Civilinė byla Nr. 2-79-196/2015
Nr. 2-80-196/2015
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00493-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija: 110.1; 122.4.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. sausio 22 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Pamario žuvys“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. nutarties, kuria patikslintos taikomos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1465-538/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Pamario žuvys“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „JVA PARTNERIS“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „JVA PARTNERIS“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Pamario žuvys“ dėl nuostolių atlyginimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas Klaipėdos apygardos teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 199 191,00 Lt skolos, 7,37 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 200 000,00 Lt nuostolių atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinio užtikrinimui atsakovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Klaipėdos apygardos teismui tenkinus atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovas pateikė prašymą patikslinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartimi tenkino atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo ieškovui nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias jo sąskaitose, neviršijant pareikšto reikalavimo ribų – 200 000,00 Lt, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą. Leido ieškovui iš sąskaitose esančių piniginių lėšų atsiskaityti su atsakovu, mokėti privalomus mokesčius valstybei, atsiskaityti su darbuotojais. 2014 m. spalio 1 d. nutartimi patikslino Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštavo pinigines lėšas, esančias ieškovo kasoje arba lėšas, esančias pas trečiuosius asmenis, priklausančias mokėti ieškovui, uždraudė ieškovui atlikti bet kokius reikalavimų perleidimus ar skolos perkėlimus, priešpriešinių reikalavimų įskaitymus su trečiaisiais asmenimis, neviršijant pareikšto reikalavimo ribų – 200 000,00 Lt.
Teismas nurodė, kad pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra pagrįsta teismo abejonė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Pamario žuvys“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo spalio 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirajame skunde nurodo, kad:
- Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, keliančių realią grėsmę galimam teismo sprendimo įvykdymui, o teismas visiškai nevertino priešieškinio reikalavimo pagrįstumo.
- Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu ekonomiškumo principu. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi užtikrinti ne tik būsimo sprendimo vykdymą, bet ir garantuoti proceso šalių teisių ir teisėtų interesų gynimo pusiausvyrą.
- Teismas nevertino, kad atsakovas priešieškiniu prašo priteisti nuostolius, kuriuos kildina iš kitoje byloje ieškovo prašymu atsakovo atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovas teikdamas priešieškinį jo visiškai nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais, priešieškinyje nėra nurodytas priežastinis ryšys tarp laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir reikalaujamų priteisti nuostolių dydžio.
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir 2014 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str., 338 str.).
Apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria ieškovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. nutarties, kuriomis taikytos laikinosios apsaugos priemonės patikslintos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas bei nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Taigi ieškovui, prašančiam byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Priešingu atveju, teismui padarius išvadą, jog pareikšti reikalavimai yra galbūt nepagrįsti ir ieškovui (atsakovui) palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas, būtų paneigta teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, o tuo pačiu ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2010, 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-535/2010; 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-363-2013 ir kt.). Kita vertus, tai nėra ieškiniu (priešieškiniu) pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, nes ieškovas (atsakovas) bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio (priešieškinio) pagrindą ir dalyką, pateikti naujus įrodymus ir t. t. Šiuo atveju preliminariai įvertinus priešieškinio pagrįstumą, akivaizdžių duomenų dėl UAB „JVA PARTNERIS“ priešieškinio nepagrįstumo nenustatyta.
Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas išsamiau nevertina apelianto UAB „Pamario žuvys“ skundo argumentų jog nepateikta įrodymų, pagrindžiančių jo deliktinės ar civilinės atsakomybės buvimą. Į šiuos klausimus bus atsakyta tik pirmosios instancijos teismui ištyrus byloje esančius įrodymus, nustačius bylai reikšmingas faktines aplinkybes, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus atitinkamą sprendimą. Minėta, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atliekamas tik preliminarus ieškovo (atsakovo) pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, todėl skunde keliami klausimai dėl įrodymų dėl deliktinės ar sutartinės civilinės atsakomybės pakankamumo, detaliau nevertinami.
Apeliantas atskirajame skunde laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumą grindžia priešieškinio faktinėmis aplinkybėmis, taip pat tuo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, keliančių realią grėsmę galimam teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismų praktikoje vyrauja pozicija, kad CPK normos nereikalauja sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įvertinti reikalavimo pagrįstumą. Ar atsakovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, kaip aukščiau minėta, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, jog gali būti priimtas šaliai palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus teismas susidaro nuomonę, kad yra reikalavimo tenkinimo tikimybė, tai sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindinis tikslas yra ne reikalavimo pagrįstumo nustatymas (tai nustatoma išnagrinėjus ginčą iš esmės), o būsimo, galimai šaliai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Nagrinėjamu atveju jau pasisakyta, jog, nesant akivaizdžių duomenų, kad pagal atsakovo pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas, atmestini apelianto minėti argumentai, kuriais apeliantas grindžia laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumą, nes jie neturi reikšmės, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kaip minėta, jie nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės.
Byloje nustatyta, kad atsakovo teismui pateikto priešieškinio suma yra 200 000,00 Lt. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010). Kita vertus, prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galimo palankaus ieškovui (atsakovui) teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi išnagrinėti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į ieškovo (atsakovo) finansines galimybes, t. y. ar jam yra didelė ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, įsipareigojimais kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009).
Nagrinėjamu atveju apeliantas UAB „Pamario žuvys“ skųsdamas pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, duomenų apie savo turtinę ir finansinę padėtį nepateikė, t. y. įrodymų apie turimą turtą, jo vertę, turimas lėšas, gaunamas pajamas, finansinius įsipareigojimus. Tačiau, iš byloje esančių rašytinių įrodymų, kuriuos apeliantas teismui pateikė kartu su ieškiniu ir prašymu dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo, matyti, kad ieškovo turtinė padėtis yra sunki. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. liepos 25 d. nutartimi, tenkindamas apelianto prašymą dėl žyminio mokesčio paduodant ieškinį sumokėjimo atidėjimo, konstatavo, kad 2014 m. sausio – gegužės mėn. UAB „Pamario žuvys“ patyrė 66 030,00 Lt nuostolių, žymiai sumažėjo jo disponuojamų grynųjų pinigų likutis, padidėjo pradelstų įsipareigojimų suma. Atsižvelgdamas į šiuos byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas mano, kad sunki ieškovo finansinė padėtis tik patvirtina būsimo, galimai atsakovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę.
Apeliacinės instancijos teismas išaiškina, jog atmetus priešieškinį ir įsiteisėjus sprendimui, apeliantas įgis teisę reikalauti, kad atsakovas atlygintų nuostolius, jeigu tokius patirs dėl atsakovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 146 straipsnio 2 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti skundžiamas teismo nutartis.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartį nepakeistas.
Teisėjas Konstantinas Gurinas