūras, vykdyti statybas ir taip
pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymais asmenims garantuotą nuosavybės
neliečiamumą, padarydamas didelę 4379 Lt turtinę ir 14 000 Lt neturtinę žalą
nukentėjusiojo R. L. teisėms ir teisėtiems interesams.
Pirmosios instancijos teismas pradėtą baudžiamąjį procesą prieš R. J. pagal pareikštus kaltinimus nutraukė, suėjus
baudžiamojon atsakomybėn patraukimo senaties terminams.
E. Ž. tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2003 m.
balandžio 29 d. R. J. liepimu, nesilaikydamas įstatymų
nustatytos tvarkos ir savavališkai vykdydamas ginčijamą, bet nerealizuotą R. J. tariamą teisę į R. L. nuosavybės
teisėmis priklausantį žemės sklypą Kauno r., (duomenys neskelbtini),
pašalino sklype pastatytus ir nukentėjusiajam nuosavybės teisėmis
priklausančius statinius juos apgadindamas ir padarė R. L. 2904
Lt turtinę žalą, be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2003 m. gegužės 12 d.,
apie 12 val., panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį R. L., t. y. grasindamas pasiimti kirvį ir išvaikyti
darbininkus bei susidoroti, reikalavo nutraukti sklype vykdomus darbus.
Taip
pat E. Ž. nuteistas už tai, kad, tęsdamas nusikalstamą
veiką, 2003 m. rugpjūčio 28 d., laikotarpiu nuo 11.40 val. iki 12.40 val.,
anksčiau paminėtame sklype R. J. liepimu, panaudodamas
psichinę prievartą, t. y. grasindamas R. L. jį užmušti,
sumušti – „atjungti“, kad gulės kruvinas, pagauti – trukdė R.
L. sklype iškrauti statybines medžiagas ir dėl to už papildomą krano bei sunkvežimio
ZIL–131 darbą dėl jų prastovos padarė R. L. 377 Lt
turtinę žalą. Tokiais veiksmais trukdė R. L. laivai
disponuoti savo žemės sklypu – vykdyti statybas, t. y. pažeidė jo nuosavybės
neliečiamumą ir dėl to padarė didelę žalą nukentėjusiojo R.
L. teisėms ir teisėtiems interesams.
Apeliacinės
instancijos teismas 2010 m. kovo 25 d. nuosprendžiu R. J. apeliacinį
skundą, kuriuo jis prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir
jį išteisinti, atmetė, E. Ž. apeliacinį skundą patenkino
ir jį išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo požymių, o nukentėjusiojo R. L. apeliacinį
skundą tenkino iš dalies ir priteisė 300 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai
apmokėti iš R. J..
Kasaciniu
skundu Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo
25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Skunde
nurodoma, kad šis apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir
naikintinas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie nulėmė
neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Prokuroras mano, kad šis teismas
pažeidė ne tik BPK 1 straipsnio, kuris įpareigoja teismą imtis visų įstatymo
numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos
aplinkybės, reikalavimus, bet ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios
nustato, kad įrodymų vertinimas būtų atliktas bylos aplinkybių viseto
išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos nuosprendžio argumentas, kad pirmosios
instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis E. Ž. priimtas
neištyrus visų byloje esančių įrodymų bei kaltė grindžiama prieštaringais ir
nenuosekliais liudytojų parodymais, kasatoriaus nuomone, yra nieko nepagrįstas
ir neargumentuotas, nes šis teismas visiškai neanalizavo pirmosios instancijos
teismo nustatytų ir įrodymais pagrįstų kiekvienos tęstinės veikos aplinkybių,
neatliko jokio papildomo įrodymų tyrimo, o padarė nemotyvuotą išvadą, kad
pirmosios instancijos teismo įrodymai yra nepakankami nustatytoms aplinkybėms
patvirtinti. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatuodamas, kad E. Ž. veiksmuose nėra savavaldžiavimo požymių, nenurodė, ką
pirmosios instancijos teismas įvertino ne taip, kokius konkrečius įrodymų
vertinimo reikalavimus pažeidė, daugumos įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos
teismas grįsdamas E. Ž. kaltę, išvis nevertino, todėl ir
padarė tokią nepagrįstą išvadą.
Be
to, dar skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas E.
Ž. pripažino kaltu dėl jo padarytų tęstinių savavališkų veiksmų,
panaudojant psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį R. L.,
tačiau dėl to apeliacinės instancijos teismas visai nepateikė jokių išvadų ar
motyvų, nurodydamas tik, kad jo kaltė nepagrįstai grindžiama prieštaringais,
nenuosekliais liudytojų parodymais, tačiau nenurodė, kokių liudytojų parodymai
yra prieštaringi ir kuo pasireiškė parodymų nenuoseklumas ar prieštaringumas. Taigi
apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį,
neįvertino nukentėjusiojo, liudytojų V. D., G. G., R. P., V. C.,
M. C., R. M., G. J.
U., V. K. parodymų teisingumo, nenurodė, kodėl jie
atmetami ar kitaip įvertinti negu pirmosios instancijos teismo, tik lakoniškai
kritikuodamas kaltę pagrindžiančių duomenų įrodomąją reikšmę, jų parodymus
nemotyvuotai atmesdamas, dar kartą neįvertinęs visų byloje surinktų įrodymų,
kasatoriaus nuomone, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio
reikalavimus, o tai laikytina esminiu šių įstatymų pažeidimu.
Kasaciniame
skunde kritikuojamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir dėl E. Ž. veiksmuose, vykdant savavaldžiavimą, tiesioginės tyčios
nebuvimo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir
nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neišsiaiškino, ar suvokė E. Ž. nusikalstamos veikos požymius, kokios buvo jo pastangos
dėl kilusių padarinių, neįsigilino į veikos motyvus ir tikslus, tačiau pats,
siekdamas įvertinti subjektyviųjų požymių elementus, įrodymų tyrimo neatliko,
naujų aplinkybių neišsiaiškino, nepateikė dėl to informatyvių ir motyvuotų
argumentų, be to, šio teismo išvados prieštarauja bylos medžiagai ir įstatymo
dispozicijos reikalavimams. Teismo nuoroda, kad E. Ž. buvo
įsitikinęs, jog R. J. yra teisėtas žemės sklypo
savininkas, nes jis tą žemę dirbo septynerius metus, kasatoriaus manymu, nėra
pakankamas pagrindas teiginiui, jog bylos medžiagoje nebuvo nustatyti
subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, nes iš bylos duomenų matyti, kad
visuose nusikalstamos veikos epizoduose E. Ž. buvo pats
aktyviausias dalyvis, atliko savavališkus, tyčinius veiksmus pašalindamas
kliūtis, trukdančias R. J. realizuoti jo ginčijamą teisę
į žemės sklypą ir tai darė kryptingai, panaudodamas psichinę prievartą –
grasinimus, taigi suprato savo veiksmų pobūdį, numatė pasekmes ir to siekė, o
tai atitinka E. Ž. veiksmų subjektyvųjį tiesioginės tyčios
požymį.
Kasatorius
skunde nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas R. J. apeliacinį skundą, kuriame ginčijamas jo veiksmų
kvalifikavimas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 294 straipsnio 1 dalį prašant
išteisinti, bei skundą atmesdamas, nuosprendyje apsiribojo vien tik nustatytų
aplinkybių aprašymu, visiškai nepateikdamas argumentuotų išvadų dėl kaltinime
inkriminuotų veiksmų – statinių pašalinimo, žemės suarimo ir pasėlių užsėjimo,
braškių daigų ir vaiskrūmių bei vaismedžių sunaikinimo ar trukdymo iškrauti
statybines medžiagas ir didelės žalos padarymo, todėl reikia laikyti, kad jo
apeliacinis skundas iš esmės liko neišnagrinėtas, pažeidžiant BPK 320
straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Taip
pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas R.
J. pašalino kaltinimą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, tačiau nuosprendžio
rezoliucinėje dalyje to nenurodė, todėl vėl pažeidė BPK 330 straipsnio ir 332
straipsnio 4 dalies reikalavimus.
Be
to, kasatorius mano, kad, iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo R.
L. apeliacinį skundą dėl turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, teismas
netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir nepagrįstai
nepriteisė jam pagal byloje esančią kvito šaknelę ( T. 2, b. l. 19) turėtų
tokių išlaidų.
Nukentėjusysis
R. L. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės
instancijos teismo nuosprendį, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį
pakeisti:
pripažinti
E. Ž. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24
straipsnio 1, 3 dalyse, 294 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam bausmę,
susijusią su laisvės atėmimu;
pripažinti
R. J. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK
24 straipsnio 3, 4, 5 dalyse, 294 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam bausmę,
susijusią su laisvės atėmimu;
patenkinti
R. L. civilinį ieškinį visiškai ir priteisti iš abiejų
nuteistųjų solidariai 139 246, 47 turtinės ir 25 000 Lt neturtinės žalos bei
išlaidas advokato pagalbai;
palikti
laikinąjį nuosavybės teisių apribojimą galioti iki civilinio ieškinio
padengimo.
Skunde
nurodoma, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai
išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Nukentėjusysis yra tos
nuomonės, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai nutraukė baudžiamąjį
procesą prieš R. J., nes spręsdami patraukimo
baudžiamojon atsakomybėn senaties klausimą jo atžvilgiu, analizavo tik
prokuroro pateiktą kaltinimą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad jis,
vadovaudamasis BPK 256 straipsnio nuostatomis, pateikė prašymą dėl kaltinimo R. J. pasunkinimo, o tuomet senaties terminas dar nebūtų
suėjęs. Tokio klausimo pirmosios instancijos teismas nesvarstė, o apeliacinės
instancijos teismas šio jo apeliacinio skundo argumento nenagrinėjo, taip
pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo
prašoma apeliaciniame skunde. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad
apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo trūkumo
dėl kaltinimo pasunkinimo R. J., nors to nukentėjusysis
prašė, todėl, kasatoriaus manymu, buvo pažeistos BPK 256 straipsnio nuostatos. Taip
pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo atmetė
nukentėjusiojo prašymą atlikti įrodymų tyrimą dėl esminių faktinių bylos
aplinkybių ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo teisme BPK 256
straipsnio tvarka, dėl to priėmė nepagrįstą nuosprendį.
Kasatorius
nesutinka ir su E. Ž. išteisinimu apeliacinės instancijos
teisme, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo jo
veiksmus pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, tik paskyrė per švelnią bausmę. Jo
nuomone, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pasisakė tik dėl 2003 m.
balandžio 29 d. E. Ž. veiksmų, tačiau visiškai buvo
neįvertintos jo nusikalstamos veikos, padarytos 2003 m. gegužės 12 d. ir
rugpjūčio 28 d.
Kasatorius
dar pažymi, kad E. Ž. yra artimas R. J. giminaitis,
žinojo, kad nukentėjusysis R. L. yra teisiškai ir
faktiškai ginčo žemės sklypo savininkas, tai nustatyta baudžiamojoje byloje,
todėl apeliacinės instancijos teismo padaryta nemotyvuota išvada, kad E. Ž. buvo įsitikinęs, jog R. J. yra
teisėtas žemės sklypo savininkas, bylos duomenimis nepagrįsta. Be to,
apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, negalėjo
išsiaiškinti E. Ž. valinių pastangų dėl kilusių padarinių,
taip pat jo veikos motyvų ir tikslų, jo atliekamų veiksmų suvokimo, todėl liko
neaišku, kokiu būdu šis teismas juos nustatė. Pirmosios instancijos teismas
teisingai ir motyvuotai nustatė, kad E. Ž. savavaldžiavo,
panaudodamas psichinę prievartą, ir nebuvo jokio pagrindo jį išteisinti, nors
apeliacinės instancijos teismas savo sprendime nurodo, jog liudytojų parodymai
yra prieštaringi ir nenuoseklūs, tačiau iš byloje liudytojų V.
D., R. P., V. C. apklausų
protokolų matyti, kad jų parodymai dėl E. Ž. savavaldžiavimo
buvo nuoseklūs. Nukentėjusysis kasaciniame skunde dar teigia, kad jis
apeliaciniame skunde buvo nurodęs, jog pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai atmetė jo prašymą skirti balso įrašo ekspertizę nustatyti, ar
pateiktame teismui įraše yra E. Ž. balsas, tačiau ir šis
teismas jo prašymo nepatenkino, motyvuodamas tuo „kad bylos nagrinėjimas yra
užsitęsęs“, tačiau tai nėra įstatyminis pagrindas atsisakyti paskirti byloje
ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas šio baudžiamojo proceso pažeidimo
nepašalino, visa tai sutrukdė teismams išsamiai ir nešališkai ištirti visas
bylos aplinkybes bei priimti pagrįstą nuosprendį. Kadangi teismui pateiktas
garso įrašas yra pridėtas prie bylos kaip įrodymas, iš jo turinio aišku, kad buvo
naudojama psichinė prievarta nukentėjusiojo atžvilgiu, o apeliacinės
instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad byloje nėra įrodymų,
patvirtinančių psichinės prievartos naudojimą, šio įrodymo neištyrė, nors to buvo
prašoma apeliaciniame skunde. Dėl to teismas vėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3
dalį, nes visiškai neišnagrinėjo nukentėjusiojo apeliacinio skundo. Tą patį
galima teigti ir dėl apeliaciniame skunde nurodyto argumento – dėl BK 24
straipsnio taikymo R. J. ir E. Ž..
Kauno apygardos teismas nuosprendyje pateikė tik teorinio pobūdžio argumentus
dėl bendrininkavimo, tačiau visiškai neatskleidė ir neištyrė BK 24 straipsnio
taikymo šioje konkrečioje byloje, todėl tai taip pat nėra tinkamas apeliacinio
skundo išnagrinėjimas.
Dar
skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai neteisingai pasielgė palikdami
kasatoriaus civilinį ieškinį nenagrinėtą, nes R. J. nutrauktas
baudžiamasis procesas dėl senaties, o E. Ž. – išteisintas.
Pagal teismų praktiką asmenys, kuriems nutrauktas baudžiamasis procesas, yra
atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės, bet ne nuo turtinės žalos
atlyginimo, taip yra šioje byloje, todėl, jo nuomone, civilinis ieškinys turėjo
būti išnagrinėtas ir patenkintas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateikiamas
motyvas, kad teismas „nenagrinėja nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo
apeliacinio skundo argumentų, nesprendžia civilinio ieškinio pagrįstumo ir
dydžio klausimų, nes išreikštų išankstinę nuomonę“, kasatoriaus nuomone, yra
nepagrįstas ir tik rodo, kad šis teismas vėl pažeidė BPK normas ir
neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su civiliniu ieškiniu.
Kasatorius
nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais
pagrindais dėl BK 54 ir 75 straipsnių nuostatų taikymo E. Ž.,
nurodo, kad šis teismas paskyrė aiškiai per švelnią bausmę, be pagrindo atidėjo
paskirtosios bausmės vykdymą ir paskyrė vienus švelniausių įpareigojimų, taip
neužtikrino BK 1 straipsnyje numatytos BK paskirties – ginti žmogaus ir
piliečio teises bei laisves, visuomenės bei valstybės interesus nuo
nusikalstamų veikų.
Kasaciniu skundu R. J., kuriam
baudžiamasis procesas nutrauktas, suėjus baudžiamojon atsakomybėn patraukimo
senaties terminams, prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
nuosprendžius panaikinti ir bylą prieš jį nutraukti.
Skunde R. J. nurodo, kad abiejų
instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius
BPK pažeidimus, suvaržiusius įstatymų garantuotas jo teises ir sukliudžiusius
teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus
nuosprendžius. Jis mano, kad apylinkės teismo nuosprendis neatitinka tokiam
dokumentui keliamų reikalavimų, nes teismas, priėmęs bendrą su E.
Ž. apkaltinamąjį nuosprendį, konstatuojamojoje dalyje nenurodė jo
nusikalstamų veikų aplinkybių, kurias nustatė išnagrinėjęs bylą, todėl iš jos
nematyti, ar jis padarė BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 294 straipsnio 1 dalyje
nustatytas veikas, o nuspręsdamas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės,
suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, turėjo priimti ne
nuosprendį, bet nutartį. Šis klausimas buvo keliamas ir apeliaciniame skunde,
tačiau šios apeliacinio skundo dalies Kauno apygardos teismas neišnagrinėjo ir
taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Maža to, apeliacinės
instancijos teismas priteisė iš jo vieno 300 Lt R. L. jo
turėtoms išlaidoms už advokato pagalbą kompensuoti. Tokie procesiniai
pažeidimai laikytini esminiais.
Be to, skunde teigiama, kad pirmosios instancijos
teismas neteisingai toliau nagrinėjo baudžiamąją bylą, nors senaties terminai
buvo suėję dar 2008 m. rugpjūčio 28 d. ir baudžiamasis procesas jam turėjo būti
nutrauktas. Tokiu atveju teismas turėjo jį išteisinti.
Toliau skunde kasatorius dėsto bylos aplinkybes,
kurias nustatė teismai ir pateikia savo įvertinimus dėl liudytojų parodymų ir
kitų byloje surinktų įrodymų, taip pat pateikia, jo nuomone, nuosprendžių
loginius prieštaravimus bei pan., konstatuodamas, kad jo apeliacinis skundas
buvo išnagrinėtas netinkamai, neįsigilinant į apelianto argumentus. Ji mano,
kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė daug dalykų, kuriuos pagal
baudžiamojo proceso įstatymus privalėjo padaryti (dėl jo veikos kvalifikavimo,
dėl didelės žalos teisėms ir teisėtiems interesams padarymo ar nepadarymo ir
pan.). Todėl reziumuodamas kasatorius prašo jį išteisinti ir dėl to bylą
nutraukti.
Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas, o
nukentėjusiojo R. L. ir R. J.,
kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, kasaciniai skundai tenkintini iš
dalies.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatoriai skunduose teigia, kad apeliacinės
instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo apeliacinius skundus ir dėl to
priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.
Teisėjų kolegijos nuomone, tokie kasacinių skundų
argumentai yra visiškai pagrįsti.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą
tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje
turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės. Nors to ir
nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną
argumentą, tačiau, nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų
bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad
apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, nes pažeidžiami BPK 320 straipsnio 3
dalies reikalavimai. Pagal teismų praktiką tai yra esminis BPK reikalavimų
pažeidimas ir dėl tokio pobūdžio pažeidimo apeliacinės instancijos teismo
priimtą nuosprendį negalima laikyti teisėtu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinės
instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal nukentėjusiojo R.
L., nuteistojo E. Ž. ir R. J. (asmens,
kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas) apeliacinius skundus, tai reiškia, kad
bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustatė jų apeliaciniuose skunduose
nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apskundimo pagrindai ir
motyvai.
Nukentėjusysis
R. L. apeliaciniame skunde pateikė argumentus, kad
pirmosios instancijos teismas nepagristai nenagrinėjo bei neįvertino jo prašymo
pakeisti pagal BPK 256 straipsnio nuostatas kaltinimus R. J. ir
E. Ž.. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nukentėjusysis
ir jo atstovė pateikė prašymą pirmosios instancijos teismui dėl kaltinimų
pakeitimo, tačiau pirmosios instancijos teismas šio prašymo nesvarstė, tik
nutarė pridėti prie bylos, o nuosprendyje dėl prašymo pakeisti kaltinimą iš
esmės nepasisakė.
BPK
261 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisiamojo posėdžio protokole yra
nurodomi visi posėdyje daromi teismo veiksmai iš eilės, kaip jie buvo
atliekami, nagrinėjimo teisme dalyvių pareiškimai bei prašymai; nutartys, įskaitant
nutartis dėl jų prašymų, teismo priimtos pačioje posėdžių salėje, ar nuoroda
apie nutarčių priėmimą pasitarimų kambaryje ir pan. Taigi, jei nėra pagal BPK
261 straipsnio 6 dalyje nustatytų ir išspręstų ginčų dėl protokolo neteisingumo
ar neišsamumo, tikrinant teismo sprendimų teisingumą ir pagrįstumą, apie teismo
atliktus veiksmus ir priimtas protokolines nutartis sprendžiama pagal įrašus
posėdžio protokole. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos
teismo posėdyje 2008 m. gegužės 8 d. nukentėjusiojo prašymo pakeisti kaltinime
nurodytos veikos kvalifikavimą, pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį
sunkesnę nusikalstamą veiką, nuorašus nukentėjusysis ir jo atstovė įteikė
teismui ir kitiems teismo dalyviams, teisėja nutarė pateiktą prašymą pridėti prie
bylos ( T. 6, b. l. 163-165). Kito teisiamojo posėdžio metu 2008 m. spalio 20
d. vėl buvo sprendžiamas šis klausimas ir teisėja nutarė: „priimti nukentėjusiojo
prašymą dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jų
kvalifikavimo pakeitimo teisme“ (T. 7 b. l. 25-27). Daugiau pirmosios
instancijos teisme prie šio klausimo nebuvo sugrįžta. Nors nukentėjusysis bei
jo atstovė baigiamosiose kalbose prašė kaltinamųjų veiką perkvalifikuoti pagal
jų pateiktą ir teismo priimtą naują kaltinimą, teismas nuosprendyje pažymėjo
tik taip: „nukentėjusiojo pateiktą prašymą dėl veikų perkvalifikavimo nebuvo
priimta nutartis dėl bylos perdavimo teismui abiejų kaltinamųjų atžvilgiu pagal
pakeistus kaltinimus, todėl nukentėjusiojo prašymas vertintinas tik kaip jo
pozicijos išdėstymas“. Tai visiškai neaiškus nuosprendžio teiginys, iš kurio
neįmanoma suprasti, kokią išvadą teismas padarė. Teisėjų kolegija konstatuoja,
kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusiojo prašyme nurodytos aplinkybės išvis
nebuvo tiriamos ir vertinamos, nes nukentėjusiojo prašymas pakeisti kaltinimą, neturi
būti siejamas su nutartimi bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, o prašymo pakeisti
kaltinimą į sunkesnį vertinimas tik kaip nukentėjusiojo pozicijos išdėstymas neatitinka
BPK reikalavimų. BPK 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad baudžiamasis procesas
Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo
proceso kodeksą, todėl teismų procesiniai veiksmai turi būti atlikti tik tokie,
kokius nustato baudžiamojo proceso normos, įtvirtintos atitinkamuose BPK
straipsniuose, taip pat ir BPK 256 straipsnyje. Iš anksčiau nurodytų pirmosios
instancijos teismo veiksmų dėl nukentėjusiojo ir jo atstovės pateikto prašymo
pakeisti kaltinimą sunkesniu akivaizdžiai matyti, kad pirmosios instancijos
teismas visiškai ignoravo BPK 256 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus
procesinius reikalavimus ir jais nesivadovavo.
Pagal
BPK 256 straipsnio nuostatas visi proceso dalyviai turi procesines teises
žinoti apie galimą kaltinime nurodytų veikų kvalifikavimą, pritaikant
baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, ir teismo proceso
metu turi būti sudaromos sąlygos jiems dėl to išsakyti argumentus, tačiau
teisme tokios teisės jiems nebuvo užtikrintos. Pagal teismų praktiką (kasacinė
byla 2K-813/2007), esant prašymui pakeisti kaltinimą sunkesniu, pirmosios
instancijos teismas neprivalo tokį prašymą tenkinti, tačiau jis neatleistas nuo
pareigos patikrinti tokio prašymo pagrįstumą ir jį įvertinti. Šioje byloje
nukentėjusiojo prašymo pakeisti kaltinimą teismas neapsvarstė, dėl jo
pagrįstumo nepasisakė. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos
teismas pasirinko baudžiamojo proceso įstatymų nenumatytas nukentėjusiojo
prašymo pakeisti kaltinimą priėmimo ir nagrinėjimo procedūras, dėl to,
suvaržydamas nukentėjusiojo teises, nes kiekvienas asmuo, pripažintas
nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai
nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo (BPK 44 straipsnio 10 dalis).
Šioje
byloje apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad toks pirmosios
instancijos teismo sprendimas dėl nukentėjusiojo pateikto prašymo pakeisti
kaltinimą sunkesniu yra netinkamas, pats šio pažeidimo neištaisė, galimybės
keisti kaltinimą sunkesniu nesvarstė, jo nevertino, tik išdėstė formalius
motyvus, kad nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu
atmestini, nors pagal teismų praktiką kaltinime nurodytos veikos faktinės
aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti
keičiami ir apeliaciniame procese, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo
apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis). Apeliacinės
instancijos teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų
išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek
kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti
duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio
6 dalis).
Nukentėjusysis R. L. apeliaciniame
skunde taip pat nurodė, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai
atmetė jo prašymą paskirti balso ekspertizę pateiktame byloje garso įraše girdimam
balsui nustatyti ( T. 7, b. l. 124). Skunde nurodė, kodėl jis nesutinka su pirmosios
instancijos teismo išvada, kur teismas pripažino, kad šis įrašas gali būti
laikomas įrodymu, tačiau, užsitęsus bylos nagrinėjimui, nukentėjusiojo pateikto
garso įrašo nevertina kaip įrodymo (T. 7, b. l. 111). Apeliacinės instancijos
teismas šio nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumento išvis nenagrinėjo,
nurodydamas, jog „kiti nukentėjusiojo R. L. apeliacinio
skundo argumentai, susiję su E. Ž. paskirta bausme bei
įrodymų tyrimu teisme, nenagrinėtini, kadangi baudžiamoji byla dėl R. J. nutraukta, o E. Ž. išteisintinas“
(T. 7. b. l. 178). Teisėjų kolegijos nuomone, toks apeliacinės instancijos teismo
teiginys dėl bylos duomenų pripažinimo įrodymais neatitinka BPK normų,
reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka taisyklių, nes patikrinti
teismo išvadas dėl bylos aplinkybių nustatymo pagrįstumo, įrodymų vertinimo yra
apeliacinio teismo kompetencija.
Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač
atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina
įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas
bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje
išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai
įvertinti ir pan.
Šioje
byloje apeliacinės instancijos teismas išteisino E. Ž.,
nurodydamas nuosprendyje, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį
nuosprendį jam priėmė neatsižvelgdamas į visas faktines bylos aplinkybes, išsamiai
ir objektyviai neištyręs visų byloje esančių įrodymų ir kad nuosprendį grindė
liudytojų parodymais, kurie yra prieštaringi, nenuoseklūs ir kuriais remiantis
negalima nustatyti objektyvios tiesos byloje, tačiau nuosprendyje visiškai
nenurodė, būtent kokių liudytojų ir kokiais nenuosekliais ir prieštaringais jų
parodymais rėmėsi pirmosios instancijos teismas pripažindamas kaltu E. Ž..
Teisėjų
kolegija pabrėžia, kad apeliacinės instancijos nuosprendis surašomas laikantis
BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, atsižvelgiant į BPK 331 straipsnio
reikalavimus. Kai pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis
panaikinamas ir priimamas naujas, išteisinamasis, nuosprendis, apeliacinės
instancijos teismas naujo nuosprendžio aprašomosios dalies surašymui taiko
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymo taisykles ir nurodo motyvus,
kuriais vadovaudamasis šis teismas atmeta ar kitaip įvertina įrodymus. Nuosprendis
yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo
proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Naujas nuosprendis turi būti surašytas
taip, kad nekiltų jokių abejonių, už kokių veikų padarymą buvęs nuteistasis yra
išteisinamas. Savo forma ir turiniu nuosprendis turi atitikti BPK 302-307
straipsnius ir oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, turi būti
įtikinamas ir nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Šioje
byloje, apeliaciniam teismui tiksliai nenurodžius, kokių liudytojų ir kokiais
jų parodymais netinkamai rėmėsi pirmosios instancijos teismas padarydamas savo
išvadas, lieka neaišku, kokius pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas
vertindamas liudytojų parodymus, taip pat kokius ir kokių liudytojų parodymus
kitaip vertino apeliacinės instancijos teismas, priimdamas priešingą nuosprendį
E. Ž. atžvilgiu.
Darytina bendra išvada, kad apeliacinės
instancijos teismas šioje byloje neatliko apeliacinio teismo pareigos, nepatikrino
bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nuosprendyje nenurodė
motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai nukentėjusiojo apeliacinio
skundo argumentai. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo
bylą pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, o tai savo
ruožtu irgi yra esminis BPK pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai išnagrinėti
bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3
dalis), dėl kurio apeliacinės instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir
byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nukentėjusysis R. L. kasacinės
instancijos teismui pateikė kvitus dėl kasacinio skundo surašymo ir atstovavimo
kasacinės instancijos teisme, tačiau pagal BPK 104 straipsnio 2 dalį ir 106
straipsnio 2 dalį išlaidos advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo
atstovas, priteisiamos tik iš nuteistojo. Šiuo atveju, kai byla grąžinama iš
naujo nagrinėti apeliacine tvarka, įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio,
kurio pagrindu būtų galima priteisti tokias išlaidas iš nuteistojo, nėra, todėl
šis klausimas kasacinės instancijos teisme negali būti sprendžiamas.
Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine
tvarka teismas privalo patikrinti pirmosios instancijos nuosprendžio pagrįstumą
bei teisėtumą, išnagrinėti nukentėjusiojo skunde nurodytus esminius argumentus
ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinių
skundų argumentų, nes, pasisakydama dėl jų, kasacinio teismo teisėjų kolegija
gali pažeisti bylą apeliacine tvarka nagrinėsiančio teismo nepriklausomumą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 25 d. nuosprendį panaikinti ir bylą
perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Egidijus
Bieliūnas
Tomas
Šeškauskas
Rimantas
Baumilas