Administracinė byla Nr. eA-3521-968/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00910-2021-8
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugsėjo 1 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. K. (F. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. K. (F. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas F. K. (F. K.) (toliau – ir pareiškėjas, Užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-45 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) piliečiui F. K. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad:
2.1. Sprendime teisė uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką yra grindžiama ne jo elgesiu, o jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais trečiųjų asmenų pasisakymais, kurie neaišku, ar iš viso buvo. Sprendime nėra faktų, kada jis lankėsi Kryme ir ką veikė, ir dėl kokių konkrečių apsilankymų Kryme jam nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus. Sprendime tiesiog deklaruojama, jog jis savo pavyzdžiu ir sąmoningais veiksmais palaiko okupacinę Rusijos Federacijos (toliau – ir Rusija) politiką.
2.2. Užsienietis koncertuoja (gastroliuoja) Kryme kiekvienais metais jau beveik 30 metų. Kryme lankydavosi ir lankosi vasaromis, kai vyksta muzikos festivaliai, kurių klausytojai – rusakalbiai turistai. Jo dainos (turinys) yra išskirtinai apie žmogiškuosius dalykus – meilę, žmonių tarpusavio santykius, gamtą ir nėra jokių net menkiausių užuominų apie politiką, juo labiau apie bandymus pateisinti Krymo prijungimą prie Rusijos. Priešingai, savo pasisakymuose apgailestauja dėl susiklosčiusios situacijos tarp Ukrainos Respublikos (toliau – ir Ukraina) ir Rusijos. Nei savo kūryba, nei elgesiu (veiksmais) nepalaiko nė vienos valstybės okupacinės politikos. Pareiškėjas yra meno žmogus ir jam politika nerūpi.
2.3. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) ir Migracijos departamentas visiškai nepagrįstai bando visuomenei įpiršti nuomonę, neva šiuo atveju kultūra yra naudojama Kremliaus politiniams tikslams. Sprendimo teiginiai yra absoliučiai niekuo nepagrįsti, todėl atmestini, vertintini kaip visiškai deklaratyvūs. Jis nebuvo ir nėra įtrauktas į Ukrainos kultūros ir informacijos politikos ministerijos paskelbtą grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių asmenų sąrašą, nes Ukrainos kultūros ministerija nemato grėsmės, o jam neleidžiama įvažiuoti į Ukrainą dėl to, kad vykdamas į Krymą nepraėjo Ukrainos pasienio ir muitinės procedūrų.
2.4. Pritaikyti apribojimai pažeidžia Užsieniečio ekonominius interesus, jis negali vykdyti koncertinės veiklos Lietuvoje pagal suplanuotą gastrolių grafiką. Sprendimu pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (2016/C 202/02) (toliau – ir Chartija) 21, 45, 52 straipsnių nuostatos.
2.5. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nėra įtvirtinta jokių konkrečių ir aiškių kriterijų, pagal kuriuos užsieniečiui neleidžiama atvykti į Lietuvą, o tie „kriterijai“ yra įvardijami tik atsakovo priimtame įstatymus įgyvendinančiame teisės akte. Kitos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalys jam nėra uždraudusios atvykti. Demokratinėje valstybėje toks elgesys neturėtų būti toleruojamas, t. y. neturėtų būti palikta galimybė ne įstatymu, o konkrečių valstybinių institucijų vadovų asmenine nuomone (įsitikinimu) užsieniečiams taikyti apribojimus atvykti į ES valstybės narės teritoriją. Užsieniečiui pritaikyti apribojimai nėra būtini ir jie tikrai neatitinka ES pripažintų bendrų interesų.
2.6. Pareiškėjas nekelia jokios grėsmės nei Lietuvos, nei kitų kaimyninių valstybių saugumui, o taikoma poveikio priemonė neatitinka proporcingumo principo. Jis yra Europos Sąjungos pilietis ir turi teisę laisvai judėti. ES pilietybė kiekvienam piliečiui suteikia pirminę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikant ES sutartyje ir jai vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus (1 konstatuojamoji dalis); Europos Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas, kai jie naudojasi savo teise laisvai judėti ir gyventi šalyje (3 konstatuojamoji dalis).
2.7. Papildomai pateiktuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad atsakovas atsiliepime į jo skundą teikia visiškai naujus motyvus, kurie nebuvo nurodyti Sprendime, todėl Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes Sprendimas stokoja faktinio pagrindimo. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) neinicijavo pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvą, nes tam nematė jokio pagrindo ir neįžvelgė jokios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Atsakovas keliamą grėsmę valstybės saugumui nukreipia į ateitį, o pareiškėjo vykdytoje veikloje jokių grėsmių nenurodo. Pareiškėjo lankymasis ir koncertavimas Lietuvos Respublikoje nėra remiamas Kremliaus režimo, jis koncertinę veiklą vykdo savarankiškai. Sprendimas yra diskriminacinis ir pažeidžia lygiateisiškumo principą. Asmens, kuris neužsiima politine veikla, išsakyta nuomonė dėl politikų vykdomos užsienio politikos negali būti pavojinga ir kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas priimtas remiantis vien tik subjektyvia Ministerijos vadovybės nuomone.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Motyvuotas išvadas, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, bei siūlymą įtraukti jį į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, (toliau – ir Sąrašas) Migracijos departamentas gavo iš kompetentingos ir įgaliotos tokias išvadas teikti institucijos – Ministerijos, Migracijos departamentas neturi pagrindo pateikta informacija abejoti. Ministerijos nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas remia neteisėtą, agresyvią Rusijos Federacijos ekspansinę politiką, patvirtina tiek viešojoje erdvėje (Lietuvos bei užsienio žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir kt.) pateikiama informacija apie jo santykius su Rusijos politikais, viešus pareiškimus, kad jis palaiko šios valstybės politiką, jo vykdomos kūrybinės veiklos kontekstą ir kt., tiek Lietuvos Respublikos institucijų, mokslininkų išvados apie Rusijos vykdomą informacinį karą, skleidžiamą propagandą, kaip itin pavojingą įrankį, kuriuo siekiama daryti įtaką ne tik pačios Rusijos, bet ir kitų aplinkinių valstybių, taip pat ir Lietuvos Respublikos, gyventojams, dezinformuoti ir įtikinti juos Rusijos vykdomos politikos teisingumu, kam dažnai pasitelkiami ir šios valstybės kultūros veikėjai, ypač pareiškėjas, kuris yra plačiai žinomas ir turintis galimybę paveikti reikšmingas visuomenės mases.
3.2. Vieši pareiškėjo pareiškimai ir veiksmai – dažnas lankymasis ir koncertavimas Rusijos Federacijos neteisėtai aneksuotame Krymo pusiasalyje, Krymo aneksijos palaikymas ir dalyvavimas su tuo susijusiuose renginiuose, viešas paramos Rusijos prezidentui reiškimas, dovanų bei valstybinių apdovanojimų iš šios valstybės vadovo priėmimas ir kiti visuotinai prieinami, žiniasklaidoje skelbiami vieši duomenys rodo, kad jis yra išnaudojamas prieš valstybių teritorinį suverenumą, pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms nukreiptoje Rusijos politikoje kaip „minkštosios galios“ įrankis.
3.3. Pareiškėjas, kurio muzika, kaip jis teigia, susijusi su meile, žmonių tarpusavio santykiais, gamta ir t. t., įvertinus bendrą jo kūrybinės raiškos kontekstą, skleidžia visiškai kitokio pobūdžio žinutę, t. y., be kita ko, tai, kad Krymo „grąžinimas“ Rusijai yra džiaugsmingas ir pergalingas įvykis. Koncertuodamas Rusijos neteisėtai aneksuotame Krymo pusiasalyje, pareiškėjas Krymo aneksiją sieja ne su ten gyvenančių Ukrainos piliečių, kurių teisės bei laisvės buvo šiurkščiai pažeistos, interesais bei jų patiriamu skausmu, o su Rusijos „pergale“ ar Krymo ir Rusijos „susijungimu“, kuris netiesiogiai ar metaforiškai siejamas su tokiomis bendražmogiškomis vertybėmis ir jausmais kaip meilė, laimė, džiaugsmas, draugystė ir pan. Pareiškėjas akivaizdžiai remia neteisėtą Rusijos politiką, kurią Lietuvos Respublika smerkia, bei skatina savo klausytojus patikėti, kad Rusijos vykdomos politikos tikslai atitinka jo auditorijos interesus bei vertybes, todėl pareiškėjo atvykimas, buvimas, koncertinės veiklos organizavimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę mūsų valstybės bei visuomenės saugumui ir ši grėsmė yra reali bei akivaizdi, o ne tik grindžiama bendrąja prevencija. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, Sprendimas priimtas vadovaujantis objektyviais ir pagrįstais duomenimis, o ne spėlionėmis, kadangi būtent fizinis pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jo veiksmai šio buvimo metu nuolat lankantis ir koncertuojant Lietuvos Respublikoje ir ne tik koncertų metu, bet ir prieš bei po koncertų netiesiogiai skleidžiant Rusijai palankią propagandą rodo keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
3.4. Baltijos šalims naudojamos įvairios propagandos priemonės: televizija, interneto svetainės, socialiniai tinklai, kino filmai, taip pat atvykstantys koncertuoti Rusijos popmuzikos atlikėjai. Propaganda, visų pirma, taikoma vietinėms rusų bendruomenėms, tačiau siekiama paveikti ir platesnę visuomenės auditoriją – rusakalbius ar prijaučiančius rusiškai kultūrai, taip pat asmenis, jaučiančius ilgesį „Tarybų Sąjungos didybės“ laikams. V. P. Kremliaus „minkštajai galiai“ suteikė ideologinę žinutę: „Rusų pasaulio sąvoka nuo neatmenamų laikų apėmė daug daugiau nei geografinės Rusijos ribos ir netgi daugiau nei rusų etnoso ribos. Dešimtys milijonų žmonių, kalbančių, mąstančių ir, turbūt tai dar svarbiau – jaučiančių rusiškai, gyvena už Rusijos Federacijos ribų“.
3.5. Pareiškėjas yra garsus ir daugybės žmonių mėgstamas menininkas, todėl jo interviu, visuomenei skirti pasisakymai ir koncertuose tarp dainų išsakomi pareiškimai yra veiksmingas įrankis, leidžiantis skleisti Kremliaus režimo propagandą. Pareiškėjas ir pats neneigia, kad yra V. P. ideologijos skleidėjas – jis save viešai vadina „P. atstovu scenoje“, taip pat nuolat viešai reiškia paramą jam ir jo vykdomai politikai. Dėl šios priežasties jo dainų klausymasis internetu ar per radiją neleidžia skleisti propagandos, todėl pareiškėjui reikia fiziškai vykti į šalį ir koncertuoti joje, susitikti su vietos žiniasklaida. Natūralu, kad propagandos nesitikinti auditorija neieškotų propagandinių pareiškėjo pasisakymų internete, tačiau mielai ateitų į jų mieste vykstantį koncertą. Pareiškėjo elgesys (koncertų ir susitikimų su visuomenės informavimo priemonių atstovais metu skleidžiamos Rusijos propagandos žinutės) rodo akivaizdžią ir realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, todėl Sprendimas, kuriuo Užsieniečiui yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir savo veiksmais čia skleisti Kremliaus ideologiją, laikytinas būtina priemone, siekiant užtikrinti visos visuomenės ir valstybės saugumą. Pareiškėjas ne kaip politikos veikėjas, o būtent kaip sąmoningas Rusijos naratyvo platintojas savo veiksmais prisideda prie Rusijos dezinformacijos ir propagandos skleidimo ir gali būti vertinamas kaip svarbi jos dalis.
3.6. Nei Ministerija savo teikime, nei Migracijos departamentas Sprendime nebuvo nurodę, kad pareiškėjas yra įtrauktas į asmenų, kurie kelia grėsmę Ukrainos nacionaliniam saugumui, sąrašą. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas yra įtrauktas į asmenų, kuriems uždrausta atvykti į Ukrainos teritoriją, sąrašą. Pareiškėjas savo skunde neginčija aplinkybės, kad jis yra įtrauktas į Ukrainoje nepageidaujamų asmenų, kuriems draudžiama lankytis šioje šalyje, sąrašą, o aplinkybes, dėl kurių jam yra uždrausta atvykti į Ukrainą, pateisina paprastomis pasienio procedūromis, taip bandydamas suklaidinti teismą, kad jo padarytas pažeidimas yra viso labo tik nedidelis taisyklių nesilaikymas, o ne jo nuoseklios Krymo aneksiją pateisinančios ideologijos išraiška. Užsienio piliečiams draudžiama įvažiuoti į Ukrainos teritoriją iš Krymo, o remiantis paties pareiškėjo skunde pateiktu paaiškinimu, užsienio piliečiams draudžiama įvažiuoti į Krymą ne iš Ukrainos teritorijos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui neleidžiama lankytis Ukrainoje, tačiau nepaisydamas to, jis reguliariai koncertuodavo Krymo teritorijoje, darytina išvada, kad pareiškėjas į Krymą atvykdavo ne iš Ukrainos, o iš Rusijos Federacijos teritorijos, taip šiurkščiai pažeisdamas Ukrainos įstatymus ir aiškiai parodydamas, jog palaiko Rusijos okupacinę politiką bei negerbia Ukrainos teritorinio suverenumo. Tokie pareiškėjo veiksmai, kai jis sąmoningai, pažeisdamas Ukrainos teisės aktus, nuolat vyksta į Krymą ne per Ukrainos teritoriją, tik patvirtina Sprendimo išvadas, kad pareiškėjas į Ukrainoje nepageidaujamų asmenų, kuriems draudžiama lankytis šioje šalyje, sąrašą buvo įtrauktas ne dėl nereikšmingų pasienio ar muitinės procedūrų pažeidimo, o dėl aktyvių veiksmų, kuriais jis sąmoningai neigia Ukrainos teritorinį integralumą ir suverenitetą bei netiesiogiai pateisina agresyvius Rusijos veiksmus.
3.7. Tai, jog galbūt ir kiti Rusijos artistai ar kiti vieši asmenys dėl analogiškų priežasčių gali kelti grėsmę valstybės saugumui, tačiau jiems šiuo metu nenustatytas draudimas atvykti, nepaneigia Sprendime daromų išvadų dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjo skunde pateikta argumentacija dėl kitų (duomenys neskelbtini) piliečių veiksmų, už kuriuos jie jokios atsakomybės iki šiol nesulaukė, nereiškia, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas ir kad skirtingiems užsieniečiams Įstatymo bei kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimai taikomi nevienodai. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje lankydavosi gana dažnai ir planavo ateityje vykti į Lietuvą, todėl jo galima neigiama įtaka dėl skleidžiamos Rusijai naudingos propagandos Lietuvos Respublikos visuomenei bei valstybei yra akivaizdi. Pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir Sprendimu nustatytas draudimas jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus laikytinas pagrįstu, proporcingu ir atitinkančiu Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus.
3.8. Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą valstybės saugumo ir viešosios tvarkos interesais pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) pavyzdžiui, administracinėse bylose Nr. A858-1810/2010, Nr. A-4161-756/2015, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pavyzdžiui, 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, praktikoje. EŽTT praktikoje ne kartą konstatuota, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją), o valstybėms narėms yra palikta teisė pačioms reguliuoti užsieniečių atvykimo į šalį, gyvenimo šalyje ir išsiuntimo iš šalies tvarką (žr., pvz., 2011 m. spalio 11 d. sprendimą byloje Auad prieš Bulgariją). Pareiškėjas nėra įgijęs teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, čia negyvena jo šeimos nariai, taip pat Lietuvos Respublikoje jis neturi kitokių teisėtų interesų, kuriuos saugotų Konvencija.
3.9. Sprendimas yra pateisinamas kaip ribojanti priemonė, kadangi jos taikymas būtinas siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus, Sprendimu nepažeidžiama teisinga valstybės interesų ir pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Pareiškėjo įvardijami nepatogumai ar galimi nuostoliai dėl to, kad jis negalės atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje koncertuoti, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu, kadangi pareiškėjui taikomos priemonės vertintinos kaip proporcingos ir būtinos siekiamam tikslui.
3.10. Lietuvos Respublikos teisės aktai yra suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais, įskaitant ir pareiškėjo minimą 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (toliau – ir Direktyva), kurios 27 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad valstybės narės gali apriboti ES piliečių ir jų šeimos narių, neatsižvelgiant į pilietybę, judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių. Direktyvos nuostatoms neprieštarauja ir jas įgyvendina Įstatymo 98 straipsnis, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad ES valstybės narės pilietis ir jo šeimos narys į Lietuvos Respubliką neįleidžiami, jeigu jų buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Ši Įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl nustatytas faktas, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui, yra pakankamas, kad pareiškėjo, kaip ES valstybės narės piliečio, teisė laisvai judėti būtų apribota, uždraudžiant jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai, todėl tai, kad pareiškėjui nedraudžiama atvykti į kitų valstybių narių teritoriją, nereiškia, jog pareiškėjas nekelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui ir kad Migracijos departamentas negalėjo priimti Sprendimo. Sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, su kuria jo jokie šeiminiai, socialiniai ar kitokie svarbūs ryšiai nesieja, paliekant teisę vykti į kitas Šengeno erdvei priklausančias valstybes.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija prašė skundą atmesti. Ministerijos atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. 2014 m. kovo mėnesį Rusijos Federacija aneksavo Ukrainos Respublikos dalį – Krymo Respubliką ir federacinį Sevastopolio miestą. Lietuvos Respublikos Seimas 2017 m. kovo 16 d. priėmė rezoliuciją Nr. XIII-233 „Dėl tebevykdomos Krymo okupacijos ir aneksijos pasmerkimo“ (toliau – ir Rezoliucija). 2015–2021 m. pareiškėjas daug kartų lankėsi Kryme, jis viešai įvairiose visuomenės informavimo priemonėse bei socialiniuose tinkluose transliavo savo žinutes, jog Krymas yra Rusijos Federacijos dalis, jog jis iš esmės remia neteisėtą agresyvią Rusijos ir jos prezidento V. P. ekspansinę politiką Ukrainoje, reiškė paramą V. P. (teigdamas, jog jis yra „P. atstovas scenoje“). Pareiškėjas yra populiarus Rusijos Federacijos atlikėjas ir prodiuseris, dėl aktyvios koncertinės ir organizacinės veiklos darantis įtaką įvairiems visuomenės sluoksniams Rusijoje ir kitose buvusios Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – ir SSSR) valstybėse, jo koncertinė veikla užsienio valstybėse oficialių Rusijos pareigūnų atvirai įvardijama kaip Rusijos Federacijos „minkštosios galios“ sklaidos įrankis. Užsienietis reguliariai lankosi ir koncertuoja Rusijos neteisėtai aneksuotame Krymo pusiasalyje, taip sąmoningai paneigdamas Ukrainos teritorinį integralumą ir suverenitetą bei netiesiogiai pateisindamas agresyvius Rusijos veiksmus. Už šiuos veiksmus pareiškėjas yra įtrauktas į Ukrainoje nepageidaujamų asmenų, kuriems draudžiama lankytis šioje šalyje, sąrašą. Rusija pareiškėją išnaudoja siekdama pateisinti savo agresyvią užsienio politiką ir neigiamai indoktrinuoti Lietuvos Respublikos gyventojus, o jis pats savo pavyzdžiu ir sąmoningais veiksmais palaiko Rusijos okupacinę politiką.
4.2. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad: 1) F. K. žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose akivaizdžiai remia neteisėtą, agresyvią Rusijos ekspansinę politiką, kurią Lietuvos Respublika smerkia, jis vienareikšmiai Krymą laiko (vertina) Rusijos dalimi; 2) skatina savo klausytojus patikėti, jog Rusijos vykdomos politikos Ukrainoje tikslai atitinka jo klausytojų interesus ir vertybes; 3) Rusijos Federacijos pasitelkiamas įtikinti Rusijos vykdomos politikos teisingumu, išnaudojamas prieš valstybių teritorinį suverenumą, pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms; 4) jis Krymo aneksiją sieja su Rusijos Federacijos „pergale“ Krymo ir Rusijos „susijungimu“; 5) Kryme organizuojamais pareiškėjo ir kitais žinomų žmonių renginiais Rusija siekia pateisinti ir įtvirtinti Krymo aneksiją; 6) jo atvykimas ir koncertų organizavimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės bei visuomenės saugumui ir ši grėsmė yra reali bei akivaizdi. Uždraudžiant Užsieniečiui atvykti į Lietuvą, siekiama išvengti Rusijos ir jos prezidento V. P. ideologijos skleidimo, taip užtikrinant visos visuomenės ir Lietuvos valstybės saugumą.
4.3. Pareiškėjui pritaikytos priemonės yra proporcingos ir būtinos siekiamam tikslui – užkirsti kelią atvykti į Lietuvą užsieniečiui, kurio buvimas Lietuvos Respublikoje vertinamas kaip keliantis grėsmę Lietuvos valstybės ir visuomenės saugumui – pasiekti. Pareiškėjo skundo samprotavimai, prielaidos ir teisės aktų vertinimas nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ir (ar) nepagrįstu, ir (ar) neteisingu.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD su pareiškėjo skundu nesutiko ir paaiškino, kad Sprendimą Migracijos departamentas priėmė įvertinęs Ministerijos pateiktą išvadą. VSD jokios informacijos ir (ar) išvadų, susijusių su pareiškėju, nepriėmė ir nei Ministerijai, nei Migracijos departamentui neteikė. VSD palaiko Sprendimą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nuodugniai įvertino Ministerijos 2021 m. sausio 19 d. raštu pateiktas išvadas, nurodytas faktines aplinkybes bei ginčo dalyką reglamentuojančias teisės normas.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo F. K. skundą.
7. Teismas nustatė, kad:
7.1. Ministerija 2021 m. sausio 19 d. raštu Nr. (20.6.1E)3-307 „Dėl asmens įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą“ (toliau – ir Raštas) kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu į Sąrašą 5 metams įrašyti (duomenys neskelbtini) pilietį F. K., gimusį (duomenys neskelbtini). Rašte nurodyta, kad pareiškėjas taip pat yra ir (duomenys neskelbtini) pilietis, populiarus Rusijos Federacijos atlikėjas ir prodiuseris, dėl savo aktyvios koncertinės ir organizacinės veiklos darantis įtaką dideliems visuomenės sluoksniams Rusijos Federacijoje ir kitose buvusios SSSR valstybėse, jo koncertinė veikla užsienio valstybėse oficialių Rusijos Federacijos pareigūnų atvirai įvardijama kaip Rusijos Federacijos „minkštosios galios“ sklaidos įrankis. Užsienietis reguliariai lankosi ir koncertuoja Rusijos Federacijos neteisėtai aneksuotame Krymo pusiasalyje, taip sąmoningai paneigdamas Ukrainos teritorinį integralumą ir suverenitetą, ir taip netiesiogiai pateisina agresyvius Rusijos Federacijos veiksmus – už šiuos veiksmus jis įtrauktas į Ukrainoje nepageidaujamų asmenų, kuriems draudžiama lankytis šioje šalyje, sąrašą. Rašte pažymėta, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėją Rusijos Federacija išnaudoja siekdama pateisinti savo agresyvią užsienio politiką ir neigiamai indoktrinuoti Lietuvos Respublikos gyventojus, o jis pats savo pavyzdžiu ir sąmoningais veiksmais palaiko Rusijos Federacijos okupacinę politiką, pareiškėjo lankymasis Lietuvoje gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Ministerija nesiūlė Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau – ir C.SIS) pateikti duomenų dėl Užsieniečio įtraukimo į Sąrašą.
7.2. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 6, 7 ir 8 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (Vyriausybės 2019 m. birželio 5 d. nutarimo Nr. 546 redakcija) patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4–6 ir 20 punktais, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 40.3 punktu, 2021 m. sausio 19 d. priėmė Sprendimą, kuriuo uždraudė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) piliečiui F. K. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2026 m. sausio 18 d. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad Užsienietis yra populiarus Rusijos atlikėjas ir prodiuseris, dėl savo aktyvios koncertinės ir organizacinės veiklos darantis įtaką dideliems visuomenės sluoksniams Rusijos Federacijoje ir kitose buvusios SSSR valstybėse, jo koncertinė veikla užsienio valstybėse oficialių Rusijos Federacijos pareigūnų atvirai įvardijama kaip Rusijos Federacijos „minkštosios galios“ sklaidos įrankis. Pareiškėjas reguliariai lankosi ir koncertuoja Rusijos Federacijos neteisėtai aneksuotame Krymo pusiasalyje, taip sąmoningai paneigdamas Ukrainos teritorinį integralumą ir suverenitetą, ir taip netiesiogiai pateisina agresyvius Rusijos Federacijos veiksmus – už šiuos veiksmus jis įtrauktas į Ukrainoje nepageidaujamų asmenų, kuriems draudžiama lankytis šioje šalyje, sąrašą. Sprendime pažymėta, kad pareiškėją Rusijos Federacija išnaudoja siekdama pateisinti savo agresyvią užsienio politiką ir neigiamai indoktrinuoti Lietuvos Respublikos gyventojus, o jis pats savo pavyzdžiu ir sąmoningais veiksmais palaiko Rusijos Federacijos okupacinę politiką.
7.3. Migracijos departamentas Sprendimu uždraudė Užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi Užsienietis kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui.
8. Teismas aptarė Įstatymo 133 straipsnio 6–8 dalis, Taisyklių 4–6, 9.6, 11–12 punktus, Tvarkos 37.1 punktą ir priėjo prie išvados, kad pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui gali būti: 1) dokumentai, patvirtinantys uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą; 2) motyvuotos išvados; 3 ) informacija apie tai, kad užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
9. Teismas vadovavosi Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1155 (Vyriausybės 2020 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. 77 redakcija) patvirtintų Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos nuostatų 1 punktu, Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, jo priedėlio III dalies trečiojo skirsnio 17 skyriumi ir nurodė, kad pareiškėjo duomenis Migracijos departamentui pateikė Ministerija, kuriai pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio III dalies 12 skyrių pavesta užtikrinti nacionalinį saugumą.
10. Teismas pažymėjo, kad Ministerijos informaciją Migracijos departamentas gavo 2021 m. sausio 19 d. Atsakovas Sprendimą priėmė tą pačią dieną, t. y. nepažeisdamas Taisyklių 12 punkto reikalavimų. Migracijos departamentas dėl pateiktos informacijos ar duomenų patikslinimo (papildymo) apie Užsienietį į Ministeriją nesikreipė. Teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentui pakako pateiktų duomenų apie Užsienietį ir informacijos apie jo grėsmę valstybės saugumui Sprendimui priimti.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės Ministerijos Rašte nurodytų faktų nekvestionuoja, t. y. pripažįsta, kad koncertuoja okupuotame Kryme, kad jam uždrausta atvykti į Ukrainos Respubliką. Pareiškėjas nesutiko su Ministerijos Rašte nurodytų faktinių aplinkybių vertinimu. Šiuo aspektu teismas aptarė LVAT praktiką, analizavo Rezoliucijos turinį ir priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas Įstatymo normų taikymo kontekste turėjo pagrindą pripažinti, jog pareiškėjo veiksmų pobūdis sudarė pagrindą konstatuoti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentui nesuteikta teisė kvestionuoti kitos kompetentingos institucijos pateiktą informaciją ar ją vertinti kitaip.
12. Teismas sprendė, jog pareiškėjui nustatytas draudimas ir jo trukmė atitinka siekiamą tikslą šalinti grėsmes valstybės saugumui ir yra būtina viešojo intereso apsaugai.
13. Teismas aptarė Tvarkos 40.3 punktą, pažymėjo, jog pareiškėjas jokių šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturi ir nurodė, jog Migracijos departamentas, nustatydamas pareiškėjui 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respublikos laikotarpį, šio teisinio reglamentavimo nepažeidė. Įvertinęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas taip pat yra ir (duomenys neskelbtini) pilietis, neginčijama, jam judėjimo laisvė kitose Europos Sąjungos valstybėse Sprendimu nėra apribota, teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad jam pritaikyta poveikio priemonė yra neproporcinga ir diskriminacinio pobūdžio.
14. Teismas vertino, jog Migracijos departamento Sprendimu nustatytas draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką įtvirtintas Įstatyme ir pritaikytas siekiant teisėto tikslo Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies prasme kaip būtina priemonė valstybės saugumui užtikrinti. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, Taisyklių ir Tvarkos nuostatų nepažeidė, Sprendimas atitinka Įstatymo 133 straipsnio 6 dalies ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Priemonės, kurių nagrinėjamu atveju ėmėsi valstybė, negali būti vertinamos kaip pažeidžiančios ar ribojančios pareiškėjo teises Konvencijos, Chartijos ir Konstitucijos prasme. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti pareiškėjo skundą remiantis skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
15. Teismas kitus pareiškėjo skundo argumentus pripažino neesminiais sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičiančiais šiame sprendime padarytos išvados. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas nurodė, jog jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
16. Pareiškėjas F. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo Sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo teismui argumentus bei papildomai nurodo, kad:
17.1. Teismas visiškai (absoliučiai) ignoravo pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytus principus, kuriuos priimdamas Sprendimą, pažeidė atsakovas, ir dėl jų visiškai nepasisakė sprendime (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 str. 2 d. 5 p.), t. y. dėl proporcingumo bei asmens elgesio, kuris turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, (Direktyvos 27 str., Chartijos 52 str., Konvencijos 4 protokolo 2 str., Įstatymo 981 str. 1–2 d.), lygiateisiškumo ir diskriminacijos uždraudimo (Konstitucijos 29 str., Chartijos 21 str., Direktyvos 31 str.) principų, kuriuos skundžiamame sprendime įvardino kaip ne. Atsakovas patvirtino pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui ateityje („bendroji prevencija“), tačiau iki šiol pareiškėjo vykdytoje veikloje atsakovas jokių grėsmių neįžvelgia (nemato).
17.2. Pareiškėjas gali savo koncertinę veiklą vykdyti kitose ES valstybėse (Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje), taigi jis nekelia jokios grėsmės nei Lietuvos, nei kitų kaimyninių valstybių, nei kitų ES narių saugumui. Tokie apribojimai nėra būtini ir jie tikrai neatitinka ES pripažintų bendrų interesų, proporcingumo principo.
17.3. Teismo sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 6 dalimi ir Tvarkos 40.3 punktu, todėl neaišku, ar Tvarkos 40.3 punkte įtvirtintas 5 metų terminas atitinka aukštesnės galios teisės aktuose įtvirtintą proporcingumo principą – kaip pritaikyti proporcingą poveikio priemonę, jeigu ją galima parinkti tik nuo 5 iki 5 metų.
17.4. Atsakovas sukūrė labai įdomų precedentą – Rusijos opozicijos politikui A. N., Kremliaus aukščiausiems pareigūnams tiek Rusijos prezidentui V. P., tiek Rusijos užsienio reikalų ministrui S. L., Rusijos prezidento spaudos atstovui D. P., Užsienio reikalų ministerijos informacijos departamento vadovei M. Z. nėra uždrausta atvykti į Lietuvą, jie nėra įtraukti į Sąrašą. Tai yra asmenys, kurie betarpiškai vykdo Kremliaus politiką ir kurie viešuose pasisakymuose transliavo absoliutų pritarimą Rusijos vykdomai užsienio politikai, tačiau jie pavojaus Lietuvai nekelia. Net Baltarusijos faktinis vadovas kelia didesnę grėsmę, nei minėti Kremliaus politiką formuojantys asmenys, kadangi A. L. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas, kuriam Sprendimu uždrausta atvykti į Lietuvą, kelią didžiulę grėsmę Lietuvos saugumui, nes viešai kažką pasakė dėl Kremliaus vykdytos politikos t. y. paviešino savo įsitikinimus, politines pažiūras. Yra ir nemažai kitų Rusijos menininkų, koncertavusių Kryme (S. Š., grupės „(duomenys neskelbtini)“ lyderis; V. B., grupės „(duomenys neskelbtini)“ lyderis; O. B.; grupė „(duomenys neskelbtini)“; P. G. ir kt.), kurie Migracijos departamentui nėra užkliuvę, kaip galintys kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Paminėti atvejai yra sunkiai paaiškinami ir suvokiami dalykai, nėra nuoseklumo ir elementarios logikos Ministerijos bei Migracijos departamento priimtuose sprendimuose – tai akivaizdus asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas, akivaizdus diskriminacijos įsitikinimų, politinių ar kitokių pažiūrų pagrindu atvejis.
17.5. Sprendimas grindžiamas ne pareiškėjo elgesiu, o jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais trečiųjų asmenų pasisakymais, kurie neaišku ar iš viso buvo. Sprendimą atsakovas priėmė dėl pareiškėjo įsitikinimų, politinio jo požiūrio, o ne dėl konkrečios veiklos, remdamasis Ministerijos Raštu. Tačiau kodėl tik 2021 m. sausio 19 d. Ministerijos vadovybė nusprendė, jog pareiškėjas staiga pradėjo kelti grėsmę valstybės saugumui, kodėl tokios „grėsmės“ neįžvelgė iki tol buvę užsienio reikalų ministrai, turint omenyje tai, jog Krymas buvo aneksuotas 2014 metais, o pareiškėjas koncertuoja Kryme kiekvienais metais jau mažiausiai 25 metus iš eilės.
17.6. Atsakovo pritaikyti apribojimai pažeidžia pareiškėjo ekonominius interesus (dėl Sprendimo Užsienietis negaus pajamų iš birželio mėnesį suplanuoto koncerto Lietuvoje), Sprendime didžioji dalis motyvų ir faktinių pagrindų, kurie nurodyti atsiliepime į skundą, nėra nurodyti, todėl atsakovas nesilaikė VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimo dėl administracinio akto faktinio pagrindimo bei priimto sprendimo motyvų nurodymo akte ir toks Sprendimas turi būti panaikintas. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas niekaip neįrodinėjo, kokiomis formomis, kokiais veiksmais, kada pareiškėjas yra (buvo) neva remiamas Kremliaus – atsakovas nepateikė į bylą tokius jo teiginius galinčių pagrįsti įrodymų.
18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo teismui argumentus, papildomai pažymėdamas, kad:
18.1. Nustatytas draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką grindžiamas ne bendrąja prevencija, o konkrečiu pareiškėjo elgesiu, galinčiu kelti grėsmę valstybės saugumui. Aktyvi pareiškėjo, kaip žymaus atlikėjo, veikla, kuria jis skleidžia rusiškąją propagandą, prieštaraujančią pamatinėms Lietuvos Respublikos vertybėms, kelia realią grėsmę valstybės saugumui. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartotinai teigia nesantis politiku bei Rusijos Federacijos valdžios institucijų vardu nepriiminėja sprendimų, tačiau jo vieši pareiškimai ir veiksmai rodo, kad Užsieniečio atvykimas, buvimas, koncertinės veiklos organizavimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės bei visuomenės saugumui ir ši grėsmė yra reali bei akivaizdi, o ne tik grindžiama bendrąja prevencija.
18.2. Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 patvirtintos Lietuvos nacionalinio saugumo strategijos (toliau – ir Strategija) 14.6 punkte kaip vienas iš veiksnių, keliančių pavojų valstybės nacionaliniam saugumui, įvardijama informacinė grėsmė – kai kurių valstybių ir nevalstybinių subjektų skleidžiama karo propaganda, karo ir neapykantos kurstymas, bandymai iškraipyti istorinę atmintį ir kita nepagrįsta ir klaidinanti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreipta informacija, kuria skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą ir kt. Kryme organizuojamais renginiais Rusija siekia pateisinti ir įtvirtinti aneksiją, o pareiškėjas, koncertuodamas Kryme, išreiškia paramą nusikalstamai Rusijos Federacijos politikai, dėl ko pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje ir rusiškosios propagandos skleidimas prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinėms vertybėms bei kelia grėsmę valstybės saugumui. Taigi pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas būtina ir proporcinga priemone.
18.3. Pareiškėjo įvardijami nuostoliai dėl to, kad jis negalės atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje koncertuoti, nesudaro pagrindo pripažinti Migracijos departamento Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu, kadangi pareiškėjui taikomos priemonės vertintinos kaip proporcingos ir būtinos siekiamam tikslui. Pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių savo teiginius, kad nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką lemia jo finansinės padėties pablogėjimą. Svarbu ir tai, jog Migracijos departamento Sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, su kuria pareiškėjo jokie šeiminiai, socialiniai ar kitokie svarbūs ryšiai nesieja, paliekant teisę jam vykti į kitas Šengeno erdvei priklausančias valstybes, patvirtina, kad pareiškėjo, kaip Europos Sąjungos piliečio, teisė laisvai judėti po valstybių narių teritoriją nebuvo esmingai apribota ir, kad Sprendimas priimtas atsižvelgiant į proporcingumo principą ir įvertinant individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes.
18.4. Deklaratyvūs ir neturi jokios teisinės reikšmės pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjui į Lietuvos Respubliką uždrausta atvykti tik 2021 m. sausio 19 d., nors Rusijos Federacija Krymą okupavo 2014 metais. Tai, kad pareiškėjui draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nebuvo nustatytas anksčiau, niekaip nepaneigia Migracijos departamento Sprendime daromų išvadų dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui ir, priešingai, negu vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo spręsti, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nustatytas remiantis subjektyvia Ministerijos nuomone ir tik bendrosios prevencijos sumetimais.
18.5. Pareiškėjo argumentai, jog yra daug kitų žymių Rusijos politikų bei kultūros veikėjų ar kitų asmenų, kurie arba koncertavo Kryme, arba kitaip išreiškė palaikymą Krymo okupacijai, tačiau jiems nedraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, dėl ko, pareiškėjo vertinimu, buvo pažeisti lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principai, yra nepagrįsti. Migracijos departamentas užsieniečių teisinės padėties klausimus nagrinėja ir sprendimus priima teisės aktų nustatyta tvarka individualiai įvertinęs kiekvieno užsieniečio atvejį. Migracijos departamentas gavo patikimos ir pakankamos informacijos būtent apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl įvertinęs pateiktas aplinkybes ir nustatęs, kad yra draudimo atvykti pagrindas, privalėjo priimti ir priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo vertinti kitų pareiškėjo minimų asmenų elgesio bei jų galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui, t. y. Sprendimu sprendžiamas būtent pareiškėjo teisinės padėties klausimas, todėl Migracijos departamentas neturi pagrindo komentuoti, kokiems kitiems asmenims yra / nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir dėl kokių priežasčių. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikta argumentacija dėl kitų (duomenys neskelbtini) piliečių veiksmų nereiškia, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas ir, kad skirtingiems užsieniečiams Įstatymo bei kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimai taikomi nevienodai.
18.6. Tvarkoje įtvirtinti draudimo atvykti laikotarpiai atitinka proporcingumo principą, o teismų praktikoje Tvarka vertinama kaip pavyzdinė (žr., pvz., LVAT 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020), t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad analogiškomis / panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi. Tvarkoje nustatomi tik pavyzdiniai kriterijai ir draudimo atvykti trukmė esant skirtingiems Įstatyme įtvirtintiems draudimo atvykti pagrindams, o kiekvienu individualiu atveju įvertinama, ar užsieniečio atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Įvertinus tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamento Sprendimu nustatytas draudimas jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus laikytinas pagrįstu, proporcingu ir atitinkančiu Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Pagrindų nukrypti nuo Tvarkoje įtvirtintų kriterijų ir pareiškėjui nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį ar tokio draudimo netaikyti Migracijos departamentas nenustatė, tokių pagrindų neįvardijo ir pats pareiškėjas.
18.7. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Migracijos departamentas išsamiai atsakė į pareiškėjo skundo argumentus, dėl ko teismui pateikto procesinio dokumento turinys yra detalus. Tačiau tai nereiškia, kad atsiliepimas į skundą prieštarauja Sprendimui ar, kad atsiliepime į skundą pateikiami nauji Sprendimo motyvai. Migracijos departamento Sprendimas visiškai atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, ką pagrįstai konstatavo ir teismas, kadangi jame nurodyti tiek faktiniai, tiek teisiniai Sprendimo priėmimo pagrindai, nustatytos faktinės aplinkybės susietos su konkrečiomis teisės normomis (priešingų aplinkybių pareiškėjas nenurodė), todėl Sprendimas laikytinas pakankamai aiškiu bei motyvuotu.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja bylai reikšmingas faktines aplinkybes, aptaria pareiškėjo skundo dalyką ir pagrindą bei pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę, o atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus papildomai nurodo, kad:
19.1. Teismas tinkamai taikė teisės aktus, tikrindamas Migracijos departamento veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar konkrečiu atveju, priimant pareiškėjo ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą, nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, ar nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės ginčijamu atsakovo Sprendimu.
19.2. Nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, jog teismas visiškai ignoravo pareiškėjo procesiniuose dokumentuose įvardintą proporcingumo principo pažeidimą, nes pagal LVAT praktiką kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo (buvimo) Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas; šis procesas turi būti paremtas faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu; būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3484-662/2016; 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3741-552/2018).
19.3. Teismas nagrinėjamoje byloje padarė pagrįstą išvadą, jog byloje esantys duomenys (informacija) nėra spėjimai ir įtarimai, o nustatyti faktai, kurie patvirtina, kad Rusijos Federacija Kryme organizuojamais Užsieniečio ir kitais žinomų žmonių renginiais siekia pateisinti ir įtvirtinti Krymo aneksiją, kad pareiškėjas žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose akivaizdžiai remia neteisėtą, agresyvią Rusijos Federacijos ekspansinę politiką, kurią Lietuvos Respublika smerkia, kad jis vienareikšmiai Krymą laiko (vertina) Rusijos dalimi, kad jis yra Rusijos Federacijos pasitelkiamas įtikinti Rusijos Federacijos vykdomos politikos teisingumu, išnaudojamas prieš valstybių teritorinį suverenumą, pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms, kad jis Krymo aneksiją sieja su Rusijos Federacijos „pergale“ Krymo ir Rusijos „susijungimu“, todėl jo atvykimas ir koncertų organizavimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės bei visuomenės saugumui ir ši grėsmė yra reali bei akivaizdi.
19.4. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai leido teismui konstatuoti, jog pakanka duomenų padaryti išvadą, kad uždraudžiant Užsieniečiui atvykti į Lietuvą, siekiama išvengti Rusijos Federacijos ir jos prezidento V. P. ideologijos skleidimo Lietuvoje, taip užtikrinant visos visuomenės ir valstybės saugumą. Teismo pagrįstu vertinimu viešoji tvarka ir visuomenės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams. Vadinasi, Lietuvos pritaikytos Užsieniečiui priemonės yra proporcingos ir būtinos siekiamam tikslui – užkirsti kelią atvykti į Lietuvą Užsieniečiui, kurio buvimas Lietuvoje vertinamas kaip keliantis grėsmę valstybės ir visuomenės saugumui.
19.5. Teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog pareiškėjo teiginiai dėl neigiamų jam pasekmių, negalint koncertuoti Lietuvoje pardavus bilietus į jo koncertą, nereiškia, kad Migracijos departamento Sprendimas yra neproporcingas. Migracijos departamento Sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, paliekant teisę vykti į kitas Šengeno erdvei priklausančias valstybes; šios aplinkybės patvirtina atsakovo Sprendimo proporcingumą bei tai, jog jis buvo priimtas įvertinus individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes.
19.6. Teismas sprendime nurodė, kodėl nepasisako dėl visų pareiškėjo skundo argumentų (teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus, LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011). Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius teiginius kaip argumentus, kurie buvo nurodyti bylą nagrinėjant teisme. Taigi jo teiginiai, prielaidos apie teismo netinkamą pareiškėjo pateiktų įrodymų ištyrimą, taip pat jo pateikiamas skirtingas nei teismo atliktas teisės aktų vertinimas nesudaro pagrindo pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu bei neteisingu teismo sprendimą, kuriuo Migracijos departamento Sprendimas paliktas galioti.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. VSD atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas tiek teismui teiktuose dokumentuose, paaiškinimuose, tiek apeliaciniu skundu nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kurie paneigtų tiek atsakovo, tiek teismo sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes. Pareiškėjo argumentai, kad teismo sprendimas priimtas ignoruojant proporcingumo, lygiateisiškumo ir diskriminacijos draudimo principus, neturi jokio teisinio pagrindo. Skundžiamu Sprendimu pareiškėjui, kuris taip pat yra ir (duomenys neskelbtini) pilietis, judėjimo laisvė kitose Europos Sąjungos valstybėse nėra apribota.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. sausio 19 d. sprendimo, kuriuo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) piliečiui F. K. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, t. y. iki 2026 m. sausio 18 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, Užsieniečio skundą atmetė, konstatavęs, kad visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, jog pareiškėjo veiksmų pobūdis leidžia daryti išvadą, jog jis kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pirmosios instancijos teismas uždraudimą atvykti 5 metus į Lietuvos Respubliką vertino kaip proporcingą bei būtiną priemonę, nepažeidžiančią pareiškėjo teisių, įtvirtintų Konvencijoje, Chartijoje ir Konstitucijoje.
23. Pareiškėjo apeliacinis skundas yra grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytų principų (proporcingumo, lygiateisiškumo ir diskriminacijos uždraudimo), skundžiamą sprendimą grindė bendrąją prevencija, o ne pareiškėjo elgesiu, neatsižvelgė į tai, jog kitiems Rusijos menininkams tokios poveikio priemonės nėra taikomos, Migracijos departamento Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
24. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nurodomus argumentus (ABTĮ 140 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-706/2014 ir kt.).
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar konkrečiu atveju, priimant Sprendimą, nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar kitaip Sprendimu nebuvo suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgiant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.
26. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99) (žr., pvz., LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).
27. Įstatymo 133 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
28. LVAT savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja, kas laikytina tokia grėsme. Sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
29. Direktyvos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu. Tos pačios dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, keliantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Pateisinimai, kurie yra nesusiję su atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini.
30. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra nurodęs, kad atitinkamo asmens elgesys, iš kurio matyti, kad jo požiūris ir toliau išlieka toks, kuris pažeidžia Europos Sąjungos Sutarties 2 ir 3 straipsniuose nurodytas pagrindines vertybes, pvz., žmogaus orumą ir žmogaus teises (tai parodo atlikti nusikaltimai ar veikos), gali sudaryti tikrą, esamą ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam visuomenės interesui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies antros pastraipos pirmą sakinį (žr., pvz., 2018 m. gegužės 2 d. didžiosios kolegijos sprendimo K. prieš Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (C-331/16) ir H. F. prieš Belgische Staat (C-366/16) 44 p.). ESTT pažymėjo, kad, kaip matyti iš šios Direktyvos 27 straipsnio 2 dalies ir suformuotos ESTT jurisprudencijos, su teise laisvai judėti susijusią ribojamąją priemonę galima pateisinti tik jeigu ji atitinka proporcingumo principą, o tai reiškia, kad reikia patikrinti, ar ši priemonė yra tinkama užtikrinti ja siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (šiuo klausimu žr., pvz., 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo Gaydarov (C-430/10) 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Atliekant šį vertinimą būtina pasverti, pirma, atitinkamo asmens elgesio keliamą pavojų pagrindiniams priimančiosios valstybės narės visuomenės interesams ir, antra, teisių, kurias Europos Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams suteikia Direktyva 2004/38, apsaugą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimo Tsakouridis (C-145/09) 50 p.) (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019; 2021 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1939-1062/2021).
31. LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo (buvimo) Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019).
32. Byloje nustatyta, jog Migracijos departamentas uždraudė Užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2026 m. sausio 18 d. Sprendime nurodyta, kad Užsienietis yra populiarus Rusijos atlikėjas ir prodiuseris, dėl savo aktyvios koncertinės ir organizacinės veiklos darantis įtaką dideliems visuomenės sluoksniams Rusijos Federacijoje ir kitose buvusios SSSR valstybėse, jo koncertinė veikla užsienio valstybėse oficialių Rusijos Federacijos pareigūnų atvirai įvardijama kaip Rusijos Federacijos „minkštosios galios“ sklaidos įrankis. Pareiškėjas reguliariai lankosi ir koncertuoja Rusijos Federacijos neteisėtai aneksuotame Krymo pusiasalyje, taip sąmoningai paneigdamas Ukrainos teritorinį integralumą ir suverenitetą, ir taip netiesiogiai pateisina agresyvius Rusijos Federacijos veiksmus – už šiuos veiksmus jis įtrauktas į Ukrainoje nepageidaujamų asmenų, kuriems draudžiama lankytis šioje šalyje, sąrašą. Sprendime pažymėta, kad pareiškėją Rusijos Federacija išnaudoja siekdama pateisinti savo agresyvią užsienio politiką ir neigiamai indoktrinuoti Lietuvos Respublikos gyventojus, o jis pats savo pavyzdžiu ir sąmoningais veiksmais palaiko Rusijos Federacijos okupacinę politiką
33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Nutarties 27–31 punktuose išdėstytais įrodymų vertinimo principais ir taisyklėmis, įvertinusi Migracijos departamento nurodytus viešai prieinamus įrodymus, Sprendimo motyvus (Nutarties 32 p.), sprendžia, jog pareiškėjo elgesys, jo anksčiau atlikti veiksmai, jų pobūdis suteikia pakankamą pagrindą prieiti prie išvados apie Užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl Sprendimas kaip ribojanti priemonė yra pateisinama, proporcinga ir būtina siekiamam tikslui – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją Užsieniečiui, kurio buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas ir vertinamas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, pasiekti. Tokios teisėjų kolegijos išvados nepaneigia ir abstraktūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su bendrąja prevencija, neįžvelgtomis grėsmėmis iki šiol jo vykdytoje veikloje, nenustatytu draudimu atvykti anksčiau, t. y. 2014 metais.
34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog proporcingumo principas pažeistas nustatant draudimo atvykti laikotarpį ir vertinant jo keliamą grėsmę Europos Sąjungos bendrųjų interesų kontekste.
35. Vertinant šiuos pareiškėjo teiginius, pažymėtina, jog Įstatymo 133 straipsnio 6 dalies nuostata (žr. Nutarties 27 p.) dėl ne ilgesnio nei 5 metų draudimo atvykti laikotarpio turi būti aiškinama kartu su to paties straipsnio 8 dalies reglamentavimu, kuriame, be kita ko, įtvirtinta, jog draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Tvarka nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį <...>, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio (Tvarkos 1 p.). Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (Tvarkos 37.1 p.); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Tvarkos 37.2 p.). Tvarkos 40.3 punkte nustatytas draudimo atvykti laikotarpis – 5 metai šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui – Europos Sąjungos valstybės narės <...> piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – kurio atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki tam tikro laiko atsakovas turi priimti įvertinęs reikšmingų aplinkybių visumą bei atsižvelgęs į tai, ar draudimas užsieniečiui iki tam tikro laiko atvykti į Lietuvos Respubliką yra tinkama ir proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti.
36. Byloje nustatyta, jog Raštu atsakovo buvo prašoma į Sąrašą 5 metų laikotarpiui įrašyti Užsienietį, nes, be kita ko, pareiškėjo lankymasis Lietuvoje gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Byloje nėra duomenų apie Užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog draudimu atvykti Užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą, į tai, jog Tvarkos 40.3 punktas nustato konkretų draudimo atvykti laikotarpį esant tam tikriems Įstatyme įtvirtintiems pagrindams, sprendžia, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, atsižvelgė į Tvarkoje nustatytus kriterijus, o pareiškėjui taikomas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra tinkama ir proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui turėjo būti nustatytas kitoks nei 5 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis.
37. Migracijos departamento Sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, atsižvelgiant ir į tai, jog jokie šeiminiai, socialiniai ar kitokie svarbūs ryšiai Užsieniečio su Lietuvos Respublika nesieja, taigi pareiškėjo, kaip Europos Sąjungos piliečio, teisė laisvai judėti po valstybių narių teritoriją, vykdyti savo koncertinę veiklą kitose ES valstybėse nebuvo apribota.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde lygiateisiškumo principo pažeidimą ir diskriminaciją dėl įsitikinimų, politinių ar kitokių pažiūrų sieja su kitais žymiais Rusijos politikais bei kultūros veikėjais, kuriems nėra draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Minėta, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, Migracijos departamentas užsieniečių teisinės padėties klausimus nagrinėja ir sprendimus priima teisės aktų nustatyta tvarka individualiai įvertinęs kiekvieno užsieniečio atvejį. Apeliaciniame skunde pateikta argumentacija dėl kitų (duomenys neskelbtini) piliečių ir Migracijos departamento pozicija dėl jų nereiškia, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas ir, kad skirtingiems užsieniečiams Įstatymo bei kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimai taikomi nevienodai. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Raštu gavo patikimos ir pakankamos informacijos būtent apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl įvertinęs pateiktas aplinkybes ir nustatęs, kad yra draudimo atvykti pagrindas, privalėjo priimti ir priėmė Sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Migracijos departamentui nesuteikta teisė kvestionuoti kitos kompetentingos institucijos pateiktą informaciją ar ją vertinti kitaip.
39. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad, kaip ne kartą konstatuota LVAT praktikoje, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundų argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
40. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
41. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo F. K. (F. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Rytis Krasauskas
Ramutė Ruškytė