Administracinė byla Nr. A-234-858/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02660-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas G. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 50 960 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. liepos 27 d. iki 2013 m. birželio 21 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitinka higienos normų reikalavimų, gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais. Pareiškėjas dėl nurodytų neteisėtų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 10-17) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, jog, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.
Šiaulių TI pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nurodė, jog pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2011 m. liepos 27 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2013 m. birželio 21 d. Kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, todėl pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,55 kv. m. iki 11,4 kv. m. gyvenamojo ploto. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Pareiškėjas Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 641 dieną. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, jog taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos nuostatos, kurios nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atitinkamai, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.
Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan. Visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotiną remontą.
Pažymėjo, jog visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 44 straipsnio 4 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 258 punktu, Šiaulių TI laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Pažymėjo, jog atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 76:2010 ir pareiškėjo laikymo laikotarpiu nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.
Atsakovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 3 straipsnis nustato, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normos Nr. HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Iki šios higienos normos įsigaliojimo draudimai, susiję su rūkymu laisvės atėmimo vietose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, įtvirtinti nebuvo. Nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių TI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kai į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras ? rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą ir nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. spalio mėnesį, be to, pats nenurodo galimai esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindžia, o skundžiasi abstrakčiai – dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo, jog būtų buvę pažeistos jo teisės nebūti verčiamam kvėpuoti tabako dūmais. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje nesant jokių pareiškėjo pretenzijų dėl galiojančių Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo.
Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia įrodymais. Pareiškėjas nepateikia duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu (b. l. 33-39) pareiškėjo G. J. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, sprendžiant administracinėje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Teismas rėmėsi CK 1.124, 1.131 straipsniais ir nurodė, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį daliai pareiškėjo reikalavimo skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytą reguliavimą, sprendė, jog pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra tokį senaties terminą praleidęs, nes tik 2014 m. spalio 30 d. kreipėsi į teismą, todėl šiuo atveju yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos.
Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir nurodė, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atitinkamai, reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Nurodė, jog pagal Įsakymo 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2011 m. liepos 27 d. ir periodiškai laikytas iki 2013 m. birželio 21 d. Pritaikius ieškinio senatį, bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2011 m. spalio 30 d. iki 2013 m. birželio 21 d. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 104 (plotas 18,86 kv. m.), Nr. 42 (plotas 22,85 kv. m.), Nr. 39 (plotas 22,93 kv. m.). Iš byloje esančios pažymos buvo matyti, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos tais atvejais, kai kartu su pareiškėju kameroje Nr. 104 buvo laikoma iki 5 asmenų imtinai, o kamerose Nr. 42 ir 39 kartu su pareiškėju buvo laikoma iki 6 asmenų imtinai. Tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais buvo galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, kameros ploto. Pažymėjo, jog atsakovui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, todėl šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Atitinkamai, teismas sprendė, jog kalėjimo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 30 d. iki 2013 m. birželio 21 d. periodiškai, iš viso 232 dienas, pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, galimai pažeidžiančiomis teisės aktuose nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Tokiais veiksmais Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, patalpose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl šalčio ir drėgmės kamerose bei dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais, kadangi pareiškėjas teismui nenurodė, ar pats yra rūkantis ar ne, be to, ginčui aktualiu laikotarpiu Visuomenės sveikatos centro patikrinimai Šiaulių TI kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti ir pažeidimai nebuvo nustatyti. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas taip pat akcentavo, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus ilgam laiko tarpui po jo teisių pažeidimo, t. y. daugiau nei po metų ir trijų mėnesių.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytus pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, kalinimo Šiaulių TI laikotarpį, įvertindamas turimų pirmiau minėtų įrodymų visumą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį), laikė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 200 Eur.
Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
III.
Pareiškėjas G. J. apeliaciniu skundu (b. l. 48) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas teikdamas skundą rėmėsi tik Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, pagal kurias nėra jokių senaties terminų, nes tokia Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, be to, tai yra tęstinis kankinimo faktas likęs iki šių dienų. Pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas teikdamas skundą prašė kalinimo laikotarpiu skaičiuoti 4 kv. m. vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, normą, t. y. europietišką standartą. Teikdamas skundą pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai.
Pareiškėjas nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, kadangi šis atmetimas yra nemotyvuotas.
Pareiškėjas pažymi, jog EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio kompensacijas, tačiau jomis nesivadovavo pirmosios instancijos teismas. Už pareiškėjo kankinimo faktą turi būti priteista tinkama kompensacija. Be to, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžių ir remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 53-59) prašo apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pateiktas apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pateiktas apeliacinis skundas yra neargumentuotas.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Taigi vėliausiai pareiškėjas apie savo pažeidžiamas teises turėjo suvokti paskutinę savo nurodytos žalos atsiradimo dieną, tačiau į teismą kreipėsi tik daugiau nei po trijų metų. Akcentuoja, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinti kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, yra subjektyvi. Minėta aplinkybė nagrinėjamu atveju negali pateisinti trejų metų (CK 1.125 str.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Be to, pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalba dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.
Atsakovas nurodo, kad EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Pažymi, jog nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią del netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo G. J. prašomos priteisti 50 960 Lt (14 759,04 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, nepagrįstai nepriteisė jam prašytos neturtinės žalos atlyginimo sumos.
Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Atitinkamai, siekiant apibrėžti nagrinėjimo ginčo ribas ir klausimus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) numato reikalavimus pateikiamam skundui. ABTĮ 23 straipsnyje konkrečiai yra numatyta, jog pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Šis aspektas yra ypatingai svarbus, nes pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.
Šiuo atveju iš administracinėje byloje pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtais veiksmais, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu (b. l. 2-4), todėl pirmiausiai yra tikslinga aptarti deliktinės atsakomybės sąlygas, kurioms esant konstatuotoms yra sprendžiama dėl patirtos žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Pastebėtina, jog saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Juk ir Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šiame kontekste svarbu tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tokiu atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Nurodytas reguliavimas, tai, kad tokiu atveju taikytinos civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė – lemia, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Įvardinto atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktą pareiškėjo skundą, jame nurodytą dalyką ir pagrindą (ABTĮ 23 str. 2 d. 7, 8 p.), pabrėžia, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su tuo, jog jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo 2011 m. liepos 27 d. iki 2013 m. birželio 21 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei numatyta teisės aktuose, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, gyvenamosiose patalpose rūkantieji buvo laikomi su nerūkančiaisiais, atvykus ar išvykstant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus asmens apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (buvo šalta, purvina), asmuo buvo verčiamas nusirengti ir dėti daiktus į nešvarias dėžes. Pareiškėjas, be kita ko, buvo nurodęs, kad gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas ir tai pakenkė jo regėjimui. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių neteisėtų veiksmų buvimo jis patyrė neturtinę žalą, buvo žeidžiamas jo orumas, jis išgyveno kančią (b. l. 2-4).
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, vertindamas pareiškėjo pateiktą skundą dėl nurodytų neteisėtų veiksmų, taikė ieškinio senatį, nes tokį prašymą administracinėje byloje buvo pateikęs atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius (b. l. 10-17) ir vertino neteisėtus veiksmus 2011 m. spalio 30 d. – 2013 m. birželio 21 d. laikotarpiu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2011 m. spalio 30 d. – 2013 m. birželio 21 d. laikotarpiu periodiškai, iš viso 232 dienas, buvo laikomas sąlygomis, galimai pažeidžiančiomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas patalpose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, kita vertus, jis pareiškėjo argumentus dėl šalčio ir drėgmės kamerose bei dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis nelaikė pakankamai aiškiais ir detalizuotais, kadangi pareiškėjas teismui nenurodė, ar pats yra rūkantis ar ne, be to, ginčui aktualiu laikotarpiu Visuomenės sveikatos centro patikrinimai Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti ir jokie pažeidimai nebuvo nustatyti. Teismas, konstatavęs pirmiau nurodytus neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, pareiškėjui priteisė 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 33-39).
Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, pažymi, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes jo inicijuotam ginčui toks institutas visai negali būti taikomas. Pareiškėjo teigimu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatos nenumato senaties terminų šio straipsnio pažeidimui konstatuoti ir atitinkamai ji negali būti taikoma (b. l. 62).
Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu ir pirmiau nurodytais pareiškėjo argumentais, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).
Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Taigi pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą.
Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31).
EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52). Kita vertus, EŽTT tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu, kaip pavyzdys gali būti pateikiamas atvejis, kai atlikus mokslinius tyrimus buvo nustatyta, kad ligos, sukeltos asbesto, pasireiškia tik praėjus daug laiko ir asmuo negali įtarti ir sužinoti apie tai, kad dėl tam tikrų veiksmų jo teisės yra pažeidžiamos ir atitinkamai EŽTT vertino, ar tokiu reguliavimu yra pažeidžiamas Konvencijos 6 straipsnis, nes pati išskirtinė situacija implikavo, kad asmuo objektyviai apie teisių pažeidimą galėjo sužinoti vėliau (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją).
Taigi atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Taigi ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją).
Pirmiau minėtas vertinimas taikytinas kalbant ir apie Konvencijos 3 straipsnyje numatytas teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną iš pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, jis absoliučiai uždraudžia kankinimą ar nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, neatsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir nukentėjusiojo elgesį. Net ypatingomis situacijomis (pvz., terorizmo, tam tikro konkretaus asmens elgesio atveju), Konvencijos 3 straipsnis absoliučiai draudžia asmenį kankinti, elgtis su juo nežmoniškai, žeminti jo orumą (žr. EŽTT 2006 m. liepos 4 d. sprendimą Ramirez Sanchez prieš Prancūziją), tuo tarpu kitos Konvencijoje numatytos teisės gali būti ribojamos, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų (pvz., Konvencijos 8, 10, 11 str.). Tačiau nėra pagrindo teigti, kad kalbant apie Konvencijos 3 straipsnio taikymą ir jo vertinimą ieškinio senatis iš viso negali būti taikoma. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą taip pat nenurodė, jog savaime esant Konvencijos 3 straipsnio galimam pažeidimui negali būti taikoma ieškinio senatis, kad tokiu jos taikymu savaime yra pažeidžiamas ir Konvencijos 6 straipsnis. Priešingai, iš nurodyto teismo sprendimo matyti, kad EŽTT, jo teisėjai atskirosiose nuomonėse teikė tik argumentus dėl tokio ieškinio senaties taikymo aspektų, bet ne dėl jo absoliutaus negalimumo. Pirmiau nurodytų argumentų visuma lemia, kad sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato galimybę praleistą ieškinio senaties terminą ir atnaujinti.
Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nagrinėjant tokius administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik pirmiau minėtas CK 6.271 straipsnis, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Iš nurodyto reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010).
Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis konkrečiai nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).
Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad nurodytas ieškinio senaties pradžios momentas reiškia ir tai, jog tam tikrų neteisėtų veiksmų atžvilgiu, žvelgiant į pareiškėjui padarytą žalą, jis gali būti, be kita ko, skirtingas. Tai lemia, kad nėra pagrindo teigti, kad visais atvejais pareiškėjui kildinant žalą iš atskirų neteisėtų veiksmų, atskirai su tais veiksmais siejama kilusia žala, senaties pradžios momentas visais atvejais sutaps. Atitinkamai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinami pareiškėjo nurodyti argumentai, įvardinti neteisėti veiksmai ir su jais siejama žala ir sprendžiama dėl ieškinio senaties taikymo, inter alia ieškinio senaties pradžios momento nustatymo. Šis klausimas negali būti sprendžiamas vien formaliai žvelgiant į pareiškėjo nurodytą situaciją.
Toks požiūris į ieškinio senatį atsispindi ir EŽTT praktikoje. Šiuo aspektu akcentuotina, kad EŽTT, vertindamas situaciją dėl žalos atlyginimo dėl asbesto sukeltų ligų, kai Šveicarijos teisė numatė dešimt metų ieškinio senatį tokiam reikalavimui pareikšti, yra nurodęs, jog latencijos laikotarpis tam tikroms ligoms gali būti keli dešimtmečiai, taigi dešimties metų terminas, kuris prasideda, kai asmuo susiduria su asbesto dulkėmis, neišvengiamai būtų pasibaigęs. Dėl to bet kokie ieškiniai dėl žalos atlyginimo būtų atmesti, nes senaties terminas sueitų dar prieš aukoms galint objektyviai sužinoti apie savo teisių pažeidimą. EŽTT šioje situacijoje sutiko, kad teisės norma dėl senaties termino buvo siekiama teisėto tikslo, t. y. teisinio tikrumo, tačiau jis pripažino, kad sisteminis šios taisyklės taikymas asmenims, kenčiantiems nuo ligų, kurios gali būti diagnozuojamos tik praėjus daugeliui metų po jas sukėlusių įvykių, užkirto kelią šiems asmenims ginti savo teises teisme. Atitinkamai, EŽTT pastebėjo, jog tais atvejais, kai yra moksliškai pagrindžiama, kad asmuo negalėjo žinoti, jog jis kenčia dėl tam tikros ligos, į tai privalo būti atsižvelgiama skaičiuojant senaties terminą (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo pateiktą skundą, vertina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties praleidimo, neišsiaiškino visų šiam klausimui spręsti reikšmingų aplinkybių ir tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Visų pirma pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti žalą inter alia siejo su tuo, kad jis buvo kalinamas gyvenamosiose patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas ir tai pakenkė jo (duomenys neskelbtini). Teismas neįvertino nurodyto aspekto, neišsireikalavo pareiškėjo asmens sveikatos duomenų ir neanalizavo, ar nėra pagrindo kitaip vertinti ieškinio senaties pradžią dėl šio nurodyto pareiškėjo aspekto, atsižvelgus į tai, kad galimi neteisėti veiksmai buvo siejami su žala, padaryta pareiškėjo sveikatai, nebuvo vertinta, ar tokia pareiškėjo nurodyta žala pasireiškė vėliau ir kada jis suvokė apie jam galimai neužtikrinus tinkamo apšvietimo daromą žalą, be kita ko, kreipiantis dėl tokių sutrikimų į sveikatos priežiūros specialistus. Svarbu įvertinti, kada pareiškėjas sužinojo, kad jis galimai kenčia dėl (duomenys neskelbtini). Šių aspektų įvertinimas pagal pirmiau minėtus išaiškinimus konkrečiu atveju galėtų sudaryti pagrindą kitaip vertinti ieškinio pradžios momentą dėl neteisėtų veiksmų galimai neužtikrinus tinkamo apšvietimo kamerose (b. l. 2-4).
Kitas aspektas dėl ieškinio senaties termino, į kurį teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, yra tai, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Kiek tai būtų susiję su ieškinio senaties termino atnaujinimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Tačiau šiuo atveju iš priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas visai nevertino ir nepasisakė, ar egzistuoja aplinkybės, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas (b. l. 33-39). Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą iš naujo ir nustatęs, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, taip pat turėtų įvertinti ir pasisakyti, ar egzistuoja aplinkybės, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į kitus priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo aspektus. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas patalpose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, kita vertus, jis pareiškėjo argumentus dėl šalčio ir drėgmės kamerose bei dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis nelaikė pakankamai aiškiais ir detalizuotais, kadangi pareiškėjas teismui nenurodė, ar pats yra rūkantis ar ne, be to, ginčui aktualiu laikotarpiu Visuomenės sveikatos centro patikrinimai Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti ir jokie pažeidimai nebuvo nustatyti. Teisėjų kolegija tokį pirmosios instancijos teismo argumentavimą vertina kaip neišsamų, ydingą. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog pareiškėjas buvo laikomas patalpose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, neįvardino, kokios kameros, kokių reikalavimų neatitiko ir kokiais argumentais, įrodymais remiantis buvo daromos tokios išvados, pačiam teismui nurodžius, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Visuomenės sveikatos centro patikrinimai Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti ir jokie pažeidimai nebuvo nustatyti.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą teismo sprendimą, taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad atvykus ar išvykstant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus darant asmens apžiūros yra atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (yra šalta, purvina), asmuo yra verčiamas nusirengti ir dėti daiktus į nešvarias dėžes (b. l. 2-4, 33-39).
Papildomai teisėjų kolegija pastebi ir tai, jog pareiškėjas, be kita ko, buvo nurodęs, kad gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas ir tai labai pakenkė jo regėjimui. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių argumentų plačiau nevertino, neišsireikalavo pareiškėjo asmens sveikatos duomenų, leidžiančių vertinti jo nurodytus argumentus, kurie yra reikšmingi ne tik sprendžiant ieškinio senaties praleidimo klausimą, bet ir klausimą dėl negalimų neteisėtų veiksmų, atliktų laikotarpiu, kuriam nebūtų taikomas ieškinio senaties terminas (b. l. 2-4, 33-39).
Nurodyti pareiškėjo asmens sveikatos duomenys, kurių administracinėje byloje nėra pateikta (išskyrus Šiaulių tardymo izoliatoriaus Psichologinės tarnybos pažymą, liudijančią, kad pareiškėjas nuo 2011 m. liepos 27 d. iki 2013 m. birželio 21 d. į (duomenys neskelbtini) nesikreipė (b. l. 19) taip pat yra reikšmingi esant konstatuotoms visoms sąlygoms atsakovo deliktinei atsakomybei kilti sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo dydžio.
Šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.
Taigi asmens sveikatos istorijos išreikalavimas ir įvertinimas yra, be kita ko, reikšmingas sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, sprendžiant, ar pareiškėjas dėl savo būsenos, sveikatos sutrikimų galėjo jautriau reaguoti į byloje konstatuotus neteisėtus veiksmus, ar konstatuotais neteisėtais veiksmais buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai.
Šiame kontekste akcentuotina tai, kad ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse numatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Šiuo atveju teismas šiame procesiniame sprendime nurodytų aplinkybių nesiaiškino ir jų neįvertino, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Toks teismo sprendimas taip pat yra priimamas atsižvelgus į tai, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.
Teisėjų kolegija, taip pat atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš nurodytų atskirų neteisėtų veiksmų buvimo, bet konkrečiai priteistinos žalos dydžio dėl atskirų neteisėtų veiksmų neįvardino, sprendžia, kad dėl kitų pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo konkrečiu atveju nėra tikslinga iš esmės pasisakyti (b. l. 2-4).
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir administracinę bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas
Skirgailė Žalimienė