Civilinė byla Nr. e2A-816-553/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01274-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.12.1; 2.6.9.2; 2.6.10.5.2.1.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Gintaro Pečiulio, Irmanto Šulco ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Montuotojas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Montuotojas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ dėl daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto jų valdymo arba žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, byloje – „Rafako S. A.“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Montuotojas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė išreikalauti iš atsakovės UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ neteisėto valdymo ieškovei priklausančius daiktus arba priteisti ieškovei iš atsakovės 94 677,93 Eur žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė paaiškino, kad 2016 m. rugsėjo 29 d. Lenkijos įmonė „Rafako S.A.“ ir UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ sudarė Rangos sutartį dėl Vilniaus kogeneracinės jėgainės biokuro katilinės ir biokuro ruošos ūkio statybos (toliau – Rangos sutartis). Kadangi atsakovės naudai statoma Vilniaus kogeneracinė jėgainė (ir visi su tuo susiję statiniai ir įrenginiai) buvo Lietuvoje (Vilniuje), „Rafako S.A.“ (toliau – ir Generalinis rangovas) atitinkamiems darbams pasitelkė subrangovus iš Lietuvos, taip pat ir ieškovę UAB „Montuotojas“. Generalinis rangovas su ieškove
2019 m. sausio 8 d. sudarė Subrangos sutartį (toliau – Subrangos sutartis) dėl plieninės konstrukcijos montavimo dviem OFz- suskystintoms lovoms, biomasės katilams ir plieninės katilinės konstrukcijos įrengimo Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje.

3.       Vykdant Subrangos sutartį ieškovei tapo žinoma, kad Generaliniam rangovui yra pradėta nemokumo (restruktūrizavimo) procedūra. 2020 m. spalio 16 d. ieškovė Generalinio rangovo buvo informuota, kad atsakovė nuo 2020 m. spalio 5 d. nutraukė Rangos sutartį.

4.       Ieškovė į atsakovės kontroliuojamą statybvietę adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Statybvietė) pristatė didelį kiekį daiktų (konstrukcijos ir kitos detalės, kurios naudojamos atliekant rangos darbus (sunaudojamos medžiagos), toliau – Daiktai), tačiau šie Daiktai niekada nebuvo priimti Generalinio rangovo, t. y. ieškovė negavo jokio patvirtinimo apie jų priėmimą–perdavimą. Tokiu būdu, Generalinio rangovo nepriimti ieškovės Daiktai tiesiog fiziškai pateko į Statybvietę. Iki nutraukiant Rangos sutartį Generalinis rangovas pasirašydavo ieškovės atvežamų į Statybvietę krovinių važtaraščius, kuriais remiantis, daiktai, patekę į Statybvietę, tapdavo atsakovės nuosavybe. Šiuo atveju, Daiktų nuosavybės teisės nebuvo perduotos pasirašant važtaraštį ar kitą dokumentą, suteikiantį atsakovei teisinį pagrindą į Statybvietę patekusius ieškovės daiktus laikyti savo nuosavybe.

5.       2020 m. spalio 14 d. atsakovė informavo visus subrangovus (įskaitant ir ieškovę) apie Rangos sutarties su Generaliniu rangovu nutraukimą ir pareikalavo ieškovės pateikti: a) atliktus ir Generaliniam rangovui perduotus darbus; b) atliktus ir Generaliniam rangovui neperduotos darbus; c) nepradėtus darbus pagal Sutartį. Ieškovė neturėjo galimybės pateikti tokią informaciją.
2020 m. lapkričio 11 d. ieškovė inicijavo Daiktų inventorizavimą ir išsivežimą iš Statybvietės, paprašė atsakovės sudaryti sąlygas išsivežti Daiktus, tačiau atsakovė iškėlė sąlygą ieškovei – pasirašyti deklaraciją, kurioje ieškovė pripažįsta atsakovės nuosavybės teisę į Daiktus.

6.       Po daugkartinio susirašinėjimo 2021 m. rugsėjo 13 d. ieškovė paprašė atsakovės atiduoti Daiktus arba atlyginti Daiktų savikainą, arba pagrįsti savo nuosavybės teisę į daiktus. 2021 m. rugsėjo 22 d. raštu atsakovė tenkinti ieškovės prašymą atsisakė. Todėl ieškovė kreipėsi į teismą, pareikšdama alternatyvius reikalavimus – vindikacinį ieškinį (dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo) bei reikalavimą dėl neteisėto praturtėjimo ieškovės sąskaita.

7.       Atsakovė UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ su ieškiniu nesutiko bei nurodė, kad nagrinėjamas ginčas savo esme yra ginčas dėl netinkamo Generalinio rangovo atsiskaitymo su ieškove pagal Subrangos sutartį, todėl ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Atsakovė iš Generalinio rangovo subrangovų yra gavusi pranešimus, jog su jais neatsiskaitoma, tačiau ji negali ir neturi atsakyti už galimai netinkamą Generalinio rangovo veikimą.

8.       Ieškovė neįrodė ir neegzistuoja vindikacinio ieškinio tenkinimui būtinų sąlygų, nes prašomi išreikalauti Daiktai tapo atsakovės nuosavybe Rangos sutarties pagrindu. Vadovaujantis Geltonosios knygos nuostatomis, visos medžiagos ir įranga, pristatytos į Statybvietę, tampa atsakovės nuosavybe nuo pristatymo momento.

9.       Ieškovė neįrodė ir neegzistuoja civilinės atsakomybės sąlygų, suteikiančių ieškovei teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės, nes atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu. Be to, ieškovė neįrodė nei žalos padarymo fakto, nei realiai patirtos žalos dydžio. Nepagrįsto praturtėjimo institutas ginčo atveju taip pat netaikytinas, esant aiškioms teisinėms ir faktinėms aplinkybėms, draudžiančioms jį taikyti.

10.       Ieškovė remiasi keliais skirtingais, vienas kitą paneigiančiais, teisiniais pagrindais, tokiu būdu pareigą konkrečiai apibrėžti ieškinio ribas nepagrįstai perkeldama teismui. Ieškovei neįvykdžius pareigos tinkamai ir konkrečiai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, yra apribota atsakovės teisė į gynybą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

12.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovei nesutikus keisti atsakovės, ieškovės vindikacinis ieškinys ir alternatyvūs ieškinio reikalavimai dėl žalos atlyginimo nagrinėtini iš esmės.

Dėl vindikacinio ieškinio sąlygų

13.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovė ne tik kad buvo (privalėjo būti) susipažinusi su Rangos sutarties sąlygomis, tačiau sudarydama Subrangos sutartį buvo įsipareigojusi veikti, be kita ko, ir pagal Rangos sutarties nuostatas. Tai patvirtina Subrangos sutarties turinys. Atitinkamai teismas atmetė, kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad Rangos sutarties sąlygos jos niekaip nesaisto.

14.       Rangos sutarties (Geltonosios knygos) 7.7 punkto nuostata „kiekvienas įrangos vienetas ir visos medžiagos, atitinkamai laikantis šalies įstatymų, turi tapti Užsakovo (atsakovės) nuosavybe, nesulaikoma ir neįkeičiama ir neįkeičiama žemiau nurodytu metu, priklausomai nuo to, kuris įvyks anksčiau: (a) kai yra pristatyti į Statybvietę; (b) kai Rangovas (trečiasis asmuo) įgyja teisę į įrangos ir medžiagų vertės apmokėjimą pagal 8.10 punktą”, teismo vertinimu, yra pakankama pripažinti, kad visi teisėtai į Statybvietę pristatyti daiktai tampa atsakovės nuosavybe. Daiktus ieškovė į Statybvietę pristatė, vykdydama savo įsipareigojimus pagal Subrangos sutartį, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad Daiktų valdymą ieškovė prarado savo valia. Ieškovės nurodyta Rangos sutarties 14.3 punkto nuostata, kad „Jei į Rangovo Ataskaitą įtraukti jo Subrangovų atlikti Darbai, Rangovas privalo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad Rangovas perėmė arba priėmė šiuos Darbus, kaip atitinkančius šioje Sutartyje nurodytus reikalavimus“, pagal Rangos sutarties turinio struktūrą yra sietina su sąlyga kreiptis dėl tarpinio mokėjimo.

15.       Ginčo atveju ieškovė veikė išskirtinai savo rizika. Ieškovės 2020 m. spalio 7 d. raštas paneigia ieškovės teisminio nagrinėjimo metu išsakytą poziciją, kad Daiktus į Statybvietę ji pristatinėjo 
2020 m. spalio mėnesį, nežinodama, kad trečiasis asmuo Rangos sutarties nebevykdo ir Statybvietėje jo fiziškai nėra, todėl Daiktų perdavimo nebus galimybės raštu įforminti, nes pagal tą pačią tarp Subrangos sutarties šalių susiklosčiusią praktiką daiktų (medžiagų) perėmimo įforminimas dažnai vykdavo ne tuo pačiu metu, kai jie būdavo pristatomi. Nurodytame rašte ieškovė patvirtino, kad Daiktai (medžiagos) į Statybvietę buvo pristatyti dar 2020 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais, o trečiajam asmeniui dalinai ar visai nevykdant savo įsipareigojimų ieškovė nuo 2020 m. rugsėjo 14 d. sustabdė savo įsipareigojimų pagal Subrangos sutartį vykdymą. Byloje ieškovė neįrodė (ir neįrodinėjo), kad trečiasis asmuo būtų nepriėmęs ar atsisakęs priimti ieškovės vykdant Subrangos sutartį pristatytas medžiagas (Daiktus).

16.       Ieškovė iš esmės nepateikė jokių atsakovės Daiktų valdymo neteisėtumą pagrindžiančių objektyvių įrodymų ir / ar pagrįstų argumentų. Ieškovės vertinimus, kad atsakovė, reikalaudama jos pasirašyti deklaraciją, kurioje ieškovės reikalaujama pripažinti atsakovės nuosavybės teises į Daiktus, pripažino tokios nuosavybės teisės neturėjimą, teismas vertino kritiškai. Viena vertus, tokios išvados nesuponuoja atsakovės pasiūlytas deklaracijos turinys, kita vertus, toks nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (deklaracija apie nuosavybės pripažinimą) nėra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnyje. Byloje nustačius, kad atsakovė nuosavybės teisę į ginčo Daiktus įgijo Rangos sutarties pagrindu, Daiktų valdymo teisėtumo prezumpcija ne tik nebuvo ieškovės paneigta, bet buvo patvirtinta byloje surinktais objektyviais duomenimis.

17.       Ieškovė nagrinėjamu atveju neįrodė trijų būtinų sąlygų (ieškovės nuosavybės teisės į Daiktus ieškinio pareiškimo momentu, ieškovės valios Daiktų valdymo teisės praradimui trūkumo ir atsakovės Daiktų valdymo neteisėtumo), todėl teismas detaliau kitų sąlygų (kad visus ieškovės sąraše nurodytus Daiktus valdo atsakovė, kad visi ginčo Daiktai egzistuoja natūra) neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, nežiūrinti į tai, kad abi šalys dėl to teikė argumentus.

Dėl deliktinės atsakomybės sąlygų

18.       Ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas, taikant atsakovei deliktinę civilinę atsakomybę, teismo įsitikinimu, prieštarauja pačiai deliktinės atsakomybės esmei – tai, kad atsakovei atiteko nuosavybės teisė į Daiktus ieškovės padėties nepablogino, nes jai yra išlikusi nerealizuota teisė reikalauti Subrangos sutarties kontrahento sutartinės civilinės atsakomybės.

19.       Ieškovei neįrodžius atsakovės neteisėtų veiksmų, įgyjant nuosavybės teises į Daiktus, o tuo pačiu ir priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir žalos, atsakovei nekyla deliktinė civilinė atsakomybė. Todėl, nors proceso šalys teikė argumentus ir įrodymus apie žalos faktą ir dydį, teismas plačiau šių argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė, kaip ir dėl atsakovės kaltės.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

20.       Sprendime išdėstytų motyvų pagrindu padaręs išvadą, kad Daiktai atsakovei atiteko Rangos sutarties pagrindu (t. y. teisėtu būdu), o ieškovė Daiktų neteko Subrangos sutarties pagrindu, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neabejotinai turi galimybę savo pažeistas teises ginti kitais neišnaudotais teisinės gynybos būdais, o konkrečiai, sutartinės civilinės atsakomybės instituto pagalba.

21.       Nustatęs, jog atsakovė Daiktus įgijo sutarties pagrindu, o ieškovė gali apginti savo pažeistas teises kitais gynimo būdais, teismas nurodė, kad yra pakankamas pagrindas neginti ieškovės teisių, remiantis nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

22.       Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Montuotojas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

22.1.                      Teismas neatsižvelgė į sutarties (sutarčių) uždarumo principą, kadangi ieškovei negali būti taikoma sutartis, kurios ji nepasirašė. Ieškovė niekada nesudarė jokių sutarčių su atsakove, atsakovė tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek tarpusavio susirašinėjime visada neigė, kad bylos šalis sieja bet kokie teisiniai santykiai. Atsakovė neturėjo ir neturi valios, kad ieškovė prisijungtų prie Rangos sutarties.

22.2.                      Vien tai, kad ieškovei buvo ar turėjo būti žinomas Rangos sutarties turinys jokiu būdu nesudaro prielaidų teigti, kad vien susipažinimas su sutartimi sąlygojo nuosavybės teisės perleidimą atsakovei tuo atveju, jeigu ieškovė pristato į Statybvietę atitinkamas medžiagas.

22.3.                      Pagal Subrangos sutarties nuostatas ieškovė įsipareigojo veikti pagal Rangos sutarties nuostatas tik tose dalyse, kuriose pasisakoma apie darbus, jų kokybę, garantijas, leidimus, dokumentinius reikalavimus. Todėl aiškinant Subrangos ir Rangos sutarčių turinį akivaizdu, kad ieškovės susipažinimas su Rangos sutarties nuostatomis nesąlygojo Rangos sutarties taikymo. Teismas nepagrįstai išplėtė Rangos sutarties taikymo ribas trečiosioms šalims.

22.4.                      Sprendime nėra atsakyta, kokia apimtimi ieškovei yra taikoma Rangos sutartis, kokias teises ir pareigas pagal šią sutartį turi bylos šalys, ir kokį poveikį ši sutartis turi Subrangos sutarčiai. Tokiu atveju iškyla daugelis problemų: (i) ar ieškovei yra taikoma arbitražinė išlyga, numatyta Rangos sutartyje; (ii) ar atsakovė tokiu atveju turi tiesiogiai atsiskaityti su ieškove ir t. t.; (iii) galiausiai kokia apimtimi į Statybvietę pristatyti Daiktai tampa atsakovės nuosavybe.

22.5.                      Ieškovė Statybvietėje, santykiuose su trečiuoju asmeniu veikė ne Rangos sutarties, o Subrangos sutarties pagrindu. Todėl vien tai, kad Rangos sutartis buvo nutraukta, automatiškai nelėmė ieškovės ir trečiojo asmens priešpriešinių prievolių nebevykdymo ar laikino sustabdymo. Ieškovė ir trečiasis asmuo iš tikrųjų turėjo susiformavusią praktiką dėl medžiagų patekimo į Statybvietę: ieškovė, pristatydama medžiagas statyboms, kartu su trečiuoju asmeniu pasirašydavo priėmimo–perdavimo aktą, t. y. kad trečiasis asmuo perėmė atitinkamus Daiktus. Tokiu būdu Daiktai tapdavo trečiojo asmens atsakomybe ir pagal Rangos sutartį – tikėtinai atsakovės nuosavybe. Kadangi nei priėmimo–perdavimo aktas buvo pasirašytas, nei Daiktai faktiškai buvo perduoti trečiajam asmeniui, nėra pagrindo teigti, kad Daiktai teisiškai buvo perduoti.

22.6.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė, pristatydama Daiktus į Statybvietę, veikė savo rizika. Viena vertus, teismas neatsižvelgė į tai, kad dalis Daiktų buvo pristatyti į Statybvietę dar iki Rangos sutarties nutraukimo, kita vertus, kiti daiktai buvo pristatyti: (1) ieškovei dar nežinant, jog Rangos sutartis nutraukta, (2) net ir ieškovei žinant, kad Rangos sutartis nutraukta, ji turėjo ir privalėjo vykdyti savo prievoles trečiajam asmeniui pagal Subrangos sutartį, t. y. Rangos sutarties nutraukimas nepaveikė Subrangos sutarties vykdymo iki jos nutraukimo / sustabdymo, (3) ieškovei tikintis, kad darbai Statybvietėje bus tęsiami, ieškovė, pristatant dalį Daiktų, taip pat vylėsi, kad trukdžiai yra laikini.

22.7.                      Egzistuoja ir egzistavo visos vindikacinio ieškinio sąlygos: (1) apeliantė ieškinio pateikimo metu turėjo nuosavybės teises į Daiktus bei pateikė tai patvirtinančius dokumentus,
(2) ieškovė Daiktų valdymą prarado be savo valios, (3) šiuo metu Daiktus valdo atsakovė, (4) atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, jog šalių nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai,
(5) atsakovės neteisėtą Daiktų valdymą pagrindžia tiek ieškinyje, tiek skunde nurodyti argumentai dėl sprendimo nepagrįstumo, (6) Daiktai yra natūra.

22.8.                      Dėl deliktinės atsakomybės: (1) teismas netinkamai kvalifikavo teisinius santykius tarp ieškovės ir atsakovės – ieškovei neaišku, kokiu teisiniu pagrindu Daiktų nuosavybė atiteko atsakovei, Rangos sutarties ir / ar Subrangos sutarties pagrindu, (2) atsakovė neįgijo Daiktų sutartinių santykių pagrindu, kadangi bylos šalių nesiejo jokie teisiniai santykiai, (3) ieškovė niekada neturėjo valios perduoti Daiktų atsakovei – ji turėjo valią perduoti Daiktus trečiajam asmeniui pagal Subrangos sutartį ir pagal nusistovėjusią tvarką – pasirašant priėmimo–perdavimo aktus, (4) teismas nesprendė dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl laikytina, kad likusios, o tuo pačiu ir visos deliktinės atsakomybės sąlygos, numatytos ieškinyje, egzistuoja.

22.9.                      Kadangi ieškovė ginčija visą sprendimą, nepagrįsto praturtėjimo institutas ir jo sąlygų buvimas (nebuvimas) galėtų būti vertintinas pripažinus nepagrįstomis sprendime nurodytas išvadas bei grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Dėl šios priežasties skunde nepasisakoma dėl šio ieškinio pagrindo.

22.10.                      Teismas padarė procesinio pobūdžio pažeidimus, kurie savarankiškai galėjo turėti įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui: (1) byla išnagrinėta nesuėjus terminui trečiajam asmeniui pateikti atsiliepimą į ieškinį – trečiojo asmens pozicija byloje buvo svarbi, kadangi sprendimas byloje turi tiesioginę įtaką trečiojo asmens teisėms ir pareigoms, (2) 2022 m. kovo 2 d. posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad turės procesinių prašymų dėl įrodymų išreikalavimo ir pateikimo, tačiau juos pateiks tik tada, kai byloje aktyviai (arba bus žinoma, kad trečiajam asmeniui įteikti dokumentai) dalyvaus trečiasis asmuo, tačiau
2022 m. kovo 29 d. posėdyje ieškovei pateikus šiuos prašymus, teismas jų netenkino kaip nesavalaikių ir užvilkinančių bylos nagrinėjimą, tokiu būdu teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo bei rungtyniškumo principus ir užkirto kelią į tinkamą ir visapusišką bylos nagrinėjimą.

23.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ prašo palikti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimą nepakeistą ir skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas inter alia (be kita ko) pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei išvadomis, nurodomi tokie papildomi atsikirtimai:

23.1.                      Teismas nepažeidė proceso teisės normų, o bylos įrodymai patvirtinta, kad trečiajam asmeniui ne tik buvo įteikti šalių procesiniai dokumentai, bet ir buvo žinoma teismo posėdžio data bei laikas. Trečiasis asmuo keliais būdais (oficialiai per įteikiančią agentūrą, o taip pat per „Rafako S. A.“ advokatą kitoje byloje) buvo informuotas tiek apie bylą, tiek apie posėdžius, jis gavo prisijungimo duomenis prie nuotolinio teismo posėdžio per telekonferencijų platformą Zoom, tačiau pasirinko aktyviai nedalyvauti teisminiame procese.

23.2.                      Pasiruošimas teismo posėdžiui vyko paruošiamųjų dokumentų būdu, šalys, o ypač ieškovė, pareiškusi ieškinį, galėjo ir turėjo veikti aktyviai, rinkti savo reikalavimą pagrindžiančius ir atsakovės argumentus paneigiančius įrodymus, teikti atitinkamus prašymus iki teismo posėdžio, tačiau to nedarė, vadinasi, savo nerūpestingu procesiniu elgesiu, nepakankamu pasiruošimu bylos nagrinėjimui sukūrė situaciją, kai nepagrįsti ir nesavalaikiai jos prašymai teismo nebuvo tenkinti.

23.3.                      Subrangos sutarties sąlygas sudarė ne tik pačios Subrangos sutarties tekstas, tačiau ir kiti nuo Subrangos sutarties neatskiriami dokumentai, į kuriuos Subrangos sutartyje yra aiškios nuorodos. Todėl nėra pagrindo kelti sutarties uždarumo principo pažeidimo klausimo, nes šiuo atveju kalba eina apie Subrangos sutarties ir jos sudėtinių dalių sąlygas, o ne apie kitos, ieškovės nepasirašytos sutarties sąlygų taikymą. Ieškovė neginčijo fakto, kad Subrangos sutartį pasirašė ir tai padarė laisva valia. Vadinasi, ieškovė sutiko dalyvauti Subrangos sutartyje (ir jos sudėtinėse dalyse, taip pat ir Rangos sutartyje) nustatytų sąlygų apimtyje.

23.4.                      Nepriklausomai nuo aplinkybės, kokiu būdu ir kokia apimtimi buvo pasirašyta Subrangos sutartis, ieškovė puikiai žinojo (nes tai patvirtino) Rangos sutarties nuostatas, taip pat ir nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės perėjimo momentą į medžiagas, atitinkamai, negalėjo turėti kitokio lūkesčio dėl atsakovės pozicijos dėl medžiagų nuosavybės.

23.5.                      Joks teisės aktas nereikalauja, kad kilnojamieji daiktai būtų perduodami priėmimo–perdavimo aktu. Jeigu šalys sutartimi sutaria konkrečias nuosavybės perėjimo sąlygas ir nenustato jokio specialiai tam skirto dokumento įforminimo, vadinasi nuosavybės teisės perėjimas įvyksta nuo šių sąlygų įvykdymo (ginčo atveju – pristatymo į Statybvietę).

23.6.                      Ieškovė pripažino, jog ginčo daiktus ji pristatinėjo Subrangos sutarties pagrindu, vadinasi, nepaisant Rangos sutarties nutraukimo, subrangos teisiniai santykiai galiojo ir ieškovė bei trečiasis asmuo abipuses prievoles turėjo vykdyti, kas reiškia, jog ieškovė visas pretenzijas dėl pagal Subrangos sutartį atliktus darbus ir pristatytas medžiagas turi reikšti tik Subrangos sutarties kontrahentui – „Rafako S. A.“.

23.7.                      Joks medžiagų priėmimo–perdavimo aktas tarp ieškovės ir „Rafako S. A.“ nebuvo pasirašomas (ir tai, kad bylos medžiagoje tokių dokumentų nėra, faktą patvirtina), o tai, ką ieškovė bando pristatyti kaip priėmimo–perdavimo aktą, visiškai neatitinka tokio dokumento nei savo turiniu, nei forma. Tai, ką ieškovė vadina „medžiagų priėmimo–perdavimo aktu“, yra lydraštis. Tačiau, susipažinus su Subrangos sutarties nuostatomis, nustatyta, kad joje nėra nei vienos sutartinės sąlygos, kurioje būtų numatytas toks nuosavybės perėjimo mechanizmas, ir, tuo labiau kad lydraštis laikomas medžiagų priėmimo–perdavimo aktu. Kita vertus, trečiojo asmens patvirtinimas apie Daiktų perėmimą nėra reikšminga, nes atsakovės nuosavybe tapo visi į Statybvietę patekę daiktai.

23.8.                      Ieškovei apeliaciniame skunde neteikiant išsamių argumentų dėl kiekvienos iš kumuliatyvių vindikacinio ieškinio sąlygų, jų pagrįstumas laikytinas neįrodytu, o sprendimo motyvai įrodymų pakankamumo bei vertinimo aspektu – nepaneigtais.

23.9.                      Ieškovė tik deklaratyviai teigia, kad atitinkamos medžiagos nebuvo apmokėtos. Atsakovei nėra žinomi ieškovės ir trečiojo asmens tarpusavio atsiskaitymo niuansai ir sąlygos, todėl galimai ieškovė jau yra gavusi visą ar dalį atsiskaitymo už ginčo medžiagas. Byloje surinktais įrodymais patvirtinta, jog „Rafako S. A.“ savo subrangovų prašė atlikti inventorizaciją ir nurodyti, kokie darbai atlikti pagal subrangos sutartis, todėl akivaizdu, kad trečiasis asmuo neatsisako atsiskaityti su subrangovais, o tai papildomai indikuoja, jog ieškovė neįrodė, kad patyrė žalą, nes neįrodė, kad reikalaujamos priteisti sumos ji neatgavo iš savo kontrahento bei neatgaus ateityje. Galiausiai ieškovė apskritai neįrodė, kad visos ieškinyje nurodytos medžiagos iš tikrųjų yra Statybvietėje ir atsakovės valdomos, nes (1) 2021 m. sausio 12 d. rašte ieškovė teigė, kad į Statybvietę pristatytų medžiagų kaina (savikaina) yra ne mažiau nei 140 000 Eur, 2021 m. rugsėjo 13 d. rašte – ne mažiau kaip 110 475,93 Eur, o ieškinyje nurodė – 94 677,93 Eur, (2) didžiojoje dalyje į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų nurodytas kitas, o ne Statybvietės, pristatymo adresas, nėra aišku, už ką ieškovė yra atsiskaičiusi su tiekėjais.

23.10.                      Ieškovė tik deklaratyviai nurodė, kad jos reikalavimas turėjo būti tenkintas nepagrįsto praturtėjimo pagrindu, tačiau jokių argumentų ir tuo labiau juos pagrindžiančių įrodymų apeliaciniame skunde neteikia. Jeigu ieškovė neteikia visiškai jokių argumentų ir vertinimų, kodėl ir kokią klaidą padarė teismas, priimdamas sprendimą, apeliacinės instancijos teismas negali sugalvoti argumentų apeliaciniam skundui už ieškovę. Esant minėtoms aplinkybėms, atsakovės vertinimu, tokie deklaratyvūs apeliacinio skundo niekuo nepagrįsti teiginiai apskritai neturi būti vertinami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

25.       Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio
2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacinio skundo esmės

26.       2016 m. rugsėjo 29 d. tarp UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ (užsakovė) ir „Rafako S. A.“ (Generalinis rangovas) buvo sudaryta Naujos kogeneracinės jėgainės Vilniuje statybos rangos sutartis (su vėlesniais pakeitimais), kurios pagrindu Generalinis rangovas įsipareigojo suprojektuoti ir pastatyti Jėgainės biokuro deginimo įrenginį ir tiekimo infrastruktūrą už Rangos sutartyje fiksuotą kainą. Rangos sutarties sąlygas sudarė Bendrosios sąlygos, kurios nustatytos „Rangovo projektuojamų statybos ir inžinerinių darbų, elektros ir mechanikos įrenginių Projektavimo ir statybos bei įrangos sutarties sąlygose“ (Geltonoji knyga) ir Konkrečiosios sąlygos.

27.       2019 m. sausio 8 d. tarp „Rafako S. A“. ir UAB „Montuotojas“ buvo sudaryta Sutartis
Nr. ZZ/ZKI/0002/19 dėl plieninės konstrukcijos montavimo dviem OFz- verdančio sluoksnio, biomase kūrenamiems katilams ir plieninės katilo korpuso konstrukcijos UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ statymo darbų vykdymo (Subrangos sutartis).

28.       2020 m. spalio 5 d. raštu „Dėl pranešimo apie negalimumą / nutraukimą“ „Rafako S. A“. informavo UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ apie Rangos sutarties vykdymo neįmanomumą ir jos nutraukimą.

29.       2020 m. spalio 6 d. raštu „VKJ-LOT2-1952 darbdavio pranešimas apie nedelsiant nutraukiamą sutartį“ UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ informavo Generalinį rangovą apie Rangos sutarties nutraukimą inter alia dėl 2020 m. rugsėjo mėn. „Rafako S. A“. pradėtos restruktūrizavimo procedūros.

30.       2020 m. spalio 7 d. rašte „Dėl susilaikymo nuo neteisėtų veiksmų atlikimo“, pateiktame UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“, UAB „Montuotojas“ paaiškino, kad 2020 m. liepos 24 d. tarp jos ir Generalinio rangovo sudaryto Susitarimo Nr. 7 prie Subrangos sutarties pagrindu, kuriuo subrangovė įsipareigojo teikti UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ atitinkamus statomos gamyklos vamzdynų paruošiamuosius ir montavimo darbus bei įrengti atitinkamą įrangą, sumontuoti aparatus, UAB „Montuotojas“ įsigijo medžiagas (įskaitant vamzdžius ir kt.), montuojamas statomoje jėgainėje, kurios į statomo objekto teritoriją buvo atvežtos 2020 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Atsižvelgdama į tai, kad „Rafako S. A.“ dalinai ar visiškai nevykdo savo įsipareigojimų subrangovei, UAB „Montuotojas“, pasinaudodama Subrangos sutarties nuostatomis, informavo Generalinį rangovą, kad nuo 2020 m. rugsėjo 14 d. stabdo darbų atlikimą objekto teritorijoje. UAB „Montuotojas“, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes bei suderinusi savo veiksmus su „Rafako S. A.“, 2020 m. rugsėjo 30 d. siekė išsivežti aukščiau nurodytas ir statyboje nepanaudotas medžiagas iš Statybvietės, tačiau UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ atstovui nurodžius, kad, kol vyksta „Rafako S. A.“ restruktūrizavimo procesas, yra draudžiama išsivežti bet kokias medžiagas, pastarosios liko Statybvietėje. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis UAB „Montuotojas“ raštu reikalavo UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ atskirai sutartu laiku sudaryti galimybę subrangovei išvežti jai priklausančias medžiagas iš objekto teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini).

31.       2020 m spalio 14 d. raštu „Dėl Vilniaus kogeneracinės jėgainės projekto“ UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ informavo visus „Rafako S. A.“ subrangovus apie Rangos sutarties nutraukimą nuo 2020 m. spalio 6 d. bei paprašė pateikti informaciją apie atliktus ir Generaliniam rangovui perduotus darbus, atliktus, bet neperduotus darbus bei nepradėtus darbus.

32.       2020 m. lapkričio 11 d. raštu „Dėl inventorizacijos atlikimo statybvietės aikštelėje“ UAB „Montuotojas“ prašė UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ leisti jai inventorizuoti Statybvietėje esančias statybose nepanaudotas projektines medžiagas.

33.       2020 gruodžio 29 d. raštu „Dėl prašymo atlikti inventorizaciją“ UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ informavo UAB „Montuotojas“, kad nors subrangovės ir užsakovės nesieja sutartiniai santykiai, ji neprieštarautų inventorizacijai Statybvietėje, subrangovei pasirašius pridedamą deklaraciją.

34.       2021 m. sausio 12 d. raštu „Dėl 2020-12-29 UAB Vilniaus kogeneracinė jėgainė rašto Nr. VKJ_SD_2020-„ UAB „Montuotojas“ nurodė UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“, kad Statybvietėje yra subrangovės projektinių medžiagų, kurių vertė siekia ne mažiau kaip 140 000 Eur. Subrangovė pareiškė nesutinkanti, (1) kad į Statybvietę pristatytos projektinės medžiagos yra UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ nuosavybė, nes nėra teisinio pagrindo (susitarimo), kuriuo užsakovė įgijo daiktus iš subrangovės, (2) su deklaracijos tekstu, nes pasirašius deklaraciją ir pripažinus, kad subrangovės pristatyti daiktai yra užsakovės nuosavybė, pastarajai būtų suteiktos nemokamos inventorizacijos paslaugos. Todėl UAB „Montuotojas“ prašė leisti atlikti medžiagų inventorizaciją savo teikiamomis sąlygomis.

35.       2021 m. sausio 20 d. raštu „Dėl 2021-01-12 UAB „Montuotojas“ rašto Nr. SR/21-4“ UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ nurodė, kad, vadovaujantis Rangos sutarties nuostatomis, visi ir kiekvienas gaminys ar medžiaga, pristatyta į Statybvietę arba už kuriuos ji turėjo pareigą sumokėti „Rafako S. A.“, yra UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ nuosavybė. Inventorizacija būtų galima pasirašant deklaraciją.

36.       2021 m. sausio 29 d. rašte „Dėl 2020-01-20 UAB Vilniaus kogeneracinė jėgainė rašto Nr.VKJ_SD_2021-„ UAB „Montuotojas“ nurodė, kad, siekdama apsaugoti savo ir užsakovės interesus, sutinka atlikti pristatytų medžiagų inventorizaciją tam, jog vėliau nesusidarytų situacija, kai užsakovė, subrangovė ir Generalinis rangovas ar kiti subrangovai negalės atskirti pateiktų medžiagų vežėjo ar atliktų darbų subrangovo; kol bus atliekama inventorizacija, subrangovė siūlė susilaikyti nuo pateiktų medžiagų nuosavybės kvalifikavimo bei pateikė deklaraciją.

37.       2021 m. vasario 8 d. raštu „Dėl medžiagų inventorizacijos“ UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ nurodė, kad UAB „Montuotojas“ atlikus esminius pakeitimus dėl medžiagų nuosavybės teisės deklaracijoje, kas kartu reiškia atsisakymą pasirašyti užsakovės pateiktą deklaraciją, UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ nemato galimybių leisti subrangovei atlikti statybvietėje esančių medžiagų inventorizaciją.

38.       2021 m. rugsėjo 13 d. raštu „Dėl 2021 m. rugsėjo 6 d. rašto Nr. VKJ_SD_2021- „Dėl eksploatacinių savybių deklaracijų perdavimo“ UAB „Montuotojas“ nurodė negalinti pateikti atitinkamų dokumentų, taip pat teigė, kad yra pristačiusi į Statybvietę 110 475,93 Eur vertės medžiagų, kurios nėra perduotos „Rafako S. A.“. Kartu subrangovė prašė užsakovės nurodyti, ar ji ketina subrangovei grąžinti pristatytas medžiagas arba apmokėti už jas įsigijimo verte.

39.       2021 m. rugsėjo 22 d. atsakyme „Dėl medžiagų grąžinimo“ UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ nurodė, kad „Rafako S. A.“ nėra nutraukusi Subrangos sutarties su UAB „Montuotojas“ ir nėra atsisakiusi atsiskaityti su subrangove. Visi klausimai, susiję su įsiskolinimo padengimu, yra sprendžiami „Rafako S. A.“ iškeltoje restruktūrizavimo byloje.

40.       UAB „Montuotojas“, laikydama, kad jos ir UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ nesiejo jokie tiesioginiai teisiniai santykiai ir Daiktai niekada nebuvo perduoti nei „Rafako S. A.“, nei UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su vindikaciniu ieškiniu, prašydama išreikalauti iš UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ neteisėto valdymo jai priklausančius Daiktus. Ieškovė UAB „Montuotojas“ taip pat pareiškė alternatyvų reikalavimą – prašė priteisti iš atsakovės UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ 94 677,93 Eur žalos atlyginimą, kurį grindė dviem savarankiškais teisiniais pagrindais: deliktinės civilinės atsakomybės ir atsakovės nepagrįstu praturtėjimu ieškovės sąskaita.

41.       Vilniaus apygardos teismui 2022 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetus, UAB „Montuotojas“ pastarąjį skundžia apeliacine tvarka, iš esmės teigdama, kad (1) ieškovės susipažinimas su Rangos sutarties nuostatomis nesąlygojo šios sutarties taikymo apeliantei, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas priešingai, pažeidė sutarčių uždarumo principą, (2) tarp ieškovės ir trečiojo asmens „Rafako S. A.“ buvo susiformavusi praktika dėl medžiagų patekimo į Statybvietę, kuri atskleidžia Subrangos sutarties vykdymo turinį bei paneigia teismo išvadą dėl ieškovės rizikos prisiėmimo, pristatant Daiktus į Statybvietę, (3) egzistuoja visos vindikacinio ieškinio sąlygos, o teismui nusprendus priešingai, (4) turėjo būti patenkintas alternatyvus reikalavimas – nustatytos deliktinės atsakomybės sąlygos ir taikyta atsakovės deliktinė atsakomybė, (5) nepagrįsto praturtėjimo institutas ir jo sąlygų nebuvimas galėtų būti vertinamas, pripažinus nepagrįstomis sprendimo išvadas bei grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, (6) teismo atlikti procesiniai pažeidimai galėjo turėti įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

42.       CK 6.681 straipsnio 1 dalyje statybos rangos sutartis apibrėžta kaip sutartis, kuria rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas – sudaryti rangovui būtinas darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą.

43.       Jeigu užsakovo ir rangovo sutartis nedraudžia ir tokio draudimo nenustatyta atitinkamus santykius reglamentuojančiose teisės normose, rangovas turi teisę pasitelkti subrangovą prisiimtoms pagal sutartį su užsakovu prievolėms vykdyti. Bendrosios tokių santykių reguliavimo taisyklės nustatytos CK 6.650 straipsnyje. Jeigu užduočiai vykdyti yra pasitelkiami subrangovai, tai rangovas tampa generaliniu rangovu ir išlieka atsakingas užsakovui už prisiimtų prievolių įvykdymą, o subrangovams – už užsakovo prievolių įvykdymą.

44.       Subrangos santykiams taikomos tos pačios taisyklės kaip ir rangos santykiams, nes subrangovas iš esmės turi tas pačias pareigas kaip ir rangovas, tik skiriasi šių pareigų apimtis. Tai reiškia, kad subrangovui, sudariusiam sutartį su generaliniu rangovu, taikomi tie patys reikalavimai kaip ir generaliniam rangovui – darbus atlikti kokybiškai, laiku bei laikantis norminiuose dokumentuose nustatytų reikalavimų. Taigi, sudarydamas subrangos sutartis, rangovas tampa užsakovu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2014;
2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-681-378/2015; kt.).

45.       CK 6.650 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis, užsakovas ir subrangovas neturi teisės reikšti vienas kitam piniginių reikalavimų, susijusių su sutarčių, kiekvieno iš jų sudarytų su generaliniu rangovu, pažeidimu. Ši įprasta rangos sutartiniuose santykiuose tarpusavio atsiskaitymo prievolių schema reiškia, kad generalinis rangovas tuo pat metu yra kreditorius ir skolininkas, kaip su užsakovu, lygiai taip pat ir su subrangovu. Dėl šios priežasties jis atsako subrangovui už užsakovo veiksmus (praktikoje dažniausiai tai pavėluotų atsiskaitymų atvejai) ir kartu užsakovui – už subrangovo veiksmus, t. y. už netinkamą prievolių įvykdymą ar jų neįvykdymą. Teismų praktikoje sprendžiant iš rangos santykių kylančius ginčus, suformuluota taisyklė, kad reikšti reikalavimus dėl rangos sutarties pažeidimo gali tik jos šalys, kiti asmenys – tik tuo atveju, jeigu reikalavimo teisę turintis asmuo jiems ją perleido (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-681-378/2015; 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291-701/2017; kt.).

46.       CK 6.650 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl rangos sutarties šalių santykio tais atvejais, kai generalinis rangovas darbams atlikti pasitelkia subrangovus ir su jais sudaro atskiras rangos sutartis, atspindi sutarties uždarumo principą. Šis principas reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismas sutarties galią tretiesiems asmenims (tiesioginį poveikį sutartyje nedalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms) gali pripažinti tokiu atveju, kai tai nustatyta įstatyme ir byloje konstatuojamos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti atitinkamą sutarties uždarumo principo išimtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sutarties uždarumo principas lemia, kad tik sutarties šalys gali reikšti reikalavimus dėl jos netinkamo vykdymo; sutartinės civilinės atsakomybės tikslas ir teikiamos apsaugos ribos – sutartį sudariusių asmenų interesų, susijusių su tinkamu sutarties įvykdymu, apsauga.

47.       Sutarčių laisvės principas neribojamas rangos ir subrangos santykiams formuoti tik tokiu būdu, kuris įtvirtintas CK 6.650 straipsnyje. Sutartinių ryšių įvairovė gali keisti užsakovo, generalinio rangovo ir subrangovo santykius, kai užsakovas sudaro kelias pagrindines rangos sutartis, kai pagrindinės rangos sutartimi nedraudžiama sudaryti kelių subrangos sutarčių ir taip sukurti subrangos sutartinius santykius ir kita. Galima sutartinių santykių kombinacija, kai užsakovas turi tiesioginį reikalavimą subrangovui, o subrangovas – užsakovui, kai toks pareigų ir teisių pasiskirstymas nustatytas tiek generalinės rangos, tiek subrangos sutartyje. Toks susitarimas nėra teisių perleidimas, dėl to pagal sutartis kiekvienai iš šalių išlieka atsakomybė sutarties kontrahentui, t. y. užsakovui, generaliniam rangovui ir subrangovui yra galimybė pasirinkti, kam pareikšti reikalavimus – sutarties kontrahentui ar asmeniui, nurodytam sutartyje. Pažymėtina, kad kuri nors iš rangos sutarties šalių pagal sutartį gali įgyti reikalavimo teisę pasirinktinai į kurį nors asmenį, t. y. užsakovą, generalinį rangovą ar subrangovą, jeigu sudaroma trišalė sutartis, pagal kurią visoms šalims paskirstomos teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2011; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012; kt.).

48.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp byloje dalyvaujančių asmenų susiklostė sutartiniai statybos rangos teisiniai santykiai, kai atsakovė UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ yra statinio užsakovė, trečiasis asmuo „Rafako S. A.“ yra (buvo) Generalinis rangovas, o ieškovė UAB „Montuotojas“ yra trečiojo asmens pasitelkta subrangovė. Remdamasi aukščiau kasacinio teismo praktikoje aptartu sutarties uždarumo principu, apeliantė teigia, kad jai negalėjo būti taikoma Rangos sutarties, sudarytos tarp užsakovės ir generalinio rangovo, 7.7 punkto nuostata, įtvirtinanti, kad kiekvienas įrangos vienetas ir visos medžiagos, atitinkamai laikantis šalies įstatymų, turi tapti užsakovės nuosavybe, nesulaikoma ir neįkeičiama žemiau nurodytu metu, priklausomai nuo to, kuris įvyks anksčiau: (a) kai yra pristatyti į Statybvietę; (b) kai generalinis rangovas įgyja teisę į įrangos ir medžiagų vertės apmokėjimą pagal 8.10 punktą.

49.       Teisėjų kolegija, įvertinusi Subrangos sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir Generalinio rangovo, nuostatų turinį, kuriose subrangovė inter alia pareiškė besiimanti visų būtinų priemonių, kad sutarties dalykas, apimantis statybos darbus, gaminius ir paslaugas, būtų tinkamai įgyvendinamas pagal Generalinio rangovo ir užsakovės nustatytus reikalavimus bei terminus, ir kad būtų dedamos visos deramos pastangos, reikalingos sutarties dalykui įgyvendinti (Subrangos sutarties 1 straipsnio 2 dalis, 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kt.), taip pat tarp užsakovės ir Generalinio rangovo sudaryta Rangos sutartis įvardinama pagrindiniu tiksliniu dokumentu, kuriuo subrangovė įsipareigojo vadovautis, įgyvendindama darbus (Subrangos sutarties priedo Nr. 1 „Plieninių konstrukcijų montavimo specifikacija“ 3 straipsnio 1, 3 dalys) sprendžia, kad šiuo atveju UAB „Montuotojas“ buvo įsipareigojusi veikti ir pagal Rangos sutarties nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad į ieškovės darbų apimtį pateko ir statybai reikalingų medžiagų pristatymas (Subrangos sutarties priedo Nr. 1 „Plieninių konstrukcijų montavimo specifikacija“ 2 straipsnis), pagrįsta laikyti, jog jos į Statybvietę pristatytų medžiagų nuosavybės klausimui išspręsti (nustatyti) turi būti taikomos Rangos sutarties nuostatos. Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad toks ginčo sutartinių santykių aiškinimas nepažeidžia sutarties uždarumo principo, nes šiuo atveju pačioje Subrangos sutartyje buvo įtvirtintas Rangos sutarties sąlygų veikimas subrangovės atžvilgiu. Todėl Subrangos sutartyje nebuvus įtvirtintų nuostatų dėl medžiagų nuosavybės, taikomos Rangos sutarties nuostatos, įtvirtinančios, kad teisėtai į Statybvietę pristatytos medžiagos tampa užsakovės nuosavybe nuo jų pristatymo į Statybvietę momento.

50.       Šios nutarties 30 punkte nustatytos aplinkybės patvirtina, priešingai nei teigia apeliantė, kad subrangovė UAB „Montuotojas“, vykdydama įsipareigojimus pagal Subrangos sutartį, Daiktus (konstrukcijas ir kitas detales, kurios naudojamos atliekant rangos darbus) į Statybvietę pristatė 2020 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn., t. y. iki Rangos sutarties nutraukimo 2020 m. spalio 6 d. Nustačius, kad Daiktai į Statybvietę buvo pristatyti galiojant tiek Subrangos, tiek Rangos sutartims, teisėjų kolegija sprendžia, kad Daiktų nuosavybei taikomos Rangos sutarties 7.7 punkte įtvirtintos nuostatos. Šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad tokiu atveju nėra reikšmingas trečiojo asmens patvirtinimas apie Daiktų perėmimą ar, kaip teigia apeliantė, tarp Generalinio rangovo ir ieškovės susiklosčiusi praktika dėl medžiagų patekimo į statybvietę, nes visi į Statybvietę teisėtai patekę Daiktai tapo atsakovės nuosavybe.

51.       Ieškovė, iš esmės laikydamasi pozicijos, kad jai neturėjo būti taikoma Rangos sutarties 7.7 punkto sąlyga, skunde tvirtina, kad egzistuoja visos vindikacinio ieškinio sąlygos, o teismui tokių nenustačius – atsakovei turėjo būti taikoma deliktinė civilinė atsakomybė.

52.       CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.95 straipsnio taikymo sąlygas ne kartą yra nurodęs, kad reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas;
4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 5) daiktas yra natūra; 6) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; kt.). Aprašytos sąlygos yra kumuliatyvios, t. y. kai netenkinama bent viena iš jų, tenkinti vindikacinį ieškinį nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-564-370/2019). Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007; kt.).

53.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas vindikacinio reikalavimo tenkinimui būtinąsias sąlygas, šioje byloje konstatuotą aplinkybę, kad Daiktai nuo jų pristatymo į Statybvietę momento tapo atsakovės nuosavybe pagal Rangos sutarties nuostatas, sprendžia, kad apeliantė neįrodė savo nuosavybės teisių į ginčo Daiktus, taip pat neįrodė, jog atsakovė Daiktus įgijo neteisėtu būdu. Galiausiai aplinkybė, jog pati apeliantė ginčo Daiktus pristatė į Statybvietę, kaip ji pati patvirtina, vykdydama Subrangos sutartį, tokiu būdu taip pat veikdama ir pagal Rangos sutartį, patvirtina skundžiamo sprendimo išvadą dėl ieškovės Daiktų valdymo teisės praradimo savo valia. Todėl vindikacinio ieškinio reikalavimas dėl Daiktų išreikalavimo (perdavimo / gražinimo) pirmosios instancijos teismo pagrįstai nebuvo ir negalėjo būti patenkintas.

54.       Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovės alternatyvaus reikalavimo priteisti iš atsakovės žalos atlyginimą, grindžiamo deliktinės civilinės atsakomybės egzistavimu, tokį savo sprendimą argumentavo tuo, kad (1) šis pasirinktas teisių gynimo būdas prieštarauja pačiai deliktinės atsakomybės esmei, nes Daiktų nuosavybės teisių perėjimas atsakovei ieškovės padėties nepablogino – jai yra išlikusi nerealizuota teisė reikalauti Subrangos sutarties kontrahento sutartinės civilinės atsakomybės, (2) ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, įgyjant nuosavybės teises į Daiktus, taip pat ir priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų bei žalos. Apeliantė nesutikimą su tokiu teismo sprendimu grindžia netinkamu teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės kvalifikavimu, nes ieškovei neaišku, kokiu teisiniu pagrindu Daiktų nuosavybė atiteko atsakovei, nesutikimu, kad nuosavybės teisės į Daiktus atsakovei atiteko sutartinių santykių pagrindu ir kad Daiktai buvo perduoti ieškovės valia bei tuo, jog teismas nesprendė dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo.

55.       Kaip minėta, deliktinės atsakomybės taikymui būtina konstatuoti visas civilinės atsakomybės sąlygas, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato atsakomybę be kaltės. Todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų atsakovės veiksmų, įgyjant nuosavybės teises į Daiktus, bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, pagrįstai kitų civilinės atsakomybės sąlygų nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Pirmosios instancijos teismo vertinimas ir išvados apie atsakovės nuosavybės teisių į Daiktus įgijimą sutartiniu pagrindu, t. y. apie tokio įgijimo teisėtumą, apeliacinės instancijos teismo buvo pripažinti pagrįstais, todėl, remiantis apeliacinio skundo motyvais, spręsti, kad skundžiamu sprendimu teismas nepagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo, nėra pagrindo.

56.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad skunde ieškovė iš esmės nenurodė jokių nepagrįsto praturtėjimo instituto (CK 6.242 straipsnis) taikymą pagrindžiančių argumentų bei įrodymų, o šio alternatyvaus reikalavimo tenkinimą susiejo išskirtinai su skundžiamo sprendimo išvadų (dėl vindikacinio ieškinio bei žalos atlyginimo deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu) pripažinimu nepagrįstomis ir bylos grąžinimu nagrinėti pirmosios instancijos teismui, sprendžia, kad tokie skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo vertinimo, kad šiuo atveju, nenustačius nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinų sąlygų visumos ir konstatavus, jog ieškovas neabejotinai turi galimybę savo galimai pažeistas teises ginti kitais neišnaudotais teisinės gynybos būdais, yra pakankamas pagrindas nagrinėjamiems santykiams ir ieškovės teisių gynybai netaikyti nepagrįsto praturtėjimo teisės normų.

57.       Skunde inter alia teigiama, kad nepagrįsto sprendimo priėmimui galėjo turėti įtakos ir pirmosios instancijos teismo padaryti procesinio pobūdžio pažeidimai.

58.       Bylos duomenys patvirtina, kad „Rafako S. A.“ į bylą trečiuoju asmeniu įtrauktas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartimi, atsižvelgiant į atsakovės atsiliepime į ieškinį pateiktą prašymą bei teismui konstatavus, kad būsimas teismo sprendimas gali turėti įtakos tarp proceso šalių susiklosčiusių teisinių sutartinių santykių dalyvio „Rafako S. A.“ materialiosioms teisėms ir pareigoms. 2022 m. vasario 1 d. trečiajam asmeniui Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) 1393/2007 nustatyta tvarka buvo išsiųsti šalių procesiniai dokumentai, teismo pranešimas dėl teisės pateikti atsiliepimą į ieškinį iki 2022 m. vasario 22 d. bei teismo šaukimas į posėdį. 2022 m. kovo 2 d. teismo posėdyje teismui nustačius, kad byloje negauta duomenų apie procesinių dokumentų įteikimą trečiajam asmeniui, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas. 2022 m. kovo 7 d. Vilniaus apygardos teismas elektroniniu laišku kreipėsi į advokatą A. L., kuris atstovavo trečiąjį asmenį kitoje Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje byloje, teiraudamasis sutikimo priimti „Rafako S. A.“ skirtus procesinius dokumentus. 2022 m. kovo 9 d. elektroniniu laišku advokatas A. L. patvirtino sutinkantis, kad šios bylos dokumentai trečiajam asmeniui būtų įteikiami per jį. 2022 m. kovo 24 d. teismas išsiuntė trečiajam asmeniui ir advokatui A. L. šalių procesinius dokumentus, teismo šaukimą į posėdį bei pranešimą dėl prisijungimo prie nuotolinio teismo posėdžio. 2022 m. kovo 29 d. teismo posėdžio metu, teismas, nesant pagrindo atidėti teismo posėdį, bylą nutarė nagrinėti iš esmės nedalyvaujant trečiajam asmeniui. 2022 m. kovo 31 d. Vilniaus apygardos teisme taip pat buvo gautas patvirtinimas (Europos parlamento ir Tarybos reglamento (EB) 1393/2007 nustatyta tvarka) apie procesinių dokumentų įteikimą trečiajam asmeniui.

59.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, vertina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei įrodinėja ieškovė, bylą nagrinėjo trečiajam asmeniui esant informuotam apie bylos procesą, suteikus teisę pareikšti savo nuomonę byloje nagrinėjamais klausimais. Aplinkybė, kad trečiasis asmuo savo nuomonės nepateikė, byloje nedalyvavo, nepaneigia, kad apie bylos procesą jam buvo žinoma. Todėl pagrindo spręsti apie procesinio pažeidimo buvimą, t. y., kad teismas bylą išnagrinėjo, nesulaukęs atsiliepimų į ieškinį pateikimo termino pabaigos, nėra. Nustačius šias aplinkybes, analogiškai nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovės prašymo atidėti bylos nagrinėjimą iki pasibaigs terminas trečiajam asmeniui pateikti atsiliepimą byloje, buvo nemotyvuotas. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad bylos nagrinėjimo atidėjimu būtų užvilkintas bylos nagrinėjimas.

60.       Analogiškai teismo vertinimu, aplinkybė, kad 2022 m. kovo 29 d. teismo posėdyje teismas netenkino ieškovės prašymų išreikalauti papildomus įrodymus iš trečiojo asmens dėl Daiktų priėmimo iš subrangovės bei pateikti naujus įrodymus – tiekėjų patvirtinimus dėl PVM sąskaitose faktūrose nurodytų Daiktų pristatymo į Statybvietę, apmokėjimus už juos, nepatvirtina teismą padarius procesinio pobūdžio pažeidimą. Kaip pagrįstai atsiliepime į skundą nurodė atsakovė, teismas tinkamai motyvavo savo atsisakymą, nurodydamas, kad tokie prašymai pateikti pavėluotai, o ieškovė turėjo ir galėjo imtis visų įmanomų priemonių įrodymams pateikti / išreikalauti viso bylos nagrinėjimo metu, o ne paskutiniame teismo posėdyje, prieš pat teismui baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės, todėl tokių prašymų tenkinimas būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

61.       Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus, sprendžia, kad pagrindo naikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra.

62.       Į esminius skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-58-611/2020).

63.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). CPK 47 straipsnio 2 dalis nustato, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą).

64.       Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimą iš ieškovės.

65.       Atsakovei pareiškus prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, bet nepateikus pastarųjų patyrimą patvirtinančių dokumentų, o trečiajam asmeniui nepateikus jokių procesinių dokumentų bei atitinkamai prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, klausimas dėl atsakovės ir trečiojo asmens apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                             Gintaras Pečiulis

                                                                                             Irmantas Šulcas

                                                                                     Aldona Tilindienė