Administracinė byla Nr. A-685-968/2021

                Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02929-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3; 30.2 (S) 

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ skundą Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai dėl nutarimų dalių panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys: Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“, akcinė bendrovė „Amber Grid“).

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

 

1.       Pareiškėjas akcinė bendrovė „Achema“ (toliau – ir Bendrovė, „Achema“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama:

1.1.                      Panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (šiuo metu – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba) (toliau – ir Komisija) 2012 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. O3-317 
„Dėl lėšų, skirtų suskystintų gamtinių dujų terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudoms ar jų daliai kompensuoti, nustatymo 2013 metams“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3-317) 3.1 ir 4 punktus.

1.2.                      Panaikinti Komisijos 2012 m. spalio 26 d. nutarimo Nr. O3-330 „Dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų koregavimo bei papildomos ir neatsiejamos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo viršutinės ribos (SGDT priedo) nustatymo 2013 metais“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3-330) 2 punktą.

1.3.                      Priteisti iš atsakovo Komisijos visas pareiškėjo turėtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1.                      Komisija, priimdama Nutarimą Nr. O3-317, atsižvelgė į AB „Klaipėdos nafta“, bendrovės, įgyvendinančios suskystintų gamtinių dujų terminalo (toliau – SGDT), jo infrastruktūros ir jungties įrengimo projektą (toliau – Projektas), planus, Nutarimo Nr. O3-317 3.1 punktu nutarė 
2013 m. kompensuoti ir padengti 114 100 000 Lt Projekto sąnaudų. Bendrovė laikyta SGDT lėšų mokėtoja, kuri turėjo sumokėti ženklias sumas, sudarančias 35–40 proc. (t. y. apie 50 mln. Lt per metus) nuo visų aukščiau nurodytų lėšų, skirtų Projekto įgyvendinimui. Pagal Nutarimo Nr. O3-317 4 punktą atsakovė turėjo teisę koreguoti pirmiau nurodytų lėšų sumą, pasikeitus esminėms aplinkybėms, darančioms reikšmingą įtaką Projekto finansavimui ir jo įgyvendinimui, taigi SGDT lėšų suma galėjo dar didėti. Atsakovė, nustačiusi Projekto įgyvendinimo sąnaudas, kurios bus finansuojamos iš SGDT priedo, priėmė Nutarimą Nr. O3-330, kuriuo nustatė SGDT priedo dydį, t. y. 37,53 Lt už tūkst. m3 (be pridėtinės vertės mokesčio), kuris bus mokamas kaip papildoma ir neatsiejama gamtinių dujų perdavimo kainos dalis, apmokama Bendrovės. Tai lems gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos didėjimą daugiau nei 80 proc., lyginant su 2012 m. Dėl to Komisijos nutarimai ne tik pažeidžia Bendrovės teises ir teisėtus interesus, bet ir prieštarauja aukštesnę teisinę galią turintiems Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktams.

2.2.                      Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 7 punktas ir Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktas draudžia į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą įtraukti su perdavimo paslauga nesusijusias sąnaudas, t. y. SGDT priedą, kuris skirtas padengti AB „Klaipėdos nafta“ sąnaudas su gamtinių dujų perdavimo veikla nesusijusio Projekto įgyvendinimui. Nutarimo Nr. O3-317 4 punktas, nustatantis teisę Komisijai koreguoti SGDT lėšų sumą, yra neteisėtas, nes Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 9 straipsnio 15 dalis nustato baigtinį sąrašą atvejų, kada gali būti koreguojama gamtinių dujų perdavimo kainos viršutinė riba. Atsakovas turi teisę atlikti tai tik kartą per metus. Net ir laikant, kad Komisija turi tam kompetenciją, tokia jos teisė yra neapibrėžta, tad pažeidžia teisėtų lūkesčių principą.

2.3.                      Nutarimo Nr. O3-317 3.1 ir 4 punktai bei Nutarimo Nr. O3-330 2 punktas prieštarauja ES teisės aktams, reguliuojantiems gamtinių dujų teisinius santykius. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento Nr. 715/2009 dėl teisės naudotis gamtinių dujų perdavimo tinklais sąlygų, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1775/2005 (toliau – ir Reglamentas Nr. 715/2009), nuostatos įtvirtina, kad gamtinių dujų perdavimo tarifai turi atspindėti tik tinklo operatoriaus sąnaudas ir investicijų grąžą. Be to, Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 2003/55/EB, (toliau – ir Direktyva 2009/73/EB) taip pat draudžia į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą įtraukti kitas nei su perdavimu susijusias išlaidas.

2.4.                      Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, viršijo savo kompetenciją, nustatytą Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (toliau – ir SGDTĮ) 5 straipsnio 2 dalyje ir kituose teisės aktuose. Atsakovei buvo suteikta kompetencija nustatyti sąnaudų įtraukimo tvarką ir sąlygas, tačiau jai nebuvo nustatyta kompetencija pačiai priimti sprendimą, kad SGDT priedas gali ar turi būti įtrauktas į perdavimo paslaugos kainą. Tokia kompetencija nėra suteikta 
AB „Klaipėdos nafta“, nors Nutarimo Nr. O3-317 2.1.4 punkte buvo konstatuojama, kad 
AB „Klaipėdos nafta“ nurodė, jog likusią Projekto dalį planuoja finansuoti SGDT lėšų mokėtojų (įskaitant pareiškėją) lėšomis per SGDT priedą.

2.5.                      Nutarimo Nr. O3-317 3.1 ir 4 punktai ir Nutarimo Nr. O3-330 2 punktas prieštarauja ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, 8 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 2 punkte nustatytam objektyvumo principui, kadangi priimdama ginčijamus nutarimus ir nustatydama Projekto finansavimą iš SGDT priedo ir SGDT priedo apimtį, atsakovė nepagrindė šių nutarimų objektyviais duomenimis, nesielgė objektyviai ir nešališkai bei pažeidė pareigą tartis dėl nutarimų priėmimo. Be to, ginčijamų nutarimų punktai nemotyvuoti, priimti neskaidriai. Atsakovas negalėjo kompetentingai atsakyti ir paaiškinti, kokiais objektyviais duomenimis nustatyta, kad lėšų poreikis Projektų įgyvendinimui 2013 ir 2014 m. yra 200 mln. litų. Komisija taip pat negalėjo paaiškinti, kokioms konkrečiai Projekto reikmėms bus skirtas finansavimas iš SGDT priedo. Apie posėdį, kuriame buvo priimtas Nutarimas Nr. O3-317, atsakovas pranešė tik 2012 m. spalio 18 d. vakare, o dalį posėdžiui reikšmingos informacijos savo tinklapyje pateikė tik likus kelioms valandoms iki posėdžio, todėl „Achema“ neturėjo galimybės tinkamai pasiruošti Komisijos posėdžiui.

2.6.                      SGDT priedo nustatymas yra su Europos Komisija nesuderintos valstybės pagalbos teikimas AB „Klaipėdos nafta“, kuris prieštarauja Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 107 straipsnio 1 daliai ir 108 straipsnio 3 daliai, taip pat SGDTĮ 14 straipsnio 4 daliai. SGDT priedas yra valstybės nustatytas privalomas mokėjimas, kurio panaudojimą kontroliuoja valstybė. Taigi, nors SGDT lėšos gavėjui nėra suteikiamos tiesiogiai iš valstybės biudžeto, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, SGDT priedo nustatymas yra pakankamas konstatuoti, kad tokios lėšos laikomos valstybės ištekliais. Ginčijamais nutarimais AB „Klaipėdos nafta“, kaip SGDT lėšų gavėjai, užtikrintos papildomos pajamos, kurių ji negautų įprastomis rinkos sąlygomis. Todėl tokiu būdu minėtai bendrovei suteikiama išskirtinė ekonominė nauda. Nustatomas finansavimo taikymas yra pasirinktinis, nes remiamas konkretus ūkio subjektas (SGDT projekto įgyvendinimo bendrovė), kuris nebuvo atrenkamas konkurso būdu. Be to, kadangi tarp ES šalių vyksta prekyba suskystintomis gamtinėmis dujomis, SGDT priedo nustatymas sustiprina SGDT lėšų gavėjo konkurencinę padėtį kitų ūkio subjektų atžvilgiu, todėl gali būti ar net yra daromas poveikis konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai. Pati Bendrovė ketino konkuruoti ir statyti SGDT, tačiau dėl SGDT priedo nustatymo turės remti AB „Klaipėdos nafta“ įgyvendinamą Projektą.

2.7.                      Kadangi į gamtinių dujų perdavimo kainą įtraukiama kainos dedamoji nėra atlyginimas už suteiktą perdavimo paslaugą, SGDT priedas yra mokestis, kurio esminius elementus gali nustatyti tik įstatymas. Jeigu tai nėra privalomas mokėjimas, SGDT priedas turi būti suprantamas kaip nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams, už kurį turi būti teisingai atlyginama. Abiem atvejais ginčijamas reguliavimas prieštarauja Konstitucijai.

3.       Atsakovas Komisija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Komisija savo atsiliepime su Bendrovės skundu nesutiko šiais pagrindais:

3.1.                      Bendrovė neteisingai aiškina SGDTĮ nuostatas ir jų santykį su Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu (toliau – ir EĮ) ir Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymu (toliau – ir GDĮ). Energijos kainų reguliavimo pagrindiniai reikalavimai yra įtvirtinti EĮ 19 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią, nustatant valstybės reguliuojamas kainas, gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą. SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta taisyklė turėtų būti aiškinama sistemiškai, atsižvelgiant į tai, kad jau šioje normoje įtvirtinta, kad SGDT, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis gali būti įtraukiami į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą. Taigi ši taisyklė turi būti laikoma specialiąja SGDTĮ atžvilgiu. Būtent dėl SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų pakeista Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika), kurioje buvo nustatyta SGDT priedo apskaičiavimo tvarka. Visi rodikliai, naudojami nustatant SGDT priedo dydį, yra skirti išimtinai SGDT priedo dydžiui apskaičiuoti, o gamtinių dujų perdavimo viršutinių ribų kainodara nepasikeitė dėl atsiradusios naujosios papildomos ir neatsiejamos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos viršutinės ribos. SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalies įgyvendinimui buvo pasirinktas toks modelis, pagal kurį gamtinių dujų perdavimo kaina ir SGDT priedas yra aiškiai atriboti, tarp šių veiklų nėra kryžminio subsidijavimo.

3.2.                      Įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principai nebuvo pažeisti, nes atsakovas neviršijo SGDTĮ numatytos kompetencijos. Užtikrinant, kad SGDT eksploatavimas būtų pradėtas ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 3 d., SGDTĮ nustatyta subjektų, prižiūrinčių SGDT projekto vykdymą, užtikrinančių, kad būtų sudarytos teisinės, techninės, organizacinės, finansinės sąlygos projekto įgyvendinimui, ir turinčių teisės aktų apibrėžtas funkcijas, sistema. Taigi SGDT projekto vykdymas priklauso nuo įgaliotų priimti sprendimus subjektų pasirinktų projekto įgyvendinimo modelių, techninių sprendimų ir pan. Komisijos kompetencija turi būti vertinama pagal Metodikos 693 punktą, pagal kurį SGDT lėšų poreikis nustatomas atsižvelgus į SGDT investicijų projektui įgyvendinti būtinus finansinius išteklius bei įvertinus SGDT projektą įgyvendinančiai bendrovei prieinamas finansines galimybes pasinaudoti kitais galimais projekto finansavimo šaltiniais. SGDT lėšų poreikis nustatomas pagal faktinį Projekto įgyvendinimą, o pagal 2012 m. spalio 9 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-294 patvirtintą Suskystintų gamtinių dujų terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudoms ar jų daliai kompensuoti skirtų lėšų administravimo tvarkos aprašą (toliau – ir Administravimo aprašas) lėšos išmokamos gavus SGDT lėšų gavėjo prašymą kartu su įvykdytų investicijų ataskaita, kurioje detalizuojamos patirtos sąnaudos ir nurodomi pagrindžiantys bei išlaidų apmokėjimą įrodantys dokumentai, įskaitant Energetikos ministerijos ar jos įpareigotos kitos viešojo administravimo institucijos patvirtinimą dėl atliktų investicijų. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, nustatytas SGDT lėšų sumos dydis priklauso nuo objektyvių duomenų, teikiamų siekiant pagal Metodikos ir Administravimo aprašo reikalavimus nustatyti minėtą lėšų sumą. Tuo tarpu Nutarimo Nr. O3-330 4 punkte nustatyta galimybė savaime nesudaro piktnaudžiavimo galimybės, nes koreguojant SGDT lėšų sumą, Komisija turi vadovautis tiek Administravimo aprašo bei Metodikos, tiek ir kitų šią veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais.

3.3.                      Reglamento Nr. 715/2009 preambulės 8 punkte numatyti siekiai sukurti paskatas naujai infrastruktūrai kurti, o 13 straipsnyje įtvirtinta, kad tarifai arba jiems apskaičiuoti naudojamos metodikos palengvina veiksmingą prekybą dujomis ir konkurenciją, tuo pat metu išvengiant tinklo naudotojų kryžminio subsidijavimo ir numatant paskatas investicijoms bei išlaikant arba sukuriant perdavimo tinklų sąveiką. Todėl papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos, taip užtikrinant infrastruktūros plėtrą, nustatymas neprieštarauja minėtam reglamentui. Reglamento Nr. 715/2009 nuostatos paskatino įgyvendinti SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, priimant Metodikos pakeitimus ir nustatant SGDT priedą kaip papildomą ir neatsiejamą dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo kainos viršutinės ribos, taip užtikrinant gamtinių dujų perdavimo kainos viršutinės ribos skaidrumą. Direktyvos 2009/73/EB 3 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad valstybės narės gamtinių dujų sektoriuje veikiančioms įmonėms galima dėl bendros ekonominės svarbos nustatyti įpareigojimus teikti viešąsias paslaugas, kurie gali būti susiję su saugumu, įskaitant tiekimo saugumą, reguliarumą, kokybę ir kainą, bei su aplinkos apsauga, įskaitant energijos vartojimo efektyvumą, energiją iš atsinaujinančių išteklių ir klimato apsaugą. Tokie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti, skaidrūs, nediskriminaciniai, patikrinami ir turi užtikrinti Bendrijos gamtinių dujų įmonėms vienodas galimybes teikti paslaugas nacionaliniams vartotojams. Direktyvos 2009/73/EB nuostatos inkorporuotos tiek EĮ, tiek ir GDĮ bei SGDTĮ.

3.4.                      Bendrovė nepagrįstai teigia, jog ginčijamais nutarimais iš esmės keičiama iki šiol nusistovėjusi gamtinių dujų perdavimo paslaugų kainodara. Komisija, priimdama nutarimus, nekeitė gamtinių dujų perdavimo kainodaros principų, o įgyvendino SGDTĮ nustatytą kompetenciją nustatyti tvarką ir sąlygas apskaičiuoti SGDT priedą, taip pat apskaičiavo papildomą dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo kainos, vadovaudamasi teisės aktuose nustatytais energijos kainų reguliavimo reikalavimais ir aiškiai atskirdama bei skaidriai nustatydama perdavimo kainos ir SGDT priedo dedamąsias. GDĮ ir kiti įstatymai, reglamentuojantys atskirų energetikos sektorių veiklą, taikomi tiek, kiek tai neprieštarauja SGDTĮ. Kadangi GDĮ 9 straipsnio 15 dalies nuostatos dėl viršutinių ribų koregavimo kartą per metus taikymas nagrinėjamu atveju nepagrįstai susiaurintų ir apribotų SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalies įgyvendinimą, GDĮ nuostatos šiuo atveju neturėtų būti taikomos. Nustatytas SGDT priedas, apskaičiuotas pagal Metodikos VI skyrių, gamtinių dujų kainos viršutinei ribai įtakos nedaro. Todėl nustatant ar keičiant SGDT priedą, atsižvelgiant į lėšų poreikį ir kitus minėtus veiksnius, gamtinių dujų perdavimo kainos viršutinė riba nėra koreguojama.

3.5.                      Komisija neviršijo savo kompetencijos, nes pagal SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalį būtent atsakovas įpareigotas priimti SGDT, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudų ar jų dalių įtraukimo į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą, tvarką ir sąlygas. Pagal EĮ 8 straipsnio 9 dalies 2 punktą Komisija nustato valstybės reguliuojamas kainas ir kainų viršutines ribas. Priimdama Nutarimą Nr. O3-317, Komisija vadovavosi Metodikoje nustatytomis taisyklėmis, atsižvelgusi į SGDT investicijų projektui įgyvendinti būtinus finansinius išteklius bei įvertinus SGDT projektą įgyvendinančiai bendrovei prieinamas finansines galimybes pasinaudoti kitais galimais projekto finansavimo šaltiniais, vertindama faktines aplinkybes, bendradarbiavo su atsakinga už projekto finansavimą institucija – Energetikos ministerija, taip pat su strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčio projekto įgyvendinimo bendrove – AB „Klaipėdos nafta“. SGDT lėšas numatoma taikyti iki SGDT eksploatavimo pradžios ir šios lėšos kiekvienam vartotojui paskirstytos proporcingai jo suvartojamam gamtinių dujų kiekiui. Toks modelis įgyvendina Nacionalinėje energetikos strategijoje nustatytų energetikos politikos, nacionalinio saugumo tikslus, užtikrina pagal SGDTĮ Projekto papildomą finansavimą iš asmenų (perdavimo sistemos naudotojų), tiesiogiai suinteresuotų efektyvia gamtinių dujų infrastruktūros plėtra bei sąlygų gamtinių dujų tiekimo technologinėms ir prekybinėms alternatyvoms, didinančioms gamtinių dujų tiekimo saugumą ir patikimumą, sudarymu.

3.6.                      Skunde nepagrįstai teigiama, kad priimdamas nutarimus atsakovas neįvertino jų prieštaravimo aukštesnę galią turinčių teisės aktų nuostatoms. Ginčijami ir susiję nutarimai priimti atžvelgiant į Komisijos Dujų ir elektros departamento Dujų skyriaus pažymas, kuriose išdėstytos visos faktinės aplinkybės, susijusios su SGDTĮ įgyvendinimu pagal Komisijos kompetenciją, jų teisinis bei ekonominis vertinimas. Atsakovė kreipėsi į Energetikos ministeriją, prašydama įvertinti Konkurencijos tarybos pateiktus argumentus dėl galimo SGDTĮ įgyvendinančio aprašo nuostatų prieštaravimo SESV nuostatoms ir imtis veiksmų, derinant su SGDT projekto įgyvendinimu susijusius valstybės pagalbos gamtinių dujų sektoriuje reguliavimo klausimus su Europos Komisija. Projekto finansavimo būdų kvestionavimas ir vertinimas valstybės pagalbos aspektu yra nacionalinės energetikos politikos klausimas, priskirtinas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos bei konkurencijos priežiūrą atliekančios institucijos kompetencijai. Komisijos veiksmai, įgyvendinant SGDTĮ nustatytas funkcijas, turėtų būti vertinami pagal nusistovėjusią administracinių teismų praktiką, t. y. patikrinant, ar Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų.

3.7.                      Komisija turėjo pareigą vykdyti galiojančią SGDTĮ nuostatą iki tol, kol ši nuostata galimai bus pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, o abstrakčios ir subjektyvios Konstitucijoje įtvirtintų teisės normų turinio interpretacijos bei samprotavimai negali būti laikomi pakankami įrodymų prasme.

4.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Energetikos ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Energetikos ministerija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko šiais pagrindais: 

4.1.                      SGDT lėšos ir SGDT priedas nustatyti teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, bendraisiais teisės ir viešojo administravimo principais.

4.2.                      SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalyje SGDT, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo sąnaudas ar jų dalį finansuoti mokėjimais už gamtinių dujų perdavimo paslaugą ir energetikos sektoriaus nacionalinės reguliavimo institucijos funkcijas vykdančiai Komisijai suteikta išimtinė diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl tokio finansavimo tvarkos ir sąlygų SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalis vertinta kaip specialioji teisės norma, grindžiama EĮ 1 straipsnio 2 dalies ir 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis bei nustatanti specialųjį gamtinių dujų sektoriaus kainodaros reguliavimo mechanizmą – SGDT lėšų įtraukimą į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą. Komisija įpareigota įstatymų leidėjo gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainodaros procese sureguliuoti du aspektus: Metodikoje nustatyta tvarka ir sąlygomis nustatyti perdavimo paslaugos kainos viršutinę ribą, vadovaujantis EĮ ir GDĮ nustatytais bendraisiais reikalavimais, ir prie jos pridėti apskaičiuotą SGDT priedą, nustatytą vadovaujantis SGDT įtvirtintomis specialiosiomis Projekto finansavimo sąlygomis, kildinamomis iš EĮ įtvirtintų bendrų energijos kainų reguliavimo principų. 

4.3.                      Komisijos nutarimų nuostatos, kuriomis nustatomos SGDT lėšos ir SGDT priedas, neprieštarauja ES teisės aktams, reguliuojantiems gamtinių dujų teisinius santykius. Reglamentas Nr. 715/2009 tiesiogiai numato investicijų, skatinančių naujos infrastruktūros kūrimą, privalomą įvertinimą energetikos sektoriaus paslaugų kainodaros procese. Direktyva 2009/73/EB tiesiogiai numato nacionalinių reguliavimo institucijų pareigą skatinti sistemų plėtrą ir jų pakankamumą bei kainodaros procesuose sudaryti sąlygas būtinoms investicijoms. Taigi Direktyva 2009/73/EB ir ją įgyvendinantys Lietuvos Respublikos įstatymai tiesiogiai įtvirtina Komisijos kompetenciją ir pareigą tvirtinant valstybės reguliuojamų kainų skaičiavimo metodikas ir nustatant šias kainas įvertinti gamtinių dujų sistemos plėtrai reikalingas investicijas, vadovaujantis įstatymų leidėjo nustatytais privalomais reikalavimais. Ginčijamų Komisijos nutarimų nuostatos neprieštarauja GDĮ 9 straipsnio 15 dalyje nustatytoms valstybės reguliuojamų kainų viršutinių ribų koregavimo sąlygoms, nes skaičiuojant gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos viršutinę ribą SGDT priedas į skaičiavimo formulę nėra įtraukiamas. SGDT priedas įtraukiamas į galutinę gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą, nustatomą perdavimo sistemos operatoriaus, bet ne į Komisijos skaičiuojamą šios kainos viršutinę ribą. Todėl šiuo aspektu SGDT priedas vertintas kaip papildoma ir neatsiejama dedamoji prie gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos.

4.4.                      SGDT priedo nustatymas neatitinka valstybės pagalbos požymių, kadangi nagrinėjamu atveju nėra naudojami valstybės ištekliai. Finansavimas vyksta privačių vartotojų lėšomis, kurias administruoja privatus ūkio subjektas. Net jei būtų pripažinta kad SGDT lėšos laikytinos valstybės ištekliais, SGDT lėšų mokėjimas neprivalomas ir yra nulemtas ne valstybės, o tik gamtinių dujų naudotojų savanoriško sprendimo įsigyti gamtinių dujų. SGDT turi būti laikomas viešąja infrastruktūra, kuria galės naudotis visi naudotojai – gamtinių dujų importuotojai – vienodomis nediskriminacinėmis sąlygomis ir kuri sudarys sąlygas užtikrinti gamtinių dujų tiekimo saugumą, taip suteikdama naudą visai visuomenei, o ne tik tam tikroms bendrovėms ar pramonės šakoms. Parama infrastruktūrai, kai ši parama nesuteikia išskirtinės naudos vienam ar keliems jos naudotojams, nelaikoma valstybės pagalba. Teikiama pagalba neiškraipo konkurencijos ar prekybos tarp ES valstybių narių, nes visa dujų infrastruktūra finansuojama Komisijos nutarimuose numatytu būdu.

4.5.                      Ginčijamos SGDTĮ nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, kadangi SGDT priedas – tai atlyginimas už paslaugas, kuris nėra nei turto nusavinimas, nei nuosavybės teisių apribojimas. Jei būtų laikoma, kad ginčijamas reguliavimas riboja nuosavybę, toks ribojimas būtų konstituciškai pagrįstas, nes jis nustatytas įstatymu, ribojimai būtini dėl nuosavybės objekto pobūdžio ir visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio, laikomasi konstitucinio proporcingumo principo bei privataus subjekto sąnaudos už paslaugų administravimą tinkamai atlyginamos lydimaisiais teisės aktais.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. AB „Klaipėdos nafta“ savo atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko iš esmės tais pačiais pagrindais kaip ir trečiasis suinteresuotas asmuo Energetikos ministerija, papildomai pabrėždamas, kad:

5.1.                      Komisija, tinkamai disponuodama įstatymų leidėjo jai suteikta kompetencija (SGDTĮ 5 str. 2 d.), priėmė teisiškai pagrįstus sprendimus dėl SGDT, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo sąnaudų dalies galimo įtraukimo į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą ir šių sąnaudų nustatyto dydžio (SGDT lėšų) galimo koregavimo. Visos energetikos sektoriaus investicinės sąnaudos į valstybės reguliuojamas energijos ar energetikos įmonių teikiamų paslaugų kainas įtraukiamos pagal poreikį, o atliktos investicijos kompensuojamos pagal faktą, t. y. investicinės sąnaudos gali būti įtrauktos į reguliuojamą kainą, jei jas atliekanti energetikos įmonė pagrindžia tokių investicijų reikalingumą. Taigi atsakovė, vykdydama įstatymų leidėjo jai pavestas energetikos sektoriaus nacionalinės reguliavimo institucijos pareigas, energetikos įmonių planuojamas investicijas vertina ir derina kiekvienu individualiu atveju atskirai, numatydama jų poveikį energijos ar energetikos sektoriaus paslaugų kainai ir atitinkamai koreguodama šias kainas kiekvienam kainodaros laikotarpiui. SGDT lėšų įtraukimas į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą ir jų kompensavimas Projekto įgyvendinimo bendrovei yra sąlyginis, t. y. priklausomas nuo faktinio investicijų įgyvendinimo ir Projekto įgyvendinimo bendrovės veiksmų užtikrinant likusios dalies Projekto investicinių sąnaudų finansavimą. Komisija 2013 m. nustatytų SGDT lėšų dydį ne tik pagrindė Projekto finansavimo poreikiu, bet taip pat labai aiškiai sureguliavo SGDT lėšų išmokėjimo mechanizmą, užtikrinantį, kad Projekto įgyvendinimo bendrovei bus kompensuotos tik faktiškai atliktos ir pagrįstos Projekto investicijos. SGDT lėšų dydis gali būti koreguojamas pagal investicijų poreikio ir jų atlikimo faktą, kaip ir bet kokių kitų energetikos sektoriaus investicijų įtraukimo į valstybės reguliuojamas kainas atveju. Priešingai nei nurodo pareiškėja, SGDT lėšų galimo koregavimo apimtys nėra neaiškios ar neapibrėžtos, nes SGDT lėšos gali būti koreguojamos tik labai nedidele apimtimi, jei keisis pradinis numatytas Projekto investicijų poreikis ir jų didėjimo atveju papildomos investicijos bus pripažįstamos pagrįstomis, suderinus su Energetikos ministerija ir Komisija.

5.2.                      Dalinis Projekto finansavimas gamtinių dujų vartotojų privalomais mokėjimais pagrįstas viešuoju interesu. Komisijos nustatytos SGDT lėšos įtraukiamos į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą tik dvejų metų laikotarpiui iki numatomo SGDT įrengimo pabaigos ir jo eksploatavimo pradžios 2014 m. gruodžio 3 d., be to, kompensuojamos SGDT lėšos kiekvienam vartotojui paskirstytos proporcingai jo suvartojamam gamtinių dujų kiekiui. Tai, kad pareiškėjo, esančio didžiausiu individualiu gamtinių dujų vartotoju, prievolė sumokėti SGDT priedą yra numanomai didžiausia, yra proporcinga Bendrovės būsimai naudai pradėjus eksploatuoti SGDT. Bendrovė teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis galės ne tik įsigyti per SGDT importuojamas gamtines dujas, bet ir pati atsigabenti suskystintas gamtines dujas ir importuoti jas per SGDT.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ atsiliepime nurodė, kad siekia užtikrinti, jog valstybės jai nustatyti įpareigojimai, susiję su SGDT priedo surinkimu, būtų tinkamai vykdomi.

 

 

 

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu AB „Achema“ skundą atmetė.

8.       Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų, savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog administraciniai teismai neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, priskirta Komisijos kompetencijai. Teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų.

9.       Pareiškėjas neteisingai nurodė, jog SGDT nėra gamtinių dujų perdavimo sistemos dalis. Pagal GDĮ 2 straipsnio 50 dalį, suskystintų gamtinių dujų sistema – terminalas gamtinėms dujoms skystinti, suskystintoms gamtinėms dujoms importuoti, priimti ir vėl joms dujinti, taip pat papildomoms paslaugoms teikti, išskyrus bet kurią suskystintų gamtinių dujų terminalų dalį, naudojamą gamtinėms dujoms laikyti. SGDTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad projekto įgyvendinimo bendrovė atlieka SGDT infrastruktūros plėtros ir įrengimo darbus ar užtikrina jų atlikimą iki SGDT prijungimo prie gamtinių dujų perdavimo sistemos ir jo eksploatavimo pradžios teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi SGDT yra sudedamoji gamtinių dujų sistemos dalis.

10.       Teismas nustatė, jog SGDT projektas vykdomas siekiant įgyvendinti valstybės energetikos politikos strateginius tikslus, apsaugoti visos visuomenės interesus, todėl šio terminalo įrengimas ir eksploatavimas traktuotinas kaip viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimas. Taigi atsižvelgimas į SGDT įrengimo ir eksploatavimo sąnaudas nustatant dujų kainą, sistemiškai vertinant SGDTĮ ir EĮ nuostatas, laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Be to, GDĮ ir kitų įstatymų, reglamentuojančių atskirų energetikos sektorių veiklą, atžvilgiu SGDTĮ laikomas specialiuoju įstatymu.

11.       Teismas sutiko su pareiškėjo teiginiais, kad GDĮ 9 straipsnio 15 dalis nustato imperatyvų baigtinį sąrašą atvejų, kada Komisija gali keisti penkeriems metams nustatytų reguliuojamų kainų viršutines ribas. Tačiau nagrinėjamu atveju pagal Metodikos 96 punktą SGDT priedas nėra įtraukiamas į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos skaičiavimo formulę, ką patvirtina Metodikos 691 punktas. Taigi, SGDT priedo dydžio nustatymas ir koregavimas neturi įtakos gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos viršutinei ribai, todėl GDĮ 9 straipsnio 15 dalimi nustatyti ribojimai SGDT priedo skaičiavimui netaikytini.

12.       Teismas pažymėjo, kad teisę Komisijai SGDT priedą įtraukti į dujų perdavimo paslaugos kainą suteikia SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalis. Tokią Komisijos kompetenciją patvirtina ir EĮ 8 straipsnio 1 dalis bei GDĮ 9 straipsnio 1 dalis. Teismas nurodė, jog atsakovei suteikta teisė nustatyti SGDT priedą, jo įtraukimo į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą tvarką ir sąlygas, todėl SGDT priedo dydžio koregavimas taip pat laikytinas viena iš Komisijos funkcijų. 

13.       Teismas atkreipė dėmesį, jog SGDT lėšos administruojamos pagal Administravimo aprašą. Kaip matyti iš Administravimo aprašo 10.1 punkto, SGDT lėšos buvo išmokamos gavėjui tik Komisijos pritarimu, suderinus su ja realiai patirtas sąnaudas. Taigi, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad Komisija turi teisę keisti SGDT lėšų apimtį ir atitinkamai SGDT priedą, neapibrėžtomis ir neaiškiomis sąlygomis ir atvejais.

14.       Teismas pažymėjo, kad SGDT priedo dydis nustatomas tik išsamiai įvertinus jo reikalingumą. Tai, kad šiuo atveju Komisija išsamiai analizavo ir vertino situaciją dėl SGDT priedo būtinumo ir dydžio patvirtino į bylą pateikti dokumentai, kuriais, be kita ko, buvo remtasi priimant skundžiamus nutarimus, t. y. AB „Klaipėdos nafta“ 2012 m. rugsėjo 14 d. raštas Nr. (22.3)SGD-263, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2012 m. spalio 17 d. raštas Nr. (11.2-13)3-4133, AB „Lietuvos dujos“ 2012 m. spalio 11 d. raštas Nr. 7-32-1896, Komisijos Dujų ir elektros departamento Dujų skyriaus 2012 m. spalio 19 d. pažyma Nr. O5-301 „Dėl lėšų, skirtų suskystintų gamtinių dujų terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudoms ar jų daliai kompensuoti, nustatymo 2013 metams“, Komisijos Dujų ir elektros departamento Dujų skyriaus 2012 m. spalio 24 d. pažyma Nr. O5-302 „Dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų koregavimo bei papildomos ir neatsiejamos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos viršutinės ribos nustatymo 2013 metams“. Taigi teigti, kad skundžiami nutarimai nepagrįsti objektyviais duomenimis ir nemotyvuoti, vertintini kritiškai, nes minėtuose dokumentuose buvo pateikta tiek SGDT priedo nustatymo motyvacija, tiek jo dydžio analizė.

15.       Teismas nustatė, kad SGDT priedas yra kompensacija AB „Klaipėdos nafta“ už jai nustatytus įpareigojimus teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą – įrengti SGDT ir jį eksploatuoti. Pagal SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalį į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą gali būti įtraukiamos SGDT projekto įgyvendinimo bendrovės sąnaudos (jų dalis), susijusios su SGDT, jo infrastruktūros ir jungties įrengimu, taip pat SGDT operatoriaus sąnaudos (jų dalis), susijusios su SGDT, jo infrastruktūros ir jungties eksploatavimu. Todėl tai, jog priimdamas skundžiamus nutarimus atsakovas atsižvelgė į AB „Klaipėdos nafta“ pateiktus duomenis, negali būti laikoma Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatų 22 punkto, įtvirtinančio Komisijos pareigą, atliekant savo funkcijas būti nepriklausomai ir nešališkai ir skaidriai veikti pagal įgaliojimus, pažeidimu.

16.       Teismas pažymėjo, kad Komisijos posėdžių organizavimą reglamentuoja Komisijos 2012 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-47 patvirtintas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos darbo reglamentas (toliau – ir Darbo reglamentas), kurio 48 punkte nustatyta, kad trijų Komisijos narių iniciatyva gali būti rengiami Komisijos posėdžiai skubos tvarka. Pagal Darbo reglamento 55 punktą Komisijos posėdžiai skubos tvarka organizuojami supaprastinta tvarka. Tai, kad pareiškėjas turėjo mažiau laiko nei įprasta pasiruošti Komisijos posėdžiui, nelaikytina Komisijos posėdžių rengimo procedūros pažeidimu. Kaip matyti iš posėdžio stenogramos, pareiškėjo atstovas posėdyje ne tik dalyvavo, bet ir pasisakė jam rūpimais klausimais.

17.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad SESV 194 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad kuriant vidaus rinką ar jai veikiant, Sąjungos energetikos politika siekiama užtikrinti energijos tiekimo saugumą Sąjungoje, skatinti energetikos tinklų sujungimą. Taigi energijos tiekimo saugumo užtikrinimas ir energetikos tinklų sujungimas yra vieni svarbiausių Sąjungos energetikos politikos tikslų. Atsižvelgiant į minėtą SESV nuostatą 2010 m. spalio 20 d. buvo priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių, kuriuo panaikinama Tarybos direktyva 2004/67/EB (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 994/2010). Pagal Reglamento (ES) Nr. 994/2010 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės, arba, jei valstybė narė taip nusprendžia, kompetentinga institucija užtikrina, kad būtų imamasi reikiamų priemonių, kad ne vėliau kaip 2014 m. gruodžio 3 d. sutrikus vienos didžiausios dujų infrastruktūros veikimui, likusios infrastruktūros pajėgumų, kaip nustatyta pagal I priedo 2 punkte nurodytą (N-1) formulę, nepažeidžiant šio straipsnio 2 dalies nuostatų, užtektų patenkinti visą nustatytos formulės taikymo teritorijos dujų poreikį išskirtinai didelio dujų poreikio dieną, kuri pagal statistinę tikimybę pasitaiko kartą per 20 metų. Reglamento (ES) Nr. 994/2010 6 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad nacionalinės reguliavimo institucijos atsižvelgia į veiksmingai patirtas 1 dalyje nustatytos pareigos įvykdymo išlaidas ir nuolatinio pajėgumo transportuoti abiem kryptimis užtikrinimo išlaidas siekiant suteikti tinkamas paskatas skaidriu ir išsamiu būdu nustatydamos arba tvirtindamos tarifus arba metodiką pagal Direktyvos 2009/73/EB 41 straipsnio 8 dalį ir Reglamento Nr. 715/2009 13 straipsnį. Direktyvos 2009/73/EB 41 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad, nustatydamos ar tvirtindamos tarifus arba metodikas ir balansavimo paslaugas, reguliavimo institucijos užtikrina, kad perdavimo ir skirstymo sistemos operatoriams būtų suteiktos tinkamos paskatos trumpalaikiu ir ilgalaikiu laikotarpiu didinti energijos vartojimo efektyvumą, skatinti rinkos integraciją ir tiekimo saugumą bei remti susijusius mokslinius tyrimus. Pagal Reglamento Nr. 715/2009 13 straipsnio 1 dalį perdavimo sistemos operatorių taikomi ir pagal Direktyvos 2009/73/EB 41 straipsnio 6 dalį reguliavimo institucijų patvirtinti tarifai arba jiems apskaičiuoti naudojamos metodikos bei pagal minėtos direktyvos 32 straipsnio 1 dalį paskelbti tarifai yra skaidrūs, juose atsižvelgiama į sistemos vientisumo būtinybę ir jos gerinimą bei atspindimos faktinės sąnaudos tiek, kiek tokios sąnaudos atitinka rentabilaus ir struktūriškai palyginamo tinklo operatoriaus sąnaudas ir yra skaidrios, įskaitant atitinkamą investicijų grąžą ir prireikus atsižvelgiant į reguliavimo institucijų atliekamą lyginamąją tarifų analizę. Tarifai arba jiems apskaičiuoti naudojamos metodikos taikomi nediskriminuojant. Valstybės narės gali nuspręsti, kad tarifus taip pat būtų galima nustatyti rinka grindžiamomis priemonėmis, pvz., aukcionuose, jei tokios priemonės ir dėl jų atsirandančios pajamos yra patvirtintos reguliavimo institucijos. Tarifai arba jiems apskaičiuoti naudojamos metodikos palengvina veiksmingą prekybą dujomis ir konkurenciją, tuo pat metu išvengiant tinklo naudotojų kryžminio subsidijavimo ir numatant paskatas investicijoms bei išlaikant arba sukuriant perdavimo tinklų sąveiką. Tarifai tinklo naudotojams nustatomi nediskriminaciniai ir atskirai kiekvienam dujų įleidimo į perdavimo sistemą arba išleidimo iš perdavimo sistemos taškui. Sąnaudų paskirstymo mechanizmus ir tarifų nustatymo metodiką, susijusius su įleidimo ir išleidimo taškais, tvirtina nacionalinės reguliavimo institucijos. Valstybės narės užtikrina, kad pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ne vėliau kaip 2011 m. rugsėjo 3 d., tinklo mokesčiai nebus skaičiuojami atsižvelgiant į sutartyse numatytus maršrutus. Sistemiškai vertinant minėtas ES teisės aktų nuostatas, nėra pagrindo teigti, kad Reglamento Nr. 715/2009 ir Direktyvos 2009/73/EB nuostatos draudžia  į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą įtraukti SGDT priedą, kadangi, kaip minėta, į valstybei Reglamento (ES) Nr. 994/2010 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos įvykdymo išlaidas gali būti atsižvelgiama nacionalinėms reguliavimo institucijoms tvirtinant perdavimo sistemos operatorių taikomus tarifus arba metodiką. Tačiau tokiu atveju patvirtinti tarifai turi būti skaidrūs, objektyvūs, nediskriminaciniai, apie juos turi būti skelbiama pakankamai išsami informacija. 

18.       Be to, Europos Komisija atlikusi tyrimą dėl valstybės pagalbos, susijusios su SGDT įrengimu ir eksploatavimu Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, teikimo AB „Klaipėdos nafta“, 2013 m. lapkričio 20 d. sprendime Nr. SA.36740 konstatavo, kad SGDT priedas – specialus mokestis, naudojamas SGDT (investicinėms ir eksploatavimo) sąnaudoms finansuoti. Jeigu šis specialus mokestis yra aiškiai įvardytas ir neatitenka perdavimo sistemos operatoriui kaip perteklinis pelnas už perdavimo užduoties vykdymą, Direktyvoje 2009/73/ ir Reglamente Nr. 715/2009 nedraudžiama, kad įgalioti perdavimo sistemos operatoriai rinktų valstybės nustatytus specialius mokesčius iš dujų naudotojų. Minėtame Europos Komisijos sprendime paneigiami ir pareiškėjos teiginiai, kad SGDT priedo nustatymas yra su Europos Komisijos nesuderintos valstybės pagalbos teikimas AB „Klaipėdos nafta“, kuris prieštarauja SESV 107 str. 1 d. ir 108 str. 3 d., SGDTĮ 14 str. 4 d. Teismas pažymėjo, kad Europos Komisija 2013 m. lapkričio 20 d. sprendime Nr. SA.36740 padarė išvadą, kad Lietuva, pažeisdama SESV 108 straipsnio 3 dalį, pradėjo taikyti pagalbos priemonės dalį, susijusią su investicijomis (t. y. SGD priedą 2013–2014 m.), tačiau nusprendė laikyti šią pagalbą suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą dėl investicinės pagalbos ir pagal 106 straipsnio 2 dalį dėl veiklos pagalbos. Teismo vertinimu, SESV 108 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pareiga suderinti valstybės pagalbą su Europos Komisija, siekiama išvengti galimų nesuderinamumų su vidaus rinka, todėl konstatavus, kad SGDT priedu teikiama valstybės pagalba yra suderinama su vidaus rinka, nėra pagrindo jos panaikinti, net ir konstatavus, kad tokia pagalba su Europos Komisija buvo suderinta pavėluotai.

19.       Pareiškėjo argumentai dėl skundžiamų nutarimų prieštaravimo Konstitucijai taip pat atmestini, nes abu argumentai paneigti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. balandžio 3 d. nutarimu. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pagal SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reguliavimą visiems vartotojams nustatyta pareiga už minėtų viešųjų paslaugų energetikos srityje teikimą atlyginti pagal valstybės reguliuojamos kainos tarifą pati savaime negali būti traktuojama kaip nuosavybės teisių ribojimas, tuo labiau kaip nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams. Be to, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad SGDT priedas laikomas sudedamąja gamtinių dujų kainos dalimi, nustatoma pagal įstatymuose įtvirtintą valstybės kainų reguliavimo mechanizmą, įgalinantį nustatyti gamtinių dujų kainas. 

20.       Teismas atmetė Bendrovės prašymus kreiptis tiek į LVAT, tiek į ESTT (dėl Reglamento (EB) Nr. 715/2009/EB bei Direktyvos 2009/73/EB nuostatų aiškinimo), motyvuodamas tuo, kad jam nekyla abejonių dėl ginčijamų aktų atitikties aukštesnės galios aktams.

 

 

 

21.       Pareiškėjas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, taip pat kreiptis į ESTT dėl kai kurių ES teisės aktų išaiškinimo.

22.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto iš esmės tas pačias faktines aplinkybes bei argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai pabrėždamas, kad:

22.1.                      Pirmosios instancijos teismas neteisingai sutapatino gamtinių dujų perdavimo sistemą su gamtinių dujų sistema. GDĮ 2 straipsnio 13 dalis nurodo, kad į gamtinių dujų perdavimo apibrėžimą, be kita ko, įeina transportavimas, išskyrus tiekimą. Tą patį nustato ir Reglamento Nr. 715/2009 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas bei Direktyvos Nr. 2009/73/EB 2 straipsnio 1 dalies 13 punktas. Tuo tarpu GDĮ 2 straipsnio 14 dalis apibrėžia gamtinių dujų perdavimo sistemos sąvoką, į ją įtraukiant, be kita ko, gamtinių dujų skirstymo stotis, dujoms iš įmonių, suskystintų dujų sistemų perduoti į gamtinių dujų saugyklas. Gamtinių dujų perdavimo sistema ir SGDT sistema yra dvi atskiros sistemos, apibrėžtos atitinkamai GDĮ 2 straipsnio 14 ir 50 dalyse.

22.2.                      Teismas SGDT klaidingai priskyręs gamtinių dujų perdavimo sistemai, iš viso netyrė ir nenagrinėjo Komisijos kompetencijos priimti skundžiamus nutarimus. Pagal GDĮ (2 str. 13, 14 p.) SGDT nesant gamtinių dujų perdavimo sistemos dalimis, įstatymo leidėjas Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymu nesuteikė Komisijai nustatyti SGDT priedo kainų viršutinių ribų, todėl jas nustatydamas atsakovas viršijo įgaliojimus. SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalis Komisijai suteikia kompetenciją tik nustatyti tvarką ir sąlygas, bet ne konkrečias sumas ar mokėtojus. Viešojoje teisėje dominuoja specialaus leidimo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas gali daryti tik tai, kas jam tiesiogiai leidžiama. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (89 str. 1 d. 2 p.) veikimas virš įgaliojimų yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Konstitucinis Teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutarimu taip pat išaiškino, kad SDGT priedas nėra skirtas atlyginti ir nėra mokamas už perdavimo paslaugas. Pirmosios instancijos teismas, neteisingai priskyręs SGDT gamtinių dujų perdavimo sistemai, netaikė atitinkamų EĮ ir GDĮ nuostatų, netinkamai aiškino ir taikė SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalį.

22.3.                      Pagal Metodikos 69 punktą SGDT lėšų poreikis yra nustatomas atsižvelgus į SGDT investicijų projektui įgyvendinti būtinas finansines galimybes pasinaudoti kitais galimais projekto finansavimo šaltiniais. Komisija neįsitikino SGDT projektą vykdančios AB „Klaipėdos nafta“ galimybėmis finansuoti SGDT projektą kitomis nei SGDT priedas. To nenagrinėjęs teismas, neįvertino ir neištyrė išdėstytų faktinių aplinkybių. Teismas neištyrė ir to, kad skundžiamų nutarimų priėmimo metu AB „Klaipėdos nafta“ nebuvo energetikos įmonė ir negalėjo būti kontroliuojama Komisijos. Šią aplinkybę teisme patvirtino ir pats atsakovas (2015 m. gegužės 11 d. teismo posėdžio garso įrašas). Teismas visiškai netyrė šių faktinių aplinkybių.

22.4.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime apsiribojo tik formaliu pasakymu, kad Komisija turinti teisę organizuoti skubius posėdžius, tačiau netaikė Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 7 straipsnių, todėl buvo prieita prie klaidingos išvados, nulėmusios neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

22.5.                      Teismas netinkamai taikė SESV 108 straipsnio 3 dalį, nes skundžiamais nutarimais valstybės pagalba buvo suteikta ankščiau, nei ji buvo suderinta su Europos Komisija. SGDT priedas yra valstybės pagalba, numatyta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, ir privalo būti iš anksto suderinta su Europos Komisija. Europos Komisija 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu byloje SA.36740 (2013/NN) konstatavo, kad Lietuvos Respublika pradėjo taikyti SGD priedą, pažeisdama SESV 108 straipsnio 3 dalį. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, nacionaliniai teismai turi pareigą užtikrinti Europos Sąjungos teisės viršenybę prieš nacionalinę.

22.6.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas. Sprendime nenurodyta, kaip pirmosios instancijos teismas vertino SGDT priedo prigimtį, t. y. ar laikė, kad SGDT priedas yra atlyginimas už viešąsias paslaugas ir gamtinių dujų perdavimo kainos dalis (civilinės teisės santykių dalykas), ar kad SGDT priedas yra speciali įmoka ir atskira dedamoji prie gamtinių dujų kainos (viešosios teisės santykių dalykas). 

22.7.                      Ginčijami sprendimai prieštarauja EĮ 8 straipsnio 9 dalies 7 punktui ir GDĮ 9 straipsnio 16 daliai, numatantiems tik dvi gamtinių dujų perdavimo kainos dedamąsias – pačių pardavimo paslaugų ir perdavimo operatoriaus AB „Amber Grid“ protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža, todėl SGDT priedas yra neteisėtas.

22.8.                      Skundžiamais nutarimais įtvirtinamos diskriminacinės nuostatos, nes pareiškėjas sumoka beveik pusę SGDT priedo sumos bei neturi galimybių jo susigrąžinti, kaip tai gali padaryti elektros ir šilumos gamintojai.

23.       Pareiškėjas prašo teismo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo išaiškinant SESV 108 straipsnio 3 dalį ir Reglamentą (EB) Nr. 659/1999. Taip pat pareiškėjas prašo LVAT ištirti Komisijos nutarimų Nr. O3-294, O3-275 (53 p., VII sk.) atitiktį aukštesnės galios teisės aktams. Bendrovė prašo žodinio bylos nagrinėjimo.

24.       Atsakovas savo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą ir prašymą kreiptis į ESTT atmesti. Komisija savo atsiliepime su Bendrovės apeliaciniu skundu nesutiko iš esmės tais pačiais pagrindais kaip ir pirmosios instancijos teismas, pabrėždama, kad:

24.1.                      Komisijos priimti ginčijami nutarimai priimti teisėtai, nuosekliai laikantis priimtų teisės aktų, objektyviai įvertinus faktinius duomenis. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad buvo pažeisti jo teisėti interesai.

24.2.                      Bendrovė nepagrįstai priešina gamtinių dujų perdavimo sistemą su suskystintų gamtinių dujų terminalo sistema. Konstitucinis Teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutarimu išaiškino, kad SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog SGDT, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos (jų dalis) Komisijos nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti įtraukiamos į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą, vadovaujantis, be kita ko, EĮ, GDĮ nustatytais energijos kainų reguliavimo reikalavimais. Dėl to Vilniaus apygardos apeliacinio teismo skundžiamame sprendime pagrįstai nurodyta, kad Bendrovė klaidina teismą teiginiu, jog SGDT nėra gamtinių dujų perdavimo sistemos dalis.

24.3.                      SGDTĮ Komisijai suteikia teisę reguliuoti su SGDT susijusių paslaugų kainą. SGDTĮ teisiniams santykiams, kylantiems jo pagrindu, galioja kaip specialusis įstatymas kitų energetikos sritį reguliuojančių įstatymų atžvilgiu.

24.4.                      Ginčijami nutarimai yra proporcingi, pagrįsti objektyviais duomenimis, teisėti bei priimti įvertinus visas reikšmingas teisines aplinkybes. Pagal Metodikos 693 punktą SGDT lėšų poreikis nustatomas atsižvelgus į SGDT investicijų projektui įgyvendinti būtinus finansinius išteklius bei įvertinus SGDT projektą įgyvendinančiai bendrovei prieinamas finansines galimybes pasinaudoti kitais galimais projekto finansavimo šaltiniais. Nutarimas dėl SGDT finansavimo buvo priimtas atsižvelgus į AB „Klaipėdos nafta“ 2012 m. rugsėjo 14 d. raštą N. (22.3)SGD-263 ir vėlesnius pateiktos medžiagos papildymus. Nutarimas dėl SGDT finansavimo buvo priimtas atsižvelgiant ir į Komisijos Dujų ir elektros departamento Dujų skyriaus 2012 m. spalio 19 d. pažymą Nr. O5-301. Pažymoje, atsižvelgiant į minėtą gautą informaciją, buvo išanalizuotos visos aplinkybės, reikalingos įvertinti lėšų poreikį ir nustatyti lėšas, skirtas suskystintų gamtinių dujų terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudoms ar jų daliai kompensuoti 2013 metams.

24.5.                      Klausimas dėl galimo valstybinės pagalbos modelio taikymo SGDT projekto finansavimui yra keliamas nepagrįstai. Energetikos ministerija pažymėjo, kad nėra teisinių kliūčių Komisijai priimti aptariamus teisės aktų projektus.

24.6.                      Bendrovės teiginys, kad ginčijami nutarimai prieštarauja ES teisei nepagrįstas, nes Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 715/2009 dėl teisės naudotis gamtinių dujų perdavimo tinklais sąlygų, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1775/2005 (toliau – Reglamentas) preambulės 
8 punkte yra numatyti siekiai sukurti paskatas naujai infrastruktūrai kurti, o 13 straipsnyje yra įtvirtinta, kad tarifai arba jiems apskaičiuoti naudojamos metodikos palengvina veiksmingą prekybą dujomis ir konkurenciją, tuo pat metu išvengiant tinklo naudotojų kryžminio subsidijavimo ir numatant paskatas investicijoms bei išlaikant arba sukuriant perdavimo tinklų sąveiką. Todėl papildomos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos, taip užtikrinant infrastruktūros plėtrą, nustatymas neprieštarauja Reglamentui. Gamtinių dujų sektoriaus organizavimo bendrąsias taisyklės įtvirtina 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 2003/55/EB (toliau – Direktyva 2009/73/EB), kurios 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės narės gamtinių dujų sektoriuje veikiančioms įmonėms gali dėl bendros ekonominės svarbos nustatyti įpareigojimus teikti viešąsias paslaugas, kurie gali būti susiję, be kita ko, su kaina.

24.7.                      Teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nes faktinė aplinkybė, jog Bendrovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo ES teisės aiškinimu, savaime nereiškia, kad nėra aiškus ES teisės turinys. Konstitucinis Teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutarime išsamiai išnagrinėjo SGDTĮ nuostatas ES teisės kontekste, remdamasis ESTT jurisprudencija.

24.8.                      Bendrovės prašymas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išaiškinti ginčijamų nutarimų atitikimą aukštesnės galios teisės aktams netenkintinas, nes nėra nurodyta konkrečių teisinių argumentų, kuriais minėti aktai gali būti ginčytini. Komisija, priimdama Bendrovės nurodytus norminius administracinius teisės aktus, turėjo pareigą laikytis ir tinkamai taikė tuo metu galiojusį aukštesnės galios teisinį reglamentavimą, kurio teisėtumą patvirtino ir Konstitucinis Teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutarimu.

25.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Energetikos ministerija su apeliaciniu skundu nesutiko ir rėmėsi iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir Komisija, papildomai pažymėdama, kad į ESTT galima kreiptis tik dėl ES teisės aktų aiškinimo ir galiojimo. Energetikos ministerija taip pat prieštaravo žodiniam bylos nagrinėjimui teigdama, kad nėra išskirtinių aplinkybių, galinčių lemti poreikį žodiniam procesui.

26.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti remdamasis panašiais argumentais, kaip ir Komisija bei Energetikos ministerija, papildomai išskirdamas, kad:

26.1.                      Nėra kitos institucijos, turėjusios kompetenciją nustatyti SGDT priedą. Be to, Komisijos įgaliojimai įtvirtinti SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalyje, taip pat įstatymų įgyvendinamuosiuose aktuose.

26.2.                      SGDT priedo ekonominis tikslingumas negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, nes teismas nevertina ginčijamo administracinio akto politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu.

26.3.                      Nėra pagrindo kreiptis į ESTT, nes pareiškėjo keliami klausimai bylai nėra aktualūs, be to ir pačios nuostatos, kurias prašoma išaiškinti, yra aiškios ir ESTT nagrinėtos.

27.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“, remdamasis iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovas bei tretieji suinteresuotieji asmenys, su apelianto pozicija nesutiko, skundą prašė atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą.

 

IV.

 

28.       Pareiškėjas pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje Nr. T-417/16. LVAT 2016 m. spalio 24 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė.

29.       Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu byloje 
Nr. T-417/16 pareiškėjo ieškinį atmetė. 2021 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu (byla Nr. C-847/19 P) atmetė ir pareiškėjo apeliacinį skundą. 

30.       LVAT 2021 m. birželio 23 d. nutartimi atnaujino administracinės bylos nagrinėjimą, prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmetė. Teisėjų kolegija įpareigojo proceso šalis pateikti rašytinius paaiškinimus dėl tolimesnio ginčo nagrinėjimo, atsižvelgiant į priimtus Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimą byloje Nr. T-417/16 ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2021 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje Nr. C‑847/19 P.

31.       Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (anksčiau – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, toliau – ir Taryba) savo rašytiniuose paaiškinimuose dėl bylos atnaujinimo pabrėžė, kad Europos Komisijos, Europos Sąjungos Bendrojo Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimais paneigiami pareiškėjo teiginiai dėl neteisėtos valstybės pagalbos, nederinant jos su Europos Komisija. Lietuvos Respublikos suteikta valstybės pagalba AB „Klaipėdos nafta“ yra suderinama su vidaus rinka, valstybės pagalbos derinimo procedūra vyko teisėtai, nepažeidžiant ES teisės aktų.

32.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ savo rašytiniuose paaiškinimuose antrino Tarybai, papildomai pabrėždama, kad Europos Sąjungos Bendrasis Teismas nustatė, jog Bendrovė, statydama savo SGDT, nebūtų patenkinusi visuomenės poreikių, todėl valstybės pagalba SGDT statybai buvo būtina. AB „Klaipėdos nafta“ taip pat pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas už suteiktas paslaugas apeliacinės instancijos teisme. 

33.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ pateikė rašytinius paaiškinimus. AB „Amber Grid“ remiasi iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir Taryba bei AB „Klaipėdos nafta“, grįstais Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimu. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose.

 

V.

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

34.       Byloje ginčas kilo dėl Komisijos priimtų Nutarimo Nr. O3-317 ir Nutarimo Nr. O3-330, kuriais, be kita ko, nutarta nustatyti lėšas, skirtas SGDT, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudoms ar jų daliai kompensuoti ir padengti bei nustatytas SGDT priedo dydis, teisėtumo ir pagrįstumo.

35.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. 

36.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais šiais aspektais: (i) teismas gamtinių dujų perdavimo sistemą sutapatino su gamtinių dujų sistema, taip nepagrįstai įvertinęs atsakovo kompetenciją priimti ginčijamus aktus; (ii) teismas nevertino AB „Klaipėdos nafta“ galimybių vystyti SGDT; (iii) teismas netinkamai vertino atsakovo padarytus procedūrinius pažeidimus; (iv) teismas netinkamai taikė SESV 108 straipsnio 3 dalį, SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą; (v) teismas netinkamai vertino SGDT priedo prigimtį. 

 

Dėl Komisijos kompetencijos priimti ginčijamus aktus

 

37.       Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad gamtinių dujų perdavimo sistema yra tapatinama su gamtinių dujų sistema, taip iškreipiant Komisijos kompetencijos priimti ginčijamus aktus sampratą.

38.       Teisėjų kolegija primena, kad viešojo administravimo srityje taikytinas bendrasis principas – viešojo administravimo subjektui leidžiama tai, kas konkrečiai įtvirtinta teisės aktuose (žr. LVAT 2012 m. kovo 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-1086/2012). Aiškindamas įstatymo viršenybės, taip pat kitus iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius imperatyvus LVAT savo praktikoje nuosekliai vadovaujasi nuostata, kad valdžios institucijos privalo veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose bei laikytis reikalavimų, kylančių iš konstitucinio teisinės valstybės principo (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I7-552/2015). Todėl teisės aktuose turi būti aiškiai nustatyta Komisijos kompetencija priimti ginčijamus aktus.

39.       LVAT yra nurodęs, kad gamtinių dujų kainų viršutinių ribų apskaičiavimas yra susijęs su sudėtingu ekonominio pobūdžio duomenų tyrimu ir ekonomine analize, atitinkamų rodiklių prognozavimu, t. y. kompleksine ir sudėtinga tiriamąja, analitine ir vertinamojo pobūdžio veikla. Taigi, nustatydama gamtinių dujų kainų viršutines ribas, Komisija turi tam tikrą diskreciją, atitinkamų duomenų ir rodiklių vertinimo laisvę. Tai lemia ginčo dėl Komisijos nustatytų kainų ribų specifiką, ginčijamo sprendimo teisminės kontrolės ribas (žr. 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009). 

40.       Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi, teismas negali visiškai pakeisti Komisijos – teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisiją nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas (žr. 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009).

41.       Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmiau nurodyta LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis priimta aiškinant Komisijos diskreciją apskaičiuojant gamtinių dujų kainų viršutines ribas. Tie patys principai mutatis mutandis taikytini ir vertinant Komisijos diskreciją nustatyti SGDT priedą.

42.       Esminė Komisijos kompetenciją, apskaičiuojant SGDT priedo dydį, apibrėžianti įstatyminė nuostata įtvirtinta SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2053 redakcija): „SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti įtraukiamos į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą, vadovaujantis Energetikos įstatyme, Gamtinių dujų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytais energijos kainų reguliavimo reikalavimais. Gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą sudarančias sąnaudas ir gautas pajamas Komisijos nustatyta tvarka administruoja ir SGD terminalo operatoriui kompensuoja gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorius (toliau – perdavimo sistemos operatorius)“.

43.       Minėta SGDTĮ nuostata aktuali ir nagrinėjamoje byloje, nes jos pagrindu Komisija įtvirtino SGDT priedo apskaičiavimo tvarką Metodikoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamos SGDTĮ nuostatos atitiktis Konstitucijai vertinta Konstituciniame Teisme. Konstitucinis Teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutarimu pripažino, kad SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalis (2012 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

44.        Konstitucinis Teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutarime pabrėžė, kad SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalis aiškintina kitų SDGTĮ, EĮ ir GDĮ nuostatų kontekste. Konstitucinis Teismas nurodė, kad pagal SGDTĮ 5 straipsnį 2 dalį SGDT priedas – gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos dalis, kurią sudaro SGDT, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos (jų dalis), ­– yra vienas iš SGDT projekto, kuris pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu ir kurį įgyvendinant įrengiamas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintis įrenginys, finansavimo šaltinių. Pasak Konstitucinio Teismo, remiantis SGTDĮ 5 straipsnio 2 dalimi, gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos dalis, kurią sudaro SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos (jų dalis) (vadinamasis SGD terminalo priedas), yra sudedamoji valstybės reguliuojamos gamtinių dujų kainos dalis; ji nustatoma visiems gamtinių dujų perdavimo paslaugos gavėjams (gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojams ir gamtinių dujų vartotojams). 

45.       Konstitucinis Teismas, analizuodamas Energetikos įstatymo (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija) nuostatas, pabrėžė, kad nustatant valstybės reguliuojamas energijos, be kita ko, gamtinių dujų, kainas gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų, kuriomis siekiama įgyvendinti, be kita ko, gamtinių valstybės energetikos politikos strateginius tikslus energetikos sektoriuje ir apsaugoti teisėtus visuomenės interesus, teikimą. SGDT projektas vykdomas siekiant įgyvendinti valstybės energetikos politikos strateginius tikslus, apsaugoti visos visuomenės, be kita ko, gamtinių dujų vartotojų, interesus. Todėl SGDT, kuris yra sudedamoji gamtinių dujų sistemos dalis, įrengimas ir eksploatavimas traktuotinas kaip viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimas, kaip tai suprantama pagal Energetikos įstatymo 2 straipsnio 32 dalį.

46.       Kaip 2015 m. balandžio 3 d. nutarime nurodė Konstitucinis Teismas, SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 12 d. įstatymo redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinant SGDTĮ 7 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 1 dalies kontekste pažymėtina, kad į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą gali būti įtraukiamos SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės sąnaudos (jų dalis), susijusios su SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimu, taip pat SGD terminalo operatoriaus sąnaudos (jų dalis), susijusios su SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties eksploatavimu, užtikrinant saugų ir patikimą šio terminalo funkcionavimą.

47.       GDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad gamtinių dujų sektoriuje Komisija, nustatydama viršutines paslaugų kainų ribas, reguliuoja perdavimo, skirstymo, skystinimo, laikymo ir garantinio tiekimo paslaugų kainas. Be kita ko, GDĮ 9 straipsnio 15 dalyje įtvirtinta, kad reguliuojamų kainų viršutinės ribos Komisijos sprendimu kartą per metus gali būti koreguojamos pasikeitus infliacijos lygiui, importuojamų (atgabenamų) gamtinių dujų kainoms, mokesčiams, gamtinių dujų kiekiui, gamtinių dujų įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams, gamtinių dujų įmonėms atlikus su Komisija suderintas investicijas, gamtinių dujų įmonėms nukrypus nuo Komisijos patvirtintose kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikose nustatytų rodiklių.

48.       Atsižvelgdama į SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus Komisija 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. O3-275 pakeitė Metodiką, papildydama ją, be kita ko, nauju skyriumi „VI1. Suskystintų gamtinių dujų terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo sąnaudų ar jų dalies kompensavimas“. 

49.       Metodikos 691 punkte (2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. O3-275 redakcija) numatyta, kad SGDT, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo sąnaudų ar jų dalies kompensavimui skirtos lėšos Komisijos sprendimu gali būti nustatomos kaip papildoma ir neatsiejama dedamoji prie gamtinių dujų perdavimo kainos viršutinės ribos – SGDT priedas. Metodikos 692 punkte (2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. O3-275 redakcija) įtvirtinta, kad SGDT priedas nustatomas kaip Komisijos sprendimu patvirtintų lėšų, skirtų SGD terminalo įrengimo sąnaudoms ar jų daliai kompensuoti, ir prognozuojamų SGDT lėšų administravimo sąnaudų suma kalendoriniais metais, padalinta iš gamtinių dujų perdavimo sistema prognozuojamo transportuoti dujų kiekio tais kalendoriniais metais, kuriems yra nustatomas SGDT priedas. Šiame punkte taip pat įtvirtinama SGDT priedo apskaičiavimo formulė.

50.       Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, SGDT priedo dydžio nustatymas ir koregavimas neturi įtakos gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos viršutinei ribai, todėl GDĮ 9 straipsnio 15 dalyje nustatyti ribojimai SGDT priedo skaičiavimui netaikytini. SGDT priedas nėra įtrauktas į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos viršutinės ribos skaičiavimo formulę. SGDT priedas – papildoma dedamoji prie gamtinių dujų perdavimo kainos viršutinės ribos (žr. Metodikos 691 punktą). Kaip matyti iš Metodikos VI1 skyriaus (2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. O3-275 redakcija) ir VI skyriaus (2011 m. liepos 29 d. nutarimo Nr. O3-228 redakcija) nuostatų, SGDT priedo dydį nustatant naudojami rodikliai yra atskirti nuo gamtinių dujų perdavimo viršutinių ribų nustatymo rodiklių, kurie atitinkamai toliau formuojami remiantis Energetikos įstatymo ir Gamtinių dujų įstatymo reikalavimais.

51.       Pareiškėjas ginčija Komisijos kompetenciją priimti ginčijamus aktus, pabrėždamas baigtinį sąrašą atvejų, leidžiančių Komisijai reguliuoti paslaugų kainas gamtinių dujų sektoriuje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad SGDTĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta aktuali kolizinė norma – teisiniams santykiams, kylantiems SGDTĮ pagrindu, GDĮ ir kiti įstatymai, reglamentuojantys atskirų energetikos sektorių veiklą, taikomi tiek, kiek tai neprieštarauja šiam įstatymui. Todėl, siekiant įvertinti Komisijos kompetenciją nustatyti SGDT priedą, GDĮ įtvirtintus Komisijos kompetenciją nustatančius atvejus reikia įvertinti ir SGDTĮ kontekste. Šiuo aspektu aktuali SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kurios pagrindu Komisija įgaliojama į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą įtraukti SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis. 

52.       Metodikos 691 punktu įtvirtinus atskirą SGDT priedo, kaip papildomos ir neatsiejamos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos viršutinės ribos, nustatymą, pabrėžtinas aktualus SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas įgaliojimas Komisijai, atskirtinas nuo Metodikos 69 punkte įtvirtintos dujų perdavimo ar skirstymo kainos viršutinės ribos apskaičiavimo metodikos. SGDT priedo įtraukimas į Metodiką sietinas su tuo, kad šis priedas yra papildoma ir neatsiejama dedamoji prie gamtinių dujų perdavimo kainos viršutinės ribos.

53.       Pažymėtina ir tai, kad Europos Komisija 2013 m. lapkričio 20 d. sprendime C(2013) 7884 nurodė, jog SGDT priedas nėra būtent gamtinių dujų perdavimo mokestis ir jo paskirtis nėra padengti gamtinių dujų perdavimo sąnaudų dalį; šis priedas – tai speciali įmoka, naudojama SGDT investicinėms ir eksploatavimo sąnaudoms finansuoti (į tai dėmesį atkreipė Konstitucinis Teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutarime). 

54.       Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog Komisija remiantis, be kita ko, SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalimi, EĮ 8 straipsnio 1 dalimi, GDĮ 9 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, turėjo kompetenciją nustatyti SGDT priedą byloje ginčijamais nutarimais. 

 

Dėl AB „Klaipėdos nafta“ galimybių vystyti SGDT

 

55.       Pareiškėjas, remdamasis, be kita ko, SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalimi ir Metodikos 693 punktu nurodo, kad Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, neįsitikino SGDT projektą įgyvendinančios AB „Klaipėdos nafta“ galimybėmis finansuoti SGDT projektą kitomis lėšomis nei SGDT priedas.

56.       Metodikos 693 punkte (2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. O3-275 redakcija) įtvirtinta, kad SGDT lėšų poreikis nustatomas atsižvelgus į SGD terminalo investicijų projektui įgyvendinti būtinus finansinius išteklius bei įvertinus SGD terminalo projektą įgyvendinančiai bendrovei prieinamas finansines galimybes pasinaudoti kitais galimais projekto finansavimo šaltiniais.

57.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, kurią įvertino ir pirmosios instancijos teismas, Komisija, prieš priimdama ginčijamus nutarimus, surinko informaciją, sudarančią ginčijamų nutarimų faktines prielaidas. Komisija rėmėsi įvairių subjektų pateikta informacija: AB „Klaipėdos nafta“ 2012 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. (22.3)SGD-263, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2012 m. spalio 17 d. raštu Nr. (11.2-13)3-4133, AB „Lietuvos dujos“ 2012 m. spalio 11 d. raštu Nr. 7-32-1896, Komisijos Dujų ir elektros departamento Dujų skyriaus 2012 m. spalio 19 d. pažyma Nr. O5-301 „Dėl lėšų, skirtų suskystintų gamtinių dujų terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudoms ar jų daliai kompensuoti, nustatymo 2013 metams“, Komisijos Dujų ir elektros departamento Dujų skyriaus 2012 m. spalio 24 d. pažyma Nr. O5-302 „Dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų koregavimo bei papildomos ir neatsiejamos dedamosios prie gamtinių dujų perdavimo kainos viršutinės ribos nustatymo 2013 metams“. 

58.       Kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų, kuriais priimdama ginčijamus nutarimus rėmėsi ir Komisija, SGDT finansavimo modelis buvo tarp klausimų, kurie analizuoti pateiktoje medžiagoje, remiantis Metodikos 693 punktu. Kaip matyti, SGDT finansavimo modelis nesiremia vien tik vartotojų – tarp jų ir pareiškėjo – lėšomis per SGDT priedą, dalis jo finansavimo šaltinių yra skolintos lėšos. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Komisija nevertino SGDT finansavimo modelio. Šiuo atveju Komisija veikė savo kompetencijos ribose, nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, akivaizdžiai neperžengė diskrecijos, suteiktos jai Metodikos 693 punktu, ribų. 

 

Dėl procedūrinių pažeidimų, priimant Nutarimą Nr. O3-317

 

59.       Pareiškėjas nurodo, kad priimdama Nutarimą Nr. O3-317 Komisija pažeidė objektyvumo, skaidrumo principus. Konkrečiai pareiškėjas nurodo, jog apie posėdį, kuriame buvo priimtas Nutarimas Nr. O3-317, sužinojo tik 2012 m. spalio 18 d. vakare. Be to, Komisija neatliko objektyvaus ir nešališko tyrimo dėl Nutarimo Nr. O3-317 priėmimo faktinių prielaidų.

60.       Primintina, kad konstitucinis atsakingo valdymo principas įpareigoja visas valstybės institucijas ir pareigūnus vykdyti savo funkcijas vadovaujantis Konstitucija, teise, veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais ir tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvadas). LVAT praktikoje įtvirtinta, kad atsakingo valdymo principas neatsiejamas nuo gero administravimo principo. Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma tiek bendrųjų teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.), tiek gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2015 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1095/2015, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I552-7/2015 ir kt.). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (LVAT 2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr. LVAT 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014; taip pat žr. 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-604/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1831/2013).

61.       Iš bylos medžiagos matyti, kad Komisija apie posėdį, kurio metu priimtas Nutarimas Nr. O3-317, pareiškėją informavo posėdžio išvakarėse, t. y. 2012 m. spalio 18 d. Byloje nėra ginčo, kad posėdį organizuoti skubos tvarka buvo nuspręsta remiantis Darbo reglamento nuostata, pagal kurią trijų Komisijos narių iniciatyva gali būti rengiami Komisijos posėdžiai skubos tvarka. Šios nuostatos taikymas nulėmė Darbo reglamente įtvirtintą galimybę netaikyti Darbo reglamento „Medžiagos pateikimas ir posėdžių darbotvarkės sudarymas“ skirsnio nuostatų Komisijos posėdį rengiant skubos tvarka.

62.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo situaciją, pažymi, kad nors Komisija turėjo Darbo reglamentu nustatytą ir byloje nenuginčytą teisę rengti posėdį skubos tvarka, toks sprendimas turėjo būti argumentuotas, o Komisija turėjo siekti informuoti suinteresuotus asmenis kuo anksčiau apie planuojamą posėdį, vadovaudamasi gero administravimo principu. Aptariamoje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad Komisija negalėjo anksčiau nei posėdžio išvakarėse informuoti pareiškėją apie posėdį, suteikti jam visą ar bent dalį posėdžiui aktualios medžiagos, atlikti kitus veiksmus. Taigi, nagrinėjamu atveju Komisija neveikė vadovaudamasi gero administravimo principu.

63.       Vis dėlto primintina, kad ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog teismai gali įvertinti, ar konkrečiu atveju skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Tai – principinė procedūrinių pažeidimų įtakos viešojo administravimo akto teisėtumo vertinimui taisyklė: skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. LVAT praktikoje (aiškinant analogišką iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusį ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.) išaiškinta, kad ši įstatyminė nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr. 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-416-2005; Administracinių teismo praktika Nr. 7, 131-138 p., 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-128/2010 ir kt.). 

64.       Nagrinėjamu atveju matyti, o tai įvertino ir pirmosios instancijos teismas, kad byloje ginčijami nutarimai pagrįsti faktiniais duomenimis, motyvuoti. Be to, pareiškėjo atstovas dalyvavo 2012 m. spalio 19 d. posėdyje, pasisakė rūpimais klausimais. Todėl šiuo konkrečiu atveju laikytina, kad Komisijos informavimas apie skubos tvarka rengiamą posėdį jo išvakarėse laikytinas neesminiu procedūros pažeidimu, nenulėmusiu Komisijos Nutarimo Nr. O3-317 neteisėtumo. 

65.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pareiškėjas abejoja Komisijos pirmininkės nešališkumu, iš jos pasisakymų 2012 m. spalio 19 d. posėdžio metu nėra pagrindo daryti išvadai, kad Komisija ar kuris nors iš jos narių veikė šališkai. Komisija išklausė pareiškėją, pirmininkė sudarė galimybes jam pasisakyti, buvo pakankamai korektiška posėdžio metu. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas viešojo administravimo subjektams keliamas objektyvumo principas.

 

Dėl su SESV nesuderinamos valstybės pagalbos

 

66.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė SESV nuostatas, skundžiamais nutarimais valstybės pagalba buvo suteikta ankščiau, nei ji buvo suderinta su Europos Komisija, todėl ginčijami Komisijos nutarimai neteisėti.

67.       Bylai aktualios SESV nuostatos įtvirtintos šios Sutarties 106, 107 ir 108 straipsniuose. SESV 106 straipsnyje įtvirtinta: „<...> 2. Įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms Sutartyse nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių. Prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Sąjungos interesams. <...>“. 

68.       SESV 107 straipsnyje įtvirtinta: „<...> 1. Išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. <...> 3. Vidaus rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma: <...> c) pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui; <...>“. 

69.       SESV 108 straipsnyje įtvirtinta: „1. Komisija kartu su valstybėmis narėmis nuolat kontroliuoja visas tose valstybėse esamas pagalbos sistemas. Valstybėms narėms ji siūlo atitinkamas priemones, reikalingas vidaus rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti. <...> 3. Apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. Jei Komisija mano, kad tokie ketinimai pagal 107 straipsnį yra nesuderinami su vidaus rinka, ji nedelsdama pradeda šio straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą. Atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas. <...>“.

70.       Europos Komisija 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu C(2013) 7884 nusprendė, kad Lietuva, pažeisdama SESV 108 straipsnio 3 dalį, pradėjo taikyti pagalbos priemonės dalį, susijusią su investicijomis (t. y. SGDT priedą 2013–2014 m.), tačiau su SDGT įrengimu ir eksploatavimu susijusi valstybės pagalba AB „Klaipėdos nafta“ laikoma suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą – dėl investicinės pagalbos ir pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį – dėl veiklos pagalbos. Europos Komisija sprendime nurodė, kad SGDT priedas yra kompensacija AB „Klaipėdos nafta“ už jai nustatytus įpareigojimus teikti šią paslaugą.

71.       Europos Sąjungos Bendrasis Teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu byloje „Achemos grupė“ ir „Achema“ prieš Komisiją (Nr. T-417/16) atmetė pareiškėjų ieškinį dėl Europos Komisijos sprendimo C(2013) 7884, kuriuo valstybės pagalba AB „Klaipėdos nafta“ pripažinta suderinama su vidaus rinka. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje C-847/19 P atmetė pareiškėjų apeliacinį skundą dėl pirmiau nurodyto Bendrojo Teismo sprendimo. 

72.       Pareiškėjas iš esmės siekia pagrįsti, jog Europos Komisijai pripažinus, kad valstybės pagalbos AB „Klaipėdos nafta“ priemonės dalis taikyta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį, nacionalinis teismas turėtų netaikyti nacionalinių teisės aktų, prieštaraujančių SESV 108 straipsnio 3 daliai. 

73.       Teisėjų kolegija pirmiausiai primena, kad valstybės pagalbos priemonių suderinamumas su vidaus rinka yra išimtinės Europos Komisijos kompetencijos klausimas, t. y. būtent Europos Komisija yra įgaliota įvertinti, ar valstybės pagalbos priemonės suderinamos su vidaus rinka SESV 107 straipsnio požiūriu (žr. 2006 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje Enirisorse SpA prieš Sotacarbo SpA, C-237/04, p. 23 ir šiame punkte nurodytą Teisingumo Teismo praktiką).

74.       Atsižvelgiant į ES teisinį reguliavimą ir ESTT praktiką, pažymėtina, kad valstybės pagalbos priemonių neteisėtumas nepranešus Europos Komisijai dėl valstybės pagalbos SESV 108 straipsnio 3 dalies pagrindu savaime nelemia atitinkamos valstybės pagalbos neteisėtumo nacionalinės teisės požiūriu. ESTT, aiškindamas Europos Bendrijų Steigimo Sutarties 88 straipsnio 3 dalį (iš esmės atitinkančią bylai aktualios SESV 108 straipsnio 3 dalį), nurodė, kad EB 88 straipsnio 3 dalies paskutinis sakinys yra grindžiamas apsauginiu tikslu – užtikrinti, kad nesuderinama pagalba niekada nebūtų įgyvendinama. Šis tikslas yra pasiekiamas, visų pirma, negalutinai – jame numatytu draudimu bei, antra – galutinai, Komisijai priimant galutinį sprendimą, kuris, jeigu yra neigiamas, draudžia ateityje įgyvendinti pagalbos projektą, apie kurį buvo pranešta (žr. 2008 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimą byloje Centre d’exportation du livre fran?ais (CELF) ir Ministre de la Culture et de la Communication prieš Société internationale de diffusion et d’édition (SIDE), C-199/06, 47 p.). 

75.       Teisingumo Teismas aptariamoje CELF byloje taip pat pažymėjo, jog tokia prevencija siekiama, kad būtų įgyvendinama tik suderinama pagalba. Siekiant šio tikslo, pagalbos projekto įgyvendinimas yra atidedamas iki to laiko, kai Komisijai priėmus galutinį sprendimą išnyks abejonės dėl jo suderinamumo. Komisijai priėmus teigiamą sprendimą yra aišku, kad [pirmiau] nurodytas tikslas nebuvo pažeistas pirma laiko išmokant pagalbą (žr. 2008 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimą byloje Centre d’exportation du livre fran?ais (CELF) ir Ministre de la Culture et de la Communication prieš Société internationale de diffusion et d’édition (SIDE), C-199/06, 48–49 p.).

76.       Kita vertus, kaip nurodo pareiškėjas, su bendrąja rinka suderinama valstybės pagalbą, apie kurią nebuvo pranešta, pripažįstantis Komisijos sprendimas neįteisina a posteriori įgyvendinančių priemonių, kurios buvo neteisėtos, nes buvo priimtos pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje nustatytą draudimą (žr. 2006 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje Transalpine Ölleitung in Österreich GmbH ir kiti prieš Finanzlandesdirektion für Tirol ir kt., C-368/04, 41 p. ir jame nurodytą Teisingumo Teismo praktiką). Todėl nacionaliniai teismai privalo užtikrinti, kad pagal nacionalinę teisę bus imtasi visų būtinų priemonių dėl EB 88 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio pažeidimo tiek aktų, kuriais remiantis teikiama pagalba, galiojimo, tiek pažeidžiant šią nuostatą suteiktos finansinės pagalbos išieškojimo atžvilgiu (žr. 2008 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimą byloje Centre d’exportation du livre fran?ais (CELF) ir Ministre de la Culture et de la Communication prieš Société internationale de diffusion et d’édition (SIDE), C-199/06, 41 p.)

77.       Taigi, net ir Europos Komisijos sprendimo, kuriuo valstybės pagalbos priemonės pripažįstamos suderinamomis su vidaus rinka atveju nacionaliniams teismams neužkertamas kelias įvertinti SESV 108 straipsnio 3 dalį pažeidžiančio valstybės pagalbos priemonės teikimo padarinius. Teismai gali įvertinti, ar konkrečiu atveju skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Nagrinėjamos bylos kontekste procedūros pažeidimu laikytinas laiku su Europos Komisija nesuderintas valstybės pagalbos priemonių teikimas, pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį. 

78.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad aptariamas procedūros pažeidimas nulėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Pirmiausiai, pabrėžtinos Europos Komisijos sprendime C(2013) 7884  padarytos išvados. Šiame sprendime Europos Komisija pažymėjo, kad SGDT priedas yra kompensacija AB „Klaipėdos nafta“ už jai nustatytus įpareigojimus teikti šią paslaugą. Jeigu šis specialus mokestis yra aiškiai įvardytas ir neatitenka perdavimo sistemos operatoriui kaip perteklinis pelnas už perdavimo užduoties vykdymą, Direktyvoje 2009/73 ir Reglamente Nr. 715/2009 nedraudžiama, kad įgalioti perdavimo sistemos operatoriai rinktų valstybės nustatytus specialius mokesčius iš dujų naudotojų. Komisija padarė išvadą, kad numatomoms priemonėms suteikiama valstybės pagalba neviršija mažiausios būtinos pagalbos ir apskritai yra proporcinga.

79.       Antra, Konstitucinis Teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutarimu įvertino SGDTĮ 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 2 dalies bei Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 „Dėl Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo įgyvendinimo“ 1 punkto – nagrinėjamoje byloje aktualių nuostatų – atitiktį Konstitucijai. Šioje byloje Konstitucinis Teismas išsamiai pasisakė dėl Lietuvos pasirinkto SGDT finansavimo modelio pasirinkimo, įvertindamas jo atitiktį konstituciniam reguliavimui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, išsamiai referavo ir į aktualią ES teisę bei Europos Komisijos sprendimą C(2013) 7884. 

80.       Trečia, ginčijami Komisijos nutarimai priimti remiantis konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis. ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad skunde turi būti nurodytos, be kita ko, aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad dėl valstybės pagalbos priemonių teikimo AB „Klaipėdos nafta“, pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį, jo atžvilgiu priimti ir byloje ginčijami Komisijos nutarimai pažeidė pareiškėjo teises. 

 

Dėl SGDT priedo prigimties

 

81.       Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas prieštaringai vertino SGDT priedo prigimtį. Tai, pasak pareiškėjo, nulėmė netinkamą byloje ginčijamų nutarimų teisinį vertinimą. Tokia pareiškėjo pozicija atmestina. SGDT priedo prigimtis yra apibrėžta byloje nagrinėtuose teisės aktuose (pirmiausiai, SGDTĮ), LRKT 2015 m. balandžio 3 d. nutarime, Europos Komisijos sprendime C(2013) 7884, kuriame nurodyta, kad SGDT priedas nėra gamtinių dujų perdavimo mokestis ir jo paskirtis nėra padengti gamtinių dujų perdavimo sąnaudų dalį; šis priedas – tai speciali įmoka, naudojama SGDT investicinėms ir eksploatavimo sąnaudoms finansuoti. 

82.       SGDT, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudų įtraukimas į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą yra įtvirtintas SGDTĮ 5 straipsnio 2 dalyje. Primintina, kad SGDTĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kolizinė norma – teisiniams santykiams, kylantiems SGDTĮ pagrindu, GDĮ ir kiti įstatymai, reglamentuojantys atskirų energetikos sektorių veiklą, taikomi tiek, kiek tai neprieštarauja šiam įstatymui. 

83.       Pareiškėjo abejonės dėl AB „Klaipėdos nafta“ teisės gauti SGDT priedo lėšas atmestinos. AB „Klaipėdos nafta“ statusas SGDT vystymo projekte apibrėžtas, be kita ko, Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 199, kurio 1 punkto atitiktį Konstitucijai įvertino Konstitucinis Teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutarimu. AB „Klaipėdos nafta“ veiklos, vystant SGDT projektą, teisinės padėties, sietinos su jam Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 199 suteiktais įgaliojimais, vertinimas nėra šios administracinės bylos dalykas.

 

Dėl kreipimosi į ESTT ir norminės bylos iškėlimo

 

84.       Pareiškėjas prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Prašymas susijęs su SESV 108 straipsnio 3 dalies ir Reglamento (EB) Nr. 659/1999 aiškinimu. Teisėjų kolegija šioje byloje pažymėjo, kad, kaip ir nurodo pareiškėjas, valstybės pagalbos priemonių suderinimas su Europos Komisija savaime neįteisina veiksmų, kurie atlikti tuo metu, kai valstybės pagalba dar buvo nesuderinta su Europos Komisija remiantis SESV 108 straipsnio 3 dalimi. Nacionalinių priemonių (aktų) teisėtumo vertinimas tokiu atveju atliekamas remiantis nacionaline teise. Toks pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį neteisėtų, bet vėliau suderintų valstybės pagalbos priemonių poveikio vertinimo aiškinimas neprieštarauja ESTT praktikai. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl atitinkamų ES teisės nuostatų aiškinimo, todėl prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo atmetamas.

85.       Pareiškėjas taip pat prašo ištirti 2012 m. rugsėjo 28 d. Komisijos nutarimo Nr. O3-275 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutarimo Nr. O3-106 „Dėl Gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ ir 2012 m. spalio 9 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-294 patvirtinto Suskystintų gamtinių dujų terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudoms ar jų daliai kompensuoti skirtų lėšų administravimo tvarkos aprašo nuostatų teisėtumą. 

86.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo keliami klausimai dėl norminių teisės aktų teisėtumo yra susiję ne su jam individualiais administraciniais aktais sukeliamais padariniais, bet su AB „Klaipėdos nafta“ teisine padėtimi vykdant SGDT projektą. Pareiškėjas nepagrindė, kad nagrinėjamu atveju tenkinus jo prašymą ir pripažinus ginčijamus norminius aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, jo padėtis pasikeistų. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl minėtų norminių administracinių aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams byloje aktualiais pagrindais.

87.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, atskleidė bylos esmę. Todėl dėl kitų apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų ir motyvų teisėjų kolegija plačiau nebepasisako, sutikdama pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytų argumentų pagrindu, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

88.       Nagrinėjamoje byloje tretieji suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“ ir akcinė bendrovė „Amber Grid“ pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. 

89.       Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. 

90.       LVAT praktikoje įtvirtinta, jog kiekvieną kartą atsižvelgus į konkrečios administracinės bylos kontekstą turi būti sprendžiama dėl teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą buvimo ABTĮ 44 straipsnio 5 dalies pagrindu, t. y. įvertinama priimto teismo sprendimo reikšmė ir poveikis trečiojo suinteresuoto asmens teisėms ir konstatuojama, ar priimtu teismo sprendimu yra patenkintos ar apgintos jo teisės. Aplinkybė, jog teismo priimtu baigiamuoju aktu yra patenkintos arba apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, negali būti išimtinai siejama vien tik su faktu, kad buvo priimtas atsakovui, kurio interesus ir poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo byloje palaikė, formaliai palankus teismo sprendimas, t. y. pareiškėjo skundas buvo atmestas (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2013, 375-388 p.).

91.       Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, apginamos ir suinteresuotų trečiųjų suinteresuotų asmenų – akcinės bendrovės „Klaipėdos nafta“ ir akcinės bendrovės „Amber Grid“ – teisės. Minėtos bendrovės tiesiogiai susijusios su SGDT projekto vystymu ir administravimu, todėl tenkinus pareiškėjo skundą, be kita ko, būtų daroma įtaka SGDT projekto teisiniam vertinimui, ir tai galėtų tiesiogiai paveikti suinteresuotų asmenų padėtį.

92.       Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pagal LVAT praktiką priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1709-492/2021 ir kt.). 

93.       Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas administracinėje byloje. Iš prašymo ir pateiktų dokumentų teisėjų kolegija negali padaryti vienareikšmės išvados dėl procesinių veiksmų, už kuriuos prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidas, turinio. Pateikiamose PVM sąskaitose faktūrose nurodomos analogiškos paslaugos: „teisinė pagalba: pagal teisinės pagalbos sutartį“ ir pan. Todėl laikytina, kad AB „Amber Grid“ nepagrindė konkrečiai patirtų bylinėjimosi išlaidų, kaip to reikalauja ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis. 

94.       Vertindama AB „Klaipėdos nafta“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teisėjų kolegija pažymi, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė detalesnį pagrindimą dėl šių paslaugų, suteiktų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme: atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas (2015 m. liepos 9 d. PVM sąskaita faktūra), paaiškinimas dėl kreipimosi į ESTT (2016 m. gegužės 27 d. PVM sąskaita faktūra), prašymo dėl bylos stabdymo ir paaiškinimų parengimas (2016 m. spalio 21 d. PVM sąskaita faktūra) ir LVAT rezultato sekimas (2016 m. lapkričio 24 d. PVM sąskaita faktūra). Kitos suinteresuoto asmens galimai patirtos išlaidos nedetalizuotos, todėl prašymas jų apimtyje atmestinas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą ir suteiktų paslaugų turinį, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju būtinomis ir pagrįstomis laikytinos išlaidos, patirtos surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir rengiant paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui.

95.       Atsižvelgdama į ABTĮ 40 straipsnio 5 dalies nuostatas, teisėjų kolegija primena, kad CPK

 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

96.       Už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą trečiasis suinteresuotas asmuo patyrė 2 710,27 Eur. AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimas į apeliacinį skundą gautas 2015 m. birželio 30 d. Šiuo atveju aktualus 2014 m. IV ketvirčio bruto darbo užmokestis, kuris tuo metu buvo 714,5 Eur. Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyta, jog koeficientas už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 1,3. Taigi, remiantis Rekomendacijos pateikta formule, maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 928,85 Eur. Rengdamas paaiškinimus trečiasis suinteresuotas asmuo patyrė 170,60 EUR bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, į advokato suteiktų paslaugų pobūdį ir apimtį, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Klaipėdos nafta“ už atsiliepimo į apeliacinį skundą ir 2016 m. rugsėjo 14 d. pateiktų rašytinių paaiškinimų parengimą priteisia 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“ iš pareiškėjo akcinės bendrovės „Achema“ 1 500 Eur (tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Rytis Krasauskas

 

 

        Ernestas Spruogis

 

 

        Skirgailė Žalimienė