|
Baudžiamoji byla Nr.
|
|
|
Procesinio sprendimo kategorija:
|
1.1.4.2.,1.2.3.1.
|

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. liepos 17 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teisėjų:
Lino Šiukštos, Viktoro Kažio,
sekretoriaujant
Ingai Jurgaitienei,
dalyvaujant
prokurorui Regimantui Žukauskui,
gynėjai
advokatei Jolantai Savickaitei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. apeliacinį
skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo
V. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą,
numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1
dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme devyneriems metams. Bausmę paskirta
atlikti pataisos namuose.
Iš V.
Č. S. L. priteista 140 (vienas šimtas keturiasdešimt) Lt padarytai turtinei
ir 10000 (dešimt tūkstančių) Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Iš V. Č. Valstybinei
ligonių kasai priteista 4485 (keturi tūkstančiai keturi šimtai aštuoniasdešimt
penki) Lt nukentėjusiojo S. L. gydymo išlaidoms padengti.
Teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi bylą,
n
u s t a t ė:
V.
Č. nuteistas už tai, kad
2008 m. sausio 27 d., apie 15 val. 30 min., Panevėžio rajone, Kaubariškio
kaime, sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) sodo namelio koridoriuje,
apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, sakydamas
„Papjausiu“, sudavė penkiolika smūgių peiliu nukentėjusiajam S.
L. į rankas, veidą, nugarą, krūtinę ir pilvą, taip padarydamas jam
pjautines – durtines žaizdas kairiame rieše, dešinės plaštakos nykščio srityje,
veide, nugaroje, pilvo dangoje, kiaurymines durtines – pjautines žaizdas
krūtinės ląstos abiejose pusėse su oro susikaupimu abiejose krūtinplėvės
ertmėse, kiauryminę pjautinę – durtinę žaizdą pilvo dangoje su kepenų
kairiosios skilties sužalojimu ir kraujo susikaupimu pilvo ertmėje, kas
pripažinta sunkiu sveikatos sutrikdymu. Šiais veiksmais nuteistasis pasikėsino
nužudyti S. L. , tačiau nusikaltimo nebaigė dėl
priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios – nuo nukentėjusiojo jį atitraukė G. G. .
Nuteistasis
V. Č. apeliaciniame
skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 7 d. nuosprendį
pakeisti ir jo padarytą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies
ir 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 136
straipsnį.
Nuteistasis apeliaciniame
skunde nurodo, kad aplinkybės, jog jis, badydamas peiliu nukentėjusįjį, šaukė
„Papjausiu“, nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys, todėl teismas neturėjo
remtis šia aplinkybe, spręsdamas jo kaltės klausimą.
Apeliantas teigia, kad
liudytojo R. R. teiginys, kad nuteistajam badant
nukentėjusįjį pastarasis jam sakė rusiškai: „ja tiebia liubliu“, galėjo
skambėti kaip: „ja tiebia ubju“, nes liudytojas nematė paties įvykio ir abejojo
savo klausa, bei girdėtų žodžių teisingumu. Be to, byloje buvo įrodyta, kad
pats nukentėjęs iki to prie apelianto priekabiavo, provokavo, sakė, jog
apeliantas buvęs kalinys ir žemesnės kategorijos asmuo bei pyko dėl to, kad
apeliantas užstoja K. R. ir neleidžia nukentėjusiajam su
šia moterimi santykiauti.
Nuteistojo manymu, teismas
klaidingai įvertino jo žodžius R. R. , jog nuteistasis
nesigaili dūręs nukentėjusiam ir sužalojo jį dėl pykčio.
Apeliantas tvirtina, kad
teismas nepagrįstai konstatavo 15 smūgių peiliu sudavimą, nes sužalojimai
padaryti S. L. kairiame rieše, dešinės plaštakos nykščio
srityje, veide ir kiti, atsirado dėl to, kad nukentėjęs instinktyviai gynėsi ir
bandė rankomis atremti smūgius, todėl šių sužalojimų padarymas neturėjo būti
jam inkriminuotas.
Nuteistasis teigia, kad
pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis padarė nusikaltimą, veikdamas
tiesiogine tyčia, pagrįsta tik spėjimais ir prielaidomis, nes teisme ši
aplinkybė nebuvo įrodyta. Teismas nepagrįstai konstatavo tyčios nuteistojo
veiksmuose buvimą remdamasis tik sužalojimų, kuriuos patyrė nukentėjusysis,
skaičiumi. Nuteistasis teigia neturėjęs tyčios nužudyti S. L.
, nesiekęs nukentėjusiojo mirties. Nė vienas liudytojas negalėjo teismui
įvardinti priežasties, dėl ko apeliantas dūrė nukentėjusiam. Nuteistasis
nurodo, kad peiliukas nebuvo skirtas žudymui. Liudytojai parodė, kad apelianto
turėtas peiliukas buvo lenktinis ir nedidelis, jo geležtės ilgis buvo tik apie
5 cm, tačiau teisme nebuvo sprendžiamas klausimas, ar šiuo peiliu jis galėjo
nužudyti nukentėjusįjį arba padaryti tuos sužalojimus, kurie buvo surasti ant
nukentėjusiojo kūno. V. Č. teigia, kad norėdamas nužudyti
S. L. jis galėjo durti į gyvybiškai svarbias kūno vietas,
tačiau to nepadarė.
Nuteistais nesutinka su
pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nusikaltimo nepabaigė dėl
priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios. Apeliantas teigia, kad liudytojas G. G. pirmosios instancijos teisme parodymus davė būdamas
apsvaigęs nuo alkoholio. Minėtas liudytojas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme
parodė, jog jis V. Č. nuo nukentėjusiojo neatitraukinėjo
ir nedėjo jokių pastangų, kad pastarasis pabėgtų. Be to, teismas neatsižvelgė į
tą aplinkybę, kad apeliantas turėjo galimybę užbaigti nusikaltimą ir nužudyti
nukentėjusįjį, tačiau to nepadarė, o leido nukentėjusiam pabėgti ir taip
išvengė sunkesnių padarinių. Tai, nuteistojo teigimu, teismas turėjo pripažinti
jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59
straipsnio 1 dalies 1 punkte. Apeliantas nurodo, kad teismas, pripažindamas
nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis padarė nusikaltimą
būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neatsižvelgė, jog pats nukentėjusysis vaišino
jį ir kitus asmenis savo atsineštu alkoholiu. Nuteistojo manymu, tai turėjo
būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes tokią galimybė
numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 2 dalyje. Be to, apeliantas
teigia, kad po nusikaltimo padarymo jis ne tik gailėjosi, bet pasmerkė save ir
bandė nusižudyti. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai
nepripažino šios aplinkybės kaip jo atsakomybę lengvinančios. Pirmosios
instancijos teismas, apelianto tvirtinimu, taip pat neatsižvelgė į tai, kad
nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.
V. Č. nurodo, kad pirmosios instancijos teisme
nebuvo ištirta, ar įvykio metu jis nebuvo afekto būsenoje, nes apie šį nusikaltimą
nuteistasis teigia nieko neprisimenantis.
Nuteistasis pažymi, kad
liudytoja K. R. teismo posėdyje galėjo išsisukinėti nuo
pareigos duoti teisingus parodymus, nes jai nukentėjusysis grasino fiziniu
smurtu, buvo daromas kitoks psichologinis spaudimas, todėl ji į teismą atvyko
lydima policijos pareigūnės. Dėl šių priežasčių, apelianto teigimu, liudytoja
nurodė, kad ji girta miegojo ir nebepamena kaip nukentėjusysis S.
L. prie jos seksualiai priekabiavo, o nuteistasis ją nuo šios prievartos
apgynė.
Apeliantas mano, kad
sužalojimai, rasti ant jo kūno įrodo, kad jis buvo ne kartą užpultas ir
sužalotas nukentėjusiojo, buvo pastumtas ir pargriautas prieš pat
nukentėjusiojo subadymą. Šios aplinkybės įrodo, kad nuteistojo veiksmai buvo
būtinoji gintis.
Pirmosios instancijos teismas
konstatavo, kad nuteistasis padarė nusikaltimą dėl asmeninių nesutarimų su
nukentėjusiuoju, tačiau iš liudytojų parodymų bei kitų baudžiamojoje byloje
esančių duomenų matyti, kad jokių asmeninių nesutarimų tarp apelianto ir
nukentėjusiojo nebuvo. Liudytojas R. R. parodė, kad
nukentėjusysis ir apeliantas elgėsi draugiškai ir prieš nukentėjusiojo
sužalojimą bendravo kaip draugai. Be to, teismas konstatavo, jog nuteistasis
yra nekonfliktiškas, ramaus būdo, paslaugus, padeda žmonėms.
Apeliantas teigia neturėjęs
jokio motyvo nužudyti S. L. . Teismas padarė klaidingą
išvadą, kad nuteistasis galėjo pykti ant nukentėjusiojo už jo mėginimus
lytiškai santykiauti su K. R. ir už tai, kad
nukentėjusysis jį kelis kartus pastūmė, žalojo ir žemino. Nuteistasis teigia
matęs nukentėjusįjį pirmą kartą.
Apeliantas nurodo, kad sutinka
su iš jo priteista suma Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo S. L. gydymo išlaidoms padengti, tačiau nesutinka su
sprendimu patenkinti civilinį ieškinį dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo
ir priteisti iš jo 10 000 Lt. Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnyje
nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai
išgyvenimai, nepatogumai, dvasiniai sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas,
reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo
įvertinta pinigais. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad pats nukentėjusysis S. L. teisme pasakė, kad šios sumos nesieja su
išvardintomis aplinkybėmis ir nurodė, kad 10 000 Lt jam reikės materialinei
padėčiai pagerinti, nes jis ilgą laiką nedirbo, negavo pajamų ir pinigai jam
bus reikalingi galimoms būsimoms gydymo išlaidoms padengti. Apelianto manymu,
nukentėjusysis 10 000 Lt sumą siejo su padarytą turtine, o ne su neturtine
žala.
Apeliantas taip pat nurodo,
kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalį, kurioje
teigiama, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti
į jos pasekmes, kaltininko turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei
kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, o taip pat į sąžiningumo, teisingumo
ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad
apeliantas yra išsituokęs, gyvena broliui priklausančiame namelyje, esančiame
sodų bendrijoje, yra bedarbis, jo turtinė padėtis yra sunki, jis verčiasi tik
atsitiktiniais darbais.
Nuteistasis nesutinka su
pirmosios instancijos teismo sprendimu sunaikinti nukentėjusiajam priklausančią
avalynę ir drabužius, kurie laikomi prie baudžiamosios bylos kaip daiktiniai įrodymai,
ir įpareigoti nuteistąjį atlyginti nukentėjusiajam šių drabužių vertę. Mano,
kad šie nukentėjusiajam priklausantys daiktai nesugadinti nepataisomai. Už
sugadintų drabužių pataisymą apeliantas teigia pasiruošęs atlyginti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje
nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė
nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė
padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta. Pirmosios instancijos teismo
išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje
betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos
faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė
nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Dėl veikos kvalifikavimo
Iš V. Č. parodymų
pirmosios instancijos teisme bei iš apeliacinio skundo turinio matosi, kad
apeliantas neneigia, kad būtent jis peiliu sudavė smūgius nukentėjusiajam,
tačiau neigia buvus pasikėsinimą nužudyti ir prašo jo veiką perkvalifikuoti į
Lietuvos Respublikos BK 136 straipsnį.
Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios
instancijos teismas nevertino, ar jo veiksmuose nebuvo būtinosios ginties
situacijos, kadangi prieš sužalodamas nukentėjusįjį jis pats nukentėjusiojo ne
kartą buvo užpultas ir sužalotas, o juo labiau buvo pastumtas ir pargriautas
prieš pat subadydamas nukentėjusįjį.
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji
gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo
ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką
gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas
teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio
pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.
Pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir
akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti
besiginančiojo teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio
13 d.nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios
ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 punktai).
Specialisto išvadoje Nr. G 152 / 08 (05)
nustatyta, kad V. Č. galimai įvykio metu buvo padaryta
kairės plaštakos nykščio odos pjautinė žaizda, poodinės kraujosruvos dešiniame
žaste, dešiniame kelio sąnaryje ir dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimas
dešinės plaštakos antro piršto srityje. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 5
trauminiais poveikiais. Kairės plaštakos nykščio odos pjautinė žaizda galėjo
gautis susižalojant peiliu. Kiti sužalojimai galėjo gautis griūnant ir
atsitrenkiant į kietus daiktus. Dėl nustatytų sužalojimų V.
Č. sveikata sutrikdyta nežymiai ( b. l. 177, t. 1).
Iš paties nuteistojo parodymų apie jam
padarytų sužalojimų atsiradimą galima spręsti, kad jie padaryti per du kartus.
Dalis jų galėjo atsirasti, kai nukentėjusysis jį parvertė, kai jie abu ėjo iš
namo iki automobilio paimti alaus, o kiti - kai jie ėjo parūkyti. Pirmosios
instancijos teisme V. Č. apie šį momentą parodė taip:
„ėjome abu parūkyti. Aš ėjau pirmas, o L. iš paskos. Jis mane stūmė. Aš
nugriuvau nuo cementinių laiptų. Buvo 5-6 cementiniai laipteliai. Kišenėje
turėjau peiliuką. Užėjo pyktis, negalėjau valdyti savo veiksmų“ (b. l. 72, t.
2). Atsakydamas į papildomai užduotus klausimus V. Č. pirmosios
instancijos teisme dar parodė, kad „L. mane pastūmė, man spyrė. Smarkiai
supykau“ (b. l. 72, t. 2). Iš šių parodymų matyti, kad nors nukentėjusiojo
veiksmai prieš V. Č. ir vertintini kaip neteisėti, jie
neiššaukė būtinosios ginties situacijos. Apie kitokius, citatose nepaminėtus,
nukentėjusiojo veiksmus, kurie galėjo grėsti V. Č. gyvybei,
sveikatai ar kitoms jo teisėms, jis neparodė, atvirkščiai, savo veiksmus
aiškino kilusiu pykčiu. Specialisto išvadoje Nr. G 152 / 08 (05) jam nustatytas
nežymus sveikatos sutrikdymas taip pat neduoda pagrindo manyti, kad apeliantui
buvo kilęs pagrindas gintis.
Apeliantas kaip savo veiksmų
prieš nukentėjusįjį priežastį nurodo ir tai, kad pastarasis seksualiai
priekabiavo prie K. R. , kurią jis gynė.
Tačiau pati K.
R. apie neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus prieš ją neparodė.
Apeliaciniame skunde
nuteistasis nepagrįstai teigia, kad dėl nukentėjusiojo grasinimų ir panaudoto
psichologinio spaudimo liudytojos K. R. atžvilgiu, jos parodymais
negalima tikėti. Iš bylos duomenų matyti, kad minėta liudytoja pirmosios
instancijos teisme pasirašė pasižadėjimą ir priesaiką duoti teisingus parodymus
(b.l. 68-69, t. 2). Be to, pasakodama, kad prieš teisiamąjį posėdį jai skambino
ir atvažiavę grasino nepažįstami žmonės, nenurodė, kad tarp jų buvo ir
nukentėjusysis S. L. ir kad atvykusiųjų tikslas buvo
palaikyti būtent nukentėjusiojo poziciją. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek
pirmosios instancijos teisme minėta liudytoja nurodė analogišką 2008 m. sausio
27 d. įvykių seką, nieko nepasakojo apie tariamai daromą nukentėjusiojo
spaudimą, todėl teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo teigti, jog K. R. parodymai yra neteisingi. Apelianto tvirtinimas, kad
minėta liudytoja bijojo sakyti, kad jis ją gynė nuo priekabiaujančio S. L. , nepagrįstas.
Esant išvardintoms
aplinkybėms, apeliacinio skundo teiginys, kad V. Č. galėjo
veikti būtinosios ginties situacijoje, nėra pagrįstas.
Lietuvos Respublikos BK 136 straipsnis
numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai
susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį
nukentėjusio asmens poelgio.
Sąlygas, kurioms esant laikoma, jog kaltininkas
veikė staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo
artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio, išanalizavo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senatas 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos
nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte, aiškindamas Lietuvos Respublikos
BK 130 straipsnio taikymą. Pastarasis straipsnis, numatantis atsakomybę už
nužudymą labai susijaudinus nuo Lietuvos Respublikos BK 136 straipsnio skiriasi
tik nusikalstamos veikos pasekmėmis ir sankcija, todėl išaiškinimas dėl
kaltininko būsenos vertinimo taikytinas ir vertinant, ar kaltininkas veikė
staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą
asmenį nukentėjusio asmens poelgio, sunkiai sutrikdydamas sveikatą.
Minėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų
žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal
BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė
atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas
ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis.
Veika kaip padaryta staiga labai
susijaudinus gali būti kvalifikuojama tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis
atitinka Lietuvos Respublikos BK 136 straipsnio dispozicijoje aprašytas
sąlygas. Taigi, kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo
asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis.
Šis poelgis turi sukelti didelį susijaudinimą, dėl kurio sekė nusikalstami
veiksmai. Antra būtina sąlyga kvalifikuoti veiką pagal minėtą straipsnį yra
tai, kad kaltininko veiksmai padaryti iš karto po nukentėjusiojo asmens
neteisėto ar įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį. Tik esant šių BK
136 straipsnio dispozicijoje įvardytų sąlygų visumai, kaltininko veika
kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas staiga labai
susijaudinus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004
m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus
gyvybei bylose“ 24 punkte nurodyta, kad didelio susijaudinimo (fiziologinio
afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama
specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo
psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Tačiau tokia ekspertizė, kaip
nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr.
2K-479/2006, skiriama turint duomenų, rodančių buvus fiziologinio afekto
būseną.
Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų apie
tai, kad nukentėjusiojo veiksmai sukėlė itin didelį V. Č. susijaudinimą.
Nors nukentėjusysis atliko priešingus
teisei veiksmus prieš nuteistąjį, t. y. einant į automobilį paimti alaus jį
pastūmė, o vėliau, einant į lauką parūkyti pastūmė dar kartą ir, galimai,
įspyrė, taip padarydamas nuteistajam nežymų sveikatos sutrikdymą, šie veiksmai
negalėjo sukelti staigaus didelio susijaudinimo būsenos, nes jie nebuvo
intensyvūs ir labai įžeidžiantys. Be to, iš liudytojo R. R. parodymų
matyti, kad kalbantis su V. Č. tuoj pat po to, kai buvo
sužalotas nukentėjusysis, V. Č. paaiškino, kad į ranką
įsipjovė pats, kad nukentėjusysis pabėgo, paaiškino, kad nukentėjusiajam jis
norėjo galvą ar sprandą nusukti. Šie parodymai leidžia teigti, kad nuteistasis
tuo metu nebuvo praradęs galimybės suvokti aplinką ir kontroliuoti savo
veiksmus. Panevėžio teismo psichiatrijos komisijos specialisto išvadoje
nurodyta, jog V. Č. suvokimo sutrikimų nenustatyta, jis
yra psichiškai sveikas (b. l. 17, t. 2). Visi šie duomenys ir jau aptarti
nuteistojo parodymai apie nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes patvirtina, kad
nuteistojo veiksmus lėmė ne staigus susijaudinimas, o paprastas pyktis. Todėl
pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. Č. nebuvo
afekto būsenoje, yra teisinga ir kvalifikuoti jo veiką pagal Lietuvos
Respublikos BK 136 straipsnį nėra pagrindo.
Apeliacinio skundo argumentas,
kad, V. Č. , badydamas nukentėjusįjį peiliu, nešaukė
„Papjausiu“ yra niekuo nepagrįstas gynybinis teiginys. S. L. pirmosios
instancijos teisme parodė, kad nuteistasis šaukė „Papjausiu“ (b.l. 73, t. 2).
Kiti liudytojai, buvę įvykio vietoje, teigė negirdėję jokių frazių tuo metu,
kai nuteistasis badė nukentėjusįjį. Teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo
netikėti nuosekliais S. L. parodymais ir tuo pačiu
atkreipia dėmesį, kad V. Č. nusikalstamos veikos
kvalifikavimą nulemia ne minėtos frazės „Papjausiu“ pasakymas, o nukentėjusiojo
atžvilgiu atlikti veiksmai, jų tikslas ir atsiradusios pasekmės. Be to, iš R. R. parodymų matyti, kad jo girdėtą frazę „Ja tiebia
liubliu“ S. L. pasakė sėdėdamas prie stalo, iki įvykstant
konfliktui (b.l. 75, t. 2), todėl aplinkybė, kad ši frazė galėjo būti išgirsta
klaidingai, taip pat nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl veikos
kvalifikavimo.
Nuteistojo padarytą veiką
pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino kaip pasikėsinimą nužudyti.
Tai, kad nukentėjusiajam peiliu padaryta 15 durtinių – pjautinių sužalojimų
krūtinės ląstos abiejose pusėse, pilve ir kitose kūno vietose, padarant sunkų,
pavojingą gyvybei kūno sužalojimą patvirtina, kad V. Č. turėjo
tyčią atimti nukentėjusiojo gyvybę. Krūtinėje ir pilve yra gyvybiškai svarbūs
žmogaus organai, todėl nėra logiškas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys,
kad jis nesiekė nukentėjusiojo mirties, nes nesudavė smūgių į gyvybiškai
svarbias kūno vietas. Iš specialisto išvados Nr. G 212/ 08 (05) matyti, kad
durtiniai - pjautiniai sužalojimai padaryti nukentėjusiajam peiliu, suduodant
15 smūgių, todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad
smūgių peiliu buvo suduota mažiau. Kadangi niekas kitas nukentėjusiojo
nežalojo, akivaizdu, jog nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas buvo
padarytas apelianto turėtu peiliu nepriklausomai nuo to, koks to peilio
geležtės ilgis. Iš specialisto išvadoje aprašytos nukentėjusiojo sveikatos
būklės prieš operaciją (būklė sunki, kraujo spaudimas tik 90/60 mm Hg,
kvėpavimas susilpnintas dešinėje, o kairėje išvis negirdimas, prieš operaciją
arterinis kraujo spaudimas išvis nebeišmatuojamas) galima teigti, kad, jei ne
medikų pagalba, dėl tuo peiliu padarytų sužalojimų būtų įvykusi nukentėjusiojo
mirtis (b. l. 58-59, t. 1).
V. Č. nepagrįstai teigia, kad nusikalstamą veiką
baigė savanoriškai. Šį nuteistojo argumentą paneigia liudytojas G. G. , kuris, priešingai nei teigia apeliantas, tiek
ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė,
kad pamatęs, kaip V. Č. užsėdęs ant gulinčio S. L. bado pastarąjį peiliu, sušuko „Valodia, ką darai“,
truktelėjo nuteistąjį už drabužių, šis atsitiesė, o tuo metu nukentėjusysis
atsikėlė ir pabėgo. Byloje nėra duomenų kad minėtas liudytojas, duodamas
parodymus pirmosios instancijos teisme, buvo neblaivus, todėl toks apeliacinio
skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Tai, kad G. G. atitraukė
nuteistąjį nuo nukentėjusiojo, iš dalies patvirtino liudytojas R.
R. , kuris nors ir nematė įvykio, tačiau girdėjo liudytoją G.
G. sakant „Ką tu čia darai“. Teisėjų kolegija mano, kad nusikaltimas buvo
nebaigtas tik dėl G. G. įsikišimo, kuris sudarė galimybę
nukentėjusiajam pabėgti, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. Č. nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių,
nepriklausiusių nuo jo valios yra pagrįsta ir teisinga, jo padaryta
nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota kaip pasikėsinimas padaryti
nusikaltimą.
Nuteistojo padarytas
pasikėsinimas nužudyti teisingai kvalifikuotas kaip Lietuvos Respublikos BK 22
straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas.
Dėl provokuojančio elgesio ir kitų
atsakomybę lengvinančių aplinkybių
Apelianto teiginys, kad
pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog nusikaltimo padarymui įtakos
turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, visiškai neatitinka tikrovės.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 59
straipsnio 1 dalies 6 punktu, šią aplinkybę pripažino V. Č. atsakomybę
lengvinančia bei atsižvelgė į ją skirdamas bausmę (b.l. 85, t. 2).
Nuteistojo teiginys, jog leido
nukentėjusiajam pabėgti ir taip išvengė sunkesnių padarinių – S.
L. mirties, yra niekuo nepagrįstas. Pripažįstant Lietuvos Respublikos BK
59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad
kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais
veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių, būtina nustatyti
aktyvius kaltininko veiksmus, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip,
kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų
nepadaugėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-39/2007). Teismų
praktika rodo, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai
kaltininkas aktyviais veiksmais stengiasi užkirsti kelią nukentėjusiojo
mirčiai. Tokie kaltininko veiksmai paprastai būna greitosios medicinos pagalbos
iškvietimas ar aplinkinių pagalbos prašymas, bandymas gaivinti nukentėjusįjį
darant jam dirbtinį kvėpavimą, stabdant kraujavimą ir panašiai. Byloje nėra
duomenų, kad nuteistasis kokiais nors aktyviais veiksmais būtų siekęs išvengti
atsiradusių padarinių. Priešingai, kaip jau buvo minėta, S.
L. mirties išvengta tik todėl, kad įvykio metu buvęs liudytojas G. G. patraukė V. Č. ir taip leido
nukentėjusiajam pabėgti.
Nėra pagrindo atsakomybę
lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nukentėjusysis vaišino apeliantą ir
kitus asmenis degtine. Tai nebuvo daroma prieš apelianto valią ir apeliantas,
būdamas suaugęs žmogus, nujausdamas savo elgesio pokyčius pavartojus alkoholio,
galėjo rinktis ar pasinaudoti vaišinimu ar atsisakyti nuo to.
Ketinimas žudytis teismų
praktikoje taip pat nelaikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Lietuvos Respublikos BK 129
straipsnio sankcija įvykio metu jau numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15
metų. Pirmosios instancijos teismas nustatė 2 atsakomybę lengvinančias ir 1
atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įvertino nusikaltimo sunkumą, tyčios formą,
pasekmes, taip pat nuteistajam palankią charakteristiką ir tai, kad
nusikaltimas nebaigtas. Todėl paskirtoji laisvės atėmimo bausmė, kuri savo
dydžiu yra 2 metais mažesnė nei sankcijos vidurkis, nėra per griežta ir
nešvelnintina.
Dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo
Teismas neturtinės žalos dydį nustato
pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą, atsižvelgdamas
į ginamos vertybės specifiką“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6
d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006). Neturtinės žalos priteisimas
yra vienas iš asmens pažeistų teisių gynimo būdų. Aplinkybė, kad neturtinė
žala, jeigu yra įrodyta, kad ji padaryta, atlyginama nusikaltimo padarymo
atveju ar dėl sveikatos sužalojimo, pabrėžia, kokią svarbą suteikia įstatymų
leidėjas nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų gynimui ir sveikatos, kaip vienos
iš didžiausių vertybių, apsaugai. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių,
nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl
turi būti itin saugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006). Pagal Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 6.250 straipsnio 2 dalį
vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Iš bylos
duomenų matyti, kad V. Č. , pasikėsindamas nužudyti,
sunkiai sutrikdė S. L. sveikatą (b.l. 58-59, t. 1), dėl
ko nukentėjusysis buvo operuotas bei gydomas ligoninėje (b.l. 22, t. 1).
Duodamas parodymu pirmosios instancijos teisme, S. L. pažymėjo,
kad V. Č. peiliu suduoti smūgiai jam sukėlė didelį fizinį
skausmą, o atsiradusias pasekmes vis dar jaučia – sunkiai eina, dūsta, negali
dirbti (b.l. 73-74, t. 2). Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis, nurodydamas
patirtos neturtinės žalos pobūdį bei jos išraišką pinigais, ją siejo su turtine
žala.
Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250
straipsnio 2 dalį dar vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra
neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. V. Č. kaltė
pasireiškė didžiausio pavojaus visuomenei forma – darydamas tyčinį smurtinio
pobūdžio nusikaltimą S. L. atžvilgiu, sunkiai jį
sužalojo, privertė išgyventi dideles fizines ir dvasines kančias žalojimo metu.
Jeigu neturtinė žala padaryta dėl asmens
sveikatos, kaip vienos ir labiausiai teisės ginamos vertybės, sužalojimo, o
kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutaliais
veiksmais, tai šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra esminiai ir
nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės
žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė
padėtis ar kiti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006).
Esant išvardintoms aplinkybėms, teisėjų
kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas iš V. Č. pagrįstai
priteisė 10 000 litų neturtinei žalai atlyginti. Ši suma atitinka sąžiningumo,
teisingumo ir protingumo kriterijus ir yra mažesnė nei teismų praktikoje
priteisiamos neturtinės žalos dydis (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m.
birželio 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458/2007 nurodė, kad nors
nuteistieji neturi nei turto, nei pajamų, tačiau ši padėtis laikui bėgant gali
keistis, todėl nukentėjusiajam už pasikėsinimą nužudyti solidariai priteistas
250 000 litų neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis).
Apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios
instancijos teismas nusprendė sunaikinti nukentėjusiajam priklausiusius avalynę
ir drabužius bei įpareigojo V. Č. už sunaikintus daiktus
nukentėjusiajam atlyginti 140 litų, ne visiškai atitinka tikrovę. Iš Panevėžio
apygardos teismo nuosprendžio konstatuojamosios dalies matyti, kad S. L. žieminius batus, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta
grąžinti nukentėjusiajam, o sugadintus (subadytus bei krauju išteptus)
drabužius pagrįstai nuspręsta sunaikinti, nes jie yra nepataisomi. V. Č. neteisėtais veiksmais nepataisomai sugadino S. L. drabužius, dėl ko pastarasis patyrė 140 litų turtinės
žalos, kurią pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atlyginti V. Č. . Priešingai negu teigia apeliantas, teisėjų kolegija
mano, kad galimybės remontuoti nepataisomai sugadintus drabužius nėra.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.
|
Kolegijos
pirmininkas
Teisėjai
|
Aloyzas Kruopys
Linas Šiukšta
Viktoras Kažys
|