Civilinė byla Nr. e2A-810-640/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02703-2022-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.18.2

 (S)

 

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. gegužės 16 d. 

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės, Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės ieškovės akcinės bendrovės „Morena“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimo ir 2024 m. sausio 12 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Morena“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei „Firma VITI“ dėl skolos priteisimo, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Firma VITI“ priešieškinį dėl aikštelės dalies pripažinimo atsakovės nuosavybe, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Kurima“, uždaroji akcinė bendrovė „European Trader“, uždaroji akcinė bendrovė „Kreisel Vilnius“. 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Morena“ kreipėsi su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Firma VITI“, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 5 150,96 Eur skolos, 6 procentus metinių procesinių palūkanų, 520,30 Eur su prievolės įvykdymu susijusių išlaidų ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šioje aikštelėje prie pastato, plane pažymėto 9F1/g, sandėliuojamos atsakovei priklausančios statybinės medžiagos, užimančios 645 kv. m plotą. Už aikštelės nuomą 2020 m. kovo-birželio mėnesiais ieškovė išrašė ir pateikė atsakovei sąskaitą faktūrą dėl 936,54 Eur apmokėjimo, tačiau atsakovė sąskaitą grąžino, nurodydama, kad neturi jokių sutartinių nuomos santykių su ieškove, todėl neturi pareigos mokėti nuomos mokesčio. 2021 m. liepos 27 d. antstolis Andrius Bublys surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuris patvirtina, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančioje aikštelėje vis dar sandėliuojamos statybinės medžiagos, priklausančios atsakovei. Už aikštelės nuomą 2020 m. liepos-gruodžio mėnesiais ieškovė pateikė atsakovei sąskaitą faktūrą dėl 1 404,81 Eur apmokėjimo, o už 2021 m. sausio-liepos mėnesius – 2021 m. rugpjūčio 12 d. sąskaitą faktūrą dėl 1 638,94 Eur apmokėjimo. 2021 m. rugpjūčio 10 d. ieškovė gavo UAB „Kurima“ prašymą/komercinį pasiūlymą dėl 650 kv. m ploto aikštelės nuomos, siūlant mokėti po 0,80 Eur plius PVM už 1 kv. m. Pasiūlymas pateiktas būtent dėl tos aikštelės dalies, kurią yra užėmusi atsakovė. Ieškovė atsakovei išrašytose sąskaitose nuomos kainą paskaičiavo po 0,30 Eur. 2021 m. rugpjūčio 27 d. ieškovės atstovas pateikė atsakovei pretenziją dėl 4 500,59 Eur skolos sumokėjimo ir aikštelės atlaisvinimo, tačiau atsakovė į pretenziją neatsakė. Už aikštelės nuomą 2021 m. rugpjūčio-gruodžio mėnesiais ieškovė pateikė atsakovei 2022 m. sausio 10 d. sąskaitą faktūrą dėl 1 170,67 Eur apmokėjimo. Iki ieškinio padavimo dienos atsakovė skolos nesumokėjo, skola sudaro – 5 150,96 Eur. Ieškovės teigimu, aikštelė yra suformuota ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre kaip savarankiškas daiktas, dėl savo savybių ji gali tarnauti pagal savarankišką paskirtį, t. y. gali būti naudojama transporto priemonių stovėjimui, daiktų sandėliavimui. Atsakovė nemoka nuomos mokesčio, atsisako sudaryti nuomos sutartį, kartu atsisako pašalinti savo statybines medžiagas, dėl to ieškovė negali naudotis savo turtu ir dėl atsakovės veiksmų negauna pajamų. Ieškovės teigimu, tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai, tačiau atsakovė nevykdo prievolės mokėti nuomos mokestį.

3.       Atsakovė UAB „Firma VITI“ atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti.

4.       Nurodė, kad ieškovė yra pardavusi atsakovei aikštelės dalį, už kurią prašo mokėti nuomos mokestį. Atsakovės teigimu, šalių sudaryta 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria atsakovė iš ieškovės įsigijo pastatą/sandėlį, esantį adresu (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 9F1/g, ieškovė perleido atsakovei nuomos teisę į apie 1,9 ha žemės, be to, šalys savo parašais patvirtino žemės sklypo planą, kuriuo susitarė, kad atsakovė naudosis 18 687 kv. m. (plane pažymėta raudonomis linijomis). 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties 8.5 punktu ieškovė atsakovei pardavė visas požemines ir antžemines komunikacijas, esančias perduodamoje žemės dalyje. Vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta inžinerinių statinių sąvoka, darytina išvada, kad į antžeminės komunikacijos sąvoką patenka ir susisiekimo komunikacijos, t. y. visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai, taigi ir ginčo aikštelės dalis. Atsakovės teigimu, turtas yra sandėliuojamas ant atsakovės nupirktos aikštelės dalies. Atsakovė taip pat nurodė, kad iki 2019 m. viešame registre buvo įregistruotas statinys – kiti inžineriniai statiniai-kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o plotas nebuvo nurodytas, todėl iki to laiko buvo pagrįstai manoma, kad ši aikštelė yra ieškovei priskirtoje valstybinės žemės sklypo dalyje. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1993 ieškovei jos statinių, įskaitant kiemo aikštelę ir tvorą, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatavimui buvo skirta 4009 kv. m. žemės sklypo dalis, taigi, ir NŽT vertino, kad ieškovei priklausantys inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora) patenka tik į ieškovei priskirtą naudotis 4009 kv. m. žemės sklypo dalį. Tuo tarpu ieškovės pasitelkto matininko 2019 m. spalio 21 d. akto pagrindu buvo įregistruota net 17 715 kv. m ploto aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ją ieškovė įregistravo visiems pastatams priskirtoje valstybinės žemės sklypo dalyje, ji taip pat patenka ir į atsakovei 2001 m. lapkričio 30 d. sutartimi perleistą dalį. Atsakovė nurodė, kad ginčo aikštelė yra pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) (kartu ir atsakovei priklausančių pastatų), priklausinys, nes ji bendra ūkine paskirtimi yra susijusi su žemės sklype esančiais statiniais – apima jų prieigas, anksčiau ir dabar pastatų savininkų ir valdytojų yra naudojama prieiti / privažiuoti prie pastatų, sandėliuoti produkciją ir pan. Šalių sudarytoje 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo nurodyta, kad visa aikštelė. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad ji nėra sudariusi su ieškove nuomos sutarties, todėl neturi pareigos mokėti nuomos mokesčio, be to, ieškovė neturėjo pagrindo tikėtis gauti pajamų iš ginčo aikštelės dalies, nes aikštelė yra visų sklype esančių pastatų priklausinys, o ginčo aikštelės dalis yra perleista atsakovei.

5.       Atsakovė UAB „Firma VITI“ pareiškė priešieškinį ieškovei AB „Morena“, kuriuo prašė pripažinti, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso kito inžinerinio statinio – aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 3818/17715 idealiosios dalys, įgytos pagal 2001 m. lapkričio 30 d. sutartį (registro Nr. 5-8142).

6.       Atsakovės teigimu, 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties sudarymo metu aikštelė, skirta privažiuoti prie pastato ir kitoms reikmėms, pateko į susisiekimo komunikacijos sąvoką, taigi pripažintina, kad ieškovė, sutarties 8.5 punktu perleisdama atsakovei nuosavybės teisę į antžemines komunikacijas, esančias perduodamoje žemės dalyje, pardavė ginčo aikštelės dalį. Šalys ginčo aikštelės dalies pardavimą patvirtino ir žemės sklypo planu M1:2000. Į jame pažymėtą atsakovei skirtą žemės sklypo dalį patenka pastatas 9F1/g ir greta jo esanti ginčo aikštelės dalis. Atsakovės pasitelktas matininkas B. J. sulygino 2001 m. lapkričio 30 d. sutartimi pasirašytą žemės sklypo planą M1:2000 ir 2019 m. rugsėjo 24 d. atsakovės pasitelkto matininko E. B. parengtą aikštelių b1 ir b2 planą. Iš jo atliktų matavimų matyti, kad ieškovė atsakovei 2001 m. lapkričio 30 d. sutartimi pardavė 3818 kv. m. (arba 3818/17715 dalis) aikštelės. Atsakovės teigimu, ieškovė pati savo veiksmais pripažino, kad 2019 m. tikslindama aikštelės kadastro duomenis elgėsi neteisėtai, ir iš dalies šį pažeidimą pašalino. Tai patvirtina aplinkybė, kad, atsakovei 2019 m. lapkričio 22 d. pateikus valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui skundą dėl sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės prašymas patikslinti aikštelės kadastro duomenis, panaikinimo, ieškovė atsakovei pagal 2020 m. vasario 18 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį už simbolinę 2 000 Eur kainą perleido aikštelę b2, kuri taip pat pateko į 2001 m. lapkričio 30 d. sutartimi perleistos aikštelės dalies ribas. Šalims sutarus tęsti derybas dėl kitos dalies aikštelės perleidimo atsakovei, atsakovė atsiėmė VĮ Registrų centrui pateiktą skundą, tačiau po skundo atsiėmimo šalių derybos nutrūko, o ieškovė atsakovei ėmė teikti nepagrįstas sąskaitas už nuomą.

7.       Ieškovė AB „Morena“ pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8.       Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi aikštelės nuosavybės teisės neįgijo. Sutarties 1 ir 5 punktuose apibrėžta, kad ja parduodamas pastatas su įrengimais. Parduotas turtas atsakovei buvo perduotas perdavimo-priėmimo aktu, jame aikštelė nenurodyta. Pirkėja (atsakovė) patvirtino, kad perdavimo metu perduodamo turto trūkumų ir defektų nepastebėta. 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir perdavimo-priėmimo akto pagrindu atsakovė įregistravo savo nuosavybę į įsigytą turtą. Ieškovės teigimu, aplinkybę, kad atsakovė suprato 2001 m. lapkričio 30 d. sutartimi neįgijusi aikštelės nuosavybės teisės, patvirtina ir tai, kad 2020 m. vasario 18 d. ji sudarė sutartį su ieškove, kuria nupirko iš ieškovės 2658,61 kv. m. ploto aikštelę b2. Ieškovė taip pat nurodė, kad šalių pasirašytas planas M1:2000 negali būti vertinamas kaip bendraturčių susitarimas dėl žemės naudojimosi tvarkos, nes jis buvo sudarytas išimtinai tik dėl ribų nustatymo tvarkos palaikymui. Ieškovė nesutiko su atsakovės pateikiamu skundo VĮ Registrų centrui padavimo ir atsiėmimo aplinkybių vertinimu ir teigė, kad ieškovė informacijos apie šį skundą neturėjo, šalių derybos vyko dėl aikštelės b2 pardavimo, jos pasibaigė sutarties pasirašymu, o apie skundą atsakovė pranešė tik po sandorio, pateikdama pareiškimą dėl skundo atsisakymo. Ieškovė atsakovės priešieškinio reikalavimui prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

9.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. sausio 17 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė ieškinį ir priešieškinį atmesti.

10.       Ieškovė ir atsakovė teismui pateikė apeliacinius skundus dėl teismo 2023 m. sausio 17d. sprendimo. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 11 d. nutartimi nutarė pirmosios instancijos teismo 2023 m. sausio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad teismo procesas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme vyko su esminiais trūkumais (į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta Nacionalinė žemės taryba (toliau – NŽT)), todėl šiuo atveju egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

11.       Bylą grąžinus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, atsakovė teismui pateikė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti atsakovės nuosavybės teisę į kito inžinerinio statinio – aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 3818/17715 idealiąsias dalis bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12.       Nurodė, jog 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio STR 1.14.01:1999 7 p. prasme ginčo aikštelė nepatenka į pastato sąvoką, tačiau remiantis STR 2.06.01:1999 2.3.5. p. ginčo aikštelė patenka į susisiekimo „komunikacijos“ sąvoką. Ginčo aikštelėje kitų antžeminių komunikacijų nėra. Ekspertas analizuodamas sutarties sudarymo metu galiojusius teisės aktus pateikė vertinimą, kad „iš pateiktos informacijos galima teigti, kad 2001 metų lapkričio mėnesį aikštelė priskirta „komunikacijos“ sąvokai“. Parduotos aikštelės dalis nustatyta šalių pasirašytame plane (8.5. p.). Plane matyti, jog raudona linija yra apibrėžtas pastatas ir šalia jo esančios aikštelės bei privažiavimo keliai, todėl pastatą su greta jo esančiomis aikštelėmis ieškovė ir pardavė. Ieškovė atsakovei pagal sutartį pardavė 3818/17715 dalis aikštelės. Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį aikštelės kadastro duomenys nebuvo tikslūs, aiškūs, todėl dėl šios priežasties aikštelės pardavimas buvo įformintas pasirenkant sutarties 8.5. p. formuluotę. Teigia, kad iki 2019 m. buvo manoma, kad aikštelė yra AB „Morena“ priskirtoje valstybinės žemės dalyje. Duomenų apie aikštelės padėtį nenurodė ir ieškovė, sudarydama sutartį. Teigė, jog ginčo aikštelės dalį atsakovė įgijo pagal 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kaip priklausinį.

13.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, NŽT atsiliepimu teismo prašė dėl priešieškinio pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Atsiliepime nurodė, kad 2012 m. įsakymas ir 2009 m. rugpjūčio 19 d. VMSA įsakymas patvirtina aplinkybę, kad daiktui (aikštelei), atskirai nėra išskirta žemės sklypo dalis.

14.       Ieškovė pateikė atsiliepimą į patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė jį atmesti. 

15.       Nurodė, kad atsakovė klaidina teismą, nes nurodyta sutartis (2001 m. lapkričio 30 d.) bei jos priedai patvirtina, kad atsakovė nenusipirko aikštelės dalies. Nors atsakovė įrodinėja, jog kitų antžeminių komunikacijų ginčo aikštelės dalies plote nėra, todėl šalys 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties 8.5. p. prasmės negalėjo suteikti jokiems kitiems statiniams, išskyrus ginčo aikštelės dalį, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Vilniaus planas” pateiktas topografinis inžinerijos žemėlapis, įrodo kitaip. 2023 m. rugpjūčio 7 d. Techninio vertinimo akte su specialisto išvada, nurodoma, kad prie pastato/sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), esančioje aikštelėje grindinio dalyje yra tiek požeminės, tiek ir antžeminės lietaus surinkimo komunikacijos. Nurodė, jog atsakovės prašymas pripažinti atsakovei nuosavybės teisę į ieškovės aikštelę pažeistų ir kitų savininkų interesus.

16.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų NŽT pateikė atsiliepimą į patikslintą priešieškinį, kuriuo prašo dėl jo pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus.

17.       Nurodė, jog civilinėje byloje pateikta 2001 m. lapkričio 30 d. sutartis patvirtina, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija nebuvo sandorio šalis. Nurodė, jog kiemas yra susijęs su žemės sklype esančiais pastatais. Kvalifikuojant tokį inžinerinį statinį kaip aikštelę reikia atsižvelgti į tai, kokiu tikslu ir pagal kokią paskirtį šis statinys buvo projektuotas, pastatytas, ar jis naudojamas ir pan. Nurodė, jog vertintina ir tai, ar aikštelė yra išsidėsčiusi tarp visų kitų žemės sklype esančių savarankiškai funkcionuojančių statinių ir ar pagal savo parametrus, išdėstymą tiesiog negali būti naudojama atskirai nuo kitų statinių, nes po šiais inžineriniais statiniais esantis žemės plotas būtinas kitų statinių aptarnavimui, užtikrina patekimą iki kiekvieno statinio; atlieka bendro kiemo funkciją.

18.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų Lietuvos ir Vokietijos UAB „Kreisel Vilnius“ atsiliepimu prašė patikslintą priešieškinį atmesti.

19.       Nurodė, jog NŽT patikėjimo teise priklauso 5.8567 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Sklype yra daugiau kaip 25 savarankiški statiniai. Pagal valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis valstybinės žemės dalis nuomojasi ieškovė, atsakovė ir tretieji asmenys (iš viso yra daugiau kaip 14 nuomininkų). NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1993 patvirtinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sklypo dalių plotai, reikalingi kiekvieno šiame valstybinės žemes sklype esančio, savarankiškai funkcionuojančio statinio, ar įrenginio, eksploatavimui, kurie išskirti pridedamame žemės sklypo ribų plane (M1:1000) pažymėtomis linijomis ir skaičiais 1–44. Įsakymo 1.26 p. patvirtinta bendro naudojimo žemės sklypo ploto dalis, kurios dydis 34.826 kv. m. Nurodyta dalis skirta bendram naudojimui. Nurodyto žemės sklypo nuomininkai, pastatų ir patalpų savininkai vykdo ūkinę-komercinę veiklą, o pastatai skirti ūkinei-komercinei veiklai, todėl statinių savininkams užtikrinama nepažeidžiama teisė netrukdomai vykdyti ūkinę-komercinę veiklą. Ieškovei nuosavybės teise priklausanti aikštelė (kiti inžineriniai statiniai) yra asfalto danga, kuri paklota ant bendro naudojimo žemės sklypo dalies, tarp visų žemės sklype esančių savarankiškų statinių, įrenginių ir yra naudojama žemės sklype stovintiems statiniams aptarnauti. Ginčo aikštelės dalis naudojama nuomininkų, savininkų tam, jog jie galėtų privažiuoti ir prieiti prie jiems nuosavybės teise priklausančių statinių. Mano, jog ieškovei nuosavybės teise priklausantį aikštelė (kiti inžineriniai statiniai) nėra ir negali būti dalinama į atskiras dalis ir/ar pripažįstama kurio nors atskiro, žemės sklype esančio statinio priklausiniu.

20.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Kurima“ atsiliepimu į patikslintą priešieškinį teismo prašė patikslintą priešieškinį atmesti. Nurodė, jog su patikslintu priešieškiniu nesutinka, nes nurodyti argumentai pažeistų bendrovės interesus, taip pat tai, jog aikštelė nėra ir negali būti daloma bei ribojasi su statiniu nuosavybės teise priklausančiu UAB „Kurima“.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė

21.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino. Pripažino atsakovės nuosavybės teisę į kito inžinerinio statinio – aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 3818/17715 idealiąsias dalis.

22.       Teismas sprendė, kad ieškovė tiek ginčo sutarties sudarymo metu, tiek iki aikštelės performavimo laikė, kad aikštelė tarnavo kitiems daiktams. G. Paužolis 2022 m. rugpjūčio 17 d. išvadoje taip pat nurodė, kad ginčo aikštelė aktualioje dalyje visu nagrinėtu laikotarpiu turėjo ir tebeturi nuolatinį tiek fizinį, tiek funkcinį ryšį su ginčo pastatu (ginčo sutartimi įsigytu sandėliu) – tarp jų egzistuoja dvipusis (fizinis/funkcinis) ryšys, priklausomybė; ginčo aikštelė aktualioje dalyje tiek anksčiau, tiek dabar faktiškai nuolat tarnauja ginčo pastatui. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties sudarymo metu ginčo aikštelės dalis buvo atsakovės įsigyto sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinys.

23.       Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ieškovė informavo atsakovę, jog aikštelė turi atskirą registraciją. Ieškovė laikė, kad aikštelė tarnavo kitiems statiniams. Šalys 2001 m. lapkričio 30 d. sudarė susitarimą dėl atsakovei tenkančios aikštelės dalies, o ieškovė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2001 m. gruodžio 27 d. prašyme nurodė, kad šalys atsidalijo žemę trišaliu susitarimu. Šalys ginčo sutartyje nenurodė, kad aikštelės dalis nėra perleidžiama. Įvertinus, kad sandėlio pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovei buvo perleista valstybinės žemės nuomos teisė dėl dalies aikštelės, kaip ji pažymėta šalių susitarime dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), naudojimo pagal pridedamą planą M1:2000, tokia pačia apimtimi, kokią turėjo ieškovė, kuriai nuosavybės teise priklausė ir aikštelė, teismas sprendė, kad atsakovė 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę ir į ieškovei priklausiusią kiemo aikštelės dalį, kaip ji pažymėta plane M1:2000.

24.       Matininkas B. J. sulygino planus, atliko matavimus bei skaičiavimus, iš kurių matyti, kad atsakovei pagal 2001 m. lapkričio 30 d. sutartį buvo parduota 3818 kv. m. (arba 3818/17715 idealiąsias dalis) aikštelės. Atsakovė 2023 m. lapkričio 17 d. prašyme nurodė, kad bendras ginčo aikštelės plotas yra 17715 kv. m., o atsakovė prašė pripažinti nuosavybę į 3818 kv. m. ploto ginčo aikštelės dalį. Ieškovei priklauso 15146,33 kv. m. ginčo aikštelės (((17715 : 200) X 171) = 15146,33), o tai neviršija atsakovės prašomos 3818 kv. m. ploto ginčo aikštelės arba prašomų 3818/17715 idealiųjų dalių. Ieškovė iš esmės duomenų apie kitokią aikštelės dalį nepateikė.

25.       Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad yra pagrindas priešieškinį tenkinti ir pripažinti atsakovės AB „Morena“ nuosavybės teisę į kito inžinerinio statinio – aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 3818/17715 idealiąsias dalis. Nors ieškovė teigia, kad ieškinio patenkinimas pažeis kitų savininkų interesus, tačiau nuo 2001 m. joks asmuo nėra pareiškęs reikalavimų dėl ginčo aikštelės nuosavybės teisių, o NŽT 2023 m. liepos 7 d. atsiliepime nurodė, kad ginčo aikštelei nėra išskirtos bendro naudojimo žemės sklypo dalys. Įvertinus, kad priešieškinis yra patenkintas, ieškovės ieškinys priteisti sumas kaip negautas pajamas už aikštelės dalyje, kuri pripažinta atsakovės nuosavybe, sandėliuojamas statybines medžiagas, negali būti tenkinamas.

26.       Teismas 2024 m. sausio 12 d. taip pat priėmė papildomą sprendimą, kuriuo atmetė ieškovės prašymą dėl senaties taikymo atsakovės priešieškinio reikalavimui.

27.       Teismas nurodė, kad pastebėjo, jog paskelbtame teismo sprendime per klaidą buvo ištrinta motyvų pastraipa dėl senaties taikymo. Kadangi galutiniame teismo sprendime per klaidą neliko pastraipos dėl senaties taikymo, teismas nusprendė priimti papildomą sprendimą.

28.       Teismas, įvertinęs, kad iki 2019 m. rugsėjo 24 d. kiemo statiniai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti kaip vienas objektas, o ieškovė, kaip teismas nustatė iš ieškovės ieškinio, tiek ginčo sutarties sudarymo metu, tiek iki aikštelės performavimo laikė, kad aikštelė tarnavo kitiems daiktams (buvo priklausinys), sprendė, kad nėra pagrindo ieškinio senaties terminą skaičiuoti nuo 2001 m. lapkričio 30 d. Teismas konstatavo, kad 10 metų senaties terminas, jį skaičiuojant nuo 2019 m. spalio 23 d. (įrašo dėl 2019 m. rusėjo 24 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos registravimo data), nėra praleistas. 

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

29.       Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti, o atsakovės priešieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

30.       Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

30.1.                      Pažymėjo, kad teismas absoliučiai ignoravo CPK 270 str. 4 dalyje, numatytus privalomuosius motyvuojamosios sprendimo dalies reikalavimus, ir visiškai nepasisakė nei apie teismo nustatytas aplinkybes vertinant ieškinio pagrįstumą, nei nurodė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados atmetant ieškinį, nenurodė argumentų, kuriais remiantis teismas atmetė įrodymus. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik rezoliucinėje dalyje nurodydamas, jog ieškinys atmetamas. Teismas niekaip nepaaiškino, kodėl ieškovės pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad aikštelė nuosavybės teise priklauso ieškovei, jog aikštelė naudojama pagal paskirtį ir daugiau kaip 10 subjektų moka ieškovei už naudojimąsi daiktu nuomos mokestį, atsakovės turėtų būti naudojama nemokamai.

30.2.                      Pažymėjo, kad neatlygintinas naudojimasis svetimu daiktu yra atsakingo asmens iš savo neteisėtų veiksmų gaunama nauda, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė, kuri be teisinio pagrindo naudojasi ieškovei priklausančiu nekilnojamuoju turtu, neturi atlyginti ieškovės apskaičiuotų sumų už naudojimąsi aikštele. Atsakovė tokiu būdu sutaupė pinigines lėšas, taigi tai laikytina ieškovės patirtais nuostoliais. Pažymėjo, kad ir teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog dėl neteisėto naudojimosi daiktu gali būti priteisiamas nuomos mokestis kaip nuostoliai.

30.3.                      Nesutiko su sprendimo dalimi dėl priešieškinio patenkinimo, nurodė, jog pirmosios instancijos teismo išvados akivaizdžiai prieštarauja bylos medžiagai, turinio supratimui, bei logikos dėsniams.

30.4.                      Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino žemės sklypą su aikštele. Teismas nepaaiškino, kaip susijęs naudojimasis žemės sklypu, kuris yra valstybės nuosavybė, su naudojimusi aikštele, kuris nuosavybės teise priklauso ieškovei. Ieškovė pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra įsipareigojusi pastatų pirkėjams užtikrinti netrukdomą, neatlygintiną priėjimą prie parduotų pastatų, t. y. yra aiškus susitarimas dėl naudojimosi aikštele tvarkos. Nagrinėjamoje byloje, Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 11 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. e2A-888-562/2023) pažymėjo, kad nei CK, nei žemės įstatymas nesuteikia teisės valstybinės žemės sklypų nuomininkams patiems tarpusavio susitarimu nustatyti, kaip ir kokiomis dalimis jie naudosis valstybinės žemės sklypu. NŽT pateiktame atsiliepime bei teismo posėdžio metu patvirtino, kad nėra išskirtos bendrojo naudojimo žemės sklypu dalys, t. y. žemės sklypo nuomos teisės yra niekaip nesusiję su ieškovei priklausančiu nekilnojamuoju turtu – aikštele.

30.5.                      Pažymėjo, kad 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ir priėmimo-perdavimo aktu nebuvo parduota aikštelė. Sutarties 2 punkte nurodyta, kad parduodamas nekilnojamasis turtas: pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu 9Flg., pagal 2001 m. spalio 15 d. RC pažymą, reg. Nr. 10/128904. Atkreipė dėmesį, kad būtent šioje pažymoje ir nurodyta, kad AB „Morena” nuosavybės teise priklauso aikštelė (2.2.5 p.). Ši aplinkybė buvo gerai žinoma ir suprantama atsakovei.

30.6.                      Teismas nevertino trečiųjų asmenų pozicijos, kuri buvo kategoriška nurodant, kad atsakovės reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

30.7.                      Nurodė, kad 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties 1 p. ir 5 p. apibrėžta, kad AB „Morena” parduoda AB firmai „VITI” pastatą, sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 9Flg, bendras plotas: 3107,69 kv. m., esantį (duomenys neskelbtini), su pastate sumontuotais įrengimais. Šalys susitarė, kad statinys su įrengimais, parduodamas už 800 000,00 litų. Prie šios sutarties, buvo pasirašytas perdavimo-perėmimo aktas, kuriuo pastatas, su pastate sumontuotais įrengimais, esančiais (duomenys neskelbtini), buvo perduoti Pirkėjui. Pirkėjas patvirtino, kad perdavimo metu aiškių pastato/sandėlio su įrengimais trūkumų ir defektų nepastebėta (perdavimo-priėmimo aktas). Vadovaujantis pirkimo pardavimo sutartimi ir perdavimo priėmimo aktu, AB firma „VITI” įregistravo nuosavybės teisę. 2001 m. lapkričio 31 d. sutartimi, ar perdavimo-priėmimo aktu, aikštelė, ar aikštelės dalis, nebuvo perleista atsakovei nei už pinigus, nei nemokamai. Jokio susitarimo dėl aikštelės, ar jos dalies perdavimo atsakovei tarp šalių nebuvo. Atsakovė gerai žino ir supranta, kokiu būdu yra įgyjamos nuosavybės teisės į registruojamą nekilnojamąjį turtą, nes tai patvirtina 2020 m. vasario 18 d. sutartis, kai atsakovė nupirko iš ieškovės 2658,61 kv. m. ploto aikštelę.

30.8.                      Dėl ginčo aikštelės dalies įgijimo pagal 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo sutartį, kaip priklausinio, pažymėjo, kad atsakovė klaidina tiek save, tiek teismą, nes nurodyta sutartis, bei jos priedai patvirtina, kad atsakovė nenupirko aikštelės dalies. Atsakovė įrodinėjo, kad kitų antžeminių komunikacijų ginčo aikštelės dalies plote nėra, todėl šalys sutarties 8.5. p. prasmės negalėjo suteikti jokiems kitiems statiniams, išskyrus ginčo aikštelės dalį, tačiau ieškovė pateikė Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Vilniaus planas” pateiktą topografinės inžinerijos žemėlapį, kuris patvirtina, kad ginčo aikštelėje yra: inžinierinių tinklų lietaus nuotekų surinkimo šulinėliai ir šuliniai. Lietaus nuotekų surinkimui, atsakovės pastatui sandėliui įrengta 11 vnt. antžeminių šulinių bei lietaus nuotekų surinkimo šulinėliai, t. y. atsakovės nurodomos faktinės aplinkybės yra žinomai neteisingos ir skirtos suklaidinti teismą.

30.9.                      Ieškovė pateikė 2023 m. rugpjūčio 7 d. Techninio vertinimo aktą su specialisto išvada. Inžinierius R. M. ir teismo ekspertas, mokslų daktaras Darius Kalibatas, pateikė išvadas nurodant, kad prie pastato - sandėlio esančio (duomenys neskelbtini), esančioje aikštelėje grindinio dalyje yra tiek požeminės, tiek ir antžeminės lietaus surinkimo komunikacijos. Komunikacijų vietos atitinka Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Vilniaus planas” pateikto suvestinio skaitmeninio žemėlapio Ml:1003 - Pav. 1 šiame akte nurodytas vietas bei tipą. Atliekant apžiūrą nustatyta, kad aikštelėje esančios komunikacijos atlieka joms priskirto pastato (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)) lietaus kanalizacijos funkcijas ir yra šio pastato priklausinys. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad šios specialistų išvados dėl priklausinio atsakovas neginčijo ir nenuginčijo, atsisakė net vertinti šią išvadą. Specialistų išvada pagrindžia aplinkybę, kad priešieškinis yra teisiškai nepagrįstas, tačiau teismas nevertino šio įrodymo.

30.10.                      Patenkindamas priešieškinį, pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės prašymo taikyti ieškinio senaties terminą, t. y. savarankiško pagrindo ieškinio atmetimui.

30.11.                      Nesutiko su bylinėjimosi išlaidų priteisimu iš ieškovės. UAB „Kreisel Vilnius“ dalyvauja byloje trečiuoju asmeniu ieškovės pusėje. Pagal bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, išlaidos negalėjo būti priteisiamos iš ieškovės.

31.       Ieškovė AB „Morena“ taip pat pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 12 d. papildomo sprendimo, kuriuo prašo panaikinti papildomą sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti ieškovės prašymą dėl ieškinio senaties taikymo ir tuo pagrindu atmesti atsakovės priešieškinį.

32.       Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

32.1.                      Teismo nurodyta aplinkybė dėl klaidos yra klaidinanti, nes teismo sprendimas yra vientisas, jame nėra tarpų ar teksto trūkumų. Akivaizdu, kad teismas priėmė sprendimą, o vėliau pamatęs, kad sprendime nėra išspręstas ieškovės prašymas dėl senaties taikymo, suprasdamas, kad senaties pritaikymas yra savarankiškas pagrindas atmesti priešieškinio reikalavimus, negalėdamas ištaisyti sprendimo, buvo priverstas 2024 sausio 8 d. sprendimą papildomai argumentuoti ir dėl ieškinio senaties nebuvimo.  Atkreipė dėmesį į tai, kad teismas buvo atidėjęs sprendimo priėmimo klausimą, t. y. skyrė daug papildomo laiko sprendimo surašymui, todėl surašydamas 2024 m. sausio 8 d. sprendimo argumentus, suprato kokiais pagrindais atmeta ieškinį ir tenkina priešieškinį. Akivaizdu, kad jokios klaidos nebuvo, o papildomas sprendimas buvo priimtas vėliau tik tam, kad bandyti taisyti procesinę klaidą, kai sprendimas buvo priimtas neišnagrinėjus ieškovės prašymo dėl senaties taikymo.

32.2.                      Teismas negalėjo papildomu procesiniu sprendimu išspręsti ieškovės prašymo taikyti ieškinio senatį jau po to, kai pats priešieškinis buvo patenkintas. Teismas padarė proceso teisės normų pažeidimą, šis proceso teisės normų pažeidimas pasireiškė tuo, kad nagrinėjama byla buvo išnagrinėta ir visos bylai turinčios reikšmės aplinkybės nustatytos dviem etapais, priėmus ir paskelbus du baigiamuosius teismo aktus, t. y. byla nebuvo užbaigta vienu baigiamuoju teismo aktu. Šioje byloje yra pagrindas konstatuoti bylų nagrinėjimo nepertraukiamumo principo pažeidimą. Šis pažeidimas yra esminis civilinio proceso teisės normų pažeidimas, turintis reikšmę teisingam bylos išsprendimui, nes nagrinėjamu atveju egzistuoja hipotetinė galimybė, kad jeigu pirmosios instancijos teismas būtų ieškovės prašymą dėl senaties taikymo išnagrinėjęs prieš priimant pagrindinį sprendimą, ir bylai reikšmingas aplinkybes būtų nustatęs iki teismo baigiamojo akto priėmimo ir paskelbimo, bylos išnagrinėjimo rezultatas galimai būtų buvęs kitoks. O tai sukelia pagrįstą abejonę dėl tokio baigiamojo teismo akto teisėtumo ir pagrįstumo. Vien šios hipotetinės aplinkybės pakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog padarytų proceso teisės normų pažeidimas turėjo reikšmę teisingam bylos išsprendimui.

32.3.                      Pažymėjo, kad atsakovė manydama, kad įgijo nuosavybę į ginčo aikštelę, vėliausiai tada, kai įregistravo įgytą nekilnojamąjį turtą pagal 2001 m. lapkričio 30 d. sutartį suprato, arba turėjo suprasti, kad jokio kito nekilnojamojo turto neįgijo. Nenupirkusi aikštelės, atsakovė jos neapskaitė buhalterijoje, nemokėjo jokių mokesčių ir pan. Atsakovė turinti patirties nekilnojamojo turto sandoriuose, turinti teisininkus, advokatus ir kt. kvalifikuotus darbuotojus, turėjo pakankamai gebėjimų suprasti, ką nupirko ir ko nenupirko. Atsakovė praleido ieškinio senaties terminą, nes reikalavimas pateiktas daugiau kaip po dvidešimties metų, ir tai yra savarankiškas pagrindas priešieškinio atmetimui. Teismo išvada, kad ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo 2019 metų, nes ieškovė iki 2019 metų laikė, kad aikštelė tarnauja statiniui, yra nelogiška, neteisinga ir neteisėta. Atsakovė apie tai, kad ji 2001 metais nenupirko aikštelės, ir kad aikštelė jokiu kitu pagrindu negali būti laikoma atsakovės nuosavybe, suprato sandorio sudarymo metu, t. y. 2001 metais.

33.       Atsakovė UAB „Firma VITI“ pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimo ir 2024 m. sausio 12 d. papildomo sprendimo, kuriuo prašo ieškovės apeliacinius skundus atmesti bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimą ir 2024 m. sausio 12 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus. Taip pat prašo iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas.

34.       Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

34.1.                      Ieškovės apeliaciniame skunde keliama versija apie tai, kad sprendimas buvo priimtas neištyrus ieškovės prašymo dėl senaties taikymo, yra nepagrįsta. Nagrinėjamoje byloje, įvykus techninei klaidai, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priimti 2024 m. sausio 12 d. papildomą sprendimą dėl ieškovės prašymo taikyti ieškinio senatį.

34.2.                      Pažymėjo, jog iki 2019 m. pabaigos Nekilnojamojo turto registre nebuvo skelbiami duomenys apie aikštelės plotą, o Nekilnojamojo turto kadastre nebuvo duomenų apie aikštelės išsidėstymą (vietą/koordinates) žemės sklype. Tik 2019 m. pabaigoje buvo išviešintas aikštelės plotas (17715 kv. m.), kas reiškė, kad Nekilnojamojo turto kadastre turėjo atsirasti duomenys apie aikštelės išsidėstymą sklype (aikštelės kadastro planas). Būtent tik nuo 2019 m. lapkričio 18 d., kuomet buvo gauta informacija apie aikštelės kadastro duomenų nustatymą (planą), atsakovė suvokė apie savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą – aikštelės dalis, kuri buvo parduota 2001 m. lapkričio 30 d. sutartimi ir kuri realiai yra atsakovei priklausančio pastato priklausinys, yra įregistruota ieškovės vardu. Ieškovės kartu su ieškiniu pateiktos sąskaitos už tariamą aikštelės dalies nuomą buvo siurprizinės ir pradėtos rašyti tik nuo 2020 m. Atsakovė iš ieškovės iki 2020 m. nebuvo gavusi jokių sąskaitų už tariamą aikštelės nuomą, nors atsakovei pastatas priklauso nuo 2001 metų ir nuo 2001 metų bei iki šiol aikštelės dalyje visuomet laikė/sandėliavo veiklai reikalingus daiktus. Atsakovė, sužinojusi apie savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, nedelsdama ėmė ginti savo pažeistas teises, tačiau galutinai to nepavyko padaryti (planas taikiai susitarti su ieškove nepavyko). Atsakovė 2008 m. kovo 5 d. raštu Nr. 0424-J-163 neprašė perleisti/parduoti aikštelės dalies, kuri pateko į atsakovei plane raudonomis linijomis pažymėtą teritoriją. Taigi atsakovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino reikalavimui dėl aikštelės 3818/17715 idealiųjų dalių nuosavybės pripažinimo.

34.3.                      Pažymėjo, kad ginčo aikštelės 3818/17715 idealiųjų dalių pardavimas yra numatytas 2001 m. lapkričio 30 d. sutartyje, o perdavimas įvyko šalims pasirašant dokumentą – „Žemės sklypo planas M 1:2000“. Ieškovė ir atsakovė 2001 m. lapkričio 30 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovė iš ieškovės nupirko pastatą/sandėlį, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėta 9F1/g). Šios sutarties 13 p. yra numatyta: „<...> AB „MORENA“ perleidžia AB – FIRMAI „VITI“ nuomos teisę į apie 1,9 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). <...>“. Taip pat sutarties 8.5. p. yra aiškiai numatyta: „<...> AB „MORENA“ kartu su pastatu/sandėliu su įrengimais parduoda visas požemines ir antžemines komunikacijas, esančias perduodamoje žemės dalyje <...>“. Sandorio sudarymo metu naudota sąvoka „parduoda“ neabejotinai reiškė nuosavybės teisių į perduodame žemės sklype esančias antžemines komunikacijas. Specialistas, analizuodamas 2001 m. lapkričio mėnesį galiojusius teisės aktus pateikė vertinimą, kad „<...> Iš pateiktos informacijos galima teigti, kad 2001 metų lapkričio mėnesį aikštelė priskirta „komunikacijos“ sąvokai <...>“. Šalys, įgyvendindamos 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties 8.5. p. ir 13 p., perduodamą žemės sklypą bei kartu jame esančias ir atsakovei parduodamas „visas antžemines komunikacijas“ grafiškai apibrėžė ir identifikavo pasirašytame žemės sklypo plane. Sudarydamos sutartį šalys pasirašė dokumentą – „Žemės sklypo planas M 1:2000“. Šiame žemės sklypo plane šalys yra padariusios įrašą: „<...> AB – FIRMA „VITI“ naudosis 18687 kv. m. pažymėta raudonomis linijomis. Gen. direktorius K. J. <...>“. Taigi, šalys, apibrėždamos atsakovei priskirtą naudoti žemės sklypą, kartu apibrėžė sklypo ribas, kuriose yra identifikuotos parduotos antžeminės komunikacijos atsakovės naudai.

34.4.                      Ieškovės samprotavimai, kad atsakovė sutartimi įgijo aikštelės dalyje esančius lietaus surinkimo šulinius, tačiau neįgijo pačios aikštelės dalies, yra nelogiški. Ieškovės nurodyti šuliniai yra aikštelės konstrukcinė dalis, kuri užtikrina tinkamą aikštelės eksploatavimą, t. y. šuliniai užtikrina lietaus ir kito vandens surinkimą nuo aikštelės dangos. Taigi, tokių šulinių įgijimas, neįgyjant pačios aikštelės dalies, nei logiškas, nei pagrįstas 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties turiniu.

34.5.                      Atsakovė negali paaiškinti kitų asmenų vienokio ar kitokio elgesio naudojantis savo teisėmis. Ieškovė bando paneigti atsakovės nuosavybės teises argumentuodama kitų asmenų pasyvumu, tačiau tai negali būti laikoma dingstimi atmesti atsakovės priešieškinį. Atsakovė pažymi, kad neegzistuoja jokia (net hipotetinė) prielaida dėl UAB „Kreisel Vilnius“ interesų pažeidimo priėmus atsakovei šioje byloje palankų sprendimą ir tai patvirtina kartu su šioje byloje pateiktu 2023 m. lapkričio 21 d. prašymu pateiktas rašytinis įrodymas – 2023 m. lapkričio 17 d. raštas, kuriuo atsakovė užtikrina, kad aikštele bus naudojamasi pagal nusistovėjusią tvarką – trečiajam asmeniui nekliudant.

34.6.                      Pažymėjo, kad iš pradžių atsakovė kreipėsi į Centrinį registratorių prašydama panaikinti aikštelės ir „b2“ aikštelės teisinę registraciją, kadangi ieškovė keitė kadastro duomenis dėl jam nepriklausančių daiktų. Ieškovė savo vardu įregistravo ne tik ginčo aikštelės dalį, bet ir kitą pagal 2001 m. lapkričio 30 d. sutartį atsakovei priklausančią aikštelę, pažymėtą indeksu „b2“ (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Būtent dėl „b2“ aikštelės šalims pavyko susitarti taikiu būdu. Kadangi atsakovės ginčas buvo inicijuotas ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka pas Centrinį registratorių, nebuvo jokios kitos galimybės įforminti „b2“ aikštelės nuosavybę atsakovei, kaip tik notarine tvarka. Dėl šios priežasties buvo sudaryta 2020 m. vasario 18 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo ir pardavimo sutartis.

34.7.                      Aikštelės dalis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra atsakovei priklausančio pastato – sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgyto pagal 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį, priklausinys. Pažymėjo, kad: aikštelė bendra ūkine paskirtimi yra susijusi žemės sklype esančiais statiniais; aikštelės aktualios dalies faktinė naudojimo paskirtis buvo ir yra visiškai aiški bei atitinkanti Nekilnojamojo turto kadastre įregistruotą paskirtį – kiti inžineriniai statiniai, pagal šią paskirtį aktualioje dalyje ji buvo ir iki šiol yra naudojama; ginčo aikštelė aktualioje dalyje ribojasi/turi tiesioginį sąlytį su atsakovei priklausančiu pastatu, jos forma/išsidėstymas yra sutapatinti su šiuo pastatu – ginčo aikštelė buvo ir yra nuolat fiziškai su juo susijusi; aikštelė yra naudojama nuolat, kadangi ji yra būtina siekiant patekti į pastatus, juos tinkamai eksploatuoti, prižiūrėti, vykdyti sandėliavimo veiklą; tiek ginčo aikštelė aktualioje dalyje, tiek žemės sklypo plotas, esantis po ja, yra būtini atsakovei priklausančio pastato tinkamam eksploatavimui pagal jo tiesioginę naudojimo paskirtį. Atsakovės pastatas negalėtų savarankiškai funkcionuoti/būti tinkamai naudojamas be ginčo aikštelės.

34.8.                      Pažymėjo, kad kai pirkimo-pardavimo sutartyje nepadaryta išlygos, kad priklausinys neparduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Ši CK 4.14 str. 1 d. nuostata taikoma nepriklausomai nuo to, vieno ar kelių pagrindinių daiktų priklausinys yra antraeilis daiktas. Nagrinėjamu atveju, atsakovė su ieškove sudarydama 2001 m. lapkričio 30 d. sutartį neaptarė, jog ginčo aikštelės dalis liks ieškovei. Priešingai, minėta sutartimi šalys susitarė, kad atsakovei parduodama aikštelės dalis. Kadastro duomenų keitimas/tikslinimas, jų išviešinimas neturi įtakos priklausinio likimui.

34.9.                      Teismas nebeturėjo pagrindo vertinti ieškovės argumentų apie skolos/nuostolių pagrįstumą, dydį ir kt., kai pripažino, kad aikštelės dalis priklauso ir atsakovei.

35.       Trečiasis asmuo Lietuvos ir Vokietijos UAB „Kreisel Vilnius“ (toliau – ir Kreisel) pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriuo prašo tenkinti ieškovės apeliacinį skundą ta apimtimi, kuria reikalaujama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 12 d. papildomą sprendimą ir 2024 m. sausio 8 d. sprendimą dalyje dėl atsakovės UAB „Firma VITI“ priešieškinio reikalavimų tenkinimo; atmesti ieškovės apeliacinį skundą ta apimtimi, kuria reikalaujama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo trečiajam asmeniui Lietuvos ir Vokietijos UAB „Kreisel Vilnius“; prašo trečiojo asmens Lietuvos ir Vokietijos UAB „Kreisel Vilnius“ naudai priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

36.       Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

36.1.                      Kaip teisingai pažymėjo ieškovė, prie 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties buvo pasirašytas perdavimo-priėmimo aktas, kuriuo pastatas, kartu su jame sumontuotais įrengimais, esančiais (duomenys neskelbtini), buvo perduoti atsakovei. Nei priėmimo-perdavimo akte, nei sutartyje nebuvo minėtas nuosavybės teisės perleidimas, t. y. aikštelės įsigijimas. Tai reiškia, kad sandorio šalys ne tik neišreiškė valios įgyti / perleisti nuosavybės teisę į aikštelę, bet ir formaliai dėl to net nesusitarė. Tai, jog atsakovės sudaryta sutartimi jai neperėjo nuosavybės teisė į konkrečią aikštelės dalį patvirtina ir tai, jog Kreisel 2001 m. lapkričio 30 d. sutartimi įsigijo pastatus, kurie plane pažymėti 24E2g, 8F2p, 7F1p. Atsakovė pastatą, pažymėtą plane 9F1g, neva kuriam tarnauja aikštelės dalis, įsigijo tą pačią dieną kaip ir Kreisel, t. y. 2001 m. lapkričio 30 d. Atsakovės teiginiai, jog ji įsigijo aikštelės dalį iki pat Kreisel priklausančių pastatų ribos, yra neatitinkantys sąžiningumo ir protingumo kriterijų. Akivaizdu, kad Kreisel ir atsakovės kartu su ieškove sudarytos pirkimo sutartys teisinės technikos prasme yra identiškos. Šios aplinkybės demonstruoja akivaizdų priešieškinio reikalavimo nelogiškumą. Tačiau teismas šios aplinkybės tinkamai neįvertino ir sprendimu tenkino atsakovės priešieškinį. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad dėl to, jog teismas patenkinto atsakovės priešieškinį, Kreisel gali kilti neigiamos teisinės pasekmės. Paaiškino, kad 2001 m. lapkričio 30 d. ieškovės ir Kreisel sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi susitarė ir dėl kitų, Kreisel itin reikšmingų sąlygų, kurios negalės būti įgyvendinamos, jei sprendimas bus paliktas nepakeistu. Antai minėtos sutarties 8.4 p. ieškovė įsipareigojo užtikrinti netrukdomą, neatlygintiną priėjimą ir privažiavimą prie parduotų pastatų. Tos pačios sutarties 8.6 p. ieškovė nurodė, kad parduodama savo turtą tretiesiems asmenims, įpareigos juos laikytis šių sąlygų. Ieškovei nuosavybės teise priklausanti aikštelė yra asfalto danga, 1965-1975 metais paklota ant bendro naudojimo žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (kadastro nr. (duomenys neskelbtini)) dalies, kurios dalimi vyksta susisiekimas su Žemės sklype esančiais pastatais. Taigi 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties 8.4 ir 8.6 punktais ieškovė garantavo, kad Kreisel netrukdomai ir neatlygintinai naudosis aikštele visą laiką. Sprendimą palikus nepakeistu, nebeįmanomi vykdyti liks ir ieškovės įsipareigojimai, nurodyti 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje.

36.2.                      Sprendime prieštaringai motyvuojama, kad aikštelės dalis įgyta kaip priklausinys (CK 4.14 str. 1 d.), tačiau jokių įrodymų apart procesinių dokumentų citatų interpretacijų nepateikta. Nekilnojamojo turto objektas kaip priklausinys, visų pirma, turi būti įvardintas Nekilnojamojo turto registre. Nei istoriniuose duomenyse iki nekilnojamojo turto objekto performavimo, nei dabartiniuose duomenyse nėra jokių nuorodų, kad aikštelė ar juo labiau jos dalis yra priklausinys / priklauso atsakovės sandėliui.

36.3.                      Teismas priimdamas sprendimą nevertino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2009 m. balandžio 8 d. raštu Nr. S16-115 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nuomos, nurodydamas, jog dalis pastatų (patalpų), esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), savininkų informavo Vilniaus apskrities viršininko administraciją, kad nesutinka su jiems nuomojamomis žemės sklypo dalimis, todėl vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, prašė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyti žemės sklypo dalis, reikalingas savarankiškai funkcionuojantiems statiniams (įrenginiams) eksploatuoti. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – VMSA) direktorius 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr.30-1401 „Dėl sklype (duomenys neskelbtini) esantiems pastatams eksploatuoti reikalingų dalių nustatymo“ nustatė minėtame valstybinės žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esantiems savarankiškai funkcionuojantiems pastatams eksploatuoti reikalingas dalis, kurios išskirtos žemės sklypo ribų plane (M:1000). Šio įsakymo 2.9 punktu atsakovei nuosavybės teise priklausančiam pastatui – sandėliui (duomenys neskelbtini)  (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) eksploatuoti buvo priskirta 3663 kv. m. ploto sklypo dalis, pažymėta plane atitinkamomis linijomis ir skaičiais 66-70. O įsakymo 2.25 punktu buvo nustatyta, kad bendram naudojimui iš viso priskirta 36 737 kv. m ploto dalis. Kreisel savo rašytiniuose paaiškinimuose jau buvo akcentavęs, kad atsakovė bandė ginčyti šį VMSA direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą teismine tvarka, tačiau Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas konstatavo, jog 2009 m. rugpjūčio 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas yra teisėtas ir atsakovės ieškinį atmetė. Po Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimo įsiteisėjimo NŽT 2012 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr.49VĮ-(14.49.2.)-1993 (dalinai pakeistas 2013 m. vasario 27 d. įsakymu Nr.49VĮ-(14.49.2.)-334) (toliau – NŽT įsakymas) patvirtino Žemės sklypo dalių plotus, reikalingus kiekvieno šiame valstybinės žemės sklype esančio, savarankiškai funkcionuojančio statinio, ar įrenginio, eksploatavimui, kurie išskirti žemės sklypo ribų plane. Be kiekvienam statiniui ar įrenginiui individualiai eksploatuoti išskirtų atskirų žemės sklypo dalių, to paties NŽT įsakymo 1.26 punktu patvirtinta bendro naudojimo (visiems žemės sklype esantiems statiniams ar įrenginiams reikalinga eksploatuoti) žemės sklypo ploto dalis, kurios dydis 34 826 kv. m., kuri yra skirta bendram naudojimui. NŽT įsakyme kiekvienam konkrečiam naudotojui tenkanti bendro naudojimo žemės sklypo dalis yra išreiškiama idealiosiomis dalimis ir nėra apibrėžta, kokia konkrečia to ploto dalimi kiekvienas nuomininkas naudojasi, t. y. visi nuomininkai šia žemės sklypo dalimi naudojasi bendrai. Kreisel, kaip ir kiti Žemės sklypo nuomininkai bei šiame sklype esančių pastatų ir patalpų savininkai, vykdo ūkinę-komercinę veiklą, visi žemės sklype esantys statiniai yra skirti ūkinei-komercinei veiklai vykdyti, todėl šių statinių savininkams yra užtikrinta nepažeidžiama teisė visa apimtimi netrukdomai vykdyti ūkinę-komercinę veiklą (netrukdomas privažiavimo kelias prie kiekvieno statinio, netrukdomas atvežtų krovinių iškrovimas/pakrovimas, automobilių stovėjimo vietos ir kt.). Kreisel jau buvo susidūrusi su atsakovės bandymais trukdyti naudotis Kreisel pastatais, prie jų privažiuoti, pakrauti/ iškrauti krovinius, parkuoti automobilius. Ginčas buvo išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimu patenkinus Kreisel ieškinį ir uždraudus atsakovei bet kokiomis priemonėmis trukdyti Kreisel bet kuriuo paros metu patekti prie jai priklausančių pastatų žymėjimas plane 24E2g, 8F2p, 7F1p, esančių Žemės sklype. Minėtas sprendimas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nutartimi atmetus atsakovės apeliacinį skundą. Pažymėjo, kad atsakovė 2009 – 2013 piktybiškai trukdė ir blokavo Kreisel privažiavimą prie Kreisel pastatų, ir šie trukdymai ir blokavimai vyko būtent ginčo aikštelės dalyje, tačiau teismas sprendime, apskritai, ignoravo šias aplinkybes, taip pat sprendime nei kiek neatsižvelgė ir į tai, kad priėmus sprendimą, bus itin apsunkinama trečiųjų asmenų padėtis.

36.4.                      Kreisel įsitikinimu, teismas netinkamai nurodė momentą, nuo kurio turėjo būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Todėl egzistuoja pagrindas panaikinti papildomą sprendimą. Kreisel pritaria ieškovės apeliaciniame skunde dėl papildomo sprendimo išdėstytai pozicijai, kad ieškinio senaties terminas nagrinėtinu atveju turėjo būti pradedamas skaičiuoti nuo 2001 m. lapkričio 30 d., t. y. sutarties sudarymo. Būtent nuo tada atsakovei perėjo nuosavybės teisė į atitinkamas patalpas. Akivaizdu, kad vadovaujantis CK 1.127 str. įtvirtintu reguliavimu, jei sutartimi atsakovė būtų įgijusi nuosavybės teisę į ginčo aikštelės dalį, jos teisės būtų pažeidžiamos nuo to momento, kai sudarius sutartį, atsakovė tokios savo teisės nebūtų galėjusi įgyvendinti. Tai tik patvirtina apeliaciniame skunde ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovė dar 2008 m. kovo 5 d. pateikė raštą ieškovei, kuriame ne tik pripažino, jog nuosavybės teisę į aikštelę turi ieškovė, bet dar ir pageidavo išspręsti nurodyto turto perėjimo atsakovės nuosavybėn klausimą. Kitaip tariant, nurodytu raštu atsakovė ir pripažino, kad aikštelė priklauso ieškovei ir nurodė, jog pageidauja ieškovei priklausančią aikštelę įsigyti. Todėl akivaizdu, kad ieškinio senaties terminas negali būti pradedamas skaičiuoti nuo 2019 m. spalio 23 d., kaip nurodo teismas.

36.5.                      Kreisel byloje dalyvavo kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų. Taip pat Kreisel, nors reikalavo atmesti priešieškinį, teismui nesuformulavo reikalavimo tenkinti ar netenkinti ieškovės ieškinio reikalavimus. Priešingai – Kreisel nurodė, kad ieškinio reikalavimai turėtų būti sprendžiami teismo nuožiūra. Todėl nėra pagrindo teigti, kad iš ieškovės negali būti priteistos Kreisel bylinėjimosi išlaidos. Taip pat pažymėjo ir tai, kad šis teisminis procesas, t. y. byla, kurioje Kreisel dalyvauja kaip trečiasis asmuo, yra iniciuotas būtent ieškovės. Todėl nebūtų klaidinga teigti, jog Kreisel poreikį dalyvauti byloje, o be kita ko – ir patirti bylinėjimosi išlaidas, nulėmė būtent ieškovės veiksmai. Todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimo ta apimtimi, kuria Kreisel iš ieškovės buvo priteista 2 813,25 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

37.       Trečiasis asmuo NŽT pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriuo prašo ieškovės (apeliantės) apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus įvertinti atsižvelgiant į šį atsiliepimą ir pirminio 2023 m. liepos 7 d. NŽT atsiliepimo išdėstytus argumentus.

38.       Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

38.1.                      Byloje pateikta pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina aplinkybę, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, nebuvo šio sandorio šalis.

38.2.                      Kvalifikuojant tokį inžinerinį statinį kaip aikštelė reikia atsižvelgti į tai, kokiu tikslu ir pagal kokią paskirtį šis statinys buvo projektuotas ir pastatytas, ar jis naudojamas ir kitas panašias aplinkybes. Vertintina ir tai, ar aikštelė yra išsidėsčiusi tarp visų kitų žemės sklype esančių savarankiškai funkcionuojančių statinių, ir ar pagal savo parametrus ir išsidėstymą tiesiog negali būti naudojami atskirai nuo kitų statinių nes po šiais inžineriniais statiniais esantis žemės plotas būtinas kitų statinių aptarnavimui: užtikrina patekimą iki kiekvieno statinio; atlieka bendro kiemo funkciją, t. y. naudojamas transporto priemonių parkavimui, apsisukimams ir pan.

38.3.                      Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (toliau – Reglamentas) 12 punktą tvoros, kiemo aikštelės, lauko tualetai, stoginės, pavėsinės, atraminės sienelės, šachtiniai šuliniai, lieptai, mėšlidės, aplinkos tvarkymo elementai ir pan. priskiriami kitiems inžineriniams statiniams, neturintiems aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, kurie tarnauja pagrindiniam daiktui.

38.4.                      Pažymėjo, kad pirminiu 2023 m. liepos 7 d. NŽT atsiliepimu teismui buvo pateikti rašytiniai dokumentai, t. y. teikiami įsakymai – 2012 m. įsakymas ir VMSA įsakymas, kurie patvirtina aplinkybę, kad daiktui (aikštelei), atskirai nėra išskirta žemės sklypo dalis. Apie šių įsakymu turinį ieškovei bei atsakovei buvo žinoma.        

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

39.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

40.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl skolos (nuostolių) priteisimo ir tenkintas priešieškinis dėl aikštelės dalies pripažinimo atsakovės nuosavybe, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo ribų

41.       Iš į bylą pateikto 2001 m. spalio 15 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo pažymėjimo 4.24, 5.1, 5.1.24 punktų matyti, kad kiti statiniai – kita/kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys užfiksuoti 1995 m. lapkričio 9 d., pažymėjimas plane nenurodytas, priklausė AB „Morena“ nuosavybės teise.

42.       Nustatyta, kad 2001 m. lapkričio 30 d. tarp ieškovės AB „Morena“ ir atsakovės UAB „Firma VITI“ sudaryta ir notariškai patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovei pastatą/sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 9F1g, esantį (duomenys neskelbtini), su pastate sumontuotais įrengimais. Šalys 2001 m. lapkričio 30 d. pasirašė perdavimo-priėmimo aktą, kuriuo ieškovė perdavė atsakovei pastatą/sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su pastate sumontuotais įrengimais. Prie 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties pridėtas šalių susitarimas dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), naudojimo pagal pridedamą planą M1:2000 (toliau – Planas M2:2000), kuriame nurodyta, kad ieškovė naudosis 39 158 kv. m. ploto oranžinės spalvos linijomis pažymėta žemės sklypo dalimi, atsakovė – 18 687 kv. m. ploto raudonos spalvos linijomis pažymėta dalimi, o Lietuvos-Vokietijos UAB „Kreisel-Vilnius“ – 725 kv. m. ploto dalimi, pažymėta žalios spalvos linijomis.

43.       Iš į bylą pateikto NTR 2004 m. gegužės 6 d. išrašo apie statinius, esančius (duomenys neskelbtini), matyti, kad NTR išrašo 2.25 ir 4.7 punktais užfiksuota, kad AB „Morena“ nuosavybės teise priklauso kiti inžineriniai statiniai - kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora), unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), daikto pagrindinė naudojimo paskirtis – kiti inžineriniai statiniai, 1965 m. statybos metai, kadastro duomenų nustatymo data – 1995 m. lapkričio 9 d., verčių nustatymo data – 2000 m. lapkričio 9 d., įregistravimo pagrindas: 1992 m. gegužės 1d . akcijų pasirašymo sutartis Nr. 142, 1992 m. liepos 20 d. priėmimo - perdavimo aktas.

44.       Iš į bylą pateikto NTR 2018 m. liepos 2 d. išrašo apie statinius, esančius (duomenys neskelbtini), matyti, kad 1/18 dalių kiemo statinių (kiemo aikštelės, tvoros), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas yra UAB „Mivona“ (2005 m. lizingo sutartį, 2011 m. rugsėjo 9 d. sutartį; nurodyti 2.13, 2.14, 2.25 pastatai, statiniai), o 17/18 dalių savininkas yra AB „Morena“.

45.       NTR 2022 m. vasario 2 d. išrašo duomenimis, kiemo statiniai (kiemo aikštelės, tvoros) unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), buvo padalinti į 4 objektus: 2 tvoras ir 2 aikšteles: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane b1 (NTR išrašo 2.23 p.), ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane b2 (NTR išrašo 2.24 p.), kadastro duomenų nustatymo data – 2019 m. rugsėjo 24 d. Aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane b1, 29/200 dalių savininkas yra UAB „Cemeka“ pagal 2021 m. gruodžio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį, 171/200 dalių savininkas yra AB „Morena“. Aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane b2, savininkas yra UAB „Firma VITI“ pagal 2020 m. vasario 18 d. pirkimo pardavimo sutartį. Į bylą pateikta 2020 m. vasario 18 d. sutartis tarp AB „Morena“ ir AB firmos „VITI“ dėl 17/18 dalių aikštelės pardavimo už 1 000 Eur sumą ir 17/18 dalių tvoros už 1 000 Eur pardavimo.

46.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 5 150,96 Eur skolą kaip nuomos mokestį už aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuri priklauso ieškovei, naudojimąsi, kadangi atsakovė šioje aikštelėje prie pastato, plane pažymėto 9F1/g, sandėliuoja jai priklausančias statybines medžiagas.

47.       Tuo tarpu atsakovė byloje pateikė priešieškinį, kurį patikslinusi, prašė pripažinti atsakovės nuosavybės teisę į kito inžinerinio statinio – aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 3818/17715 idealiąsias dalis bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad aikštelės dalį įsigijo pagal 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Taip pat pažymėjo, jog atsakovei perduotos ginčo aikštelės 3818/17715 dalys turi aiškų funkcinį ryšį su pastatu – sandėliu, esančiu (duomenys neskelbtini), bei aikštelė atitinka visus priklausinio požymius.

48.       Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 8 d. sprendimu (toliau – skundžiamas sprendimas) ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino, t. y. pripažino atsakovės nuosavybės teisę į kito inžinerinio statinio – aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 3818/17715 idealiąsias dalis. Teismas taip pat 2024 m. sausio 12 d. priėmė papildomą sprendimą (toliau – skundžiamas papildomas sprendimas, kartu skundžiamas sprendimas ir papildomas sprendimas vadinami „skundžiamais sprendimais“), kuriuo atmetė ieškovės prašymą dėl senaties taikymo atsakovės priešieškinio reikalavimui.

49.       Ieškovė pateikė apeliacinius skundus dėl sprendimo ir papildomo sprendimo, kuriais prašo skundžiamus sprendimus panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti, o atsakovės priešieškinį atmesti.

Dėl priešieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo

50.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino atsakovės priešieškinį ir pripažino atsakovės nuosavybės teisę į kito inžinerinio statinio – aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 3818/17715 idealiąsias dalis. Teismas sprendė, kad 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties sudarymo metu ginčo aikštelės dalis buvo atsakovės įsigyto sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinys. Teismas tokią išvadą grindė tuo, kad ieškovė tiek ginčo sutarties sudarymo metu, tiek iki aikštelės performavimo laikė, jog aikštelė tarnavo kitiems daiktams. Teismo vertinimu, tai patvirtina ir G. Paužolis 2022 m. rugpjūčio 17 d. savo išvadoje, kurioje nurodyta, kad ginčo aikštelė aktualioje dalyje visu nagrinėtu laikotarpiu turėjo ir tebeturi nuolatinį tiek fizinį, tiek funkcinį ryšį su ginčo pastatu (ginčo sutartimi įsigytu sandėliu) – tarp jų egzistuoja dvipusis (fizinis/funkcinis) ryšys, priklausomybė; ginčo aikštelė aktualioje dalyje tiek anksčiau, tiek dabar faktiškai nuolat tarnauja ginčo pastatui. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad šalys 2001 m. lapkričio 30 d. sutartyje nenurodė, jog aikštelės dalis nėra perleidžiama bei sudarė susitarimą dėl atsakovei tenkančios aikštelės dalies, o ieškovė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2001 m. gruodžio 27 d. prašyme nurodė, jog šalys atsidalijo žemę trišaliu susitarimu. Įvertinęs tai, kad sandėlio pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovei buvo perleista valstybinės žemės nuomos teisė dėl dalies aikštelės, kaip ji pažymėta šalių susitarime dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), naudojimo pagal pridedamą planą M1:2000, tokia pačia apimtimi, kokią turėjo ieškovė, kuriai nuosavybės teise priklausė ir aikštelė, teismas sprendė, kad atsakovė 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę ir į ieškovei priklausiusią kiemo aikštelės dalį, kaip ji pažymėta plane M1:2000.

51.       Apeliantė nesutinka su šiais teismo argumentais ir apeliaciniame skunde nurodo, jog 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ir priėmimo-perdavimo aktu nebuvo parduota aikštelė. Sutarties 2 punkte nurodyta, kad parduodamas nekilnojamasis turtas: pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu 9Flg., pagal 2001 m. spalio 15 d. RC pažymą, reg. Nr. 10/128904. Atkreipė dėmesį, kad būtent šioje pažymoje ir nurodyta, kad AB „Morena” nuosavybės teise priklauso aikštelė (2.2.5 p.). Teismas nepaaiškino, kaip susijęs naudojimasis žemės sklypu, kuris yra valstybės nuosavybė, su naudojimusi aikštele, kuri nuosavybės teise priklauso ieškovei. Pažymėjo, kad žemės sklypo nuomos teisės yra niekaip nesusiję su ieškovei priklausančiu nekilnojamuoju turtu – aikštele. 2001 m. lapkričio 30 d. sutartimi ar perdavimo-priėmimo aktu aikštelė ar aikštelės dalis nebuvo perleista atsakovei nei už pinigus, nei nemokamai. Jokio susitarimo dėl aikštelės, ar jos dalies perdavimo atsakovei tarp šalių nebuvo. Nesutiko, kad ginčo aikštelės dalis yra atsakovės 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigyto pastato-sandėlio priklausinys. Teisėjų kolegija šiems apeliantės argumentams pritaria.

52.       Pažymėtina, kad atsakovė priešieškinio reikalavimą, kuriuo prašė pripažinti ginčo aikštelės dalį jos nuosavybe, visų pirma, grindė tuo, kad ji (atsakovė) 3818/17715 ginčo aikštelės dalį įsigijo 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Pažymėjo, kad 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties 8.5 punkto pagrindu atsakovei buvo parduotos visos požeminės ir antžeminės komunikacijos. Nurodė, jog sutarties sudarymo metu galiojusio STR 2.06.01:1999 2.3.5. p. ginčo aikštelė patenka į „susisiekimo komunikacijos“ sąvoką. Taip pat ginčo aikštelės dalis buvo nustatyta ir Plane M1:2000. Plane matyti, jog raudona linija yra apibrėžtas pastatas ir šalia jo esančios aikštelės bei privažiavimo keliai, todėl pastatą su greta jo esančiomis aikštelėmis ieškovė ir pardavė. Kolegija šiuos atsakovės argumentus laiko nepagrįstais.

53.       Byloje esančios 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties 1 punkte nurodyta, kad AB „Morena“ parduoda AB FIRMAI „VITI“ pastatą/sandėlį unikalus numeris – (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 9F1g, bendras plotas 3107,69 kv. m., esantį (duomenys neskelbtini), su pastate sumontuotais įregimais (tiltinis kranas, tiltinis kranas-krautuvas). Taigi kaip pagrįstai nurodo apeliantė, šia sutartimi ieškovė atsakovei pardavė pastatą-sandėlį su įrenginiais, esančiais (duomenys neskelbtini). Sutartyje nėra jokios nuostatos, kad ieškovė minėta sutartimi atsakovei kartu perleistų ir ginčo aikštelės dalį. Ginčo aikštelės dalies pardavimo 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi aplinkybę paneigia ir šalių 2001 m. lapkričio 30 d. pasirašyto perdavimo–priėmimo akto turinys, kuriame nurodyta tik tai, kad ieškovė atsakovei perdavė pastatą/sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su jame sumontuotais įrengimais.

54.       Atsakovė aplinkybę, jog vis tik 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovei buvo parduota ginčo aikštelės dalis grindžia šios sutarties 8.5 punkto nuostata. Sutarties 8.5 punkte nurodyta, kad AB „Morena“ kartu su pastatu/sandėliu su įrengimais parduoda visas požemines ir antžemines komunikacijas, esančias parduodamoje žemės dalyje. Atsakovė teigia, kad ginčo aikštelė pagal tuo metu galiojančio STR 2.06.01:1999 2.3.5. p. patenka į „susisiekimo komunikacijos“ (sutartyje vadinamas „antžeminėmis komunikacijomis“) sąvoką. Kolegija su tokiais priešieškinio argumentais nesutinka. Pagal STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 2.3.5 punktą į susisiekimo techninę infrastruktūrą patenka gatvės, sankryžos, takai, šaligatviai, aikštės, automobilių stovėjimo aikštelės, garažai ir kt., taigi ši sąvoka yra platesnė nei susisiekimo komunikacijos, kurios yra tik susisiekimo infrastruktūros dalis. Todėl atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovė 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties 8.5 punktu pardavė atsakovei ginčo aikštelės dalį kaip antžeminę komunikaciją. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad ginčo aikštelė visada buvo įregistruota kaip kitos paskirties inžinerinis statinys. Nenustačius pagrindo priskirti ginčo aikštelės dalį prie antžeminių komunikacijų, nurodytų 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties 8.5 punkte, atsakovės argumentas, kad ji įgijo nuosavybės teisę į ginčo aikštelės dalį sutarties 8.5 punkto pagrindu, atmestinas kaip nepagrįstas.

55.       Taip pat laikytinas nepagrįstu priešieškinio argumentas, jog tai, kad ginčo aikštelės dalis buvo parduota atsakovei, patvirtina aplinkybė, kad ginčo aikštelės dalis buvo nustatyta ir Plane M1:2000. Pažymėtina, kad Plane M1:2000 nurodyta, jog ieškovė naudosis 39 158 kv. m ploto oranžinės spalvos linijomis pažymėta žemės sklypo dalimi, atsakovė – 18 687 kv. m ploto raudonos spalvos linijomis pažymėta dalimi, o Lietuvos-Vokietijos UAB „Kreisel-Vilnius“ naudosis 725 kv. m ploto dalimi, pažymėta žalios spalvos linijomis. Kolegijos vertinimu, šis  šalių susitarimas dėl naudojimosi žemės sklypu, kuriuo, be kita ko, atsakovei priskirta naudotis žemės sklypo dalimi, į kurią patenka ir ginčo aikštelės dalis, savaime nepatvirtina, kad atsakovei 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo perleista nuosavybės teisė į ginčo aikštelės dalį. Kolegija pažymi, jog minėtu susitarimu buvo susitarta tik dėl naudojimosi žemės sklypu, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jį vertinti kaip susitarimą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą – ginčo aikštelės dalį – perleidimo.

56.       Įvertinus aukščiau išdėstytą, kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su priešieškinio argumentais, jog atsakovė nuosavybės teisę į 3818/17715 ginčo aikštelės dalis įgijo su ieškove sudarytos 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties pagrindu.

57.       Skundžiamu sprendimu teismas konstatavo, jog 2001 m. lapkričio 30 d. sutarties sudarymo metu ginčo aikštelės dalis buvo atsakovės įsigyto sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinys. Teismo vertinimu, kadangi minėta pirkimo-pardavimo sutartimi ar perdavimo-priėmimo aktu, jokio susitarimo dėl aikštelės tarp šalių nebuvo, tai ginčo aikštelės dalį, kaip priklausinį, ištiko pagrindinio daikto (pastato-sandėlio, kurį nuosavybės teise įgijo atsakovė) likimas. Teisėjų kolegija nesutinka su skundžiamu sprendimu, jog atsakovė ginčo aikštelės dalį įgijo kaip priklausinį.

58.       Daiktai skirstomi į pagrindinius ir antraeilius pagal tai, ar jie yra savarankiški teisinių santykių objektai. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Pagal CK 4.13 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, priklausiniai yra antraeiliai daiktai, kurie, skirtingai nei pagrindiniai daiktai (CK 4.12 straipsnis), negali būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Fakto, ar savarankiškas daiktas yra kito daikto priklausinys, nustatymas reikšmingas sprendžiant dėl daikto teisinio statuso ir jo pasikeitimo. CK 4.14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022, 17 punktas).

59.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu pasireiškia per bendrą ūkinę paskirtį. Nustatant teisiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis, bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pažymėtina, kad vien tik fakto, kad pagrindinio daikto savininkas ar kitas asmuo, turintis teisę naudotis tokiu daiktu, įgyvendindamas šią teisę naudojasi ir kitu savarankišku daiktu, nustatymas nėra teisiškai reikšmingas, jeigu visaverčiam naudojimuisi pagal paskirtį pagrindiniu daiktu nėra būtina nuolat naudotis pagal paskirtį ir savarankišku antraeiliu daiktu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022 16 punktą).

60.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo išvadą, jog ginčo aikštelės dalis yra atsakovės nuosavybės teise įsigyto pastato-sandėlio priklausinys, iš esmės grindė tuo, jog ieškovė tiek ginčo sutarties sudarymo metu, tiek iki aikštelės performavimo laikė, kad aikštelė tarnavo kitiems daiktams bei rėmėsi G. Paužolio 2022 m. rugpjūčio 17 d. išvada, kurioje taip pat nurodyta, kad ginčo aikštelė aktualioje dalyje visu nagrinėtu laikotarpiu turėjo ir tebeturi nuolatinį tiek fizinį, tiek funkcinį ryšį su ginčo pastatu (ginčo sutartimi įsigytu sandėliu) – tarp jų egzistuoja dvipusis (fizinis/funkcinis) ryšys, priklausomybė; ginčo aikštelė aktualioje dalyje tiek anksčiau, tiek dabar faktiškai nuolat tarnauja ginčo pastatui. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė vien remdamasis ieškovės procesinių dokumentų paaiškinimais, taip pat ieškovės byloje pateikta G. Paužolio išvada, tačiau tai negali būti objektyvus pagrindas ginčo aikštelės dalį laikyti priklausiniu. Pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar ginčo aikštelės dalis nagrinėjamu atveju gali būti pripažinta atsakovei priklausančio pastato-sandėlio priklausiniu, teismas turėjo vertinti jos funkcinį ryšį su atsakovės įsigytu pastatu-sandėliu - ar ginčo aikštelės dalies paskirtis yra nuolat tarnauti pagrindiniam daiktui ir ar be aikštelės dalies atsakovė pastato-sandėlio negalės naudoti pagal paskirtį.

61.       Kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovė ginčo aikštelės dalį anksčiau ir dabar naudoja prieiti/privažiuoti prie jai priklausančio pastato, aikštelėje sandėliuoja produkciją, taip pat aikštelę naudoja parkavimo paskirčiai, neturi jokios teisinės reikšmės nustatant ar ginčo aikštelės dalis gali būti pripažinta pastato-sandėlio priklausiniu. Vien tai, jog atsakovė naudojasi ginčo aikštele, nepatvirtina, jog ginčo aikštelės dalis yra funkciniu ryšiu susijusi su atsakovei priklausančiu pastatu.

62.       Iš byloje pateiktų NTR išrašų nustatyta, jog ginčo aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruota kaip kitos paskirties inžinerinis statinys. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (toliau – Reglamentas) 12 punktą tvoros, kiemo aikštelės, lauko tualetai, stoginės, pavėsinės, atraminės sienelės, šachtiniai šuliniai, lieptai, mėšlidės, aplinkos tvarkymo elementai ir pan. priskiriami kitiems inžineriniams statiniams, neturintiems aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, kurie tarnauja pagrindiniam daiktui. Kita vertus, kolegija pažymi, kad Reglamente pateiktas aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo neturinčių statinių sąrašas tėra pavyzdinis, Reglamento paskirtis nėra skirstyti statinius į pagrindinius ir antraeilius. Kvalifikuojant tokį inžinerinį statinį kaip aikštelė reikia atsižvelgti į tai, kokiu tikslu ir pagal kokią paskirtį šis statinys buvo projektuotas ir pastatytas, ar jis naudojamas ir kitas panašias aplinkybes. Vertintina ir tai, ar aikštelė yra išsidėsčiusi tarp visų kitų žemės sklype esančių savarankiškai funkcionuojančių statinių, ir ar pagal savo parametrus ir išsidėstymą tiesiog negali būti naudojami atskirai nuo kitų statinių, nes po šiais inžineriniais statiniais esantis žemės plotas būtinas kitų statinių aptarnavimui: užtikrina patekimą iki kiekvieno statinio; atlieka bendro kiemo funkciją, t. y. naudojamas transporto priemonių parkavimui, apsisukimams ir pan.

63.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė neįrodė, kad jai priklausantis pastatas-sandėlis negalėtų savarankiškai funkcionuoti/būti tinkamai naudojamas be ginčo aikštelės. Priešingai, nustatyta, kad valstybiniame žemės sklype yra ir daugiau statinių, kurie nuosavybės teise priklauso kitiems tretiesiems asmenims, šie statiniai ribojasi su ginčo aikštele. Byloje dalyvaujantys tretieji asmenys Lietuvos ir Vokietijos UAB „Kreisel Vilnius“, UAB „Kurima“ nurodė, kad žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), jiems taip pat priklauso nuosavybės teise statiniai, paaiškino, kad ginčo aikštele naudojasi visi šiame žemės sklype esančių pastatų ir patalpų savininkai, nuomininkai, jų klientai. Aikštelė skirta priėjimui ir privažiavimui prie pastatų, atvežtų krovinių iškrovimui/pakrovimui ir kt., todėl ji ir negali būti dalinama į atskiras dalis ir/ar pripažįstama kurio nors vieno atskiro, žemės sklype esančio statinio priklausiniu. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, kad kiti asmenys, įsigiję statinius žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), derėjosi, tarėsi ar siekė įsigyti ir nuosavybės teisę į dalį aikštelės. Taigi, daryti išvadą, kad aikštelė laikoma pastato priklausiniu, nėra jokio pagrindo. 

64.       Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad ir pati atsakovė laikė aikštelę atskiru nekilnojamojo turto objektu patvirtina aplinkybė, jog atsakovė UAB „Firma VITI“ 2020 m. vasario 18 d. sudarė sutartį su ieškove, kuria nupirko iš ieškovės 2658,61 kv. m. ploto aikštelę b2.

65.       Kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma, sudaro pagrįstą pagrindą teigti, kad ginčo aikštelė dėl savo savybių gali tarnauti pagal savarankišką paskirtį, t. y. ji nėra skirta aptarnauti tik atsakovei priklausantį pastatą-sandėlį, nes ji gali būti (yra) naudojama transporto priemonėms privažiavimui prie pastatų, atvežtų krovinių iškrovimui/pakrovimui ir kt. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų visuma patvirtina, jog būtent tokiu būdu aikštelė faktiškai yra naudojama. Dėl minėtų daikto savybių ir naudojimo daiktas nevertinamas kaip neturintis apibrėžtos paskirties. Minėta, jog ir kasacinio teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika patvirtina, kad, atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, aikštelės gali būti pripažįstamos savarankiškais daiktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-969/2015; 2019 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-695/2019 27 punktą).

66.       Pažymėtina, kad bylose, kuriose sprendžiama, ar asmuo įgijo nuosavybės teise daiktą kaip perleisto jam nuosavybės teise pagrindinio daikto priklausinį, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalis, kuri teigia įgijusi tokį daiktą nuosavybės teise, privalo įrodyti, kad daiktas yra pagrindinio daikto, kuris jai buvo perleistas nuosavybės teise, priklausinys. Kolegijos vertinimu, atsakovė neįrodė, jog ginčo aikštelė yra skirta atsakovės pastatui-sandėliui tarnauti. Vien atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ji ginčo aikštelę nuo pastato-sandėlio įsigijimo laikė priklausiniu bei, kad aikštelė su šiuo pastatu susijusi bendra ūkine paskirtimi, neįrodo jos funkcinio ryšio su pastatu.

67.       Atsižvelgiant į išdėstytą, spręstina, kad ginčo aikštelė (jos dalis) negali būti laikoma kaip atsakovei priklausančio pastato-sandėlio priklausinys, todėl laikytina nepagrįsta skundžiamo sprendimo išvada, jog atsakovė 2001 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigydama pastatą-sandėlį kartu įgijo nuosavybės teisę į ginčo aikštelės dalį.

68.       Esant nurodytam, yra pagrindas panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria teismas tenkino atsakovės priešieškinį ir pripažino atsakovės nuosavybės teisę į kito inžinerinio statinio – aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 3818/17715 idealiąsias dalis, ir priimti naują sprendimą dėl priešieškinio – atsakovės priešieškinį atmesti.

Dėl papildomo sprendimo

69.       Ieškovė taip pat pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 12 d. papildomo sprendimo, kuriuo prašo panaikinti papildomą sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti ieškovės prašymą dėl ieškinio senaties taikymo ir tuo pagrindu atmesti atsakovės priešieškinį.

70.       Papildomas sprendimas (nutartis) nėra autonomiškas, nes juo išsprendžiami tie klausimai, kurie dėl tam tikrų priežasčių nebuvo, nors turėjo būti išspręsti priimant sprendimą (nutartį), todėl naikinant ar keičiant sprendimą (nutartį) dėl ginčo esmės, naikintinas ir jo pagrindu priimtas papildomas teismo sprendimas (nutartis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-975-330/2015). Tai reiškia, kad papildomas teismo sprendimas (nutartis) yra neatsiejamai susijęs su pagrindiniu teismo sprendimu (nutartimi) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-1598-516/2016).

71.       Panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimą, kartu naikintinas ir 2024 m. sausio 12 d. papildomas sprendimas. Kolegija pažymi, kad panaikinus teismo priimtą 2024 m. sausio 12 d. papildomą sprendimą nėra pagrindo detaliau nagrinėti apeliacinio skundo dėl skundžiamo papildomo sprendimo argumentų. Juolab, kad ieškovė šiuo apeliaciniu skundu prašo atmesti atsakovės priešieškinį, o teisėjų kolegija apeliacine tvarka spręsdama dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo, priešieškinio reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus. Atsižvelgus į tai, kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra aktualu spręsti dėl ieškinio senaties (ne)taikymo atsakovės priešieškinio reikalavimams.

Dėl ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo

72.       Apeliantė skundu taip pat prašo panaikinti sprendimo dalį dėl ieškinio atmetimo ir ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovės tenkinti. Pripažinus, kad atsakovė UAB „Firma VITI“ pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į ginčo aikštelę ir ši aikštelės dalis priklauso ieškovei, yra pagrindas pasisakyti dėl ieškovės AB „Morena“ ieškinio dėl skolos priteisimo iš atsakovės reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo.

73.       Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 5150,96 Eur skolą, kurią ieškinyje ji įvardijo kaip skolą už nuomą pagal atsakovei pateiktas sąskaitas faktūras, taip pat prašė priteisti 6 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos, 520,30 Eur su prievolės įvykdymu susijusias išlaidas. Ieškovė 5150,96 Eur skolą laiko negautomis pajamomis, kurių dydį nustatė pagal negauto nuomos mokesčio dydį, atsakovei naudojantis ieškovei priklausančios aikštelės dalimi. Nurodė, kad 2021 m. rugpjūčio 10 d. ieškovė gavo UAB „Kurima“ prašymą/komercinį pasiūlymą dėl 650 kv. m ploto aikštelės nuomos, siūlant mokėti po 0,80 Eur plius PVM už 1 kv. m. Pasiūlymas pateiktas būtent dėl tos aikštelės dalies, kurią yra užėmusi atsakovė. Kolegija šiuos ieškovės ieškinio reikalavimus laiko nepagrįstais.

74.       CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Žala nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas. Žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais, o šie skirstomi į tiesioginius (realius) ir netiesioginius (negautas pajamas).

75.       Negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių ieškovo veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2013). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos sprendžiant dėl negautų pajamų priteisimo, konstatavo, kad negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014). Minėta, kad žala, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojama ir jos faktą bei dydį įrodyti turi būtent ieškovė (CPK 178 straipsnis).

76.       Iš byloje esančių duomenų (faktinių aplinkybių protokolo, šalių paaiškinimų ir kt.) nustatyta, kad atsakovė UAB „Firma VITI“ prie jai nuosavybės teise priklausančio pastato-sandėlio sandėliuoja statybines medžiagas, kurios užima 645 kv. m. aikštelės plotą. Nėra ginčo, kad šios statybinės medžiagos sandėliuojamos aikštelės b1 dalyje, dėl kurios byloje kilęs ginčas. Teisėjų kolegijai šiame sprendime konstatavus, jog atsakovė neįgijo nuosavybės teisės į ginčo aikštelės dalį, laikytina, jog atsakovės sandėliuojamos statybinės medžiagos yra ieškovei nuosavybės teise priklausančios aikštelės dalyje.

77.       Nustatyta, kad ieškovė už 645 kv. m kiemo aikštelės nuomą pateikė atsakovei PVM sąskaitas faktūras: 2020 m. liepos 8 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MPI0005860 dėl 936,54 Eur su PVM nuomos mokesčio už 2020 m. kovo–birželio mėn., 2021 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MPI0006316 dėl 1404,81 Eur su PVM nuomos mokesčio už 2020 m. liepos–gruodžio mėn., 2021 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MPI0006318 dėl 1638,94 Eur su PVM nuomos mokesčio už 2021 m. sausio–liepos mėn., 2022 m. sausio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MPI0006539 dėl 1170,67 Eur su PVM nuomos mokesčio už 2021 m. rugpjūčio–gruodžio mėn. Mokėtina nuomos mokesčio suma visose sąskaitose nustatyta taikant 0,30 Eur už 1 kv. m nuomos mokesčio tarifą, kuris ieškovės vertinimu atitinka rinkos kainas, ir sudaro bendrą 5150,96 Eur sumą. Ieškovė teigia, kad ši suma sudaro jos negautas pajamas, nes jeigu atsakovė nebūtų neteisėtai užėmusi ieškovei priklausančios aikštelės, ieškovė galėtų šį plotą nuomoti ir gauti pajamas. Ieškovė į bylą pateikė 2021 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Kurima“ komercinį pasiūlymą, kuriuo prašoma rasti galimybę išnuomoti ieškovei priklausančios aikštelės dalį – 650 kv. m, esančios (duomenys neskelbtini), tarp statinių, kurių žymėjimas plane 25F1/g ir 9F1/g, pageidautinas nuomos terminas nurodytas 2021 m. rugsėjo mėn. – 2023 m. rugsėjo mėn., siūloma nuomos kaina – 0,80 Eur plius PVM už 1 kv. m. Nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į atsakovę su 2021 m. rugpjūčio 27 d. pretenzija dėl skolos už nuomą bei papildomų išlaidų apmokėjimo. Pretenzijoje, be kita ko, ieškovė taip pat informavo atsakovę apie gautą UAB „Kurima“ komercinį pasiūlymą. Ieškovė reikalavo atsakovės sumokėti skolą pagal pateiktas sąskaitas ir atlaisvinti aikštelę nuo statybinių medžiagų arba kreiptis dėl nuomos sutarties sudarymo.

78.       Kolegija įvertinusi ieškovės byloje pateiktą įrodymą, kuriuo grindžiamos ieškovės negautos pajamos (UAB „Kurima“ komercinis pasiūlymas), pažymi, kad vien šis įrodymais nepagrindžia, jog su pasiūlymą pateikusia UAB „Kurima“ vyko realios derybos dėl nuomos sutarties sudarymo, buvo derinamos nuomos sutarties sąlygos, ieškota galimybių sudaryti nuomos sutartį, bet tokių galimybių nebuvo. Taigi byloje nėra vienareikšmiškų, kurie patvirtintų, kad UAB „Kurima“ pasiūlymas sudaryti nuomos sutartį buvo realus ar bent svarstomas, o nuomos sutartis nesudaryta būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neatlaisvintos aikštelės dalies). Teismas taip pat pastebi, jog ginčo aikštelė yra didesnio ploto nei plotas, kurį užima atsakovės statybinės medžiagos, todėl neaišku, kodėl UAB „Kurima“ negalėjo būti išnuomota kita aikštelės dalis, kuri yra laisva. Pažymėtina, kad ieškovei siekiant iš atsakovės gauti pajamas iš nuomos praradimo būtent dėl atsakovės veiksmų, ieškovė turėjo įrodyti, kad ji ne tik realiai ir pagrįstai galėjo tikėtis išnuomoti būtent tą konkretų aikštelės plotą, bet ir neturėjo galimybės išnuomoti pasiūlymą pateikusiam asmeniui kitos aikštelės dalies, tačiau tokių įrodymų ieškovė į bylą nepateikė.

79.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės negautas pajamas už laikotarpį nuo 2020 m. kovo mėn. iki 2021 m. gruodžio mėn., tačiau jos pateiktame UAB „Kurima“ pasiūlyme, kuriuo ji grindžia negautų pajamų realumą, nurodytas pageidaujamas nuomos terminas tik nuo 2021 m. rugsėjo mėn. Todėl už laikotarpį nuo 2020 m. kovo mėn. iki 2021 m. rugsėjo mėn. negautų pajamų realumą pagrindžiančių įrodymų ieškovė iš viso nepateikė.

80.       Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė AB „Morena“ neįrodė, jog dėl atsakovės veiksmų (statybinių medžiagų sandėliavimo) patyrė nuostolių (negautų pajamų forma), todėl ieškovės ieškinio reikalavimas dėl skolos (nuostolių) priteisimo atmestinas. Atmetus šį ieškovės reikalavimą, kiti ieškinio reikalavimai – dėl procesinių palūkanų ir 520,30 Eur su prievolės įvykdymu susijusių išlaidų priteisimo – taip pat netenkinami. Atsižvelgus į nurodytą, ieškovės apeliacinio skundo reikalavimas, kuriuo prašoma tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimus, atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

81.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

82.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

83.       Nagrinėjamu atveju ieškinį ir priešieškinį atmetus, šalims jų bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

84.       Byloje trečiasis asmuo Lietuvos ir Vokietijos UAB „Kreisel Vilnius“ pateikė įrodymus, kad patyrė 2 813,25 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Kolegija pažymi, kad trečiasis asmuo į bylą buvo įtrauktas tik atsakovei UAB „Firma VITI“ pareiškus priešieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo į ginčo aikštelės dalį, taip pat iš trečiojo asmens Lietuvos ir Vokietijos UAB „Kreisel Vilnius“ procesinių dokumentų turinio matyti, kad trečiasis asmuo iš esmės nesutiko su atsakovės priešieškiniu ir prašė jį atmesti. Taigi trečiojo asmens įtraukimas į bylą ir jo pozicija yra susijusi su atsakovės priešieškinio reikalavimų nagrinėjimu. Todėl atmetus atsakovės priešieškinį, trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovės UAB „Firma VITI“.

85.       Pirmosios instancijos teismas patyrė 24,40 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios priteistinos valstybės naudai iš ieškovės ir atsakovės lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvienos po 12,20 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

86.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

87.       Nustatyta, kad ieškovė už apeliacinį skundą dėl ieškinio reikalavimų sumokėjo 116 Eur žyminį mokestį ir 1379 Eur žyminį mokestį už priešieškinio reikalavimus (viso 1495 Eur žyminis mokestis). Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą dėl priešieškinio reikalavimų, t. y. panaikinus skundžiamą sprendimą, kuriuo teismas tenkino priešieškinį, ieškovei iš atsakovės priteistinas 1379 Eur žyminis mokestis. Kita dalis 116 Eur žyminio mokesčio, kurį apeliantė sumokėjo už ieškinio reikalavimus, nepriteisiama, kadangi šioje dalyje ieškovės apeliacinis skundas atmestas.

88.       Ieškovė taip pat į bylą pateikė įrodymus, kad už apeliacinių skundų parengimą patyrė 1210 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias prašo priteisti iš atsakovės.

89.       Nagrinėjamu atveju ieškovės apeliaciniai skundai yra tenkinti iš dalies (tenkinti reikalavimai dėl priešieškinio ir atmesti dėl ieškinio reikalavimų), todėl kolegijos vertinimu, ieškovės reikalavimai apeliacinės instancijos teisme yra patenkinti 50 proc. Atsižvelgus į tai, ieškovei iš atsakovės priteistina 1 984 Eur (1379 Eur + 605 Eur (1210 Eur * 50 proc.)) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

90.       Atsakovė UAB „Firma VITI“ pateikė įrodymus, kad už atsiliepimų į ieškovės apeliacinius skundus parengimą patyrė 2393,38 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias prašo priteisti iš ieškovės. Proporcingai teismo atmestų apeliacinio skundo reikalavimų daliai (50 proc.), atsakovei iš ieškovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 1 196,69 Eur (2393,38 Eur * 50 proc.).

91.       Atlikus nurodytų ieškovei ir atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovei AB „Morena“ iš atsakovės UAB „Firma VITI“ priteistinos 787,31 Eur (1984 Eur – 1196,69 Eur) bylinėjimosi išlaidos, kurias ieškovė patyrė apeliacinės instancijos teisme.

92.       Trečiasis asmuo Lietuvos ir Vokietijos UAB „Kreisel Vilnius“ pateikė įrodymus, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 869,45 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Kolegija pažymi, kad trečiasis asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė tenkinti ieškovės apeliacinio skundo reikalavimus, susijusius su skundžiamo sprendimo panaikinimu dėl priešieškinio reikalavimų. Nagrinėjamu atveju patenkinus apeliacinį skundą dėl priešieškinio reikalavimų, t. y. panaikinus skundžiamą sprendimą, kuriuo teismas tenkino priešieškinį, ir atsakovės priešieškinį atmetus, trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, priteistinos iš atsakovės UAB „Firma VITI“.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a :

 

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimą ir 2024 m. sausio 12 d. papildomą sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškovės akcinės bendrovės „Morena“ ieškinį ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Firma VITI“ priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Firma VITI“, juridinio asmens kodas 21504240, trečiojo asmens Lietuvos ir Vokietijos UAB „Kreisel Vilnius“, juridinio asmens kodas 110679458, naudai 2 813,25 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus trylika eurų 25 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti valstybei lygiomis dalimis iš ieškovės akcinės bendrovės „Morena“, juridinio asmens kodas 221513780, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Firma VITI“, juridinio asmens kodas 21504240, 24,40 Eur (dvidešimt keturis eurus 24 ct) išlaidų, t. y. iš kiekvienos po 12,20 Eur (dvylika eurų 20 ct), susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas 5662.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Firma VITI“, juridinio asmens kodas 21504240, ieškovės akcinės bendrovės „Morena“, juridinio asmens kodas 221513780, naudai 787,31 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus 31 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Firma VITI“, juridinio asmens kodas 21504240, trečiojo asmens Lietuvos ir Vokietijos UAB „Kreisel Vilnius“, juridinio asmens kodas 110679458, naudai 1 869,45 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus šešiasdešimt devynis eurus 45 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Šis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjos                                        Margarita Stambrauskaitė                                

                                        Eglė Surgailienė

 

Rūta Veniulytė-Jankūnienė